Byla 2S-220-553/2012
Dėl skolos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,

2rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Karneda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-11-04 nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Talša“ ieškinį atsakovui UAB „Karneda“ dėl skolos priteisimo.

3Teisėja, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Ieškovas UAB „Talša“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Karneda“, prašydamas priteisti iš atsakovo 22 302,72 Lt skolą už nuomą, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas pateikė teismui prašymą nepranešus atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose ar kredito įstaigose, turtines teises ar pinigines lėšas, esančias pas trečiuosius asmenims, o jų nesant ar esant nepakankamai – atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, leidžiat atsiskaityti su ieškovu, bet draudžiant areštuotą turtą padovanoti, įkeisti, parduoti ar kitaip perleisti, ieškinio sumai, kadangi atsakovas geruoju ilgą laiką neatsiskaito, ieškinio suma yra didelė, todėl sužinojęs apie teismui pateiktą ieškinį gali siekti perleisti ar paslėpti jam priklausantį turtą.

  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011-11-04 nutartimi nutarė ieškovo prašymą tenkinti ir ieškovo UAB „Talša“ reikalavimų užtikrinimui areštuoti atsakovo UAB „Karneda“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakakus – pinigines lėšas ir turtines teises 22 302,72 Lt sumai, uždraudžiant areštuotą turtą parduoti, įkeisti, išnuomoti ar kitokiu būdu perleisti tretiesiems asmenims, tačiau leidžiant įnešti pinigus į sąskaitas ir iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su UAB „Karneda“ darbuotojais (mokėti darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas), taip pat mokėti mokesčius ir kitas privalomas įmokas į valstybės, savivaldybių ir socialinio draudimo fondo biudžetus bei vykdyti prievoles ieškovui UAB „Talša“. Teismas nustatė, kad ieškinio suma yra didelė, tarp šalių kilęs ginčas tęsiasi pakankamai ilgą laiko tarpą ir tai padidina būsimo, galimai ieškovui palankaus, teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

7Atskiruoju skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-11-04 nutartį. Nurodo, kad nesutinka su ieškiniu, nes ieškovas iš atsakovo reikalauja nepagrįstų įsipareigojimų vykdymo. Atsakovo nuomone, ieškovo ir atsakovo visos teismui pateiktos aplinkybės turėtų būti įvertintos ginčo teisenoje, kai būtų nustatyta, kad ieškinys yra pagrįstas ir tik tuo atveju tikslinga būtų atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas pažymėjo, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galės patirti nuostolių.

8Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atsakovo skundą ir 2011-11-04 nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nesprendžia ginčo tarp šalių. Ieškinio reikalavimas nėra užtikrintas, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas turtą galėtų perleisti tretiesiems asmenims.

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesines teisės normas.

10Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. bylos aplinkybės.

11Atsakovo (apelianto) teigimu, pirmosios instancijos teismas, tik nustatęs, kad ieškinys yra pagrįstas, galėjo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas, nesutinka su šiuo atsakovo teiginiu dėl anksčiau nurodytų motyvų ir pakartotinai atkreipia dėmesį į tai, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas neprivalo ir negali pasisakyti dėl to, ar ieškovo ieškinys yra pagrįstas. Teismas tik turi įsitikinti, kad ieškinyje išdėstyti argumentai ir kartu su ieškiniu pateikti įrodymai, kol jie nėra nuginčyti, patvirtina ir yra pakankamai, kad teismas galėtų priimti ieškovui palankų sprendimą.

12Dėl atsakovo argumentų, susijusių su galimais nuostoliais dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės yra laikinojo pobūdžio suvaržymas, susietas su vertinamosiomis sąlygomis, bei visada reiškia tam tikrą suvaržymą šaliai, kurios atžvilgiu yra taikomos. Įstatymas suteikia galimybę laikinai suvaržyti vienos šalies teises, kad būtų apgintos besikreipiančios į teismą šalies teisės. Apeliantas nepateikė argumentų dėl to, kad jis turi pakankamai turto būsimojo teismo sprendimo vykdymui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad ginčo suma atsakovui yra didelė, tarp šalių kilęs ginčas tęsiasi pakankamai ilgą laiko tarpą ir tai padidina būsimo, galimai ieškovui palankaus, teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinio proceso normos numato laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir panaikinimo tvarką (CPK 148, 149 straipsniai). CPK 146 straipsnis numato teisę atsakovui kreiptis į teismą su prašymu užtikrinti galimų nuotolių atlyginimą. Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam sukėlė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

13Tokiu būdu teismas daro išvadą, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl atsakovo UAB „Karneda“ atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-11-04 nutartis paliktina nepakeista. Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

14Teismas, vadovaudamasi CPK 329, 331, 336 – 339 straipsniais,

Nutarė

15Atsakovo UAB „Karneda“ atskirąjį skundą atmesti.

16Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-11-04 nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai