Byla 2S-397-527/2014
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. W. atskirąjį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1909-482/2013 pagal ieškovės A. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo ir

Nustatė

2I. Ginčo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3Vilkaviškio rajono apylinkės teisme 2013-11-14 buvo gautas A. V. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo, kuriuo ji prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pateikimo ir nustatyti sūnaus V. A. V., asmens kodas ( - ) laikinąją (iki teismo sprendimo priėmimo) gyvenamąją vietą su ja adresu Vilkaviškio r. sav. ( - ); uždrausti išvežti vaiką V. A. V., asmens kodas ( - ) iš nuolatinės jo gyvenamosios vietos be teismo leidimo. Ieškovė nurodė, kad sūnus turi dvigubą pilietybę - Lietuvos ir Izraelio, tačiau gyvena su ja, ir vaiko deklaruota gyvenamoji vieta yra Vilkaviškio r. sav. ( - ). Paskutiniu metu su sūnaus tėvu iškilo itin aštrus nesutarimas dėl sūnaus gyvenamosios vietos, ir jiems tarpusavyje dėl to susitarti nepavyksta. Iki ieškinio teismui pareiškimo būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes 2013-10-27 sūnaus tėvas mėgino tiek ją, tiek sūnų apgaule išsivežti iš Lietuvos, ir dėl tokių jo veiksmų yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Marijampolės AVPK. Grėsmė, kad sūnaus tėvas gali mėginti tai padaryti dar kartą, nėra išnykusi, kadangi tėvas su sūnumi bendrauja kas savaitgalį (nuo penktadienio 18 val. iki sekmadienio 18 val.), jis atvyksta pasiimti ją su sūnumi, ir jie visą savaitgalį praleidžia jo laikinai išsinuomotame name adresu ( - ), Vilkaviškis. Sūnaus tėvas nei nuolatinės, nei deklaruotos gyvenamosios vietos Lietuvoje neturi. Jai nėra žinoma nei jo deklaruota, nei faktinė gyvenamoji vieta užsienyje, nes iš jai žinomos jo paskutinės gyvenamosios vietos Norvegijoje jis yra išsikėlęs. Be to, grėsmė, kad vaiko tėvas gali mėginti vėl išvežti sūnų į užsienį, nėra išnykusi, ieškovė dirba, todėl dienos metu sūnų prižiūri jos tėvai, kurie neturėtų jokios galimybės pasipriešinti sūnaus paėmimui, jeigu vaiko tėvas tai mėgintų padaryti. Tai, kad vaiko tėvas nėra atsisakęs savo ketinimų dėl vaiko išvežimo į užsienį, įrodo ir ta aplinkybė, kad po paskutinio savaitgalio (lapkričio 9–10 d.) vaiko tėvas pareiškė, kad jis vis vien išsiveš vaiką į Norvegiją, jeigu ji nepaklus jo reikalavimui važiuoti kartu su juo į Norvegiją. Tokius jo grasinimus ji girdi kiekvieno susitikimo metu. Pateikti ieškinio dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo kartu su šiuo prašymu ji neturėjo galimybės, kadangi tam reikia surinkti nemažai dokumentų, kreiptis į advokatą. Be to, tik vakar ji sužinojo, kad vaiko tėvas kreipėsi į Norvegijos institucijas dėl vaiko grąžinimo į Norvegiją pagal Hagos konvenciją.

4Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutartimi (b. l. 11–12) ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nutarė tenkinti ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teisme pareiškimo: nustatyti sūnaus V. A. V., asmens kodas ( - ), laikinąją gyvenamąją vietą su A. V., asmens kodas ( - ). adresu Vilkaviškio r. sav. ( - ), iki šioje byloje bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas; uždrausti išvežti vaiką V. A. V., asmens kodas ( - ) iš nuolatinės jo gyvenamosios vietos be teismo leidimo. Teismui pateikti įrodymai, kad ieškovė ir K. W. yra vaiko tėvai, kad ieškovė ir vaikas yra deklaravę gyvenamąją vietą Vilkaviškio r. sav. ( - ). Ieškovė nepateikė įrodymų dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir konkrečių įrodymų dėl grasinimų išsivežti vaiką į užsienio valstybę. Tačiau teismas sprendė, kad prašyme nurodytos aplinkybės duoda pagrindą manyti, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bus pažeisti vaiko, vieno iš tėvų interesai, o taip pat pasunkės teismo sprendimo įvykdymas, nes ieškovė sieks ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo išspręsti teismo keliu.

5II. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

6Atsakovas K. W., atstovaujamas advokatės Linos Gudaitės, atskiruoju skundu (b. l. 16 –21) prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013-11-15 nutartį panaikinti, nes byla nėra teisminga Lietuvos teismams. Atskirajame skunde atsakovas taip pat prašo bylos nagrinėjimo metu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti jo ir nepilnamečio sūnaus bendravimo tvarką, tačiau šį prašymą dėl bendravimo tvarkos nustatymo, išreikštą atskirajame skunde, Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2013-11-29 nutartimi paliko nenagrinėtą.

7Atsakovas atskirajame skunde nurodė, jog ieškovė, sužinojusi apie atsakovo 2013-10-29 pateiktą prašymą pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl neteisėtai laikomo vaiko sugrąžinimo, 2013-11-14 kreipėsi į Vilkaviškio rajono apylinkės teismą, prašydama pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo pareiškimo. Atsakovo ir ieškovės mažametis sūnus V. A. V., kuris yra Izraelio ir Lietuvos pilietis, nuo 2013 m. rugsėjo mėn. yra neteisėtai laikomas Lietuvoje, kur be tėvo žinios ir sutikimo berniuką išvežė jo biologinė motina atsakovė. Be to, vaiko motina šiuo metu blokuoja tėvo bendravimą su vaiku, melagingai kaltindama jį siekiant vaiką pagrobti ir išvežti į atgal į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos šalį – Norvegiją. Ieškovas ir atsakovė yra sugyventiniai, gyvenę kartu nuo 2006 m. Anglijoje ir Norvegijoje, paskutiniuosius dvejus metus – Norvegijoje, Alesundo ir Stavangerio miestuose. Gyventojų registre paskutinioji judviejų gyvenamoji vieta užregistruota adresu: ( - ), Stavanger. Ieškovė su atsakovu ir vaiku 2013-09-06 atvyko atostogų į Lietuvą. Atvykusi į Lietuvą ieškovė pareiškė, kad nebegrįš atgal į Norvegiją. Ji uždraudė tėvui matytis su vaiku ir į šeimyninius reikalus įpainiojo Lietuvos policiją, melagingai apkaltindama vaiko tėvą bandymu pagrobti vaiką atgal į Norvegiją. Todėl atsakovas nusprendė kreiptis į Norvegijos Teisingumo ministeriją dėl vaiko sugrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvenciją, kad tokiu būdu byla dėl vaiko globos pasidalinimo patektų į Norvegijos teismus. Paskutiniuosius trejus metus vaiko gyvenamoji vieta buvo Norvegijoje, Alesundo ir kiek vėliau Stavangerio miestuose. Atsakovas siekia, jog vaiko gyvenamąja vieta taptų Norvegijoje esantis Stavangerio miestas, kuriame vaikas yra gerai integruotas į vietinę bendruomenę. Vaikas lanko vieną iš Stavangerio miesto darželių, turi norvegišką asmens kodą. Abu tėvai taip pat turi norvegiškus asmens kodus, ir per paskutiniuosius trejus metus jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Norvegijoje. Tėvai yra gavę nuolatinio gyvenimo Norvegijoje leidimus. Vaikui Norvegijoje yra paskirtas pastovus šeimos gydytojas, jam yra mokama vaiko pašalpa. Nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad vaiko gyvenamoji vieta galėtų būti kur nors kitur, o ne Norvegijoje. Todėl ieškinys dėl vaiko sugrąžinimo atitinka Hagos konvencijos 3 straipsnio reikalavimus, kad vaikas būtų sugrąžintas į savo nuolatinės gyvenamosios vietos šalį iš Lietuvos, kur vaikas yra neteisėtai laikomas. Atsakovas 2013-10-28 kreipėsi į Norvegijos centrinę įstaigą – Teisingumo ministeriją su prašymu grąžinti vaiką pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinių civilinių vaikų grobimo ir neteisėto laikymo aspektų. Šis prašymas buvo persiųstas Lietuvos centrinei įstaigai – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, kuri nurodė, kad atsakovas privalo kreiptis į Vilniaus apygardos teismą asmeniškai su ieškiniu dėl vaiko sugrąžinimo į jo nuolatinę gyvenamąją vietą Norvegijoje. Be to, atsakovas 2013-11-04 kreipėsi į Stavangerio teismą su ieškiniu nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą su vaiko tėvu ir jam suteikti išskirtinę vaiko globą. Atsakovo ieškinys buvo priimtas 2013-11-06, bylai suteikiant numerį 13-182647TVI (teisėjas Bjorn Risenrud). Ši byla yra šiuo metu nagrinėjama Stavangerio teisme, kurio adresas yra Stavanger tingrett, Postboks 159 Sentrum, 4001 Stavanger, Norway. Vaiko tėvas taip pat prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatant vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, tačiau teismas, įvertinęs, kad vaikas šiuo metu yra laikomas Lietuvoje, nusprendė dėl priemonių priimti sprendimą tik gavęs atsiliepimą iš vaiko motinos.

8Lietuvos Respublika neturi pasirašiusi dvišalės sutarties su Norvegija, kurioje būtų sprendžiami teismingumo ir kiti su tuo susiję klausimai, būtina vadovautis LR CPK VII skyriaus taisyklėmis, kuriose įtvirtintas teismingumą reglamentuojančių normų taikymas. Pagal CPK 782 straipsnio nuostatas, bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams, o tuo atveju, jei teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas. 2013-11-15 Vilkaviškio rajono apylinkės teismas ex officio nepatikrino, ar ginčas nagrinėtinas Lietuvos Respublikos teismuose, todėl teismams tokia pareiga išlieka. Lietuvos Respublikos teismas dėl savo ar trečiosios valstybės teismų išimtinės kompetencijos sprendžia vadovaudamasis visomis Lietuvoje galiojančiomis tarptautinio civilinio proceso normomis, įtvirtintomis CPK ir tarptautinėse sutartyse, kurių dalyvė yra Lietuva. Konkrečios tarptautinės sutarties pagrindu Lietuvos Respublikos prisiimtų įsipareigojimų vykdymas yra neatsiejamas nuo trečiosios valstybės, šios tarptautinės sutarties dalyvės, teismų išimtinės kompetencijos pripažinimo. Šios bylos kontekste neaktualus 2003-11-27 Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, taikymas, nes Norvegija nėra Europos Sąjungos narė, o Europos Sąjungos reglamentuose įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės taikytinos tik santykiuose tarp Europos Sąjungos valstybių narių.

9Nagrinėjamu atveju Norvegijos Stavangerio miesto teisme yra nagrinėjama civilinė byla, kurioje yra priimtas ieškovo K. W. prašymas dėl nepilnamečio vaiko globos, jo išlaikymo, tėvų bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir kiti su tuo susiję klausimai. Atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublika nėra tarptautinių sutarčių šeimos teisinių santykių apskritai ar tėvų ir vaikų teisinių santykių srityje konkrečiai, įtvirtinančių išimtinės jurisdikcijos taisykles, dalyvė su Norvegija, nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl Lietuvos teismų teismingumo, taikytinos CPK 784–785 straipsniuose įtvirtintos nuostatos. Teismas, spręsdamas klausimą, ar byla, kurioje yra sprendžiamas išlaikymo vaikams priteisimo klausimas, nepriklauso išimtinei Lietuvos teismų jurisdikcijai, turi vadovautis CPK 784 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad jeigu abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, jų šeimos bylas nagrinėja išimtinai Lietuvos Respublikos teismai, ir CPK 785 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, bei šio straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad jeigu abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, jų bylas, nurodytas šio straipsnio 1 dalyje, nagrinėja išimtinai Lietuvos Respublikos teismai.

10Tačiau šioje byloje tiek ieškovės, tiek vaiko, tiek atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Norvegijoje, o ne Lietuvoje. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad ieškovė arba atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje. Ieškovė Lietuvoje negyveno nuo 2006 metų, nes buvo ir tebėra įgijusi nuolatinę gyvenamąją vietą Norvegijoje, ten dirbo, vaikas lankė darželį. Todėl tiek ieškovės, tiek atsakovo ir jų vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta šiuo metu yra Norvegija, kurios teismams yra teisminga ginčo šalių byla dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Kadangi ginčas dėl vaiko globos ir gyvenamosios vietos nustatymo yra nagrinėjamas Stavangerio teismo, Norvegijoje, todėl akivaizdu, kad ginčas nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, nes priešinga padėtis pažeistų lis pendens taisyklę.

11Nors Lietuvos Respublikos centrinė įstaiga buvo gavusi iš Norvegijos centrinės įstaigos ieškovo prašymą dėl vaiko sugrąžinimo, tačiau Vilkaviškio rajono apylinkės teismas vis tiek sprendė dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vaiko motina, nors Hagos konvencijos 6 straipsnis nustato, kad gavusi pranešimą apie neteisėtą išvežimą ar laikymą, nurodytą 3 straipsnyje, Susitariančiosios Valstybės, į kurią vaikas yra išvežtas arba kurioje jis laikomas, teismo ar administracinė institucija nesprendžia dėl vaiko globos teisių iš esmės, kol nenustatoma, kad vaikas neturi būti grąžinamas pagal šią Konvenciją, arba sprendžia dėl globos teisių iš esmės tik tada, jei per protingumo kriterijų atitinkantį laikotarpį nuo minėto pranešimo gavimo dienos nepateikiamas prašymas pagal šią Konvenciją. Tačiau atsakovas pateikė prašymą dėl vaiko sugrąžinimo į Norvegiją 2013-10-28, o 2013-11-04 kreipėsi į Norvegijos teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su juo.

12Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė (b. l. 86–90) prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą, Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013-11-15 nutartį palikti nepakeistą. Ieškovė nesutinka su atsakovo argumentu, kad byla nėra teisminga Lietuvos teismams. Šiuo metu šeima gyvena skirtingose Lietuvos vietose. Atsakovas Lietuvoje nuomojasi gyvenamąjį būstą, paskutinis žinomas jo gyvenamosios vietos adresas yra ( - ), Vilkaviškis. Būtent šiuo adresu teismo atsakovui buvo siųsti ir įteikti visi procesiniai dokumentai, kuriuos jis gavo. Būtent šiuo adresu atsakovas bendraudavo su nepilnamečiu sūnumi. Todėl laikytina, kad atsakovas ieškinio pateikimo dienai gyveno Lietuvoje.

13CPK 785 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis. Ieškovė yra Lietuvos Respublikos pilietė, sūnus taip pat turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Ieškovės ir sūnaus nuolatinė gyvenamoji vieta taip pat yra Lietuvos Respublikoje. Ieškovė čia gyvena ir dirba, moka mokesčius, o sūnus lanko darželį. Jokios kitos gyvenamosios vietos, jokioje kitoje šalyje ieškovė neturi. Sūnus nekalba norvegų kalba, t. y. jis šios kalbos visiškai nesupranta ir šia kalba nekalba. Sūnus pakankamai gerai kalba lietuvių kalba, su savo bendraamžiais darželyje bendrauja taip pat lietuvių kalba. Sūnus darželį lankė tik nuo 2013-08-01 iki 2013 m. rugsėjo mėn., nes 2013-09-04 ieškovė, atsakovas ir sūnus kartu išvyko gyventi į Lietuvą.

14Atsakovas pripažįsta, kad Lietuvos Respublika nėra pasirašiusi dvišalės sutarties su Norvegija dėl civilinių bylų teismingumo, todėl sprendžiant bylos teismingumo klausimą yra vadovaujamasi CPK teisės normomis. Todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad ši byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams.

15Atsakovas taip pat neteisingai nurodo faktines aplinkybes, kad neva sūnus buvo išvežtas į Lietuvą per prievartą ir kad neva per prievartą Lietuvoje yra laikomas. Iš esmės nuolatinės ir pastovios gyvenamosios vietos gyvenant kartu su atsakovu ieškovė neturėjo, nes keldavosi iš vienos valstybės į kitą (Anglija, Norvegija, Indija, Monakas). Visą laiką sūnus gyveno su ieškove, buvo jos prižiūrimas, auklėjamas, tuo tarpu atsakovas nuolat važinėdavo ir prie vaiko priežiūros prisidėjo minimaliai. Dėl atsakovo kaltės ieškovė negalėjo susirasti darbo, nes tam atsakovas nuolat prieštaravo. Dėl atsakovo netinkamo elgesio ieškovės ir sūnaus atžvilgiu ieškovei teko iš namų Norvegijoje išeiti ir kreiptis į moters krizių centrą. Atsakovas buvo iškviestas pokalbiui į Vaikų teisių tarnybą dėl netinkamo elgesio. Atsakovas ir ten elgėsi šiurkščiai bei agresyviai, dėl ko tarnyba susidomėjo jo elgesiu. Atsakovas išsigandęs pareiškė, kad reikia išvykti iš šalies. Šalys ketino Lietuvoje įsigyti savo namą, atsakovas ketino pradėti savo verslą. Atsakovas netgi parsiuntė iš Norvegijos visus šeimos daiktus, kas taip pat patvirtina aplinkybę, kad šalių tikslas įsikurti ir gyventi buvo būtent Lietuvoje. Pagyvenus kurį laiką Lietuvoje, ieškovė pamatė, kad atsakovas nesiruošia keistis, todėl nusprendė gyventi atskirai. Su atsakovu sutarė draugiškai įforminti visus tarpusavio santykius, kreipėsi į advokatus Lietuvoje, kad būtų pasirašytas susitarimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove, dėl sūnaus išlaikymo ir bendravimo. Iš esmės atsakovas neprieštaravo, kad sūnus gyventų su ieškove, sutarė dėl to, kad jis vaiko neišvežtų iš Lietuvos, sutarė dėl sūnaus išlaikymo bei dėl bendravimo su sūnumi. Sūnus pradėjo lankyti darželį, ieškovė pradėjo dirbti. Tačiau atsakovas vis atidėliojo susitarimo pasirašymą, dėl ieškovei nežinomų priežasčių. Šalims nesutarus, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu. Atsakovas bandė per prievartą išvežti ieškovę su vaiku iš Lietuvos, pas vaiką ateidavo būdamas neblaivus, grasino, kad vaiką vis tiek išveš iš Lietuvos bet kokia kaina, žemino ieškovę sūnaus ir artimųjų akyse. Atsakovas pastaruoju metu nuolatos daro psichologinį spaudimą tiek ieškovei, tiek ir vaikui, nuolat lankosi darželyje ir reiškia įvairias nepagrįstas pretenzijas, trikdo vaikų poilsį bei personalo darbą, rašo nepagrįstus skundus, nuolatos atlieka provokacinius veiksmus ir t. t. Toks jo elgesys nesiderina su jo kaip tėvo teisėmis ir pareigomis.

16Atsakovas pripažįsta, kad jis yra kreipęsis į teismą Norvegijoje bei prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę, nustatant vaiko gyvenamąją vietą su atsakovu, tačiau teismas, įvertinęs, kad vaikas yra Lietuvoje, jo sprendimo nėra tenkinęs. Atsakovas, skųsdamas teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, aplamai nepasisako dėl pačių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumo, o iš esmės savo skundą grindžia tik aplinkybėmis, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Teismas pagrįstai priėmė ieškovės ieškinį, byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, todėl nesant jokių kitų atsakovo argumentų, dėl ko laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti panaikintos kaip nepagrįstos, laikytina, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįsta ir teisėta.

17Vaiko interesai taip pat turi būti vertinami ir pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) bei aktualią pastarųjų metų Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Nors atsakovas nurodo, kad šioje byloje neturėtų būti taikomi Europos Sąjungos teisės aktai, tačiau ieškovė ir jos sūnus yra Lietuvos Respublikos piliečiai, Lietuvos Respublika yra Europos Sąjungos narė, todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo remtis tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika tokios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-09-10 Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų santraukos. Teisėsaugos pareigūnų jėgos panaudojimo aspektai teisės į gyvybę apsaugos kontekste Nr. ŽT-B-36. Teismų praktika 2012, Nr. 36, p. 438-499).

18III. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

20Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.

21Lietuvos Respublikos CPK 147 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog ,,kai prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytas pareikštame ieškinyje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas tik išsprendus ieškinio, kuriame jas prašoma taikyti, priėmimo klausimą. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad ,,teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. (...) Šioje dalyje nurodytas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti paduodamas teismui, kuris pagal teismingumo taisykles turi nagrinėti patį ieškinį.“

22Pagal tokį teisinį reglamentavimą akivaizdu, jog teismas, prieš taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia privalo nuspręsti dėl to, ar ieškinys, kuris pareikštas arba kurį tik ketinama pareikšti, yra teismingas tam teismui, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nepriklausomai nuo to, ar prašymas paduodamas kartu su ieškiniu, ar ne, gali spręsti tik kompetentingas nagrinėti ieškinį teismas, t. y. tas teismas, kuriam byla yra teisminga. CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, jog teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas tam teismui.

23Tačiau, kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, teismas, nutaręs taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teisme pareiškimo, net nesvarstė ir nepasisakė dėl bylos teismingumo Lietuvos Respublikos teismams (konkrečiai – Vilkaviškio rajono apylinkės teismui), nors iš su prašymu pateiktų dokumentų buvo matyti, jog ieškovės ir jos sūnaus gyvenamoji vieta Lietuvoje, Vilkaviškio raj. sav., ( - ), buvo deklaruota tik 2013-09-24 (t. y. nepilni du mėnesiai iki prašymo teismui pateikimo); sūnus, kurio gyvenamąją vietą buvo prašoma nustatyti Lietuvoje, turi dvigubą pilietybę (Lietuvos ir Izraelio), o jo tėvas K. W. – užsienio pilietis; be to, pačiame prašyme buvo nurodyta, jog, ieškovės žiniomis, vaiko tėvas kreipėsi į Norvegijos institucijas dėl vaiko grąžinimo į Norvegiją pagal Hagos konvenciją, kas akivaizdžiai rodo bylą turint tarptautinį elementą.

24Esant tokiai situacijai konstatuotina, jog laikinosios apsaugos priemonės byloje, turinčioje tarptautinį elementą, galėjo būti taikytos tik teismui išsiaiškinus (bent jau preliminariai) aplinkybę, kad ieškinys, kurį ieškovė nurodė ketinanti pareikšti, iš tiesų yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo nuomone, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą buvo būtina pranešti atsakovui (tuo labiau, kad, ieškovės teigimu, jis laikinai gyveno išsinuomotame name ( - ), Vilkaviškyje), suteikiant jam galimybę pateikti savo argumentus tiek dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek dėl bylos teismingumo (CPK 147 str. 1 d.).

25Kadangi ši aplinkybė net nebuvo aiškintasi, teismas dėl bylos teismingumo visiškai nesvarstė ir dėl to nepasisakė, nenurodė nei teisinio, nei faktinio pagrindo, kuriuo remdamasis bylą laikė teisminga Lietuvos teismams, konstatuotina, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas tik skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir priimdamas dėl to kasacine tvarka neskundžiamą nutartį (CPK 151 str. 2 d.), negali pasisakyti dėl šios bylos teismingumo, kadangi tokiu būdu būtų pažeistas tiek šalių rungtyniškumo principas, tiek šalių teisė tokią teismo nutartį apskųsti instancine tvarka.

26Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas grąžintinas iš naujo nagrinėti apylinkės teismui (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 3 p.).

27Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

28atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

29Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį panaikinti ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą grąžinti iš naujo nagrinėti apylinkės teismui.

Proceso dalyviai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė... 2. I. Ginčo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 3. Vilkaviškio rajono apylinkės teisme 2013-11-14 buvo gautas A. V. prašymas... 4. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutartimi (b.... 5. II. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai... 6. Atsakovas K. W., atstovaujamas advokatės Linos Gudaitės, atskiruoju skundu... 7. Atsakovas atskirajame skunde nurodė, jog ieškovė, sužinojusi apie atsakovo... 8. Lietuvos Respublika neturi pasirašiusi dvišalės sutarties su Norvegija,... 9. Nagrinėjamu atveju Norvegijos Stavangerio miesto teisme yra nagrinėjama... 10. Tačiau šioje byloje tiek ieškovės, tiek vaiko, tiek atsakovo nuolatinė... 11. Nors Lietuvos Respublikos centrinė įstaiga buvo gavusi iš Norvegijos... 12. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė (b. l. 86–90) prašo atmesti... 13. CPK 785 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos teismai išimtinai nagrinėja... 14. Atsakovas pripažįsta, kad Lietuvos Respublika nėra pasirašiusi dvišalės... 15. Atsakovas taip pat neteisingai nurodo faktines aplinkybes, kad neva sūnus buvo... 16. Atsakovas pripažįsta, kad jis yra kreipęsis į teismą Norvegijoje bei... 17. Vaiko interesai taip pat turi būti vertinami ir pagal Žmogaus teisių ir... 18. III. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 19. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.... 20. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame... 21. Lietuvos Respublikos CPK 147 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog ,,kai prašymas... 22. Pagal tokį teisinį reglamentavimą akivaizdu, jog teismas, prieš taikydamas... 23. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties,... 24. Esant tokiai situacijai konstatuotina, jog laikinosios apsaugos priemonės... 25. Kadangi ši aplinkybė net nebuvo aiškintasi, teismas dėl bylos teismingumo... 26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartis... 27. Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 28. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.... 29. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį...