Byla 2A-343

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kazio Kailiūno (pranešėjas), kolegijos teisėjų Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio, sekretoriaujant Ernestai Jevaitytei, dalyvaujant ieškovo Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno atstovui advokatui Egidijui Baranauskui, atsakovo UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ atstovui advokatui Kęstučiui Švirinui, atsakovo VĮ Registrų centro atstovei Agnei Norušienei, trečiojo asmens Vilniaus arkivyskupijos atstovui advokatui Dariui Krukoniui, teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-891-52/2005 pagal ieškovo Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Mokslo ir technikos rūmai“, Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijai, valstybės įmonei Registrų centrui, tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Vilniaus arkivyskupijai dėl teisinės registracijos panaikinimo ir turto grąžinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Ieškovas Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynas 2004 m. liepos 14 d. su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu atsakovų Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos ir UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ 1991 m. liepos 11 d. aktą, panaikinti pastatų, kurių unikalūs numeriai 1094-0302-3020, 1001-8000-4041, 1001-8000-4063, 1001-8000-4074, 1001-8000-4085, esančių Trakų g.9 / Pranciškonų g.1, Vilniuje, 1994 m. gegužės 6 d. teisinę registraciją atsakovo UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ vardu ir įpareigoti atsakovą UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ grąžinti šiuos pastatus Lietuvos valstybei. Ieškovas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordinas veikė Lietuvoje iki 1940 m. liepos 21 d., visas ieškovo turtas buvo nusavintas (nacionalizuotas), todėl pagal LR religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą ieškovas turi teisę į nusavinto turto nuosavybės teisės atkūrimą. Pastatai, dėl kurių teisinės registracijos panaikinimo kreipiamasi į teismą, yra dalis statinių, sudarančių vieningą vienuolyno kompleksą. Dalis vienuolyno komplekso pastatų – bažnyčia, koplyčia ir pastatai, esantys Pranciškonų g.4, Vilniuje, jau yra grąžinti ieškovui. Nurodė, kad visi XV amžiuje pastatyto vienuolyno pastatai istoriškai priklausė ieškovui. LR Vyriausybė 1992 m. gruodžio 3 d. potvarkiu Nr.1183p įpareigojo Vilniaus miesto valdybą grąžinti iki 1993 m. kovo 1 d. Vilniaus arkivyskupijai pranciškonų vienuolyno pastatus. Šiuo potvarkiu LR Vyriausybė vykdė 1990 m. vasario 14 d. LR įstatymą „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“, kuris buvo privalomas ir atsakovui Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijai, kurios žinioje tuo metu buvo valstybei nuosavybės teise priklausantys Pranciškonų vienuolyno pastatai. Šie pastatai ieškovui grąžinti nebuvo, o buvo įregistruoti kaip atsakovo Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos įsteigtos UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ nuosavybė. Ieškovas nurodė, kad pastatų, esančių Trakų g.9 / Pranciškonų g.1, Vilniuje, 1994 m. gegužės 6 d. teisinė registracija atsakovo UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ vardu buvo atlikta remiantis 1987 m. sausio 14 d., 1988 m. kovo 16 d., 1989 m. liepos 18 d. priėmimo perdavimo aktais, taip pat 1991 m. liepos 2 d. UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ steigimo aktu. Ieškovo manymu, vertinant teisinės registracijos teisėtumą, esminę reikšmę turi šių dokumentų teisinis įvertinimas – ar Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausę pastatai buvo perduoti atsakovo nuosavybėn. Ieškovas nurodė, kad pati pastatų teisinė registracija nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Nuosavybės teisė atsiranda iš sandorių ir kitais įstatymų nustatytais pagrindais (1964 m. CK 4 str.), todėl ginčijama teisinė registracija galėjo būti atlikta būtent tokių aktų pagrindu. Nei vienas iš ginčo pastatų juridiniu pagrindu nurodytų dokumentų nepatvirtina jų perdavimo UAB „Mokslo ir technikos rūmai“, kuris tuo metu dar neegzistavo kaip juridinis asmuo, o Mokslinės technikos kūrybos draugijų Lietuvos respublikonės tarybos Technikos namai valdė pastatus patikėjimo teise. Kitas registracijos dokumentuose nurodytas nekilnojamųjų daiktų teisinės registracijos juridinis pagrindas – UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ steigimo sutartis – yra ne nekilnojamojo turto perleidimo aktas, o tik juridinio asmens steigimo aktas. Ieškovas pažymėjo, kad VĮ Registrų centro pateiktoje 1994 m. gegužės 6 d. atliktos ginčo pastatų teisinės registracijos išvadoje minimas atsakovų Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos ir UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ 1991 m. liepos 11 d. aktas, ieškovo manymu, taip pat negali būti vertinamas kaip nuosavybės įgijimo pagrindas, kadangi perdavimo metu asociacija neturėjo nuosavybės teisės į perduodamus pastatus. Minėtas atsakovų aktas, remiantis tuo metu galiojusio 1964 m. CK 47 straipsniu, yra negaliojantis kaip niekinis. Ieškovas taip pat nurodė, kad pastatų, esančių Trakų g.9 / Pranciškonų g.1, Vilniuje, 1994 m. gegužės 6 d. teisinė registracija atlikta nesilaikant LR Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimo Nr.279 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ 8 ir 9 punktų, todėl neteisėta ir naikintina. Ginčo pastatai nuosavybės teise niekada nepriklausė atsakovui Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijai, todėl panaikinus pastatų teisinę registraciją, pastatų savininku bus Lietuvos valstybė. Ieškovas pažymėjo, kad ieškinys reiškiamas siekiant atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį (CK 1.138 str.), todėl atitinkamai formuluojamas ir šio ieškinio dalykas.

4Atsakovas UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškovo pareikštu ieškiniu nesutinka, ir prašė teismą ieškinį atmesti dėl ieškinio nepagrįstumo bei taikant ieškinio senatį.

5Atsakovas Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškovo pareikštu ieškiniu nesutinka, ir prašė teismą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti ieškinio senatį.

6Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškovo pareikštu ieškiniu nesutinka.

7Tretysis asmuo LR Vyriausybės atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškovo pareikštu ieškiniu sutinka.

8Tretysis asmuo Vilniaus arkivyskupija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškovo pareikštu ieškiniu sutinka, ir prašė teismą ieškinį tenkinti.

9Vilniaus apygardos teismas 2005 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, taikydamas ieškinio senaties institutą. Teismas nurodė, kad teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad turi būti patikrinama, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Teismas taip pat nurodė, kad 1964 m. CK 86 straipsnis ieškinio senaties termino eigos pradžią siejo ir su asmens turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismo nuomone, aplinkybė, kad ieškovas nebuvo ir nėra ginčo pastatų savininkas, suponuoja tai, kad ieškovas, būdamas rūpestingas ir apdairus, o taip pat norėdamas atgauti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, privalėjo rūpintis turto grąžinimo eiga ir savalaikiai pareikšti ieškinį teisme. Teismas nurodydamas, kad apie padėtį dėl grąžintino turto ieškovas žinojo nuo 1991 m., kad Vilniaus arkivyskupija, būdama Pranciškonų ordino atstovė sprendžiant klausimus dėl turto grąžinimo, anksčiau nei 1999 m. gruodžio 31 d. žinojo ar privalėjo žinoti apie pažeistas teises ir kreiptis į teismą bei kad ieškovas ar jį atstovaujanti arkivyskupija susirašinėjo su valstybės institucijomis ar dalyvavo posėdžiuose sprendžiant religinėms bendruomenėms turto grąžinimo klausimus ir tuo pačiu žinojo apie esamą padėtį dėl ginčo pastatų statuso, konstatavo, kad ieškinio senatį vėliausiai galima pradėti skaičiuoti nuo 1995 m. lapkričio 10 d., t.y. nuo Ministro Pirmininko pritarimo Teisingumo ministerijos išvadai. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas, matydamas, kad vienuolynui priklausiusius pastatus valdo kiti asmenys ir juos atstatinėja, remontuoja ir investuoja dideles lėšas, nesiėmė priemonių apginti savo pažeistas teises, tuo tarpu civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai reikalauja civilinių teisinių santykių stabilumo, kurio užtikrinimui taikytina ieškinio senatis. Teismas nurodė, kad iki ieškinio padavimo teismui dienos ieškovui išnyko ieškininė pažeistos teisės gynyba ir neprašoma praleistą ieškinio senaties teminą atnaujinti, todėl ieškinys atmestinas.

10Apeliaciniu skundu ieškovas Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynas prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliantas nurodo, kad manytina, jog teismas, pasirinkdamas ieškinio atmetimo pagrindą, priėmė ieškinyje, taip pat procesiniuose dokumentuose ir proceso metu duotuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis dėl ieškinio senaties taikymo, kadangi teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias normas (1964 m. CK 85 str. 2 d., 90 str. 1 d.) - priimdamas sprendimą, teismas neatsižvelgė į prašomų pripažinti negaliojančiais priėmimo-perdavimo akto ir teisinės registracijos teisinę reikšmę pagal jų pasekmes ir dėl to egzistuojančių ieškinio senaties taikymo ypatumų. Apeliantas nurodo, kad 1991 m. liepos 11 d. aktas, kuriuo Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacija perdavė UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ pastatus, esančius ginčo objektu, ieškiniu prašomas pripažinti niekiniu, o niekinis sandoris nesukuria tų teisinių padarinių, kurių siekiama sudaromu sandoriu, todėl objektyviai tokių padarinių įsisenėjimas neprasideda, kadangi tokių padarinių nėra. Apelianto manymu, niekinė yra ir 1994 m. gegužės 6 d. atlikta ginčo objektu esančių pastatų teisinė registracija, kuri savaime nesukuria daiktinių teisių ir jų nepakeičia, kadangi pripažinus, kad 1991 m. liepos 11 d. aktas yra niekinis, teisinė registracija taip pat pripažintina niekine ir panaikintina. Apeliantas taip pat pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, ieškinio senaties institutas neturi pažeisti principo ex iniuria ius non oritur.

11Atsakovas UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nesutinka, ir prašo apeliacinės instancijos teismą palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 22 d. sprendimą.

12Atsakovas Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo apeliacinės instancijos teismą palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 22 d. sprendimą.

13Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 22 d. sprendimas panaikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

14Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškiniu siekiama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, sugrąžinant pastatus Lietuvos valstybei, ir kad Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynas yra tinkamas ieškovas, nes turi teisinį suinteresuotumą susigrąžinti turtą iš valstybės LR religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo pagrindu ( CPK 2, 5, 41 str., CK 1.138 str.).

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr.39 21 punkte nurodyta, kad jeigu išnagrinėjus bylą nustatoma, kad ieškovo teisė nepažeista, ieškinys turi būti atmetamas kaip nepagrįstas, o ne taikant ieškinio senatį.

16Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškinio senatį vėliausiai galima pradėti skaičiuoti nuo 1995 m. lapkričio 10 d., t.y. nuo Ministro Pirmininko pritarimo Teisingumo ministerijos išvadai, yra nepagrįstos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas iki LR Vyriausybės kanceliarijos 1999 m. gruodžio 31 d. rašto Nr.23-12625 Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino atstovui iš valstybės institucijų, sprendžiančių religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimus, nėra gavęs konkretaus atsakymo dėl ieškovo teisės į ginčo pastatus atkūrimo. Teisingumo ministerijos 1995 m. lapkričio 10 d. rašte Nr.01-03-1370/1734 LR Vyriausybei, kuriam Ministras Pirmininkas pritarė 1995 m. lapkričio 10 d., nurodyta, kad LR religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas nereglamentuoja prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jeigu jis yra privačioje nuosavybėje, padavimo ir nagrinėjimo tvarkos, kad Vilniaus arkivyskupijos keliamas klausimas galėtų būti sprendžiamas papildžius minėtą įstatymą atitinkamomis nuostatomis ir kad rengiamas šio įstatymo papildymo projektas, kuriame numatoma, jog religinių bendrijų prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į privačioje nuosavybėje esantį turtą nagrinėja teismai. Paminėto Teisingumo ministerijos rašto turinys suteikė ieškovui pagrįstus ir teisėtus lūkesčius, kad ginčo pastatų grąžinimo klausimas bus išspręstas papildžius LR religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą. Todėl Teisingumo ministerijos 1995 m. lapkričio 10 d. raštas LR Vyriausybei, kuriam pritarė Ministras Pirmininkas, nėra atsisakymas spręsti klausimą dėl ginčo pastatų grąžinimo ieškovui. Paminėtame rašte nėra konstatuota, kad ginčo pastatai yra perduoti į privačią nuosavybę pagal perleidimo momentu galiojusius įstatymus. Pažymėtina, kad trečiojo asmens LR Vyriausybės atsiliepime į ieškinį pripažįstama ir nurodoma, kad ginčo pastatai perduoti į privačią nuosavybę ne pagal perleidimo momentu galiojusius įstatymus, kadangi pagal perleidimo momentu galiojusius įstatymus šis turtas priklausė valstybei (LR religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 4 str., 1 d. 4 p., 2 d.). Todėl ieškovas iki LR Vyriausybės kanceliarijos 1999 m. gruodžio 31 d. rašto Nr.23-12625 gavimo pagrįstai tikėjosi ir manė, kad ginčo pastatų grąžinimo valstybei klausimą išspręs pagal įstatymo reikalavimus atitinkamos valstybės institucijos ir tada bus sprendžiamas ginčo pastatų grąžinimo ieškovui klausimas. Aplinkybė, kad valstybės institucijos nesiėmė įstatymo nustatytų priemonių dėl ginčo pastatų grąžinimo valstybei netrukdo ieškovui ginti savo teises. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ir turėjo sužinoti iš LR Vyriausybės kanceliarijos 1999 m. gruodžio 31 d. rašto Nr.23-12625, todėl ieškinio senaties termino nepraleido (1964 m. CK 83-86 str., LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2, 10 str., CK 1.124, 1.125, 1.127 str.).

17Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, pasirinkdamas ieškinio atmetimo pagrindą – ieškinio senaties taikymą, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr.39 21 punkte nurodytu išaiškinimu teismams, sutiko su ieškinyje išdėstytais argumentais dėl ieškinio pagrįstumo, nėra pakankamai pagrįsti. Teisėjų kolegija pagal pirmosios instancijos teismo sprendimą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neaiškino ieškiniu pareikštų materialinių teisinių reikalavimų pagrįstumo, nenustatė turinčių reikšmės tokių reikalavimų pagrįstumui aplinkybių ir tokiu būdu neatskleidė bylos esmės. Ieškinys pareikštas atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, sugrąžinant ginčo pastatus Lietuvos valstybei, dėl šių pastatų grąžinimo ieškovui pagal LR religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą. Šio įstatymo 4 straipsnio pirmosios dalies 1-4 punktuose nurodytas nekilnojamasis turtas, kuris negrąžinamas. Pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino aplinkybių, ar ginčo pastatai 1987-1989 metais Lietuvos respublikinės profesinių sąjungų tarybos buvo perduoti Mokslinės-techninės kūrybos draugijų Lietuvos respublikinei tarybai ar šios tarybos Technikos namams ir ar ginčo pastatai pagal perleidimo momentu galiojusius įstatymus buvo perduoti nuosavybėn, o ne naudotis kitais pagrindais. Tuo metu pastatų perdavimą iš vienos organizacijos kitai reglamentavo Lietuvos Ministrų Tarybos 1980 m. birželio 30 d. nutarimas Nr.231 „Dėl įmonių, susivienijimų, organizacijų, įstaigų pastatų ir įrenginių perdavimo tvarkos“ bei kiti teisės aktai. Pirmosios instancijos teismas taip pat neišaiškino aplinkybių, ar Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos steigiamojo suvažiavimo 1989 m. gruodžio 14 d. nutarimu įsteigta Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacija pagal šį nutarimą bei tuo momentu galiojusius teisės aktus galėjo perimti iš panaikintos Mokslinės-techninės kūrybos draugijų Lietuvos respublikinės tarybos ar jos padalinių ginčo pastatus. Pirmosios instancijos teismas neaiškino, ar turinčių bylai reikšmę nurodytų aplinkybių išaiškinimų bei nustatymui yra galimybė ir svarbu apklausti liudytojais asmenis, dalyvavusius paminėtų sprendimų dėl ginčo pastatų perleidimo priėmime. LR religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte nurodyta, kad negrąžinami pastatai ir kiti statiniai, pertvarkyti, perstatyti taip, kad jų bendras plotas padidėjo daugiau kaip 1/3 ir naujai sukurto ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, arba jeigu jų pagrindinės konstrukcijos pakeistos daugiau kaip 50 procentų. Pirmosios instancijos teismas neaiškino, ar paminėtoje teisės normoje nurodytos sąlygos turi reikšmės ieškinio pagrįstumui. Pirmosios instancijos teismas taip pat neaiškino, ar ginčo pastatų remonto išlaidų atlyginimas yra susietas su ieškinio reikalavimais ir turi reikšmę ieškinio pagrįstumui. Pažymėtina, kad tretysis asmuo LR Vyriausybė, sutikdamas su ieškiniu ir nurodydamas, kad ginčo pastatai perduoti į privačią nuosavybę ne pagal perleidimo momentu galiojusius įstatymus, nesiėmė įstatymo numatytų priemonių dėl ginčo pastatų grąžinimo Lietuvos valstybei. LR religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai turtas negrąžintinas natūra pagal šio įstatymo 4 straipsnį, valstybė šį turtą išperka. Todėl pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Trečiojo asmens LR Vyriausybės atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo. Bylos esmės atskleidimas sietinas su byloje dalyvaujančių asmenų procesiniu aktyvumu ir bendradarbiavimu su teismu (CPK 8 str.). CPK 314 straipsnyje nustatyti apribojimai pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo kontrolės forma, nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, todėl apeliacinės instancijos teismas ne visada gali pašalinti tinkamo teismo proceso pirmosios instancijos teismo nebuvimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal pateiktus į bylą įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

18Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 22 d. sprendimas panaikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

19Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,

Nutarė

20Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. Ieškovas Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynas... 4. Atsakovas UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ atsiliepime į ieškinį... 5. Atsakovas Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacija atsiliepime į... 6. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su... 7. Tretysis asmuo LR Vyriausybės atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su... 8. Tretysis asmuo Vilniaus arkivyskupija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su... 9. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė,... 10. Apeliaciniu skundu ieškovas Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų)... 11. Atsakovas UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ atsiliepime į apeliacinį... 12. Atsakovas Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacija atsiliepime į... 13. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2005 m.... 14. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai... 15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr.39... 16. Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad pirmosios... 17. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, pasirinkdamas... 18. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas... 19. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 20. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 22 d. sprendimą ir...