Byla A-248-277-07

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Gintaro Kryževičiaus, sekretoriaujant Loretai Česnavičienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui adv. Sauliui Brazauskui, atsakovo atstovui Ričardui Juodeikiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rodena“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rodena“ skundą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. kovo 31 d. sprendimą Nr.(21.4-21.3)-KA-3614 bei įpareigoti atsakovą leisti pareiškėjui nuo 2006 m. vasario 1 d. atšaukti savo pasirinkimą skaičiuoti pridėtinės vertės mokestį (PVM). Taip pat pareiškėjas prašė priteisti jam iš atsakovo sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.

5Pareiškėjas nurodė, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 3 dalį jis buvo deklaravęs Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai savo pasirinkimą nuo 2004 m. gegužės 1 d. skaičiuoti PVM parduodant (perleidžiant) PVM mokėtojui nekilnojamuosius pagal prigimtį daiktus, išskyrus naujus pastatus (statinius) ar jų dalis. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 1 d. pareiškėjas nesudarė jokių sandorių dėl nekilnojamojo turto pardavimo. Atsižvelgdamas į tai pareiškėjas nusprendė nuo 2006 m. vasario 1 d. atšaukti savo pasirinkimą skaičiuoti PVM, todėl 2006 m. vasario 9 d. sudarydamas sandorį dėl nekilnojamojo turto pardavimo PVM neskaičiavo. Pareiškėjas 2006 m. kovo 24 d. pranešė atsakovui apie savo pasirinkimo skaičiuoti PVM parduodant PVM mokėtojui nekilnojamuosius daiktus atšaukimą nuo 2006 m. vasario 1 d., tačiau atsakovas ginčijamu sprendimu neleido pareiškėjui atšaukti savo pasirinkimo skaičiuoti PVM. Pareiškėjas nurodė, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad pasirinkimas skaičiuoti PVM parduodant nekilnojamuosius daiktus PVM mokėtojui galioja ne trumpiau kaip 24 mėnesius nuo pasirinkimo deklaravimo dienos visiems sudaromiems sandoriams. Tačiau Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo komentare yra nurodyta, jog tuo atveju, kai PVM mokėtojas, deklaravęs savo pasirinkimą skaičiuoti PVM, faktiškai nesudaro jokių sandorių dėl tokio nekilnojamojo turto pardavimo, jis gali atsisakyti savo pasirinkimo anksčiau nei praėjus 24 mėnesiams nuo pranešimo pateikimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pasirinkimas skaičiuoti PVM buvo deklaruotas iš anksto, t. y. dar nepradėjus skaičiuoti PVM sudarant nekilnojamųjų daiktų pardavimo sandorius, ir į tai, kad po minėto deklaravimo pareiškėjas faktiškai nesudarė jokių sandorių, galima daryti išvadą, jog pareiškėjas turėjo teisę atsisakyti savo pasirinkimo skaičiuoti PVM nepraėjus 24 mėnesiams nuo deklaravimo dienos.

6Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

7Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundžiamas dokumentas nėra administracinis aktas, o yra tik atsakovo raštas. Atsakovas nurodė, kad apmokestinamojo asmens pasirinkimas skaičiuoti PVM negali būti atšauktas anksčiau nei praėjus 24 mėnesiams nuo tos dienos, kai buvo pradėtas skaičiuoti PVM. Pareiškėjas šiuo atveju galėtų atsisakyti savo pasirinkimo skaičiuoti PVM ir nepraėjus 24 mėnesiams nuo pranešimo dienos, jeigu po 2004 m. gegužės 1 d. jis nebūtų sudaręs jokių sandorių dėl nekilnojamojo turto pardavimo ar kitokio perdavimo. Tačiau pareiškėjas 2006 m. kovo 27 d. sudarė sutartį, pagal kurią PVM mokėtojui pardavė gamybines patalpas, ir pranešė atsakovui, kad PVM neskaičiuoja. Toks pareiškėjo pareiškimas prieštarauja Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 3 daliai.

8II.

9Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10Teismas nurodė, kad pareiškėjas atsakovo 2006 m. kovo 31 d. dokumentą Nr.(21.4-21.3)-KA-3614 laiko individualiu aktu. Su tokia pareiškėjo pozicija sutikti negalima. Teismas nurodė, kad atsakovas patenka į viešojo administravimo sistemą ir priskirtinas prie teritorinių valstybinio administravimo subjektų. Išleisdama administracinį aktą viešojo administravimo institucija išsprendžia vienokį ar kitokį klausimą, susijusį su valdymo uždavinių bei funkcijų įgyvendinimu. Administracinį teisės aktą gali priimti ir išleisti tik tam įgaliota viešojo administravimo institucija pagal savo kompetenciją įgyvendindama vykdomosios ir tvarkomosios veiklos funkcijas. Toks aktas yra valdingo pobūdžio teisės aktas. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundžiamas atsakovo raštas jokių pasekmių pareiškėjui nesukelia, o tik paaiškina (įspėja), kad ateityje pareiškėjas gali neišvengti ginčo. Šio rašto pareiškėjas gali nevykdyti ir jokios sankcijos jam nebus taikomos. Tačiau pareiškėjas iš šio rašto turinio turi suprasti, kad ateityje gali kilti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo problema. Kadangi šis raštas neturi individualiam aktui būdingų požymių ir nesukelia teisinių pasekmių pareiškėjui, todėl jo pareiškėjas negali skųsti. Esant tokioms aplinkybėms pareiškėjo skundas atmestinas.

11III.

12Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo sumokėtą 150 Lt žyminį mokestį.

13Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas. Nurodo, kad ginčijamame atsakovo rašte yra išdėstyti nustatyti faktai, nurodytos teisės aktų normos, kuriomis vadovautasi, bei aiškiai suformuluotos pareiškėjo teisės ir pareigos. Todėl skundžiamas atsakovo dokumentas atitinka individualiam administraciniam sprendimui taikomus turinio reikalavimus. Šis dokumentas taip pat yra išdėstytas ant institucijos firminio blanko bei patvirtintas institucijos įgalioto asmens parašu. Pareiškėjas nurodo, kad jam 2006 m. kovo 24 d. pranešus atsakovui apie pasirinkto PVM skaičiavimo atšaukimą ginčijamu raštu atsakovas išreiškė savo valią neleisti pareiškėjui atšaukti savo pasirinkimo skaičiuoti PVM, todėl šis raštas atitinka administracinio sprendimo apibrėžimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 18 dalis). Nors ginčijamas atsakovo raštas nėra tiesiogiai pavadintas sprendimu, tačiau pagal jo paskirtį ir požymius jis turėtų būti laikomas individualiu teisės aktu. Pareiškėjas nurodo, kad Mokesčių administravimo įstatymas nenustato baigtinio sprendimo formų, kuriomis mokesčių administratorius gali įforminti savo veiksmus, sąrašo. Todėl nors atsakovo raštas negali būti priskirtas nei vienai iš nustatytų formų, tačiau minėtu raštu yra įforminti atsakovo veiksmai. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas ne tik dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų, bet ir dėl jų veiksmų teisėtumo. Net ir tokiu atveju, jeigu ginčijamas raštas būtų pripažintas informacinio pobūdžio dokumentu, pareiškėjui negali būti užkirstas kelias jį ginčyti administraciniame teisme. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. lapkričio 29 d. sprendime konstatavo, jog valstybinės mokesčių inspekcijos paaiškinimai yra tiesiogiai susiję su mokesčių mokėtojų turtiniais interesais, todėl kreipimasis į teismą dėl jų teisėtumo leidžia ginti minėtus interesus, o bylos išsprendimas galėtų apsaugoti mokesčių mokėtojus nuo galimų klaidų apskaičiuojant mokesčius bei mokestinių ginčų. Be to, Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog teisę į teisminę gynybą turi ne tik asmuo, kurio teisės yra objektyviai pažeistos, bet ir kiekvienas asmuo, kuriam atrodo, kad jo teisės yra pažeistos (2002 m. liepos 2 d. ir 1997 m. spalio 1 d. nutarimai). Todėl pareiškėjas manydamas, kad ginčijamas atsakovo raštas pažeidžia jo turtinius interesus, ir norėdamas išvengti galimų neigiamų pasekmių ateityje turi teisę kreiptis gynybos į teismą. Neleidžiant pareiškėjui apskųsti šio rašto būtų pažeista viena iš pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtintų Konstitucijoje ir Administracinių bylų teisenos įstatyme, t.y. teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą siekiant apginti ginčijamą teisę arba įstatymų saugomą interesą.

14Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

15Atsakovas nurodo, kad byloje ginčijamas jo raštas yra tik atsakymas į pareiškėjo pranešimą dėl PVM skaičiavimo. Šiuo raštu nebuvo įforminti kokie nors neteisėti atsakovo veiksmai, o jame tik buvo pacituotos tam tikros teisės aktų nuostatos. Šis raštas taip pat negali būti laikomas konsultacija, nes pareiškėjas į atsakovą dėl konsultacijos nebuvo kreipęsis.

16Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o atsakovo atstovas- atmesti, remdamiesi tais pačiais argumentais, kaip ir atitinkamai apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą.

17Teisėjų kolegija

konstatuoja:

18IV.

19Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

20Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje.

21Kauno apygardos administracinis teismas nagrinėdamas pareiškėjo skundą pripažino, kad skundžiamas atsakovo raštas neturi individualiam administraciniam aktui būdingų požymių ir nesukelia teisinių pasekmių pareiškėjui.

22Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 15 dalis nustato, kad administracinis aktas - vykdant administravimo funkcijas administravimo subjekto priimtas teisės aktas. Individualus administracinis aktas šiuose įstatymuose apibėžiamas kaip vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar apibrėžtai (individualiais požymiais apibūdintai) subjektų grupei (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 16 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje pateikta administracinio sprendimo samprata: tai viešojo administravimo institucijos valia, išreikšta administraciniame akte.

23Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad skundžiamas raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų (individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis; sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta sprendimo apskundimo tvarka; sprendimas turi būti pasirašytas jį priėmusios institucijos vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas institucijos antspaudu). Išvardintų reikalavimų nesilaikymas laikytinas individualaus administracinio akto trūkumais, galinčiais lemti šio akto panaikinimą, o ne požymiais, pagal kuriuos nustatoma, ar tai yra individualus administracinis aktas. Tas pats pasakytina ir apie Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. kovo 30 d. įsakyme Nr.19 numatytų dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklių reikalavimus.

24Teismas taip pat rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 34 straipsniu, nustatančiu, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius, ir nurodė, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr.V-11 "Dėl formų patvirtinimo" (2003 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. V-70 redakcija) tokia dokumento forma nenustatyta. Šis argumentas taip pat negali būti lemiamas sprendžiant, ar dokumentas laikytinas individualiu administraciniu aktu. Lemiamu kriterijumi turėtų būti atitinkamo dokumento turinys. Pirmosios instancijos teismo nuomone, ginčijamas dokumentas nenustato pareiškėjui jokių teisių ar pareigų, jame nėra jokių valdingo pobūdžio įpareigojimų pareiškėjui, tai yra tik informacija, kad ateityje gali kilti mokestinis ginčas. Kolegija su tokiu vertinimu nesutinka.

25Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė: „apmokestinamasis asmuo turi teisę pasirinkti už nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, kuris PVM neapmokestinamas pagal šio straipsnio 1 arba 2 dalį, PVM skaičiuoti šio Įstatymo nustatyta tvarka, jeigu daiktas parduodamas ar kitaip perduodamas PVM mokėtojui, ir šis pasirinkimas galioja ne trumpiau kaip 24 mėnesius nuo pasirinkimo deklaravimo dienos visiems jo sudaromiems atitinkamiems sandoriams. Savo pasirinkimą apmokestinamasis asmuo privalo deklaruoti centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka“. Šios taisyklės taikymo tvarka numatyta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2004 m. kovo 1 d. įsakymu Nr.VA-26 patvirtintose Pasirinkimo skaičiuoti pridėtinės vertės mokestį deklaravimo taisyklėse.

26Ginčijamas dokumentas surašytas kaip atsakymas pareiškėjui į jo 2006 m. kovo 24 d. pranešimą apie tai, kad jis atšaukia pasirinkimą skaičiuoti pridėtinės vertės mokestį Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 3 dalies pagrindu. Tokia mokesčio mokėtojo teisė numatyta Pasirinkimo skaičiuoti pridėtinės vertės mokestį deklaravimo taisyklių 14, 16 punktuose. Šių taisyklių 21 punktas numato, kad „atsakingas AVMI skyriaus darbuotojas, gavęs apmokestinamojo asmens pranešimą apie pasirinkimo skaičiuoti PVM atšaukimą ir įsitikinęs, kad pateikti duomenys atitinka Taisyklėse nustatytus reikalavimus, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas (skaičiuojant nuo Pranešimo gavimo dienos) išsiunčia apmokestinamajam asmeniui patvirtinimą apie Pranešimo gavimą“. Patvirtinimo forma ir turinys nėra nustatyti. Šiuo atveju pareiškėjui buvo pranešta, kad atšaukti pasirinkimą jis galės tik po 2006 m. gegužės 1 d., kitaip tariant, kad pasirinkimo skaičiuoti PVM atšaukimas nėra priimamas, o tai reiškia, kad pareiškėjas privalo skaičiuoti ir mokėti pridėtinės vertės mokestį už nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, kuris šiuo mokesčiu neapmokestinamas pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 1 ir 2 dalį. Taigi, pareiškėjui kyla pareiga mokėti pridėtinės vertės mokestį nuo minėtų turto objektų įstatymo nustatytu laiku. Ta aplinkybė, kad mokesčio nesumokėjus mokestinis ginčas galimai kils tik ateityje, nereiškia, kad pareiškėjui neatsiranda pareiga mokėti pridėtinės vertės mokestį šiuo metu. Pažymėtina, kad mokesčio administratoriui patikrinimo metu pripažinus, jog pareiškėjas privalėjo mokestį sumokėti, tačiau to nepadarė, jam būtų taikomos ir įstatyme nustatytos sankcijos. Todėl pareiškėjui aktualu, kad ginčas būtų išspręstas dabar.

27Išdėstytų argumentų pagrindu kolegija pripažįsta, kad pareiškėjas turėjo teisę kreiptis teisminės gynybos. Todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas, ir, kadangi pirmosios instancijos teismas ginčo iš esmės nenagrinėjo, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

28Vadovaudamasi administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu teisėjų kolegija

Nutarė

29apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

30Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

31Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir... 5. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32... 6. Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.... 7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundžiamas dokumentas nėra... 8. II.... 9. Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu... 10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas atsakovo 2006 m. kovo 31 d. dokumentą... 11. III.... 12. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos... 13. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra... 14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą... 15. Atsakovas nurodo, kad byloje ginčijamas jo raštas yra tik atsakymas į... 16. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė... 17. Teisėjų kolegija... 18. IV.... 19. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 20. Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad... 21. Kauno apygardos administracinis teismas nagrinėdamas pareiškėjo skundą... 22. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis ir Administracinių... 23. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad skundžiamas raštas neatitinka... 24. Teismas taip pat rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 34 straipsniu,... 25. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta... 26. Ginčijamas dokumentas surašytas kaip atsakymas pareiškėjui į jo 2006 m.... 27. Išdėstytų argumentų pagrindu kolegija pripažįsta, kad pareiškėjas... 28. Vadovaudamasi administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 29. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.... 30. Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą... 31. Nutartis neskundžiama....