Byla Ik-1275-562/2012
Dėl nutarimo dalies panaikinimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) , teisėjų Violetos Balčytienės ir Arūno Dirvono, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Andriui Iškauskui, atsakovės atstovui Dainorai Anulytei, trečiojo suinteresuotojo asmens D. A., teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „IMK LT“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB ,, Mediashop‘‘ ir UAB ,, TC Prekyba‘‘ dėl nutarimo dalies panaikinimo,

Nustatė

2Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „IMK LT“ (toliau – ir UAB) skundu ( b.l. 1-10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. spalio 20 d. nutarimo Nr. 2S-24 „Dėl IMK LT, UAB reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams‘‘ 2, 3 ir 4 punktus, kuriais: a. IMK LT, UAB nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. gegužės 18 d. internetinėje parduotuvėje www.imk.lt bei elektroninių laiškų pagalba skleista reklama, kurioje buvo nurodoma IMK LT, UAB parduodamų prekių kainos, šalia vaizduojant konkurentų parduodamų analogiškų prekių kainų kortelių nuotraukas, kuriose matėsi prekių kainos, bei šių kainų fiksavimo data, yra pripažinta neleidžiama lyginamąja reklama; b. IMK LT, UAB 2011 m. balandžio 26 d., 2011 m. gegužės 4 d. bei 2011 m. gegužės13 d. elektroninių laiškų pagalba skleistą reklama, kurioje buvo lyginamos IMK LT,UAB bei konkurentų teikiamos prekių pristatymo paslaugos, bei kurioje buvo teigiama „nemokamas pristatymas‘‘, „visos prekės pristatomos nemokama?‘‘, nurodant, jog IMK LT, UAB prekes vartotojams pristato nemokamai, yra pripažinta neleidžiama lyginamąja reklama; c. už neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą IMK LT, UAB skirta 20.000,00 Lt baudą; kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti preliminarų nutarimą žemiau nurodytais klausimais: a.ar Europos Parlamento ir Tarybos 1997 m. spalio 6 d. direktyvos 97/55/EB iš dalies keičiančios Tarybos 1984 m. rugsėjo 10 d. direktyvą 84/450/EEB dėl klaidinančios reklamos, kad būtų įtraukta lyginamoji reklama, 3 a straipsnio 1 dalies c) punktas reiškia, kad lyginamoji reklama, kurioje yra lyginama reklamos davėjo ir konkuruojančio ūkio subjekto konkrečiu praeities momentu užfiksuota tapačių prekių kaina, yra objektyvi ir tuo atveju, kai lyginama reklamos davėjo kaina yra užfiksuota ne tuo pačiu praeities momentu kaip konkuruojančių ūkio subjektų;b. jeigu atsakymas į šį klausimą yra „ne‘‘, ar Europos Parlamento ir Tarybos 1997 m.spalio 6 d. direktyvos 97/55/EB iš dalies keičiančios Tarybos 1984 m. rugsėjo 10 d.direktyvą 84/450/EEB dėl klaidinančios reklamos, kad būtų įtraukta lyginamoji reklama, 3 a straipsnio 1 dalies c) punktas reiškia, kad lyginamoji reklama, kurioje yra lyginama reklamos davėjo ir konkuruojančio ūkio subjekto konkrečiu praeities momentu užfiksuota tapačių prekių kaina, yra objektyvi tik tuo atveju, kai lyginama reklamos davėjo kaina yra užfiksuota tuo pačiu praeities momentu kaip konkuruojančių ūkio subjektų; c. jeigu atsakymas į šį aukščiau nurodytus klausimus yra „ne‘‘, kaip lyginamų kainų taikymo laikiškumo aspektu tuomet turėtų būti aiškinama leistinos lyginamosios reklamos sąlyga Ji objektyviai palygina vieną ar kelias šių prekių ir paslaugų esmines, svarbias, patikrinamas ir tipines savybes, tarp kurių gali būti ir kaina‘‘. 5. priteisti iš Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos IMK LT, UAB naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau - Konkurencijos taryba) atliko IMK LT, UAB veiksmų, susijusių su lyginamosios reklamos skleidimu, atitikties Reklamos įstatymo reikalavimams tyrimą. 2011 m. spalio 20 d. Konkurencijos taryba, išnagrinėjusi klausimą dėl IMK LT, UAB reklamos atitikties Reklamos įstatymo 6 str. reikalavimams, nutarė 1. IMK LT, UAB nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2011 m. vasario 9 d. internetinėje parduotuvėje www.imk.lt skleistą reklamą, kurioje buvo nurodoma IMK LT, UAB parduodamų prekių kainos, šalia vaizduojant konkurentų parduodamų analogiškų prekių kainų kortelių nuotraukas, kuriose matėsi prekių kainos, bei nurodant kainų skirtumą, išreikštą procentine išraiška, pripažinti neleidžiama lyginamąja reklama; 2. IMK LT, UAB nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. gegužės 18 d. internetinėje parduotuvėje www.imk.lt bei elektroninių laiškų pagalba skleistą reklamą, kurioje buvo nurodoma IMK LT, UAB parduodamų prekių kainos, šalia vaizduojant konkurentų parduodamų analogiškų prekių kainų kortelių nuotraukas, kuriose matėsi prekių kainos, bei šių kainų fiksavimo data, pripažinti neleidžiama lyginamąja reklama; 3. IMK LT, UAB 2011 m. balandžio 26 d., 2011 m. gegužės 4 d. bei 2011 m. gegužės 13 d. elektroninių laiškų pagalba skleistą reklamą, kurioje buvo lyginamos IMK LT, UAB bei konkurentų teikiamos prekių pristatymo paslaugos, bei kurioje buvo teigiama „nemokamas pristatymas‘‘, „visos prekės pristatomos nemokamai‘‘, nurodant, jog IMK LT, UAB prekes vartotojams pristato nemokamai, pripažinti neleidžiama lyginamąja reklama; 4. už neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą IMK LT, UAB skirti 20.000,00 Lt baudą; 5. įpareigoti IMK LT, UAB ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios‘‘ priede „Informaciniai pranešimai‘‘ nutraukti nurodytos neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą, jei tokios reklamos naudojimas dar yra tęsiamas. IMK LT, UAB pareiškia, kad su Konkurencijos tarybos 2011 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 2S-24 „Dėl IMK LT, UAB reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams" dalyje, kurioje yra pripažinta, kad pareiškėjo reklama, kurioje buvo nurodoma IMK LT, UAB parduodamų prekių kaina, pateikiama konkurentų parduodamos analogiškos prekės kainų kortelės nuotrauka su prekės kainos fiksavimo data, taip pat reklama, kurioje buvo lyginamos IMK LT, UAB ir konkuruojančių ūkio subjektų teikiamos prekių pristatymo paslaugos, yra neleistina lyginamoji reklama, ir kurioje už Reklamos įstatymo pažeidimą IMK LT, UAB buvo skirta 20.000,00 Lt bauda, nesutinka. Pareiškėjas IMK LT, UAB yra ūkio subjektas, vykdantis mažmeninės elektroninės užsakomosios prekybos buitine, kompiuterine, garso ir vaizdo technika bei namų apyvokos prekėmis veiklą. Pareiškėjo elektroninė parduotuvė yra pasiekiama interneto adresu www.imk.lt. 2011 m. vasario - gegužės mėn. pareiškėjas vykdė skirtingas reklamines kampanijas, kurių metu buvo lyginamos atskirų televizorių Samsung modelių kainos, taikytos IMK LT, UAB ir su bendrove konkuruojančių ūkio subjektų UAB „Mediashop‘‘, UAB „Ogmina‘‘, UAB „TC prekyba‘‘ ir UAB „Senukų prekybos centras‘‘ prekybos centruose „Elektromarkt‘‘, „Topo centras‘‘, „Ogmina‘‘ir „Senukai‘‘. IMK LT, UAB darbuotojai fotografijos būdu užfiksavo televizorių Samsung prekių korteles prekybos centruose „Ogmina" (P. Lukšio g. 23, Vilnius), „Senukų prekybos centras" (P. Lukšio g. 34, Vilnius), „Elektromarkt" (Ozo g. 25, Vilnius) ir „Topo centras‘‘ (Žirmūnų g. 64, Vilnius). Panaudojant šias prekių korteles, IMK LT, UAB parengė reklaminius pranešimus, kuriuose prekės kaina pareiškėjo elektroninėje parduotuvėje www.imk.lt buvo lyginama su konkuruojančių ūkio subjektų taikytomis kainomis. Reklaminiuose pranešimuose, skelbtuose laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2011 m. vasario 9 d., taip pat buvo nurodomas prekių kainų skirtumas (nuolaida), išreikštas procentine išraiška, o laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. gegužės 18 d.-prekių kainų fiksavimo data. 2011 m. balandžio 26 d., 2011 m. gegužės 4 d. ir 2011 m. gegužės 13 d. IMK LT, UAB taip pat platino naujienlaiškius „Prasidėjo kalėdinis išpardavimas!‘‘, „Ar žinai kaip išsirinkti siuvimo mašiną?‘‘ ir „Karštas iPad2 pasiūlymas‘‘, kuriuose buvo lyginamos pareiškėjo ir konkuruojančių ūkio objektų, valdančių prekybos tinklus „Topo centras‘‘, „Elektromarkt‘‘, „Senukai‘‘ ir UAB „Ogmina‘‘, teikiamos paslaugos (specialisto konsultacija, atsiskaitymais grynaisiais, pirkimas išsimokėtinai, emokamas pristatymas, darbo laikas, siūlomas asortimentas ir pan.). Lyginamoji reklama - tai reklama, kurioje tiesiogiai arba netiesiogiai nurodomas reklamos davėjo konkurentas, jo prekės ar paslaugos. Lyginamoji reklama yra leidžiama su sąlyga, kad ji atitinka Reklamos įstatyme numatytus ribojimus. Reklamos įstatymas pateikia išsamų sąrašą kriterijų, pagal kuriuos yra sprendžiama, ar reklama yra leistina. Draudžiama yra klaidinanti lyginamoji reklama, lyginamoji reklama, kurioje lyginamos prekės ar paslaugos, tenkinančios ne tuos pačius poreikius ar skirtos ne tiems patiems tikslams, lyginamoji reklama, kurioje neobjektyviai lyginamos svarbios prekių ir paslaugų charakteristikos, lyginamoji reklama, kurioje yra diskredituojamos ir/ar menkinamos konkurento prekės ir/ar paslaugos, jo veikla, prekių ženklas ar pavadinimas, lyginamoji reklama, kurioje nesąžiningai naudojamasi konkurento prekių ženklo ar kitų skiriamąjį požymį turinčių ženklų reputacija ir pan. (Reklamos įstatymo 6 str. 1 d.). Nurodo, jog Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/55/E8 iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB dėl klaidinančios reklamos, kad būtų įtraukta lyginamoji reklama, (toliau -Direktyva) antrojoje konstatuojamojoje dalyje yra pažymėta, kad lyginamoji reklama padeda objektyviai parodyti įvairių panašių gaminių privalumus ir tokiu būdu skatina prekių tiekėjų bei paslaugų teikėjų konkurenciją vartotojų naudai. Dėl nurodytų priežasčių lyginamajai reklamai keliamos teisėtumo ir leistinumo sąlygos visais atvejais turi būti aiškinamos reklamai naudingiausiu būdu. Tą patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (ESTT 2009 m. birželio 18 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. C-487/07 (L 'Oreal ir kt. byla)). Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas IMK LT, UAB interneto tinklalapyje naudojo reklamą, kurioje IMK LT, UAB parduodamų prekių kainos buvo lyginamos su konkuruojančių ūkio subjektų šioms prekėms taikytomis kainomis, užfiksuotomis prekių kortelių nuotraukose (reklamoje nurodant konkuruojančio ūkio subjekto kainos fiksavimo datą). Konkurencijos taryba, įvertinusi šią IMK LT, UAB skleistą lyginamąją reklamą atitikties Reklamos įstatymo reikalavimams aspektu sprendė, kad ši reklama neatitinka lyginamajai reklamai keliamo objektyvumo kriterijaus. Konkurencijos taryba pažymėjo, kad tokiu kainų palyginimu, kai pareiškėjo prekių kainos lyginamos su galimai nebeaktualiomis konkuruojančių ūkio subjektų kainomis, nesąžiningai sudaromas įspūdis apie didesnį IMK LT, UAB internetinėje parduotuvėje siūlomų prekių kainų pranašumą prieš konkuruojančių ūkio subjektų prekybos centruose siūlomas analogiškų prekių kainas, kas savo ruožtu suponuoja Reklamos įstatymo 6 str. 1 d. 3 p. pažeidimą. UAB „IMK.LT‘‘ nesutinka su Nutarime pateiktu lyginamosios reklamos, kuri Konkurencijos tarybos yra išskiriama kaip Reklama Nr. 2. teisėtumo ir leistinumo aiškinimu, mano, kad Konkurencijos taryba lyginamosios reklamos objektyvumo sąlygą aiškino per plačiai, Nutarime pateikta Konkurencijos tarybos pozicija dėl objektyvaus palyginimo kriterijaus prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikai neleistinos lyginamosios reklamos srityje pasisakant dėl objektyvaus palyginimo kaip lyginamosios reklamos teisėtumo ir leistinumo sąlygos turinio, visų pirma pareiškėjo nuomone, svarbu pažymėti, jog objektyvumas reiškia, kad naudojama reklama reklamos adresatui turi objektyviai parodyti joje lyginamų prekių ir/ar atskirų šių prekių privalumus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, jog pastaruoju reikalavimu iš esmės siekiama, kad vietoj objektyvaus konstatavimo nebūtų pateiktas lyginamosios reklamos davėjo subjektyvus vertinimas (ESTT 2006 m. rugsėjo 19 sprendimas, priimtas byloje Nr. C-356/04 (Lidl Belgium byla)). Nagrinėjamoje byloje ginčo dalyką sudarančioje lyginamojoje reklamoje, viešai skelbtoje laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. gegužės 18 d., buvo lyginamos televizorių Samsung mažmeninės kainos, taikytos IMK LT, UAB valdomoje elektroninėje parduotuvėje ir konkuruojančių ūkio subjektų UAB ,, Medishop’’, UAB ,, Senukų prekybos centras’’, UAB ,, TC prekyba’’ ir UAB „Ogmina‘‘ parduotuvėse. Nurodo, jog prekių kaina, galiojusi skirtingose prekybose vietose yra objektyviai patikrinama ir palyginama prekių savybė, todėl neperskaičiuotų mažmeninių kainų taikytų toms pačioms prekėms konkuruojančiose elektronikos prekių parduotuvės palyginimas negali būti laikomas pažeidžiančiu lyginamosios reklamos objektyvumo kriterijų, nes jis yra susijęs su pačios lyginamosios reklamos pobūdžiu. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog tokie duomenys, kaip antai prekės kaina, negali būti vertinami subjektyviai (ESTT 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. C-356/04 (Lidl Belgium byla)). Nutarime objektyvaus prekių ir/ar paslaugų savybių palyginimo sąlyga yra aiškinama kitaip- kaip reikalavimas užtikrinti, kad vartotojams, susipažinusiems su reklama, be papildomų vartotojų pastangų būtų nurodomos taip pat atitinkamos prekės konkrečiu laikotarpiu aktualios (realiai taikomos) konkurentų kainos. Tinkamas Reklamos įstatymo 6 str. 1 d. 3 p. numatytos objektyvaus palyginimo sąlygos turinio atskleidimas, esminiai įtakoja lyginamosios reklamos teisėtumo vertinimą. Atsižvelgiant į nurodytą, darytina išvada, jog Konkurencijos tarybai netinkamai taikius objektyvaus palyginimo kriterijų, negalima sutikti ir su atsakovo išvada, jog IMK LT, UAB skleistoje lyginamojoje reklamoje, su kuria susipažinęs pakankamai informuotas ir protingai atidus vidutinis vartotojas buvo informuotas apie prekės įsigijimo privalumus internetinėje parduotuvėje www.imk.lt ir pagrįstai galėjo tikėtis televizorių Samsung pareiškėjo valdomoje parduotuvėje įsigyti ekonomine prasme palankesnėmis sąlygomis (sutaupant), nes šios prekės kaina pareiškėjo yra mažesnė už kainą, už kurią reklamoje nurodytą dieną vartotojas prekę būtų galėjęs įsigyti konkuruojančio ūkio subjekto prekybos salonuose, nebuvo užtikrintas objektyvus konkuruojančių ūkio subjektų siūlomų prekių kainų palyginimas. Ypač įvertinus aplinkybę, kad kaip jau buvo nurodyta, teisės norminiuose aktuose įtvirtintos lyginamosios reklamos sąlygos turi būti aiškinamos reklamai labiausiai naudingu būdu. Pareiškėjo vertinimu, remiantis Reklamos įstatymo 6 str. 1 d. 3 p. numatytu reklamos objektyvumo reikalavimu Konkurencijos taryba nepagrįstai reklamos davėjui nustatė pareigą nuolat tikrinti, ar lyginamojoje reklamoje lyginamų prekių kainos konkuruojančių ūkio subjektų valdomuose prekybos centruose nepasikeitė ir reklaminiuose pranešimuose atspindėti lyginamų konkuruojančių ūkio subjektų prekių kainų pokyčius laike. Toks reikalavimas neproporcingai suvaržo ir apsunkina reklamos davėjo konkurencinį elgesį rinkoje. Atskirai svarbu pažymėti, jog aplinkybė, kad IMK LT, UAB lyginamojoje reklamoje galimai lygino aktualias parduodamų prekių kainas su konkuruojančių ūkio subjektų parduodamų prekių aktualiu momentu neegzistuojančiomis prekių kainomis, negali turėti jokios įtakos prekių kainų lyginimo objektyvumui. Sprendžiant dėl lyginamosios reklamos teisėtumo ir leistinumo, ši aplinkybė galėjo būti vertinama nebent santykyje su Reklamos įstatymo 6 str. 1 d. 1 p. (suklaidinimo aspektu), ko atsakovas nenustatė. Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad ginčo reklama neklaidina vartotojų, nes pamatęs lyginamojoje reklamoje nurodytą prekių kortelės nuotraukos datą, vidutinis vartotojas supras, jog konkuruojančio ūkio subjekto siūlomos įsigyti prekės kortelė buvo užfiksuota reklamoje nurodytą dieną, ir nesitikės, kad ir reklamos matymo metu nurodyta kaina bus aktuali ir kad būtent už šią kainą vartotojas galės prekę įsigyto konkuruojančio ūkio subjekto prekybos salonuose. Remiantis aukščiau nurodytu, darytina pagrįsta išvada, kad IMK LT, UAB reklama, kurioje buvo nurodomos pareiškėjo parduodamų prekių kainos, šalia vaizduojant konkurentų parduodamų analogiškų prekių kainų kortelių nuotraukas, kuriose matėsi šių prekių kainos, taikytos konkuruojančių ūkio subjektų, bei šių kainų fiksavimo data, atitiko visus Reklamos įstatymo lyginamosios reklamos leistinumui bei teisėtumui keliamus reikalavimus ir Konkurencijos tarybos nepagrįstai laikė, kad IMK LT, UAB šią reklamą naudojo konkurencijai prieštaraujančiu ir nesąžiningu būdu. Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo nuostatomis, siekiama apsaugoti vartotoją - fizinį asmenį, kuris priima sprendimą pirkti ar perka ir naudoja prekę ir/ar paslaugą asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, - nuo nesąžiningos komercinės veiklos, įskaitant klaidinančią ir neleidžiamą lyginamąją reklamą. Reklamos įstatymo 5 str. 6 d. nurodyta, kad reklama bet kuriomis aplinkybėmis yra laikoma klaidinančia, net nevertinant reklamos poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui, jeigu ji turi nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme numatytų klaidinančios reklamos požymių. Įvertinusi IMK LT, UAB naujienlaiškiuose „Prasidėjo kalėdinis išpardavimas!‘‘, „Ar žinai kaip išsirinkti siuvimo mašiną?‘‘ ir „Karštas iPad2 pasiūlymas‘‘ pareiškėjo naudotas reklamos, kuriose lyginamosios lentelės forma buvo lyginamos pareiškėjo ir su pareiškėju konkuruojančių ūkio subjektų, valdančių prekybos tinklus „Topo centras", „Elektromarkt", „Senukai" ir UAB „Ogmina‘‘, teikiamos paslaugos (specialisto konsultacija, atsiskaitymais grynaisiais, pirkimas išsimokėtinai, nemokamas pristatymas, darbo laikas, siūlomas asortimentas ir pan.), atitiktį Reklamos įstatymo reikalavimams, Konkurencijos taryba nustatė, kad šios reklamos teiginys „nemokamas pristatymas‘‘ turi Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 str. 18 p. numatyto klaidinančios komercinės veiklos požymių. Sutinkamai su Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 str. 18 p. reklama visais atvejais yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip produkto apibūdinimas „ papildomai už tapačią kainą‘‘, „nemokamas‘‘ ir pan., jeigu vartotojai iš tiesų turi mokėti. Pareiškėjo nuomone, Konkurencijos taryba UAB „IMK LT‘‘ taikomą pristatymo mokestį visiškai nepagrįstai vertino atitikties klaidinančios komercinės veiklos, kurios pagal Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymą nereikia įrodinėti, aspektu, nes vartotojo patiriami pristatymo kaštai nepatenka į Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo taikymo sritį. Šio įstatymo 7 str. 18 p. yra numatyta klaidinančios reklamos prezumpcijos taikymo išimtis būtinosioms išlaidoms, susijusioms su prekės įsigijimu, paėmimu ar mokėjimu užjos pristatymą. Nutarime išdėstyta Konkurencijos tarybos pozicija dėl išlaidų, susijusių su prekių pristatymu, nepriskyrimo būtinosioms išlaidoms Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo prasme, yra nenuosekli, pagrįsta prielaida, kad būtinosios išlaidos, susijusios su prekių pristatymu, negali būti laikomos būtinosiomis išlaidomis, nes reklamoje nurodoma, kad vartotojas šių išlaidų nepatirs. Konkurencijos taryba spręsti dėl nagrinėjamos IMK LT, UAB reklamos klaidinančio pobūdžio galėjo tik nustačiusi, kad lyginamojoje reklamoje yra neišsamiai pateikiama informacija apie prekių pristatymo išlaidas ir kad dėl pareiškėjo pasirinkto informacijos apie prekių pristatymo išlaidas pateikimo būdo galėjo būti daroma įtaka vartotojų ekonominiam elgesiui. Nurodytų aplinkybių, Konkurencijos taryba, vertindama IMK LT, UAB lyginamosios reklamos atitiktį Reklamos įstatymo reikalavimams, nesiaiškino. Papildomai nurodo, jog UAB „IMK.LT‘‘ naujienlaiškiuose „Prasidėjo kalėdinis išpardavimas‘‘, „Ar žinai kaip išsirinkti siuvimo mašiną?‘‘ ir „Karšta iPad2 pasiūlymas‘‘ skelbta lyginamoji reklama, kurioje buvo lyginamos konkuruojančių ūkio subjektų vartotojams teikiamos paslaugos, negali būti laikoma pažeidžiančia teisės aktų reikalavimus dėl keleto priežasčių. Visų pirma, aukščiau nurodytuose naujienlaiškiuose vartotojams buvo siūlomos tik tokios prekės, kurių kaina viršijo 199,99 Lt, taigi šioms prekėms pristatymo mokestis nebuvo taikomas. Be to, apie papildomas nemokamo pristatymo sąlygas, taikomas prekėms, kurios nėra įtrauktos į naujienlaiškį, tai yra apie tai, kad prekių, kurių kaina yra mažesnė nei 199,99 (vienas Šimtas devyniasdešimt devyni, 99) Lt, pristatymui IMK LT, UAB taiko papildomą pristatymo mokestį, vartotojams aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodyta internetinės parduotuvės www.imk.lt taisyklėse, paslaugų aprašymuose, taip pat kiekvienos už tokią kainą parduodamos prekės kortelėje (greta mygtuko „pirkti‘‘). Apibendrinant teigtina, kad Konkurencijos tarybos išvada dėl IMK LT, UAB ir konkuruojančių ūkio subjektų paslaugų lyginamosios lentelės su teiginiu „nemokamas pristatymas“ vertinimo kaip klaidinančios reklamos Reklamos įstatymo 2 str. 4 d. ir 5 str. prasme yra neteisėta ir nepagrįsta. Reklamos įstatymo 21 str. 1 d. yra numatyta reklamos davėjo už klaidinančios reklamos naudojimą atsakomybė. Už Reklamos įstatymo pažeidimus skirtinos baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto, taip pat atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimo. Už neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą gali būti skiriama bauda nuo 1000,00 Lt iki 30.000 Lt. Konkurencijos taryba sankcijos vidurkį viršijančią 20.000,00 Lt IMK. LT, UAB baudą skyrė neva įvertinusi ilgą reklamos sklaidos trukmę bei vidutinį mastą, taip pat aplinkybę, kad pareiškėjas naudojo tris skirtingas Reklamos įstatymo reikalavimus pažeidžiančias reklamos, iš kurių viena turėjo Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme įtvirtintų klaidinančios reklamos bruožų. Pareiškėjas nesutikdamas su jo atžvilgiu taikytos baudos dydžiu nurodo, jog paskirtos baudos suma yra pernelyg didelė ir neatitinka proporcingumo principo. IMK Lt, UAB vertinimu, Konkurencijos taryba netinkamai įvertino neleistinos lyginamosios reklamos sklaidos apimtį (mastą ir trukmę), taip pat nepagrįstai IMK LT, UAB laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2011 m. vasario 9 d. ir naujienlaiškiuose „Prasidėjo kalėdinis išpardavimas!‘‘, „Ar žinai kaip išsirinkti siuvimo mašiną?‘‘ ir „Karštas iPad2 pasiūlymas‘‘ skleistą lyginamąją reklamą atsisakė vertinti kaip mažareikšmius pažeidimus. Kaip matyti iš Nutarimo dalies dėl IMK LT, UAB taikytinų sankcijų, Konkurencijos taryba padarytus Reklamos pažeidimus, nustatydama baudos dydį, vertino kaip vieną pažeidimą, kurio „trukmė laikytina labai ilga, o mastas – vidutinis‘‘, tačiau kartu kaip vieną iš atsakomybės dydį determinuojančių veiksnių nurodė aplinkybę, kad „buvo skleistos trys reklamos, kurios pažeidė lyginamajai reklamai keliamus reikalavimu‘‘. Konkurencijos taryba nepagrįstai visus galimai IMK LT, UAB padarytus Reklamos įstatymo pažeidimų vertino kaip vieną. Pareiškėjo nuomone, kiekvienas pažeidimas tokiu atveju turėjo būti vertinamas atskirai, o to nepadarius - Konkurencijos tarybos už neleistinos lyginamosios reklamos naudojimą paskirta bauda negali būti laikoma objektyvia ir proporcinga pažeidimų pobūdžiui. UAB „IMK.LT‘‘ atkreipia teismo dėmesį į aplinkybę, kad neleistina lyginamoji reklama, kurioje buvo nurodomos pareiškėjo parduodamų prekių kainos, Šalia vaizduojant konkurentų parduodamų analogiškų prekių kainų kortelių nuotraukas, kuriose matėsi prekių kainos, bei nurodant kainų skirtumą išreikštą procentine išraiška, buvo publikuojama mažiau nei 5 (penkias) dienas: nuo 2011 m. vasario 4 d. 12 val. 00 min. iki 2011 m. vasario 9 d. 9 val. 00 min., tai yra itin trumpą laikotarpį (Konkurencijos tarybos 2010 m. rugsėjo 23 d. nutarimas, priimtas byloje Nr. 2S-22). Ši reklama buvo skleista tik viename šaltinyje - tik internetu ir tik UAB „IMK.LT‘‘ interneto tinklalapyje. Laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2011 m. vasario 9 d. imtinai interneto tinklalapyje, pasiekiamame adresu www.imk.lt, vidutiniškai per vieną dieną apsilankydavo 3438 lankytojai. Be to, 2011 m. vasario 9 d. pareiškėjas IMK LT, UAB savo iniciatyva pakeitė lyginamosios reklamos turinį, į ją įtraukdamas informaciją apie konkuruojančių subjektų kainų fiksavimo laiką, tokiu būdu užkirsdamas kelią galimoms žalingoms Reklamos įstatymo pažeidimo pasekmėms, kas laikytina IMK LT, UAB atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Įvertinus nurodytą, darytina išvada, kad IMK LT, UAB skleistos neleistos lyginamosios reklamos, susijusios su konkuruojančių ūkio subjektų kainos palyginimu, skleidimo mastas turėjo būti vertintinas kaip itin mažas. Taigi Konkurencijos taryba nepagrįstai reklamos sklaidos trukmę laikė labai ilga, o mastą - vidutiniu. Nurodo, jog vidutiniam reklamos skleidimo mastui Konkurencijos taryba ankstesnėse Reklamos įstatymo pažeidimo bylose prilygindavo ženkliai didesnę adresatų auditoriją pasiekusį reklamos sklaidos mastą. Lyginamosios reklamos, kurioje buvo lyginamos IMK LT, UAB bei konkurentų teikiamos paslaugos, įskaitant nemokamo pristatymo paslaugą, sklaidos mastas taip pat turėtų būti vertintinas kaip itin mažas. Ši reklama buvo publikuojama tik 3 (kartus) ir tik viename šaltinyje ,, IMK LT’’ naujienlaiškiuose, kurie iš viso buvo perskaityti tik 4062 kartų. Be to, klaidinančia reklama gali būti laikoma tik sąlyginai nedidelės IMK LT, UAB internetinėje parduotuvėje vartotojams siūlomos prekių grupės atžvilgiu. Visos nurodytos aplinkybės (reklamų sklaidos mastas ir trukmė, vartotojų skundų dėl klaidinančios reklamos nebuvimas ir pan.) rodo, kad aukščiau nurodytų IMK LT, UAB lyginamų reklamų skleidimas nepadarė esminės žalos Reklamos įstatymo saugomiems interesams ir galėjo būti vertinamas kaip mažareikšmis pažeidimas, o Konkurencijos taryba nustatydama IMK LT, UAB skirtos baudos dydį taikė neteisingą jos apskaičiavimo metedologiją. Nagrinėjamoje byloje tarp IMK LT, UAB ir Konkurencijos tarybos yra kilęs ginčas dėl Direktyvoje numatyto lyginamosios reklamos komuliatyvaus leistinumo kriterijaus - objektyvaus palyginimo -aiškinimo. Konkurencijos taryba, pasisakydamas dėl IMK LT, UAB naudotos lyginamosios reklamos atitikties Direktyvoje ir ją įgyvendinančiame Reklamos įstatyme nurodytiems leistinumo reikalavimams, išaiškino, kad siekiant užtikrinti objektyvų konkuruojančių ūkio subjektų prekių kainų palyginimą, reikalinga užtikrinti, kad vartotojams, susipažinusiems su reklama, be papildomų pastangų butų nurodomos taip pat ir atitinkamos prekės konkrečiu reklamos skleidimo momentu aktualios (realiai taikomos) konkurentų kainos. Pareiškėjas nurodo, kad toks Direktyvoje įtvirtinto objektyvaus palyginimo reikalavimo aiškinimas nepagrįstai apriboja lyginamosios reklamos leistinumą, pažeidžia reikalavimą lyginamosios reklamos sąlygas aiškinti reklamai naudingiausiu būdu bei prieštarauja Direktyvos tikslams. Nurodo, jog nei Europos Sąjungos teisminėse institucijos, nei nacionaliniuose teisės aktuose nėra suformuota ir nusistovėjusi Direktyvoje numatyto objektyvaus palyginimo sąvoka ginčuose dėl reklamos pripažinimo neleistina lyginamąja reklama, kas leidžia susiklostyti tokiai situacijai, kai valstybės narėse skirtingai interpretuojami lyginamajai reklamai keliami leistinumo reikalavimą ir taikomas skirtingas (vienur reklamos davėjams palankesnis, kitur - mažiau palankus) teisinis režimas skaido vieningą rinką. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje turi būti taikomas ir aiškinamas lyginamosios reklamos objektyvumo reikalavimas, mano, kad yra pagrindas kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją - Europos Sąjungos Teisingumo Teismą - dėl preliminaraus nutarimo pateikimo.

3Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į skundą (b. l.38-46) nurodė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir atmestinas. Dėl pareiškėjo argumento, kad Konkurencijos taryba lyginamosios reklamos, kurioje buvo rodoma IMK LT, UAB parduodamų prekių kainos, šalia vaizduojant konkurentų parduodamų logiškų prekių kortelių nuotraukas, kuriose matėsi konkurento prekių kainos, bei ant šių nuotraukų nurodoma kainų fiksavimo data (Konkurencijos tarybos vadinama Antrąja reklama) objektyvumo sąlygą aiškino per plačiai. Nutarime pateikta Konkurencijos tarybos pozicija dėl objektyvaus palyginimo kriterijaus prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikai lyginamosios reklamos srityje. Nesutinka su Pareiškėjo argumentu, kad Konkurencijos taryba per plačiai aiškino lyginamosios reklamos objektyvumo kriterijų. Pažymėtina, kad pagal Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktą, lyginamoji reklama leidžiama, kai reklamoje yra objektyviai lyginamos viena ar daugiau šių prekių ir paslaugų reikšmingų, svarbių, galimų patikrinti ir būdingų savybių, taip pat gali būti lyginama ir kaina. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-01-931-05, aiškindamas lyginamosios reklamos kriterijus, rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika bei pažymėjo, kad „Europos Teisingumo Teismo praktikoje taip pat pabrėžiamas leidžiamai lyginamajai reklamai taikytinas objektyvaus konkuruojančių prekių ar paslaugų savybių ir kainų lyginimo principas. Byloje Nr. C-44/01 Pippig Augenoptik, nagrinėdamas ginčą dėl lyginamosios reklamos leistinumo, Europos Teisingumo Teismas nurodė, kad kainų lyginimas savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog tokia reklama diskredituoja ar menkina konkurentą, kurio kainos didesnės, ir savaime nėra neteisėta, jeigu joje yra objektyviai lyginamos kainos ir atitinkamų prekių savybės’’. Minėtas teismo išaiškinimas suponuoja, kad yra leidžiamas ne bet koks prekių kainų palyginimas, o objektyvus. Tam, kad prekių kainų palyginimas būtų objektyvus, pirmiausia, jis turi būti nešališkas. Tai akcentavo Konkurencijos taryba nutarime nurodydama, jog „atsižvelgiant į lyginamosios reklamos pobūdi objektyvus kainų lyginimas turi būti nešališkas, t. y. toks palyginimas skleidžiant reklamą neturėtų būti priemonė, kuria siekiama pritraukti daugiau vartotojų reklamoje nurodant lyginamą informaciją įskaitant kainą, tokiu būdu, jog vartotojai galėtų nesuprasti informacijos pateikimo ir lyginimo kriterijų, kuriuos naudoja reklamos davėjas, tačiau, kurie tiesiogiai ir aiškiai neatsispindi naudojamoje reklamoje. Tai reiškia, kad lyginimo kriterijus turi būti aiškiai ir vienareikšmiškai suprantamas ir neturėti numanomų reikšmių’’. Tuo tarpu, kaip nustatė Konkurencijos taryba, IMK LT, UAB visą Antrosios reklamos skleidimo laikotarpį (nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. gegužės 18 d.) lygino tik aktualias internetinės parduotuvės www.imk.lt parduodamų prekių kainas su savo konkurentų prekybos tinkluose parduodamų prekių praeities kainomis, kurios buvo užfiksuotos konkrečiais momentais praeityje, tačiau reklamos skleidimo metu jau buvo neaktualios. Dėl šios priežasties vartotojai negalėjo objektyviai palyginti IMK LT, UAB ir Bendrovės konkurentų kainų reklamos skleidimo metu, kadangi vienos kainos - IMK LT, UAB reklamos skleidimo metu buvo aktualios, tuo tarpu Bendrovės konkurentų kainos reklamos skleidimo metu buvo neaktualios. Kitaip tariant, žinant tik IMK LT, UAB aktualias kainas reklamos skleidimo metu, vartotojams nebuvo sudaryta galimybė žinoti realų lyginamų prekių kainų skirtumą konkrečiu metu, bei atitinkamai objektyvia įvertinti reklamoje pateikiamą IMK LT, UAB kainų pasiūlymą, kadangi aktualių konkurentų kainų jie nežinojo. Nagrinėjamu atveju, Bendrovė, lygindama prekių aktualias kainas su konkurentų analogiškų prekių neaktualiomis kainomis, suteikė Bendrovės parduodamoms prekėms didesnį pranašumą kainų požiūriu lyginant su konkurentais, t.y. atitinkamai koregavo www.imk.lt parduodamų prekių kainas (kurias kaip nustatė Konkurencijos taryba mažindavo), palikdama konkurentų prekių kainas nepakitusias, fiksuotas konkrečią dieną, nors laike šios kainos atitinkamai keitėsi, kaip nustatyta tyrimo metu - mažėjo (I tomas, b.l. 81-96; 160-169; 193- 196). Dėl šios priežasties susiklosto situacija, jog Bendrovės parduodamų prekių kainų skirtumas, palyginus su konkurentų analogiškų prekių kainomis buvo didesnis, taip suteikiant joms pranašumą kainų požiūriu prieš konkurentų Dėl Pareiškėjo argumento, kad Konkurencijos taryba lyginamosios reklamos, kurioje buvo nurodoma IMK LT, UAB parduodamų prekių kainos, šalia vaizduojant konkurentų parduodamų analogiškų prekių kortelių nuotraukas, kuriose matėsi konkurento prekių kainos, bei ant šių nuotraukų nurodoma kainų fiksavimo data (Konkurencijos tarybos vadinama Antrąja reklama) objektyvumo sąlygą aiškino per plačiai, Nutarime pateikta Konkurencijos tarybos pozicija dėl objektyvaus palyginimo kriterijaus prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikai lyginamosios reklamos srityje. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Konkurencijos taryba per plačiai aiškino lyginamosios reklamos objektyvumo kriterijų. Pažymėtina, kad pagal Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktą, lyginamoji reklama leidžiama, kai reklamoje yra objektyviai lyginamos viena ar daugiau šių prekių ir paslaugų reikšmingų, svarbių, galimų patikrinti ir būdingų savybių, taip pat gali būti lyginama ir kaina. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-01-931-05, aiškindamas lyginamosios reklamos kriterijus, rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika bei pažymėjo, kad „Europos Teisingumo Teismo praktikoje taip pat pabrėžiamas leidžiamai lyginamajai reklamai taikytinas objektyvaus konkuruojančių prekių ar paslaugų savybių ir kainų lyginimo principas. Byloje Nr. C-44/01 PippigAugenoptik, nagrinėdamas ginčą dėl lyginamosios reklamos leistinumo, Europos Teisingumo Teismas nurodė, kad kainų lyginimas savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog tokia reklama diskredituoja ar menkina konkurentą, kurio kainos didesnės, ir savaime nėra neteisėta, jeigu joje yra objektyviai lyginamos kainos ir atitinkamu prekių savybės". Minėtas teismo išaiškinimas suponuoja, kad yra leidžiamas ne bet koks prekių kainų palyginimas, o objektyvus. Tam, kad prekių kainų palyginimas būtų objektyvus, pirmiausia, jis turi būti nešališkas. Tai akcentavo Konkurencijos taryba nutarime nurodydama, jog „atsižvelgiant į lyginamosios reklamos pobūdi objektyvus kainų lyginimas turi būti nešališkas, t. y. toks palyginimas skleidžiant reklamą neturėtų būti priemonė, kuria siekiama pritraukti daugiau vartotojų reklamoje nurodant lyginamą informaciją, įskaitant kainą, tokiu būdu, jog vartotojai galėtų nesuprasti informacijos pateikimo ir lyginimo kriterijų, kuriuos naudoja reklamos davėja, tačiau, kurie tiesiogiai ir aiškiai neatsispindi naudojamoje reklamoje. Tai reiškia, kad lyginimo kriterijus turi būti aiškiai ir vienareikšmiškai suprantamas ir neturėti numanomų reikšmių’’. Tuo tarpu, kaip nustatė Konkurencijos taryba, IMK LT, UAB visą Antrosios reklamos skleidimo laikotarpį (nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. gegužės 18 d.) lygino tik aktualias internetinės parduotuvės www.imk.lt parduodamų prekių kainas su savo konkurentų prekybos tinkluose parduodamų prekių praeities kainomis, kurios buvo užfiksuotos konkrečiais momentais praeityje, tačiau reklamos skleidimo metu jau buvo neaktualios. Dėl šios priežasties vartotojai negalėjo objektyviai palyginti IMK LT, UAB ir Bendrovės konkurentų kainų reklamos skleidimo metu, kadangi vienos kainos - IMK LT, UAB reklamos skleidimo metu buvo aktualios, tuo tarpu Bendrovės konkurentų kainos reklamos skleidimo metu buvo neaktualios. Kitaip tariant, žinant tik IMK LT, UAB aktualias kainas reklamos skleidimo metu, vartotojams nebuvo sudaryta galimybė Žinoti realų lyginamų prekių kainų skirtumą konkrečiu metu, bei atitinkamai objektyvia įvertinti reklamoje pateikiamą IMK LT, UAB kainų pasiūlymą, kadangi aktualių konkurentų kainų jie nežinojo. Nagrinėjamu atveju, Bendrovė, lygindama prekių aktualias kainas su konkurentų analogiškų prekių neaktualiomis kainomis, suteikė Bendrovės parduodamoms prekėms didesnį pranašumą kainų požiūriu lyginant su konkurentais, t.y. atitinkamai koregavo www.imk.lt parduodamų prekių kainas (kurias kaip nustatė Konkurencijos taryba mažindavo), palikdama konkurentų prekių kainas nepakitusias, fiksuotas konkrečią dieną, nors laike šios kainos atitinkamai keitėsi, kaip nustatyta tyrimo metu - mažėjo (I tomas, b.l. 81-96; 160-169; 193- 196). Dėl šios priežasties susiklosto situacija, jog Bendrovės parduodamų prekių kainų skirtumas, palyginus su konkurentų analogiškų prekių kainomis buvo didesnis, taip suteikiant joms pranašumą kainų požiūriu prieš konkurentų prekes. Dėl aukščiau išvardintų priežasčių, Bendrovės taikytas prekių kainų palyginimas nėra laikytinas objektyviu. Nors pareiškėjas teigia, jog lyginamoji reklama turi būti aiškinama palankiausiu reklamai būdu, tačiau kita vertus, negalima pamiršti vartotojo, kuriam būtent ir taikoma reklamos įstatymo apsauga ir kuriam reklama turi būti naudinga, priimant sprendimą dėl sandorio. Tuo tarpu, iškreipiant kainų skirtumo santykį tarp IMK LT, UAB ir konkurentų, vartotojui sudaromas klaidingas įspūdis apie prekių kainas ir jis negali tinkamai įvertinti sandorio teikiamos naudos. Konkurencijos taryba nutarime pažymėjo, kad „objektyvus kainų lyginimas reklamoje turi būti pateiktas aiškiai ir vienareikšmiškai suprantamai vartotojui ir neturėti numanomų reikšmių’’. Tai būtų užtikrinama tik tuo atveju, jeigu vartotojas, susipažinęs su reklama be papildomų pastangų galėtų reklamoje matyti ne tik aktualias (realiai taikomas) IMK LT, UAB, bet ir konkurentų kainas, tokio pobūdžio reklama vartotojui teiktų didžiausią naudą. Kaip pažymėjo Konkurencijos taryba Nutarime „reklamos davėjas turėtų užtikrinti kuo aktualesnės informacijos pateikimą vartotojui, kad pastarasis ją galėtų objektyviai palyginti ir neturėtų papildomai ieškoti informacijos bei tikrinti, ar nagrinėjamu metu kainos konkurentų prekybos tinkluose nepasikeitė ". Tuo tarpu vidutinis vartotojas nors reklamoje ir galėjo matyti, kurią dieną buvo fiksuota kaina pas konkurentą, tačiau reklamos matymo metu, priimdamas sprendimą dėl sandorio, jis turėtų dėti papildomas pastangas, jog išsiaiškintų, kokia yra IMK LT, UAB konkurentų realiai taikoma kaina, kad galėtų objektyviai įvertinti reklamoje nurodytą IMK LT, UAB pateiktą kainos pasiūlymo naudą ar privalumą prieš konkurentų taikomas kainas tuo pačiu metu. Pažymėtina, kad dėl IMK LT, UAB skleidžiamos Antrosios reklamos Pareiškėjo konkurentai atsiduria nelygiavertėje konkurencinėje kovoje, kadangi kaip jau minėta, IMK LT, UAB suteikia sau didesnį pranašumą, konkuruodamas kainomis negu yra iš tikrųjų. Priešingai, jeigu IMK LT, UAB būtų lyginusi vienodo laikotarpio analogiškų prekių kainas reklamos skleidimo metu, nebūtų pagrindo teigti, jog prekių kainos lyginamos neobjektyviai. Taigi, nagrinėjama Antroji reklama iš vienos pusės neigiamai paveikia vartotojus, kurie reklamos skleidimo metu negali objektyviai įvertinti sandorio naudos, iš kitos pusės - Pareiškėjo konkurentus, kadangi reklama neatspindi realaus kainų santykio tarp Pareiškėjo taikomų prekių kainų bei konkurentų analogiškoms prekėms taikomų kainų. Atkreiptinas dėmesys, jog 1997 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 97/55/EB iš dalies keičiančios Direktyvą 84/450/EEB dėl klaidinančios reklamos, kad būtų įtraukta lyginamoji reklama (toliau - Direktyva 97/55/EB) konstatuojamosios dalies 7 punkte nurodyta, kad vienas iš Direktyvos 97/55/EB tikslų - nustatyti leistinas lyginamosios reklamos lyginimo sąlygas, siekiant nustatyti, kuri lyginamosios reklamos praktika gali iškraipyti konkurenciją, būti žalinga konkurentams ir daryti neigiamą poveikį vartotojų pasirinkimui, tokios leistinos reklamos sąlygos turėtų apimti objektyvaus prekių ir paslaugų savybių lyginimo kriterijus. Pažymėtina, jog Direktyvos nuostatos yra perkeltos į Reklamos įstatymą, todėl atitinkamai minėto teisės akto nuostatos turi būti aiškinamos suderinamai su aukščiau nurodyta Direktyva. Taigi, nors, kaip nurodė Pareiškėjas, lyginamajai reklamai keliamos teisėtumo ir leistinumo sąlygos visais atvejais turi būti aiškinamos reklamai naudingiausiu būdu, tačiau manytina, jog ši nuostata nėra pateisinama tais atvejais, kai lyginamoji reklama galėtų iškraipyti konkurenciją, būti žalinga konkurentams ir pasunkintų vartotojo apsisprendimą dėl sandorio. Tai kad pareiškėjo skleista antroji reklama tenkina minėtas sąlygas, buvo įrodyta Konkurencijos tarybos nutarime. Pareiškėjas skunde, vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika pažymi, jog lyginamojoje reklamoje turi būti pasirenkami objektyvūs, tačiau ne subjektyvūs vertinimo kriterijai. Atkreiptinas dėmesys, kad kriterijai Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra nurodyti kaip viena ar daugiau šių prekių ir paslaugų reikšmingų, svarbių, galimų patikrinti ir būdingų savybių. Kaip nurodo Pareiškėjas, tai gali būti, pavyzdžiui, paslaugos kaina, dydis, suteikiamos garantijos terminas. Tačiau, nors šiuos kriterijus galima laikyti objektyviais, vis dėlto akivaizdu, kad pati Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto dispozicija nurodo ir tai, kad ir patys šie kriterijai dar turi būti lyginami objektyviai. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikosi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendime byloje Nr. C-356/04 Lidl Belgium GmbH & Co KG prieš Establissementen Franz Colruyt NV. Minėtoje byloje Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „Direktyvos 3astraipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas kaip nustatantis dviejų rūsių reikalavimus dėl lyginimo objektyvumo. Pirma, <...> kriterijai, susiję su esminėmis, svarbiomis, patikrinamomis ir tipinėmis prekės savybėmis, kurių atžvilgiu atliekamas lyginimas, padeda užtikrinti, kad minėtas lyginimas būtų objektyvus. Antra, minėto 3 a straipsnio 1 dalies c punkte aiškiai pabrėžiama, atkartojant Direktyvos 97/55 antrą konstatuojamąją dalį, kad keturis pirmiau minėtus kriterijus atitinkančios savybės dar turi būti palygintos objektyviai’’. Taigi, iš esmės tiek Direktyva 97/55/EB, tiek ją įgyvendinantis Reklamos įstatymas nustato dvigubą objektyvaus palyginimo sąlygą: objektyvūs kriterijai turi būti lyginami objektyviai.Taip pat nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog aplinkybė, kad IMK LT, UAB lyginamojoje reklamoje galimai lygino aktualias parduodamų prekių kainas su konkuruojančių ūkio subjektų parduodamų prekių aktualiu momentu neegzistuojančiomis prekių kainomis, negali turėti jokios įtakos prekių kainų lyginimo objektyvumui. Kaip nurodo pareiškėjas, sprendžiant dėl lyginamosios reklamos teisėtumo ir leistinumo, ši aplinkybė galėjo būti vertinama nebent santykyje su Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu (suklaidinimo aspektu), ko atsakovas nenustatė. Pareiškėjas iš esmės teigia, kad užtenka, jog būtų tik nurodoma kaina, tam, kad palyginimas būtų objektyvus. Tačiau, kaip jau buvo minėta, yra taikoma dviguba objektyvaus palyginimo sąlyga. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra ne kartą pasisakęs, kad ne visi kainų lyginimo būdai gali būti laikomi leistinais lyginamojoje reklamoje, pavyzdžiui, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Nr. C-44/01 Pippig Augenoptik pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad lyginamoji reklama turi padėti objektyviai parodyti įvairių panašių prekių privalumus, toks objektyvumas reiškia, kad asmenys, kuriems yra skirta ši reklama, turi turėti galimybę žinoti realius lyginamų prekių kainų skirtumus, o ne tik vidutinį skirtumą tarp reklamuotojo ir konkurentų nustatytų kainų. Taigi, darytina išvada, kad ne bet koks kainų palyginimo būdas lyginamojoje reklamoje yra laikytinas tinkamu. Kadangi reklama yra orientuota į vartotojus, ji privalo būti pateikta kuo aiškesniu jiems būdu. Todėl, objektyviu ir dėl to leistinu negali būti laikomas ir toks kainų palyginimo būdas, kai yra lyginamos skirtingų laikotarpių kainos (aktualios su neaktualiomis), kaip nustatyta nagrinėjamu atveju Konkurencijos tarybos Nutarime. Pažymėtina, kad vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 6 straipsnis, užtenka nustatyti bent vieną lyginamajai reklamai keliamų reikalavimų pažeidimą, kadangi kiekvieno pažeidimo sudėtis yra savarankiška. Tai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-04-825-05, kur teismas pasisakė dėl Reklamos įstatymo 6 straipsnio lyginamajai reklamai nustatytų leistinumo reikalavimų bei akcentavo, „kad visų šių nuostatų pažeidimai laikytini savarankiškais ir kiekvieno jų sudėtis turi būti vertinama savarankiškai". Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, visiškai nepagrįstas Pareiškėjo argumentas, jog lyginamosios reklamos objektyvumo kriterijus gali būti lyginamas tik vartotojų suklaidinimo kontekste. Kaip jau minėta atsiliepime į skundą, nors šiuo atveju nebuvo konstatuota, jog vartotojas būtų suklaidintas Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, tačiau jam nebuvo užtikrinta galimybė be pastangų objektyviai įvertinti reklamoje pateikiamo pasiūlymo pirkti prekes internetinėje parduotuvėje www. Imk. lt naudingumą. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Konkurencijos taryba tinkamai ir pagrįstai konstatavo, kad IMK LT, UAB skleista Antroji reklama, kurioje buvo nurodomos IMK LT, UAB parduodamų prekių kainos, šalia jų vaizduojamos konkurentų analogiškų prekių kortelių nuotraukos su kainomis, bei nurodoma šių kainų užfiksavimo konkurentų prekybos tinkluose data, yra neleistina lyginamoji reklama, neatitinkanti objektyvaus palyginimo reikalavimo, ir todėl tuo pažeidžia Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus ir todėl laikytina neleistina. Dėl Pareiškėjo argumento, jog Konkurencijos taryba, vertindama pareiškėjo reklamą dėl nemokamų prekių pristatymo paslaugų, IMK LT, UAB taikomą pristatymo mokestį visiškai nepagrįstai vertino atitikties Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo aspektu, kadangi vartotojo patiriami pristatymo kaštai nepatenka į minėto teisės akto taikymo sritį. Pažymėtina, jog Konkurencijos taryba nustatė, kad pareiškėjas naujienlaiškiais vartotojams siuntė reklamą, kurioje buvo lyginamos IMK LT, UAB teikiamos prekių pristatymo paslaugos bei konkurentų teikiamos prekių pristatymo paslaugos, bei kurioje buvo teigiama nemokamas pristatymas’’, „Visos prekės pristatomos nemokamai’’, nurodant, jog IMK LT, UAB prekes vartotojams pristato nemokamai. Pareiškėjas skunde teigia, jog Konkurencijos tarybos pozicija dėl išlaidų, susijusių su prekių pristatymu, nepriskyrimo būtinosioms išlaidoms nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo prasme, yra nenuosekli, pagrįsta prielaida, kad būtinosios išlaidos, susijusios su prekių pristatymu, negali būti laikomos būtinosiomis išlaidomis, nes reklamoje nurodoma, kad vartotojas šių išlaidų nepatirs. Pažymėtina, kad Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 punkte nurodyta, kad komercinė veikla, kuria pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 4 dalį laikoma ir reklama, visais atvejais yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip produkto apibūdinimas kaip „papildomai už tą pačią kainą’’, „nemokamas’’ ar panašiai, jeigu vartotojai turi mokėti, išskyrus būtinas išlaidas, susijusias su produkto įsigijimu, paėmimu ar mokėjimu už jo pristatymą. Atkreiptinas dėmesys, jog reklamoje vienareikšmiškai buvo nurodoma, kad pareiškėjo paslauga - prekių pristatymas yra nemokamas, tokiu būdu vartotojui sudarant įspūdį, jog jis gaudamas paslaugą, nepatirs jokių papildomų išlaidų. Tačiau, kaip nustatė Konkurencijos taryba, kad vartotojas ne visais atvejais paslauga galėjo pasinaudoti nemokamai. Nustatyta, kad vartotojas, kurio pirkinių vertė mažesnė nei 199,99 Lt, vis dėlto turėtų sumokėti 10 Lt mokestį už atitinkamų prekių pristatymą. Pažymėtina, jog Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 punkte aiškiai įvardijama, kas laikytina būtinomis išlaidomis, t.y. išlaidos, susijusios su produkto įsigijimu, paėmimu ar mokėjimu už jo pristatymą. Pažymėtina, kad Europos Komisijos 2009 m. gruodžio 3 d. Gairėse dėl Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos (2005/29/EB) įgyvendinimo/taikymo (SEC(2009) 1666), nurodoma, kad komercinės veiklos subjektams yra draudžiama apibūdinti prekę ar paslaugą, kaip „dovana’’, „nemokamai’’ „be mokesčių’’ ar panašiai, jei vartotojo yra prašoma sumokėti tam tikrą kainą. Šis draudimas susijęs su tuo, kad vartotojas tikisi, jog tuo atveju, jei nurodoma „nemokamai’’, tai reiškia, kad vartotojas gaus kažką už nieką: ne už pinigus ar atlygį, duodamą mainais. Pastebėtina, kad priešingas aiškinimas lemtų, jog komercinės veiklos subjektas galėtų sukurti apgaulingą įspūdį apie save, savo prekes ar paslaugas reklamos būdu pateikdamas kaip patrauklesnes savo konkurentų atžvilgiu, nes vartotojams žadėtų kažką, kas yra „nemokama’’, nors faktiškai vartotojai vis dėlto patirtų tam tikras išlaidas, siekdami tokias prekes ar paslaugas gauti. Konkurencijos taryba Nutarime pažymėjo, „kad nors išlaidos, susijusios su prekių pristatymu priskiriamos būtinosioms išlaidoms, tačiau reklamoje nedviprasmiškai nurodoma, jog vartotojas jokių prekių pristatymo išlaidų nepatirs, kadangi prekės pristatomos nemokamai’’. Jeigu vis dėlto, vartotojas už prekių pristatymą privalo mokėti, nors reklamoje nėra jokių nuorodų ar išlygų, jog tam tikrais atvejais mokestis gali būti taikomas, tuomet reklamos teiginys, jog prekės pristatomos nemokamai, netektų prasmės ir akivaizdžiai klaidintų vartotoją. Kitaip tariant, būtų prieštaravimas tarp reklamos ir fakto. Būtent tai ir konstatavo Konkurencijos taryba. Todėl nepagrįstas Pareiškėjo argumentas, kad vartotojo patiriami pristatymo kaštai nepatenka į Nesąžiningos komercinės veiklos taikymo sritį, nes tai, Pareiškėjo teigimu, yra būtinosios išlaidos. Tačiau, kaip jau minėta, jeigu pačioje reklamoje nurodoma, kad prekės pristatomas nemokamai, t.y. suteikiama nemokama prekių pristatymo paslauga, tai bet koks papildomas mokestis, jeigu jokių išlygų apie tokio pobūdžio mokestį ir kada jis taikomas nėra aiškiai nurodoma reklamoje, prieštarautų reklamos teiginiui dėl nemokamų paslaugų. Pareiškėjas teigia, jog Konkurencijos taryba spręsti dėl nagrinėjamos IMK LT, UAB reklamos klaidinančio pobūdžio galėjo tik nustačiusi, kad lyginamojoje reklamoje yra neišsamiai pateikiama informacija apie prekių pristatymo išlaidas ir kad dėl Pareiškėjo pasirinkto informacijos apie prekių pristatymo išlaidas pateikimo būdo galėjo būti daroma įtaka vartotojų ekonominiam elgesiui. Nesuprantama, kuo remiantis Pareiškėjas daro minėtą prielaidą. Pažymėtina, jog pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, nustačius, kad reklama turi Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo požymių, reklama bet kuriomis aplinkybėmis laikoma klaidinančia, todėl poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui įrodinėti nereikia. Kaip jau minėta, Konkurencijos taryba konstatavo, jog Pareiškėjo skleista trečioji reklama turi Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo požymių, tuo tarpu, norint konstatuoti Reklamos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, pakanka nustatyti, kad pateikta informacija yra reklama pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, kad ūkio subjektas yra skelbtos reklamos davėjas ir kad reklama atitinka Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 1-21 punktuose nustatytus klaidinančios komercinės veiklos požymius, todėl Konkurencijos tarybai nebuvo pareigos vertinti reklamą papildomai pagal išsamumo kriterijų, kuris numatytas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte bei atskirai įvertinti, ar tokia reklama galėjo paveikti vartotojo ekonominį elgesį, tam, jog būtų galima konstatuoti Reklamos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, akivaizdu, kad Pareiškėjo argumentai, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti įrodytas reklamos ne išsamumas bei poveikis vartotojų ekonominiam elgesiui, tam, kad būtų galima konstatuoti reklamos klaidinantį pobūdį, yra nepagrįsti ir atmestini. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog trečioji reklama, nepažeidžia teisės aktų reikalavimų, kadangi naujienlaiškiuose vartotojams buvo siūlomos tik tos prekės, kurių kaina viršijo 199,99 Lt, atitinkamai šioms prekėms pristatymo mokestis nebuvo taikomas. Be to, skunde nurodoma, jog apie papildomas nemokamo pristatymo sąlygas - papildomą mokestį, taikomą prekėms, kurių suma yra mažesnė negu 199,99 Lt, aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodyta internetinės parduotuvės www.imk.lt taisyklėse, paslaugų aprašymuose, taip pat kiekvienos už tokią kainą parduodamos prekės kortelėje (greta mygtuko „pirkti’’). Nesutinka su Pareiškėju, jog minėtos aplinkybės galėjo paneigti reklamos klaidingumą. Pažymėtina, jog reklamoje nebuvo jokių nuorodų ar išlygų apie papildomas nemokamo prekių pristatymo sąlygas, pavyzdžiui, už kokią sumą perkant taikomas nemokamas prekės pristatymas ir pan. Minėtą aplinkybę Konkurencijos taryba konstatavo, įvertinusi naujienlaiškiuose pateiktą informaciją. Atsižvelgiant į tai, vidutinis vartotojas negalėjo suvokti, jog gali būti teiginį dėl nemokamų paslaugų paneigiančių išlygų. Kita vertus, net jeigu ir būtų išlygų ar nuorodų apie papildomas sąlygas, vartotojo ekonominis elgesys gali būti paveiktas tuo aspektu, jog siekdamas sužinoti išsamią informaciją apie nemokamo pristatymo sąlygas, jis turėtų papildomai ieškoti informacijos kituose informacijos šaltiniuose. Tuo tarpu, nesant nuorodų ar išlygų, vartotojas kaip minėta, apskritai nesuvoktų, jog jis turi ieškoti papildomų sąlygų. Todėl aplinkybė, jog papildomos sąlygos nurodomos kitose informacijos šaltiniuose, o ne pačioje reklamoje, nepaneigia reklamos klaidingumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-l 184/2010, pažymėjo, jog reklamoje skleista informacija nesietina su internete platinama išsamesne informacija. Ši teismo nutartis tik patvirtina, jog pačioje reklamoje, o ne kituose Šaltiniuose, turi būti nurodyta vartotojui esminė informacija. Todėl ta aplinkybė, jog vartotojai išsamias prekių pristatymo sąlygas galėjo sužinoti iš kito šaltinio, nepašalina reklamoje naudotų teiginių nemokamas pristatymas’’, „Visos prekės pristatomos nemokamai’’ klaidingumo Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio ir Reklamos įstatymo 5 straipsnio prasme. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Konkurencijos taryba tinkamai ir pagrįstai konstatavo, kad IMK LT, UAB skleista trečioji reklama kurioje teiginiais nemokamas pristatymas’’ ir „Visos prekės pristatomos nemokamai’’ buvo teigiama, jog IMK LT, UAB teikia nemokamas prekių pristatymo paslaugas, yra klaidinanti reklama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalies ir 5 straipsnio prasme, ir todėl pažeidžia Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Dėl Pareiškėjo argumento, kad Konkurencijos tarybos paskirta bauda yra pernelyg didelė ir neatitinka proporcingumo principo. Nesutinka su pareiškėjo argumentais ir mano, jog jie yra nepagrįsti dėl toliau nurodytų priežasčių. Pareiškėjas teigia, jog Konkurencijos taryba nepagrįstai visus galimai IMK LT, UAB padarytus Reklamos įstatymo pažeidimus vertino kaip vieną, pareiškėjo teigimu visos trys reklamos turėjo būti vertinamos atskirai. Pagal Reklamos įstatymo 22 straipsnio 7 dalies nuostatas už klaidinančios ir neleistinos lyginamosios reklamos naudojimą skirtinos baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ir skiriamas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį. Konkurencijos taryba, nors Nutarime reklamas vertino atskirai, atitinkamai jas įvardindama: pirmąja, antraja bei trečiąja reklama, vis dėl to reklamų pobūdis buvo vienodas - tai neleidžiamos lyginamosios reklamos, kurios atitinkamai susijusios su IMK LT, UAB siūlomomis prekėmis bei paslaugomis, t.y. UAB „IMK LT’’ skleistoje lyginamojoje reklamoje buvo lyginama Bendrovės parduodamų prekių kaina su konkuruojančių ūkio subjektų parduodamų analogiškų prekių kainomis, bei bendrovės teikiamos paslaugos su konkuruojančių ūkio subjektų teikiamomis paslaugomis, dėl šios priežasties, Konkurencijos taryba, skirdama sankciją bendrai vertinos skleistų reklamų trukmę bei mastą. Konkurencijos taryba, skirdama IMK LT, UAB baudą atsižvelgė į tai, kad buvo skleidžiamos trys reklamos, kurios pažeidė lyginamajai reklamai keliamus reikalavimus: Pirmoji reklama pažeidė Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punkto reikalavimus; Antroji reklama - Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus; Trečioji reklama -Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Be to, pripažinta, jog trečioji reklama turi Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 punkte įtvirtintų požymių, t. y. nepriklausomai nuo jokių aplinkybių visais atvejais laikoma klaidinančia. Kaip jau minėta, dėl aukščiau nurodytų priežasčių visų reklamų trukmė bei mastas buvo vertinami bendrai, atitinkamai trukmė pripažinta labai ilga, o mastas - vidutinis, nes Pirmoji reklama buvo skleidžiama internetiniame puslapyje www.imk.lt nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2011 m. vasario 9 d., Antroji reklama buvo skleidžiama internetiniame tinklalapyje www.imk.lt nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. gegužės 18 d. bei 2011 m. balandžio 26 d. siųstų elektroninių laiškų pagalba; Trečioji reklama buvo siunčiama elektroninių laiškų pagalba 2011 m. balandžio 26 d., 2011 m. gegužės 4 d. bei 2011 m. gegužės 13 d. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog Pirmoji bei Trečioji reklamos turėjo būti vertinamos kaip mažareikšmės, atsižvelgiant į jų mastą bei trukmę. Nesutinka su šiuo pareiškėjo argumentu. Kaip jau buvo minėta, skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į aplinkybių visumą (pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes).Visų pirma, pažymėtina, kad Pirmoji reklama pripažinta neleistina lyginamąja, kadangi galėjo suklaidinti vartotojus bei neatitiko objektyvumo kriterijaus, dėl ko sudarė vartotojui klaidingą įspūdį apie prekių kainas. Nustatyta, jog Trečioji reklama turi Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 punkte nustatytų požymių ir nepriklausomai nuo jokių aplinkybių visais atvejais laikoma klaidinančia. Taip pat Konkurencijos taryba atsižvelgė į aplinkybę, jog reklamos buvo susijusios su prekių ir paslaugų kainomis, o kaina vartotojui yra esminė prekę ar paslaugą apibūdinanti savybė (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 3 punktas), kuri ypač gali daryti įtaką vartotojų ekonominiam elgesiui. Kita vertus, nors Pirmosios ir Trečiosios reklamos skleidimo trukmė nelaikytina ilga - Pirmoji reklama skleista nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2011 m. vasario 9 d., Trečioji - siunčiama elektroninių laiškų pagalba 2011 m. balandžio 26 d., 2011 m. gegužės 4 d. bei 2011 m. gegužės 13 d., tačiau pažeidimo mastas, atsižvelgiant į www.imk.lt internetinio puslapio lankomumą- 3438 lankytojai per dieną, bei naujienlaiškių tiražą -2011 m. balandžio 26 d. (5 686 laiškai), 2011 m. gegužės 4 d. (5 697 laiškai) bei 2011 m. gegužės 13 d. (5 701 laiškai), negali būti laikomas mažu. Taigi, vien jau atsižvelgus į reklamų pobūdį bei mastą jos negalėtų būti laikomos mažareikšmėmis. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, tokios neleidžiamos lyginamosios reklamos negali būti vertinamos mažareikšmiu Reklamos įstatymo pažeidimu. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog 2011 m. vasario 9 d. savo iniciatyva pakeitė lyginamosios reklamos turinį, į ją įtraukdamas informaciją apie konkuruojančių subjektų kainų fiksavimo laiką, tokiu būdu užkirsdamas kelią galimoms žalingoms Reklamos įstatymo pažeidimo pasekmėms, kas laikytina IMK LT, UAB atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kaip jau minėta, Konkurencijos taryba konstatavo, jog Antroji pareiškėjo skleista reklama taip pat laikytina neleistina lyginamąją reklama, todėl Pareiškėjo argumentas, jog buvo pagrindas pritaikyti lengvinančią aplinkybę, kadangi užkirstas kelias žalingoms pasekmėms atsirasti, yra nepagrįstas. Dėl pareiškėjo argumento, kad Konkurencijos taryba praktikoje skirtingai vertina vidutinį pažeidimo mastą, pasakytina, kad kiekvienu atveju Konkurencijos taryba atsižvelgia į visas konkrečios nagrinėjamos bylos aplinkybės ir atlieka išsamų jų vertinimą. Be to, Konkurencijos tarybos neįpareigoja jos praktikoje atlikti vertinimai dėl baudų, kadangi nagrinėjamos aplinkybės skirtingose bylose nėra ta pačios. Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A -825-2005 „Įstatymo leidėjas, nustatydamas baudos ribas (maksimalią ir minimalia) ir apibrėždamas aplinkybes, į kurias būtina atsižvelgti skiriant baudą, tuo suteikė Konkurencijos tarybai teisę veikti savo nuožiūra ir pačiai parinkti baudos, atitinkančios pažeidimus, dydį’’. Taigi, Konkurencijos taryba yra kompetentinga skirti baudas, atsižvelgusi į kiekvieną konkretų atvejį, tai daro objektyviai ir pagrįstai, motyvuodama, kodėl kiekvienu atveju skiriama konkreti bauda. Nagrinėjamu atveju, Konkurencijos taryba vertino skleistų reklamų bendrą mastą: reklama buvo skleidžiama internetiniame puslapyje www.imk.lt bei elektroninių laiškų pagalba (naujienlaiškiais) 2011 m. balandžio 26 d. (5 686 laiškai), 2011 m. gegužės 4 d. (5 697 laiškai) bei 2011 m. gegužės 13 d. (5 701 laiškai). Manytina, kad atsižvelgiant į nurodytą skleidimo mastą, Konkurencijos taryba padarė pagrįstą išvadą, jog pažeidimo mastas yra vidutinis. Pareiškėjas teigdamas, jog Konkurencijos taryba turėjo atskirai įvertinti kiekvieną reklamą kaip atskirą pažeidimą (atskirai įvertindama kiekvienos reklamos pobūdį, trukmę, mastą), neįvertino, jog tokiu atveju ir baudos būtų skiriamos už kiekvieną reklamą atskirai, kas galėtų pasunkinti Pareiškėjo padėtį. Apibendrinus tai, kas išdėstyta darytina išvada, jog Konkurencijos taryba tinkamai įvertino pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą bei kitas reikšmingas aplinkybes, kurias būtina įvertinti, skiriant sankciją, todėl IMK LT, UAB skirta bauda yra pagrįsta ir teisėta. Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Pareiškėjas nurodo, kad Direktyvoje įtvirtinto objektyvaus palyginimo reikalavimo aiškinimas, kurį atliko Konkurencijos taryba, nepagrįstai apriboja lyginamosios reklamos leistinumą, pažeidžia reikalavimą lyginamosios reklamos sąlygas aiškinti reklamai naudingiausiu būdu bei prieštarauja Direktyvos 97/55/EB tikslams. Nesutinka su šiuo pareiškėjo argumentu ir manome, jog kreipimasis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo nėra tikslingas. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais. Įstatymų nustatytais atvejais, teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, jog Konkurencijos taryba, vertindama Pareiškėjo reklamą dėl objektyvumo, atsižvelgė į Direktyvos 97/55 nuostatas bei rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, todėl priėmė pagrįstą bei teisėtą Nutarimą. Nurodo, kad objektyvaus palyginimo samprata yra pakankamai aiški, todėl nėra įstatyminio pagrindo nagrinėsiančiam bylą Teismui kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimu.

4Trečiasis suinteresuotas asmuo „TC prekyba’’ atsiliepime (b.l.59-63) su pareiškėjos skundu nesutiko. Nurodo, kad Taryba priėmė nutarimą dėl trijų skirtingų IMK LT reklamų, t. y.: 1 ) Pirmoji reklama, kurioje buvo nurodoma IMK LT parduodamų prekių kainos, šalia vaizduojant konkurentų parduodamų analogiškų prekių kortelių nuotraukas, kuriose matėsi konkurentų prekių kainos, bei nurodant kainų skirtumą, išreikštą procentine išraiška (tačiau reklamoje nenurodant konkurentų prekių kainų užfiksavimo datos) (toliau - Pirmoji reklama). Taryba Nutarimu konstatavo, kad Pirmoji reklama yra neleistina lyginamoji reklama, kadangi ji skleista pažeidžiant Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau - RĮ) 6 str. 1 d. 3 p. reikalavimus. Pažeidimas konstatuotas atsižvelgiant į tai, kad nenurodant konkurentų prekių kainų užfiksavimo datos, neobjektyvu reklamoje lyginti IMK LT internetinės parduotuvės konkrečiu reklamos skleidimo metu taikytas prekių kainas su konkurentų prekybos tinkluose parduodamų prekių kainomis, kurios konkrečiu momentu galėjo nebeatitikti reklamoje nurodytų kainų. Esant tokiam neobjektyviam prekių kainų lyginimui, vartotojas negali objektyviai įvertinti konkrečiu momentu realiai taikomų ne tik IMK LT, bet ir konkurentų kainų, bei atitinkamai skirtingų prekybos tinklų pateikiamų jam priimtiniausių prekių kainų pasiūlymų. Priešingai, vartotojas, manydamas, kad IMK LT naudotoje Pirmojoje reklamoje nurodytos konkurentų prekių kainos yra teisingos ir realiai taikomos vartotojo susipažinimo su reklama metu, galėjo būti suklaidintas. 2) Antroji reklama, kurioje buvo nurodoma IMK LT parduodamų prekių kainos, šalia vaizduojant konkurentų parduodamų analogiškų prekių kortelių nuotraukas, kuriose matėsi konkurento prekių kainos, bei ant šių nuotraukų nurodant kainų fiksavimo datą (toliau - Antroji reklama). Taryba Nutarimu konstatavo, kad Antroji reklama yra neleistina lyginamoji reklama, kadangi ji skleista pažeidžiant RĮ 6 str. 1 d. 3 p. reikalavimus. Pažeidimas konstatuotas atsižvelgiant į tai, kad IMK LT skleistoje Antrojoje reklamoje greta savo pasikeitusių kainų nurodė ir jas lygino su nebeaktualiomis konkurentų kainomis. IMK LT prekių kainos reklamos skleidimo metu taip pat keitėsi, tačiau nepaisant to, greta pasikeitusių IMK LT kainų, vis tiek buvo nurodomos neaktualios konkurentų prekybos tinkluose parduodamų prekių kainos. 3)Trečioji reklama, kurioje buvo lyginamos IMK LT prekių pristatymo paslaugos bei konkurentų teikiamos prekių pristatymo paslaugos, bei kurioje buvo teigiama „Nemokamas pristatymas’’, „Visos prekės pristatomos nemokamai’’, nurodant, jog IMK LT prekes vartotojams pristato nemokamai, yra neleistina lyginamoji reklama, kadangi ji buvo skleista pažeidžiant RĮ 6 str. 1 d. 1 p.UAB „TC prekyba’’ pritaria Tarybos Nutarime padarytoms išvadoms, mano, kad IMK LT pažeidė nurodytas RĮ nuostatas ir Nutarime nurodyta bauda Tarybos buvo skirta pagrįstai. Toliau šiame atsiliepime, UAB „TC prekyba" pateiks savo poziciją IMK LT skundo argumentų atžvilgiu. IMK LT skunde neginčija Tarybos sprendimo dėl pirmosios reklamos neleistinumo, todėl ir UAB „TC prekyba’’ šiame atsiliepime papildomai nepasisakys dėl Pirmosios reklamos. Dėl lyginamosios reklamos objektyvumo kriterijaus taikymo. IMK LT skunde kelia RĮ 6 str. 1 d. 3 p. numatyto objektyvumo kriterijaus aiškinimo klausimą. IMK LT nurodo, kad Taryba lyginamosios reklamos objektyvumo sąlyga aiškino per plačiai, Nutarime pateikta Tarybos pozicija dėl objektyvaus palyginimo kriterijaus prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktikai neleistinos lyginamosios reklamos srityje. UAB „TC prekyba’’ įsitikinimu Tarybos pateiktas lyginamosios reklamos objektyvumo sąlygos aiškinimas nėra per platus ir jis neprieštarauja ESTT praktikai. IMK LT, pateikdama ESTT praktiką lyginamosios reklamos bylose, remiasi iš esmės trimis teiginiais: „pastaruoju reikalavimu iš esmės siekiama, kad vietoj objektyvaus konstatavimo nebūtų pateiktas lyginamosios reklamos davėjo subjektyvus vertinimas." (ESTT 2006 09 19 sprendimo byloje Nr. C-356/04 46 punktas); „reikšminga nustatyti, ar reklaminiame pranešime atliktas prekių palyginimas nėra susijęs su prekių ypatybėmis, kurias yra nustatomos remiantis vien subjektyviu skoniu ir pasirinkimu. (ESTT Generalinio advokato Antonio Tizzano 2006 03 29 išvada byloje Nr. C-356/04); „tokie duomenys, kaip antai prekės kaina negali būti vertinami subjektyviai.’’ (ESTT 2006 09 19 sprendimo byloje Nr. C-356/04 46 punktas). Kitaip tariant IMK LT teigimu lyginamosios reklamos objektyvumo reikalavimas apsiriboja tik reikalavimu reklamoje lyginti tik tas prekių savybes, kurias įmanoma objektyviai palyginti, o prekės kaina yra viena iš šių savybių. Tokiu atveju būtina pažymėti, kad IMK LT, pateikdamas tokią poziciją klysta dėl dviejų priežasčių. Pirma, IMK LT cituojamame ESTT 2006 09 19 sprendime byloje Nr. C-356/04 pažymima, jog (priešingai nei teigia IMK LT) objektyvumo kriterijus turi būti aiškinamas kaip nustatantis dviejų rūšių reikalavimus dėl lyginimo objektyvumo, t. y. (i) turi būti lyginamos esminės, svarbios, patikrinamos ir tipinės prekės savybės; (ii) minėtus kriterijus atitinkančios prekių savybės turi būti palygintos objektyviai (sprendimo 43, 44, 45 punktai). Taigi, priešingai nei teigia IMK LT, objektyvumo kriterijus reikalauja lyginti ne tik objektyviai palyginamas prekių savybes, bet ir tokios prekių savybės turi būti palygintos objektyviu būdu. Kaina be abejonės yra viena iš objektyviai palygintinų savybių, tačiau pagal aukščiau nurodytą ESTT praktiką, pats kainų lyginimas lyginamojoje reklamoje turi būti objektyvus ir nešališkas. Antra, RĮ 6 str. 1 d. 3 p. suformuluotas taip: „reklamoje yra objektyviai lyginamos viena ar daugiau šių prekių ir paslaugų reikšmingų, svarbių, galimų patikrinti ir būdingų savybių, taip pat gali būti lyginama ir kaina’’. Akivaizdu, kad šioje nuostatoje yra įtvirtintas reikalavimas tiek prekių savybėms, kurios yra lyginamos, tiek palyginimo būdui. Toks reglamentavimas visiškai atitinka ESTT praktiką.Taryba Nutarime ir konstatavo, kad IMK LT skleistoje lyginamojoje reklamoje (Antroji reklama) prekių kainos buvo lyginamos neobjektyviai, kadangi aktualios IMK LT prekių kainos buvo lyginamos su praeityje užfiksuotomis ir neaktualiomis konkurentų kainomis. Taigi, Nutarime konstatuota, kad lyginamoji reklama yra neleistina ne dėl objektyviai nepalyginamos prekės savybės (kadangi kaina be abejonės yra galima palyginti savybė), o dėl lyginimo būdo, kuris yra neobjektyvus. Be abejonės, IMK LT Antrojoje reklamoje neobjektyviai lyginant prekių kainas, vartotojai galėjo būti suklaidinti, tačiau tam nereikia, priešingai nei teigia IMK LT, papildomai įrodinėti reklamos prieštaravimo RĮ 6 str. 1 d. 1 p., kadangi vartotojų suklaidinimas nėra savarankiškas RĮ 6 str. 1 d. 1 p. pažeidimas, o tik RĮ 6 str. 1 d. 3 p. pažeidimo pasekmė. Darytina išvada, kad Taryba Nutarime tinkamai pritaikė RĮ 6 str. 1 d. 3 p. bei tokia praktika atitinka ESTT praktiką. Dėl Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau - NKVVDĮ) pažeidimo. IMK LT, klaidingai teigdama, jog Tarybos išvada dėl NKVVDĮ 7 str. 18 d, pažeidimo yra nepagrįsta, remiasi dviem argumentais: NKVVDĮ 7 str. 18 d. numatyta šios nuostatos taikymo išimtis būtinosioms išlaidoms, susijusioms su prekės įsigijimu, paėmimu ar mokėjimu už jos pristatymą. UAB „TC prekyba" pritaria Tarybos išvadai, jog Ši išimtis netaikoma būtinosioms išlaidoms, susijusioms su prekių pristatymu tuomet, kai reklamoje vienareikšmiškai nurodoma, kad „Nemokamas pristatymas’’, „Visos prekės pristatomos nemokamai’’. Nepagrįsta aiškinti minėtą išimtį taip, kad, nurodžius, jog prekių pristatymas nemokamas, galima taikyti vartotojui mokestį už prekių pristatymą. NKVVDĮ 7 str. 18 d. išimtis taikytina tik tuomet, kai, sakykime, prekė vartotojui yra nemokama, tačiau taikomas pristatymo ar kitoks mokestis, kuriuo padengiamos būtinos pardavėjo nemokamos prekės perleidimo išlaidos. Prekių, kurių kaina mažesnė nei 199,99 Lt, pristatymui IMK LT taikė pristatymo mokestį, tačiau naujienlaiškiuose, kuriuose buvo skleisti Trečiosios reklamos šūkiai „Nemokamas pristatymas", „Visos prekės pristatomos nemokamai" tokių prekių nebuvo. Manytina, kad šis argumentas nepagrįstas, kadangi Trečiojoje reklamoje IMK LT vienareikšmiškai nurodė, jog „Visos prekės pristatomos nemokamai", o ne „šios prekės", „nurodytos prekės" ir pan. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Trečiosios reklamos atveju Taryba padarė teisingas ir pagrįstas išvadas. Dėl paskirtos nuobaudos proporcingumo. UAB „TC prekyba’’ iš esmės pritaria Tarybos paskirtam nuobaudos dydžiui ir trumpai priduria, jog nepaisant nedidelio vartotojų, kuriems buvo pasiekiama reklama, skaičiaus, lyginant su bendru interneto vartotojų skaičiumi, reklama pasiekė didelę IMK LT tikslinės auditorijos dalį. Tikėtina, jog IMK LT naujienlaiškių adresatai ir interneto svetainės www.imk.it lankytojai yra asmenys, kurie yra esami ar buvę IMK LT klientai, apsiperkantys internete, besidomintys prekių kainų pasiūlymais internete. Dėl šios priežasties galima daryti išvadą, kad analizuojamos IMK LT reklamos pasiekė gana didelį sklaidos mąstą. Dėl kreipimosi į ESTT. UAB „TC prekyba" nepritaria IMK LT prašymui kreiptis dėl preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimu į ESTT. Pažymėtina, kad kaip nurodyta aukščiau šiame atsiliepime, IMK LT neteisingai aiškino esamą TT praktiką, paminėdamas tik vieną iš dviejų objektyvumo kriterijaus reikalavimų. Minėta, kad Tarybos Nutarimas visiškai atitinka ESTT praktiką dėl objektyvumo kriterijaus taikymo. Taip pat svarbu tai, kad IMK LT niekaip nepagrindę teiginio, esą kitose valstybėse narėse skirtingai nei Lietuvoje interpretuojami lyginamajai reklamai keliami leistinumo reikalavimai ir taikomas skirtingas teisinis režimas, dėl ko kyla grėsmė vieningai rinkai. Galiausiai pabrėžtina, kad IMK LT suformuluotas klausimas nėra tikslus ir neatitinka Tarybos nutarime padarytų išvadų. Mat IMK LT siekia preliminaraus ESTT nutarimo atsakant į klausimą ar lyginamosios reklamos objektyvumo kriterijus „reiškia, kad lyginamoji reklama, kurioje yra lyginama reklamos davėjo ir konkuruojančio ūkio subjekto konkrečiu praeities metu užfiksuota tapačių prekių kaina, yra objektyvi ir tuo atveju, kai lyginama reklamos davėjo kaina yra užfiksuota ne tuo pačiu praeities momentu, kaip konkuruojančių ūkio subjektų." Tačiau akivaizdu, kad toks klausimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių. IMK LT Antrojoje reklamoje buvo lyginamos aktualios IMK LT prekių kainos ir nebeaktualios konkurentų kainos, nors ir nurodant konkurentų kainų užfiksavimo datą. IMK LT klausimas, suformuotas ESTT, yra netinkamas, kadangi jame daroma prielaida, kad ir IMK LT kainos, ir konkurentų kainos buvo užfiksuotos, tačiau skirtingais praeities momentais. Tuo tarpu pagal faktines bylos aplinkybes, IMK LT savo kainos, lygindamas su konkurentų kainomis, apskritai nefiksavo, o reklamoje nuolat buvo skleidžiama aktuali IMK LT prekių kaina. Atsižvelgdama į viską, kas nurodyta aukščiau, UAB „TC prekyba’’ Teismo prašo: atmesti pareiškėjos IMK LT, UAB skundą ir palikti Tarybos Nutarimą nepakeistą.

5Skundas tenkintinas iš dalies.

6Bylos duomenimis nustatyta, kad Konkurencijos tarybą dėl IMK LT, UAB klaidinančios bei neleistinos lyginamosios reklamos, kuriame nurodė, kad IMK LT, UAB savo interneto tinklalapyje www.imk.lt neteisingai lygino jos parduodamų televizorių kainas su UAB „Mediashop’’ tuo metu tokiems patiems televizorių modeliams taikytomis kainomis (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, I tomas b.l. 1-4). Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2011 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 2S-24 pripažino : 1) IMK LT, UAB nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2011 m. vasario 9 d. internetinėje parduotuvėje www.imk.lt skleistą reklamą, kurioje buvo nurodoma IMK LT, UAB parduodamų prekių kainos, šalia vaizduojant konkurentų parduodamų analogiškų prekių kainų kortelių nuotraukas, kuriose matėsi konkurento prekių kainos, bei nurodant kainų skirtumą, išreikštą procentine išraiška, neleidžiama lyginamąja reklama, pažeidžiančia Reklamos įstatymo 6 straipsnio reikalavimus; 2) IMK LT, UAB nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. gegužės 18 d. internetinėje parduotuvėje www.imk.lt bei 2011 m. balandžio 26 d. elektroninių laiškų pagalba skleistą reklamą, kurioje buvo nurodoma IMK LT, UAB parduodamų prekių kainos, šalia vaizduojant konkurentų parduodamų analogiškų prekių kortelių nuotraukas, kuriose matėsi konkurentų prekių kainos, bei šių kainų fiksavimo data, neleidžiama lyginamąja reklama, pažeidžiančia Reklamos įstatymo 6 straipsnio reikalavimus; IMK LT, UAB elektroninių laiškų pagalba 2011 m. balandžio 26 d., 2011 m. gegužės 4 d. bei 2011 m. gegužės 13 d. skleistą reklamą, kurioje buvo lyginamos IMK LT, UAB teikiamos prekių pristatymo paslaugos bei konkurentų teikiamos prekių pristatymo paslaugos, bei kurioje buvo teigiama „nemokamas pristatymas”, „visos prekės pristatomos nemokamai”, nurodant, jog IMK LT, UAB prekes vartotojams pristato nemokamai, neleidžiama lyginamą reklama, pažeidžiančia Reklamos įstatymo 6 straipsnio reikalavimus; už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1-3 punktuose nurodytos neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą skyrė IMK LT, UAB 20 000 (dvidešimt tūkstančių) litų baudą.

7Byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. spalio 20 d. nutarimo Nr. 2S-24 „Dėl IMK LT, UAB reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams‘‘ dalies 2, 3 ir 4 punktų, teisėtumo.

8Pažymėtina, kad lyginamoji reklama leidžiama, kai laikomasi Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, inter alia reklama nėra klaidinanti pagal šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalį ir 5 straipsnį. Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį klaidinanti reklama – reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus: 1) reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančiais duomenimis nepripažįstami liudijimai ir rekomendacijos asmenų, kurių kompetencija nėra susijusi su pateikiamos informacijos turiniu; 2) reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Jeigu reklamos perteikimo priemonės apimties arba laiko požiūriu yra ribotos, tai sprendžiant, ar informacija neišsami, turi būti atsižvelgiama į šį ribotumą, konkretaus atvejo ypatumus, aplinkybes ir bet kokias kitas priemones, kurių reklamos davėjas ėmėsi tam, kad informacija būtų vartotojams prieinama kitais būdais; 3) reklamos pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad reklamos vartotojas gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį.

9Taigi, kaip matyti iš aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatų, lyginamoji reklama, jei laikomasi nustatytų reikalavimų, nėra draudžiama, tuo tarpu Reklamos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintas draudimas ūkio subjektams naudoti klaidinančią reklamą. Kaip minėta, kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar reklama yra klaidinanti, yra įtvirtinti Reklamos įstatymo 5straipsnio 2 dalyje. Vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų paprasto (vidutinio) reklamos vartotojo požiūriu ( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-931/2005; 2008 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-997/2008).

10Bylos duomenimis nustatyta, kad IMK LT, UAB internete bei elektroninių laiškų pagalba (naujienlaiškiais) atskirais laikotarpiais buvo skleidžiamos šios reklamos: nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2011 m. vasario 9 d. internetinėje parduotuvėje www.imk.lt buvo skleista reklama (I tomas, 69 b.l.), kurioje buvo nurodoma IMK LT, UAB parduodamų prekių kainos, šalia vaizduojant konkurentų (UAB „Mediashop" prekybos tinklo „Elektromarkt", UAB „Ogmina" prekybos tinklo „Ogmina" ir UAB „Senukų prekybos centras" prekybos tinklo „Senukai”) parduodamų analogiškų prekių kainų kortelių nuotraukas, kuriose matėsi konkurento prekių kainos, bei nurodant kainų skirtumą, išreikštą procentine išraiška (toliau– Pirmoji reklama); nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. gegužės 18 d. internetinėje parduotuvėje www.imk.lt bei 2011 m. balandžio 26 d. elektroninių laiškų (Konkurencijos tarybos tyrimo byla I tomas, 97-98. 108, 185 b.l.) pagalba buvo skleista reklama, kurioje buvo nurodoma IMK LT, UAB parduodamų prekių kainos, šalia vaizduojant konkurentų (UAB „Mediashop" prekybos tinklo „Elektromarkt", UAB .,TC prekyba” prekybos tinklo „Topo centras”, UAB „Senukų prekybos centras" prekybos tinklo „Senukai” ir UAB „Ogmina" prekybos tinklo „Ogmina”) parduodamų analogiškų prekių kortelių nuotraukas, kuriose matėsi konkurento prekių kainos, bei ant šių nuotraukų nurodant kainų fiksavimo datą (toliau – Antroji reklama); elektroninių laiškų pagalba (naujienlaiškiais) 2011 m. balandžio 26 d. (5 686 laiškai), 20Į1 m. gegužės 4 d. (5 697 laiškai) bei 2011 m. gegužės 13 d. (5 701 laiškai) vartotojams siųsta reklama, kurioje buvo lyginamos IMK LT, UAB teikiamos prekių pristatymo paslaugos bei konkurentų teikiamos prekių pristatymo paslaugos, bei kurioje teigiama “Nemokamas pristatymas”, „Visos prekės pristatomos nemokamai", nurodant, jog IMK LT, UAB prekes vartotojams pristato nemokamai (toliau – Trečioji reklama).

11Nagrinėjamu atveju ginčo, kad nagrinėjama informacija apie internetinėje parduotuvėje www.imk.lt nurodomas kainas ir prekių pristatymo paslaugas yra reklama (Reklamos įstatymo 2 str.7 d.) bei ši reklama yra lyginamoji (Reklamos įstatymo 2 str.5 d.), nėra. Tačiau pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo vertinamu, kad ginčo reklaminiai teiginiai pažeidžia Reklamos įstatymo 6 straipsnio reikalavimus, nurodo, kad atsakovas nepagrįstai plečiamai aiškina lyginamosios reklamos objektyvumo kriterijus.

12Vertinant šiuos pareiškėjo motyvus būtina nustatyti, ar ginčijama lyginamoji reklama atitiko Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatytas sąlygas.

13Pagal Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas lyginamoji reklama leidžiama, kai reklamoje yra objektyviai lyginamos viena ar daugiau šių prekių ir paslaugų reikšmingų, svarbių, galimų patikrinti ir būdingų savybių, taip pat gali būti lyginama ir kaina. Nagrinėjamoje reklamoje Nr.2 pareiškėja laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. gegužės 18 d. internetinėje parduotuvėje www.imk.lt bei 2011 m. balandžio 26 d. Elektroniniais laiškais skleidė reklamą, kurioje buvo nurodoma pareiškėjos parduodamų prekių kainos, kartu vaizduojant konkurentų (UAB „Mediashop" prekybos tinklo „Elektromarkt", UAB „TC prekyba" prekybos tinklo „Topo centras”, UAB „Senukų prekybos centras” prekybos tinklo „Senukai”, UAB „Ogmina” prekybos tinklo „Ogmina”) parduodamų analogiškų prekių nuotraukas, kuriose nurodytos konkurento prekių kainos, papildomai nurodant konkurentų prekių kortelių su kainomis nuotraukų padarymo data (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, I tomas, 49 b.I.). Tyrimo metu surinktais įrodymais nustatyta (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, I tomas 81-96 b.l; 160-169 b. 1.; 193- 196 b.I; 143-154 b.l.), kad Antrosios reklamos skleidimo laikotarpiu ( nuo 2011-02-09 iki 2011-05-18) lygino tik aktualias internetinės parduotuvės www.imk.lt parduodamų prekių kainas su savo konkurentų prekybos tinkluose parduodamų prekių kainomis, kurios buvo užfiksuotos konkrečiais momentais praeityje, tačiau reklamos skleidimo metu buvo neaktualios (Konkurencijos tarybos tyrimo byla,I tomas 81-96 b.l; 160-169 b. 1.; 193- 196 b.I; 143-154 b.l.).Atsižvelgiant į tai, pagrįstai pripažinta, kad lyginimo būdas nėra objektyvus, nes žinant aktualias pareiškėjo kainas reklamos skleidimo metu, vartotojams nebuvo sudaryta galimybė žinoti realų lyginamų prekių kainų skirtumą konkrečiu metu ir dėl to objektyviai įvertinti pateiktus kainų pasiūlymus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėja lygindama prekių aktualias kainas su konkurentų analogiškų prekių neaktualiomis kainomis, suteikė IMK LT, UAB parduodamoms prekėms didesnį pranašumą kainų požiūriu prieš konkurentų prekes. Pažymėtina, kad klausimas, ar konkrečiu atveju galima konstatuoti klaidinančios reklamos buvimą, turi būti vertinamas paprasto (vidutinio) reklamos vartotojo požiūriu (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalis). Vidutinis vartotojas turi būti suvokiamas kaip vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius (Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalis). Tokia vidutinio vartotojo samprata formuojama ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kurioje vidutinis vartotojas laikomas pakankamai informuotu, protingai atidžiu ir apdairiu asmeniu (žr., pvz., 1998 m. liepos 16 d. Europos Teisingumo Teismo sprendimą Gut Springenheide (C-210/96, Rink., p. I-004657); 2001 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios Instancijos Teismo sprendimą Procter & Gamble prieš VRDT (T-118/00, Rink., p. II-02731), taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis byloje Nr. A556-997/2008). Kartu pažymėtina, kad klaidinančios reklamos konstatavimui nėra būtina įrodyti, jog ginčo reklama buvo realiai paveikti vartotojai, nes reklamos klaidinantį pobūdį gali patvirtinti ir tikėtinas poveikis vartotojams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1235/2010). Europos Komisijos 2009 m. gruodžio 3 d. Gairėse dėl nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos (2005/29/EB) įgyvendinimo/taikymo (SEC(2009) 1666) nurodyta, kad “vartotojui nėra būtina pirkt tam, kad priimtų sprendimą dėl sandorio Direktyvos prasme. Pirmiausia, pagal Direktyvą, sprendimas nepirkti taip pat gali būti vertinamas kaip sprendimas dėl sandorio. Antra, <...> vartotojas gali priimti ir kitus sprendimus, t, y. ne tik pirkti ar nepirkti, bet ir tokius, kurie vis tiek gali būti laikomi sprendimais dėl sandorio" (Gairių 23 psl.).

14Vertinat pareiškėjos motyvus, kad Konkurencijos taryba per plačiai aiškino lyginamosios reklamos objektyvumo sąlygas, pastebėtina, kad Europos Teisingumo Teismo praktikoje taip pat pabrėžiamas leidžiamai lyginamajai reklamai taikytinas objektyvaus konkuruojančių prekių ar paslaugų savybių ir kainų lyginimo principas. Byloje Nr. C-44/01 Pippig Augenoptik, nagrinėdamas ginčą dėl lyginamosios reklamos leistinumo, Europos Teisingumo Teismas nurodė, kad kainų lyginimas savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog tokia reklama diskredituoja ar menkina konkurentą, kurio kainos didesnės, ir savaime nėra neteisėta, jeigu joje yra objektyviai lyginamos kainos ir atitinkamų prekių savybės. Taigi Europos teisminės institucijos lyginamosios reklamos leidžiamumo sąlygų įvykdymą sieja su tokios reklamos daromu poveikiu sąžiningai konkurencijai. Objektyvus konkuruojančių ūkio subjektų prekių ar paslaugų (jų savybių ar kainos) lyginimas reklamoje yra leidžiamas ir nelaikytinas konkurento menkinimu (ar diskreditavimu), ir, priešingai, – neatitinkanti leistinos lyginamosios reklamos kriterijų reklama gali būti pripažįstama daranti neigiamą poveikį sąžiningai konkurencijai, menkinant konkurentų, veikiančių toje pačioje rinkoje, teikiamas prekes ar paslaugas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendime byloje Nr. C-356/04 Lidl Belgium GmbH & Co KG prieš Establissementen Franz Colruyt NV pažymima, kad, kaip matyti iš Direktyvos 97/55, lyginamosios reklamos sąlygų derinimas direktyvoje visų pirma turi padėti „objektyviai“ parodyti įvairių panašių gaminių privalumus, o objektyvumo kriterijus turi būti aiškinamas kaip nustatantis dviejų rūšių reikalavimus dėl lyginimo objektyvumo, t. y. pirma, turi būti lyginamos esminės, svarbios, patikrinamos ir tipinės prekės savybės; antra, minėtus kriterijus atitinkančios prekių savybės turi būti palygintos objektyviai (sprendimo 43, 44, 45 punktai). Tokiu būdu, priešingai nei nurodo pareiškėjas, objektyvumo kriterijus reikalauja lyginti ne tik objektyviai palyginamas prekių savybes, bet ir tokios prekių savybės turi būti palygintos objektyviu būdu. Pažymėtina, kad kaina yra viena iš objektyviai palygintinų savybių, tačiau pagal aukščiau nurodytą ESTT praktiką, pats kainų lyginimas lyginamojoje reklamoje turi būti objektyvus ir nešališkas. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-01-931-05). Kartu pažymėtina, kad 1997 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 97/55/EB iš dalies keičiančios Direktyvą 84/450/EEB dėl klaidinančios reklamos, kad būtų įtraukta lyginamoji reklama (toliau - Direktyva 97/55/EB) konstatuojamosios dalies 7 punkte nurodyta, kad vienas iš Direktyvos 97/55/EB tikslų - nustatyti leistinas lyginamosios reklamos lyginimo sąlygas, siekiant nustatyti, kuri lyginamosios reklamos praktika gali iškraipyti konkurenciją, būti žalinga konkurentams ir daryti neigiamą poveikį vartotojų pasirinkimui, tokios leistinos reklamos sąlygos turėtų apimti objektyvaus prekių ir paslaugų savybių lyginimo kriterijus. Todėl Pareiškėjo motyvai, kad lyginamajai reklamai keliamos teisėtumo ir leistinumo sąlygos visais atvejais turi būti aiškinamos reklamai naudingiausiu būdu, teismo vertinimu nėra pateisinama tuo atveju, kai taikoma lyginamoji reklama galėtų iškraipyti konkurenciją bei apsunkintų vartotojo apsisprendimą dėl sandorio. Pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas ūkio subjektams atlikti bet kuriuos veiksmus, kurie prieštarauja ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Prie tokių draudžiamų veiksmų priskiriamas ir reklamos, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma klaidinančia, naudojimas (Konkurencijos įstatymo 16 str. 1 d. 7 p.). Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pripažinti klaidinančiais ūkio subjekto reklamos teiginiai, galintys klaidingai veikti vidutinio vartotojo elgseną, kartu sudaro ūkio subjektui sąlygas aktyviau skverbtis į rinką, išvengiant papildomų sąnaudų. (2005 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-931/2005). Tad tokia pareiškėjo pasirinkta elgsena veikia ir vieną svarbiausių laisvosios rinkos elementų – sąžiningą konkurenciją. Pažymėtina, kad vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 6 straipsnis, užtenka nustatyti bent vieną lyginamajai reklamai keliamų reikalavimų pažeidimą, kadangi kiekvieno pažeidimo sudėtis yra savarankiška (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-04-825-05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog lyginamosios reklamos objektyvumo kriterijus gali būti lyginamas tik vartotojų suklaidinimo kontekste. Apibendrinus išdėstytas išvadas, pripažintina, kad Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, jog reklaminiai teiginiai, kurie yra priskirti lyginamosios reklamos kategorijai, neatitinka Reklamos 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų objektyvaus konkuruojančių kainų lyginimo kriterijų.

15Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad IMK LT, UAB elektroninių laiškų pagalba (naujienlaiškiais) 2011 m. balandžio 26 d. (5 686 laiškai), 2011 m. gegužės 4 d. (5 697 laiškai) bei 2011 m. gegužės 13 d. (5 701 laiškai) vartotojams siuntė reklamą, kurioje buvo lyginamos IMK LT, UAB teikiamos prekių pristatymo paslaugos bei konkurentų teikiamos prekių pristatymo paslaugos, bei kurioje buvo teigiama “nemokamas pristatymas”, „Visos prekės pristatomos nemokamai”, nurodant, jog IMK LT, UAB prekes vartotojams pristato nemokamai (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, I tomas 108,109. 117-122. 179 b. 1).

16Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustato, kad reklama bet kuriomis aplinkybėmis laikoma klaidinančia, jeigu ji turi Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 1-21 punktuose nustatytų klaidinančios komercinės veiklos požymių. Pažymėtina, kad nustačius, jog reklama turi minėtų požymių, savaime laikoma, kad reklama yra klaidinanti, taigi, poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui įrodinėti nereikia. Todėl, norint konstatuoti Reklamos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, pakanka nustatyti, kad pateikta informacija yra reklama pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, kad ūkio subjektas yra skelbtos reklamos davėjas ir kad reklama atitinka Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 1-21 punktuose nustatytus klaidinančios komercinės veiklos požymius. Pagal Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 p. nuostatas preziumuojama, kad komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip produkto apibūdinimas kaip „papildomai už tą pačią kainą“, „nemokamas“ ar panašiai, jeigu vartotojas turi mokėti, išskyrus būtinas išlaidas, susijusias su produkto įsigijimu, paėmimu ar mokėjimu už jo pristatymą.

17Ginčo atveju reklamoje buvo nurodoma, kad prekių pristatymas yra nemokamas, nors atsakovas nustatė, jog vartotojas, kurio prekių vertė mažesnė nei 199,99 Lt, turėtų sumokėti 10 Lt mokestį už atitinkamų prekių pristatymą. Atsižvelgiant į tai, atmestini pareiškėjo argumentai, kad vartotojo patiriamos pristatymo išlaidos nepatenka į Nesąžiningos komercinės veiklos taikymo sritį, nes turėjo būti taikoma Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 p. numatyta dėl šių nuostatų taikymo išimtis būtinosioms išlaidoms, susijusioms su prekės įsigijimu, paėmimu ar mokėjimu už jo pristatymą. Kadangi pačioje reklamoje nurodant, kad prekės pristatomos nemokamai, tai bet koks papildomas reklamoje nenurodytas mokestis sudaro pagrindą reklaminius teiginius vertinti kaip klaidinančius. Pažymėtina, kad Europos Komisijos 2009 m. gruodžio 3 d. Gairėse dėl Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos (2005/29/EB) įgyvendinimo/taikymo (SEC(2009) 1666), nurodoma, kad komercinės veiklos subjektams yra draudžiama apibūdinti prekę ar paslaugą, kaip „dovana’’, „nemokamai’’ „be mokesčių’’ ar panašiai, jei vartotojo yra prašoma sumokėti tam tikrą kainą.

18Pareiškėjas nurodo, jog ši reklama nepažeidžia teisės aktų reikalavimų, kadangi naujienlaiškiuose vartotojams buvo siūlomos tik tos prekės, kurių kaina viršijo 199,99 Lt, atitinkamai šioms prekėms pristatymo mokestis nebuvo taikomas, be to, apie papildomą mokestį, taikomą prekėms, kurių suma yra mažesnė negu 199,99 Lt, buvo nurodyta internetinės parduotuvės www.imk.lt taisyklėse, paslaugų aprašymuose, taip pat kiekvienos už tokią kainą parduodamos prekės kortelėje . Vertinant šiuos pareiškėjo argumentus, pažymėtina, jog reklamoje nebuvo jokių užuominų apie nemokamo prekių pristatymo papildomas sąlygas, todėl vidutinis vartotojas objektyviai negalėjo suvokti, jog gali būti reklaminį teiginį dėl nemokamų paslaugų paneigiančių išlygų. Todėl aplinkybė, jog papildomos sąlygos nurodomos kitose informacijos šaltiniuose, nepaneigia reklamos klaidingumo. Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika protingai atidus ir apdairus vartotojas neturėtų būti tapatinamas su įtariu bei nepasitikinčiu reklamos davėjo skleidžiama informacija vartotoju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-997/2008). Atsižvelgiant į tai, Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, kad IMK LT, UAB skleista Trečioji reklama yra klaidinanti reklama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalies ir 5 straipsnio prasme, todėl pažeidžia Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Pažymėtina, kad Konkurencijos tarybai konstatavus, jog skleista Trečioji reklama turi Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo požymių, atmestini pareiškėjo motyvai dėl ginčo reklamos vertinimo Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 d. 2 p. aspektu.

19Pareiškėjas nesutikdamas su jo atžvilgiu taikytos baudos dydžiu, nurodo, jog paskirtos baudos suma yra pernelyg didelė ir neatitinka proporcingumo principo, Konkurencijos taryba netinkamai įvertino neleistinos lyginamosios reklamos sklaidos apimtį (mastą ir trukmę).

20Atsakovas nurodo, kad skiriant baudą atsižvelgė, jog buvo skleidžiamos trys reklamos, kurios pažeidė lyginamajai reklamai keliamus reikalavimus: Pirmoji reklama pažeidė Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punkto reikalavimus; Antroji reklama - Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus; Trečioji reklama -Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus; visų reklamų trukmė bei mastas buvo vertinami bendrai, atitinkamai trukmė pripažinta labai ilga, o mastas – vidutinis.

21Pažymėtina, kad atsakomybės pagrindus reglamentuoja specialusis įstatymas, todėl nagrinėjamu atveju kvalifikuojant pažeidimus bei skiriant baudą taikytinos Reklamos įstatymo nuostatos.

22Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 d. nustatyta, kad už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų, o tais atvejais, kai šioje dalyje nurodyti pažeidimai buvo padaryti atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda iki vieno šimto dvidešimties tūkstančių litų. Tais atvejais, kai pažeidimas yra mažareikšmis, pažeidimu nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems asmenų interesams, Konkurencijos taryba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą gali taikyti administracinę nuobaudą – įspėjimą, neskirdama reklaminės veiklos subjektams baudos. Reklamos įstatymo 22 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį ir priklauso nuo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto. Reklamos įstatymo 22 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas, padaręs pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas kliudė vykdyti tyrimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas įpareigojimo jį nutraukti, jei reklamos vartotojams ar kitiems asmenims buvo padaryta žala arba pažeidimas padarytas pakartotinai per metus nuo šiame įstatyme numatytos administracinės nuobaudos paskyrimo ( Reklamos įstatymo 22 straipsnio 11 d.).

23Pareiškėjas nurodo, kad savo iniciatyva pakeitė lyginamosios reklamos turinį, į ją įtraukdamas informaciją apie konkuruojančių subjektų kainų fiksavimo laiką, tokiu būdu užkirsdamas kelią galimoms žalingoms Reklamos įstatymo pažeidimo pasekmėms, kas laikytina IMK LT, UAB atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

24Vertinat šiuos pareiškėjo argumentus, pažymėtina, kad Konkurencijos taryba nustatė, jog ir Antroji pareiškėjo skleista reklama laikytina neleistina lyginamąją reklama. Atsižvelgiant į tai, atmestini pareiškėjo motyvai, kad buvo pagrindas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl Pirmosios reklamos vertinti kaip lengvinančias atsakomybę.

25Teismo vertinimu taip pat yra nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, kad Pirmoji reklama bei Trečioji reklama turėjo būti vertinamos kaip mažareikšmės. Pažymėtina, kad Pirmoji reklama pripažinta neleistina lyginamąja, kadangi neatitiko Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 bei 3 punktuose nustatytų lyginamajai reklamai keliamų reikalavimų, o Trečioji reklama turi Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 punkte nustatytų požymių. Todėl toks neleidžiamos lyginamosios reklamos pobūdis negali būti vertinamas mažareikšmiu pažeidimu. Tačiau vertinant paskirtos baudos dydžio pagrįstumą, teismas pripažįsta reikšminga tai, kad Pirmosios ir Trečiosios reklamos skleidimo trukmė nelaikytina ilga, nes Pirmoji reklama skleista nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2011 m. vasario 9 d., ir tik viename šaltinyje - UAB „IMK.LT" interneto tinklalapyje, Trečioji - siunčiama elektroninių laiškų pagalba 2011 m. balandžio 26 d. (5 686 laiškai), 2011 m. gegužės 4 d. (5 697 laiškai) bei 2011 m. gegužės 13 d. (5 701 laiškai). Todėl įvertinus vartotojų, kuriems buvo pasiekiama reklama, skaičių bei atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta pareiškėjo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, teismo vertinimu buvo pagrindas pareiškėjui skirti Reklamos įstatymo sankcijoje nustatytos baudos minimumo ir maksimumo vidurkio dydžio baudą - 15 000 litų.

26Išdėstytų motyvų pagrindu skundas šioje dalyje tenkintinas iš dalies, sumažinat Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. spalio 20 d. nutarimo Nr. 2S-24 rezoliucinės dalies 4punktu IMK LT, UAB paskirtą baudą iki 15 000 Lt. Kitoje dalyje skundas atmestinas teismo sprendimo motyvuose išdėstytais pagrindais.

27Pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti preliminarų nutarimą užduodant klausimais: 1) ar Europos Parlamento ir Tarybos 1997 m. spalio 6 d. direktyvos 97/55/EB iš dalies keičiančios Tarybos 1984 m. rugsėjo 10 d. direktyvą 84/450/EEB dėl klaidinančios reklamos, kad būtų įtraukta lyginamoji reklama, 3 a straipsnio 1 dalies c) punktas reiškia, kad lyginamoji reklama, kurioje yra lyginama reklamos davėjo ir konkuruojančio ūkio subjekto konkrečiu praeities momentu užfiksuota tapačių prekių kaina, yra objektyvi ir tuo atveju, kai lyginama reklamos davėjo kaina yra užfiksuota ne tuo pačiu praeities momentu kaip konkuruojančių ūkio subjektų; 2) jeigu atsakymas į šį klausimą yra „ne‘‘, ar Europos Parlamento ir Tarybos 1997 m.spalio 6 d. direktyvos 97/55/EB iš dalies keičiančios Tarybos 1984 m. rugsėjo 10 d.direktyvą 84/450/EEB dėl klaidinančios reklamos, kad būtų įtraukta lyginamoji reklama, 3 a straipsnio 1 dalies c) punktas reiškia, kad lyginamoji reklama, kurioje yra lyginama reklamos davėjo ir konkuruojančio ūkio subjekto konkrečiu praeities momentu užfiksuota tapačių prekių kaina, yra objektyvi tik tuo atveju, kai lyginama reklamos davėjo kaina yra užfiksuota tuo pačiu praeities momentu kaip konkuruojančių ūkio subjektų; 3) jeigu atsakymas į šį aukščiau nurodytus klausimus yra „ne‘‘, kaip lyginamų kainų taikymo laikiškumo aspektu tuomet turėtų būti aiškinama leistinos lyginamosios reklamos sąlyga „ji objektyviai palygina vieną ar kelias šių prekių ir paslaugų esmines, svarbias, patikrinamas ir tipines savybes, tarp kurių gali būti ir kaina‘‘.

28Vertinat šį prašymą, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais. Įstatymų nustatytais atvejais, teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba, vertindama pareiškėjo skleistą reklamą dėl objektyvumo kriterijaus taikymo, atsižvelgė į Europos Parlamento ir Tarybos 1997 m. spalio 6 d. Direktyvos 97/55 nuostatas bei rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. Kartu pažymėtina, kad teismui nekyla abejonių dėl taikytinų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų nagrinėjamos bylos kontekste. Todėl atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją dėl preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

29Vadovaujantis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str.,128str.

Nutarė

30pareiškėjos IMK LT, UAB skundą tenkinti iš dalies.

31Sumažinat Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. spalio 20 d. nutarimo Nr. 2S-24 rezoliucinės dalies 4 punktu IMK LT, UAB paskirtą baudą iki 15 000 Lt.

32Kitoje dalyje skundą atmesti.

33Sprendimas per 14 d. nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „IMK LT“ (toliau – ir UAB)... 3. Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į skundą (b. l.38-46) nurodė, kad... 4. Trečiasis suinteresuotas asmuo „TC prekyba’’ atsiliepime (b.l.59-63) su... 5. Skundas tenkintinas iš dalies.... 6. Bylos duomenimis nustatyta, kad Konkurencijos tarybą dėl IMK LT, UAB... 7. Byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m.... 8. Pažymėtina, kad lyginamoji reklama leidžiama, kai laikomasi Reklamos... 9. Taigi, kaip matyti iš aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatų, lyginamoji... 10. Bylos duomenimis nustatyta, kad IMK LT, UAB internete bei elektroninių... 11. Nagrinėjamu atveju ginčo, kad nagrinėjama informacija apie internetinėje... 12. Vertinant šiuos pareiškėjo motyvus būtina nustatyti, ar ginčijama... 13. Pagal Reklamos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas lyginamoji... 14. Vertinat pareiškėjos motyvus, kad Konkurencijos taryba per plačiai aiškino... 15. Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad IMK LT, UAB elektroninių laiškų... 16. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustato, kad reklama bet kuriomis... 17. Ginčo atveju reklamoje buvo nurodoma, kad prekių pristatymas yra nemokamas,... 18. Pareiškėjas nurodo, jog ši reklama nepažeidžia teisės aktų reikalavimų,... 19. Pareiškėjas nesutikdamas su jo atžvilgiu taikytos baudos dydžiu, nurodo,... 20. Atsakovas nurodo, kad skiriant baudą atsižvelgė, jog buvo skleidžiamos trys... 21. Pažymėtina, kad atsakomybės pagrindus reglamentuoja specialusis įstatymas,... 22. Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 d. nustatyta, kad už klaidinančios ar... 23. Pareiškėjas nurodo, kad savo iniciatyva pakeitė lyginamosios reklamos... 24. Vertinat šiuos pareiškėjo argumentus, pažymėtina, kad Konkurencijos taryba... 25. Teismo vertinimu taip pat yra nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, kad... 26. Išdėstytų motyvų pagrindu skundas šioje dalyje tenkintinas iš dalies,... 27. Pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo... 28. Vertinat šį prašymą, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos... 29. Vadovaujantis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str.... 30. pareiškėjos IMK LT, UAB skundą tenkinti iš dalies.... 31. Sumažinat Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. spalio 20 d.... 32. Kitoje dalyje skundą atmesti.... 33. Sprendimas per 14 d. nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti...