Byla A-502-855-09

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei dalyvaujant pareiškėjos atstovui adv. Povilui Juzikiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. T. atstovo advokato Povilo Juzikio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. T. skundą atsakovams Valstybės įmonei Registrų centrui ir Registrų centro Šiaulių filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Šiaulių miesto savivaldybės tarybai, Šiaulių apskrities viršininko administracijai, E. K. individualiai įmonei dėl sprendimų panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja B. T. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 387 ir panaikinti VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2005 m. sausio 18 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta suformuoti nekilnojamąjį daiktą susisiekimo komunikacijas – automobilių stovėjimo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), registro įrašo Nr. 44/50953, esančią Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, ir jį kaip savarankišką nekilnojamąjį daiktą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir panaikinti VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2005 m. sausio 18 d. sprendimą dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą susisiekimo komunikacijas – automobilių stovėjimo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), registro įrašo Nr. 44/50953, esančią Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Taip pat pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjos atstovas advokatas Povilas Juzikis paaiškino, jog B. T. nustatyta tvarka ir terminais yra pateikusi prašymą atkurti jai nuosavybės teises į savininko A. G. valdytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami), Šiaulių mieste, buvusiame (duomenys neskelbiami) kaime. Šiaulių miesto savivaldybės taryba nustatyta tvarka dalijo žemės sklypus, sklypas, kurį pretendentė norėtų susigrąžinti natūra, užstatytas savivaldybei priklausančia aikštele, todėl pareiškėja nustatyta tvarka kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su reikalavimu pripažinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos veiksmus vilkinimu ir įpareigoti atkurti jai nuosavybės teises. Vienas iš skundo argumentų buvo tai, kad sklype yra aikštelė, kuri yra suformuota kaip nekilnojamasis turtas ir ji įregistruota Šiaulių miesto savivaldybėje nuosavybės teise, todėl pagal piliečių nuosavybės atkūrimo teises sklypas yra išperkamas ir negali būti formuojamas pretendentei susigrąžinti natūra. Todėl pareiškėja išsireikalavo iš VĮ Registrų centro bylą, su ja susipažino ir pastebėjo, kad aikštelės teisinė registracija atlikta nesant jokių teisinių pagrindų. Nėra nekilnojamojo daikto suformavimo dokumentų, nuosavybės teisių atsiradimą patvirtinantis dokumentas neatitinka nekilnojamo turto registro įstatyme numatytų reikalavimų. Pareiškėjos nuomone, nurodytas VĮ Registrų centro Šiaulių filialo sprendimas yra neteisėtas. Centrinis registratorius, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, paliko Šiaulių filialo sprendimą nepakeistu, todėl pareiškėja nustatyta tvarka šį sprendimą apskundė teismui. Nurodė, jog nekilnojamo turto registre registravimo procedūros susideda iš dviejų etapų: pirma, tai nekilnojamo daikto suformavimas, antra – nuosavybės teisių į tą nekilnojamą turtą įregistravimas. Tam, kad būtų nekilnojamasis daiktas suformuotas, turi būti įstatymų nustatyta tvarka parengti kadastro duomenys ir priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas dėl tų duomenų (tam tikri dokumentai). Susipažinus su nekilnojamojo turto kadastro registro byla, nustatyta, jog joje nėra nė vieno dokumento, įrodančio, jog su ginču susijusi aikštelė yra pastatyta teisėtai, t. y. nėra statinių pripažinimo akto, vykdomojo komiteto sprendimo dėl galimumo naudotis ta aikštele. Pareiškėjos manymu, daiktas buvo suformuotas nesant juridinio pagrindo. Centrinio registratoriaus sprendimo motyvas, kad Statybos įstatymo nuostatos dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti konkrečiu atveju nėra taikomos, nes aikštelė yra statyta 1983 m. – iki Statybos įstatymo įsigaliojimo, pareiškėjos nuomone, yra nepagrįstas, nes nėra nė vieno dokumento, patvirtinančio, kad ta aikštelė iš tikrųjų yra sukurta 1983 m. Tokius duomenis registrų centras nustatė iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2003 m. liepos 10 d. rašto, kuriuo administracija pažymi, kad aikštelė yra pastatyta 1983 m., jis yra įsegtas į nekilnojamojo turto kadastro registro bylą, tačiau nė vieno dokumento, patvirtinančio, kad tikrai tokie dalykai buvo, nėra pateikta, todėl tai kelia pagrįstų abejonių. Iki Statybos įstatymo įsigaliojimo statinių statybą reglamentavo kiti teisės aktai, pagal kuriuos 1983 metais aikštelės statybai turėjo būti išduotas statybos leidimas, aikštelė turėjo būti pripažinta tinkama naudotis. Tokių dokumentų byloje nėra, todėl, pareiškėjos nuomone, tokia statyba turi būti pripažinta savavališka statyba, o į savavališką statybą negalima įgyti nuosavybės teisių. Šiuo atveju VĮ Registrų centro Šiaulių filialas atliko registraciją pagal vienintelį dokumentą – Šiaulių apskrities viršininko administracijos surašytą 2004 m. gruodžio 21 d. priėmimo–perdavimo aktą. Pareiškėjos nuomone, tai nėra dokumentas statybos teisėtumui pripažinti, daiktas yra suformuotas netinkamai ir to nepakako įregistruoti patį daiktą registre. Atsisakydamas tenkinti pareiškėjos skundą, centrinis registratorius visiškai nenurodė, kokios nuostatos turėtų būti taikomos ir kodėl turėtų būti tokia išvada. Centrinis registratorius nurodė vienintelę aplinkybę, kad kai nebuvo išduoti statybos leidimai ar tuo metu jie buvo nebūtini, statinių savininkai ar asmenys, valdantys nekilnojamą turtą patikėjimo teise, turi pateikti tik nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjos nuomone, šita teisės norma atitinka Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo redakcijos, galiojusios 2004 m. sausio 1 d., nuostatą, kurioje buvo iš tikrųjų nustatyta, kad tų dokumentų nereikia, tačiau registracija buvo atlikta 2005 m. sausio 18 d. šiai teisės normai jau nebegaliojant. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojančio įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje buvo konkrečiai nustatyta, kad dėl statinių, kurie buvo pastatyti iki 1991 m., sąrašą statinių ir dokumentus, kuriuos reikia pateikti nekilnojamojo turto registro tvarkytojai, nustato Vyriausybė. Yra vienintelis Vyriausybės nustatytas sąrašas – senų statinių, pastatytų iki 1991m. kaimo vietovėje, įregistravimas. Iki 1959 m. iš viso nebuvo jokios statinių įstatymų tvarkos, jie iš viso be dokumentų buvo registruojami. Ta teisinė registracija kaimuose nebuvo vykdoma. Pareiškėjos atstovas taip pat nurodė, jog Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatyta laikinųjų statinių sąvoka, t. y. aikštelės su dirbtine danga yra laikomos laikinais statiniais. Laikino statinio eksploatavimo terminas negali būti ilgesnis kaip 3 metai, o šiuo atveju aikštelė buvo pastatyta 1983 metais. Be to, pagal įstatymą toks statinys negali būti laikomas statiniu, nes jis negali būti priskiriamas nei prie kelių, nei prie statinių. Tokie statiniai skirti transporto priemonių eismui, o toje aikštelėje joks eismas nevyksta – tai yra visiškai atskiras objektas.

5Atsakovai VĮ Registrų centras ir VĮ Registrų centro Šiaulių filialas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad šiuo atveju Nekilnojamojo turto registre įregistruota aikštelė vadovaujantis Civilinio kodekso 4.2 straipsnio 2 dalimi yra nekilnojamas daiktas, nes pagal savo prigimtį yra susijusi su žemės sklypu ir jos negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jos paskirties ir iš esmės nesumažinus jos vertės. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį yra inžinerinis statinys, kuris pagal statinių techninį reglamentą STR. 1.01.09.:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 5 priedą klasifikuojamas kaip susisiekimo komunikacija kelio–inžinerinis statinys. Dėl statybos metų paaiškino, jog pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 522 „Dėl nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“ 107.4 punktą jie gali būti nustatyti pagal raštišką naudotojo pareiškimą. Taip yra ir šioje byloje. Šiaulių miesto savivaldybės daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą yra įregistruotos 2004 m. gruodžio 21 d. perdavimo-priėmimo aktu, kurį Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo perdavė, o Šiaulių miesto savivaldybės tarybos įgaliotas asmuo priėmė Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nuosavybėn nekilnojamąjį daiktą pagrindu. Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarka patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870. Šiuo nutarimu patvirtintos tvarkos 9 punkte numatyta, kad turtas savivaldybių nuosavybėn perduodamas pagal perdavimo aktus. Minėtos tvarkos 6 punktas nustato, kad savivaldybės perduotą valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka, kas ir buvo tiksliai taip padaryta. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėja neginčija nuosavybės teisių. Dėl nekilnojamojo daikto įregistravimo teisėtumo paaiškino, jog formuojant kaip atskirus nekilnojamojo turto objektus statinius, kuriems statyti ar kitaip pertvarkyti, įstatymų nustatyta tvarka nebuvo išduoti statybos leidimai, ar tie statiniai pastatyti tada, kai šių reikalavimų nebuvo, arba tokie leidimai pagal įstatymus nebūtini, statinių savininkai ar juridiniai asmenys, valdantys nekilnojamąjį turtą patikėjimo teise, Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui turi pateikti tik nuosavybės teisę ar valdymo teisę patvirtinančius dokumentus (LVAT nutartis A-571-03). Statiniai, kurių statyba baigta iki Statybos įstatymo įsigaliojimo, negali būti formuojami šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovai nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A8-746-05 (2005 m. birželio 23 d. nutartis), pasisakydamas dėl valstybinio turto, kuris buvo pastatytas iki Statybos įstatymo priėmimo, statybos ir valdymo teisėtumo konstatavo, kad „nors byloje nėra duomenų, kad ginčo aikštelė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus buvo tinkamai teisiškai įforminta, tačiau preziumuojama, kad ši aikštelė pirminio jos savininko – valstybės – buvo pastatyta bei valdoma teisėtai“. Atsižvelgiant į tai, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos pateikti dokumentai dėl aikštelės bei daiktinių teisių į ją registravimo Nekilnojamojo turto registre yra pakankami prašymo dėl įregistravimo tenkinimui, ir VĮ Registrų centras su skundu nesutinka. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 4 dalis nurodo, kad pateikiamų dokumentų sąrašą statinių, įgytų ar pastatytų iki 1991 m. liepos 25 d., nustato Vyriausybė. Tokia tvarka yra nustatyta statinių registravimui kaimo vietovėje, tačiau nereglamentuota, kaip reikėtų registruoti miesto teritorijoje. Todėl nustatyta registravimo tvarka statiniams kaimo vietovėse yra taikoma kaip analogija.

6Tretysis suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybės taryba prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą ir registruodamas nekilnojamąjį turtą, taikė specialius įstatymus, laikėsi tinkamos procedūros. Akcentavo, jog ji yra kitokia, nei nustatyta privačiuose santykiuose. Nurodė, jog byloje esantis dokumentas patvirtina, kad turtas nuosavybės teise buvo perduotas savivaldybei 2004 m. gruodžio 21 d. perdavimo-priėmimo aktu. Aktas yra sudarytas specialių teisės aktų pagrindu – Valstybės turto perdavimo įstatymu, 1998 m. liepos 13 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 870 nustatyta Tvarka. Šios tvarkos 9.4 punkte nurodyta, kad automobilių stovėjimo aikštelė perduodama pagal perdavimo-priėmimo aktą, kuriame nurodomas objekto pavadinimas, adresas, inventorizacijos data, įsigijimo bei perdavimo data, likutinė vertė. Be to, Nekilnojamo turto kadastro įstatymo 11 straipsnio 1 dalis numato galimybę įregistruoti nekilnojamąjį turtą, kai nebuvo išduoti statybos leidimai, esant tik nuosavybės teisių dokumentui – perdavimo-priėmimo aktui.

7Trečiasis suinteresuotas asmuo E. K. individuali įmonė nurodė, jog skundo pagrįstumo klausimą palieka spręsti teismui. Aikštelė yra savivaldybės nuosavybė, sutarties pagrindu ją nuomoja nuo 1994 m. balandžio 10 d. Jos paskirtis – automobilių saugojimo aikštelė. Už tai moka nuomos ir žemės mokestį.

8Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities viršininko administracija atsiliepime skundo pagrįstumo klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra.

9II.

10Šiaulių apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarką reglamentuoja 1997 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymas (toliau – ir Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu patvirtinta Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo savivaldybėms priskirto valstybės turto perdavimo tvarka (toliau – ir Tvarka). Teismas, remdamasis Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 straipsnio 7 dalimi, Tvarkos 6 punktu, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi padarė išvadą, kad bylos medžiaga įrodyta, jog ginčo automobilių stovėjimo aikštelė buvo pastatyta 1983 metais, t. y. iki Statybos įstatymo įsigaliojimo, todėl remiantis teisės aktų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklėmis, minėto įstatymo nuostatos dėl ginčo aikštelės statybos teisėtumo negali būti taikomos, nes aikštelės pastatymo bei eksploatavimo pradžios metu negaliojo. Teismas atmetė pareiškėjos motyvus, jog byloje nėra nustatyta ginčo automobilių stovėjimo aikštelės pastatymo data, kaip nepagrįstus ir neteisėtus. Pažymėjo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 522 „Dėl nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“ 107.4 punktu, tais atvejais, kai statiniams statyti ar rekonstruoti nustatyta tvarka nebuvo išduoti leidimai, tie statiniai pastatyti tada, kai šių reikalavimų nebuvo arba tokie leidimai pagal įstatymus nebūtini, statybos (rekonstravimo) metai nustatomi pagal kitus pateiktus dokumentus arba, nesant statybos (rekonstravimo) metus patvirtinančių dokumentų, pagal raštišką naudotojo pareiškimą. Šiuo atveju byloje yra 2003 m. liepos 10 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos turto valdymo skyriaus raštas Nr. STR-1502 „Dėl automobilių stovėjimo aikštelių statybos metų“ (b. l. 75), kuriame nurodoma, jog remiantis atitinkamų gyvenamųjų namų (kvartalų) statybos metais, automobilio stovėjimo aikštelė (duomenys neskelbiami) įrengta 1983 metais. Šis raštas yra galiojantis, ginčo dėl jo nėra. Teisėjų kolegija konstatavo, jog ginčo aikštelės teisėtu savininku buvo valstybė, kuriai pagal tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 97 straipsnį nuosavybės teise priklausė visas valstybinis turtas. Todėl, nors byloje nėra duomenų, kad ginčo aikštelė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus buvo tinkamai teisiškai įforminta, tačiau yra preziumuojama, kad ši aikštelė pirminio jos savininko – valstybės – buvo pastatyta bei valdoma teisėtai (LVAT 2005 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-746/2005). Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje (įsigaliojusioje 2004 m. sausio 1 d.) nurodoma, jog kadastro tvarkytojui pateikiamų dokumentų sąrašą, kai yra prašoma įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą duomenis apie statinius, kurie buvo įgyti ar pastatyti iki 1991 m. liepos 25 d., nustato Vyriausybė. Teisėjų kolegija, susipažinusi su šį ginčą reglamentuojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, konstatavo, jog šios teisės normos pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybė nėra nustačiusi tvarkos, kaip registruoti senus statinius miestuose. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ patvirtino tik statinių, esančių kaimo vietovėse, registracijos tvarką. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šią įstatymo spragą bei vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 5 dalimi, padarė išvadą, jog šiuo atveju byloje būtina vadovautis nurodyto Vyriausybės nutarimo Nr. 278 nuostatomis. Atsižvelgdamas į minimo nutarimo 3, 5.5, 6.3 punktus, teismas konstatavo, jog statinių, kurie buvo įgyti ar pastatyti iki 1991 m. liepos 25 d., teisėtumą patvirtina vykdomojo komiteto potvarkiai, perdavimo-priėmimo aktai, privatizacijos dokumentai, kurie yra jokiais apribojimais nesuvaržytą nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai bei kurių pagrindu kadastro tvarkytojas įrašo ar pakeičia nekilnojamojo daikto kadastro duomenis. Šioje byloje atsakovas ir priėmė ginčijamą sprendimą vadovaudamasis 2004 m. gruodžio 21 d. priėmimo-perdavimo aktu, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1046, perdavė, o Šiaulių miesto savivaldybės tarybos įgaliotas asmuo priėmė Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nuosavybėn nekilnojamąjį daiktą – automobilių stovėjimo aikštelę, esančią prie (duomenys neskelbiami) pastato, kurios bendras plotas 890,00 kv. m.

11III.

12Apeliaciniu skundu pareiškėja B. T. , atstovaujama advokato Povilo Juzikio, prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė nei vieno pareiškėjos argumento, todėl teismo sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 87 str. 4 d.). Be to, vertindamas aikštelės suformavimo teisėtumą, teismas vadovavosi prielaidomis. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad analogiškos nuostatos šiuo metu galiojančiam Statybos įstatymui dėl statinių statybos galiojo ir 1983 metais, t. y. iki Statybos įstatymo įsigaliojimo (remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 1999 m. birželio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/1999). Pirmosios instancijos teismas, nenurodydamas, koks teisės aktas reglamentavo aikštelės statybos procesą 1983 metais, pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies nuostatas. Apeliantas nurodo, kad 1983 metais statybos procesą reglamentavo Ministrų tarybos 1976 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 307 patvirtinta Leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarka (galiojo iki Statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 249 Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių patvirtinimo); Ministrų Tarybos 1981 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 91 „Dėl pastatytų objektų priėmimo naudoti“, taip pat miesto žemės suteikimo statyboms tvarką nurodytu laikotarpiu reglamentavo Žemės kodeksas (ŽK 95 str. 1 p., 96, 98, 101, 13-22 str.). Remdamasis minėtais teisės aktais, apeliantas nurodo, jog tais metais bet kokia statyba mieste, ypač valstybinio turto, be dokumentų buvo negalima, nes tvarka ir turto apskaita buvo griežtai reglamentuota. Todėl netgi ir 1983 metais aikštelė turėjo būti statoma turint statybos leidimą ir turėjo būti išduotas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį, kad remiantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktu, žemės dangos atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais negali būti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo esant įstatymo spragą, nors jokios spragos nėra, kadangi tiek statybos, tiek registravimo procedūra miesto statiniams buvo išsamiai ir aiškiai reglamentuoti teismo nurodytu 1983 metų laikotarpiu. Todėl nepagrįstai buvo pagal analogiją taikomos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 nuostatos (remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 11 d. konsultacija Nr. A3-66 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 11 d. konsultacija „Dėl nuosavybės teisės į neregistruotų Nekilnojamojo turto registre pastatų kaimo vietovėje įteisinimo tvarkos“). Be to, apelianto nuomone, teismas pažeidė ABTĮ 28 straipsnio 3 dalį, nepagrįstai taikydamas prezumpciją, kad „ši aikštelė pirminio jos savininko – valstybės – buvo pastatyta bei valdoma teisėtai“. Šią prezumpciją teismas paėmė iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A8-746-05, kuri neturi jokio prejudicinio ryšio su nagrinėjama byla.

13Atsiliepime į apeliacinį skundą VĮ Registrų centro Šiaulių filialas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmestinas. Atsiliepime nurodo argumentus, kurie buvo išdėstyti pirmosios instancijos teismo sprendime.

14Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybės taryba prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat prašo priteisti iš pareiškėjos Šiaulių miesto savivaldybės tarybos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo motyvais.

15Teisėjų kolegija

konstatuoja:

16IV.

17Apeliacinis skundas atmestinas.

18Administracinis ginčas kilo dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo tenkinti prašymą įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Nagrinėjant bylą turi būti tikrinamas tokio administracinio akto teisėtumas ir pagrįstumas.

19Daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra išvardinti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje. To pat įstatymo 23 straipsnis (2, 3 dalys) reikalauja, kad tokie dokumentai kartu su prašymu būtų pateikiami teritoriniam registratoriui ir, kad jie atitiktų teisės aktų reikalavimus bei juose būtų įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtini duomenys.

20Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu atveju teritoriniam registratoriui buvo pateiktas 2004 m. gruodžio 21 d. priėmimo-perdavimo aktas, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1046, perdavė, o Šiaulių miesto savivaldybės tarybos įgaliotas asmuo priėmė Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nuosavybėn nekilnojamąjį daiktą – automobilių stovėjimo aikštelę, esančią prie (duomenys neskelbiami) pastato, kurios bendras plotas 890,00 kv. m.

21Jau minėtas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnis pateikia nebaigtinį sąrašą dokumentų, kurie gali būti pagrindu įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus. Straipsnio 10 punkte numatyta, kad registratoriui gali būti pateikti ir kiti įstatymų nustatyti dokumentai.

22Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarką reglamentuoja 1997 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu patvirtinta Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo savivaldybėms priskirto valstybės turto perdavimo tvarka.

23Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 straipsnio 7 dalis aiškiai nustato, kad turto perdavimo-priėmimo aktas yra teisinis pagrindas įstatymų nustatyta tvarka registruoti perduotą turtą turto registre. Taigi, vertinant pastarąją normą kaip specialiąją Nekilnojamojo turto registro bei Nekilnojamojo turto kadastro įstatymų atžvilgiu, yra pagrindas konstatuoti, kad tokiu būdu įstatymų leidėjas apibrėžė dar vieną kategoriją dokumentų, sudarančių pagrindą įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, bei sistemiškai susijusią su Nekilnojamojo turto registro įstatymo10 punktu. Paminėtų teisės aktų pagrindu sudarytas 2004 m. gruodžio 21 d. priėmimo-perdavimo aktas, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo perdavė Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nuosavybėn nekilnojamąjį daiktą – 890,00 kv. m ploto automobilių stovėjimo aikštelę, esančią prie (duomenys neskelbiami) pastato. Perdavimo priėmimo aktas nėra nuginčytas, byloje nesurinkta duomenų, patvirtinančių, kad dėl šio akto vyksta ginčas. Todėl pirmosios instancijos teismas, tinkamai išnagrinėjęs ginčą, pagrįstai pripažino teritorinio registratoriaus sprendimą suformuoti nekilnojamąjį daiktą susisiekimo komunikacijas – automobilių stovėjimo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), registro įrašo Nr. 44/50953, esančią Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, ir jį kaip savarankišką nekilnojamąjį daiktą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nuosavybę.

24Nenustačius pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinis skundas atmetamas.

25Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

26Pareiškėjos B. T. atstovo advokato Povilo Juzikio apeliacinį skundą atmesti. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja B. T. skundu kreipėsi į Šiaulių... 5. Atsakovai VĮ Registrų centras ir VĮ Registrų centro Šiaulių filialas... 6. Tretysis suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybės taryba prašė... 7. Trečiasis suinteresuotas asmuo E. K. individuali įmonė... 8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities viršininko administracija... 9. II.... 10. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu... 11. III.... 12. Apeliaciniu skundu pareiškėja B. T. , atstovaujama... 13. Atsiliepime į apeliacinį skundą VĮ Registrų centro Šiaulių filialas... 14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo Šiaulių... 15. Teisėjų kolegija... 16. IV.... 17. Apeliacinis skundas atmestinas.... 18. Administracinis ginčas kilo dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo... 19. Daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus... 20. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu atveju teritoriniam registratoriui buvo... 21. Jau minėtas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnis pateikia... 22. Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn... 23. Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 straipsnio 7... 24. Nenustačius pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų... 25. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 26. Pareiškėjos B. T. atstovo advokato Povilo Juzikio... 27. Nutartis neskundžiama....