Byla e2A-263-381/2018
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Konstantino Gurino ir Egidijos Tamošiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-106-577/2017 pagal ieškovo R. D. P. (R. J. P.) ieškinį atsakovei L. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas R. D. P. (toliau – ieškovas) 2016 m. gegužės 6 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei L. M. (toliau – atsakovė), prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia tarp ieškovo ir atsakovės 2014 m. vasario 6 d. sudarytą jungtinės veiklos sutartį bei taikyti restituciją – ieškovui priteisti iš atsakovės 93 211,66 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų; 2) priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti ieškovo naudai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
  2. Procesiniuose dokumentuose ieškovas nurodė, kad jis su atsakove susitarė kartu vykdyti kaimo turizmo verslą ( - ), todėl 2014 m. vasario 6 d. buvo sudaryta ginčijama sutartis, pagal kurią ieškovas atsakovei pervedė 93 211,66 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. Buvo susitarta, kad atsakovės įnašas į jungtinę veiklą yra jai nuosavybės teise priklausantis žemės plotas, nuosavybė į kaimo turizmo kompleksą, parama, kuri bus suteikiama ateityje iš Europos Sąjungos lėšų, skirtų kaimo turizmui finansuoti, bei jos įgūdžiai, patirtis, kurie reikalingi kaimo turizmo veiklai vystyti. Kai ieškovas 2015 metais kreipėsi į atsakovę dėl informacijos apie ginčijamos sutarties vykdymą pateikimo, ji neigė tarp šalių susiklosčiusius jungtinės veiklos teisinius santykius, nurodydama, kad ginčijama sutartis yra negaliojanti. Kai atsakovės buvo pareikalauta grąžinti pinigines lėšas, kurias ieškovas pervedė atsakovei pagal ginčijamą sutartį, ji nurodė, kad lėšos buvo pervestos ne vykdant ginčijamą sutartį, o pagal 2013 m. balandžio 6 d. pasirašytą skolos raštą.
  3. Ieškovo teigimu, tarp jo ir atsakovės sudaryta ginčijama sutartis atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.969 straipsnio 1 dalyje nurodytus jungtinės veiklos sutarties požymius, tačiau ginčijama sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia pagal CK 1.80 ir 1.91 straipsnius.
  4. Dėl ginčijamos sutarties negaliojimo pagal CK 1.91 straipsnį ieškovas paaiškino, kad atsakovė, sudarydama jungtinės veiklos sutartį, neketino jos vykdyti. Atsakovė tyčia klaidino ieškovą dėl savo siekio vykdyti jungtinę veiklą, o iš tikrųjų tik siekė įgyti iš ieškovo pinigines lėšas, t. y. ginčijamu sandoriu atsakovė siekė ne vykdyti savo prievoles ieškovui, o tik priimti įvykdymą iš jo. Taigi atsakovė apgaulės būdu įgijo iš ieškovo 93 211,66 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. Šias aplinkybes įrodo atsakovės rašyti elektroniniai laiškai, banko mokėjimų kvitai, veiksmai ieškovo vardu parengiant fiktyvų paaiškinimą mokesčių administratoriui, taip pat jos pozicija dėl jungtinės veiklos sutarties galiojimo ir jos atskleidimo laikas. Ieškovas, jungtinės veiklos sutarties sudarymo metu žinodamas tikruosius atsakovės ketinimus, tokios sutarties su ja nebūtų sudaręs ir nebūtų pervedęs jai piniginių lėšų, todėl tikrųjų atsakovės ketinimų nuslėpimas turėjo lemiamos įtakos ieškovo valiai sudaryti ginčijamą sutartį susiformuoti.
  5. Be to, atsakovė, sudarydama ginčijamą sutartį, nuslėpė nuo ieškovo reikšmingą aplinkybę apie pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 3D-227 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ įgyvendinimo 2012 metais taisyklių (toliau – Taisyklės) 28.2.3 punktą nustatytus suvaržymus 5 metus parduoti ir kitaip perleisti kitam asmeniui už paramos lėšas įgytą turtą, kurį ji įsipareigojo perleisti kaip įnašą pagal jungtinės veiklos sutartį. Žinodamas, kad atsakovė pagal ginčijamą sutartį įnašu į bendrą veiklą įsipareigojo perleisti turtą, kuriuo ji net neturėjo teisės disponuoti, ieškovas nebūtų sudaręs šios sutarties su atsakove. Šios aplinkybės nuslėpimas taip pat turėjo įtakos tam, kad susiformavo ieškovo valia sudaryti ginčijamą sutartį.
  6. Atsakovė taip pat nuslėpė nuo ieškovo ir kitą reikšmingą aplinkybę – formos reikalavimus, taikomus sudarant tokio pobūdžio sutartis, ir jų nesilaikymo padarinius. Jeigu ieškovas būtų suvokęs sutarties negaliojimo faktą, jis niekada nebūtų pradėjęs vykdyti sutarties ir nebūtų perleidęs atsakovei tokios didelės pinigų sumos. Atsakovė sutarčiai parengti pasitelkė teisininką A. B., todėl ji negalėjo nežinoti jungtinės veiklos sutarties formai įstatyme nustatytų reikalavimų, tačiau sąmoningai jų nesilaikė ir nuslėpė šį faktą nuo ieškovo. Ieškovas pagrįstai manė, kad visos jungtinės veiklos sutartyje nustatytos sąlygos yra galiojančios ir bus vykdomos po sutarties įsigaliojimo, nes atsakovė tvirtino, jog atsiųsta sutartis yra visiškai legali. Ieškovas yra Australijos pilietis, gyvena užsienyje, nemoka lietuvių kalbos ir nėra susipažinęs su Lietuvos teisine sistema, todėl atsakovė, pasinaudodama ieškovo nežinojimu ir nuslėpdama reikšmingas aplinkybes, elgėsi nesąžiningai ir apgavo ieškovą. Tai, kad savo poziciją dėl jungtinės veiklos sutarties negaliojimo atsakovė išreiškė tik tada, kai ieškovas jau įvykdė įsipareigojimus pagal sutartį ir pareikalavo atsakovės įvykdyti savo įsipareigojimus, dar kartą patvirtina jos nesąžiningumą ir siekį apgauti ieškovą.
  7. Atsakovės teiginys, kad ieškovas atsakovei pinigus perdavė ne pagal jungtinės veiklos sutartį, o pagal 2013 m. balandžio 6 d. surašytą skolos raštą, yra visiškai nepagrįstas, nes jokia paskola nebuvo suteikta, be to, paskolos suteikimo raštas nebuvo surašytas.
  8. Dėl ginčijamos sutarties negaliojimo pagal CK 1.80 straipsnį ieškovas paaiškino, kad jis po ginčijamos sutarties įvykdymo iš pačios atsakovės sužinojo, jog jungtinės veiklos sutartis pagal CK 6.969 straipsnio 4 dalį ir CK 1.74 straipsnį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką turėjo būti notarinės formos, nes pagal ją įnašu atsakovė įsipareigojo perleisti nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus (sutarties 3.1, 4.2 punktai). Atsakovės pozicija, kad jungtinės veiklos sutarties notarinės formos nesilaikymas daro negaliojančia tik sutarties sąlygą dėl ieškovo bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgijimo į žemės sklypą bei kaimo turizmo ir pramogų kompleksą, yra nenuosekli, nes 2015 m. gegužės 28 d. atsakyme į 2015 m. gegužės 21 d. pareikalavimą Nr. 2015/05/21 ji tvirtino, jog visa sutartis yra negaliojanti, ir nepagrįsta, nes CK 6.969 straipsnio 4 dalyje yra imperatyviai nurodyta, jog nesilaikant sutarties formos reikalavimų, negaliojančia tampa visa sutartis, o ne tik jos sąlyga, kuri nulemia sutarties notarinės formos reikalavimą. Su atsakovės įnašu į jungtinę veiklą susijusios sąlygos yra esminės sutarties sąlygos. Be šių sąlygų joks protingas ir rūpestingas asmuo nebūtų sudaręs sutarties, nes be šių sąlygų jungtinės veiklos sutartis taptų nuostolinga ieškovui, t. y. be atsakovės įsipareigojimų savo esme jungtinės veiklos sutartis taptų pinigų dovanojimo sutartimi. Dėl notarinės formos nesilaikymo ginčijama sutartis yra niekinis sandoris, t. y. negalioja nuo jo sudarymo momento, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Be to, ginčijama sutartis prieštarauja ir imperatyvaus pobūdžio norminiam administraciniam aktui – Taisyklėms.
  9. Kadangi atsakovė apgavo ieškovą ir negrąžino gautų pinigų bei kadangi jungtinės veiklos sutartį įvykdė tik ieškovas, o atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, šiuo atveju turi būti taikoma vienašalė restitucija ir atsakovė privalo grąžinti ieškovui iš jo gautas lėšas bei sumokėti procesines palūkanas už priteistą sumą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 1 dalis).
  10. Ieškovas laikėsi pozicijos, kad atsakovės argumentai, susiję su automobiliu BMW X5, nėra susiję su tarp šalių kilusiu ginču, be to, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas įgijo nuosavybės teisę į šį automobilį.
  11. Atsakovė procesiniuose dokumentuose su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovė paaiškino, kad ieškinys, kuriame ieškovas nurodė akivaizdžiai melagingas (neteisingas) ginčijamo sandorio sudarymo faktines aplinkybes, yra nepagrįstas bei neįrodytas. Ieškovas nesąžiningai aiškina teisės normas.
  12. Dėl ieškovo reikalavimo pripažinti sutartį negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnį atsakovė nurodė, kad apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas, dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių.
  13. Ieškovas savo valios ydingumą įrodinėja 2 atsakovės elektroniniais laiškais, tačiau iki ginčijamos sutarties sudarymo tarp ieškovo ir atsakovės vyko ilgos derybos bei keitimasis informacija, šalys sutarties sąlygas nustatė bendru susitarimu. Šalys jokių savo ketinimų neslėpė. Jau 2013 m. lapkričio 18 d. atsakovė ieškovui pranešė, jog ji mažiausiai 5 metus negali turėti verslo partnerio ta prasme, kad negali parduoti (perleisti) turto, kuris skirtas jungtinei veiklai vykdyti. Ieškovo ir atsakovės susirašinėjimas neabejotinai įrodo, jog ieškovas sutiko sudaryti ginčo sutartį žinodamas esminę aplinkybę, t. y. negalėjimą tam tikrą laikotarpį įgyti nuosavybę. 2013 m. lapkričio 20 d. susirašinėjimas patvirtina, jog ieškovas norėjo sudaryti ne paskolos, o jungtinės veiklos sutartį, t. y. tapti atsakovės partneriu, ir juo tapo. Tai, kad ieškovo į jungtinę veiklą investuotų lėšų grąža neatitinka ieškovo lūkesčių, nelaikoma apgaule ir negali būti pagrindas naikinti sutartį.
  14. Iš šalių susirašinėjimo akivaizdu, jog šalys vykdė ginčijamą sutartį, t. y. ieškovas dar iki sutarties sudarymo įnešė savo įnašą ir reikalavo, kad atsakovė vykdytų sutartį. Iš susirašinėjimo taip pat akivaizdu, jog sutarties sąlygos parengtos tiek ieškovo, tiek atsakovės prašymu, pats ieškovas sutarties sąlygas tiesiogiai derino su teisininku A. B., kuris turėtų būti apklaustas kaip liudytojas šioje byloje. Siekiant išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su ieškovo valios formavimusi, jo dalyvavimas turėtų būti pripažintinas būtinu, nes ieškinio teiginiai bei rašytų elektroninių laiškų turinys yra prieštaringas.
  15. Nurodyti argumentai patvirtina, kad ieškovo valia sudarant sutartį formavosi tinkamai (neydingai), sutartis atitinka jo tikruosius ketinimus, jis suvokė tikrąją sutarties ir atskirų jos sąlygų esmę, sprendimą dėl sutarties sudarymo priėmė savarankiškai, jokios atsakovės apgaulės nebuvo.
  16. Dėl reikalavimo pripažinti sutartį negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnį atsakovė nurodė, kad šalys puikiai suprato, jog sutarties sudarymo momentu bendrosios dalinės nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ieškovas neįgis (nebus įvykdytas sutarties 4.2 punktas), todėl šiam sandoriui notarinės formos nereikėjo. Aplinkybė, jog šalys nesudarė sutarties notarine forma, nereiškia, kad sutartis sudaryta dėl apgaulės, kad ji prieštarauja bendriesiems teisės principams ar viešajai tvarkai. Jeigu ši aplinkybė ir turi reikšmės, tai vienintelės sutarties sąlygos, įtvirtintos 4.2 punkte, o ne visos sutarties negaliojimui, nes šalys sutarties 7.3 punkte aiškiai susitarė, jog bet kuriai šios sutarties nuostatai tapus negaliojančia, tai neturės įtakos likusių sutarties nuostatų galiojimui. Be to, negaliojančia ši sąlyga galėtų būti pripažinta ne pagal CK 1.80 straipsnį, o pagal CK 1.93 straipsnio nuostatas. Akivaizdu, jog ieškovui sąlyga dėl atsakovės nekilnojamojo turto įnašo momento nebuvo esminė, nes ieškovas žinojo apie iki 2017 m. kovo 22 d. taikomus apribojimus (draudimus) perleisti šį turtą. Suėjus šiam terminui, ieškovas įgis bendrosios dalinės nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus, nes atsakovė tam neprieštarauja.
  17. 2014 m. kovo mėnesį ieškovas pradėjo ieškoti sau įsigyti automobilį bei dviratį (tai patvirtina elektroniniai laiškai) ir dalis atsakovei pervestų lėšų buvo panaudota tam, o ne sutarčiai vykdyti. 2014 m. balandžio 10 d., vykdydama ieškovo prašymą, atsakovė pervedė 123 692,42 Lt (35 823,80 Eur) už jo įsigyjamą automobilį BMW X5, todėl ieškovo reikalavimas grąžinti šias lėšas yra iš viso neteisėtas.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančia tarp ieškovo ir atsakovės 2014 m. vasario 6 d. sudarytą jungtinės veiklos sutartį, taikė restituciją ir ieškovui priteisė iš atsakovės 115 909,69 Eur, taip pat priteisė 5 proc. procesines palūkanas už priteistą 115 909,69 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2016 m. gegužės 12 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taikytinas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, sumažindamas taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 115 909,69 Eur, grąžino ieškovo įmokėtą 1 500 Eur užstatą, priteisė iš atsakovės ieškovui 4 538,63 Eur jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, o kitą ieškinio dalį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovas pagal ginčijamą sutartį prisiimtą prievolę pervesti pinigus įvykdė, pervesdamas atsakovei 93 211,66 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, o atsakovė įsipareigojimų perleisti ieškovui nuosavybės teises į sutartyje nurodytą turtą neįvykdė. 2015 m. gegužės 21 d. ieškovui pareikalavus suteikti informaciją apie jungtinės veiklos sutarties vykdymą, atsakovė 2015 m. gegužės 28 d. raštu jį informavo, kad tarp šalių jungtinės veiklos teisinių santykių nėra, kad jungtinės veiklos sutartis negalioja, nes neatitinka įstatyme reikalaujamos formos, t. y. nėra patvirtinta notaro, kad šalys nusprendė sutarties nevykdyti, todėl sutartis nebuvo sudaryta, kad ieškovas neįvykdė įsipareigojimų įnešti finansinį indėlį į veiklą, neprisidėjo prie veiklos jokiais kitais veiksmais. Į ieškovo 2015 m. birželio 17 d. reikalavimą grąžinti pervestas lėšas (93 211,66 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų) atsakovė 2015 m. birželio 26 d. atsakyme nurodė negavusi jokio įnašo pagal jungtinės veiklos sutartį ir tvirtino, kad ieškovo pinigai jai buvo pervesti kaip paskola, todėl pinigų ieškovui negrąžino.
  3. Vertindamas ieškinio reikalavimą dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnį, teismas pažymėjo, kad ginčijama sutartis atitinka CK 6.969 straipsnio 1 dalyje ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-749/2003 ir 2008 m. kovo 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008).) apibūdintus jungtinės veiklos sutarties požymius, nes nagrinėjamu atveju šalys susitarė vystyti kaimo turizmo veiklą ir siekiant to tikslo kooperuoti savo turtinius (atsakovės turtinis įnašas apibūdintas sutarties 3.1 punkte, o ieškovo – sutarties 3.2 punkte), intelektinius ir darbinius įnašus. Iš ginčijamos sutarties turinio teismas nustatė, kad atsakovė įsipareigojo įnašu į bendrą turtą pateikti už paramos lėšas įgytą turtą, nors žinojo, jog Taisyklės draudžia jai parduoti ar kitaip perleisti šį turtą 5 metus, t. y. sutartyje įnašu nurodytas turtas, kurio atsakovė neturėjo teisės perleisti.
  4. Teismas, įvertinęs elektroninių laiškų turinį, nesutiko su atsakovės argumentais, kad ieškovas buvo informuotas apie turto suvaržymus, kad sutarties turinys buvo su juo suderintas ir kad ji atskleidė ieškovui visas reikšmingas aplinkybes. Nors atsakovės 2013 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais rašytuose laiškuose ieškovui paminėta, jog ji negalės turėti verslo partnerio 5 metus, tačiau taip pat tvirtinama, kad atsakovė „suras išeitį“, nurodoma, jog sutartį parengs atsakovei pažįstamas kvalifikuotas teisininkas A. B.. Iš laiškų turinio teismas taip pat nustatė, kad buvo svarstomi paskolos sutarties, vekselio surašymo variantai, buvo aptariamos pinigų sumos, reikalingos „bendrai įmonei“, tačiau galiausiai ieškovui buvo pateiktas jungtinės veiklos sutarties projektas, nurodant, jog sutartis „yra legali“. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad iš visų aptartų bendro verslo įgyvendinimo variantų buvo pasirinktas jungtinės veiklos sandoris, kuris buvo parengtas atsakovės pasiūlyto kvalifikuoto teisininko. Visa tai sudarė pagrindą ieškovui (Australijos piliečiui, gyvenančiam užsienyje, nemokančiam lietuvių kalbos), kuris pasitikėjo atsakove, pagrįstai manyti, kad tokios sutarties pasirašymas yra optimaliausias būdas įtvirtinti bendrus siekius ir kad visos jungtinės veiklos sutartyje nustatytos sąlygos yra galiojančios bei bus vykdomos. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovui prieš pasirašant ginčijamą sutartį buvo kaip nors paaiškinta, jog atsakovės pareiga pateikti įnašą bus vykdoma praėjus 5 metams. Atsakovės atstovas bylos nagrinėjimo metu negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių į sutarties sąlygas nebuvo įrašyta informacija apie realią padėtį dėl atsakovės įsipareigojimų vykdymo apribojimų, dėl kokių priežasčių buvo pasirinktas būtent toks susitarimo įtvirtinimo modelis (jungtinė veikla), dėl kokių priežasčių nebuvo pasinaudota galimybe sudaryti mišrią sutartį, dėl kokių priežasčių nebuvo laikomasi CK 6.969 straipsnio 4 dalies ir 1.74 straipsnio nuostatų reikalavimų.
  5. Teismas atkreipė dėmesį, kad visiškai nepaaiškinama atsakovės pozicija dėl pačios ginčo sutarties egzistavimo: 2015 m. gegužės mėnesį atsakovė iš viso neigė sandorio galiojimą bei tai, jog ieškovas įvykdė finansinius įsipareigojimus, nustatytus sutartyje, o po civilinės bylos iškėlimo atsakovės nuomonė kardinaliai pasikeitė ir dabar ji jau tvirtina, kad jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta, kad ieškovas žinojo apie turto apribojimus, o dėl formos nesilaikymo gali būti pripažinti negaliojančiais tik sutarties 3.1 ir 4.2 punktai. Atsakovės pozicijos nenuoseklumą taip pat patvirtina jos pačios argumentų prieštaringumas ir tuo aspektu, kad, viena vertus, ji teigia, jog jungtinės veiklos sutarties 3.1 ir 4.2 punktai yra negaliojantys, kita vertus, ji tikina, jog suėjus Taisyklėse nustatytam 5 metų terminui ieškovas įgis bendrosios dalinės nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus. Nors šalių susirašinėjime atsakovė apeliavo į ieškovo pasirašytą raštą mokesčių administratoriui, tačiau bylos nagrinėjimo metu neneigė ieškovo paaiškinimų, kad raštas buvo surašytas atsakovės ir pasirašyta jos prašymu fiktyviai, siekiant pateisinti jos turimų piniginių lėšų kilmę. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas be aptariamų sąlygų iš viso būtų pasirašęs sutartį, nes pašalinus iš sutarties 3.1 ir 4.2 punktus, būtų iškreipta šalių pasirašytos jungtinės veiklos sutarties esmė.
  6. Atsižvelgęs į sutarties sudarymo aplinkybes, atsakovės nenuoseklią ir prieštaringą poziciją, jos elgesį po sutarties sudarymo, teismas padarė išvadą, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog ieškovas buvo atsakovės tyčiniais ir nesąžiningais veiksmais apgautas, nuslepiant ir nutylint nuo jo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekiant suklaidinti (apgauti) ieškovą, t. y. aplinkybes dėl privalomos sutarties formos reikalavimų, turto, kurį ji pagal sutartį įsipareigojo perleisti įnašu, ir apskritai dėl atsakovės ketinimų vykdyti sutartį. Teismo vertinimu, atsakovė neketino ir neturėjo tikslo vykdyti sutartį, o tik siekė gauti iš atsakovo pinigines lėšas. Tai reiškia, kad ieškovo reikalavimas dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnį yra pagrįstas.
  7. Dėl sandorio negaliojimo pagal CK 1.80 straipsnį teismas nurodė, kad CK 6.969 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas imperatyvas dėl jungtinės veiklos sutarties formos: ji turi būti rašytinė, o įstatymų nustatytais atvejais privaloma laikytis notarinės formos. Kadangi ginčijamoje sutartyje šalių buvo sulygta dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo, pagal CK 1.74 straipsnio nuostatas sutartis turėjo būti sudaryta notarine forma. Kadangi sudarant ginčijamą sandorį nebuvo laikytasi privalomos įstatyme nustatytos notarinės formos, šalių sudaryta jungtinės veiklos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis).
  8. Teismas nepripažino pagrįstais atsakovės argumentų dėl dalies sutarties, t. y. 3.1 ir 4.2 punktų, pripažinimo negaliojančiais, nes pagal CK 1.96 straipsnį sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jei galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies. Šiuo atveju jungtinės veiklos sutarties 3.1 ir 4.2 punktai buvo reikšmingi ir lemiami ieškovui apsisprendžiant dėl sutarties pasirašymo. Atsakovės akcentuojamą ginčijamo sandorio 7.3 punkto sąlygą, kurioje nustatyta, jog bet kuriai sutarties nuostatai tapus negaliojančia, tai neturės įtakos likusių sutarties nuostatų galiojimui, nagrinėjamo ginčo kontekste teismas įvertintino kaip nesąžiningą ir netaikytiną. Be to, teismas sutiko su ieškovo pozicija, kad ginčijama sutartis prieštarauja Taisyklių 28.2.3 punkto reikalavimams, todėl yra niekinė ir negaliojanti nuo sudarymo momento (CK 1.80, 1.74, 1.93, 1.95 straipsniai ir 6.969 straipsnio 4 dalis).
  9. Spręsdamas dėl restitucijos, teismas iš pinigų pervedimo kvitų nustatė, kad ieškovas pervedė atsakovei daug daugiau pinigų nei nurodyta ginčijamoje sutartyje, nes laiškų turinys patvirtina, jog atsakovė prašė vis daugiau pinigų ginčijamoje sutartyje aptartai jungtinei veiklai vykdyti, t. y. ginčijamoje sutartyje sulygta ieškovo įnašo suma buvo padidinta šalių žodiniu susitarimu. Teismas pažymėjo, kad atsakovė neneigia gavusi iš ieškovo ir jam negrąžinusi 93 211,66 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, tačiau ir šiuo aspektu jos paaiškinimai yra prieštaringi: iš pradžių atsakovė iš viso neigė gavusi pinigus, vėliau nurodė, kad gavo iš ieškovo paskolą, o dar vėliau pareiškė, jog gavo pinigus ieškovui vykdant jų susitarimą dėl jungtinės veiklos, tačiau iš ieškovo nurodytos sumos dalis pervestų pinigų (123 692,42 Lt) buvo ieškovo prašymu skirta automobiliui BMW X5 įsigyti ir 7 901,09 Lt vertės dviračiui pirkti, o ne sutarčiai vykdyti. Elektroninių laiškų turinys patvirtina, kad buvo deramasi dėl automobilio ir dviračio pirkimo, svarstoma, kur ir kokį galima įsigyti, kas gali jį patikrinti, tačiau tai nepatvirtina pirkimo fakto, daiktų kainos ar kitų atsakovės nurodytų aplinkybių, pavyzdžiui, jog automobilis ieškovo buvo nepataisomai sudaužytas.
  10. Teismo vertinimu, nors atsakovė pateikė išrašą iš sąskaitos, patvirtinantį, kad uždarajai akcinei bendrovei „AG Motors“ 2014 m. balandžio 10 d. už automobilį BMW X5 buvo pervesti 123 692,42 Lt, tačiau nesant byloje įrodymų, patvirtinančių, jog automobilis buvo pirktas ir įregistruotas atsakovo vardu, nėra pagrindo spręsti, kad ginčijamos lėšos buvo panaudotos ieškovo asmeniniams tikslams. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, įskaitant PVM sąskaitą faktūrą ir čekį, patvirtinančius dviračio ir įvairių priedų, sportinės vyriškos aprangos pirkimo už 7 901,09 Lt (2 288,31 Eur) faktą, bei vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, darė išvadą, kad 2 288,31 Eur buvo ieškovo pervesti atsakovei dviračiui, aksesuarams ir sportinei aprangai pirkti, tačiau atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog likusi ginčo suma (115 909,69 Eur) ieškovo buvo pervesta ir atsakovės panaudota kitiems tikslams, o ne jungtinei veiklai vystyti. Dėl to teismas sprendė, kad pripažinus jungtinės veiklos sandorį negaliojančiu, yra pagrindas taikyti restituciją ir iš atsakovės ieškovui priteisti 115 909,69 Eur (CK 1.91 straipsnio 2 dalis, 180 straipsnio 2 dalis), o ieškinio reikalavimą dėl 2 288,31 Eur pritesimo atmesti.
  11. Teismas taip pat nustatė, kad yra pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą, t. y. 115 909,69 Eur, nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. gegužės 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 1 dalis).
  12. Teismas proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų sumai paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, nurodydamas, kad ieškovui turėtų būti atlygintos 4 567,13 Eur (4657,49 Eur x 98,06 proc.), o atsakovei – 28,60 Eur (1430 Eur x 1,94 proc.) bylinėjimosi išlaidos, todėl įskaitęs priteistinas sumas, teismas iš atsakovės ieškovui priteisė 4 538,63 Eur bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnis).

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Atsakovė L. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tuo atveju, jeigu byla nebūtų grąžinta pirmosios instancijos teismui, atsakovė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pripažinti ieškovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, šaukti kaip liudytoją A. B., panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Atsakovė taip pat prašo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė proceso ir materialiosios teisės normas. Padaryti proceso teisės normų pažeidimai sudaro pagrindą grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
    2. Šiuo atveju egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas – juo nuspręsta dėl į bylą dalyvauti neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Teismo sprendime konstatuota, kad A. B. parengė formos reikalavimų neatitinkančią ginčijamą sutartį, todėl yra pagrindas šiam asmeniui taikyti civilinę atsakomybę, t. y. teismo sprendimas sudaro sąlygas atsakovei reikalauti iš A. B. nuostolių atlyginimo už tai, kad buvo parengta sutartis, kurią teismas vėliau pripažino negaliojančia. Jeigu teisininkas, kurį atsakovė pasitelkė sutarčiai parengti, būtų išaiškinęs atsakovei, kad ši sutartis privalo būti notarinės formos, tai sutartis būtų patvirtinta pas notarą arba apskritai nebūtų sudaryta, t. y. sutartis nebūtų nuginčyta dėl formos nesilaikymo. Kadangi teismo sprendime yra konstatuoti neteisėti A. B. veiksmai, toks teismo sprendimas daro įtaką jo pareigoms ir jis turėjo būti įtrauktas į bylą kaip trečiasis asmuo, tačiau tai nebuvo padaryta.
    3. Proceso teisės normų pažeidimas pasireiškė ir tuo, kad teismas neatskleidė bylos esmės. Visi atsakovės prašymai, kuriuos tenkinus byloje būtų buvę galima atlikti išsamų įrodymų tyrimą, buvo atmesti arba apskritai nenagrinėti. Teisme nebuvo apklausti nei ieškovas, nei atsakovė, taip pat liko neišspręstas atsakovės prašymas kaip liudytoją apklausti teisininką A. B., todėl aplinkybės, kurios tiesiogiai susijusios su asmenų valia, buvo nustatomos vien tik vertinant neišsamius rašytinius įrodymus. Byloje, kurioje privalėjo būti analizuojama šalių valia, tiriami įrodymai, teismo posėdis truko vos valandą. Vien bylos nagrinėjimo trukmė patvirtina, kad byla buvo išnagrinėta paviršutiniškai ir neįsigilinus į faktines aplinkybes. Iš teismo posėdžių įrašų ir iš teismo sprendimo motyvacijos akivaizdu, kad byla buvo išnagrinėta neatlikus išsamaus įrodymų tyrimo, neišsiaiškinus tikrosios šalių valios ir dėl to buvo priimtas neteisingas ir nepagrįstas teismo sprendimas.
    4. Teismas nepagrįstai 2016 m. spalio 3 d. nutartimi atsisakė tenkinti atsakovės prašymą pripažinti ieškovo dalyvavimą byloje būtinu, motyvuodamas tuo, kad ieškovas gyvena užsienyje ir kad jo interesams byloje atstovauja advokatas. Šioje byloje itin reikšminga atskleisti ieškovo valią, o ieškovo atstovai objektyviai negali pateikti paaiškinimų, kokia buvo ieškovo valia sudarant ginčijamą sutartį, ar nuosavybės teisės įgijimas į žemės sklypą jam buvo esminė aplinkybė, lėmusi sutarties sudarymą. 2017 m. gegužės 10 d. teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad ieškovo atstovas tik pats interpretavo į bylą pateiktus susirašinėjimus, tačiau nežinojo, kokia iš tiesų buvo ieškovo valia sutarties sudarymo momentu. Be to, teismas privalėjo apklausti ieškovą ir apie automobilio įsigijimo aplinkybes, o to nepadarius, liko neišsiaiškinta, kokia iš tikrųjų buvo ieškovo valia dėl automobilio įsigijimo. Jeigu yra būtina, kad tam tikras aplinkybes byloje paaiškintų pati šalis, o ne jos atstovas, tai tokios šalies dalyvavimo pripažinimas būtinu negali priklausyti nuo asmens pilietybės. Ieškovas, pareiškęs ieškinį, turėjo būti pasirengęs dalyvauti teismo posėdžiuose.
    5. Tai, kad nebuvo atskleista ginčo esmė, lėmė ir aplinkybė, jog nebuvo išspręstas atsakovės prašymas kaip liudytoją apklausti A. B., su kuriuo ieškovas derino visas ginčijamos sutarties sąlygas ir kuris galėjo paliudyti apie tai, kokią poziciją dėl sutarties buvo išreiškęs ieškovas tuo metu, kai buvo derinamos jos sąlygos. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 3 d. nutartyje nurodė, kad dėl atsakovės prašymo dėl liudytojo apklausos bus sprendžiama teismo posėdyje, tačiau nei 2017 m. vasario 9 d., nei 2017 m. gegužės 10 d. teismo posėdžiuose šis atsakovės prašymas sprendžiamas nebuvo. Tokiu būdu buvo apribotos atsakovės galimybės gintis nuo pareikšto ieškinio. Toks visų byloje pateiktų prašymų neišsprendimas galėtų būti laikomas arba absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas), arba aplinkybėmis, rodančiomis, kad nebuvo atskleista bylos esmė (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
    6. Ieškovas 2013 m. lapkričio 19 d. laiške patvirtino, kad supranta, jog atsakovė negali turėti verslo partnerio, o 2013 m. lapkričio 20 d. laiške patvirtino, jog sutinka, kad jis formaliai nebus verslo partneriu. Iš šio susirašinėjimo akivaizdu, kad prieš pasirašydamas sutartį ieškovas nuosavybės teisei į nekilnojamąjį turtą įgyti nesuteikė esminės reikšmės. Teismas nepagrįstai neįvertino to, kad šalių susirašinėjime atskleisti ieškovo ketinimai nesutapo su tais, kurie nurodyti pačioje sutartyje, o aiškinant sutartį pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji šalies ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovas, pasirašydamas sutartį, suprato, kad jis neįgis nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, ir nuosavybės teisės įgijimas jam nebuvo esminė sutarties sąlyga, tai reiškia, jog sutartį jis būtų pasirašęs ir tokiu atveju, jeigu joje nebūtų nustatyta, kad atsakovės įnašas apims ir žemės sklypą bei kad į šį žemės sklypą ieškovas įgis nuosavybės teisę. Todėl teismas, priimdamas sprendimą, turėjo taikyti CK 1.96 straipsnį ir ginčijamos sutarties 7.3 punktą (pagal šias nuostatas sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančiomis kitų jo dalių) bei pripažinti negaliojančia ne visą sutartį, o tik jos 3.1 ir 4.2 punktus.
    7. Nesuprantami teismo argumentai, kad ieškovas galėjo kažko nesuprasti dėl tos priežasties, jog jis yra Australijos pilietis, gyvena užsienyje ir nemoka lietuvių kalbos. Pažymėtina, kad visas susirašinėjimas tarp šalių vyko anglų kalba, kuria surašyta ir pati sutartis. Todėl dėl kalbos, kuria surašyta sutartis ir vyko susirašinėjimas, silpnesnė šalis buvo būtent atsakovė, o ne ieškovas.
    8. Kadangi tarp šalių buvo draugiški santykiai, atsakovė padėjo ieškovui įsigyti jo norimą automobilį ir dviratį, už šiuos daiktus atsakovė sumokėjo iš ieškovo pervestų lėšų ir perdavė juos ieškovui, kai tik jis atvyko į Lietuvą. Todėl restitucija negalėjo būti taikoma iš viso dėl 131 593,51 Lt (38 112,11 Eur) grąžinimo, nes šios lėšos buvo perduotos ne vykdant ginčijamą sutartį, tačiau teismas tokiomis lėšomis pripažino tik 2 288,31 Eur. Nesuprantama, dėl kokių priežasčių buvo padarytos skirtingos išvados dėl lėšų panaudojimo automobiliui ir dviračiui įsigyti, nors dėl šių daiktų įsigijimo buvo pateikti tokie patys įrodymai.
    9. Teismas visiškai nepagrįstai kaip reikšmingą aplinkybę nurodė tai, kad atsakovė į bylą nepateikė įrodymų dėl automobilio įregistravimo ir išregistravimo, nors pagal kasacinio teismo praktiką transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui neišviešinimas viešame registre yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant, kas yra transporto priemonės savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2011), nes automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010). Todėl nustatant, kam faktiškai priklausė automobilis, turėjo būti įvertinta ieškovo ir atsakovės valia, o ne registro duomenys.
    10. Buvo pateikta pakankamai įrodymų, kad automobilį siekė įsigyti tik ieškovas ir dėl to jis atsakovei pervedė pinigus, kuriuos ji sumokėjo už perkamą automobilį. Šį atsakovo siekį patvirtina šalių susirašinėjimas (2014 m. kovo 4 d. laiškas), o atsakovė tik formaliai įregistravo automobilį savo vardu. Paskutinę savaitę iki 2014 m. balandžio 10 d., kai buvo pervestos lėšos automobilio pardavėjui, ieškovas atsakovei pervedė apie 36 000 Eur, t. y. automobilio vertę atitinkančią sumą, kuri buvo panaudota automobiliui nupirkti. Ginčijamoje sutartyje nurodyta, kad ieškovo įnašas į jungtinę veiklą yra 191 676 Lt (55 513,21 Eur) (sutarties 3.2.1 punktas), t. y. dvigubai mažiau už pinigų sumą, kurią ieškovas pervedė atsakovei. Ieškovui nepateikus jokių įrodymų, kokiems sutartyje aptartiems tikslams galėjo būti panaudotos papildomos lėšos, o atsakovei pateikus įrodymus, kad ieškovas siekė įgyti automobilį, aplinkybė, jog buvo pervesta daugiau pinigų, tik patvirtina, kad šie pinigai buvo pervesti siekiant įgyti automobilį.
  2. Ieškovas R. D. P. atsiliepime į apeliacinį skundą ir į patikslintą apeliacinį skundą prašo juos atmesti arba palikti juos nenagrinėtus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą ir patikslintą apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Sudarant jungtinės veiklos sutartį, apeliantė neinformavo ieškovo, kad sutartis neturi jokios teisinės galios, taip pat kad pagal šią sutartį jis neįgis bendrosios dalinės nuosavybės teisės į apeliantės įsipareigotus įnešti į bendrą verslą nekilnojamuosius daiktus. Ieškovui įvykdžius savo įsipareigojimus pagal sutartį (pervedus pinigines lėšas), apeliantė atsisakė vykdyti sutartį remdamasi jos negaliojimu. Atsižvelgiant į tai, yra pakankamas pagrindas pripažinti jungtinės veiklos sutartį negaliojančia ne tik kaip prieštaraujančią imperatyvioms normoms (CK 1.80 straipsnis), bet ir kaip sudarytą dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), o ieškovas turi teisę atgauti visas vykdant jungtinės veiklos sutartį pervestas lėšas.
    2. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro jokio pagrindo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas objektyviai ir visapusiškai įvertino įrodymus bei nustatė visas reikšmingas bylos aplinkybes, leidžiančias pripažinti jungtinės veiklos sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją. Teismas tinkamai, t. y. nepažeisdamas materialiosios ir proceso teisės normų, išnagrinėjo bylą, atskleidė bylos esmę, įvertino įrodymų visumą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
    3. Apeliantės nurodoma aplinkybė dėl prašymo kviesti kaip liudytoją A. B. neišnagrinėjimo yra visiškai nepagrįsta, nes iš pradžių prašymas kviesti liudyti teisme A. B. buvo suformuluotas ydingai, t. y. nenurodant, kokias konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes gali šis asmuo paliudyti, taip pat nenurodė nei jo gyvenamosios, nei darbo vietos. 2017 m. gegužės 17 d. teismo posėdyje apeliantės atstovas taip pat turėjo galimybę pateikti tokį prašymą, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo. Net jeigu teismas būtų nepagrįstai nepatenkinęs apeliantės prašymo dėl kvietimo liudyti A. B., ši aplinkybė nesudarytų pagrindo naikinti teismo sprendimą, nes ne bet koks proceso teisės normų pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti teismo sprendimą, o tik toks, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla. A. B. parodymai visiškai neturėtų jokios reikšmės bylai, nes jis nėra ginčijamos sutarties šalis. Byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma buvo pakankama konstatuoti ieškovo reikalavimų pagrįstumą. Kita vertus, A. B. parodymai net nebūtų laikomi objektyviais, nes jis buvo apeliantės pažįstamas ir juos ginčijamos sutarties rengimo metu siejo atstovavimo santykiai, kuriems būdingas lojalumas.
    4. Nėra apeliantės nurodyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, nes teismo sprendime nieko nepasisakyta apie A. B. teises ar pareigas. Šios bylos nagrinėjimo metu nei ieškovas, nei apeliantė nekėlė jokių reikalavimų A. B.. Jeigu apeliantė nėra patenkinta jos atstovo suteiktų teisinių paslaugų kokybe, ji gali reikšti reikalavimą teisininkui A. B., kylantį iš teisinių paslaugų sutartinių santykių, tačiau šis reikalavimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
    5. Ieškovo dalyvavimas teismo posėdyje būtų perteklinė priemonė, nes apie reikšmingas bylos aplinkybes jis pasakytų tik tiek, kiek papasakojo savo atstovams, perteikusiems jo poziciją teismui procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžiuose. Be to, ir be ieškovo parodymų byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių ieškinio pagrįstumą ir tikrąją ieškovo valią sudarant ginčijamą sutartį. Bylos aplinkybių ir įrodymų visuma nesudarė pagrindo pripažinti ieškovo dalyvavimą būtinu. Be to, ir pati apeliantė neišreiškė pageidavimo tiesiogiai dalyvauti teismo posėdyje ir savo poziciją pavedė perteikti savo atstovui. Apeliantės atstovas neturėjo nei vieno klausimo, į kurį ieškovo atstovai nebūtų galėję atsakyti teismo posėdyje. Apeliantė ieškovo tiesioginio dalyvavimo teismo posėdžiuose galbūt siekia vilkindama bylą, nes ieškovo atvykimas į Lietuvos Respubliką yra apsunkintas.
    6. Apeliantės nurodoma aplinkybė dėl bylos nagrinėjimo iš esmės trukmės teismo posėdyje neturi jokio ryšio su bylos esmės atskleidimu. Tai, kad bylą iš esmės išnagrinėti pavyko viename teismo posėdyje, kuris truko apie valandą, nereiškia, jog nebuvo atskleista bylos esmė, nes teismo posėdis vyko pagal visas CPK nustatytas taisykles.
    7. Derybos dėl jungtinės veiklos sutarties sąlygų vyko ne tik elektroniniais laiškais, bet ir žodžiu, susitikimų metu, tačiau būtent jungtinės veiklos sutarties, kurią pasirašė abi šalys, sąlygos apibrėžia galutinį šalių susitarimą. Ginčijama sutartis yra rašytinis įrodymas, patvirtinantis jų susitarimo turinį. Ieškovas su apeliante bendrai vykdyti verslą sutiko tokiomis sąlygomis, kokios nurodytos ginčijamoje sutartyje.
    8. Apeliantės pareiga į bendrą veiklą įnešti nuosavybės teisę į žemės sklypą bei kaimo turizmo kompleksą yra esminė jungtinės veiklos sutarties sąlyga. Bet kuris protingas ir apdairus asmuo nebūtų sudaręs jungtinės veiklos sutarties, jeigu įnašas į bendrą veiklą būtų vien jam priklausančios piniginės lėšos, o kita sutarties šalis apskritai prie to neprisidėtų. Aiškinant jungtinės veiklos sutartį taip, kaip nurodo apeliantė, ji įgytų bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ieškovo įneštas pinigines lėšas, o ieškovas neįgytų jokių teisių į apeliantės ar bet kokį kitą turtą. Toks aiškinimas yra nesąžiningas, nes paneigtų pačią jungtinės veiklos sutarties esmę. Dėl to jungtinės veiklos sutartis negali būti pripažinta galiojančia ir vykdytina be 3.1 ir 4.2 punktų, kurie yra susiję su apeliantės įsipareigojimais ieškovui, nes nesant šių punktų, ieškovas net nebūtų sudaręs jungtinės veiklos sutarties.
    9. Apeliantės elektroniniai laiškai nepatvirtina ieškovo žinojimo apie aplinkybę dėl apeliantei nustatyto draudimo perleisti nuosavybės teisę į žemės sklypą bei kaimo turizmo ir pramogų kompleksą. Ginčijamoje sutartyje nėra jokios nuorodos, kad ieškovui bendrosios dalinės nuosavybės teisė į įnašą, kurį įsipareigojo pateikti apeliantė, atsirastų tik praėjus 5 metams nuo paramos sutarties pasirašymo. Priešingai, ginčijamos sutarties sąlygos (3.1 ir 4.2 punktai) leido ieškovui suprasti, kad po sutarties pasirašymo jis įgis bendrosios dalinės nuosavybės teisę į apeliantės sutartimi įsipareigotą įnešti turtą.
    10. Aplinkybės dėl ieškovo pilietybės, gyvenamosios vietos užsienyje, lietuvių kalbos nemokėjimo ir Lietuvos teisinės sistemos neišmanymo yra svarbios vertinant, ar ieškovas, sudarydamas jungtinės veiklos sutartį, galėjo suprasti, kad tokio pobūdžio sutartis turi būti sudaroma notarine forma, ar ieškovas galėjo suvokti apeliantės apgaulę. Ieškovas objektyviai negalėjo žinoti, kad jo pasirašomai sutarčiai Lietuvos Respublikoje keliamas notarinės formos reikalavimas. Ieškovas turėjo teisėtą lūkestį, kad jungtinės veiklos sutartis neprieštarauja įstatymams, nes ją rengė kvalifikuotas apeliantės pasirinktas teisininkas.
    11. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Aiškinant sutartį turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Apeliantės elgesys po to, kai ieškovas įvykdė savo iš sutarties kylančius įsipareigojimus, patvirtina jos nesąžiningumą ir siekį apgaule gauti iš ieškovo pinigų.
    12. Nėra jokio pagrindo teigti, kad dalis ieškovo perleistų piniginių lėšų (35 823,80 Eur) buvo panaudota ieškovo automobiliui įsigyti, nes nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovo nuosavybės teisę į automobilį. Vien ieškovo elektroniniai laiškai apie jo susidomėjimą vienu iš automobilių neįrodo, kad toks automobilis ieškovo buvo įgytas. Automobilio, kuriuo ieškovas buvo susidomėjęs, kaina net nesutampa su apeliantės nurodoma automobilio kaina: apeliantė tvirtina, kad nupirko automobilį už 123 692,42 Lt (35 823,80 Eur), o ieškovas domėjosi automobiliu, kurio kaina 89 990 Lt (26 062,91 Eur). Apeliantė tvirtina, jog automobilio registracija nėra reikšminga aplinkybė vertinant nuosavybės teisę į automobilį, tačiau pagal jos nurodomą teismų praktiką tokiu atveju reikšmę turi automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, tačiau apeliantė, kuri turėjo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu (CPK 12 ir 178 straipsniai), nepateikė jokios automobilio pirkimo–pardavimo sutarties. Duomenys apie automobilio įregistravimą (išregistravimą) galėtų patvirtinti reikšmingas bylos aplinkybes dėl automobilio įsigijimo ir savininko, tačiau jų apeliantė taip pat neteikė.
    13. 2014 m. balandžio 3 d. ir 2014 m. balandžio 9 d. pavedimai neįrodo, kad jais buvo mokėta būtent už automobilį, nes: 1) šiais pavedimais apeliantei pervesta bendra suma sudaro 38 685,48 Eur, o anot apeliantės, automobilis kainavo 35 823,80 Eur; 2) šiuose pavedimuose nenurodyta, jog jais būtų vykdomas mokėjimas už automobilį, jie nesiskiria nuo ankstesnių ir vėlesnių ieškovo pavedimų, kurių aiškus atlikimo pagrindas yra jungtinės veiklos sutartis; 3) apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog ieškovas minimą automobilį būtų nupirkęs ir valdytų jį nuosavybės teise.
    14. Visi ieškovo apeliantei įvykdyti mokėjimai buvo pagal jungtinės veiklos sutartį. Tai, kad ieškovas, vykdydamas jungtinės veiklos sutartį, pervedė apeliantei daug didesnę sumą negu jungtinės veiklos sutartyje nustatytas jo įnašas, nepatvirtina, jog likusios lėšos buvo pervestos kitoms reikmėms. Apeliantė savo laiškuose nuolat minėdavo, kad verslui trūksta pinigų. Reaguodamas į tai, ieškovas pervesdavo apeliantei tam tikrą pinigų sumą.
    15. Ieškovo atstovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad apeliantės ginčijama dalis dėl dviračio įsigijimo ieškovui nėra reikšminga. Todėl vien tai, kad ieškovas, siekdamas greitesnio bylos išsprendimo, neginčijo teismo nurodomų aplinkybių dėl dviračio įsigijimo, jokiu būdu nereiškia, jog ieškovas pirko automobilį ar įgijo nuosavybės teisę į automobilį. Atsižvelgiant į apeliantės pozicijos kardinalius pokyčius prieš ieškovui pareiškiant jai ieškinį ir po ieškinio pareiškimo, akivaizdu, kad ir apeliantės teiginys, jog dalis ieškovo jai pervestų lėšų buvo skirta jo automobiliui įsigyti, neatitinka tikrovės.
    16. Nors apeliantė teigia, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, jeigu nebus patenkintas jos prašymas grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, tačiau jos nurodomos aplinkybės nepagrindžia šio būtinumo.
    17. Apeliantė pateikė teismui apeliacinį skundą ir patikslintą apeliacinį skundą, kuriuos Vilniaus apygardos teismas priėmė, nors patikslintas apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, nes nėra pasirašytas advokato. Patikslintame apeliaciniame skunde apeliantė teikia papildomus argumentus ir keičia dalyką (pašalina vieną iš teismui pradiniame apeliaciniame skunde pateiktų reikalavimų), todėl toks dviejų apeliacinių skundų pateikimas dėl to paties sprendimo yra klaidinantis, nes tampa neaišku, į kurio apeliacinio skundo argumentus ir į kokį reikalavimą ieškovas turi atsikirtinėti ir kurį apeliacinį skundą nagrinės Lietuvos apeliacinis teismas. Tokiu būdu pažeidžiama ieškovo teisė į teisminę gynybą, taip pat rungimosi ir lygiateisiškumo principai. Dėl šių aplinkybių apeliacinis skundas ir patikslintas apeliacinis skundas turėtų būti palikti nenagrinėtais.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ginčijama jungtinės veiklos sutartis pripažinta negaliojančia ir taikyta restitucija, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliacine tvarka nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nurodytos apeliantei palankios aplinkybės dėl dviračio ir jo priedų įsigijimui panaudotų pinigų, todėl apeliacinės instancijos teismas šio aspekto apeliacine tvarka nenagrinėja.
  3. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad būtų aiškiai apibrėžtos bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos, pirmiausia turi būti išspręstas ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą ir į patikslintą apeliacinį skundą akcentuojamas nepagrįsto dviejų apeliacinių skundų (pirminio ir patikslinto) pateikimo klausimas.
  4. CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas gali būti paduotas per 30 dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pagal CPK 316 straipsnio 1 dalį, jeigu paduotas apeliacinis skundas ar jo priedai neatitinka CPK 306 ir 311 straipsniuose nurodytų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato apeliantui terminą trūkumams pašalinti. Jeigu apeliantas per nustatytą terminą įvykdo nutartyje nurodytus reikalavimus, skundas laikomas paduotu pradinio padavimo dieną. Priešingu atveju skundas laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 316 straipsnio 2 dalis).
  5. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių, nebegalima keisti apeliacinio (atskirojo) skundo reikalavimo. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-208-916/2017).
  6. Nustatyta, kad atsakovė, atstovaujama advokato, 2017 m. birželio 29 d. pateikė apeliacinį skundą. Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą, 2017 m. liepos 3 d. nutartimi atmetė atsakovės prašymą atidėti žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjimą ir nustatė atsakovei terminą iki 2017 m. liepos 17 d. sumokėti 1 738 Eur žyminį mokestį, nurodydamas, kad priešingu atveju apeliacinis skundas bus laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžintas jį padavusiam asmeniui. Tai, kad jokie pateikto apeliacinio skundo turinio trūkumai minėtoje teismo nutartyje nėra nurodyti, reiškia, jog vienintelė kliūtis priimti atsakovės apeliacinį skundą buvo žyminio mokesčio nesumokėjimas. 2017 m. liepos 17 d. Vilniaus apygardos teisme gautas atsakovės pasirašytas patikslintas apeliacinis skundas ir įrodymai, kad sumokėtas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartyje nurodytas žyminis mokestis. Bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja 2017 m. liepos 18 d. rezoliucija priėmė tiek apeliacinį skundą, tiek ir patikslintą apeliacinį skundą, nurodydama jų nuorašus išsiųsti proceso dalyviams atsiliepimams pateikti.
  7. Šiuo atveju skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas 2017 m. gegužės 30 d., todėl paskutinė apeliacinio skundo padavimo diena buvo 2017 m. birželio 29 d. Atsakovė pirminį apeliacinį skundą padavė nepraleisdama nurodyto termino, jokie pateikto apeliacinio skundo turinio trūkumai Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartyje nebuvo nurodyti, todėl atsakovė, vykdydama šią nutartį, turėjo tik sumokėti žyminį mokestį, o patikslinto apeliacinio skundo pateikimas tokioje situacijoje, t. y. pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, vertintinas kaip CPK 323 straipsnyje draudžiamas apeliacinio skundo keitimas (papildymas). Atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo priimti tik pirminį apeliacinį skundą ir nepriimti atsakovės patikslinto apeliacinio skundo bei grąžinti jį padavusiam asmeniui (CPK 315 straipsnio 2 dalies 1 punktas), tačiau nepagrįstai priėmė ir patikslintą apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ištaiso šią klaidą ir atsisako priimti patikslintą apeliacinį skundą bei grąžina jį padavusiam asmeniui, o apeliacine tvarka bylą nagrinėja pagal pirminiame apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, kurias peržengti nėra pagrindo.
  8. Pažymėtina, kad toks procesinis sprendimas nepažeidžia ieškovo teisių, nes jis pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir į patikslintą apeliacinį skundą. Konstatavus, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, atsakovė neturėjo teisės keisti (papildyti) apeliacinį skundą, ieškovo argumentas, jog patikslintas apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, nes nėra pasirašytas advokato, nebėra aktualus ir teisėjų kolegija dėl to nepasisako, nes tai neturėtų įtakos galutinei išvadai dėl patikslinto apeliacinio skundo nepriėmimo.

13Dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų

  1. Apeliantės teigimu, bylą nagrinėjęs teismas padarė esminį proceso teisės normų pažeidimą, nes į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu neįtraukė A. B., kuris parengė ginčijamą sutartį, kuri buvo pripažinta negaliojančia dėl formos ir turinio trūkumų, nors teismo sprendime yra konstatuoti neteisėti A. B. veiksmai, dėl kurių jam gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Be to, apeliantė tvirtina, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus jos prašymus, galėtų būti laikoma CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintu absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu.
  2. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 266 straipsnį draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų, o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017).
  3. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, įtvirtinto CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, egzistavimo, nes nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Ginčijama sutartis ir jos pripažinimas negaliojančia teisines pasekmes sukėlė sutarties šalims, kurios yra šios bylos šalys, o ne sutarties projektą rengusiam asmeniui. Vien tai, kad ginčijama sutartis buvo pripažinta negaliojančia, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl šią sutartį rengusio asmens materialiųjų teisių ir pareigų. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi įtakos A. B. teisinei padėčiai, nes jame nėra nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos kokios nors jo teisės ar pareigos. Be to, pati apeliantė pirmosios instancijos teisme laikėsi pozicijos, kad A. B. turi būti apklaustas kaip liudytojas šioje byloje, tačiau neteikė prašymo įtraukti jį į bylą trečiuoju asmeniu.
  4. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą absoliučiu teismo sprendimo negaliojimu pagrindu laikomas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo tik bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų (CPK 327 straipsnio 2 dalis). Reikalavimas šios normos prasme suprantamas kaip CPK 135 straipsnyje įtvirtintas ieškinio dalykas, kurį ieškovas turi nurodyti ieškinyje, t. y. ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-611/2018).
  5. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimus pripažinti negaliojančia tarp ieškovo ir atsakovės 2014 m. vasario 6 d. sudarytą jungtinės veiklos sutartį bei taikyti restituciją – ieškovui priteisti iš atsakovės 93 211,66 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, taip pat priteisti procesines palūkanas. Šiuos ieškovo reikalavimus pirmosios instancijos teismas išsprendė, tenkindamas juos iš dalies, todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, kurį apeliantė nepagrįstai sieja su ne visų atsakovės procesinio pobūdžio prašymų išsprendimu pirmosios instancijos teisme, buvimą.
  6. Taigi nei aptartų, nei kitų absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

14Dėl bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui dėl proceso teisės normų pažeidimų

  1. Apeliantė, paduodama apeliacinį skundą, iš esmės siekia, kad byla dėl jos nurodytų pirmosios instancijos teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimų būtų grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, o tuo atveju, jeigu byla nebūtų grąžinta pirmosios instancijos teismui, apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, jog teismo posėdyje būtinai dalyvautų ieškovas ir kad būtų apklaustas liudytojas A. B..
  2. Pagal CPK 327 straipsnį byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik trimis atvejais: pirma, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustato absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus; antra, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme; trečia, jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui, o kita bylos dalis išnagrinėjama apeliacine tvarka. CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatytas dar vienas pagrindas, kai apeliacinės instancijos teismas gali grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – kai pažeistos ar netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas, aiškindamas šias nuostatas, yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-916/2018).
  3. Kaip jau minėta, nei apeliantės nurodytų, nei kitų absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
  4. Dėl bylos esmės (ne)atskleidimo kasacinis teismas yra nurodęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-684/2017).
  5. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas jame pasisakė dėl svarbiausių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių (dėl sutarties formos ir turinio reikalavimų, dėl šalių valios, dėl restitucijos apimties), įvertino surinktus įrodymus. Apie bylos (ne)atskleidimą negalima spręsti pagal tai, kiek truko teismo posėdis. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas tenkino ne visus atsakovės procesinio pobūdžio prašymus, nereiškia, jog nebuvo atskleista bylos esmė, nes teismas, nagrinėdamas bylą, neprivalo tenkinti visų byloje dalyvaujančių asmenų prašymų.
  6. Kaip proceso pirmosios instancijos teisme trūkumą apeliantė nurodo tai, kad teismo posėdyje nebuvo apklausti nei ieškovas, nei atsakovė. Pagal bendrąją taisyklę šalių dalyvavimas teismo posėdžiuose nėra privalomas, nes šalies apklausai prilyginama atstovo apklausa (CPK 186 straipsnio 5 dalis), tačiau teismo posėdžio pirmininkas, siekdamas tinkamai įgyvendinti CPK 158 straipsnyje nustatytas pareigas, gali pripažinti, kad dalyvaujantys byloje asmenys būtinai turi atvykti į teismo posėdį (CPK 160 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš tikrųjų teismo posėdžiuose nei ieškovas, nei atsakovė tiesiogiai nedalyvavo, jie buvo atstovaujami pasirinktų atstovų. Kadangi apeliantė nepageidavo pati dalyvauti teismo posėdžiuose, to nepašė ir ieškovas, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo savo iniciatyva pripažinti, kad apeliantė būtinai turi atvykti į teismo posėdį, nes civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai).
  7. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. spalio 3 d. nutartimi atsisakė tenkinti apeliantės prašymą pripažinti ieškovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, nurodydamas, kad ieškovas gyvena užsienyje ir kad jo interesams byloje atstovauja advokatas. Sutiktina su apeliantės argumentu, kad šalies dalyvavimo (ne)pripažinimas būtinu negali išimtinai priklausyti nuo asmens pilietybės ar gyvenamosios vietos, tačiau asmens gyvenamoji vieta užsienyje gali būti įvertinta kaip viena iš aplinkybių sprendžiant dėl jo dalyvavimo (ne)pripažinimo būtinu, nes teismas turi rūpintis, jog byla būtų išnagrinėta kuo operatyviau ir ekonomiškiau. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad šioje byloje itin reikšminga atskleisti ieškovo valią dėl ginčijamos sutarties sąlygų ir dėl automobilio pirkimo aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog automobilio pirkimas nėra tiesiogiai susijęs su ginčijamos sutarties vykdymu, ieškovo valią ir jos formavimosi aspektus pirmosios instancijos teismas pagrįstai pirmiausia vertino pagal byloje surinktus rašytinius įrodymus (šalių susirašinėjimą, ginčijamos sutarties turinį ir kt.). Ieškovo pozicija, be kita ko, dėl tikrosios jo valios šioje byloje yra išreikšta ieškovo procesiniuose dokumentuose. Be to, atmestinas nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ieškovo atstovai negalėjo (negali) pateikti paaiškinimų dėl tikrosios ieškovo valios ir jos formavimosi aplinkybių. Kaip nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovo dalyvavimas teismo posėdyje būtų perteklinė priemonė, nes apie reikšmingas bylos aplinkybes jis pasakytų tik tiek, kiek papasakojo savo atstovams, perteikusiems jo poziciją teismui procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžiuose.
  8. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos prašymą pripažinti ieškovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, ir dėl tų pačių priežasčių netenkina tokio jos prašymo, pareikšto apeliacinės instancijos teisme.
  9. Apeliaciniame skunde prašoma šaukti kaip liudytoją ginčijamos sutarties projektą parengusį A. B., nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišsprendė tokio apeliantės prašymo, pareikšto pirmosios instancijos teismui. Iš tikrųjų apeliantė buvo pareiškusi pirmosios instancijos teismui prašymą apklausti liudytoju A. B., atsiliepime į ieškinį ir triplike nurodydama, kad liudytojo dalyvavimą užtikrins. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 3 d. nutartyje nurodė, kad dėl atsakovės prašymo dėl liudytojo apklausos bus sprendžiama teismo posėdyje, tačiau nei 2017 m. vasario 9 d., nei 2017 m. gegužės 10 d. teismo posėdžiuose šis apeliantės prašymas sprendžiamas nebuvo. Viena vertus, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės pozicija, kad pareikšto prašymo neišsprendimas yra proceso teisės normų pažeidimas, tačiau, kita vertus, nėra pagrindo spręsti, jog tai yra esminis pažeidimas, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kaip pagrįstai nurodo ieškovas, apeliantės atstovas 2017 m. gegužės 17 d. teismo posėdyje turėjo galimybę pateikti pakartotinį prašymą apklausti liudytoją, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo, liudytojo atvykimo į teismo posėdį, kaip buvo nurodyta procesiniuose dokumentuose, neužtikrino. Sutarties sąlygų derinimo su A. B. procesas šioje byloje nėra esminė aplinkybė, nes tarp šalių buvo sudaryta rašytinė sutartis, todėl liudytojo parodymai negali paneigti galutinių sutarties nuostatų ar sutarčiai taikytinų formos reikalavimų. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija netenkina apeliantės prašymo apklausti liudytoją apeliacinės instancijos teisme.
  10. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės.
  11. Pagal bendrąją CPK 321 straipsnio 1 dalyje nurodytą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, jeigu skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka galimas išimtiniais atvejais, todėl šalys, teikdamos tokį prašymą, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (CPK 321 straipsnio 1 dalis ir 322 straipsnis).
  12. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad apeliantė žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme poreikį sieja su jau aptartais procesiniais prašymais pripažinti ieškovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu ir šaukti kaip liudytoją A. B., kurie netenkinti, ir į tai, kad byloje dalyvaujantys asmenys savo pozicijas yra detaliai išdėstę procesiniuose dokumentuose, sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje pagrindo nukrypti nuo bendrosios proceso apeliacinės instancijos teisme tvarkos nėra, todėl apeliantės prašymas skirti žodinį bylos apeliacine tvarka nagrinėjimą netenkintinas.

15Dėl sutarties formos

  1. Sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Notarine forma turi būti sudaromi daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, išskyrus bankroto proceso metu sudaromus nekilnojamojo daikto perleidimo sandorius, jeigu CK nenustatyta kitaip (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis). Sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies (CK 1.96 straipsnis). Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti (CK 6.969 straipsnio 4 dalis).
  2. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog CK 1.74 straipsnio 1 dalis ir CK 6.969 straipsnio 4 dalis, aiškinamos kartu, reiškia, kad notarine forma turi būti sudaromos tokios jungtinės veiklos sutartys, kurias sudarant yra perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į konkretų nekilnojamąjį daiktą. Jeigu jungtinės veiklos sutartimi sudaromas bendro pobūdžio susitarimas kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ir sukurti (ateityje) bendrąją dalinę nekilnojamojo daikto nuosavybę, toks susitarimas neprivalo būti notarinės formos; notarine forma vieno ar abiejų partnerių vardu bus sudaromas konkretus daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ar suvaržymo sandoris. Kitaip tariant, sprendžiant, ar jungtinės veiklos sutarčiai yra privaloma notarinė forma, reikia atsakyti į klausimą, ar sudaryta jungtinės veiklos sutartimi jungtinėje veikloje dalyvaujantis asmuo įgyja daiktines teises į jungtinėn veiklon partnerio perduotą arba jungtinės veiklos procese sukuriamą, esmingai keičiamą nekilnojamąjį daiktą. Jeigu atsakymas teigiamas, tuomet jungtinės veiklos sutartis turi būti notarinės formos. Įstatymo nustatytos jungtinės veiklos sutarčiai formos nesilaikymas tokią sutartį daro negaliojančią visa apimtimi, tokia sutartis pagal įstatymą yra niekinė, t. y. nesilaikant įstatymo reikalaujamos formos, negalioja visa sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-611/2018).
  3. Ginčijama sutartis buvo sudaryta rašytine forma. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčijamoje sutartyje šalių buvo sulygta dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo, sprendė, jog pagal CK 1.74 straipsnio nuostatas sutartis turėjo būti sudaryta notarine forma, o kadangi sudarant ginčijamą sandorį nebuvo laikytasi privalomos įstatyme nustatytos notarinės formos, šalių sudaryta jungtinės veiklos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis).
  4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pagal CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktą, CK 6.969 straipsnio 4 dalį ir nurodytą kasacinio teismo praktiką ginčijama jungtinės veiklos sutartis turėjo būti sudaryta notarine forma, nes jos 3.1 ir 4.2 punktais buvo aiškiai susitarta dėl apeliantei priklausančio turto (žemės sklypo, esančio ( - ), ir kaimo turizmo ir pramogų komplekso) tapimo bendru partnerių turtu, kuris jiems priklausys bendrosios dalinės nuosavybės teise: apeliantei – 70 proc., o ieškovui – 30 proc. Šios išvados iš esmės neginčija ir pati apeliantė, kuri apeliaciniame skunde tik teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti CK 1.96 straipsnį ir ginčijamos sutarties 7.3 punktą (pagal šias nuostatas sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančiomis kitų jo dalių) bei pripažinti negaliojančia ne visą sutartį, o tik jos 3.1 ir 4.2 punktus. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apeliantės argumentus, nes, kaip jau minėta, jungtinės veiklos sutarties formos nesilaikymas daro negaliojančia visą sutartį, o ne tik jos sąlygas, kurios nulemia sutarties notarinės formos reikalavimą. Taigi šiuo atveju negalioja visa ginčijama sutartis, įskaitant apeliantės akcentuojamą sutarties 7.3 punktą, ir nėra pagrindo taikyti CK 1.96 straipsnio normą (CK 6.969 straipsnio 4 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-611/2018).
  5. Nors pirmosios instancijos teismas dėl formos trūkumo ginčijamą sutartį pripažino negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, tačiau ši teisės norma skirta atvejams, kai imperatyvioms įstatymo normoms prieštarauja sandorio turinys, o sandorio negaliojimas dėl jo formos trūkumų reglamentuojamas kitose aptartose normose, pavyzdžiui, CK 1.93 straipsnio 3 dalis, CK 6.969 straipsnio 4 dalis. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nurodė netinkamą sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinį pagrindą, kuris tikslintinas, nurodant, jog nagrinėjamu atveju taikytinos normos, įtvirtintos CK 1.93 straipsnio 3 dalyje, 6.969 straipsnio 4 dalyje ir 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

16Dėl apgaulės sudarant sandorį

  1. Kitas savarankiškas pagrindas, dėl kurio nustatymo pirmosios instancijos teismas pripažino ginčijamą sutartį negaliojančia, buvo apeliantės apgaulė. Sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais reglamentuojamas CK 1.91 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 5 dalis).
  2. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais ir pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-421/2016). Taigi sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, turi būti vertinami ne tik atsakovės, bet ir ieškovo veiksmai, tiriamas bei vertinamas jo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo, siekiant išsiaiškinti jo valios formavimosi procesą ir tai, ar sudarytas sandoris turi valios trūkumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018).
  3. Šiuo atveju buvo sudaryta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis, todėl aktualios šios sutarties sudarymą reglamentuojančios teisės normos ir jas aiškinanti teismų praktika. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (CK 6.970 straipsnio 1 dalis). Partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis (CK 6.971 straipsnio 1 dalis).
  4. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu; kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-916/2017).
  5. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad aplinkybės, tiesiogiai susijusios su asmenų valia, buvo nustatomos vien tik vertinant neišsamius rašytinius įrodymus. Apeliantės procesinės galimybės gintis nuo pareikšto ieškinio nebuvo suvaržytos, todėl ji galėjo teikti visus įrodymus, kuriais grindė savo atsikirtimus į ieškinį, o pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagal CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles įvertino surinktus įrodymus atskirai ir jų visumą. Spręsdamas dėl apeliantės apgaulės ir jos įtakos ieškovui apsisprendžiant dėl ginčijamos sutarties sudarymo, pirmosios instancijos teismas vertino jungtinės veiklos sutarties nuostatas, jos šalių iki sutarties sudarymo ir po jos sudarymo vykusį susirašinėjimą bei kitus įrodymus. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams dėl šalių susirašinėjimo vertinimo ir jų nekartoja. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į apeliantės pozicijos nenuoseklumą, kai 2015 m. gegužės–birželio mėnesiais ji iš viso neigė sandorio galiojimą bei tai, jog ieškovas įvykdė finansinius įsipareigojimus, nustatytus sutartyje, o po civilinės bylos iškėlimo apeliantės nuomonė kardinaliai pasikeitė ir dabar ji jau tvirtina, kad jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta, kad ieškovas žinojo apie turto apribojimus. Be to, kaip pagrįstai teigia ieškovas, nepriklausomai nuo iki sutarties sudarymo vykusių derybų dėl sutarties, būtent jungtinės veiklos sutarties, kurią pasirašė abi šalys, sąlygos apibrėžia galutinį šalių susitarimą.
  6. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Sutarties sąlygoms esant aiškiai suformuluotoms ir neprieštaraujant įstatymui, galimas tik vienas jų išaiškinimo variantas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-378/2017).
  7. Šiuo atveju sutartyje nustatytas ieškovo įnašas pinigais, reputacija, įgūdžiais ir verslo ryšiais, o apeliantės – žemės sklypu, kaimo turizmo ir pramogų kompleksu, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai parama, reputacija ir įgūdžiais. Jau minėta, kad ginčijamos sutarties 3.1 ir 4.2 punktuose buvo aiškiai susitarta dėl apeliantei priklausančio turto (žemės sklypo, esančio ( - ), ir kaimo turizmo ir pramogų komplekso) tapimo bendru partnerių turtu, kuris jiems priklausys bendrosios dalinės nuosavybės teise: apeliantei – 70 proc., o ieškovui – 30 proc. Taigi apeliantė, žinodama apie ginčijamos sutarties sudarymo metu galiojantį draudimą perleisti jai priklausantį turtą, jį nurodė kaip savo įnašą į jungtinę veiklą, kartu susitardama dėl šio turto nuosavybės teisės proporcijų. Ginčijamose sutarties sąlygose nėra jokių išlygų, kad apeliantės pareiga pateikti įnašą bus vykdoma pasibaigus draudimo perleisti jai priklausantį turtą laikotarpiui ar pan. Priešingai, iš ginčijamos sutarties sąlygų (3.1 ir 4.2 punktai) ieškovas galėjo suprasti, kad po sutarties pasirašymo jis įgis bendrosios dalinės nuosavybės teisę į apeliantės sutartimi įsipareigotą įnešti turtą.
  8. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ginčijamos sutarties 3.1 ir 4.2 punktai, kuriuose aptariamas apeliantės įnašas į jungtinę veiklą, įskaitant nekilnojamąjį turtą, ir jo priklausymas partneriams bendrosios dalinės nuosavybės teise, buvo reikšmingi ir lemiami ieškovui apsisprendžiant dėl sutarties pasirašymo, nes, kaip jau minėta, partnerių įnašas yra vienas iš esminių susitarimo dėl jungtinės veiklos požymių. Kadangi apeliantės pareiga į bendrą veiklą įnešti nuosavybės teisę į žemės sklypą bei kaimo turizmo kompleksą yra esminė jungtinės veiklos sutarties sąlyga, galima teigti, kad nesant šių punktų, ieškovas net nebūtų sudaręs tokios jungtinės veiklos sutarties. Taigi konstatuotina, kad ieškovas buvo suklaidintas apeliantės dėl esminių sudaromos sutarties sąlygų.

17Dėl restitucijos taikymo apimties

  1. Jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės (CK 1.93 straipsnio 5 dalis). Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017). Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410-701/2017).
  2. Nors 2014 m. vasario 6 d. sudarytoje ginčijamoje sutartyje, kuri pripažinta negaliojančia, nurodyta, kad ieškovo įnašas į jungtinę veiklą yra 191 676 Lt, tačiau ieškovas, prašydamas taikyti restituciją, prašė priteisti jam iš apeliantės 93 211,66 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, t. y. tiek, kiek jis pervedė apeliantei nuo 2013 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. gegužės 8 d. (19 pervedimų, kurių sumos buvo nuo 734 iki 20 010,66 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų). Nustatęs, kad ieškovas pervedė apeliantei daug daugiau pinigų nei nurodyta ginčijamoje sutartyje, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į laiškų turinį, kuris patvirtina, jog apeliantė prašė vis daugiau pinigų ginčijamoje sutartyje aptartai jungtinei veiklai vykdyti, padarė išvadą, kad ginčijamoje sutartyje sulygta ieškovo įnašo suma buvo padidinta šalių žodiniu susitarimu. Teismas, darydamas tokią išvadą, neatsižvelgė į tai, kad pagal CK 6.192 straipsnio 4 dalį sutarties pakeitimas arba papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Notarinės formos sutartis gali būti nutraukta, pakeista ar papildyta tik notarine forma (CK 6.183 straipsnio 3 dalis). Šioje nutartyje jau buvo aptarta, kad ginčijama sutartis turėjo būti notarinės formos, todėl jos pakeitimai taip pat turėjo būti notarinės formos. Taigi pirmosios instancijos teismo nurodytas žodinis ginčijamos sutarties pakeitimas, jeigu toks iš tikrųjų buvo, negalioja.
  3. Atsižvelgęs į restitucijos esmę (grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi būtent pagal sandorį), ginčijamos sutarties nuostatas dėl įnašo dydžio, į tai, kad nėra įrodyto ir galiojančio susitarimo dėl sutarties nuostatos dėl įnašo dydžio pakeitimo, į mokėjimų laiką (ir iki ginčijamos sutarties sudarymo ir po jos sudarymo) ir pavedimuose nenurodytą mokėjimų paskirtį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai restitucijos apimtį sutapatino su visų apeliantei ieškovo pervestų lėšų dydžiu, iš šios sumos atimdamas tik dviračiui ir jo priedams įsigyti skirtą sumą (2 288,31 Eur), kurios nepripažino kaip pagal ginčijamą sutartį pervestų pinigų. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks restitucijos taikymas neatitinka nuostatos, kad dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu sandorio šalys turi būti grąžinamos į iki sandorio sudarymo buvusią padėtį (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.146 straipsnis). Kadangi pagal ginčijamą sutartį ieškovas į jungtinę veiklą turėjo įnešti 191 676 Lt, pripažinus ginčijamą sutartį negaliojančia, jam turi būti grąžinta sutartyje kaip jo įnašas nurodyta suma – 191 676 Lt (55 513,79 Eur). Taigi ieškovas nepagrįstai restitucijos taikymo būdu, pripažinus jungtinės veiklos sutartį negaliojančia, reikalauja priteisti ne tik ginčijamos sutarties pagrindu apeliantei pervestą pinigų sumą (55 513,79 Eur), bet ir kitas faktiškai pervestas pinigų sumas (62 685,12 Eur), nors šias sumas pripažinti pervestomis apeliantei pagal jungtinės veiklos sutartį, kaip minėta, nėra teisinio pagrindo.
  4. Reikalavimą priteisti visą apeliantei faktiškai pervestą pinigų sumą – 118 198,91 Eur (55 513,79 Eur + 60 396,81 Eur + 2 288,31 Eur), ieškovas siejo tik su jungtinės veiklos sutarties pripažinimu negaliojančia ir restitucijos taikymu, ieškinio kitais pagrindais dėl likusios 62 685,21 Eur sumos išreikalavimo iš apeliantės nepareiškė. Aplinkybės, ar ginčijamoje sutartyje nurodytą sumą viršijanti suma apeliantei buvo pervesta be teisinio pagrindo, ar apeliantė nepagrįstai praturtėjo, ar tarp ieškovo ir apeliantės dėl automobilio įsigijimo susiklostė dar kitokie teisiniai santykiai pagal kitą susitarimą, pavyzdžiui, pavedimo teisiniai santykiai, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes ieškovas tokio ieškinio pagrindo nesuformulavo, o byla teisme nagrinėjama būtent pagal ieškovo suformuluotą ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-916/2018). Pareikšti ieškinį privačiame ginče turi teisę tik pati šalis, reikšdama ieškinį ji privalo nurodyti būtinus ieškinio rekvizitus – ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (faktines aplinkybes), bei šį pagrindą patvirtinančius įrodymus, taip pat privalo ieškinio pagrindą įrodyti. Tik šalis gali disponuoti pareikšto ieškinio elementais – keisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus ir kt. (CK 5, 42, 135, 141 straipsniai, CK 1.137 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 265 straipsnio 2 dalį teismo sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribų, išskyrus CPK nustatytus atvejus. CPK nenustato jokios išimties, kad teismas galėtų peržengti pareikšto ieškinio ribas tokio pobūdžio, koks nagrinėjamas šioje byloje, civiliniame ginče, kilusiame tarp privačių asmenų. Konstatavus proceso teisės normų pažeidimą, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo ir procesinių palūkanų priteisimo pakeičiama (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
  5. Apeliaciniame skunde neneigiama, kad apeliantė ginčijamoje sutartyje nurodytus pinigus (55 513,79 Eur) gavo, todėl taikytina būtent tokios apimties restitucija, o skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškovui iš apeliantės priteistinos sumos dydžio keistina, sumažinant ieškovui iš atsakovės priteistinos sumos dydį, t. y. vietoj pirmosios instancijos teismo priteistos sumos (115 909,69 Eur) ieškovui iš apeliantės priteisiant 55 513,79 Eur.
  6. Sumažinus iš apeliantės ieškovui taikant restituciją priteistiną pinigų sumą, atitinkamai pakeičiama ir skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria ieškovui priteistos procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 210 straipsnio 1 dalis).
  7. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartus su restitucijos apimtimi susijusius šios bylos aspektus, daro išvadą, kad apeliantės nurodyti argumentai, jog dalis pervestų pinigų (123 692,42 Lt) buvo ieškovo prašymu skirta automobiliui BMW X5 įsigyti, nėra teisiškai reikšmingi, nes tai peržengia šioje byloje sprendžiamo ginčo ribas dėl to, kad tai susiję su ginčijamoje sutartyje nurodytą sumą viršijančia suma.

18Dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir bylinėjimosi išlaidų

  1. Dėl pasikeitusio procesinio rezultato byloje yra pagrindas sumažinti taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 62 000 Eur (atsižvelgiant į ieškovui priteistą sumą (55 513,79 Eur), už beveik dvejus metus apskaičiuotas procesines palūkanas (apie 5 550 Eur), ir šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas) ir perskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, CPK 93 straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė 4 657,49 Eur bylinėjimosi išlaidų, o apeliantė – 1 430 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi tenkinta 46,97 proc. ieškovo reikalavimų, jam iš apeliantės priteistina 2 187,62 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Kadangi atmesta 53,03 proc. ieškovo reikalavimų, apeliantei iš ieškovo priteistina 758,33 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Įskaičius šalims priteistinas sumas, iš apeliantės ieškovui priteistina 1 429,29 Eur jo pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.
  3. Apeliantė prašo priteisti jai iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Byloje esantis kvitas patvirtina, kad ji už apeliacinį skundą sumokėjo 1 738 Eur žyminio mokesčio. Kadangi apeliacinės instancijos teisme buvo tenkinta 52,11 proc. jos reikalavimų (60 395,90 Eur sumažinta ieškovui priteistina suma), jai iš ieškovo priteistina 905,67 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio. Duomenų apie kitas apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliantė nepateikė.
  4. Ieškovas prašo priteisti jam 1 600 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą ir į patikslintą apeliacinį skundą parengimą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti viršija nurodytose rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius (8.11 punktas (1,3 x 817,60 Eur (2017 m. I ketv. bruto darbo užmokestis) = 1 062,88 Eur). Kadangi apeliacinės instancijos teisme buvo atmesta 47,89 proc. apeliantės reikalavimų, todėl ieškovui iš apeliantės priteistina 509,01 Eur (1 062,88 Eur x 47,89 proc.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Įskaičius šalims priteistinas sumas, iš ieškovo apeliantei priteistina 396,66 Eur jos apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

19Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

20Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

21„Ieškinį tenkinti iš dalies.

22Pripažinti negaliojančia tarp ieškovo R. D. P. (R. J. P.) (Austaralijos Sandraugos paso numeris ( - )) ir atsakovės L. M. (a. k. ( - ) 2014 m. vasario 6 d. sudarytą jungtinės veiklos sutartį.

23Taikyti restituciją – ieškovui R. D. P. (R. J. P.) priteisti iš atsakovės L. M. 55 513,79 Eur (penkiasdešimt penkis tūkstančius penkis šimtus trylika eurų 79 centus).

24Priteisti iš atsakovės ieškovui 5 (penkių) procentų procesines palūkanas už priteistą 55 513,79 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2016 m. gegužės 12 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

25Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutartimi atsakovės atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, sumažinant taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 62 000 Eur.

26Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutarties pagrindu ieškovo įmokėtą 1 500 Eur užstatą grąžinti ieškovo vardu įmokėjusiai Advokatų profesinei bendrijai „Šulija Partners Law Firm Vilnius“ į jos banko sąskaitą ( - ) (įmokėta 2016 m. rugsėjo 20 d., įmonės kodas 302663221, įmokos kodas 09201709).

27Priteisti ieškovui iš atsakovės 1 429,29 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus dvidešimt devynis eurus 29 centus) jo pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

28Kitą ieškinio dalį atmesti.“

29Atsisakyti priimti L. M. 2017 m. liepos 15 d. patikslintą apeliacinį skundą bei grąžinti jį padavusiam asmeniui.

30Priteisti atsakovei iš ieškovo 396,66 Eur (tris šimtus devyniasdešimt šešis eurus 66 centus) jos apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5.
  1. Ieškovas R. D. P. (toliau – ieškovas) 2016 m. gegužės 6... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7.
    1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 30 d.... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 9.
      1. Atsakovė L. M. apeliaciniame skunde prašo... 10. Teisėjų kolegija... 11. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 12. Dėl bylos nagrinėjimo ribų
        1. Pagal CPK 320... 13. Dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų
            14. Dėl bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui dėl proceso teisės... 15. Dėl sutarties formos
            1. Sandoriai sudaromi... 16. Dėl apgaulės sudarant sandorį
              1. Kitas... 17. Dėl restitucijos taikymo apimties
                1. Jeigu... 18. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir bylinėjimosi išlaidų
                    19. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 20. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą pakeisti ir jo... 21. „Ieškinį tenkinti iš dalies.... 22. Pripažinti negaliojančia tarp ieškovo R. D. P. (R. J. P.) (Austaralijos... 23. Taikyti restituciją – ieškovui R. D. P. (R. J. P.) priteisti iš atsakovės... 24. Priteisti iš atsakovės ieškovui 5 (penkių) procentų procesines palūkanas... 25. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutartimi atsakovės... 26. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutarties pagrindu ieškovo... 27. Priteisti ieškovui iš atsakovės 1 429,29 Eur (vieną tūkstantį keturis... 28. Kitą ieškinio dalį atmesti.“... 29. Atsisakyti priimti L. M. 2017 m. liepos 15 d. patikslintą apeliacinį skundą... 30. Priteisti atsakovei iš ieškovo 396,66 Eur (tris šimtus devyniasdešimt...