Byla 2A-2-544/2008

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Januškos, kolegijos teisėjų Birutės Valiulienės, Ramunės Čeknienės (pranešėja), sekretoriaujant Loretai Talžūnienei, dalyvaujant ieškovų atstovams M. M., advokatei Eugenijai Povilaitienei, atsakovų atstovams advokatams Dainiui Žiedui, Gintarui Žičkui, trečiojo asmens atstovui A. A.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Šiaulių universiteto, Šiaulių teritorinės ligonių kasos, LR Sveikatos apsaugos ministerijos, trečiojo asmens Valstybinės ligonių kasos apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2007-07-10 sprendimo civilinėje byloje Nr.2-161-446/2007 pagal ieškovės G. T. G. (teisių ir pareigų perėmėjai – A. A. G., gim. ( - ), ir A. G., gim. ( - )) ieškinį atsakovams Šiaulių apskrities viršininko administracijai, Šiaulių universitetui, Šiaulių teritorinei ligonių kasai, Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijai, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, administracinių aktų dėl nekilnojamojo turto perdavimo ir panaudos sutarties pripažinimo neteisėtais, gyvenamojo namo rekonstrukcijos pripažinimo neteisėtu.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

5Ieškovė, vadovaudamasi LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 4 p., 4 d., 9 str. (toliau - Įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr. 1057 "Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" III skirsniu, 111 str., 119 str. (toliau – Nutarimas), LR Statybos įstatymo 3 str. 2 d. 2 p., 3 str. 2 d. 3 p., CK 4.103 str. 1 d., 6.953 str., LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 2 str., Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:002 "Statybos leidimas" (patvirtintas Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 218) 19 str., 28 str. pagrindais prašė pripažinti negaliojančiais Šiaulių apskrities viršininko 2006-04-12 įsakymą Nr. V-1699 dėl perdavimo Šiaulių Universitetui neatlygintinai naudotis panaudos teise 0,0473 ha ploto valstybinės žemės sklypu ( - ), Šiaulių m., 2006-05-11 tarp Šiaulių AVA ir Šiaulių Universiteto sudarytą šio sklypo panaudos sutartį, įpareigoti Šiaulių AVA atkurti jai nuosavybės teisę į minėtą 0.0473 ha žemės sklypą, pripažinti negaliojančiu Šiaulių TLK direktoriaus 2005-05-19 įsakymą Nr. V-35, 2005-06-01 turto perdavimo ir priėmimo aktą, pagal kurį Šiaulių Universitetui perduotas pastatas-gyvenamasis namas, unikalus Nr. ( - ), esantis Šiauliuose, ( - ), įpareigoti LR SAM atkurti jai nuosavybės teisę į minėtą gyvenamąjį namą, pripažinti, kad Šiaulių Universitetas neteisėtai vykdė minėto gyvenamojo namo rekonstrukciją bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

6Nurodė, kad Įstatyme nustatytais terminais ir tvarka 1997-09-18 pateikė prašymą Šiaulių miesto savivaldybei ir žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į išlikusį gyvenamąjį namą Šiauliuose, ( - ) bei į po juo esantį 0.0473 ha žemės sklypą. Namas 1941 metais buvo nacionalizuotas. Nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklausė jos uošviui A. G.. Jo įpėdiniai mirę. 1997 metais jai atstatyta Lietuvos Respublikos pilietybė, todėl pagal Įstatymo 2 str. 1 d. 4 p. yra teisėta pretendentė atkurti nuosavybės teises į uošviui priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Visi įstatyme nurodyti dokumentai, reikalingi nuosavybės teisėms ir giminystės ryšiui įrodyti, pateikti. 1994-04-15 LRV 1994-04-15 nutarimo Nr. 285 pagrindu gyvenamasis namas buvo perduotas LR SAM, o jos kreipimosi dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu 1997-01-24 dienai perdavimo - priėmimo akto pagrindu turto patikėjimo teise buvo perduotas į Šiaulių TLK. Šiaulių miesto Savivaldybė 1997-09-22 raštu informavo valstybinę ligonių kasą, kad yra pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teisę į minėtą turtą. LRV 1999-11-11 priėmus nutarimą Nr. 1274 Šiaulių miesto savivaldybė 2000-03-29 perdavė jos prašymą ir dokumentus Valstybinei ligonių kasai, kaip institucijai, kompetentingai priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Ji 2004-03-22 raštu Nr. 4k-10-960 informavo, kad pastatas priklauso Šiaulių TLK ir, nesant pakankamai įrodymų, kad pareiškėja yra vienintelė paveldėtoja, nuosavybės teisė į pastatą neatstatyta. Mano, kad minėta institucija nepagrįstai vilkino nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nes nei Įstatymo 9 str., nei Nutarimo III skirsnis nenumato, kad pretendentas privalo įrodyti, jog yra vienintelis pretendentas, tačiau minėti norminiai aktai numato, kad privalu vadovautis Įstatymo 2 str. 1 d. 4 p., 4 d., kurios numato, kad jai turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į turto savininko mirusiam vaikui tekusią turto dalį arba, nesant kitų pretendentų ar šiems nesikreipus - į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A6-186/2001). Savivaldybė 1997-09-22 ir 2000-03-29 informavo ir perdavė jos prašymą bei dokumentus ligonių kasai, todėl ši nuo tada tikrai žinojo apie jos norą susigrąžinti minėtą pastatą natūra, nors prašymo toliau nenagrinėjo, nesprendė, nors pagal Nutarimo 111, 119 str. privalėjo tai daryti. 2005-06-01 Šiaulių TLK direktorius skundžiamu įsakymu pastatą perdavė Šiaulių Universitetui. Todėl 2005-05-19 įsakymu Nr. V-35 ir 2005-06-01 turto perdavimo ir priėmimo aktu buvo pažeistos jos, kaip pretendentės atkurti nuosavybės teises, teisės ir teisėti interesai. Kaip matyti iš 1998-10-21 rašto Nr. 268, turto perdavimo akto turinio jau 1998 metais pastatas buvo užkonservuotas, apleistas, niokojamas ir Šiaulių TLK juo nesinaudojo. Ir tuomet, ir šiuo metu pastatas viešajame registre registruotas kaip gyvenamasis namas. Todėl nepakeitus jo paskirties jis negalėjo būti turto patikėjimo sutarties objektu pagal CK 6.953 str., Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 2 str. Nuostatas ir negalėjo būti perduotas Šiaulių Universitetui Statuto 1.2 p. Numatytiems mokymo ir studijų veiklos tikslams įgyvendinti. Pastatas neįtrauktas į Lietuvos vyriausybės patvirtintą privatizavimo objektų sąrašą bei į LRV patvirtintą valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą. Be to, Šiaulių TLK direktorius neturėjo teisės perduoti pastato Šiaulių Universitetui, nes pagal Nuostatų 3.2 p. jis tokį sandorį galėjo sudaryti tik gavęs steigėjo, t.y. Valstybinės ligonių kasos, sutikimą. 2004-05-28 raštas Nr. 4K-10-1822 negali būti vertinamas kaip sutikimas, nes juo tik neprieštaraujama, kad būtų rengiamas sprendimo dėl valstybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti kitam juridiniams asmenims projektas.

72006-04-12 įsakymu Nr. V-1699 Šiaulių apskrities viršininkas perdavė Šiaulių Universitetui neatlygintinai naudotis panaudos teise 0,0473 ha ploto valstybinės žemės sklypą Vytauto g.Nr. 99. Šio įsakymo pagrindu 2006-05-11 buvo sudaryta valstybinės žemės panaudos sutartis Nr. PN29/06-0011. Mano, kad šie aktai pripažintini negaliojančiais, nes Šiaulių Universitetas nėra teisėtas minėto pastato valdytojas. Šiais aktais pažeidžiamos jos teisės, nes neišsprendus jos teisėto prašymo atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypą, jis sandoriu perduotas naudotis kitam asmeniui. Sprendimas dėl atsisakymo atkurti jai, ieškovei, nuosavybės teises natūra iki šiol nėra priimtas. Šiaulių Universitetui pastatas perduotas neteisėtai ir nepagrįstai, todėl jis negali būti laikomas ir teisėtu žemės sklypo naudotoju. Pripažinus negaliojančiais 2005-05-19 įsakymą Nr. 2005-05-19 Nr. v-35 ir 2005-06-01 priėmimo-perdavimo aktą, mano, kad nuosavybės teisę į pastatą jai turėtų atstatyti LR SAM, kurios įstaiga yra Valstybinė ligonių kasa, kuriai ir buvo perduotas jos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei dokumentai, o pripažinus negaliojančiais Šiaulių apskrities viršininko 2006-04-12 įsakymą Nr. V-1699 bei 2006-05-11 valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. PN29/06-0011, Šiaulių AVA įpareigotina atkurti nuosavybės teisę į minėtą 0.0473 ha žemės sklypą Šiauliuose, ( - ). Turto perdavimu Universitetui pažeidžiamos jos teisės, nes buvo pradėta pastato rekonstrukcija, dėl kurios pastatas gali tapti nebegrąžinamas natūra. Rekonstrukcija yra neteisėta, nes, nors 1997-08-06 Šiaulių AVA buvo išdavusi leidimą Nr. 195 pastato rekonstrukcijai, iš pastato vertės sprendžia, kad ji nebuvo vykdoma. 1964 m. pastato vertė buvo 30 071 Lt, o perdavimo Šiaulių Universitetui metu - 26 462,50 Lt. 1998-10-21 rašte Nr. 268 nurodoma, kad jau 1998 metais, pastatas buvo užkonservuotas ir Šiaulių TLK juo nesinaudojo. Kad pastatas rekonstruojamas, sužinojo 2006-07-20 ir iš karto kreipėsi į Universiteto rektorių prašydama sustabdyti rekonstrukcijos darbus. Universitetas statybos leidimą savo vardu perregistravo po jos kreipimosi 2006-07-27. Iš 2006-07-20 VĮ Registrų centras pažymos matyti, kad jame statybos leidimas nebuvo registruotas, todėl rekonstrukcija vykdyta neteisėtai. Šiaulių Universitetas teigia, kad rekonstruoja pastatą pagal 2005-12-19 bei 2006-06-29 statybos rangos sutartis, tačiau Universitetas statybos leidimą savo vardu perregistravo tik 2006-07-27, o ji į teismą kreipėsi 2006-08-01 ir 2006-08-03 teismas nutartimi sustabdė rekonstrukciją. Apie skundžiamus aktus sužinojo 2006-07-20 ir 2006-11-15, todėl nėra praleidusi termino šiems aktams ginčyti.

8Kelmės rajono apylinkės teismas 2007-07-10 sprendimu ieškinį tenkino dalinai: visus ginčijamus aktus ir sutartis pripažino negaliojančiais, įpareigojo Šiaulių AVA atkurti ieškovei G. T. G. nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą - 0,0473 ha žemės sklypą Šiauliuose, ( - ), o LR SAM - atkurti nuosavybės teises į ginčo gyvenamąjį namą, o ieškinį dalyje dėl pripažinimo, kad Šiaulių universitetas neteisėtai vykdė minėto namo rekonstrukciją, atmetė. Byloje esančių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad gyvenamasis namas ir 0,0473 ha žemės sklypas, esantys Šiauliuose, ( - ), yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią patikėjimo teise valdo įvairios valstybės įstaigos ir institucijos ( 1 t., b. l. 7-9): 1994-04-15 LRV nutarimo Nr. 285 pagrindu pastatą valdė LR SAM (1 t., b. l. 40-42), kuri 1994-12-30 įsakymu Nr. 468 jį perdavė Valstybinei ligonių kasai (1 t., b. l. 43, 195, 196), ši 1997-01-24 priėmimo-perdavimo aktu pastatą perdavė Šiaulių TLK ir 2004-05-28 raštu nurodė, kad turto negrąžinimą ieškovei (1 t., b. l. 63, 76, 205). 2005-05-19 Šiaulių TLK direktoriaus įsakymo Nr. V-35 ir 2005-06-01 valstybės turto perdavimo ir priėmimo akto Nr. VL-225 pagrindais valstybei priklausantis ginčo pastatas nuo 2005-06-01 buvo perduotas Šiaulių universitetui (1 t., b. l. 80-82). 2006-04-12 Šiaulių apskrities viršininko įsakymu Nr. V-1699 ir 2006-05-11 valstybinės žemės panaudos sutartimi Nr.PN29/06-0011 Šiaulių Universitetui neatlygintinam naudojimui perduotas 0,0473 ha žemės sklypą Šiauliuose, ( - ) (1 t., b. l. 150, 151-152). Ieškovė 1997-09-18 pateikė prašymą Šiaulių miesto savivaldybei atkurti jai nuosavybės tieses į uošvio A. G. išlikusį nekilnojamąjį turtą - gyvenamąjį namą, esantį Šiauliuose, Vytauto g.Nr. 99 (1 t., b. l. 90). Prie pareiškimo pateikė giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus (1 t., b. l. 94-96, 98-102, 104, 106, 108 - 116). 1999-08-23 ieškovė pateikė prašymą Šiaulių AVA atkurti jai nuosavybės teises natūra į 0,4743 ha žemės sklypą Šiauliuose, Vytauto g.Nr. 99 (1 t., b. l. 149). 1997-09-22 raštu Nr. 793 Šiaulių miesto savivaldybė informavo Šiaulių TLK apie tai, kad ieškovė G. T. G. yra padavusi prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo į gyvenamąjį namą, esantį Šiauliuose, ( - ) (1 t., b. l. 117), o 2000-03-29 jos prašymą su dokumentais persiuntė Valstybinei ligonių kasai prie SAM (1 t., b. l. 122, 123). 1991-06-18 Įstatymo, 1997-07-01 Įstatymu Nr. VIII-359 2 str. pagrindu bei ieškovės pateiktų dokumentų pagrindu teismas sprendė, jog neteisėtai nusavinto ir nacionalizuoto ginčo gyvenamojo namo ir žemės sklypo savininkas A. G., jo sutuoktinė ir sūnus yra mirę, todėl tik ieškovė, kuri yra buvusi savininko sūnaus sutuoktinė, turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal minėtų Įstatymų nuostatas ir juose nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad ieškovės nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą neginčijamos. 1997-07-01 Įstatymo Nr. VIII-359 17 str. 2 d. ir 18 str. 1 d, 1997-09-29 Nutarimo 6 punkte numatyta, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus nagrinėja ir sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo priima savivaldybės vykdomoji institucija ar kita valstybės institucija. Todėl ieškovės prašymas pagrįstai buvo perduotas Valstybinei ligonių kasai, kurios filialas – Šiaulių TLK - tuo metu patikėjimo teise valdė ginčo gyvenamąjį namą. Ieškovės valia atkurti nuosavybės teises natūra buvo aiškiai išreikšta prašyme ir minėtoms įstaigoms žinoma tiek iš susirašinėjimo, tiek iš remonto darbų sustabdymo ir pastato užkonservavimo faktų, taip pat iš 1998-10-13 kasoms pateiktos Seimo nario informacijos (1 t., b. l. 83). Šiaulių miesto savivaldybė 2001-09-06 ir 2004-01-30 raštais kreipėsi į Valstybinę ligonių kasą, prašydama informuoti apie priimtus sprendimus, o Šiaulių TLK nurodė, kad 1997 metų rudenį, gavus pranešimą apie pastato savininko norą susigrąžinti nuosavybę, remonto darbai buvo sustabdyti, pastatas užkonservuotas (1 t., b. l. 69, 73-75). Valstybinei ligonių kasai buvo žinoma, kad ginčo pastatas nėra įtrauktas į LRV patvirtintą privatizavimo objektų sąrašą ir valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą (1 t., b. l. 76), todėl ji, turėdama pretendentės prašymą ir dokumentus, bet jo nespręsdama, neperduodama jo aukštesniajai institucijai, duodama sutikimą Šiaulių TLK pastatą perduoti Šiaulių Universitetui, pažeidė ne tik pretendentės teises ir interesus, bet ir Įstatymo nuostatas. Pastato perdavimas kitam juridiniam asmeniui apsunkino ne tik pretendentės, bet ir naujojo valdytojo padėtį, nes vilkinamas nuosavybės teisių atkūrimas ieškovei, Šiaulių universitetas turėjo nuostolių dėl remonto. Esant tokioms aplinkybėms, teisėtas ir pagrįstas ieškovės reikalavimas perdavimo-priėmimo aktus, pažeidžiančiu jos interesus, pripažinti negaliojančiais. Vadovaujantis 1997-07-01 Įstatymo Nr. VIII-359 17 str. 2 d. ir 18 str. 1 d., 1997-09-29 LRV nutarimu Nr. 1057 patvirtintos minėto Įstatymo įgyvendinimo tvarkos (1999-11-11 nutarimo Nr. 1274 red.) 6 p., ieškovės prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,0473 ha žemės sklypą turėjo išnagrinėti žemėtvarkos skyrius, o sprendimą priimti Šiaulių AVA, kuri neginčija ieškovės nuosavybės teisių į šį žemės sklypą, jokių kliūčių nuosavybės teisių atkūrimui į žemę nenurodo. Sudarydama sutartį dėl žemės sklypo panaudos, ši institucija apsunkino pretendentės padėtį, atitolino nuosavybės teisių grąžinimo klausimo sprendimą, tokiu būdu aiškiai pažeidė ieškovės interesus, minėto Įstatymo ir jo įgyvendinimo tvarkos nuostatas ir reikalavimus. Todėl įsakymas ir panaudos sutartis, kurių pagrindu žemės sklypas, į kurį pretenduoja ieškovė, perduotas Šiaulių Universitetui, kaip prieštaraujantys teisėtos savininkės interesams, pažeidžiantys įstatymų nuostatas, pripažintini negaliojančiais. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pasisakymus byloje nagrinėjamu klausimu, nurodė, kad ieškovės pažeistos nuosavybės teisės turi būti atstatytos, todėl įpareigojo valstybės įgaliotas institucijas priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo į minėtą išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pripažinus negaliojančiais administracinius aktus ir sutartis, kurių pagrindu žemės sklypas ir gyvenamasis namas perduotas Šiaulių universitetui, vadovaujantis Nutarimo (1999-11-11nutarimo Nr. 1274 red.) 6 p., sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą turi priimti Šiaulių AVA, o į gyvenamąjį namą – LR SAM, kuriai valdyti, naudoti ir disponuoti juo LRV 1994-04-15 nutarimu perdavė ginčo pastatą, kurį ir šiuo metu valdo šiai institucijai pavaldūs ir jos reguliavimo sričiai priskirti Valstybinė ligonių kasa ir Šiaulių TLK. Teismas, atsižvelgamas į CK 1.5 str. 4 d., 6.145 str. nuostatas, į tai, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisės realizavimas ir gynyba negali būti suabsoliutinami kitų asmenų sąskaita, kad Šiaulių Universitetas laikytinas teisėtu įgijėju, kuris, turėdamas savo dispozicijoje nekilnojamąjį pastatą, teisėtai vykdė rekonstrukcijos darbus, kurie nepažeidžia savininkės interesų, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog gyvenamojo namo rekonstrukcija vykdyta neteisėtai ir ieškinį šioje dalyje atmetė. Teismas taip pat padarė išvadą, kad ieškovė, būdama teisėta pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą, laiku pateikė prašymą atkurti jai nuosavybės teises natūra kompetentingajai institucijai, tačiau jos prašymas iki šiol neišnagrinėtas, sprendimas nepriimtas, t. y. jos teisių pažeidimas tęsiasi, todėl taikyti ieškinio senatį nėra jokio pagrindo (CK 1.127 str. 5 d.). Nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymas neįpareigoja asmens, kurio teisės pažeistos, privalomai skųsti valstybės tarnautojų ar pareigūnų veiksmus ar neveikimą ir tokių veiksmų neskundimas neužkerta kelio civilinio proceso tvarka reikšti ieškinį.

9Apeliaciniu skundu atsakovas LR SAM prašo panaikinti 2007-07-10 Kelmės rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodo, kad:

101.Ginčo pastatas Šiaulių universitetui perduotas laikantis visų turto perdavimo patikėjimo teise reikalavimų, nustatytų LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 str. 2 d., 9 str., LRV 2001-01-05 nutarime Nr. 16 „Dėl valstybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos aprašo patvirtinimo" bei gavus atsakingų institucijų sutikimus, todėl teismo sprendimas pripažinti ginčo administracinius aktus neteisėtais ir negaliojančiais nepagrįstas. Kadangi šiuo metu teisėtas ginčo pastato valdytojas yra Šiaulių universitetas, tai pagal Nutarimo 101 p. jis, o ne LR SAM turi priimti sprendimą, susijusį su nuosavybės teisių atkūrimu.

112. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-1209/2000 suformuotos teismų praktikos, neįvertino pastato reikalingumo visuomenės poreikiams, nes nuo 1994-04-15 ginčo pastatas buvo skirtas sveikatos apsaugos, o nuo 2005-06-01 iki šiol - švietimo ir mokslo reikmėms. Todėl nors pastatas neįtrauktas į Vyriausybės patvirtintą išperkamų objektų sąrašą, jis negrąžintinas natūra (įstatymo 15 str.).

123.Šiaulių miesto savivaldybė sprendimą pagal 1997-09-18 ieškovės prašymą pagal Nutarimo 111 p. 7 d. nuostatas turėjo priimti per 6 mėnesius nuo reikalingų dokumentų pateikimo dienos, bet Valstybinei ligonių kasai dokumentai persiųsti tik 2000-03-29, todėl ne dėl jos veiksmų sprendimas nebuvo priimtas laiku. Teismo įpareigojimas SAM priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepagrįstas, nes ieškovė laiku nepasinaudojo savivaldybės neveikimo apskundimo teise. Byloje turėjo būti taikomas senaties terminas.

13Apeliaciniu skundu atsakovas Šiaulių TLK apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti sprendimą ieškinį atmesti, nes:

141.Teismas, konstatuodamas, kad ieškovė yra teisėta savininkė ir kad nuosavybės teisės jai turi būti atkurtos, išėjo už savo kompetencijos ribų, parodė šališkumą ir pažeidė Įstatymo 17 str. 2 d. ir 18 str. 1 d. reikalavimus, nukrypo nuo tokio pobūdžio bylų teismų praktikos, pagal kurią teismas gali tik įpareigoti instituciją priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau nenurodant, koks sprendimas turi būti priimtas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-11-24 Rekomendacijų 6.4 p.). Be to, Šiaulių TLK nėra Valstybinės ligonių kasos filialas (CK 2.53 str.), o savarankiškas juridinis asmuo, kas reiškia, kad būtent Šiaulių TLK turi teisinę pareigą spręsti nuosavybės teisės į pastatą atkūrimo klausimą. Byloje nustatyta, kad šiuo metu teisėtas ginčo pastato valdytojas yra Šiaulių universitetas, kuris vadovaujantis Nutarimo 101 p. ir turi priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

152. Teismas be pagrindo konstatavo, kad ginčo įsakymu ir sutartimi Šiaulių AVA pažeidė ieškovės interesus ir juos pripažino negaliojančiais. Valstybinė ligonių kasa 1997-01-24 priėmimo-perdavimo aktu Nr. 10 ginčo pastatą iš savo balanso perdavė į Šiaulių TLK balansą. Tuomet nebuvo reglamentuotas valstybinės žemės naudojimas, tačiau valdydama pastatą Šiaulių TLK iki jo perdavimo Universitetui teisėtai neatlygintinai naudojosi šiuo žemės sklypu. Todėl turėjo būti padaryta išvada, kad ginčijamas įsakymas ir panaudos sutartis jokiems teisės aktams neprieštarauja.

163. Sprendimo dalis, kuria Šiaulių AVA įpareigota atkurti nuosavybės teisę į 0,0473 ha žemės sklypą, gali būti neįgyvendinama dėl Šiaulių miesto savivaldybės patvirtinto žemės sklypo plano nebuvimo. Teismas, konstatuodamas, jog ieškovei atkurtina nuosavybės teisė, nevertino, ar ji patenka į Įstatymo 2 str. numatytų asmenų ratą, ar jai nuosavybės teisės gali būti atkurtos natūra ar kitais įstatyme numatytais būdais, t. y. neatliko veiksmų, kuriuos privalo atlikti institucija priimanti sprendimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo.

174.Ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtu, nes ieškovė nesilaikė išankstinės bylos sprendimo ne teisme tvarkos. Minėtų Rekomendacijų 7.1 punkte yra išaiškinta, kad ginčus, susijusius su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, kilusius iki sprendimo dėl nuosavybės teisiu atkūrimo priėmimo, ikiteismine tvarka nagrinėja apskričių viršininkai ir Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM, o išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka turi būti nagrinėjami skundai, susiję su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisiu atkūrimo priėmimo, nepriklausomai nuo to, ar šie skundai paduodami dėl tam tikrų veiksmų atlikimo (aktų priėmimo) ar dėl vilkinimo atlikti tokius veiksmus, bet ne dėl vilkinimo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

185.Teismas netinkamai taikė Įstatymo 19 str. 1 d., nes įpareigodamas institucijas ieškovei atkurti nuosavybės teises sprendimą padarė nebeapskundžiamą jų sprendimą. Nutarimo 101 p. 1 d. numatyta, kad sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo priima valstybės institucija, kuri šiuos gyvenamuosius namus valdo, naudoja ir disponuoja patikėjimo teise arba kurios reguliavimo sričiai priskirti juridiniai asmenys turi paminėtas daiktines teises. Vien todėl, kad ligonių kasos yra priskirtos SAM reguliavimo sričiai, teisės aktai nenumato galimybės jas įpareigoti atkurti nuosavybės teises.

196.Teismas turėjo pagrindą ieškinį atmesti dėl pasibaigusio ABTĮ numatytų ieškinio senaties terminų.

207. Teismas neišsprendė 2007-01-11 prašymo CPK 296 str. 1 d. 3 p. pagrindu ieškinį palikti nenagrinėtą ir nepasisakė dėl aplinkybės, jog ieškinį padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo. Pagal 2006-12-04 atstovavimo sutartį su M. M. (1 t., b. 1. 31) advokatė įgaliojimą atstovauti ieškovę turėjo teisę tik Šiaulių miesto apylinkės teisme. Todėl byloje nustatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 1 p.).

21Atsakovas Šiaulių universitetas apeliaciniu skundu prašo iš dalies panaikinti minėtą sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Nurodo, kad Įstatymo 18 str. nurodytos institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal ieškovės prašymus. Teismas, patenkindamas ieškovės reikalavimą ir įpareigodamas institucijas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamą turtą, peržengė savo kompetencijos ribas, pažeidė valdžių atskyrimo principą, nes sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimas yra priskirtas Įstatyme ir Nutarime nurodytoms institucijoms. Teismui atsakovus įpareigojus atkurti nuosavybės teises, nebėra galimybės priimti sprendimo jų neatkurti. Taip tapo suvaržyta įgaliotų institucijų teisė priimti joms pagal kompetenciją priskirtus sprendimus. Todėl šis ieškovės reikalavimus turėjo būti atmestas. Teismo sprendimas šioje dalyje yra nemotyvuotas ir priimtas pažeidžiant CPK 268 ir 270 str. reikalavimus, todėl yra absoliučiai negaliojantis (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Likusi teismo sprendimo dalis taip pat neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas nenurodė, kokios konkrečiai imperatyvios įstatymų normos priimant ginčo aktus pažeistos.

22Tretysis asmuo Valstybinė ligonių kasa prie LR SAM apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimo dalį dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, o jo dalį, kuria ieškinio dalis atmesta, palikti nepakeistą. LRV 1994-04-15 nutarimas Nr. 285, SAM ministro 1994-12-30 įsakymas Nr. 468, 1995-01-04 įsakymas Nr. 1, 1996-11-30 pastato įtraukimas į balansą ir jo perdavimas 1997-01-24 į Šiaulių TLK balansą, direktoriaus 2005-05-19 įsakymas Nr. V-35, 2005-06-01 aktas patvirtina, kad nuo 1994-04-15 iki 2005-06-01 ginčo pastatas buvo naudojamas sveikatos apsaugos reikmėms, o nuo 2005-06-01 iki šiol - švietimo ir mokslo reikmėms. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-1209/2000 yra išaiškinęs, kad gyvenamieji pastatai pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas valstybės, išperkami, jeigu viešasis interesas, visuomenės poreikiai nusveria privatų interesą susigrąžinti nuosavybę ir tokios galimybės įtvirtintos Įstatymo 15 str. 1 d. 3 p. Teismas nenagrinėjo, ar ginčo pastato gražinimas vienai ieškovei nenusvertų visuomenės interesų, nes jis naudojamas švietimo ir mokslo tikslams. Teismas be pagrindo netaikė ieškinio senaties ir šiuo pagrindu ieškinio neatmetė. Ieškinio senaties terminas praleistas ne dėl svarbių priežasčių, nes ieškovė 1997 m. kreipėsi su prašymu atkurti nuosavybės teises į savivaldybę, bet toliau jokių veiksmų savo prašymui realizuoti nesiėmė.

23Ieškovė atsiliepimais į minėtus apeliacinius skundus nurodo, kad apeliantai nepagrįstai teigia, jog teismas netinkamai taikė Įstatymo 18 str. 1 d. ir 19 str. nuostatas, nes teismas jai nuosavybės teisių neatkūrė, o įpareigojo institucijas, turinčias teisę priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tokius sprendimus priimti. Tokia teismų praktika suformuluota apeliantų minimų 2005-11-24 Rekomendacijų 6 skirsnyje. Apeliantai ginčija ieškinio dalyką, tačiau pagal CPK 142 str. 2 d. 2 ir 3 p. , 230 str. 1 d. atsakovas atsiliepime į ieškinį privalo nurodyti nesutikimo su ieškiniu motyvus bei įrodymus, kuriais yra grindžiami nesutikimo motyvai, o ne skunde nurodyti naujas aplinkybes. Nors Šiaulių Universitetui nebuvo perduotas prašymas ir dokumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo pastatą, jis apie jos pretenzijas į turtą ir apie 2004-03-22 rašto Nr.4k-10-960 turinį žinojo. Todėl, būdamas apdairus ir sąžiningas, privalėjo pasidomėti, ar vengimo atstatyti jai nuosavybės teises pagrindas yra teisėtas. Ginčo pastatas teisiškai įregistruotas kaip gyvenamasis namas, jis nėra įtrauktas nei į patvirtintą privatizavimo objektų sąrašą, nei į valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą. Todėl nepakeistus jo paskirties pastatas negalėjo būti perduotas Universitetui. Pagal Šiaulių TLK Įstatų 3.2 p., ji galėjo sudaryti sandorius dėl jai patikėjimo teise suteikto turto tik gavusi Valstybinės ligonių kasos sutikimą, o jo nebuvo. 2004-05-28 raštas Nr. 4K-10-1822 negali būti vertinamas kaip sutikimas perduoti pastatą. Sutikimas rengti projektą nėra tapatus sutikimui perduoti turtą kitiems asmenims. Ginčo aktais pažeidžiamos ieškovės teisės, nes Šiaulių AVA, visai neišsprendusi jos prašymo, perdavė naudotis žemę, į kurios nuosavybės teisės atkūrimą pretenduoja. Todėl Universitetas nėra teisėtas pastato ir sklypo valdytojas. Teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad pastato perdavimas kitam juridiniam asmeniui apsunkino jos, kaip teisėtos pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą, padėtį, rekonstrukcija tapo motyvu atsakovams neatkurti jai nuosavybės teisių į pastatą natūra. Skundo argumentai apie sprendimo formalumą ir pastato naudojimą sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo reikmėms prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir byloje surinktiems įrodymams, nes ginčo pastatas tokiems tikslams faktiškai nebuvo naudojamas. 1994-04-15 jis įregistruotas kaip gyvenamasis namas LRV nutarimo Nr. 285 pagrindu ir 1994-12-30 įsakymu Nr. 468 perduotas LR SAM. Perdavinėjant pastatą iš vienos institucijos kitai jis faktiškai nebuvo naudojamas. 1998-10-21 raštas Nr.268 SAM bei turto perdavimo aktas patvirtina, kad pastatas buvo užkonservuotas. Rekonstrukcija nebaigta, jis nėra pertvarkytas į negyvenamąsias patalpas, nepritaikytas jokiai veiklai. LAT 2004-09-06 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-404/2004 suformavo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, kad, nagrinėjant bylą bendrosios kompetencijos teisme, LR ABTĮ 33 str. 1 d. nustatytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą dėl individualaus administracinio akto panaikinimo, kai sprendžiamas ginčas dėl civilinių teisių ir pareigų, susijusių su tuo individualiu administracinius aktu, netaikomas. Šiuo atveju taikytina CK 1.127 str. 5 d., kuri numato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (2002-12-20 LAT Senato nutarime Nr. 39 – 8.6 p.). Kadangi pastatas buvo užkonservuotas ir Šiaulių TKL juo nesinaudojo, todėl jis negalėjo būti turto patikėjimo sutarties objektas pagal CK 6.953 str. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 2 str. nuostatas. Atsakovai nenurodė, dėl kokių priežasčių vilkino priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kreipimosi į savivaldybę metu 1997-01-24 pastatas patikėjimo teise buvo perduotas į Šiaulių TLK, kurią savivaldybė 1997-09-22 raštu informavo, kad ji yra pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teisę į šį turtą ir 2000-03-29 perdavė jos prašymą ir dokumentus. Šiaulių TLK prie SAM nepagrįstai vilkino Nutarimo 111 str. numatytais terminais ir tvarka priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. 2001-09-06 ir 2004-01-30 savivaldybės informuota, todėl žinodama apie jos teisėtas pretenzijas į ginčo turtą ir neišsprendusi prašymo atkurti nuosavybės teises, Šiaulių TLK ieškovės neinformavusi 2005-05-19 priėmė ginčo įsakymą Nr. V-35 ir 2005-06-01 aktą perduoti pastatą kitai institucijai, kas neabejotinai pažeidė ieškovės teises, buvo pradėta rekonstrukciją, galinčią būti pagrindu neatkurti nuosavybės teisių į pastatą natūra. Apeliacinio skundo teiginiais atsakovas siekia pateisinti savo neteisėtus veiksmus. 2004-03-22 rašte Valstybinė ligonių kasa nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimas ieškovei neišspręstas, nes nėra įrodymų, kad ji yra vienintelė paveldėtoja. Taigi, nuosavybės teisės atkūrimo klausimas buvo nesprendžiamas dėl reikalavimų ir sąlygų, kurios nei Įstatymo 9 str., nei Nutarimo Nr. 1057 III skirsnyje nenumatytos, o sugalvotos pačių institucijų. Šiuo atveju atsakovai turėjo vadovautis Įstatymo 2 str. 4 d., Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo suformuluota praktika ir atkurti nuosavybės teises į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą, nes kiti buvusio savininko įstatyminiai įpėdiniai, nurodyti Įstatymo 2 str. 1 d., nustatytais terminais ir tinkamai neišreiškė savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Civilinė byla Nr. A6-186/2001). Šiaulių AVA iš esmės neprieštaravo, kad jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į 0,0473 ha žemės sklypą, teismo sprendimo neskundė ir niekam nepavedė atstovauti jo interesų. Todėl kiti apeliantai šiuo pagrindu teismo sprendimo minėtoje dalyje ginčyti negali. Nepagrįstai teigiama, kad teismo sprendimas gali būti neįgyvendintas dėl patvirtinto detaliojo žemės sklypo plano nebuvimo, nes Šiaulių AVA atstovas patvirtino, kad planas, pakankamas nuosavybės teisėms atkurti, parengtas. Nepagrįstai teigiama, kad nesilaikė išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, nes ieškinį pareiškė dėl vilkinimo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. SAM atstovas teisme pripažino, kad, teismui panaikinus skundžiamus aktus, sprendimą dėl nuosavybės teisių priimtų būtent ši institucija. Nepagrįstai teigiama, kad ieškinys paduotas neįgalioto pareikšti ieškinį asmens, nes 2006-07-31 pareiškimą ir ieškinį ieškovės vardu pasirašė atstovė pagal 2006-07-20 įgaliojimą. Ieškinyje nurodyta, kad byla bus vedama per advokatą. 2006-08-18 su advokatu buvo sudaryta atstovavimo sutartis. Pagal CPK 56 str. 2 d., ieškovą atstovaujant advokatui, atstovu pagal pavedimą gali būti ir kiti asmenys, nenurodyti CPK 56 str. 1 d. 1 p. ir 2 p.

25 Šiaulių TLK ir Šiaulių Universiteto apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, kitų apeliantų apeliaciniai skundai atmestini. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

26Kelmės rajono apylinkės teismo 2007-07-10 sprendimo dalis dėl institucijų, turinčių teisę priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, įpareigojimo priimti tokius sprendimus priimti, keistina. Teismas teisingai aiškino ir taikė 1997-07-01 Įstatymo Nr. VIII-359 17 str. 2 d. ir 18 str. 1 d., Nutarimo 6 punkto nuostatas ta prasme, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nagrinėja ir sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo priima savivaldybės vykdomoji institucija ar kita Vyriausybės įgaliota institucija bei kad tokie prašymai pateikiami savivaldybės vykdomajai institucijai ar valstybės institucijai, kuri tą turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo patikėjimo teise arba kurios reguliavimo sričiai priskirti juridiniai asmenys jį valdo, naudoja ir disponuoja juo patikėjimo teise. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šioje dalyje apeliantai teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino minėtas Įstatymo nuostatas ta prasme, kad teismas įgaliotąsias nagrinėti ir priimti sprendimus dėl prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą institucijas įpareigojo ieškovės atžvilgiu priimti tik teigiamą sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, o ne įpareigojo įstatymuose numatytais terminais ir tvarka pagal ieškovės prašymus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Todėl šioje dalyje klausimas buvo išspręstas neteisingai ir šioje dalyje teismo sprendimas keistinas. Likusioje dalyje teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, nes pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl šioje dalyje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 326 str. 1 d.). Šioje dalyje teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais ir mano, jog apeliacinių skundų argumentai teismo išvadų nepaneigia.

27Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad ieškovė G. T. G. mirė 2007-09-23 (2 t., b. l. 258-259). Jos palikimą Lietuvos Respublikoje priėmė jos sūnūs A. A. G. ir A. G. paduodami notarui pareiškimus (3 t., b. l. 4-14). 2008-04-08 Panevėžio apygardos teismo nutartimi ieškovė pakeista jos teisių ir pareigų perėmėjais A. A. G. ir A. G. (3 t., b. l. 23-24).

28Pirmosios instancijos teismas padarė teisėtas ir pagrįstas įrodymais išvadas, kad gyvenamasis namas ir 0,0473 ha žemės sklypas, esantys Šiauliuose, Vytauto g.Nr.99, yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kuriuos patikėjimo teise valdo: 1994-04-15 LRV nutarimo Nr. 285 „Dėl buvusių Rusijos federacijos kariuomenės objektų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, paskirstymo ministerijos, kitoms valstybinėms tarnyboms ir savivaldybėms" pagrindu LR SAM, LR SAM 1994-12-30 įsakymo Nr. 468 pagrindu - Valstybinė ligonių kasa, 1997-01-24 priėmimo-perdavimo akto pagrindu - Šiaulių TKL, 2005-05-19 Šiaulių TLK direktoriaus įsakymo Nr. V-35 ir 2005-06-01 valstybės turto perdavimo ir priėmimo akto Nr. VL-225 pagrindu - nuo 2005-06-01 gyvenamą namą valdo Šiaulių universitetas (1 t., b. l. 7-9, 40-42, 43, 63, 80-82, 195, 196, 205), o 0,0473 ha žemės sklypą Šiauliuose, ( - ) prie minėto namo 2006-04-12 Šiaulių apskrities viršininko įsakymo Nr. V-1699 ir 2006-05-11 valstybinės žemės panaudos sutarties Nr.PN29/06-0011 pagrindu valdo Šiaulių universitetas (1 t., b. l. 150, 151-152). Asmenims nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, jeigu jie iki Įstatymo 10 str. 1 d. nustatyto termino šiame įstatyme nustatyta tvarka pateikia 11 str. nustatyto turinio prašymus nuosavybės teisėms atkurti kartu su 10 str. 4 p. nustatytais dokumentais Įstatymo 17 str. nustatytoms institucijoms. Įstatymo 9 str. 1 d. nustatyta, kokie dokumentai patvirtina nuosavybės teises. Ieškovė 1997-09-18 pateikė prašymą Šiaulių miesto savivaldybei, o 1999-08-23 – Šiaulių AVA atkurti jai nuosavybės tieses į uošvio A. G. išlikusį nekilnojamąjį turtą - gyvenamąjį namą ir 0,4743 ha žemės sklypą Šiauliuose, ( - ) bei prie jų pridėjo giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinančius įrodymus bei turto nacionalizavimo dokumentus (1 t., b. l. 90, 94-96, 98-102, 104, 106, 108 - 116). (1 t., b. l. 149). Byloje neginčijama, kad prie prašymo pridėti įrodymai apie giminystės ryšį bei nuosavybės teises patvirtinantys įrodymai buvo pakankamai sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti. 1997-09-22 raštu Nr. 793 Šiaulių miesto savivaldybė informavo Šiaulių TLK apie tai, kad Australijoje gyvenanti Lietuvos Respublikos pilietė G. T. G. yra padavusi prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo į minėtą gyvenamąjį namą (1 t., b. l. 117), o 2000-03-29 savivaldybė ieškovės prašymą atkurti nuosavybės teises su nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais persiuntė Valstybinei ligonių kasai prie SAM (1 t., b. l. 122, 123). 2004-05-28 raštu Valstybinė ligonių kasa prie SAM pritarė Šiaulių TLK dėl ginčo pastato perdavimo patikėjimo teise valdyti Šiaulių Universitetui, bet kartu nurodė, kad šis turtas savininkei nėra grąžintas (1 t., b. l. 76). Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovė įrodė, kad buvusio mirusio savininko ginčo turtas buvo nacionalizuotas ir neteisėtai nusavintas, todėl jis yra priskiriamas prie turto, kurio grąžinimo klausimas turto savininko įpėdiniams turi būti išspręstas 1991-06-18 Įstatymo Nr. I-1454 ir 1997-07-01 Įstatymo Nr. VIII-359 nustatytais terminais ir tvarka. Byloje taip pat nustatyta, kad neteisėtai nusavinto ir nacionalizuoto ginčo turto savininkas A. G., jo sutuoktinė N. G. ir sūnus Andrius - A. G. yra mirę, o ieškovė G. T. G., kuri taip pat mirė 2007-09-23, yra savininko sūnaus sutuoktinė. Todėl ji pagal 1997-07-01 Įstatymo 2 str. nuostatas buvo asmuo, turintis teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą pagal minėtų Įstatymo nuostatas ir juose nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į 1997-07-01 Įstatymo Nr. VIII-359 17 str. 2 d. ir 18 str. 1 d., Nutarimo 6 p. nuostatas, pagrįsta išvada, kad ieškovės prašymas pagrįstai perduotas Valstybinei ligonių kasai, kurios filialas - Šiaulių teritorinė ligonių kasa - tuo metu patikėjimo teise valdė gyvenamąjį namą. Rašytiniai įrodymai (susirašinėjimo tarp įstaigų turinys, Seimo nario raštas, Šiaulių miesto savivaldybės 2001-09-06 ir 2004-01-30 raštai Valstybinei ligonių kasai, Šiaulių TKL informacija LR SAM, Valstybinei ligonių kasai, remonto darbų sustabdymo ir pastato užkonservavimo duomenys) patvirtina, o ir atsakovai bei tretieji asmenys neginčija, kad tiek valstybė, tiek visi ginčo turto valdytojai žinojo apie ieškovės pateiktus prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamą turtą ir apie jos norą, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos grąžinant turtą natūra (1 t., b. l. 83 (1 t., b. l. 69, 73-75). Valstybinei ligonių kasai buvo žinoma, kad ginčo pastatas nėra įtrauktas į LRV patvirtintą privatizavimo objektų sąrašą ir valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą (1 t., b. l. 76). Esant nustatytoms tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Valstybinė ligonių kasa, savo žinioje turėdama ieškovės prašymą atkurti jai nuosavybės teises natūra, nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su buvusiu turto savininku patvirtinančius dokumentus, jokia forma visiškai nespręsdama šio prašymo, neperduodama jo aukštesniajai institucijai, duodama sutikimą Šiaulių teritorinei ligonių kasai derinti projektą dėl pastato perdavimo Šiaulių Universitetui, pažeidė minėto Įstatymų nuostatas bei ieškovės teises ir teisėtus interesus, nes pastato perdavimas kitam juridiniam asmeniui apsunkino ir nepagrįstai prailgino nuosavybės teisės atkūrimo klausimo sprendimą, jį užvilkino, tai sukėlė neigiamas pasekmes ir turto valdytojui, kuris patyrė išlaidas rekonstrukcijai pastato, kurio likimas neaiškus. Todėl byloje buvo nustatytas teisinis ir faktinis pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimus pripažinti negaliojančiais ginčijamus aktus kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms, o apeliantų argumentai šiuo aspektu vertintini nepagrįstais ir atmestini.

29Pagal 1997-07-01 Įstatymo Nr. VIII-359 17 str. 2 d. ir 18 str. 1 d., 1997-09-29 LRV Nutarimo Nr. 1057 (1999-11-11 nutarimo Nr. 1274 red.) 6 p., ieškovės prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,0473 ha žemės sklypą Šiauliuose, Vytauto g. 99 turėjo išnagrinėti žemėtvarkos skyrius, o sprendimą priimti Šiaulių AVA per 6 mėnesius nuo perduodamo žemės sklypo vietos suderinimo su piliečiu, pageidaujančiu atkurti nuosavybės teises, nuo 2004-09-03 ( LRV 2004-08-31 nutarimo Nr . 1101 red.) – per 3 mėnesius nuo savivaldybės administracijos direktoriaus žemės sklypų planų patvirtinimo. Šiaulių AVA neginčija ieškovės teisės pretenduoti dėl nuosavybės teisių į šį žemės sklypą atkūrimo ir jokių įstatyme numatytų kliūčių priimti sprendimą, kuriuo būtų išspręstas nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo ieškovei klausimas, byloje nenustatyta. Nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą turėjo išspręsti žemėtvarkos skyrius ir Šiaulių AVA, kurie jokia forma Įstatymo ir Nutarimo nustatytais terminais ir tvarka neišsprendė ieškovės prašymo. Žemės sklypas, į kurį yra minėto Įstatymo numatytas pretendentas atkurti nuosavybės teises, negali būti vertinamas kaip laisvas žemės sklypas, kuris panaudos teise gali būti suteiktas naudotis kitiems asmenims. Nežiūrint to, Šiaulių AVA priėmė įsakymą ir sudarė sutartį dėl ginčo žemės sklypo panaudos su Šiaulių Universitetu. Taigi, teisėta ir pagrįsta teismo išvada, kad tokie veiksmai apsunkino ieškovės padėtį, užvilkino nuosavybės teisių grąžinimo klausimo sprendimą. Todėl ginčo įsakymą ir panaudos sutartį teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino negaliojančiais konstatavęs, kad tai negali būti kliūtimi teisėtam nuosavybės teisių atkūrimo klausimo sprendimui bei kad pažeistos ieškovės teisės turi būti atstatytos. Apeliantas Šiaulių TLK teigia, kad sprendimas įpareigoti atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą gali likti neįvykdomas dėl savivaldybės patvirtinto žemės sklypo plano nebuvimo. Argumentas nepagrįstas ir nepriimtinas, nes apeliantas ir taip jau užvilkintą nuosavybės teisių atkūrimo procesą kėsinasi toliau vilkinti remdamasis kitų institucijų neveikimu savalaikiai neparengiant žemės reformos žemėtvarkos projektų ir neatlikus kitų Žemės reformos įstatyme, poįstatyminiuose aktuose nurodytų darbų, nes jie taip pat privalo būti atlikti nustatytais norminiuose aktuose terminais, o jei jų nėra – darbai privalo būti atlikti laikantis protingo termino principo. Kaip teisingai nurodo ieškovė, ne apeliantas įstatymo ir teismo yra įpareigotas spręsti nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo klausimas. Šiaulių AVA priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo neginčija, o iš bylos duomenų matyti, kad jos nagrinėjimo metu šis atsakovas pripažino, kad reikalingi žemėtvarkos projektai yra ir dėl to kliūčių atkurti nuosavybės teises nekyla. Kadangi žemės sklypas, į kurį pretenduoja ieškovė, yra mieste, apskrities viršininkas negalės priimti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo kol savivaldybės institucijos neatliks poįstatyminiuose aktuose, skirtuose įgyvendinti Įstatymo nuostatas, nurodytų darbų ir nepateiks apskrities viršininko administracijai atitinkamų dokumentų. Todėl tenkinant ieškovės reikalavimą bylos atsakovui teismo duodamas įpareigojamas formuluojamas atsižvelgiant į šiuos reikalavimus.

30Pagal Nutarimo (1999-11-11nutarimo Nr. 1274 red.) 6 p., nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą atkūrimo klausimą įstatyme numatytais terminais ir tvarka privalėjo išspręsti LR SAM, kuriai minėtu 1994-04-15 nutarimu Nr. 285 Vyriausybė perdavė valdyti, naudoti ir disponuoti ginčo gyvenamą namą, kurį iki 2006-06-01, kada pastatas buvo perduotas Šiaulių Universitetui, valdė šiai institucijai pavaldūs ir jos reguliavimo sričiai priskirtos Valstybinė ligonių kasa ir Šiaulių TKL. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad būtent LR SAM turi priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovei į išlikusį nekilnojamą ginčo turtą. Atsakovas LR SAM neginčija, kad po to, kai 2000-03-29 jai pavaldžiai institucijai Valstybinei ligonių kasai buvo persiųsti ieškovės prašymas ir dokumentai, būtent jai pagal Įstatymo nuostatas tenka pareiga priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovei į ginčo gyvenamą namą. 2005-05-19 Šiaulių TLK direktoriaus įsakymas Nr. V-35 ir 2005-06-01 valstybės turto perdavimo ir priėmimo aktas, kurių pagrindu namas nuo 2005-06-01 perduotas naudoti ir valdyti Šiaulių universitetui, pripažįstami neteisėtais dėl sprendime nurodytų jau minėtų argumentų. Tai, kad 1997-09-18 gauto ieškovės prašymo Šiaulių miesto savivaldybė neišsprendė per 6 mėnesius nuo dokumentų pateikimo dienos (Nutarimo 111 str. 7 d.) ir tik 2000-03-29 perdavė jį spręsti LR SAM bei kad ieškovė įstatymo numatytais terminais ir tvarka savivaldybės neveikimo neapskundė, neturi esminės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui, nes nei vienos institucijos nepateisinamai ilgas neveikimas negali pateisinti ieškovės teisių ir interesų pažeidimo bei, kaip teisingai nurodė teismas, tai neatima teisės ginti pažeistas teises ieškinio teisenos tvarka. Ieškovės kreipimosi metu savivaldybei ginčo namas įstatymų nustatyta tvarka nebuvo perduotas valdyti, naudotis ir disponuoti. Šiaulių TLK nepagrįstai teigia, kad būtent jam arba Šiaulių Universitetui priklauso pareiga spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į ginčo namą. Tačiau teismas, kaip jau minėta, neteisingai nurodė rezoliucinės dalies formuluotę ir vietoje įpareigojimo institucijas išspręsti ginčo klausimus, įpareigotojo atsakovą atkurti nuosavybės teises. Šioje dalyje teismo sprendimas keistinas įpareigojant įgaliotas institucijas priimti sprendimus Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais dėl ieškovės pateiktų prašymų atkurti nuosavybės teises.

31Nuosavybės atkūrimo teisinius santykius reglamentuoja specialus Įstatymas ir jį lydintys žemesnės galios teisės aktai. Įstatymo preambulėje įtvirtintas nuosavybės teisių tęstinumo principas reiškia, kad nuosavybės teisės turi būti atkuriamos savininko turėta apimtimi, t. y. į visą išlikusį nekilnojamą turtą. Nagrinėjamu atveju kiti pretendentai atkurti nuosavybės teises į ginčo turtą nustatytais terminais ir tvarka nesikreipė. Terminai pateikti prašymus ir reikalingus dokumentus yra pasibaigę, jų atstatyti niekas neprašo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises asmeniui tenkanti išlikusio nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant ne į visus buvusio savininko įstatyminius įpėdinius, o tik į tuos, kurie nustatytais terminais ir tinkamai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Institucijoms, nagrinėjančioms piliečių prašymus, norminiai aktai taip pat nenumatė pareigos spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kito asmens prašyme nurodytiems piliečiams, jeigu jie patys laiku nebuvo pateikę prašymų atkurti jiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamą turtą. Todėl nepagrįstas ir neteisėtas atsakovo motyvas atsisakyti atkurti ieškovei nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamą turtą tuo pagrindu, kad ji neįrodė, jog daugiau įstatyme numatytų pretendentų nėra bei kad toks vertingas turtas labiau reikalingas visuomenės poreikiams tenkinti, o ne vieno asmens nuosavybės teisėms atkurti. Įstatymas tokių pagrindų iš viso nespręsti ieškovės pateikto prašymo nenumato. Apeliantai LR SAM ir Valstybinė ligonių kasa prie SAM teigia, kad teismas neįvertino pastato reikalingumo visuomenės poreikiams, sveikatos apsaugos, mokslo ir švietimo reikmėms, dėl ko jis neturėtų būti grąžinamas natūra. Tokiais argumentais šie apeliantai faktiškai pripažįsta pagrįstais ieškinio pagrindą, nes neginčija, kad ieškovei turi būti atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamą turtą, tik ginčijamasi, kokiu būdu (natūra toje pačioje vietoje, ekvivalentine natūra ar kitais įstatyme numatytais būdais) tai turi būti padaryta. Galutinį sprendimą, ar pareiškėja yra Įstatymo numatyta pretendentė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamą turtą, ar atkurtas teises bus teisinis ir faktinis pagrindas perduoti įpėdiniams Įstatymo 2 str. tvarka, ar pakanka nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių įrodymų bei natūra, kitais būdais ar taikant Įstatymo 15 str. nuostatas apie turto išpirkimą bus pagrindas atkurti nuosavybės teises, turės priimti Įstatymo 18 str. nurodytos institucijos, kurių sprendimus bus galima apskųsti teismui. Todėl teisėjų kolegija plačiau šiais aspektais nepasisako.

32Apelianto Šiaulių TLK apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu nesilaikius išankstinės bylos sprendimo ne teisme tvarkos bei CPK 296 str. 1 d. 3 p. pagrindu, nes ieškinį padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo, vertintini nepagrįstais dėl šių motyvų. Nors Nutarimo 122 p. nustato, kad skundai, susiję su nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkiniu atkūrimu, iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo nagrinėjami LR Žemės reformos įstatymo 18 str. numatyta tvarka Nacionalinėje žemės tarnyboje prie ŽŪM ir tik po to ginčas gali būti nagrinėjamas teisme ( Žemės reformos įstatymo 18 str. 3 d., LRV 2001-06-12 nutarimas Nr. 709, ŽŪM 2001-06-14 įsakymas Nr. 194), tačiau šiuo atveju šios tvarkos nereikėjo ir nebuvo galima laikytis, nes įgaliotosios ieškovės prašymus spręsti institucijos, privalėjusios teigiamai ar neigiamai, tačiau įstatymo nustatytais terminais ir tvarka, juos išspręsti, iš viso neveikė ir jokių sprendimų nepriėmė. Todėl nėra veiksmų, kuriuos būtų galima nagrinėti ikiteismine tvarka ir ieškovė pagrįstai dėl institucijų neveikimo tiesiogiai kreipėsi į teismą.

33CPK 59 str. 1 d. nustatyta, kad įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti visus procesinius veiksmus atstovaujamojo vardu, išskyrus įgaliojime nurodytas išimtis. CPK 59 str. 2 d. išvardytos įstatymo nustatytos išimtys, nurodant procesinius veiksmus, kuriuos būtina atskirai aptarti įgaliojime: atstovo įgaliojimai pareikšti ieškinį ir priešinį ieškinį, atsisakyti pareikšto ieškinio ir jį pripažinti, sudaryti taikos sutartį, perduoti įgaliojimus kitam asmeniui ir t. t. Nagrinėjamoje byloje ieškovė G. T. G. 2006-07-20 įgaliojime suteikė savo įgaliotinei M. M. teisę atlikti visus procesinius veiksmus, susijusius su atstovavimu jos interesams visose teismo įstaigose, be to, atskirai nurodė, kad įgaliotinei suteikiama teisė atlikti ir CPK 59 str. 2 d. numatytus veiksmus, tame tarpe – pasirašyti visus procesinius dokumentus, pateikiamus ieškovės vardu (1 t., b. l. 4-5). 2006-08-01 prašymas Šiaulių apygardos administraciniam teismui bei ieškinys bendrosios kompetencijos teismui pateikti ieškovės G. T. G. vardu (1 t., b. l. 23, 2 t., b. l. 10-16). Juos už ieškovę pasirašė įgaliotinė M. M. veikusi pagal minėtą įgaliojimą. Vykdant ieškovės valią nuo 2006-08-18 minėta atstovė ieškovės vardu sudarė teisinės pagalbos sutartį su advokatu (1 t., b. l. 24, 2 t., b. l. 31, 251), kuri buvo tęsiama, advokatas dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, palaikė ieškovės vardu pateiktus ir už ją atstovės pasirašytus prašymus. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinį ieškovės vardu pateikė įstatymų nustatyta tvarka įgaliotas asmuo, todėl jį šiuo pagrindu palikti nenagrinėtą nėra teisinio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinį atstovavimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 58, 59 str.) ir šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

34Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai netenkino prašymų taikyti ieškinio senatį ir CK 1.131 str. 1 p. pagrindu ieškinį atmesti bei tinkamai ir motyvuotai savo išvadas argumentavo, su kuo teisėjų kolegija nesutikti neturi pagrindo. Ieškovė yra teisėta pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau jos prašymas iki šiol visiškai nesprendžiamas, nors įstatymo numatyti terminai pasibaigę. Taigi, ieškovės teisių ir teisėtų interesų pažeidimas tęsiasi iki šiol (CK 1.127 str. 5 d.). Įgaliotų spręsti minėtus prašymus privalomo neveikimo neapskundimas neužkerta kelio asmeniui kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Kaip teisingai nurodoma atsiliepime į apeliacinius skundus, pagal teismų praktiką šiose bylose, LR ABTĮ 33 str. 1 d. nustatytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą dėl individualaus administracinio akto panaikinimo, kai sprendžiamas ginčas dėl civilinių teisių ir pareigų, susijusių su tuo individualiu administracinius aktu, netaikomas, o taikoma CK 1.127 str. 5 d., kuri numato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 2004-09-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2004, 2002-12-20 Senato nutarime Nr. 39 – 8.6 p.).

35Neskundžiama teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinys dalyje dėl ginčo namo rekonstrukcijos pripažinimo neteisėta. Šioje dalyje teismas, atsižvelgęs į CK 1.5 str. principus, į tai, kad piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisės realizavimas ir gynyba negali būti suabsoliutinami, kad ginče dalyvauja Šiaulių Universitetas, kuris dėl kitų institucijų neveikimo įgijo grąžintiną turtą ir kuriam ieškovės prašymas nebuvo perduotas, konstatavo, kad Universitetas laikytinas teisėtu įgijėju, kuris teisėtai vykdė rekonstrukcijos darbus, kurie (pamatų sutvirtinimas, stogo dangos pagerinimas) tik pagerino pastato techninę būklę ir ieškovo interesų nepažeidė.

36Kadangi apeliaciniai skundai iš esmės atmetami, keičiama tik netinkamai teismo suformuluota sprendimo rezoliucinės dalies formuluotė, tai apeliantų turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti iš ieškovo nepriteisiamos, o ieškovo teisių ir pareigų perėmėjams lygiomis dalimis iš atsakovų priteisiama ieškovės bei jos teisių ir pareigų perėmėjų sumokėti 3000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinėje instancijoje (už atstovavimą ir atsiliepimų į apeliacinius skundus surašymą, 2 t., b. l. 251-253, 3 t., b. l. 28-31). Ieškovo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydis pagrįstas atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas ir LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R–85 patvirtintose Rekomendacijose numatytus dydžius. Kadangi apeliaciniai skundai atmetami, iš apeliantų atsakovų lygiomis dalimis priteisiamos išlaidos valstybei, susiję su procesinių dokumentų įteikimu (2 t., b. l. 233, CPK 88, 92, 96 str.).

37Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 str. 3 p.,

Nutarė

38

39Pakeisti Kelmės rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimo dalis dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir jas išdėstyti taip:

40„Įpareigoti Šiaulių apskrities viršininko administraciją LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr. 1057 "Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovei G. T. G. (teisių ir pareigų perėmėjai – A. A. G., gim. ( - ), ir A. G., gim. ( - )) į 0.0473 ha žemės sklypą (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. 2901/0011:546 Šiaulių m. k. v.), esantį ( - ), Šiaulių mieste;

41Įpareigoti Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministeriją LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr. 1057 "Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovei G. T. G. (teisių ir pareigų perėmėjai - Aras A. G., gim. 1951-02-16, ir A. G., gim. 1959-06-18) į gyvenamąjį namą, unikalus Nr.( - ), esančius Šiauliuose, ( - ).

42Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

43Priteisti iš atsakovų Šiaulių universiteto, Šiaulių teritorinės ligonių kasos, LR Sveikatos apsaugos ministerijos:

44-ieškovo G. T. G. teisių ir pereigų perėmėjams A. A. G., gim. ( - ), ir A. G., gim. ( - )) - po 1000 (vieną tūkstantį) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme;

45-į valstybės pajamas – po 27 (dvidešimt septynis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Proceso dalyviai
1. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 5. Ieškovė, vadovaudamasi LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį... 6. Nurodė, kad Įstatyme nustatytais terminais ir tvarka 1997-09-18 pateikė... 7. 2006-04-12 įsakymu Nr. V-1699 Šiaulių apskrities viršininkas perdavė... 8. Kelmės rajono apylinkės teismas 2007-07-10 sprendimu ieškinį tenkino... 9. Apeliaciniu skundu atsakovas LR SAM prašo panaikinti 2007-07-10 Kelmės rajono... 10. 1.Ginčo pastatas Šiaulių universitetui perduotas laikantis visų turto... 11. 2. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr.... 12. 3.Šiaulių miesto savivaldybė sprendimą pagal 1997-09-18 ieškovės... 13. Apeliaciniu skundu atsakovas Šiaulių TLK apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 14. 1.Teismas, konstatuodamas, kad ieškovė yra teisėta savininkė ir kad... 15. 2. Teismas be pagrindo konstatavo, kad ginčo įsakymu ir sutartimi Šiaulių... 16. 3. Sprendimo dalis, kuria Šiaulių AVA įpareigota atkurti nuosavybės teisę... 17. 4.Ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtu, nes ieškovė nesilaikė... 18. 5.Teismas netinkamai taikė Įstatymo 19 str. 1 d., nes įpareigodamas... 19. 6.Teismas turėjo pagrindą ieškinį atmesti dėl pasibaigusio ABTĮ numatytų... 20. 7. Teismas neišsprendė 2007-01-11 prašymo CPK 296 str. 1 d. 3 p. pagrindu... 21. Atsakovas Šiaulių universitetas apeliaciniu skundu prašo iš dalies... 22. Tretysis asmuo Valstybinė ligonių kasa prie LR SAM apeliaciniu skundu prašo... 23. Ieškovė atsiliepimais į minėtus apeliacinius skundus nurodo, kad apeliantai... 25. Šiaulių TLK ir Šiaulių Universiteto apeliaciniai skundai tenkintini iš... 26. Kelmės rajono apylinkės teismo 2007-07-10 sprendimo dalis dėl institucijų,... 27. Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad ieškovė G. T. G. mirė... 28. Pirmosios instancijos teismas padarė teisėtas ir pagrįstas įrodymais... 29. Pagal 1997-07-01 Įstatymo Nr. VIII-359 17 str. 2 d. ir 18 str. 1 d.,... 30. Pagal Nutarimo (1999-11-11nutarimo Nr. 1274 red.) 6 p., nuosavybės teisių į... 31. Nuosavybės atkūrimo teisinius santykius reglamentuoja specialus Įstatymas ir... 32. Apelianto Šiaulių TLK apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio palikimo... 33. CPK 59 str. 1 d. nustatyta, kad įgaliojimas atstovauti teisme suteikia... 34. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai netenkino prašymų taikyti... 35. Neskundžiama teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinys dalyje dėl... 36. Kadangi apeliaciniai skundai iš esmės atmetami, keičiama tik netinkamai... 37. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 str. 3 p.,... 38. ... 39. Pakeisti Kelmės rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimo dalis... 40. „Įpareigoti Šiaulių apskrities viršininko administraciją LR piliečių... 41. Įpareigoti Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministeriją LR piliečių... 42. Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.... 43. Priteisti iš atsakovų Šiaulių universiteto, Šiaulių teritorinės ligonių... 44. -ieškovo G. T. G. teisių ir pereigų perėmėjams A. A. G., gim. ( -... 45. -į valstybės pajamas – po 27 (dvidešimt septynis) Lt išlaidų, susijusių...