Byla 2-389/2014
Dėl skolos priteisimo, ieškinio suma 4 401 676,05 Lt

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės pieno konservai“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2514-264/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės pieno konservai“ ieškinį atsakovui Interfood B. V. dėl skolos priteisimo, ieškinio suma 4 401 676,05 Lt.

2Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „Marijampolės pieno konservai“ kreipėsi teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovo Interfood B. V. priteisti jo naudai 3 730 234,20 Lt skolos, 671 441,85 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas pagal sutartį įsipareigojo atsiskaityti su ieškovu už prekes, tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė, todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo skolą yra pagrįstas. Ginčas tarp šalių kilo dėl labai didelės sumos, geruoju skolos atsakovas nesumoka ilgą laiką.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi ieškovo UAB „Marijampolės pieno konservai“ ieškinį atsakovui Interfood B. V. dėl skolos priteisimo paliko nenagrinėtą. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju šalys 2007-04-03 sutartimi Nr. 40/2007MPK susitarė ginčus spręsti perduoti arbitražui, o ne bendros kompetencijos teismui. Teismas taip pat nurodė, kad šalių ginčas yra nagrinėjamas 2010 m. balandžio 28 d. Amsterdame GEMZU sekretoriato sudarytame arbitražo teisme. Vilniaus komercinio arbitražo teismas (toliau – VKAT) ) 2013 m. rugpjūčio 2 d. daliniu sprendimu, atsakovui užginčijus jurisdikciją, remdamasis Komercinio arbitražo įstatymo 49 straipsnio 2 (1) dalimi ieškinį ir priešieškinį paliko nenagrinėtą, padaręs išvadą, kad šalys nepasiekė arbitražinio susitarimo ir kad ginčas turėtų būti nukreiptas į atitinkamus šalies teismus. Tačiau GEMZU arbitražo teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. priėmė sprendimą dėl ginčo šalių sudarytos arbitražinės išlygos galiojimo ir nusprendė, kad yra kompetentingas nagrinėti ginčus, kilusius iš užsakymo patvirtinimų. Šalių pasirašytų užsakymų patvirtinimuose yra pastaba, kad visi atsakovo pasiūlymai ir sutartys pagrįsti M.P.C. sąlygomis ir M.P.C. arbitražinė išlyga. Minėtais užsakymų patvirtinimais ieškovas grindžia ir savo ieškinį, pateiktą Kauno apygardos teismui, todėl ieškinio reikalavimai susiję su šalių ginču GEMZU arbitražo teisme. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas ieškinį Kauno apygardos teismui pateikė jau po GEMZU arbitražo teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo priėmimo apie kurį bendrosios kompetencijos teismui nebuvo žinoma. Paaiškėjus, kad GEMZU arbitražo teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. priėmė sprendimą dėl šalių arbitražinio susitarimo galiojimo ir ginčas yra nagrinėjamas arbitražo teisme, teismas sprendė, jog šalių ginčas negali būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, nes ieškovas privalo laikytis arbitražinio susitarimo dėl ginčo nagrinėjimo tvarkos. Ieškovo ieškinys paliktas nenagrinėtas CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

8Atskiruoju skundu ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Marijampolės pieno konservai“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį.

9Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Kauno apygardos teismas nutartį priėmė pažeisdamas civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), teismo ir proceso šalių kooperacijos (bendradarbiavimo) (8 straipsnis), rungimosi (12 straipsnis), šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principus. Ieškovas atsakovo atsiliepimą į ieškinį gavo 2013 m. gruodžio 23 d. kartu su skundžiama nutartimi, tad ieškovui nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl atsakovo atsiliepime nurodytų argumentų ir prašymo pagrįstumo, kas lėmė neteisingą nutarties priėmimą.
  2. Priimta nutartis yra prieštaringa, nes negalima suprasti, kokiu pagrindu ieškinys paliekamas nenagrinėtas: tuo, kad 2007 m. balandžio 3 d. sutartyje Nr. 40/200MPK yra nurodyta arbitražinė išlyga, ar tuo, kad vyksta arbitražo procesas Amsterdamo GEMZU sekretoriato sudarytame arbitražo teisme, kuriame yra priimtas 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimas dėl šalių arbitražinio susitarimo galiojimo.
  3. Nei vienas iš šių pagrindų nėra tinkamas palikti ieškovo ieškinį nenagrinėtą.
  4. Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2013 m. rugpjūčio 2 d. daliniu sprendimu jau išsprendė arbitražinių susitarimų galiojimo klausimą konstatuodamas, kad šalys nepasiekė arbitražinio susitarimo. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs ir saisto tiek šalis, tiek bendrosios kompetencijos teismus. Teismas neturėjo teisės daryti priešingų išvadų bei palikti ieškinį nenagrinėtą.
  5. GEMZU arbitražo teismas nėra kompetentingas (neturi jurisdikcijos) nagrinėti ginčą tarp šalių, be to GEMZU 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimas yra negalutinis. Procesą GEMZU arbitražo byloje inicijavo atsakovas, o ieškovas buvo priverstinai įtrauktas į procesą. Priimdamas 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą GEMZU arbitražo teismas apie Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą nežinojo.
  6. 2013 m. gruodžio 17 d. posėdžio metu GEMZU arbitražo teismas nepripažino savęs nekompetentingu nagrinėti šalių ginčą tik dėl to, kad atsakovas pateikė arbitražo teismui skundžiamą nutartį, su kuria arbitražas išreiškė norą susipažinti ir todėl posėdį atidėjo.
  7. Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas turi res judicata galią, todėl procesas GEMZU arbitražo teisme privalo būti nutrauktas, nes šalims negalima vėl bylinėtis dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Arbitražo proceso tęsimas GEMZU arbitražo teisme yra beprasmis, kadangi sprendimas dėl ginčo esmės (jeigu toks būtų priimtas) negalėtų būti pripažįstamas ir vykdomas. GEMZU arbitražo teismas neturi kitos teisinės galimybės kaip tik panaikinti savo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą.
  8. Teismas neturi teisės daryti priešingų išvadų dėl arbitražinių išlygų galiojimo nei nurodyta VKAT 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendime ir palikti ieškinį nenagrinėtą GEMZU arbitražo teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo pagrindu, kadangi pastarasis nėra nei įsiteisėjęs, nei pripažintas Lietuvos Respublikoje.
  9. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovas ieškinį teismui pateikė jau po GEMZU 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo. Ieškinys buvo pateiktas 2013 m. rugsėjo 16 d., o 2013 m. rugsėjo 30 d. rezoliucija ant ieškinio buvo uždėta tik ieškovui pašalinus trūkumus dėl žyminio mokesčio. Todėl pagal CPK 115 straipsnio 3 dalį ieškinys laikytinas paduotas pradinio jo pateikimo teismui dieną.

