Byla Ik-1457-95/2012
Dėl sprendimo panaikinimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Blauzdžiaus ir Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Juliui Petrulioniui, atsakovo atstovei Ramintai Šulskutei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei advokato padėjėjai Erikai Ščiogolovai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Respublikos“ leidiniai skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos lenkų rinkimų akcijai dėl sprendimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3pareiškėja UAB „Respublikos“ leidiniai (toliau – ir pareiškėja, bendrovė, įmonė) su skundu (b. l. 1-9) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti 2011-10-20 Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir atsakovas, Inspektorius) sprendimą Nr. SPR-111 „Dėl publikacijose „Yra ir gerų lenkų“ („Respublika“, 2011-04-14, Nr. 86/6335), „Ir tarp lenkų yra mafija“ („Respublika“, 2011-04-15, Nr. 87/6335) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas, skundžiamas sprendimas).

4Skunde nurodė, kadangi atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir pritaikė teisės normas, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, Žurnalistų etikos inspektoriaus priimamų sprendimų bei teismų formuojamos praktikos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas. Sprendimas priimtas atlikus neišsamų Lietuvos lenkų rinkimų akcijos skundo tyrimą, neišklausius visų suinteresuotų pusių ir dėl to padarius neobjektyvias išvadas. Inspektorius neįvertino pareiškėjo pateiktų paaiškinimų, nesikreipė į interviu ėmusį žurnalistą, o ir gautą skundą nagrinėjo remdamasis išimtinai skundo argumentais ir jame nurodytomis aplinkybėmis. Atkreipė dėmesį, kad tyrimo metu atsakovas papildomai kreipėsi į interviu davusį asmenį R. M. ir, išklausiusi tik vieną interviu dalyvavusią pusę, padarė šališkas ir neobjektyvias išvadas. Pabrėžė, kad pareiškėja pateikė redakcijos nuostatas ir paaiškinimus dėl ginčo objekto, bet nepateikė konkretaus žurnalisto paaiškinimų dėl interviu metu ar po jo įvykusių aplinkybių, nes dėl to nebuvo kilęs joks ginčas. Bendrovė apie tai, kad tyrimo metu buvo išklausytas R. M., sužinojo tik gavusi skundžiamą sprendimą. Pareiškėjos nuomone, Inspektorius nusprendė nagrinėti ginčą ne tik Lietuvos lenkų rinkimų akcijos skundo ribose, bet papildomai apklausti ir kitus asmenis, taigi, tokiu būdu neabejotinai privalėjo išklausyti tiek žurnalistą, tiek interviu davusį asmenį. Toks skundo nagrinėjimas pagrįstai kelia abejones dėl inspektoriaus daromų išvadų, objektyvumo bei viso tyrimo eigos profesionalumo. Laiko, kad akivaizdus tyrimo nepakankamumas lėmė visiškai neteisingų išvadų atsiradimą. Tvirtino, kad Visuomenės informavimo įstatymas įpareigoja Žurnalistų etikos inspektorių atlikti išsamų tyrimą ir gautą skundą išnagrinėti tinkamai, teisėtai ir motyvuotai, laikantis įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcionalumo, neliečiamumo ir viešumo principų, o skundžiamas sprendimas, priimtas nesilaikant šių fundamentalių principų. Skundžiamu sprendimu neteisingai ir netinkamai nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su interviu paskelbimu spaudoje. Atsakovas nepagrįstai vadovavosi R. M. paaiškinimais, neva jis neleido publikuoti interviu be atskiro detalių suderinimo ir t.t.. Šios aplinkybės nebuvo patvirtintos jokiais kitais įrodymais, tik paties asmens pateiktas paaiškinimais. Inspektorius net nesudarė galimybės analogiškai situaciją nupasakoti ir interviu dalyvavusiam žurnalistui. Pažymėjo, kad interviu su R. M. paskelbimui spaudoje nebuvo numatyta jokia data, nes tai nebuvo būtent tos dienos aktualijoms priskirta tema, t. y. nebuvo tas atvejis, kai interviu reikia skelbti nedelsiant. Paskelbimo data nebuvo derinama nei su pašnekovu, nei su žurnalistu, nes dėl straipsnio paskelbimo viename ar kitame dienraščio numeryje sprendžia vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Mano, kad R. M. Žurnalistų etikos inspektoriui tokias faktines aplinkybės nurodė dėl to, kad tokiu būdu siekia gintis nuo galimų Lietuvos lenkų rinkimų akcijos reikalavimų jo atžvilgiu. Visuomenės informavimo statymo 11 str. įtvirtina, kad yra draudžiama persekioti viešosios informacijos rengėją, skleidėją, jų dalyvius ar žurnalistą už paskelbtą informaciją, jeigu ją rengiant ir platinant nebuvo pažeisti įstatymai. Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Visuomenės informavimo įstatymo 4 str.). Akcentavo, kad ginčo atveju nebuvo pažeisti jokie įstatymų saugomi ir ginami interesai ar vertybės; informacijos skleidėjas, laikydamasis reikiamų etikos reikalavimų, tinkamai informavo visuomenę apie tuo metu buvusias aktualijas, neskleidė nei melagingos, tikrovės neatitinkančios, nei garbę ar orumą žeminančios informacijos. Sprendimu nepagrįstai varžoma spaudos laisvė, teisė viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą bei visuomenės teisė gauti informaciją. Sprendimu taip pat nebuvo tinkamai įvertinta ir ta aplinkybė, kad pareiškėja spaudoje paskelbė interviu, t. y. pašnekovo nuomonę, bet ne žinias. Ginčo objektu esantys teiginiai buvo išsakyti interviu metu. Byloje nėra ginčo dėl to, kad teiginiai apie Lietuvos lenkų rinkimų akciją, kurie neva žemina jos garbę ir orumą, buvo išsakyti pašnekovo. Atsakovas, vertindamas publikacijas ir jose išsakytus teiginius, nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė atsižvelgti į tai, kad straipsniai buvo pateikti interviu forma, o visi ginčo objektu esantys teiginiai buvo išsakyti paties pašnekovo. Teigė ir tai, kad Inspektorius nepagrįstai sprendė, jog R. M. nėra viešas asmuo. Ruošiant straipsnį spaudai, neatsitiktinai pašnekovu buvo pasirinktas R. M., kuris neabejotinai vertintinas kaip viešas asmuo. Nors šiuo metu interviu pašnekovas neužima aukštų valstybinių pareigų, tačiau yra žinomas visuomeninis ir politikos veikėjas. Interviu pašnekovas apie 20 metų aktyviai dalyvavo tiek Lietuvos politinėje veikloje, tiek visuomeninėje veikloje, atstovaudamas Lietuvos tautinės mažumos interesus. Toks asmuo atitinka viešo asmens kriterijus, todėl jis turėjo visišką teisę išsakyti savitą požiūrį į lenkų tautinės mažumos problemas Vilniaus krašte. R. M. yra visuotinai žinomas veikėjas, kurio nuomonė aktualiais klausimais yra įdomi įvairioms žiniasklaidos priemonėms, todėl šis asmuo neatsitiktinai pasirinktas ir pareiškėjos interviu. Atsižvelgiant į visa tai, atsakovas nepagrįstai ir nemotyvuotai sprendė, kad jis nėra viešas asmuo. Savo nuomonę ginčo publikacijose skelbtomis temomis R. M. viešai buvo paskelbęs jau gerokai anksčiau. Ši informacija nebuvo paneigta ir nekilo joks ginčas dėl jos teisėtumo. Atkreipė dėmesį į R. M. rengtus straipsnius, publikuotus internete „Kelias į niekur“ bei „Ko imasi Lenkų rinkimų akcija - propaganda ir faktai“. Šiose publikacijose iš esmės pateikiami analogiški duomenys ir faktai, kurie yra ginčo publikacijose ir teiginiuose, ir kurie Lenkų rinkimų akcijos yra įvardijami kaip žeminantys jos dalykinę reputaciją. Pastebėjo, kad pareiškėja ginčo publikacijų tyrimo metu bendradarbiavo su atsakovu, geranoriškai teikė informaciją, įskaitant ir interviu garso įrašą. Nepaisant to, skundžiamame sprendime daromos prieštaringos išvados dėl neva pakeisto R. M. išsakytos informacijos turinio. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad „ginčo publikacijų rengėjas publikacijose viešai paskelbė pakeistą R. M. išsakytų teiginių turinį, juos papildė ir patikslino, pakeitė jų eiliškumą“, tačiau nenurodė, kas konkrečiai buvo pakeista, ar tai turėjo įtakos Sprendimo priėmimui ir t.t. Skundžiamu sprendimu neteisėtai ir nepagrįstai konstatuojama, kad publikacijose buvo pakeistas pašnekovo išsakytų teiginių turinys. Formalūs pastebėjimai ir kritika dėl interviu teksto redagavimo parodo atlikto tyrimo nevisapusiškumą, neobjektyvumą ir galimą šališkumą. Be to, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo jo pačio ir teismų formuojamos praktikos. Neteisėtai konstatavo, kad pareiškėja publikacijose paskleidė dalykinę reputaciją žeminančias žinias, o ne interviu pašnekovo nuomonę. Įmonės nuomone ji negali būti traukiama atsakomybėn už tai, kad ginčo objektu esančiose publikacijose paskelbė konkretaus pašnekovo nuomonę, kuri jau anksčiau buvo išsakyta ir paskelbta kitose visuomenės informavimo priemonėse. Viešosios informacijos rengėjas elgėsi sąžiningai ir neperžengė teisės skleisti informaciją ribų, todėl Sprendimą laiko neteisėtu bei naikintinu.

5Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas patvirtino skunde išdėstytus argumentus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai (žr. teismo posėdžio protokolą).

6Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos UAB „Respublikos“ leidiniai skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7Atsiliepime į skundą (b. l. 69-76) nurodė, kad atsakovas priėmė motyvuotą ir teisės normomis pagrįstą Sprendimą, visiškai atitinkantį tiek faktinio, tiek teisinio pagrįstumo reikalavimus, todėl Sprendimas yra teisėtas ir turi būti paliktas galioti. Teigė, kad bendrovė visiškai nepagrįstai teigia, jog ginčo objektu esančiuose teiginiuose paskelbta informacija yra nuomonė, bet ne žinios. Ginčo objektu esančiuose teiginiuose buvo paskelbti tam tikri konstatuojamąjį pobūdį turintys faktai apie atitinkamų reiškinių buvimą. Šių faktų tikrumas gali būti patikrintas naudojant atitinkamas įrodinėjimo priemones, todėl daro išvadą, kad ginčo objektu esančiuose teiginiuose buvo paskelbtos žinios. Aplinkybės, kad ginčo publikacijose buvo paskelbtas pareiškėjos žurnalisto J. G. interviu su R. M. ir tai, kad ginčo objektu esančius teiginius išsakė R. M., nesudaro pagrindo teigti, kad minėtuose teiginiuose buvo paskelbtos nuomonės, bet ne žinios. Pažymėjo, kad nustatant paskelbto teiginio turinio pobūdį, turi būti atsižvelgiama į teiginio bei publikacijos turinį, į galimybę patikrinti teiginyje paskelbto fakto tikrumą, bet ne į aplinkybę, jog ginčijamą teiginį išsakė tam tikras, t. y. ne publikaciją parengęs ir paskelbęs asmuo. Atsakovas pagrįstai nustatė, kad ginčo objektu esančiuose teiginiuose buvo paskelbti konstatuojamąjį pobūdį turintys faktai, bet ne vertinamojo pobūdžio mintys, todėl, kitaip nei teigia pareiškėja, Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 54 str. 1 d. 7 p., nustatantis, kad viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas, negalėjo būti taikomas. Tvirtino, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, kad atsakovas neįvertino aplinkybės, jog ginčo publikacijose buvo paskelbtas interviu. Įvertinus ginčo publikacijų turinį, jos 2011-06-23 raštu pateiktus paaiškinimus bei pateiktą interviu garso įrašą, buvo nustatyta, kad publikacijose paskelbta informacija buvo išsakyta R. M., kuomet jis, atvykęs į pareiškėjos redakciją, papasakojo jam žinomus faktus publikacijų rengėjui J. G.. Sprendime buvo prieita prie išvados, kad pareiškėja ginčo objektu esančią informaciją sužinojo interviu metu. Sutiko su bendrovės nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-09-23 suformuota praktika byloje Jersild v. Denmark, kurioje teigiama, kad jeigu žurnalistai būtų traukiami atsakomybėn už mintis ar posakius, išsakytus kitų, interviu davusių, asmenų, tai toks atsakomybės modelis pažeistų spaudos teisę nešališkai perteikti visuomenei informaciją, ir kad turi būti daromas skirtumas tarp paties žurnalisto pareiškimų ir trečiųjų asmenų pareiškimų citavimo, nes žurnalisto nubaudimas už padėjimą skleisti kito asmens pareiškimus interviu smarkiai suvaržytų spaudos prisidėjimą prie diskusijos viešojo intereso klausimais. Tačiau pabrėžė, kad minėta praktika atsakovas negalėjo vadovautis, nes R. M. išsakytų teiginių turinys publikacijose buvo pakeistas, jo išsakyti teiginiai buvo papildyti ir patikslinti, pakeistas jų eiliškumas, kuris neatitiko viso interviu eigos, t. y. interviu metu J. G. daugelio klausimų, kurie paskelbti publikacijose, R. M. neuždavė. Akcentavo, kad nurodytos s priežastys ir jas paaiškinantys pareiškėjos veiksmai suponuoja išvadas, jog pareiškėja viešai paskelbė ne tokį interviu, koks yra užfiksuotas garso įraše, kad pareiškėja atliko aktyvius veiksmus, keisdama užfiksuoto interviu turinį, jog pareiškėjos atlikti pakeitimai bei papildymai nebuvo neesminiai. Nustačius tokių pareiškėjos atliktų veiksmų pobūdį, buvo prieita prie išvados, kad būtent dėl minėtų aktyvių pareiškėjos veiksmų atlikimo jai kilo pareiga patikrinti ir nustatyti R. M. suteiktos informacijos tikrumą. J. G. ir R. M. buvo sutarę, kad interviu išsakyta informacija bus tikslinama. Minėtą aplinkybę R. M. paaiškino atvykęs į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą bei ją dar kartą patvirtino savo atsakyme. Pastebėjo, kad R. M. nėra viešasis asmuo, kurio suteikta informacija būtų oficiali ir kuria pareiškėja galėjo neabejodama pasitikėti ir netikrinti jos tikrumo. Pareiškėja, turėdama imperatyvią ir neginčytiną pareigą patikrinti ginčo objektu esančiuose teiginiuose paskelbtos informacijos tikrumą, elgėsi nesąžiningai ir šios pareigos neatliko ir tokiu būdu pažeidė trečiojo suinteresuoto asmens dalykinę reputaciją bei VIĮ 3 str. 3 d. bei 41 str. 2 d. 1 p. Tokių aplinkybių konstatavimas Sprendime nepažeidė VIĮ 9 str. ir 11 str. 2 d., nesuvaržė spaudos laisvės, nes, nustačius pareiškėjos nesąžiningo elgesio atvejus ir trečiojo suinteresuoto asmens teisių pažeidimą, pareiškėjai buvo pagrįstai pritaikytos proporcingos poveikio priemonės. Atsakovo nuomone, pareiškėja nepagrįstai teigia, kad, pagal VIĮ 54 str. 1 d. 3 p., jai netaikoma redakcinė atsakomybė ir ji neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, nes ši informacija buvo anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones ir ji nebuvo paneigta. Pažymėjo, kad pareiškėja pateiktuose paaiškinimuose nurodė, jog ginčo objektu esantys teiginiai yra laikraščio žurnalistui J. G. interviu su Lietuvos lenku R. M. išsakyta R. M. nuomonė, kurios atitikimo tikrovei aplinkybių pateikti neįmanoma, tačiau nenurodė, jog ginčo teiginiai anksčiau paskelbti kitose visuomenės informavimo priemonėse ir nebuvo paneigti. Nepaisant to, trečiojo suinteresuoto asmens skundo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad publikacijoje „Ko imasi Lenkų rinkimų akcija -propaganda ir faktai“ (tinklalapis www.pogon.lt, 2010-09-21) buvo paskelbti teiginiai, kurie savo turiniu yra panašūs į ginčo objektu esančius teiginius, bet VIĮ 54 str. 1 d. 3 p. nebuvo pritaikytas, nes pareiškėja ginčo publikacijose nenurodė tokio informacijos šaltinio ir trečiojo suinteresuoto asmens skundo nagrinėjimo metu atsakovo neinformavo apie šią aplinkybę. Minėta VIĮ nuostata negali būti pritaikyta ir dėl kitose pareiškėjos skunde nurodytose publikacijose paskelbtų faktų, nes ginčo objektu esančiose publikacijose pareiškėja nenurodė, jog cituoja ar vadovaujasi kitose visuomenės informavimo priemonėse paskelbta informacija. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos skunde nurodytos kitų visuomenės informavimo priemonių publikacijos yra paskelbtos to paties asmens – R. M. – informacija. Pareiškėjos nurodytose panašaus turinio publikacijose informaciją suteikė ir pateikė R. M., kurio interviu metu pateikta informacija pareiškėja neturėjo pagrįsto pagrindo pasitikėti. Argumentas, kad panašaus turinio to paties asmens įvairiose visuomenės informavimo priemonėse paskelbta informacija nebuvo paneigta, nėra pakankamas tvirtinti, jog tokia informacija atitinka tikrove. Be kita ko, tvirtino ir tai, kad nepagrįstai bendrovė nurodė, jog atsakovas, neįvertinęs jos pateiktų paaiškinimų ir nesikreipęs į interviu ėmusį žurnalistą, atliko neišsamų tyrimą. Atliekant trečiojo suinteresuoto asmens skundo tyrimą, atsakovas 2011-05-18 raštu, taip pat 2011-06-13 raštu kreipėsi į pareiškėją, prašydamas paaiškinti ginčo objektu esančiuose teiginiuose paskelbtos informacijos atitikimą tikrovei įrodančias aplinkybes pateikti savo poziciją dėl susidariusios situacijos. Pareiškėja 2011-06-23 rašte paaiškino, kad „rašte pateikti teiginiai yra dienraščio žurnalistui J. G. interviu su Lietuvos lenku R. M. išsakyta R. M. nuomonė, kurios atitikimo tikrovei įrodymo aplinkybių pateikti neįmanoma. Žurnalistas J. G. turi interviu garsinį įrašą, kurį, esant poreikiui, bus galima pateikti suinteresuotai institucijai“. Į šiuos paaiškinimus buvo atsižvelgta nagrinėjant skundą, todėl 2011-06-30 raštu pareiškėjos buvo paprašyta pateikti interviu garso įrašą. Atsakovo priimtame Sprendime pareiškėjos pateikti paaiškinimai buvo išsamiai aptarti ir nurodyta, kodėl jie yra nepagrįsti. Žurnalistas J. G. yra pareiškėjos darbuotojas, jai tiesiogiai atskaitingas ir pavaldus, vykdantis jos pavestus nurodymus ir teikiantis jai informaciją apie publikacijose aprašomas situacijas. Konkrečiu atveju atsakovas, nagrinėdamas trečiojo suinteresuoto asmens skundą, turėjo pareigą sužinoti ir įvertinti pareiškėjos poziciją dėl ginčo situacijos, nes atsakomybė dėl VIĮ pažeidimų buvo pritaikyta pareiškėjai. Tai reiškia, kad pareiškėja turėjo galimybę ir pagrįstą pagrindą gauti žurnalisto paaiškinimus ar kitą informaciją ir atsakydama į žurnalistų etikos inspektoriaus 2011-05-18, 2011-06-13, 2011-06-30 raštus galėjo visa tai pateikti atsakovui. Atsakovui, sužinojus R. M. pateiktą informaciją apie interviu atlikimo aplinkybes ir įvertinus interviu garso įrašo turinį, nekilo abejonių dėl nurodytų aplinkybių egzistavimo, todėl nebuvo pagrindo kreiptis į žurnalistą J. G. dėl papildomos informacijos pateikimo. Todėl daro išvadą, kad Sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant pareiškėjos teisės į gynybą, atlikus išsamų ginčo situacijos aplinkybių tyrimą ir nepažeidžiant nešališkumo principo bei Viešojo administravimo įstatymo 8 str.

8Teismo posėdyje atsakovo atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (žr. teismo posėdžio protokolą).

9Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos lenkų rinkimų akcija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos UAB „Respublikos“ leidiniai skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10Atsiliepime į skundą (b. l. 117-120) nurodė, kad mano, jog atsakovė tinkamai įvertino dienraštyje „Respublika“ 2011-04-14 ir 2011-04-15 publikuotose straipsniuose „Yra ir gerų lenkų“ bei „Ir tarp lenkų yra mafija“ paskelbtos informacijos apie Lietuvos lenkų rinkimų akciją pobūdį ir pagrįstai konstatavo, kad straipsnyje paskelbti teiginiai neatitinka tikrovės ir pažeidžia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos dalykinę reputaciją. Ginčo atveju buvo nustatyta, kad dienraščio „Respublika“ 2011-04-14 ir 2011-04-15 publikacijose buvo paskelbta konstatuojamojo pobūdžio informacija apie Lietuvos lenkų rinkimų akciją, kurios tikrumas gali būti patikrintas įrodinėjimo priemonėmis. Pažymėjo, kad ginčo teiginiuose paskelbtos informacijos tikrumą galėjo patvirtinti arba paneigti tik pareiškėja, kuri paskelbė ginčo publikaciją, nes viešai paskelbti faktai nėra užfiksuoti kokiuose nors dokumentuose, kuriuos atsakovas, pasinaudodamas VIĮ 50 str. 2 d. 3 p. numatyta teise, būtų galėjęs gauti iš kompetentingų institucijų. VIĮ 2 str. 76 d. nustato, kad už viešai skleidžiamos informacijos teisėtumą atsako viešosios informacijos skleidėjas, t. y. pareiškėja UAB „Respublikos“ leidiniai. Atsakovas kreipėsi į pareiškėjos generalinę direktorę, prašydamas paaiškinti ginčo objektu esančios informacijos atitikimą tikrovei įrodančias aplinkybes bei pateikti savo poziciją dėl susidariusios situacijos. Viešosios informacijos rengėja ir skleidėja UAB „Respublikos“ leidiniai nepateikė jokių įrodymų dėl paskleistų teiginių apie Lietuvos lenkų rinkimų akciją atitiko tikrovei, todėl Sprendime atsakovas pagrįstai vadovavosi duomenų neatitikimo tikrovei prezumpcija ir konstatavo VIĮ 3 str. 3 d., 19 str. 2 d., 22 str. 8 d. 1 p. bei 41 str. 2 d. 1 p. pažeidimus. Akcentavo, kad vadovavimasis duomenų neatitikimo tikrovei prezumpcija buvo būtinas ir neišvengiamas, nes atsakovas, neturėdamas informacijos pareiškėjos poziciją patvirtinančių įrodymų, neturėjo jokios kitos galimybės nustatyti ginčo objektu esančiuose teiginiuose paskelbtos informacijos tikrumo. VIĮ nuostatos nenustato pareigos atsakovui kreiptis į publikacijas rengusį žurnalistą J. G. tam, kad būtų įvertintas informacijos teisėtumas, nes įstatyminė pareiga pateikti įrodymus apie ginčo informacijos teisėtumą tenka būtent viešosios informacijos rengėjui, t. y. pareiškėjai. Viešai publikuodama tikrovės neatitinkančią ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją, pareiškėja, t. y. dienraščio leidėja, bei straipsnio autorius, taip pat R. M., sąmoningai klaidino visuomenę, siekė sumenkinti ir pažeminti Lietuvos lenkų rinkimų akciją visuomenės akyse, pakirsti pasitikėjimą ja, kaip politine partija. Akivaizdu, kad nepagrįsti ir viešai Lietuvos lenkų rinkimų akcijai metami kaltinimai prieštarauja objektyvios ir garbingos žurnalistikos principams, peržengia Konstitucijoje ir įstatymuose nubrėžtas saviraiškos laisvės ribas. Kategoriškais, konstatuojamojo pobūdžio ir tikrovės neatitinkančiais ginčo teiginiais visuomenė viešai informuojama apie tai, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija neva yra monopolizavusi visuomenės informavimo priemones, kurių pagalba kursto tautinę neapykantą bei Vilniaus krašto gyventojų baimę. Paskelbti teiginiai taip pat suponuoja vienareikšmiškai suprantamą žinią, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcijai atstovaujantys politikai piktnaudžiauja užimamomis pareigomis, papirkinėja politikus, o žemės reformą vykdo neskaidriai (nusikalstamai). Ginčo teiginiais Lietuvos lenkų rinkimų akcija taip pat kaltinama nusikalstamomis, Konstitucijai prieštaraujančiomis veikomis – neteisėtu poveikiu rinkimų procesui bei jų rezultatams, taip pat politinių partijų veiklą reglamentuojančių įstatymų pažeidimu, nepagrįstu ir neteisėtu žmonių atleidimu iš darbo. Tokie viešai paskelbti teiginiai yra neatitinkantys tikrovės ir, atsižvelgiant į paskleistų teiginių turinį, akivaizdžiai pažeidžiantys Lietuvos lenkų rinkimų akcijos dalykinę reputaciją. Taigi, laiko, kad atsakovas pagrįstai nurodė, kad kiekvienu atveju sprendžiant, ar visuomenės informavimo priemonė, t. y. šiuo atveju pareiškėja, pažeidė juridinio asmens dalykinę reputaciją, būtina nustatyti, ar ginčo teiginiais buvo paskleista žinia ar nuomonė; kad ginčo teiginiai dėl savo konstrukcijos ir konstatuojamojo pobūdžio yra priskirtini žiniai; kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija VIĮ 2 str. 73 d. prasme yra priskiriama viešiesiems juridiniams asmenims; kad VIĮ 3 str. 3 d. ir 41 str. 2 d. 1 p. nustatyta pareiškėjos pareiga viešąją informaciją visuomenės informavimo priemonėje pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai, žurnalistas privalo teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus. Atsakovė, įvertinusi turimus duomenį, padarė teisingą išvadą, kad ginčo publikacijų rengėja, t. y. pareiškėja, viešai paskelbė pakeistą I M. išsakytų teiginių turinį, juos papildė ir patikslino, pakeitė jų eiliškumą, tačiau nevykdė jai įstatyme numatytos pareigos patikrinti skleidžiamos informacijos tikrumo patikimumo. Be to, atsakovė pagrįstai nusprendė, kad ginčo teiginiai diskredituoja Lietuvos lenkų rinkimų akciją ir pažeidžia jos dalykinę reputaciją, nes praneša visuomenei vienareikšmiškai suprantat žinią apie padarytus tiek moralės, tiek teisės normų pažeidimus, negarbingus poelgius, netinkamą elgesį viešajame gyvenime. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja klaidingai nurodė, kad ginčo informacija apie Lietuvos lenkų rinkimų akciją jau buvo paskleista ir nebuvo paneigta. Pareiškėjos minima informacija nėra tapati, analogiška ginčo publikacijose paskleistai informacijai. Pareiškėja paskleidė visiškai naują tikrovės neatitinkančią ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją, todėl jai tenka visa atsakomybę už tokios informacijos paskleidimą. Atsižvelgiant į VIĮ nuostatas, taip pat į CK 2.24 str. normas bei į suformuotą tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, akivaizdu, kad Sprendimas, kuriuo viešosios informacijos rengėja ir skleidėja UAB „Respublikos“ leidiniai buvo pripažinta pažeidusi VIĮ nuostatas, yra visiškai pagrįstas ir teisėtas. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, nėra jokių objektyvių priežasčių panaikinti iš esmės teisėtą atsakovo Sprendimą, o pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai dėl Sprendimo nepagrįstumo yra teisiškai nereikšmingi.

11Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus argumentus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (žr. teismo posėdžio protokolą).

12Skundas netenkintinas.

13Byloje ginčas kilo dėl 2011-10-20 Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir atsakovas, Inspektorius) sprendimo Nr. SPR-111 „Dėl publikacijose „Yra ir gerų lenkų“ („Respublika“, 2011-04-14, Nr. 86/6335), „Ir tarp lenkų yra mafija“ („Respublika“, 2011-04-15, Nr. 87/6335) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 19-25, 106-112).

14Taigi, nagrinėjamos bylos ginčo dalykas Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o nagrinėjamos bylos ginčo objektas – viešosios informacijos pateikimo visuomenės informavimo priemonėse pagrindai ir tvarka.

15Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 str. 1 d., skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

16ABTĮ 3 str. 2 d. taip pat reglamentuojama, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

17Byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad tretysis suinteresuotas asmuo 2011-05-03 su skundu kreipėsi į Inspektorių dėl publikacijose „Yra ir gerų lenkų“ („Respublika“, 2011-04-14, Nr. 86/6334), „Ir tarp lenkų yra mafija“ („Respublika“, 2011-04-15, Nr. 87/6335) paskelbtos informacijos (b. l. 77-79). Skunde nurodė, kad publikacijos „Yra ir gerų lenkų“ („Respublika“, 2011-04-14, Nr. 86/6334) teiginiuose „<...> visi lenkiški laikraščiai, žurnalai, radijo stotis, interneto portalai priklauso šios partijos veikėjams arba su jais glaudžiai, net giminystės ryšiais susijusiems asmenims“, ,,<...> lenkams nuo mažumės skiepijama neapykanta lietuviams“, „Bet privatizuoti tokias vietas LLRA veikėjai leido ne bet kam – tik išskirtiniams. Eiliniams žmonėms buvo palikta demagogija apie lietuvius“, „Taip į Vilniaus rajoną atsikėlė žemes galybė Lietuvos politikų ir valdininkų ne lenkų. Jie sėdi LLRA kišenėje <...>“, „Dalis žinomų Lietuvos politikų buvo tiesiog nupirkti žeme Vilniaus rajone“ bei publikacijos „Ir tarp lenkų yra mafija“ („Respublika“, 2011-04-15, Nr. 87/6335) teiginiuose „<...> LLRA vis dėlto bijo vieno klausimo – apie žemės reformos Vilniaus krašte teisėtumą, sklypų dalybas saviems ar besąlygiškai pritariantiems partijai“, „Per LLRA valdymo metus Vilniaus kraštas virto kažkokia Aleksandro Lukašenkos Baltarusija Lietuvoje. Čia tvyro vien baimė, kurią nuolat kursto ši partija. Už bet kokį prieštaravimą žmonės atleidžiami iš darbo. Be jokios priežasties, o išmestiems siūloma bylinėtis“, „Vilniaus krašte dar turbūt nėra buvę laisvų, demokratiškų rinkimų. Jų kontrolės sistemą LLRA sutvarkė taip, kad vietos veikėjai turbūt dešimties balsų tikslumu galėtų pasakyti atskirų kandidatų rinkimus“, „Nusižengimai buvo akivaizdūs, tačiau balsavimui klausimas buvo pateiktas taip, kad pinigus LLRA vis tiek gavo“ buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti ir jos dalykinę reputaciją pažeidžianti informacija (b. l. 80-83, 91-93). Trečiojo suinteresuota asmens nuomone, tokiais veiksmais buvo pažeistos Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 3 d., 19 str. ir 22 str. 8 d. 4 p. nuostatos. Taigi, atsižvelgiant į tai, prašė atsakovo: 1) nustatyti Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 3 d., 19 str. ir 22 str. 8 d. 4 p. pažeidimus; 2) įspėti UAB „Respublikos“ leidiniai dėl nustatytų pažeidimų; 3) pareikalauti, kad UAB „Respublikos“ leidiniai paneigtų tikrovės neatitinkančią bei dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją ir paskelbtų nurodyto turinio paneigimus; 4) priimtą sprendimą paskelbti „Valstybės žinių“priede „Informaciniai pranešimai“.

18Iš bylos medžiagos matyti, kad Inspektorius, tirdamas anksčiau paminėtą skundą, 2011-05-18 raštu Nr. SK-117/S-475 „Dėl paaiškinimų pateikimo“ kreipėsi į UAB „Respublikos“ leidiniai“ direktorę D. V., prašydamas paaiškinti paskelbtos informacijos atitikimą tikrovei įrodančias aplinkybes bei pateikti savo poziciją dėl susidariusios situacijos (b. l. 84, 85).

19UAB „Respublikos“ leidiniai 2011-06-23 rašte Nr. 245 „Dėl paaiškinimų pateikimo“ nurodė, kad pateikti teiginiai yra laikraščio žurnalistui J. G. interviu su Lietuvos lenku R. M. išsakyta R. M. nuomonė, kurios atitikimo tikrovei aplinkybių pateikti neįmanoma. Pastebėjo, kad žurnalistas J. G. turi interviu garsinį įrašą, kurį esant poreikiui, gali pateikti suinteresuotai institucijai (b. l. 86).

20Inspektorius 2011-06-30 raštu Nr. SK-117; SK-122/S-627 „Dėl garso įrašo pateikimo“ paprašė pateikti minėtą garso įrašą, kuris viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo atsakovui buvo pateiktas (b. l. 8; Priedas „Kompiuterinė laikmena“).

21Be kita ko, Inspektorius kreipėsi į R. M., prašydamas informuoti, ar ginčo teiginiai atitinka interviu metu jo išsakytus teiginius, ir paaiškinti paskelbtos informacijos aplinkybes (b. l. 88-90).

22R. M. atsakovui pateikė Paaiškinimą (Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje gautas 2011-07-21), kuriame paaiškino, kad š. m. balandžio pradžioje jam kelis kartus skambino „Respublikos“ žurnalistas, kuris norėjo pasikalbėti apie situaciją, susijusią su V. T. ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veiksmais. Jo ir žurnalisto susitikimas ir pokalbis įvyko, tačiau pokalbio pabaigoje buvo susitarta, kad R. M. nuomonė ir paminėti faktai bus tikslinami tiek jo, tiek redakcijos ir tik po to interviu galės pasirodyti spaudoje. Teigė, kad, berods, kitą dieną jam paskambimo žurnalistas ir pasakė, kad jo išsakyta nuomonė rytojaus dieną bus paskelbta laikraštyje. R. M. žurnalistui pažymėjo, kad jų susitarimas buvo kitoks ir, jo nuomone, be patikslinimų tokia informacija negali būti skelbiama viešai. Žurnalistas pabrėžė, kad tokį sprendimą priėmė vyriausiasis redaktorius, o R. M. bandymas įtikinti žurnalistą neskelbti nepatikrintos nuomonės buvo nesėkmingas. Dėl šios priežasties publikacijose atsirado daug teiginių, kurių R. M. apskritai neminėjo žurnalistui – jis nekalbėjo apie abonentus, masonus, nesakė, kad V. T. palaikydavo Artūrą Zuoką, arba kaip tik sakė atvirkščiai. R. M. pažymėjo, kad visos kitos publikacijų dalys yra grindžiamos spaudoje pasirodžiusiomis publikacijomis, pokalbiais su žmonėmis, asmeniniais pastebėjimais (b. l. 94).

23Įvertinęs visus turimus rašytinius įrodymus, paaiškinimus, išklausęs garso įrašą, atsižvelgdamas į tai, kad viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, žinodamas, jog ketinama skelbti informacija nėra visiškai tiksli ir tikra bei pagrįsta tik nepatvirtintais asmeniniais pastebėjimais ir išvadomis, Sprendime priėjo prie išvados, kad bendrovė paskelbė ginčo objektu esančius teiginius, kurių atitikimo tikrovei netikrino ir atsakovui nepateikė jų tikrumą patvirtinančių įrodymų. Vadovaudamasis paskleistos informacijos neatitikimo tikrovei prezumpcija, konstatavo, kad ginčo teiginiuose buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, kuri pagal savo turinį ir pobūdį laikytina ne viešojo asmens kritika, dalykinę reputaciją bei Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 3 d. pažeidžiančia informacija. Taigi, Sprendimu atsakovas nusprendė: 1) įspėti viešosios informacijos rengėją ir skleidėją UAB „Respublikos“ leidiniai“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 3 d. bei 41 str. 2 d. 1 p. pažeidimo; 2) įpareigoti UAB „Respublikos“ leidiniai Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka paneigti tikrovės neatitinkančią bei pareiškėjos dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją; 3) išsiųsti sprendimo kopiją pareiškėjai bei UAB „Respublikos“ leidiniai direktorei D. V.; 4) viešai paskelbti sprendimą „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje (b. l. 19-25, 106-112).

24Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Visuomenės informavimo įstatymas, Viešojo administravimo įstatymas ir kiti teisės aktai, susiję su jų įgyvendinimu.

25Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 36 d. nustatyta, kad nuomonė yra visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonei netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. To pačio straipsnio 84 d. reglamentuojama, kad žinia yra visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas tikras faktas ar tikri (teisingi) duomenys. Šio įstatymo 3 str. 3 d. bei 41 str. 2 d. 1 p. nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai, o žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais, o nesant galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje.Visuomenės informavimo įstatymo 54 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones.

26Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtinta teisė laisvai skleisti informaciją nėra absoliuti. Konvencijos 10 str. 2 d. nustatyta, kad naudojimasis 10 str. 1 d. nustatytomis laisvėmis, kadangi tai susiję su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tokių formalumų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar viešosios tvarkos interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, žmonių sveikatai bei moralei, taip pat kitų asmenų orumui ar teisėms apsaugoti, užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui ar teisminės valdžios autoritetui ir nešališkumui garantuoti. Konstitucijos 25 str. 3 d. nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Pagal Konstitucijos 21 str. 2 ir 3 d. bei 22 str. 4 d., žmogaus orumą gina įstatymas, draudžiama žeminti žmogaus orumą, kad įstatymas ir teismas saugo, jog niekas nepatirtų kėsinimosi į jo garbę ir orumą.

27Pastebi ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998-05-15 nutarime Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7 (1) straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 3 p. išaiškinta, kad fizinio asmens garbė ir orumas ar juridinio asmens dalykinė reputacija yra ginami, kai nustatoma šių faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleistos žinios yra apie asmenį; 3) faktas, jog paskleistos žinios yra žeminančio pobūdžio; 4) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Kiekvienu atveju sprendžiant, ar visuomenės informavimo priemonėje paskelbta informacija pažeidė asmens dalykinę reputaciją, būtina nustatyti, ar publikacijoje buvo paskelbtos žinios, ar nuomonės.

28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-662-3299/2011 yra nurodęs, kad teismų praktikoje ne kartą yra pasakyta, kad atribojimas, ar atitinkama paskelbta informacija laikytina žinia ar nuomone, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atliktas ištyrus bylai reikšmingas aplinkybes, atlikus įvairiapusę analizę, atsižvelgiant, be kita ko, į teiginių patikimumo, įrodomumo kriterijus. Pagrindiniu kriterijumi, atribojančiu nuomonę nuo žinios, teismų praktikoje pripažįstama galimybė žiniai taikyti objektyvios tiesos kriterijų.

29ABTĮ 57 str. 6 d. nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Pagal ABTĮ 86 str. 2 d., priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

30Teisėjų kolegija, visapusiškai ir objektyviai ištyrusi bylos rašytinių įrodymų visumą bei vadovaudamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, daro išvadą ir konstatuoja, kad teisė reikšti mintis ir skleisti informaciją nėra absoliuti ir gali būti apribota teisės aktuose nustatytais atvejais, kai būtina apsaugoti kitų asmenų garbę bei orumą. Ginčo atveju, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas priėjo prie pagrįstos išvados, kad ginčo objektu esančiuose teiginiuose buvo paskelbtos žinios ir R. M. nelaikytinas viešu asmeniu. Pareiškėja nesilaikė Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 3 d. ir 41 str. 2 d. 1 p. nustatytų pareigų. Kadangi R. M. neviešas asmuo, todėl pareiškėja privalėjo patikrinti pateiktą informaciją. Byloje nėra jokių duomenų, kad R. M. būtų atstovavęs lenkų tautines mažumas. Pareiškėja paskelbė konstatuojamąjį pobūdį turinčius faktus.

31Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba yra viešojo administravimo subjektas, todėl jos priimamiems aktams taikomos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos.

32Viešojo administravimo įstatymo 3 str. įtvirtinta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo, subsidiarumo ir „vieno langelio“ principais.

33Pagal to pačio įstatymo 8 str., individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu.

34Lietuvos vyriausiasis administracinio teismas savo suformuotoje teisminėje praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad „viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008); „teisės aktas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi tiksliai žinoti, kokią teisei priešingą veiką įvykdė ir kokiu teisiniu pagrindu jam skiriamos poveikio priemonės. Priešingu atveju teisė apsiginti nuo inkriminuojamos veikos tampa iliuzine, pažeidžiama principinė nuostata teisiniuose santykiuose laikytis teisių ir pareigų vienovės. Situacija, kada viešosios teisės srityje viešojo administravimo sistemos subjektas turi daugiau teisių negu pareigų, yra ydinga“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-549/2007); „Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. įpareigoja viešojo administravimo subjektus pagrįsti administracinius sprendimus nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Jeigu iš viešojo administravimo subjekto priimto akto negalima daryti išvados, kokiais faktais ir / ar teisės normomis vadovaujantis šis administracinis aktas buvo priimtas, tokiu atveju įrodyti akto teisėtumą ir pagrįstumą turi aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas, o pastarajam šių aplinkybių neįrodžius toks administracinis aktas negali būti pripažįstamas teisėtu. Pažymėtina, kad administracinio akto pagrindimas nustatytais faktais ir teisės normomis nebūtinai privalo būti nurodytas pačiame akte, tačiau gali atsispindėti iš kitų su administracinio akto priėmimu susijusių dokumentų“; „individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus, sprendimas, t. y. institucijos valia, neprivalo būti išdėstytas viename teisės taikymo rašytiniame akte“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-03-750/2004; A-444-203/2005; A-556-549/2007; A-63-994/2008; A-556-1395/2008).

35Skundžiamo Sprendimo turinio analizė leidžia teisėjų kolegijai pagrįstai teigti, kad skundžiamas aktas atitinka individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, kurie reglamentuojami Viešojo administravimo įstatymo 8 str. Jis pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), motyvuotas, pasirašytas įgalioto asmens.

36Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasi ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija daro išvadą ir konstatuoja, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė įstatymo ar kito teisės akto, neviršijo kompetencijos (neveikė ultra vires), administracijos aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių jis buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, Inspektorius tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Procedūrinių pažeidimų nepadarė. Todėl naikinti Sprendimą, remiantis ABTĮ 89 str. nuostatomis, nurodytais ir kitais motyvais, nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.)

37Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Nutarė

38pareiškėjos UAB „Respublikos“ leidiniai skundą atmesti kaip nepagrįstą.

39Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. pareiškėja UAB „Respublikos“ leidiniai (toliau – ir pareiškėja,... 4. Skunde nurodė, kadangi atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą,... 5. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas patvirtino skunde išdėstytus... 6. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius su pateiktu skundu nesutiko ir... 7. Atsiliepime į skundą (b. l. 69-76) nurodė, kad atsakovas priėmė motyvuotą... 8. Teismo posėdyje atsakovo atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus,... 9. Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos lenkų rinkimų akcija su pateiktu... 10. Atsiliepime į skundą (b. l. 117-120) nurodė, kad mano, jog atsakovė... 11. Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovė patvirtino atsiliepime... 12. Skundas netenkintinas.... 13. Byloje ginčas kilo dėl 2011-10-20 Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau... 14. Taigi, nagrinėjamos bylos ginčo dalykas Sprendimo teisėtumas ir... 15. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5... 16. ABTĮ 3 str. 2 d. taip pat reglamentuojama, kad teismas nevertina ginčijamo... 17. Byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad tretysis suinteresuotas... 18. Iš bylos medžiagos matyti, kad Inspektorius, tirdamas anksčiau paminėtą... 19. UAB „Respublikos“ leidiniai 2011-06-23 rašte Nr. 245 „Dėl paaiškinimų... 20. Inspektorius 2011-06-30 raštu Nr. SK-117; SK-122/S-627 „Dėl garso įrašo... 21. Be kita ko, Inspektorius kreipėsi į R. M., prašydamas informuoti, ar ginčo... 22. R. M. atsakovui pateikė Paaiškinimą (Žurnalistų etikos inspektoriaus... 23. Įvertinęs visus turimus rašytinius įrodymus, paaiškinimus, išklausęs... 24. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Visuomenės informavimo įstatymas,... 25. Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 36 d. nustatyta, kad nuomonė yra... 26. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau –... 27. Pastebi ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998-05-15 nutarime... 28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr.... 29. ABTĮ 57 str. 6 d. nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto... 30. Teisėjų kolegija, visapusiškai ir objektyviai ištyrusi bylos rašytinių... 31. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba yra viešojo administravimo... 32. Viešojo administravimo įstatymo 3 str. įtvirtinta, kad viešojo... 33. Pagal to pačio įstatymo 8 str., individualus administracinis aktas turi būti... 34. Lietuvos vyriausiasis administracinio teismas savo suformuotoje teisminėje... 35. Skundžiamo Sprendimo turinio analizė leidžia teisėjų kolegijai pagrįstai... 36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi nurodytų teisės normų... 37. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1... 38. pareiškėjos UAB „Respublikos“ leidiniai skundą atmesti kaip... 39. Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali...