Byla 2A-123/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Kazio Kailiūno (pranešėjas) ir Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Dianai Lavrinovičiūtei, dalyvaujant ieškovių V. S. , I. V. atstovei advokatei Egidijai Stauskienei, atsakovo Lietuvos valstybės atstovei Julianai Ostrouch, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių V. S. , I. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1304-48/2008 pagal ieškovių V. S. ir I. V. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Panevėžio apygardos administraciniam teismui dėl neišmokėto atlyginimo priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Ieškovės V. S. ir I. V. 2000 m. balandžio 14 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimai vėliau buvo patikslinti, atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Panevėžio apygardos administraciniam teismui, prašydamos priteisti iš Lietuvos valstybės V. S. 237 374 Lt, I. V. – 205 282,84 Lt dėl neteisėto atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 28 d., įpareigoti Panevėžio apygardos administracinį teismą nuo 2007 m. gegužės 29 d. mokėti V. S. ir I. V. ne mažesnį nei 10 174,50 Lt atlyginimą kas mėnesį. Ieškovės nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. balandžio 19 d. dekretu Nr. 395 buvo paskirtos Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjomis ir iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau - Vyriausybės 1997-06-30 nutarimas Nr. 689). Ieškovės pažymėjo, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. joms mokamas sumažintas atlyginimas, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-30 nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494), kuriuo atlyginimų koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Ieškovių teigimu, tokiais veiksmais atsakovai pažeidžia jų teises ir įstatymų saugomus interesus, Konstitucijos 109 ir 114 straipsnių garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą bei draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigūnams kištis į teismų veiklą. Ieškovės nurodė, kad pagal konstitucinę doktriną bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ir kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teismų ir teisėjų nepriklausomumą, todėl skiriamos teismams darbo užmokesčio lėšos, t.y. ir su darbu susijusios išmokos teisėjams per visą jų darbo teisme laiką, negalėjo būti mažinamos. Be to, pasak ieškovių, pradėjusios dirbti Panevėžio apygardos administraciniame teisme, ieškovės kiekviena asmeniškai prisiėmė finansinių įsipareigojimų, kurių vykdymą siejo su teisėjams nustatytomis darbo užmokesčio ir socialinėmis garantijomis.

4Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gegužės 21 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovei V. S. 237 374 Lt; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovei I. V. 205 282,84 Lt; kitą ieškinio dalį atmesti.

5Teismas nurodė, kad CPK 362 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtina kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų privalomumą teismui, iš naujo nagrinėjančiam tą bylą. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. vasario 21 d. nutartimi išaiškino, kad: teisėjo atlyginimo apsauga – viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų, tai imperatyviai kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos; valstybinės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisėjų atlyginimo santykius reglamentuojančius teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kurio vienas iš esminių elementų – teisinio saugumo principas – inter alia reiškia, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį; Konstitucijos normų galiojimas ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas jokių kitų sąlygų, išskyrus pačioje Konstitucijoje nustatytas sąlygas; teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžiant minėtus principus neabejotinai reikštų teisėjų nepriklausomumo pažeidimą, o šio Konstitucijoje įtvirtinto principo pažeidimas yra viešojo intereso pažeidimas.

6Teismas nurodė, kad, išanalizavęs oficialią konstitucinę doktriną dėl teisės aktų, kuriais remiantis ieškovėms buvo pradėtas mokėti mažesnis atlyginimas, t. y. dėl Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 konstitucingumo bei 2000 m. rugpjūčio 29 d. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo atitinkamų nuostatų ta apimtimi, kuriomis įtvirtinamas teisėjų atlyginimo mažinimas, pripažinimo prieštaraujančioms Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio pirmajai daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, kasacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, nesudarytų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimą ir ją ginti ir priešingai, nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad atlyginimas sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti.

7Teismo teigimu, teisiškai reikšmingi (nustatomieji) faktai nagrinėjamoje byloje yra trys: valstybės ekonominės ir finansinės padėties buvimas itin sunkia; proporcingumo principo laikymasis; teisėjų atlyginimo mažinimo, esant tam pagrindui, laikinumo kriterijaus laikymasis. Teismas pažymėjo, kad tik egzistuojanti visų šių trijų juridinių faktų sudėtis leistų pripažinti buvus atlyginimo sumažinimą ieškovėms teisėtu, konstituciniu.

8Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjamoje byloje įtvirtino būtent atsakovo Lietuvos valstybės įrodinėjimo pareigą įrodyti ieškovių atlyginimo sumažinimo teisėtumą, ką imperatyviai nustato ir atitinkamos teisės normos – CPK 12 straipsnis ir 178 straipsnis. Dėl to, teismo teigimu, atsakovo argumentai, kad itin sunki valstybės ekonominė bei finansinė padėtis yra preziumuojama, o šią prezumpciją paneigti turi ieškovės ir teismas, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Teismas nurodė, kad atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti institucija Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė į bylą Finansų ministerijos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtą informaciją dėl ekonominės padėties Lietuvoje 1999-2006 metais, tokių duomenų apie 1997-2006 metais buvusius valstybės ekonominius rodiklius, apie valstybės biudžeto būsenos raidą nuo 1997 m. II ketvirčio iki 2003 m. I ketvirčio, apie biudžeto pajamas bei išlaidas, jo vykdymą, aiškinamųjų raštų su jose esančia informacija „Dėl Lietuvos valstybės ir savivaldybių biudžetų vykdymo“ 1997 m.-2002 m. laikotarpiu buvo išreikalauta į bylą ir iki jos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme. Be to, ekonominei bei finansinei valstybės būklei įvertinti byloje buvo paskirta ekonominė-finansinė ekspertizė.

9Teismo nuomone, minėtų rašytinių įrodymų visuma leidžia spręsti, kad ginčo teisės akto – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu dalis ekonominių ir finansinių rodiklių, nulemiančių tiek valstybės ekonominę, tiek finansinę padėtį buvo pablogėję, iš ko ekspertai padarė išvadą, jog itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 m. ir truko iki 2003 m., kai daugiau nei pusė vertintų rodiklių pagerėjo. Teismas nurodė, kad finansinės padėties vertinimai patvirtina, kad jos pablogėjimo 1999 m. rodikliai buvę tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs, susiję su konkrečiais vykdomosios valdžios veiksmais, o kaip nustatė ekspertai akte, tokia padėtis didžia dalimi nulemta valstybės nesugebėjimu efektyviai valdyti šalies ūkį bei finansus, riboti išlaidas, sąlygota ir naujų įsipareigojimų prisiėmimu. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovės įvardintas argumentas, jog 1999 m. valstybės finansinė padėtis leidžia teigti apie valstybės visiško nemokumo būklę nėra teisingas, nes tai sąlygojo tik vienas iš rodiklių – valstybės skolos rodiklis, jos augimas, naujų įsipareigojimų prisiėmimas. Teismo nuomone, lyginant kiekvieną rodiklį atskirai, galima būtų daryti ir priešingas prielaidas, kad finansinė padėtis 1999 m. buvo geresnė nei 1997 m.

10Teismo teigimu, kadangi ekonominė bei finansinė padėtis yra vertinamoji aplinkybė, todėl teismas atsižvelgia ne tik eksperto išvadas, į bylą paties atsakovo atstovo pateiktus ir kasacinio teismo išreikalautus dokumentus, bet ir tokius duomenis, kaip oficialios statistinės ataskaitos, Vyriausybės ataskaitos, ataskaitos, pateikiamos Europos sąjungos institucijoms, šių institucijų atliktų Lietuvos ekonomikos vertinimų išvados. Teismas pažymėjo, kad analogiškus ginčus su tapačiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl neišmokėtos dalies atlyginimų nagrinėjantys teismai savo procesiniuose dokumentuose jau yra tokius duomenis įvardiję ir juos analizavę. Teismas atsižvelgęs į Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės interneto tinklalapio skiltyje „Pagrindiniai ekonominės ir socialinės raidos rodikliai 1996-2006 m.“ bei Europos komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 31 d. metiniame Lietuvos pažangos pranešime „Lietuvos pažanga rengiantis narystei Europos Sąjungoje nuo 1997 m. liepos mėn. iki 1998 m. liepos mėn.“ nurodytą informaciją konstatavo, kad šie oficialūs duomenys teismui neleidžia padaryti kategoriškos išvados, kad valstybės ekonominės bei finansinės padėties pablogėjimas 1999 m. buvęs toks ženklus, kad jį galima būtų apibrėžti sąvoka “itin sunki padėtis“. Teismas nurodė, kad tokią išvadą leidžia daryti ir tokios aplinkybės: nepaisant susiklosčiusios padėties, kurią atsakovas laiko itin sunkia, ginčo teisės aktų priėmimo metu kai kurių kategorijų darbuotojams, finansuojamiems iš valstybės biudžeto, buvo padidintas darbo užmokestis, tokių įrodymų byloje esama, tą pripažįsta ir atsakovo atstovė, kita vertus, analizuojant 1999, 2000 ir 2001 metams Valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžetų rodiklių patvirtinimo įstatymus, matyti, kad Lietuvos Respublikos Seimui 1999 metais ateinantiems 2000 metams patvirtintos didesnės, nei praėjusiems 1999 metams, tiek darbo užmokesčio, tiek nepaprastosios išlaidos, darbo užmokesčio išlaidos taip pat padidėjo, panaši situacija buvo ir lyginant 2000 metams bei 2001 metams skirtus asignavimus darbo užmokesčiui, taip pat iš biudžeto skirta 1 000 000 Lt asignavimų Valdovų rūmams statyti. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje byloje, yra konstatuota, kad esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas; tokiu atveju mažinant atlyginimus turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisių ir teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, be to, esant itin sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas. Teismas pažymėjo, kad nei viena, nei antra sąlyga (mažinimas visiems, nedidinimas niekam) nebuvo įvykusios.

11Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad ieškovių atlyginimo mažinimas buvo atliktas pažeidžiant ir proporcingumo bei teisėtų lūkesčių principus, ypač atsižvelgiant į jų argumentus apie ilgalaikių finansinių įsipareigojimų prisiėmimą, t.y. pažeidžiant pamatines, visus civilinius santykius reglamentuojančias bei įstatymo saugomas vertybes, taip pat neabejotinai pažeistas ir laikinumo principas, kaip dar vienas iš prielaidas mažinti ieškovėms atlyginimus sudarančios juridinių faktų visumos elementas. Teismas nurodė, kad valstybės ekonominės padėties pagerėjimas konstatuotas tiek ekspertizės akte, tiek iš dalies ir į bylą pateiktuose dokumentuose, kuriuose teigiama apie 2003 m. Lietuvos ūkyje išryškėjusiais naujas tendencijas, pastebimą jo augimą, tokios faktinės aplinkybės iš esmės neneigia ir atsakovas Lietuvos valstybė.

12Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, eliminuojančių Lietuvos valstybės atsakomybę už pasekmes dėl netinkamo teisinio reglamentavimo – prieštaraujančių Konstitucijai teisės aktų išleidimą, kurių pagrindu ieškovėms neteisėtai buvo sumažintas atlyginimas, todėl ieškovių reikalavimai priteisti joms neteisėtai neišmokėtą atlyginimo dalį tenkintini remiantis Teismų įstatymo 96 straipsnio antrąja dalimi bei Konstitucijos 5 straipsniu, 109 straipsniu, 114 straipsnio pirmąja dalimi.

13Teismas nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas ir dėl to, ar šiuo atveju taikytinos atitinkamos Darbo kodekso nuostatos. Teismas pripažino pagrįstais ieškovių argumentus, susijusius su atsakovo nurodomos Darbo kodekso 298 straipsnio netaikymu ieškovėms. Teismas nurodė, kad teisėjas, kaip įtvirtinta Teismų įstatymo 45 straipsnyje, skiriamas į pareigas tik Konstitucijos 112 straipsnio ir Teismų įstatyme nustatyta tvarka bei pagrindu, teisėjas yra valstybės pareigūnas, turintis specifinius Teismų bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus, ir nors teisėjo veikla plačiąja prasme taip pat yra darbas, tarp jo ir valstybės teisiniai darbo santykiai, kurie yra reguliuojami Darbo kodekso normomis, nesusiklosto. Teismas nurodė, kad teisėjų veiklos, atlygio už šią veiklą, socialinių bei nepriklausomumo garantijų, teisėjų atsakomybę bei atleidimo iš pareigų teisinius santykius reglamentuoja specialus teisės aktas – Teismų įstatymas. Teismas pažymėjo, kad dalis šių teisinių santykių lieka už Teismų įstatymo ribų – Teismų įstatymo 96 straipsnis numato, jog teisėjų darbo užmokestis nustatomas kitu įstatymu, kad jo mažinti teisėjo darbo teisme metu neleidžiama, todėl teisės normų, ribojančių teisėjų galimybes susigrąžinti jiems teisėtai priklausančių su darbu susijusių išmokų dalį, taikymas iš esmės reikštų ne ką kitą, kaip Teismų įstatyme įtvirtinto imperatyvo pažeidimą, faktinį atlyginimo už darbą mažinimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo argumentai dėl Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo nagrinėjamoje byloje pripažintini teisiškai nepagrįstais ir dėl to, kad minėtoje teisės normoje nustatyto termino paskirtis yra panaši kaip ir ieškinio senaties termino – skatinti darbuotojus laiku domėtis jiems priklausančiomis išmokomis, elgtis atidžiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu. Teismo teigimu, aiškinant kitaip, darbdavys, nesutinkantis su pagrįstais darbuotojo reikalavimais dėl jam priklausančių išmokų bei turėdamas ekonominių išskaičiavimų, įvairiomis procesinėmis priemonėmis galėtų tęsti teisminius ginčus su darbuotoju ilgiau nei trejus metus, gaudamas iš to ekonominę naudą, be to, egzistuoja ne tik subjektyvios, bet ir objektyvios priežastys, dėl kurių bylinėjimasis dėl darbuotojui priklausančių išmokų galėtų užtrukti.

14Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovės dėl savo teisių pažeidimo į teismą kreipėsi praėjus vos trims mėnesiams nuo jų atlyginimo sumažinimo, ir tai, kad dabartiniu metu jų reikalavimas apima ilgesnį nei trejų metų laikotarpį, yra ne jų procesinio pasyvumo savo teisių bei interesų atžvilgiu, o ilgai užsitęsusio šios bylos proceso pasekmė. Teismas pažymėjo, kad jų teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, jis nenutrauktas ir tebesitęsia iki šiol kiekvieną dieną. Teismas nurodė, kad bylą išnagrinėjus anksčiau ir reikalavimus pripažinus pagrįstais, ieškovėms nebūtų buvę jokių procesinių kliūčių kas kartą (kas trejus metus) kreiptis į teismą su analogiškais reikalavimais už paskesnius kalendorinius laikotarpius, todėl kitoks ieškovių teisės gauti nesumokėto atlyginimo dalį už visą bylinėjimosi laikotarpį traktavimas ar jos ribojimas, remiantis formaliu pagrindu, ne tik neatitiktų sprendime aptartų konstitucinių teisėjų atlygį reglamentuojančių teisės principų, neatitiktų konstitucinio principo, kad asmeniui, kuris atliko jam pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis ir kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku, bet ir akivaizdžiai prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principams, kurie yra visos teisės sistemos pagrindas ir taikomi visose be išimties ginčuose.

15Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovei V. S. priteistina 237 374 Lt neišmokėto atlyginimo dalis, o ieškovei I. V. – 205 282,84 Lt neišmokėto atlyginimo dalis, apskaičiuojant ją nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 28 d.

16Teismas pažymėjo, kad neatsižvelgia į atsakovo argumentus, kad net ir esant pagrindui ieškinio reikalavimų patenkinimui, iš valstybės neturėtų būti priteisiami privalomi mokesčiai. Teismas pažymėjo, kad spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, sprendime teismas turi nurodyti priteisiamą sumą, iš kurios nėra išskaitytas gyventojų pajamų ar socialinio draudimo mokesčiai, o tokius mokesčius apskaičiuoja ir išskaito vykdantis teismo sprendimą asmuo.

17Teismas konstatavo, kad ieškovių reikalavimas įpareigoti Panevėžio apygardos administracinį teismą nuo 2007 m. gegužės 29 d. mokėti ieškovėms ne mažesnį nei 10 174,50 Lt atlyginimą kas mėnesį nėra teisiškai pagrįstas. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į reikalavimo pobūdį bei asmenį, kuriam jis yra nukreiptas, pripažintina, jog individualų ginčą nagrinėjantis teismas šiuo atveju yra netinkamas subjektas, galintis tokią teisę ieškovėms nustatyti į ateitį, tai daroma teisės aktais ir jų nustatyta tvarka, be to, pagal Konstituciją tos pačios teismų sistemos ir to paties grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti pagal tokius kriterijus, kurie susiję su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas, diferencijuojant gali būti taikomi tik su tuo nesusiję kriterijai. Tai reiškia, kad tenkinant šį ieškovių reikalavimą, būtų sukurta tokia teisinė situacija, kad ieškovėms būtų mokamas kitoks atlyginimas (didesnis) nei kitiems tame pačiame teisme dirbantiems teisėjams, todėl ši problema, teismo nuomone, spręstina ne individualiu aktu – teismo sprendimu, o įstatymais. Teismas pažymėjo, kad ieškovų įgyta ir Konstitucijos saugoma teisė gauti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą gali būti ateityje nepažeista, neginčijama, todėl, teismo nuomone, aptariamas ieškovių reikalavimas tokia forma, kokia yra pareikštas, neatitinka CPK 2 straipsnyje numatytų civilinio proceso tikslų, CPK 267 straipsnyje įtvirtinto draudimo priimti sąlyginius sprendimus bei CK 1.138 straipsnyje aptariamiems civilinių teisių gynimo būdams. Dėl to teismas atmetė minėtą ieškinio reikalavimą.

18Apeliaciniu skundu ieškovės V. S. ir I. V. prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo mokėti ne mažesnį kaip 10 174,50 Lt atlyginimą kas mėnesį, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovei V. S. 31 915,67 Lt, ieškovei I. V. 32 243,44 Lt neišmokėto teisėjo atlyginimo už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki 2008 m. gegužės 21 d. ir įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę per Panevėžio apygardos administracinį teismą nuo 2008 m. gegužės 21 d. kas mėnesį mokėti ieškovėms ne mažesnį kaip 10 174,50 Lt teisėjo atlyginimą. Apeliančių nuomone, teismo išvada, kad ieškovių įgyta ir Konstitucijos saugoma teisė gauti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą gali būti ateityje nepažeista, nepagrįsta jokiais bylos duomenimis. Apeliančių nuomone, tęstinio pažeidimo faktas yra akivaizdus, nes ir iki teismo sprendimo priėmimo dienos ieškovėms buvo mokamas sumažintas teisėjo atlyginimas. Teismas už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki sprendimo priėmimo atlyginimo skirtumo nepriteisė, motyvuodamas teisės į ateitį nustatymu. Apeliantės nurodo, kad neišmokėto atlyginimo priteisimas nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos negali būti laikomas teisės į ateitį nustatymu, kadangi šis laikotarpis faktiškai yra praėjęs. Apeliančių teigimu, kadangi teisių pažeidimas yra tęstinis, o pagal CPK normas teismas darbo bylose turi teisę viršyti ieškinio dalyką bei pagrindą, taip pat taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą, teismas turėjo priteisti neišmokėto atlyginimo dalį iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Apeliančių nuomone, reikalavimas nuo konkretaus termino mokėti tam tikro dydžio teisėjo atlyginimą turėjo būti tenkinamas tais pačiais motyvais, kuriais vadovaudamasis teismas tenkino ieškinio reikalavimą priteisti neteisėtai sumažinto teisėjo atlyginimo dalį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 29 d. Apeliantės pažymi, kad teismo argumentas, jog teismas, nagrinėjęs ieškinio reikalavimus, nėra tinkamas subjektas, galintis įpareigoti Lietuvos valstybę nustatyti ieškovėms į ateitį mokėti tokio dydžio atlyginimą, koks buvo mokamas iki jo sumažinimo, nepagrįstas, kadangi teismas, sprendime konstatavęs, kad atlyginimas ieškovėms sumažintas nepagrįstai, privalėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje kilusį ginčą su Lietuvos valstybe išspręsti pilnai, t. y. nutraukti tęstinį konstitucinių teisių pažeidimą. Apeliančių nuomone, taip pat nepagrįstas teismo argumentas, kad tokio reikalavimo patenkinimu būtų diferencijuotas viename teisme dirbančių teisėjų atlyginimas. Apeliantės pažymi, kad valstybė turi pakoreguoti teisėjų atlyginimo klausimą taip, kad jis atitiktų Konstituciją, o šiai to nedarant, kiekvienas iš teisėjų turi teisę ginti savo pažeistas teises teisme.

19Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo apeliacinės instancijos teismą ieškovių V. S. ir I. V. apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad ieškovų argumentai, jog jų teisė liko neapginta, todėl valstybė turi būti įpareigojama atlikti vienokius ar kitokius veiksmus individualioje byloje, prieštarauja bendriesiems teisės principams, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams. Patenkinus tokio pobūdžio reikalavimą, būtų pažeistas Konstitucijos 5 straipsnis, 67 straipsnio 2 punktas, 109 straipsnis. Be to, atsakovo nuomone, patenkinus tokį reikalavimą, teisėjai gautų nevienodo dydžio atlyginimus, o tai neatitinka Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarime pateiktų išaiškinimų. Atsakovas pažymi, kad teisėjams neišmokėtos atlyginimo dalies grąžinimo klausimas turi būti sprendžiamas priimant atitinkamus teisės aktus.

20Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Teismas, nagrinėdamas valstybės ekonominės ir finansinės padėties klausimą, rėmėsi ekonominės-finansinės ekspertizės, kuri buvo atlikta nagrinėjant analogišką savo faktinėmis aplinkybėmis civilinę bylą, aktu, tačiau teismas sprendime neišdėstė ekspertizės išvadų, jų neanalizavo ir nepagrįstai nesivadovavo didesnę įrodomąją reikšmę turinčiu įrodymu. Teismas, padarydamas kitokias nei ekspertizės akte išvadas, nurodė, kad lyginant atskirus rodiklius ar atskirus rodiklius vertinant atskirai, būtų galima teigti, kad 1999 metais finansinė ir ekonominė padėtis buvo geresnė nei 1997 metais. Tokiu būdu teismas atmetė eksperto atrinktų reikšmingų ekonominių ir finansinių rodiklių tyrimą ir bendrą rodiklių įvertinimą. Teismas, teigdamas, kad atskiri rodikliai pagerėjo, nepaneigė rodiklių apibendrinimo, pateikto ekspertizės akte.
  2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad mažinant teisėjų atlyginimus buvo pažeistas proporcingumo principas. Teismas nenurodė nei vienos faktinės aplinkybės, kad teisėjų atlyginimų mažinimu buvo suvaržytas teismų nepriklausomumas taip, kad teismai dėl nepakankamo finansavimo tapo priklausomi nuo valdžios institucijų ar atskirų pareigūnų, kad teismas negalėtų vykdyti savo funkcijų. Be to, padarydamas išvadą, kad proporcingumo principas pažeistas, teismas rėmėsi 1999-2001 metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymais, kurie patvirtina, kad darbo užmokesčio fondas kai kurioms iš biudžeto finansuojamoms įstaigoms padidėjo, tačiau tai nėra tinkamas įrodymas.
  3. Nepagrįsta teismo išvada, kad sprendžiant ginčą dėl teisėjų atlyginimo netaikytinas Darbo kodekso 298 straipsnis. Darbo kodekso 298 straipsnis nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Kadangi Teismų įstatymas nenustato specialios normos, reglamentuojančios minėtą klausimą, todėl taikytina analogija – Darbo kodekso 298 straipsnis.

21Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovės V. S. ir I. V. prašo apeliacinės instancijos teismą atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą atmesti. Ieškovių nuomone, apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, padarydamas išvadą, jog 1999 metų pabaigoje Lietuvoje nebuvo susiklosčiusi itin sunki valstybės ekonominė ir finansinė padėtis, nevertino įrodymų viseto, rėmėsi pasirinktinais įrodymuose užfiksuotais duomenimis, padarė išvadą, prieštaraujančią ekonominės-finansinės ekspertizės akto išvadoms, nepaneigdamas eksperto atrinktų rodiklių tyrimo ir apibendrinimo, nepagrįstas. Ieškovių teigimu, teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino ne tik eksperto išvadą, kaip vieną iš įrodymų, bet ir kitus bylai reikšmingus įrodymus. Ieškovės pažymi, kad ekonominės-finansinės ekspertizės akte nebuvo padaryta išvada, kad 1999 m. pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, kuriai esant būtų galima mažinti teisėjų atlyginimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad teismo išvada prieštarauja eksperto išvadoms. Ieškovės nurodo, kad taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog teisėjų atlyginimo mažinimu nebuvo pažeistas proporcingumo principas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas. Ieškovių teigimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad šios sąlygos mažinant teisėjų atlyginimus nebuvo įvykdytos, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad buvo pažeistas proporcingumo principas. Ieškovių nuomone, nepagrįstai apeliaciniame skunde keliamas Darbo kodekso nuostatų taikymo klausimas. Ieškovės nurodo, kad teisėjų atlyginimu mokėjimo klausimas yra reglamentuotas specialiais teisės aktais, todėl tokio pobūdžio teisiniams santykiams Darbo kodekso normos netaikytinos.

22Atsiliepime į apeliacinius skundus atsakovas Panevėžio apygardos administracinis teismas prašo apeliacinės instancijos teismą ieškovių V. S. ir I. V. bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinių skundų pagrįstumą spręsti savo nuožiūra.

23Ieškovių V. S. , I. V. apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimas pakeistinas.

24Pagal CPK 320 straipsnio pirmąją dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).

25Byloje nustatyta, kad teisėjams atlyginimas iki 1999 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, o nuo 2000 m. sausio 1 d. atlyginimas buvo sumažintas ir mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“. Byloje kilo ginčas dėl ieškovėms – Panevėlio apygardos administracinio teismo teisėjoms – priklausiusios atlyginimo dalies nesumokėjimo pagrįstumo ir šios atlyginimo dalies priteisimo.

26Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje inter alia nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismo nepriklausomumą užtikrinančias garantijas, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, įtvirtinus teisminės valdžios savivaldą, teismų finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, kad visos šios garantijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl pažeidus bet kurią iš teismo ir teisėjo nepriklausomumo garantijų gali būti pakenkta teisingumo įgyvendinimui, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsauga yra viena iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo užtikrinimo garantijų. Teisėjas, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teisę ginti savo teises, teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime konstatavo, kad teisėjo socialinės garantijos kyla iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo. Teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip pat ir asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos.

27Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms, įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Be to, esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

28Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime pabrėžė, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymo leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją.

29Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje nagrinėjamoje byloje nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šios teisės negalima paneigti. Asmeniui jo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas garantuojamas nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kitų požymių. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas. Teisėjo atlyginimo apsauga – viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomenės organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Valstybės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisėjų atlyginimo santykius reglamentuojančius teisės aktus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kurio vienas iš esminių elementų – teisinio saugumo principas – inter alia reiškia, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija minėtoje nutartyje pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) teisėjo ir teismų nepriklausomumas bei jo garantijų apsauga kyla iš Konstitucijos; Konstitucijos normų galiojimas ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas jokių kitų sąlygų, išskyrus pačioje Konstitucijoje nustatytas sąlygas; 2) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 3) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžiant minėtus principus reikštų teisėjų nepriklausomumo pažeidimą. Šio Konstitucijoje įtvirtinto principo pažeidimas yra viešojo intereso pažeidimas.

30Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, minėtoje nutartyje konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Minėtoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad nustačius, jog atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, arba kad atlyginimas sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti. Minėtoje nutartyje taip pat pažymėta, kad proporcingumo principas reikalauja, jog teisės aktais nustatytos teisinės priemonės būtinos demokratinėje visuomenėje ir turi būti tinkamos siekiamiems teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų finansavimas iš biudžeto, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Tokiu atveju mažinant atlyginimus turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisių ir teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų. Akivaizdu, kad, esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas.

31Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos minėtoje nutartyje pateikti argumentai buvo pagrįsti ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuota oficialia konstitucine doktrina, bet ir Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1985 m. gruodžio 13 d. rezoliucija patvirtintais „Pagrindiniais teisėjų nepriklausomumo principais“, Europos Tarybos Ministrų komiteto 1994 m. spalio 13 d. Rekomendacija Nr. 94(12) „Dėl teisėjų vaidmens, veiksmingumo ir nepriklausomumo užtikrinimo“, Europos Tarybos 1998 m. liepos 10 d. patvirtinta Europos chartija dėl teisėjų atlyginimų, Tarptautinės Teisėjų Asociacijos 1999 m. priimta Visuotine Teisėjų Chartija ir buvo nurodyta, kad jie dera ir su kitų valstybių teismų praktika (pavyzdžiui, Kanados Aukščiausiojo Teismo 1997 m. rugsėjo 17 d. nutarimas, Čekijos Konstitucinio Teismo 1999 m. rugsėjo 15 d. nutarimas, Lenkijos Konstitucinio Tribunolo 2000 m. spalio 4 d. nutarimas).

32Teisėjų kolegija pripažįsta tik iš dalies pagrįstu atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo ekspertizės akto įvertinimo. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas valstybės ekonominę ir finansinę padėtį, rėmėsi atliktos ekonominės-finansinės ekspertizės aktu. Minėtame ekspertizės akte ekspertai apibrėžė valstybės ekonominės ir finansinės padėties sąvokas ir nurodė, jog tai reiškia iš esmės skirtingus dalykus. „Ekonominė padėtis valstybėje“ apibūdina bendrą šalies, t. y. rinkos dalyvių, ekonominę būklę, kurią atspindi makroekonominių rodiklių visuma, o „finansinė padėtis valstybėje“ traktuotina kaip nacionalinio šalies biudžeto, kitų biudžetų ir fondų, valstybės prisiimtų finansinių įsipareigojimų vykdymo apibūdinimas (kaip valstybės institucijų, iždo finansinė padėtis). „Ekonominė“ ir „finansinė“ padėtis dažnai yra susiję reiškiniai, nes valstybės ekonominė padėtis tiesiogiai veikia valstybės finansinę padėtį. Ekspertai pažymėjo, kad sunki valstybės finansinė padėtis gali susidaryti dėl netinkamos valstybės biudžeto išlaidų politikos, t. y. blogą finansinę padėtį valstybėje gali sukurti ir pernelyg optimistiškai planuojamos išlaidos, neatitinkančios pajamų bei sąlygojančios biudžeto deficitą, ir tokiu būdu valstybės skola ar biudžeto deficitas gali atsirasti ir net augti, esant gerai ekonominei padėčiai valstybėje. Ekspertai ekonominei padėčiai įvertinti išanalizavo 39 rodiklius, finansinei padėčiai įvertinti – 12 rodiklių. Apibendrinę nagrinėtus rodiklius, ekspertai padarė išvadą, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių; ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos atsistatymas nebuvo toks akivaizdus, kaip būklės pablogėjimas 1999 metais (ekspertizės akto išvados 6 punktas). Itin sunki finansinė padėtis valstybėje prasidėjo 1999 metais, o 2004 metais 7 iš 12 nagrinėtų rodiklių buvo pagerėję – iš jų 5 susiję su VSD fondo būkle, tačiau 4 rodikliai, rodantys pagrindinio valstybės lėšų fondo būklę, nepasiekė ikikrizinio lygio iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 metų) (ekspertizės akto išvadų 12 p.). Ekspertai pažymėjo, kad kadangi valstybės ekonominė padėtis priklauso ne tik nuo objektyvių, bet ir nuo subjektyvių faktorių, esant gerai ekonominei padėčiai, bloga valstybės finansų padėtis didžiąja dalimi yra nulemta valstybės nesugebėjimo riboti išlaidas; jau esant blogai valstybės finansų padėčiai, buvo prisiimti nauji įsipareigojimai, pritarta naujoms investicijoms, tęsėsi neefektyvus valstybės lėšų panaudojimas ir nors buvo galimybė pagerinti valstybės finansinę padėtį ribojant išlaidas, to nebuvo padaryta. Teisėjų kolegija, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nurodęs minėtas ekspertizės išvadas, nekonstatavo, kad itin sunki ekonominė padėtis, prasidėjusi nuo 1999 m., truko iki 2003 m., ir nenurodė minėtos aplinkybės reikšmės ieškinio pagrįstumui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 nurodė, kad, atsižvelgdama į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, konstatavo, kad 1999 metais, tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 metų, o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 nurodė, kad ekspertizės akto išvadose yra konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 metų, valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 metų) (ekspertizės akto išvadų 6, 12 p.). Minėtoje nutartyje nurodyta, kad ekspertas R. Š. teismo posėdyje patvirtino, kad valstybės finansinę padėtį didžia dalimi gali lemti subjektyvus faktorius – valstybės nemokėjimas, nesugebėjimas tvarkytis su savo finansais, todėl finansinė padėtis negali būti lemiamas veiksnys nustatant, ar atskiriems iš valstybės lėšų finansuojamiems pareigūnams (tarp jų ir teisėjams) gali būti mažinami atlyginimai ar valstybėje taikomos kitos ekonominės sankcijos ir šiuo atveju lemiamą reikšmę turi bendra valstybės ekonominė, finansinė būklė, kuri, kaip nurodė ekspertas ir iš esmės pripažino atsakovų atstovai, pagerėjo nuo 2003 metų. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija nurodė, kad valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai pagerėjus nuo 2003 metų, tačiau nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, tuo buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas, todėl ieškovų pažeistos teisės turi būti ginamos. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 18 d. nutarties peržiūrėjimo, konstatuodama, kad kasaciniame skunde abstrakčiai teigiama apie, kasatoriaus nuomone, padarytus teisės pažeidimus, tačiau teisiniai argumentai, leidžiantys daryti išvadą apie kasacijos galimumą, nepateikti, kad kasacinio skundo teiginiai nepatvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teisėjų kolegijos nuomone, išvados, padarytos minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, yra reikšmingos bei svarbios nagrinėjamai bylai.

33Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl proporcingumo principo pažeidimo nepagrįsta. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, jog teisėjų atlyginimų mažinimas bus teisėtas tik tuomet, jei tai bus daroma proporcingai. Tai reiškia, kad, esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas, be to, esant itin sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad proporcingumo principas pažeistas, netinkamai rėmėsi 1999-2001 metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymais, iš kurių matyti, kad darbo užmokesčio fondas kai kurioms iš biudžeto finansuojamoms įstaigoms padidėjo. Aplinkybė, kad nurodytu laikotarpiu buvo padidintas darbo užmokesčio fondas atskiroms institucijoms, nepatvirtina ir nereiškia šios institucijos darbuotojų darbo užmokesčio padidinimo, kadangi darbuotojų skaičius gali keistis. Pavieniai atskirų asmenų darbo užmokesčio didinimo atvejai, teisėjų kolegijos nuomone, neapsprendžia reiškinio esmės ir nėra nukrypimas nuo proporcingumo principo. Teisėjų kolegijos nuomone, kiekvieno valstybei svarbaus objekto ar renginio finansavimo negalima sieti su proporcingumo principo pažeidimu, be to, vien finansavimo duomenys nepatvirtina, kad skirti asignavimai buvo realiai gauti bei įsisavinti. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 konstatavo, kad proporcingumo principas, sumažinant teisėjams darbo užmokestį, nebuvo pažeistas. Teisėjų kolegijos nuomone, mažinant teisėjams darbo užmokestį proporcingumo principas nebuvo pažeistas.

34Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepime į ieškovių apeliacinį skundą teigiama, kad teisėjams neišmokėtos atlyginimo dalies grąžinimo klausimas turi būti sprendžiamas priimant atitinkamus teisės aktus. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė pažymėjo, kad ieškovių reikalavimai priteisti nesumokėtą atlyginimo dalį turėtų būti atmesti remiantis Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymu, kurio pagrindu ginčas laikytinas išspręstu. Teisėjų kolegija minėtų atsakovo argumentų nepripažįsta pagrįstais. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2008 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas Nr. X-1761, kuris įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d., nustato teisėjams nesumokėtos teisėjų atlyginimo ir kitų neišmokėtų išmokų dalies grąžinimą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio pirmąją dalį teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d.; pagal 2 straipsnio antrąją dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus nuo teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dienos; pagal 2 straipsnio trečiąją dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už laikotarpį, dirbtą nuo 2003 m. sausio 1 d. iki teisėjų įgaliojimų pasibaigimo dienos. Minėto įstatymo 5 straipsnis, kuris įsigaliojo 2008 m. lapkričio 11 d., nustato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2009 m. sausio 1 d. turi nustatyti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarką ir nesumokėtos socialinių ir valstybinio socialinio draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo teisėjo darbo užmokesčio, dalies paskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. kovo 18 d. Nr. 194 nutarimu „Dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės teorijoje neabejojama, jog teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit, t. y. teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Taigi teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Taisyklė lex retro non agit – svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises, pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais. Pažymėtina, kad išimtis daroma tada, kai baudžiamojoje ar administracinėje teisėje panaikinamas veikos baudžiamumas ar sušvelninama atsakomybė. Tokie įstatymai turi ir atgalinio veikimo galią. Darytina prielaida, kad kitose teisės šakose atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas būtų galimas, jei tai nurodyta pačiame įstatyme ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į minėtą lex retro non agit taisyklę, nagrinėjamu atveju negali būti taikomos Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. Nr. 194 nutarimu „Dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo nuostatos, kadangi šių teisės normų nebuvo ginčo teisinių santykių atsiradimo momentu. Be to, Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo reguliavimo dalykas skiriasi nuo ginčo objekto, kadangi minėtas įstatymas numato nesumokėtos atlyginimo dalies grąžinimą tik tam tikriems subjektams už tam tikrą laikotarpį bei numato išdėstymą ketveriems metams. Teisėjų kolegija pažymi, kad priėmus minėtus teisės aktus skola ieškovams nebuvo grąžinta (padengta), todėl ieškovai turi reikalavimo teisę dėl atlyginimo nepriemokos priteisimo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, teismui apgynus ieškovų teises teismine tvarka ir įvykdžius teismo sprendimą, jie negalės reikalauti neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą už tą patį laikotarpį pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Teisėjų kolegijos nuomone, suinteresuoti asmenys turėtų kontroliuoti, kad už tą patį laikotarpį tam pačiam asmeniui nebūtų išieškoma neišmokėta atlyginimo dalis pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą ir pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą vykdant konkretų teismo sprendimą bei įgyvendinant minėto įstatymo nuostatas.

35Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovėms priteistino darbo užmokesčio dydį, nepagrįstai netaikė Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatų. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2008 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 konstatavo, kad Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto atlyginimo priteisimo bylose. Pagal Darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio (atlyginimo) ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį (atlyginimą) ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 41 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teisėjas skiriamas į pareigas tik Konstitucijos 112 straipsnyje ir šiame įstatyme nustatyta tvarka bei pagrindu; jis yra valstybės pareigūnas, turintis specifinius, šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 96 straipsnį teisėjų atlyginimas nustatomas įstatymu; teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą, išskyrus Lietuvos Respublikos teismų įstatymo numatytus atvejus, ar kitas socialines garantijas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio penktosios dalies 2 punktą šis įstatymas netaikomas teisėjams. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į minėtas įstatymų nuostatas, darytina išvada, kad, susidarius teisės reglamentavimo spragoms, klausimai, kurie yra susiję su teisėjų darbine veikla ir kurie nereglamentuojami Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo ir kt., pagal įstatymo analogiją spręstini vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi teisėjams nesumokėto atlyginimo priteisimo bylose ir nagrinėjamu atveju ieškovams priteistinas neišmokėto atlyginimo dydis skaičiuotinas už trejus metus.

36Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės patikslintu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovą Panevėžio apygardos administracinį teismą nuo 2007 m. gegužės 29 d. mokėti ieškovėms ne mažesnį kaip po 10 174,50 Lt atlyginimą kas mėnesį. Apeliaciniu skundu ieškovės prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo mokėti ne mažesnį kaip 10 174,50 Lt atlyginimą kas mėnesį, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovei V. S. 31 915,67 Lt, ieškovei I. V. 32 243,44 Lt neišmokėto atlyginimo už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki 2008 m. gegužės 21 d. ir įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę per Panevėžio apygardos administracinį teismą nuo 2008 m. gegužės 21 d. kas mėnesį mokėti ieškovėms ne mažesnį kaip 10 174,50 Lt teisėjo atlyginimą. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu ieškovių V. S. ir I. V. apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė įpareigoti atsakovą Panevėžio apygardos administracinį teismą mokėti ieškovėms kas mėnesį ne mažesnį, negu 10 174,50 Lt atlyginimą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėti ieškovių reikalavimai yra laikytini teisės į ateitį nustatymu. Be to, kaip jau minėta, vadovaujanti Darbo kodekso 298 straipsniu, atlyginimas ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos gali būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jeigu ieškovių teisės yra ar bus pažeidžiamos, nesumokant joms dalies atlyginimo, jos turi teisę kreiptis į teismą dėl minėtos atlyginimo dalies priteisimo, pateikiant teismui ieškovių teisių pažeidimą patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad aplinkybė, jog vienoje byloje buvo priteista nesumokėto atlyginimo dalis už trejus metus pagal Darbo kodekso 298 straipsnį, nereiškia, kad naujoje byloje asmeniui negalės būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis už kitą laikotarpį, ne ilgesnį kaip treji metai.

37Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atlyginimas ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos gali būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, vadovaudamasi į bylą pateiktomis Panevėžio apygardos administracinio teismo pažymomis apie ieškovių V. S. ir I. V. atlyginimą 2004-2007 metais, sprendžia, kad priteistina iš atsakovo ieškovei V. S. 96 354,54 Lt, ieškovei I. V. 96 025,19 Lt už trejus metus nuo 2004 m. gegužės 29 d. iki 2007 m. gegužės 28 d. neišmokėto atlyginimo, neatskaičius mokesčių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109, 114 str.; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 1, 3, 96 str.; CK 1.1, 1.2., 1.127, 1.131, 1.136-1.138 str.; Darbo kodekso 1, 2, 27, 186, 298 str.).

38Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovių apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimas pakeistinas: priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškovei V. S. 96 354,54 Lt, ieškovei I. V. 96 025,19 Lt neišmokėto atlyginimo, neatskaičius mokesčių.

39CPK 284 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Atsakovo atstovas pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą išdėstyti arba atidėti teismo sprendimo įvykdymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visuotinai žinomą aplinkybę apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį, sprendžia, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

40Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

Nutarė

41Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį suformuluojant taip:

42„Ieškinį tenkinti iš dalies.

43Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškovei V. S. (asmens kodas ( - )) 96 354,54 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt keturis litus penkiasdešimt keturis centus), ieškovei I. V. (asmens kodas ( - )) 96 025,19 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius dvidešimt penkis litus devyniolika centų) neišmokėto atlyginimo, neatskaičius mokesčių.

44Kitą ieškinio dalį atmesti.“

45Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. Ieškovės V. S. ir I. V. 2000 m. balandžio 14 d. kreipėsi į teismą su... 4. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gegužės 21 d. sprendimu nusprendė... 5. Teismas nurodė, kad CPK 362 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtina kasacinio... 6. Teismas nurodė, kad, išanalizavęs oficialią konstitucinę doktriną dėl... 7. Teismo teigimu, teisiškai reikšmingi (nustatomieji) faktai nagrinėjamoje... 8. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjamoje byloje... 9. Teismo nuomone, minėtų rašytinių įrodymų visuma leidžia spręsti, kad... 10. Teismo teigimu, kadangi ekonominė bei finansinė padėtis yra vertinamoji... 11. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad ieškovių... 12. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, eliminuojančių... 13. Teismas nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas ir dėl to, ar šiuo atveju... 14. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovės dėl savo teisių... 15. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad iš atsakovo Lietuvos... 16. Teismas pažymėjo, kad neatsižvelgia į atsakovo argumentus, kad net ir esant... 17. Teismas konstatavo, kad ieškovių reikalavimas įpareigoti Panevėžio... 18. Apeliaciniu skundu ieškovės V. S. ir I. V. prašo apeliacinės instancijos... 19. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama... 20. Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos... 21. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovės V. S. ir I. V. prašo... 22. Atsiliepime į apeliacinius skundus atsakovas Panevėžio apygardos... 23. Ieškovių V. S. , I. V. apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo Lietuvos... 24. Pagal CPK 320 straipsnio pirmąją dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 25. Byloje nustatyta, kad teisėjams atlyginimas iki 1999 m. gruodžio 31 d. buvo... 26. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra... 27. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė,... 28. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime... 29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija... 30. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių... 31. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių... 32. Teisėjų kolegija pripažįsta tik iš dalies pagrįstu atsakovo Lietuvos... 33. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovo Lietuvos valstybės,... 34. Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 35. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovo apeliacinio skundo... 36. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės patikslintu ieškiniu prašė... 37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atlyginimas ir kitos su darbo... 38. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovių... 39. CPK 284 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teismas turi teisę... 40. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 41. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimą pakeisti,... 42. „Ieškinį tenkinti iš dalies.... 43. Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos... 44. Kitą ieškinio dalį atmesti.“... 45. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimo vykdymą atidėti...