10Atsiliepimu į skundą atsakovas Interfood B. V. prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas nutartyje teisingai ir pagrįstai nurodė, kad šalys yra sudariusios susitarimą ginčus perduoti spręsti arbitražui.
  2. Tai konstatavus teismas pagrįstai paliko ieškinį nenagrinėtu CKP 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Prasidėjus arbitražiniam nagrinėjimui bendrosios kompetencijos teismas neturi teisės spręsti dėl ginčo arbitruotinumo, kadangi ši teisė Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi yra suteikta tik pačiam arbitražo teismui.
  3. GEMZU arbitražo teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pripažino šalių arbitražinę išlygą galiojančia ir nusprendė, kad yra kompetentingas nagrinėti šalių ginčą. Šis sprendimas nenuginčytas, nepakeistas ir galiojantis, o visi ieškovo argumentai dėl šio sprendimo yra paremti prielaidomis.
  4. VKAT 2013 m. rugpjūčio 2 d. dalinis sprendimas neturi res judicata galios GEMZU arbitražo teismui, kuriame šalių ginčas pradėtas nagrinėti daug anksčiau nei VKAT. Arbitražo teismas sprendžia išimtinai tik dėl savo kompetencijos ir negali pasisakyti, ar kitas arbitražo teismas turi teisę nagrinėti šalių ginčą.
  5. Ieškovas nepagrįstai nurodė, kad Lietuvoje būtų atsisakyta pripažinti būsimą galutinį GEMZU arbitražo teismo sprendimą, kadangi nagrinėjamuoju atveju Niujorko konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a punktas yra netaikytinas.
  6. Ieškovas nepaneigė atsakovo argumentų, kad šalių ginčo santykiams taikytina Olandijos materialinė teisė.
  7. Šalys 2007 m. balandžio 3 d. sudarytoje pieno produktų pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. 40/2007MPK yra sutarusios, kad pristatymo vieta yra būtent Olandija, todėl vadovaujantis 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, ginčas bet kuriuo atveju nagrinėtinas galutinio prekių pristatymo valstybės teisme, šiuo atveju – Olandijoje.
  8. Teismas bet kada, paaiškėjus tam tikroms aplinkybėms, gali palikti ieškinį nenagrinėtu. Taip pat ieškovas pasinaudojo teise paduoti atskirąjį skundą, todėl ieškovo procesinės teisės nebuvo pažeistos.

11Atsikirsdamas į atsakovo atsiliepimą ieškovas pateikė teismui O. E.-Brabant apygardos teismo 2014 m. sausio 16 d. sprendimą, kuriuo N. K. teismas pripažino VKAT 2013 m. rugpjūčio 2 d. arbitražinį sprendimą ir paskelbė jį vykdytinu nedelsiant. Paminėjo, kad toks pripažinimas reiškia, kad VKAT spendimas turi privalomąją galią visoje Karalystėje veikiantiems tiek valstybiniams teismams, tiek ir arbitražo teismams, įskaitant GEMZU arbitražo teismą. Pabrėžė, kad VKAT 2013 m rugpjūčio 2 d. sprendime konstatuota ne tai, kad šalys nesudarė susitarimo perduoti ginčą VKAT, o tai, kad šalys nesudarė arbitražinio susitarimo, t. y. šalys nesudarė apskritai jokio arbitražinio susitarimo, todėl joks arbitražo teismas nėra kompetentingas spręsti ginčą tarp šalių. Šalių ginčas nukreiptinas į atitinkamus šalies teismus. Pažymėjo, kad ieškovas ieškinį Kauno apygardos teismui pateikė prašydamas priteisti iš atsakovo pinigų sumas, kurias atsakovas ieškovui buvo skolingas pagal 2007-04-03 sutartį Nr. 40/200MPK, konkrečiai už pristatymus pagal užsakymų patvirtinimus Nr. P203529, P203761, P204085, P201877. Tuo tarpu 2013-03-20 ieškiniu atsakovas prašo GEMZU arbitražo teismo priteisti iš ieškovo nuostolius, kuriuos jis neva patyrė dėl prekių nepristatymo pagal užsakymų patvirtinimus Nr. P201873, P203761, P204085, P201877. Todėl, apelianto manymu, šiuose skirtinguose procesuose nei ieškinio dalykas, nei pagrindas nesutampa, todėl tai nėra analogiškos bylos.

12Atsakovas Interfood B. V. pateikė teismui GEMZU arbitražo teismo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimą, kuriuo buvo dar kartą patvirtinta GEMZU arbitražo teismo kompetencija nagrinėti šalių ginčą GEMZU arbitraže.

13Ieškovas UAB „Marijampolės pieno konservai“ nurodė, kad nors GEMZU arbitražo teismas 2014 m. balandžio 2 d, sprendimu atmetė ieškovo prašymą dėl GEMZU arbitražo teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo pasinaikinimo ir prisipažinimo nekompetentingu, tačiau ieškovas toliau laikosi pozicijos, kad GEMZU arbitražo teismas neturi jurisdikcijos ir nėra kompetentingas nagrinėti bylą, kurią šiame arbitraže inicijavo atsakovas Interfood B. V. Ieškovo teigimu GEMZU 2014 m. balandžio 2 d. sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, ignoruojantis teisės doktriną ir N. K. teismų praktiką, taip pat ir Nyderlandų K. E.-Brabant apygardos teismo 2014 m. sausio 16 d. sprendimą, kuriuo VKAT 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas pripažintas ir paskelbtas vykdytinu nedelsiant. GEMZU 2014 m. balandžio 2 d. arbitražinis sprendimas neturi jokios įtakos nagrinėjant ieškovo ieškinį Kauno apygardos teisme, nes abu ginčai nėra tapatūs - tiek jų dalykai, tiek jų pagrindai yra skirtingi. GEMZU 2014 m. balandžio 2 d. arbitražiniu sprendimu pasisakė tik dėl savo jurisdikcijos, tačiau nepasisakė dėl Lietuvos teismų kompetencijos nagrinėti ieškovo reikalavimus.

14IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

15Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas paliko ieškinį nenagrinėtą, laikytina teisėta ir pagrįsta. Šis klausimas sprendžiamas neperžengiant atskirajame skunde nustatytų ribų – skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimo (CPK 320 str. 1, 2 d., 338 str.). Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 338 str., 329 str. 2 d.).

16Pirmiausia, apeliantas skundą argumentuoja tuo, kad Kauno apygardos teismas pažeidė ieškovo procesines teises bei civilinio proceso principus, dėl ko ieškovas negalėjo pasisakyti dėl atsakovo argumentų ir prašymo (palikti ieškinį nenagrinėtu) nepagrįstumo. Pažymėtina, kad kaip savo atsiliepime teisingai nurodė atsakovas, teismas bet kurioje proceso stadijoje, paaiškėjus aplinkybėms, dėl kurių ieškinį atsisakytina priimti, turi teisę palikti ieškinį nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Be to, ieškovas pasinaudojo savo teise, numatyta CPK 298 straipsnyje, ir teismo priimtą nutartį apskundė atskiruoju skundu, kuriame pasisakė dėl atsakovo argumentų. Taigi, ieškovas savo procesines teises realizavo, todėl jos pažeistos nebuvo.

17Tarptautinio komercinio arbitražo teorijoje išskiriami du principai, kurie yra svarbūs vertinant arbitražinio susitarimo (ar arbitražinės išlygos) galiojimą. Pirma, arbitražinis susitarimas yra atskirtas, autonomiškas ir nepriklausomas nuo pagrindinės sutarties (autonomiškumo principas) ir antra, principas, žinomas kaip kompetencijos–kompetencijos doktrina. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje įtvirtinta kontinentinės teisės valstybėse visuotinai pripažįstama arbitražo teisė spręsti dėl savo kompetencijos, taip pat arbitražinio susitarimo galiojimo klausimus (kompetencijos–kompetencijos doktrina). Taigi, kompetencijos–kompetencijos doktrina arbitražo teismui suteikia galimybę spręsti dėl savo kompetencijos, o arbitražinės išlygos autonomiškumas reiškia, kad arbitražo teismui pagal savo kompetenciją nusprendus, kad sutartis, kurioje įtvirtinta arbitražinė išlyga, yra niekinė, arbitražinė išlyga yra išsaugoma, nes dėl pagrindinės sutarties negaliojimo ji automatiškai nėra pripažįstama negaliojančia, o arbitražo teismas nepraranda jurisdikcijos. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, tai taip pat reiškia, kad bendrosios kompetencijos teismas paprastai negali spręsti arbitražo kompetencijos klausimo, kol arbitrai nepriims sprendimo. Arbitražo teisė spręsti dėl savo jurisdikcijos įtvirtinta UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitražo pavyzdinio įstatymo 16 straipsnyje, Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad arbitražas visų pirma pats sprendžia dėl savo jurisdikcijos, pripažįstama ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2010; 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013).

18Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog šalys buvo susitarusios ginčus, kilusius iš sutartinių santykių, iš kurių kildinami šalių pareikšti reikalavimai, nagrinėti arbitraže. Pagal 2007 m. gegužės 3 d. sutarties Nr. 40/2007MPK 12.2 punktą, šalys susitarė, kad jei jos negali išspręsti ginčo draugiškai, jis gali būti perduotas Arbitražo teismui prekių gamintojo šalyje. Sutarties 11.4 punkte šalys sutarė, jog bet kokie šios sutarties pakeitimai ar papildymai galioja tik jei jie yra raštiški ir pasirašyti abiejų šalių įgaliotų atstovų (CK 6.183 straipsnis). Sutarties 2.1 punkte šalys susitarė, kad pagrindinių tiekimo sąlygų pakeitimai gali būti įtraukti į specifikacijas. Tuo atveju dėl konkrečių tiekimo sąlygų sutariama specifikacijų pasirašymo metu ir jos įforminamos kaip priedas prie šios sutarties. Sutarties 1.1 punkte šalys susitarė, kad pardavėjas įsipareigoja tiekti, o pirkėjas įsipareigoja gauti ir sumokėti už prekes, tokiais kiekais ir tokios kokybės, kaip nurodoma specifikacijose, kurios yra neatskiriama šios sutarties dalis. Užsakymų patvirtinimuose (1 t., 75-95 b. l.), iš kurių ieškovas kildina savo ieškinio reikalavimus, ir kurie buvo šalių pasirašyti, Pastabų skiltyje pirmuoju punktu įrašyta, jog visi pasiūlymai ir sutartys pagrįsti M. P. C. Sąlygomis ir M. P. C. Arbitražo nuostata, kaip įregistruota 2010 m. balandžio 28 d. Hagos Rajono registratoriaus biure numeriu 33/2010. Šiuose užsakymų patvirtinimuose nurodyti konkretūs prekių kiekiai ir kokybė, kaina, pristatymo terminai ir kiti kriterijai, kas leidžia daryti išvadą, jog šie pirkimų patvirtinimai ir yra šalių sutartyje minimos specifikacijos, kurios vėlgi, šalių susitarimu, yra neatskiriama šios sutarties dalis. Nors 2007 m. gegužės 3 d. sutartyje šalys nusprendė ginčus spręsti arbitražo teisme prekių gamintojo (ieškovo) šalyje, o patvirtinimuose (specifikacijose) – N. K. esančiame arbitražo teisme, tačiau, kaip jau minėta, šalys turėjo teisę pakeisti sutarties sąlygas savo raštišku susitarimu. Be to, ir Sutarties 2.1 punkte šalys susitarė, kad pagrindinių tiekimo sąlygų pakeitimai gali būti įtraukti į specifikacijas. Taigi, bet kokiu atveju, nesprendžiant dėl konkretaus arbitražo kompetencijos, matyti, jog šalys išreiškė aiškų norą tarpusavio nesutarimus spręsti arbitražo keliu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, abejonės aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai, t. y. taikomas principas in favor contractus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007; 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013; kt.).

19Priešingai nei teismų jurisdikcija, arbitražo teismo jurisdikcija yra grindžiama šalių susitarimu perduoti konkretaus ginčo nagrinėjimą arbitražo teismui, todėl pagrindinė taisyklė, kurią ne kartą savo praktikoje yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kad arbitražinė išlyga galioja sutarties šalims (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-681/2002; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2009; kt.). Pažymėtina, kad arbitražiniam susitarimui, kaip ir kiekvienai sutarčiai, galioja bendrasis principas, kad susitarimas taikomas jo šalims. Tai, kad arbitražinio susitarimo galiojimas nukreiptas konkrečiai į tokio susitarimo šalių tarpusavio ginčų sprendimą, rodo ir Komercinio arbitražo įstatymo nuostatų analizė. Komercinio arbitražo įstatyme nustatyta, kad arbitražiniu susitarimu laikomas šalių susitarimas perduoti tam tikrų kilusių ar galinčių kilti ginčų sprendimą arbitražo teismui, taip pat nustatyta, kad komerciniu arbitražu laikomas ginčo sprendimo būdas, kai asmenys savo susitarimu tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis į Komercinio arbitražo įstatymo nustatyta tvarka paskirtą arbitrą (Komercinio arbitražo įstatymo 3 straipsnio 5 ir 10 dalys). Nuostatos, kad susitarimo perduoti ginčus nagrinėti arbitražo teismui galiojimas nukreiptas į šio susitarimo šalis, yra nustatytos ir CPK 23 straipsnyje, 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte, reglamentuojančiuose šalių teisę savo susitarimu perduoti ginčą spręsti arbitražo teismui ir teismo procesinius veiksmus esant tokiam šalių susitarimui.

20Arbitražinis susitarimas saisto tik jį pasirašiusius asmenis, turi išimčių, tačiau šios tiek teisės doktrinoje, tiek užsienio ir arbitražo teismų sprendimuose laikomos siauromis ir nesuteikia teismui diskrecijos jas plėsti. Teisės doktrinoje pažymima, kad nepriklausomai nuo to, ar asmuo yra pasirašęs arbitražinį susitarimą, šalies sutikimas nagrinėti ginčą arbitraže išlieka esmine arbitražo teismo jurisdikcijos sąlyga, nes ginčų sprendimas arbitražo teisme savo prigimtimi yra sutartinis. Vis dėlto tam tikrais atvejais asmuo gali būti laikomas sutikusiu nagrinėti ginčą arbitraže ne tik pasirašius arbitražinį susitarimą, bet ir savo elgesiu, iš kurio sutikimas nagrinėti ginčą arbitraže yra aiškiai numanomas. Asmens sutikimas nagrinėti ginčą arbitraže gali būti laikomas aiškiai numanomu, kai toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad dėl savo elgesio bus susaistytas arbitražinio susitarimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014).

21Pažymėtina, jog ieškovas yra profesionalus rinkos dalyvis, turintis ilgametės patirties, todėl sunkiai tikėtina, jog jis galėjo neatkreipti dėmesio į pirkimų užsakymuose pastabų pirmuoju punktu įrašytą arbitražinę išlygą. Ieškovas išsiuntė atsakovui pasirašytus užsakymus, tokiais savo veiksmais išreikšdamas sutikimą su jų specifinėmis sąlygomis, t. y. numanomai sutiko su potencialių ginčų nagrinėjimų arbitražo teisme. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas sutarties ar konkrečių užsakymų vykdymo metu nesutiko su modifikuota arbitražine išlyga, prieštaravo dėl šios išlygos įrašymo į užsakymus ar būtų neigęs galimą šalių ginčo sprendimą arbitražo teisme. Ieškovas ne tik, kad neprieštaravo, kad kilęs šalių ginčas būtų sprendžiamas arbitražo teisme, bet ir pats inicijavo arbitražo bylą VKAT, ir tik pastarajam atsisakius savo jurisdikcijos, kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą.

22Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, gavęs ieškinį dėl klausimo, dėl kurio šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, atsisako jį priimti. Jeigu arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį, teismas ieškinį dėl klausimo, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, palieka nenagrinėtą. Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos atkartojamos CPK nustatytose proceso teisės taisyklėse. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui. Tuo atveju, kai aplinkybė dėl arbitražinio susitarimo sudarymo paaiškėja iškėlus bylą – teismas, vadovaudamasis CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktu, ieškinį palieka nenagrinėtą.

23Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė kokiu pagrindu ieškinį paliko nenagrinėtu, o būtent - tuo, kad vyksta arbitražo procesas Amsterdamo GEMZU sekretoriato sudarytame arbitražo teisme, kuriame yra priimtas 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimas dėl šalių arbitražinio susitarimo galiojimo. Tokią savo poziciją pirmos instancijos teismas pagrindė ir minėtu Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi. Ši įstatymo nuostata negali būti aiškinama taip, kad teismui draudžiama palikti ieškinį nenagrinėtą po to, kai iškėlus bylą teisme paaiškėja, jog šalys yra sudariusios galiojantį susitarimą perduoti bylą nagrinėti arbitražo teismui ir dėl to teismas neturi prioriteto CPK 24 straipsnio tvarka. Toks aiškinimas paneigtų tikrąją šalių valią, išreikštą susitarime perduoti ginčus spręsti arbitražui.

24Pagal teismų praktiką, kai arbitražinė išlyga tenkina reikalavimus, keliamus sutarčiai, ir bylą dėl arbitražinio susitarimo galiojimo bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais nagrinėjantis teismas gali nustatyti arbitražinio susitarimo prasmę, remdamasis bendraisiais sutarčių aiškinimo principais, toks arbitražinis susitarimas galioja ir jį įmanoma įvykdyti tol, kol arbitražiniame susitarime nustatytos sąlygos yra tenkinamos. Jei teismui neįmanoma nustatyti dalies arbitražinio susitarimo prasmės, tokiu atveju tarptautinio komercinio arbitražo doktrinoje jis priskiriamas „patologiniams“ arbitražiniams susitarimams. Kai teismas sprendžia dėl „patologinio“ arbitražinio susitarimo galiojimo, jis turi aiškintis šio arbitražinio susitarimo prasmę, ir, kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, abejonės aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai, t. y. taikomas principas in favor contractus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007, 2002 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-681/2002). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad pagal arbitražo doktrinoje ir praktikoje galiojančias nuostatas arbitražinio susitarimo buvimą ir galiojimą, taip pat šalių valią spręsti ginčus arbitražine tvarka, gali patvirtinti ne tik rašytiniai įrodymai, bet ir kiti faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-999/2003).

25Taigi, kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, abejonės aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai. Vertinant, ar šalių ginčas teismingas teismui ar arbitražui, svarbu nustatyti, kokia buvo principinė šalių valia dėl tarpusavio ginčų sprendimo, t. y. ar šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl arbitražinės išlygos. Kai šalys išreiškė intenciją ginčus spręsti arbitražo teisme, teismas turėtų tokią valią įgyvendinti, net jei kai kurie arbitražinio susitarimo aspektai yra netikslūs. Šalių valia turi būti įgyvendinama, jei arbitražinis susitarimas gali būti įvykdomas neteikiant privalumų nė vienos iš šalių teisėms. Aiškinant arbitražinį susitarimą pirmenybė turi būti teikiama tokiam aiškinimui, kuris leistų išsaugoti arbitražinio susitarimo efektyvumą (efektyvaus aiškinimo principas), šis principas turi būti taikomas, konkrečiai įvertinus kiekvienos nagrinėjamos bylos aplinkybes, nes išsamus bylos aplinkybių ištyrimas leidžia nustatyti, kokia buvo šalių valia ir ar yra pagrindas pripažinti arbitražinį susitarimą neveikiančiu („patologiniu“) bei aiškinti remiantis efektyvaus aiškinimo principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013).

26Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas ieškinį Kauno apygardos teismui pateikė prašydamas priteisti iš atsakovo sumą, kurią atsakovas ieškovui buvo neva skolingas pagal 2007 m. balandžio 3 d. sutartį Nr. 40/200MPK, konkrečiai už pristatymus pagal užsakymų patvirtinimus Nr. P203529, P203761, P204085, P201877. Tuo tarpu 2013 m. kovo 20 d. ieškiniu atsakovas prašo GEMZU arbitražo teismo priteisti iš ieškovo nuostolius, kuriuos jis neva patyrė dėl prekių nepristatymo pagal užsakymų patvirtinimus Nr. P201873, P203761, P204085, P201877. Iš to matyti, kad abi šalys savo reikalavimus grindžia iš esmės tais pačiais užsakymų patvirtinimais, t. y. kiekviena šalis nurodo 4 užsakymų patvirtinimus, 3 iš kurių yra tapatūs.

27Nagrinėjamu atveju ginčo esmė – 2007 m. gegužės 3 d. sutartis bei užsakymų patvirtinimai, o šalių atitinkami reikalavimai priteisti skolą bei nuostolių atlyginimą yra susiję būtent su minėta sutartimi bei prekių užsakymais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas ieškinio reikalavimus grindžia atsakovo neatsiskaitymu už gautas prekes pagal sutartį ir prekių užsakymus, tuo tarpu atsakovas savo ieškinio reikalavimus GEMZU arbitražo teisme grindžia tuo, jog ieškovas nutraukė prekių tiekimą pagal tuos pačius užsakymus, ir taip pažeidė šalių susitarimą. Patenkinus kurios nors šalies ieškinį, kitos šalies ieškinys bent iš dalies taip pat negalėtų būti patenkintas. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes bei vadovaudamasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad abiejų šalių reikalavimai, patenka į šalių arbitražinio susitarimo taikymo apimtį ir turi būti nagrinėjamas arbitražo teisme. Juolab, kad pats ieškovas atskirajame skunde teigia, jog VKAT sprendimas turi res judicata galią, todėl procesas GEMZU arbitražo teisme privalo būti nutrauktas, nes šalims negalima vėl bylinėtis dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, t. y. pats pripažįsta, jog šalių ieškinių reikalavimai yra priešpriešiniai. Tuo tarpu jau vėlesniuose savo pranešimuose apeliacinės instancijos teismui ieškovas teigia priešingai, kad šalių ginčai yra pradėti skirtingais pagrindais. Šiuo atveju paminėtina ir tai, kad atsakovas į GEMZU arbitražo teismą kreipėsi anksčiau, t. y. 2012 m. lapkričio 15 d. (nors ieškinį ir pateikė vėliau – 2013 m. kovo 20 d.; 2 t., 172 b. l.), nei ieškovas kreipėsi į VKAT (2013 m. sausio 21 d.) bei į Kauno apygardos teismą (2013 m. rugsėjo 19 d.). Nors ieškovas nesutinka su GEMZU arbitražo teismo jurisdikcija nagrinėti šalių ginčą, tačiau primintinas pamatinis principas, jog šalių sutartis turi joms įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Šalių arbitražinė išlyga nėra panaikinta ar pripažinta negaliojančia, todėl jo būtina laikytis.

28Ieškovas teigia, jog Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2013 m. rugpjūčio 2 d. daliniu sprendimu jau išsprendė arbitražinių susitarimų galiojimo klausimą konstatuodamas, kad šalys nepasiekė arbitražinio susitarimo. Ieškovo teigimu, šis sprendimas yra įsiteisėjęs ir saisto tiek šalis, tiek bendrosios kompetencijos teismus, yra pripažintas N. K., todėl saisto ir tos šalies teismus bei arbitražus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog GEMZU arbitražo teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pripažino savo kompetenciją nagrinėti šalių ginčą, o 2014 m. balandžio 2 d. sprendimu (jau žinodamas tiek apie Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą, tiek apie skundžiamą nutartį) dar kartą patvirtino savo jurisdikciją atsakovo ir ieškovo ginčą nagrinėti arbitražo teisme. Todėl nepagrįstas ieškovo atskirojo skundo argumentas, jog GEMZU arbitražo teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pripažino save kompetentingu nagrinėti šalių ginčą tik dėl to, kad nežinojo apie VKAT sprendimą, o 2013 m. gruodžio mėnesį atidėjo tokį savo sprendimą tik dėl to, jog nebuvo susipažinęs su skundžiama Kauno apygardos teismo nutartimi. Tuo pačiu nepagrįstas ir kitas atskirojo skundo argumentas, kad GEMZU arbitražo teismas neturi kitos teisinės galimybės kaip tik panaikinti savo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą dėl savo jurisdikcijos.

29Teismų praktikoje yra konstatuota, jog kai viena iš šalių, nepaisydama arbitražinio susitarimo buvimo, kreipiasi dėl ginčo į teismą, o kita šalis dėl to neprieštarauja, laikoma, kad šalys atsisako arbitražinio susitarimo, ir tokiu atveju šalių ginčas gali būti sprendžiamas teisme. Tačiau, jeigu bent viena šalis reikalauja, kad ginčas būtų sprendžiamas arbitraže, teismas turi atsisakyti savo jurisdikcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007). Taigi tokiu atveju teismo jurisdikcija ieškinio atžvilgiu priklauso nuo kitos šalies pozicijos. Šiuo konkrečiu atveju atsakovas nesutinka su ieškovo reiškiamu ieškiniu nurodydamas, kad tapatus ginčas jau yra sprendžiamas GEMZU arbitražo teisme, todėl ieškovo ieškinys nenagrinėtinas teisme.

30Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 1-760 ratifikavo 1958 metų Niujorko konvenciją dėl užsienio arbitražų teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – Niujorko konvencija). Ši konvencija yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, todėl teismai, spręsdami klausimus, susijusius su arbitražu, ja privalo vadovautis, kai teismo nagrinėjamas klausimas sureguliuotas konvencijos (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis, CK 1.13 straipsnis). Pagal Niujorko konvencijos II straipsnio 3 dalį Susitariančiosios valstybės teismas, jeigu į jį patenka ieškinys tokiu klausimu, dėl kurio šalys sudarė šiame straipsnyje numatytą susitarimą, vienai iš pusių prašant, turi pasiųsti puses į arbitražą, jeigu nenustato, kad minėtas susitarimas yra negaliojantis, neteko galios arba negali būti įvykdytas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ši Konvencijos nuostata įpareigoja teismus pasiųsti šalis į arbitražą tuo atveju, jei yra įvykdomos dvi sąlygos: pirma, viena iš arbitražinio susitarimo pusių turi prašyti perduoti ginčą arbitražui ir, antra, teismas turi nustatyti, kad arbitražinė išlyga yra galiojanti, nėra netekusi galios arba gali būti įvykdyta. Niujorko konvencijos II straipsnio 3 dalis, CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas bei CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas gali būti taikomi tik tada, kai šalių arbitražinis susitarimas sudarytas dėl ginčo, kilusio iš santykių, kurių pagrindu ir reiškiamas ieškovo reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2012).

31Atskirajame skunde atsakovas cituodamas VKAT 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą nurodė, kad šalių susitarimas dėl arbitražinės išlygos, sprendžiant aptariamus sutartinius teisinius santykius, nėra galiojantis. Pirma, nagrinėjamuoju atveju ieškovas nereiškė konkretaus reikalavimo - arbitražinę išlygą pripažinti negaliojančia. Antra, nors VKAT ir nagrinėjo šalių arbitražinės išlygos galiojimą, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje neišsprendė klausimo dėl arbitražinės išlygos (ne)galiojimo ir šiuo aspektu visiškai nepasisakė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo ex officio pripažinti niekiniu šalių arbitražinį susitarimą, nesant tam būtinos sąlygos – akivaizdaus jo prieštaravimo viešąjai tvarkai ar imperatyviajai įstatymo nuostatai. Paminėtina, kad toks prašymas dėl arbitražinės išlygos (ne)galiojimo net negalėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, nes iš nagrinėjamų santykių kilusį teisinį ginčą jau nagrinėja GEMZU arbitražinis teismas.

32Atskirajame skunde ieškovas teigia, jog VKAT 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas turi res judicata galią, todėl procesas GEMZU arbitražo teisme privalo būti nutrauktas. 2014 m. balandžio 16 d. pranešime ieškovas taip pat teigia, kad VKAT 2013 m. rugpjūčio 2 d. arbitražinis sprendimas yra galutinis, įsiteisėjęs ir galioja Lietuvos Respublikos bei N. K. teritorijoje, o jo ratio decidendi yra tai, jog šalys nepasiekė (nesuarė) arbitražinio susitarimo, o ginčas tarp šalių turėtų būti nukreiptas į tinkamus nacionalinius teismus. Pirmiausia, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog VKAT sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė neturintis reikiamos jurisdikcijos ir nėra kompetentingas nagrinėti bylą, o šalių ieškinį bei priešieškinį paliko neišspręstais, t. y. VKAT iš esmės atsisakė tik savo jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą. Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnis numato, kad arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Tokiu būdu VKAT sprendimas dėl savo kompetencijos nesaisto kitų arbitražo teismų spręsti dėl atitinkamos jų kompetencijos, nes vienas arbitras negali pasisakyti, ar kitas arbitražo teismas turi teisę nagrinėti šalių ginčą. Tą patvirtino GEMZU arbitražo teismas savo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimo 2.5 punkte nurodydamas, jog „neatsižvelgiant į tai, ar egzistuoja tarptautiniu mastu priimta teisės norma ar doktrina, kuri priverstų [GEMZU] Arbitražo teismą paisyti užsienio arbitro, kuris atsisakė jurisdikcijos, sprendimo turinio, panaši teisės norma ar doktrina nereiškia nieko daugiau, kaip tik tai, kad [GEMZU] Arbitražo teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad Lietuvos arbitras atsisakė jurisdikcijos“. GEMZU arbitražo teismas konstatavo, jog nėra įpareigotas to pagrindo, kuriuo remdamasis Lietuvos arbitras priėmė savo sprendimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas vienu atveju pripažįsta, jog arbitras turi teisę apsispręsti tik dėl savo kompetencijos, nes 2014 m. balandžio 16 d. pranešime (pranešimo 3 lapas) teigia, jog GEMZU pasisakė tik dėl savo jurisdikcijos, kitu gi atveju nori kitą arbitrą (šiuo atveju – GEMZU) susaistyti VKAT arbitražo sprendimu dėl jurisdikcijos (ten pat; papildomai ir atskirojo skundo 6 lapas). Tokiais teiginiais ieškovas pats sau prieštarauja, todėl jie negali būti priimti kaip pagrįsti, nes tai prieštarautų šalių lygiateisiškumo, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams. Todėl teisėjų kolegija pritaria GEMZU arbitražo išvadai, jog vadovaujantis procesinio ekonomiškumo pagrindais, jei įmanoma, turėtų būti vengiama situacijos, kuomet priminiame etape, kol ginčas negali būti įvertintas iš esmės, šalys daug laiko įsigaišta ginčijantis dėl to, kuris teismas ar kokie arbitrai turi teisę įgyvendinti jurisdikciją ginčo atžvilgiu (GEMZU arbitražo teismo 2014 m. balandžio 2 d. sprendimo 2.5 punktas). Jau minėta, kad atsakovas buvo pirmasis, kuris inicijavo arbitražo procesą, todėl būtų protinga suteikti GEMZU arbitražo teismui išspręsti šalių ginčą iš esmės.

33Kiti atskirojo skundo ir ieškovo pranešimuose minimi argumentai konkrečiu atveju neturi reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina, o ieškovo argumentai dėl GEMZU sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku.

34Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas, ieškinį dėl atsakovo atsakomybės už prekių apmokėjimą, turėtų reikšti arbitražo teismui. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių pareiškimo palikimą nenagrinėtu esant arbitražinei išlygai. Todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

35Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

36Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas UAB „Marijampolės pieno konservai“ kreipėsi teismą su... 5. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 6. Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi ieškovo UAB... 7. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai... 8. Atskiruoju skundu ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Marijampolės pieno... 9. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Kauno... 10. Atsiliepimu į skundą atsakovas Interfood B. V. prašo atmesti atskirąjį... 11. Atsikirsdamas į atsakovo atsiliepimą ieškovas pateikė teismui O. E.-Brabant... 12. Atsakovas Interfood B. V. pateikė teismui GEMZU arbitražo teismo 2014 m.... 13. Ieškovas UAB „Marijampolės pieno konservai“ nurodė, kad nors GEMZU... 14. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 15. Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria... 16. Pirmiausia, apeliantas skundą argumentuoja tuo, kad Kauno apygardos teismas... 17. Tarptautinio komercinio arbitražo teorijoje išskiriami du principai, kurie... 18. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog šalys buvo susitarusios ginčus,... 19. Priešingai nei teismų jurisdikcija, arbitražo teismo jurisdikcija yra... 20. Arbitražinis susitarimas saisto tik jį pasirašiusius asmenis, turi... 21. Pažymėtina, jog ieškovas yra profesionalus rinkos dalyvis, turintis... 22. Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas,... 23. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas aiškiai... 24. Pagal teismų praktiką, kai arbitražinė išlyga tenkina reikalavimus,... 25. Taigi, kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo,... 26. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas ieškinį Kauno apygardos teismui... 27. Nagrinėjamu atveju ginčo esmė – 2007 m. gegužės 3 d. sutartis bei... 28. Ieškovas teigia, jog Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2013 m.... 29. Teismų praktikoje yra konstatuota, jog kai viena iš šalių, nepaisydama... 30. Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 1-760 ratifikavo... 31. Atskirajame skunde atsakovas cituodamas VKAT 2013 m. rugpjūčio 2 d.... 32. Atskirajame skunde ieškovas teigia, jog VKAT 2013 m. rugpjūčio 2 d.... 33. Kiti atskirojo skundo ir ieškovo pranešimuose minimi argumentai konkrečiu... 34. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 35. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 36. Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį....