Byla e2A-1002-803/2018
Dėl žalos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Seesam Insurance AS, atstovaujamo Seesam Insurance AS Lietuvos filialo, ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ dėl žalos priteisimo.

3Teismas,

Nustatė

4Ginčo esmė

        1. Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.
        2. Ieškovas Seesam Insurance AS, atstovaujamas Seesam Insurance AS Lietuvos filialo, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vilniaus energija“ 1553,33 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 35 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas.
        3. Nurodė, kad 2016 m. kovo 16 d. tarp ieškovo ir D. A. buvo sudaryta CASCO automobilių ir keleivių savanoriškojo draudimo sutartis Nr. 2700161008, kuria buvo apdrausta transporto priemonė KIA Optima valstybinis numeris ( - ). 2016 m. rugsėjo 23 d. ieškovas gavo draudėjo pranešimą, kad 2016 m. rugsėjo 22 d. apdrausta transporto priemonė buvo apgadinta, jai įvažiuojant į įspėjamaisiais ženklais nepažymėtą atvirą požeminių komunikacijų šulinį. Ieškovas, ištyręs visą žalos bylos medžiagą, vadovaudamasis suderinta remonto sąmata, nukentėjusiajam atlygino visus nuostolius, susijusius su transporto priemonės KIA Optima remontu, išmokėdamas draudimo išmoką remontą atlikusiai įmonei UAB „KIA auto“. Atsižvelgiant į tai, kad žalos bylos medžiaga patvirtino aplinkybę, kad atsakingas už eismo įvykį yra atsakovas, ieškovas kreipėsi į atsakovą su pretenzija ir priešteisminiu įspėjimu. Atsakovas, išnagrinėjęs pateiktos pretenzijos ir priešteisminio įspėjimo turinį, pateikė raštus, kuriais atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Esminis atsakovo nesutikimo su pareikšta pretenzija dėl žalos atlyginimo argumentas yra tai, kad atsakovas negali atsakyti už žalą, dėl kurios yra kaltas pats nukentėjęs asmuo. Ieškovas nesutinka su šia atsakovo pozicija, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo kaltės, t.y. aplinkybių, kad įvykio vietoje buvo statybvietė, ir, kad nukentėjusysis, KIA Optima vairuotojas, rankomis atidarė vieną iš statybvietės tvorų segmentų. Priešingai, byloje surinkti įrodymai, kurie patvirtina atsakovo kaltę, nes atsakovo darbuotojai požeminių komunikacijų šulinyje remonto darbus atliko nepaženklinę informaciniais ženklais, šias aplinkybes patvirtina policijos medžiaga, liudytojų parodymai. Transporto priemonės KIA Optima apgadinimus lėmė ne transporto priemonės vairuotojo veiksmai, o įvykio vietoje darbus atlikusių atsakovo darbuotojų nerūpestingumas ir aplaidumas, įspėjamaisiais ženklais nepažymint darbų vietos. Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.253 straipsnio 1 dalimi, 6.1015 straipsnio 1 dalimi, prašo priteisti 1 553,33 Eur žalai atlyginti, taip pat įstatymo nustatytas palūkanas bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
        4. Atsakovas su ieškiniu nesutinka ir nurodė, jog ieškovas neįrodė atsakovui kylančios įstatyme nustatytų visų civilinės atsakomybės sąlygų. Transporto priemonės KIA Optima vairuotojas pats yra kaltas dėl jam kilusios žalos. 2016 m. rugsėjo 22 d. ( - ), atsakovo darbuotojai atliko darbus požeminių komunikacijų šulinyje, prie šio pastato teritorija buvo aptverta laikino aptvėrimo mobilios tvoros segmentais, žyminčiomis, jog įvažiavimo nėra, nes šioje teritorijoje buvo vykdomi pastato rekonstrukcijos statybos darbai. Vairuotojas, prieš važiuodamas į teritoriją, į kurią uždarytas įvažiavimas, pats prisiėmė riziką dėl jo automobiliui padarytos žalos. Ieškovas, prieš išmokėdamas draudimo išmoką nukentėjusiajam, turėjo verinti šią aplinkybę ir, atsižvelgiant į ieškovo Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių 2015 m. kovo 1 d. galiojusios redakcijos 8.12 punktą, kuris numatė, jog prie nedraudžiamųjų įvykių yra priskirta žala dėl didelio neatsargumo, susijusio su transporto priemonės naudojimu, atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi prisiimti visas iš savo nepagrįsto sprendimo kylančias pasekmes, todėl ieškovo ieškinys turi būti atmestas, kaip nepagrįstas.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

        1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo UAB „Vilniaus energija“ ieškovo Seesam Insurance AS, veikiančio per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, 1553,33 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. vasario 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 35 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat priteisė iš atsakovo UAB „Vilniaus energija“ 5,26 Eur bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.
        2. Teismas vertino, kad pagal galiojančius normatyvinius aktus, Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie susisiekimo ministerijos direktoriaus 2012 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. V-87 nuostatas, atsakovas, atlikdamas automobilių stovėjimo aikštelėje esančiame požeminių komunikacijų šulinyje remonto darbus, šią vietą privalėjo pažymėti įspėjamaisiais vertikaliaisiais ženklais, o kadangi šios savo pareigos neįvykdė ir dėl tokių atsakovo veiksmų trečiajam asmeniui kilo žala, jis yra atsakingas dėl atsiradusios žalos.
        3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovas nevykdė savo pareigos pažymėti remonto darbų atlikimo vietos įspėjamaisiais ženklais, todėl atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus atsakovo teiginius, jog pagal 2015 m. kovo 1 d. galiojusių Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių 8.12 punktą, kuris numatė, jog prie nedraudžiamųjų įvykių yra priskirta žala dėl didelio neatsargumo, susijusio su transporto priemonės naudojimu, ir kad šiuo pagrindu ieškovas turėjo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam, nes automobilį nukentėjusysis apgadino dėl savo neatidumo.
        4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas, kaip draudikas, atlyginęs žalą nukentusiajam, pagrįstai reikalauja iš atsakovo, kaip kaltojo asmens dėl padarytos žalos trečiajam asmeniui, žalos atlyginimo pagal CK 6.253 straipsnio 1 dalį, 6.1015 straipsnio 1 dalį.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8

        1. Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ pateikė apeliacinį skundą dėl 2017 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos kaip esminius apeliacinio skundo argumentus:
    1. pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neištyrė ir neįvertino visų byloje surinktų įrodymų: (i) UAB „Alvora“ atsakymo apie aptvertą teritoriją; (ii) eismo įvykio vietos schemos ir išplanavimo, klaidingai įvertino 2016 m. spalio 10 d. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos nutarimą Nr. AV2-3679 ir klaidingai interpretavo liudytojų S. G., P. M. ir D. A. teismo posėdžiuose duotus parodymus. Surinkti byloje įrodymai įrodo, kad (i) ginčo teritorija buvo aptverta mobilios tvoros segmentais taip, kaip reikalavo teisės aktai, o (ii) automobilio KIA MOTORS Optima v/n ( - ) vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir veikė neteisėtai, kai nukėlė mobiliosios tvoros segmentus bei važiavo pro teritoriją, kurioje vyko remonto darbai. Automobilį vairavęs D. A., vykdamas į greta esančią parduotuvę, nukėlė mobiliosios tvoros segmentus, pasirinko nesaugų kelią ir tai buvo priežastis, nulėmusi jo patirtus ir vėliau ieškovo kompensuotus nuostolius. Ieškovo sprendimas kompensuoti D. A. sąnaudas, patirtas remontuojant dėl jo paties kaltės sugadintą automobilį, nėra pagrindas įpareigoti apeliantą kompensuoti šias ieškovo sąnaudas;
    2. teismas nepagrįstai konstatavo, kad 2016 m. spalio 10 d. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos nutarime Nr. AV2-3679 nustatyta, jog automobilį vairavęs D. A. įvažiavo į atvirą požeminių komunikacijų šulinį ir apgadino automobilį dėl to, kad įvykio vietoje darbus vykdę UAB „Vilniaus energija“ darbininkai nebuvo pažymėję darbų vietos įspėjamaisiais ženklais, o vairuotojas KET reikalavimų nepažeidė. Minėtame nutarime nenustatyta, kad teritorija buvo neaptverta. Tą patvirtina ir 2016 m. rugsėjo 22 d. tarnybinis pranešimas, kuriame aprašytas tik vienas faktas, kad šulinys buvo nepažymėtas. Šiuose rašytiniuose įrodymuose nebuvo nagrinėjama ar vertinama aplinkybė, kad visa teritorija, kurioje buvo šulinys, buvo aptverta tvora, ką liudija byloje pateikti įrodymai;
    3. teismas klaidingai vertino Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos 2016 m. spalio 10 d. nutarimą Nr. AV2-3679, nes iš esmės skiriasi administracinėje byloje ir šioje byloje įrodinėjamos aplinkybės. Administracinėje byloje neįrodinėti civilinės atsakomybės taikymo ir žalos atlyginimo pagrindai, nevertinta, ar įvažiuodamas į atidengtą šulinį vairuotojas padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Minėtame tyrime nebuvo atskleista aplinkybė, kad visa teritorija buvo aptverta tvoros segmentais, o vairuotojas juos savavališkai atidengė bei važiavo toliau. Nutarimas neišsprendžia šalių ginčo dėl žalos atlyginimo ir neįrodo kitų aplinkybių, kurios yra šios bylos įrodinėjimo dalykas (ar teritorija buvo aptverta, ar ne). 2016 m. spalio 10 d. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos nutarimas Nr. AV2-3679 iš esmės neturi prejudicinės ir įrodomosios galios šioje byloje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punktas).
    1. Nors ir teismas nurodė, kad Lietuvos automobilių direkcijos prie susisiekimo ministerijos direktoriaus 2012-04-16 įsakymo Nr. V-87 nuostatos nustato, kad apeliantas, atlikdamas automobilių stovėjimo aikštelėje komunikacijų šulinyje remonto darbus, šią vietą privalėjo pažymėti įspėjamaisiais vertikaliaisiais ženklais, tačiau nepateikia kokiu konkrečiu punktu ar nuostata vadovaujasi darydamas tokias išvadas. Įsakymo 8.3 punktas nustato, kad darbo vieta keliuose (gatvėse), tai vietos, kuriose darbų metu laikinai užtveriamos eismo zonos. Tai gali būti darbai ant kelio (gatvės), šalia arba virš kelio (gatvės), vamzdynuose, esančiuose kelyje (gatvėje) arba virš jo, taip pat geodeziniai darbai. Įsakymo 47 punktas nustato, kad Kelio ženklų schemos projekto statybos rangovui nereikia kai darbai trumpalaikiai, darbo vietos mažos apimties ir kai darbų įtaka kelių eismui labai nežymi. Taigi darbai turi būti aptverti, kai jie vykdomi eismo zonoje. Atitinkamai darytina išvada, kad nereikia vykdomų darbų aptverti, kai darbai atliekami teritorijoje, kurioje nėra eismo. Pažymėtina, kad darbai buvo vykdomi automobilių stovėjimo aikštelėje, kurioje eismas nebuvo vykdomas, nes aikštelė buvo užtverta tvora. Įsakymas nustato atsakovui galimybę tik aptverti tą teritoriją, kurioje buvo vykdomi vamzdynų darbai. Tai buvo atlikta UAB „Alvora“ statybine tvora, papildomai jokių veiksmų apelianto darbuotojai neturėjo pareigos atlikti;
    2. vairuotojas savavališkai nukeldamas mobilios tvoros segmentą ir nesustabdęs transporto priemonės, elgėsi neteisėtai ir nerūpestingai, tokiu būdu pažeidė Kelių eismo taisykles, o deliktinė civilinė atsakomybė negali būti taikoma atsakovui, jeigu nukentėjęs asmuo atliko veiksmus, dėl kurių jis pats kaltas ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Automobilio KIA MOTORS Optima v/n ( - ) vairuotojas važiavo pro ginčo teritoriją, kuri buvo aptverta mobilios tvoros segmentais. Vairuotojas elgdamasis neteisėtai, norėdamas sutrumpinti kelią į šalia esančią parduotuvę „Limpopo“, į kurią vyko, savavališkai nukėlė mobiliosios tvoros segmentus, važiavo pro teritoriją, kurioje vyko remonto darbai ir padarė avariją. Tokie veiksmai yra neteisėti. Nukentėjusiojo asmens veiksmai esant jo tyčiai kvalifikuojami kaip sutikimas padaryti žalą ir ši žala neatlyginama;
    3. apeliantas negali būti įpareigotas kompensuoti žalą ieškovui, kai ieškovas pats turi teisę nemokėti kompensacijos nukentėjusiajam D. A., tačiau vis tiek ją kompensavo. Ieškovo draudimo sutartyje su nukentėjusiuoju D. A. 8.1. punkte nustatyta, kad draudikas neatlygina žalos apdraustam objektui jei žala atsirado dėl didelio neatsargumo, susijusio su transporto priemonės naudojimu. D. A., atidarydamas buvusią įrengtą tvorą bei važiuodamas į aptvertą teritoriją, veikė neatsargiai, nerūpestingai.
        1. Ieškovas Seesam Insurance AS, atstovaujamas Seesam Insurance AS Lietuvos filialo, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė šiuos esminius atsikirtimų argumentus:
    1. pirmosios instancijos teismui teikiamų parodymų metu, transporto priemonės valdytojas ne kartą akcentavo, jog tiek teritorija šalia atliekamų darbų, tiek pats įvažiavimas į aikštelę nebuvo pažymėtas jokiais įspėjamaisiais ženklais, jokios statybvietės toje vietoje nebuvo. 2016 m. spalio 10 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos nutarime nurodyta, kad į įvykio vietą buvo atvykę policijos pareigūnai, kurie nustatė, kad įvykio vietoje darbus vykdė UAB „Vilniaus energija“ darbuotojai, kurie teisės aktų nustatyta tvarka nepažymėjo darbų vietos. Policijos pareigūnai neužfiksavo jokių KIA Optima vairuotojo neteisėtų ir savavališkų veiksmų. Policijos nutarime nurodyta, jog transporto priemonės KIA Optima vairuotojas jokių pažeidimų nepadarė. Ginčo atveju, policijos nutarimu bei tarnybiniu pranešimu remiamasi, kaip viena iš leistinumo kriterijų atitinkančia įrodinėjimo priemone (CPK 177 straipsnio 2 dalis) – rašytiniais įrodymais. Atsakovo argumentas, jog teismas nepagrįstai rėmėsi policijos nutarime išdėstytomis aplinkybėmis, yra nepagrįstas. Tiek policijos nutarimas, tiek tarnybinis pranešimas turėtų būti vertinami kaip oficialūs ir didesnę įrodomąją reikšmę turintys įrodymai;
    2. pažymėtina, kad įvykio vietoje buvęs darbuotojas, savo pirminiais parodymais patvirtino, kad įvykio vietos teritorija nebuvo aptverta ar pažymėta įspėjamaisiais ženklais. Priešingu atveju (jeigu teritorija išties būtų buvusi aptverta ar pažymėta įspėjamaisiais ženklais), darbuotojas būtų tai akcentavęs policijai teikiamuose paaiškinimuose. Šiuo atveju, S. G. paaiškinimuose apskritai nėra užsiminta apie įvykio vietoje buvusį ženklinimą ar neva stovėjusią tvorą;
    3. pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog dėl įvykusio įvykio ir jo metu atsiradusios žalos yra atsakingas atsakovas. Darbų teritorija, t.y. pati darbų atlikimo vieta (teritorija, esanti šalia šulinio) privalėjo būti aptverta įspėjamaisiais ženklais, kadangi įvažiavimai į aikštelę buvo keli. Tai reiškia, kad transporto priemonės galėjo patekti į aikštelę ir per kitą įvažiavimą ir taip patirti analogiškus arba dar didesnius apgadinimus įvažiavus į įspėjamaisiais ženklais nepažymėtą darbų teritoriją ir užvažiavus ant be priežiūros palikto šulinio dangčio. Tai pagrindžia aplinkybę, kad darbų teritorija išties nebuvo tinkamai aptverta, aikštelės teritorija buvo didelė, viduryje kelio, važiuojamojoje dalyje mėtėsi numestas šulinio dangtis su mantiruote. Dėl šių priežasčių, apeliacinio skundo argumentas, jog liudytojas turėjo omenyje, kad neaptvertas buvo šulinys, yra visiškai nepagrįstas;
    4. apeliacinio skundo argumentas, kad įstatymuose nenumatyta pareiga aptverti ar paženklinti vykdomų darbų teritorijos, yra nepagrįstas. Automobilių kelių darbo vietų aptvėrimo ir eismo reguliavimo taisyklių 80 punkte įtvirtinta pareiga įspėti eismo dalyvius apie pavojingą kelio ruožą. Konkrečiai minėtame taisyklių punkte deklaruojama, kad įspėjamieji vertikalieji ženklai naudojami siekiant įspėti eismo dalyvius apie pavojingą kelio ruožą, kuriuo važiuojant priklausomai nuo sąlygų reikia imtis atitinkamų priemonių. Teisės aktuose numatyta imperatyvi pareiga naudoti įspėjamuosius ženklus tuomet, kai darbo vietose gali atsirasti laikinų pavojų arba trukdžių. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad teritorija nebuvo paženklinta įspėjamaisiais ženklais. Akivaizdu, kad žala kilo būtent dėl atsakovo neteisėtų, neatsargių ir savavališkų veiksmų – atsakovas nevykdė pareigos įspėjamaisiais ženklais paženklinti darbų vykdymo teritoriją, o šie veiksmai, kaip pagrįstai nustatė ginčą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, laikomi vienintele žalos atsiradimo priežastimi.

9Teismas

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

        1. Byloje automobilių savanoriškojo draudimo polisas patvirtina aplinkybę, jog tarp ieškovo ir D. A. 2016 m. kovo 16 d. buvo sudaryta CASCO automobilių ir keleivių savanoriškojo draudimo sutartis Nr. ( - ), kuria buvo apdrausta transporto priemonė KIA Optima valstybinis numeris ( - ) (el.b.l. 26, 27). Ieškovo išmokos potvarkiai (el.b.l. 6, 7) patvirtina aplinkybę, jog dėl eismo įvykio 2016 m. rugsėjo 22 d. apdraustasis automobilis buvo apgadintas, įvykį ieškovas pripažino draudžiamuoju ir, paskaičiavęs patirtus nuostolius (el.b.l. 9, 10, 11, 12, 13), nukentėjusiojo asmens D. A. prašymu (el.b.l. 8), 1553,33 Eur draudimo išmoką išmokėjo UAB „KIA Auto“, atlikusiam apgadinto automobilio remontą (el.b.l. 22, 25).
        2. Iš Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos 2016 m. spalio 10 d. nutarimo Nr. AV2-3679 nustatyta, jog kelių policijos pareigūnai, ištyrę minėto eismo įvykio aplinkybes, nustatė, jog automobilį vairavęs D. A. įvažiavo į atvirą požeminių komunikacijų šulinį ir apgadino automobilį dėl to, kad įvykio vietoje darbus vykdę UAB „Vilniaus energija“ darbininkai nebuvo pažymėję darbų vietos įspėjamaisiais ženklais, o vairuotojas D. A. savo veiksmais Kelių eismo taisyklių reikalavimų nepažeidė (b.l. 31).
        3. Apeliantas įrodinėja, jog teismas klaidingai įvertino Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos 2016-10-10 nutarimą Nr. AV2-3679 ir klaidingai interpretavo liudytojų S. G., P. M. ir D. A. 2017-05-31 ir 2017-07-26 teismo posėdžiuose duotus parodymus.
        4. CPK 197 straipsnio 2 dalis numato, kad „dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Oficialiųjų rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstatymais gali būti suteikta ir kitiems dokumentams“.
        5. Taigi kompetentinga institucija, kuriai suteikta diskrecijos teisė fiksuoti eismo įvykius, nurodė, jog vairuotojas D. A. savo veiksmais KET reikalavimų nepažeidė (Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos 2016-10-10 nutarimas Nr. AV2-3679; b.l. 98). Todėl pagal minėtą CPK 197 straipsnio 2 dalies taisyklę, liudytojų parodymai negali paneigti Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos 2016-10-10 nutarimo Nr. AV2-3679. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentas dėl vairuotojo kaltės yra atmetamas, kaip nepagrįstas (CPK 178 straipsnis, 197 straipsnio 2 dalis).
        6. Taip pat apeliantas siekia nuginčyti draudimo išmokos sumokėjimo pagrįstumą UAB „Alvora“ 2017-03-14 atsakymu Nr. 83 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodyta, jog įvykio vietos adresu (( - )) buvo pastatyti mobilios tvoros segmentai, kurie blokavo pravažiavimą 2016-09-22 (t. 1, b. l. 44).
        7. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad byloje nėra paneigta aplinkybė, jog įvažiavimai į aikštelę buvo keli. Vadinasi, UAB „Alvora“ 2017-03-14 atsakymu Nr. 83 „Dėl informacijos pateikimo“ nei paneigia, nei patvirtina apelianto nurodytą aplinkybę, kad į statybos aikštelę nebuvo galima laisvai įvažiuoti. Kita vertus, Kelių policijos patrulio tarnybiniame pranešime, įvykio registracijos duomenų bazės pažymoje (b.l. 99,102) nurodyta, jog požeminių komunikacijų šulinio remonto darbai buvo vykdomi teritorijos neaptvėrus ir nepažymėjus įspėjamaisiais ženklais. Taigi iš rašytinių įrodymų nenustatyta, jog automobilių stovėjimo aikštelė buvo aptverta laikinąja segmentine tvora, todėl buvo nepravažiuojama, todėl galioja taisyklė, jog dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Pažymėtina ir tai, kad vairuotojas nuosekliai tvirtino, jog aikštelė buvo aptverta po įvykio, o aplinkybę dėl neaptvertos teritorijos patvirtina ir patrulio parašytas tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 102).
        8. Apeliantas nurodė, kad Lietuvos automobilių direkcijos prie susisiekimo ministerijos direktoriaus 2012-04-16 įsakymo Nr. V-87 47 punktas nustato, jog rangovui nereikia teritorijos žymėti įspėjamaisiais ženklais, kai darbai trumpalaikiai, darbo vietos mažos apimties ir kai darbų įtaka kelių eismui labai nežymi.
        9. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog jei yra padaroma žala transporto priemonei, tai visais atvejais reiškia, kad darbai turi poveikį eismui tokį, kad jis sutriko žymiai, todėl apelianto Lietuvos automobilių direkcijos prie susisiekimo ministerijos direktoriaus 2012-04-16 įsakymo Nr. V-87 47 punkto interpretacija nepaneigia priežastinio ryšio su atsakovo kalte, jam padarius žalą dėl to, jog remonto darbai buvo vykdomi nepastačius įspėjamųjų ženklų (CK 6.247 straipsnis).
        10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2014 yra išaiškinta, jog CK 6.247 straipsnyje reglamentuotas priežastinis ryšys, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, reiškia, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę taip, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo praktikoje priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmajame etape conditio sine qua non testu (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija) nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrajame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-764/2003). Netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007).
        11. Taigi aplinkybė dėl to, kaip UAB „Alvora“ blokavo pravažiavimą, nepaneigia byloje nustatyto priežastinio ryšio su atsakovo veikos neteisėtumu – jo vykdomi darbai nebuvo pažymėti įspėjamaisiais vertikaliaisiais ženklais, kaip tai numatė Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie susisiekimo ministerijos direktoriaus 2012 m. balandžio16 d. įsakymas Nr. V-87 (CK 6.247 straipsnis), todėl transporto priemonė buvo apgadinta ir ieškovas turėjo išmokėti draudimo išmoką (CK 6.249 straipsnis).
        12. Šioje byloje pateikti įrodymai yra pakankami konstatuoti, jog eismo įvykio sukeltos pasekmės yra susijusios priežastiniu ryšiu su transporto priemonės apgadinimu, todėl buvo pagrindas ieškinį tenkinti visiškai (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Minėta, kad liudytojų P. M. ir S. G. parodymai negali paneigti Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos 2016-10-10 nutarime Nr. AV2-3679 fiksuotos aplinkybės, jog D. A. savo veiksmais KET reikalavimų nepažeidė. Taip pat fakto, kurį pripažįsta apeliantas – apelianto darbuotojai darbų teritorijoje buvusio šulinio atskirai nepažymėjo.
        13. Apeliantas taip pat kritikuoja atliktą teismo įrodymų vertinimą, argumentuodamas savo subjektyviu faktiniu aplinkybių vertinimu, nurodydamas, kad jeigu liudytojai P. M., S. G., UAB „Alvora“ atsakymas apie aptvertą teritoriją (t. 1, b. l. 21, 42-44) patvirtino, jog teritorija iš tikrųjų buvo aptverta, tai sudaro pagrindą logiškai išvadai, kad aikštelės teritorija (kurioje vyko apelianto vykdomi darbai) buvo aptverta.
        14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Nors apeliaciniame skunde įrodinėjama, jog Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos 2016-10-10 nutarimas Nr. AV2-3679 iš esmės neturi prejudicinės ir įrodomosios galios šioje byloje, tačiau apeliantas neatkreipia dėmesio į CPK 197 straipsnio 2 dalies suformuluotą taisyklę, todėl apelianto pasvarstymai dėl to, kad ieškovas nepagrįstai išmokėjo draudimo išmoką, negali paneigti aplinkybės dėl D. A. veikimo pagal KET reikalavimus. Apelianto įrodinėjama aplinkybė, kad vairuotojas D. A. savavališkai nukėlė mobilios tvoros segmentą, nėra patvirtinta nei vienu rašytiniu įrodymu, todėl konstatuojama, jog ji nėra įrodyta (CPK 12, 178, 185 straipsniai).
        15. Taip pat apeliantas gynėsi argumentu, kad vairuotojas D. A. matė nukeltą kanalizacijos angos liuko dangtį. Šis argumentas neatleidžia apelianto nuo atsakomybės pažeidus Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie susisiekimo ministerijos direktoriaus 2012 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. V-87 19 punktą (principas – iš neteisės neatsiranda teisė (ex in juria non oritur jus).
        16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimus, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
        1. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
        2. Ieškovas nepateikė įrodymų apie patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

11Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

Nutarė

12apelianto UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti.

13Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

14Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai