Byla A-756-2197-11

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

2sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

3dalyvaujant pareiškėjo atstovui V. M.,

4atsakovo atstovui A. B.,

5viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7I.

8Pareiškėjas Vilniaus universiteto Onkologijos institutas (toliau – ir Onkologijos institutas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 17 d. įsakymą Nr. V-120. Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiamu įsakymu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2007-2013 Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų administravimo ir priežiūros komisijos 2010 m. sausio 26 d. posėdžio protokolo Nr. 5 rekomendaciją, pripažino netinkamomis projekto Nr. VP3-2.1-SAM-04-V-01-008 „Linijinių greitintuvų įsigijimas“ išlaidas, susijusias su pažeidimu projekto partneriui Onkologijos institutui įsigyjant linijinį greitintuvą, ir sumažino projekto finansavimą 2 499 650,00 Lt. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas atsakovo įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas nurodė, kad 2008 metais jis, vykdydamas Valstybinę vėžio profilaktikos ir kontrolės 2003-2010 metų programą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. V-301, įsigijo linijinį greitintuvą Clinac 600C/D. Pareiškėjas, įsigydamas linijinį greitintuvą, įvykdė visas reikiamas pirkimo procedūras vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Pagal tuo metu galiojusios Viešųjų pirkimų įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalį pareiškėjas nebuvo laikomas perkančiąja organizacija (tai patvirtina ir Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 4 d. raštas Nr. 4S-21-391 ir 2004 m. rugsėjo 9 d. raštas Nr. 4S-21-1676). Linijinio greitintuvo pirkimą pareiškėjas vykdė pagal Onkologijos instituto direktoriaus 2006 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. R8-620 patvirtintas Pirkimo taisykles, parengtas vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis. Įvykdžius pirkimo procedūras, 2008 m. liepos 1 d. su UAB „Tradintek“ buvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis Nr. MI2008-24 dėl medicininės įrangos (linijinio greitintuvo Clinac 600C/D, kurio gamintojas yra „Varian Medical Systems“) pirkimo. Įranga pareiškėjui buvo perduota 2009 metais pagal priėmimo - perdavimo aktą Nr. PPA290703-01. Minėtos sutarties 4.2. punkte buvo numatyta, kad už prekę bus apmokama tik iš Valstybinės vėžio profilaktikos ir kontrolės 2003-2010 metų programos gaunamų lėšų: pirma apmokėjimo dalis (1 000 000 Lt) bus įvykdyta pagal pateiktą sąskaitą – faktūrą, gavus lėšas iš Sveikatos apsaugos ministerijos (4.2.1 punktas), o antra apmokėjimo dalis bus įvykdyta gavus papildomą finansavimą iš Valstybinės vėžio profilaktikos ir kontrolės 2003-2010 metų programos (4.2.2 punktas). Vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. V-301 „Dėl lėšų skyrimo“ ir sudaryta pirkimo - pardavimo sutartimi, 2008 m. lapkričio 14 d. atsakovui buvo pateikta paraiška ir linijinio greitintuvo įsigijimo patirtas išlaidas patvirtinantys dokumentai. Atsakovas, išnagrinėjęs pateiktus dokumentus, trūkumų ar kitokių pažeidimų nenustatė ir pervedė įsakyme ir sutartyje numatytas pinigines lėšas, t. y. 1 000 000, iš investicinių valstybės biudžeto lėšų. Pagal Valstybinę vėžio profilaktikos ir kontrolės 2003-2010 metų programą buvo numatyta ir leista įsigyti linijinį greitintuvą, kurio vertė pagal sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį buvo 3 499 650 Lt, tačiau atsakovas skyrė tik vieną milijoną litų, o likusią sumą vienašališkai nusprendė padengti iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Apie tai atsakovas pareiškėją informavo 2008 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. 10-(13.7-282)-6700. Pareiškėjas 2009 m. kovo 30 d. gavo atsakovo faksogramą, kuria buvo informuojama, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. V-187 buvo pakeistas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-1107 patvirtintas Valstybės projektų, finansuojamų pagal 2007 -2013 sanglaudos skatinimo veiksmų programos II prioriteto „Viešųjų paslaugų kokybė ir prieinamumas“ VP3-2.1-SAM-04-V priemonę „Ankstyva onkologinių susirgimų diagnostika ir visavertis gydymas“, sąrašas Nr. VP3-2.1-SA -04-V-l, į kurį įtrauktas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos projektas Nr. 8 „Linijinių greitintuvų įsigijimas“. Tuo pagrindu 2009 m. gegužės 13 d. buvo sudaryta Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis Nr. S-66, kurioje numatyta, kad atsakovas bus minėto projekto pareiškėjas, o Onkologijos institutas taps vienu iš trijų partnerių. Minima sutartimi buvo numatytos projekto veiklų vykdymas tarp kurių pareiškėjas įsipareigojo įsigyti įrangą t.y. linijinį greitintuvą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymų ir Jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties Nr. S-66 pagrindu 2009 m. rugsėjo 24 d Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, atstovaujama ministerijos kanclerio R. R., viešoji įstaiga „Centrinė projektų valdymo agentūra“, kaip projekto įgyvendinančioji institucija, ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, kaip projekto vykdytojas, sudarė projekto „Linijinių greitintuvų įsigijimas“, projekto kodas Nr. VP3-2.1-SAM-04-V-01-008, finansavimo ir administravimo sutartį Nr. VP3-2.1-SAM-04-V-01-008/S-219. Po sutarties pasirašymo 2009 m. spalio 1 d. pareiškėjui buvo pateiktas pasirašyti projekto pirkimų planas, kurio penktoje eilutėje pareiškėjas nurodė, kad linijinį greitintuvą įsigijo konkurso būdu ir tokį pirkimo būdą pasirinko vadovaujantis Onkologijos instituto direktoriaus 2006 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. R8-620 „Dėl prekių, paslaugų ir darbų pirkimų taisyklių ir specialiosios prašymo formos patvirtinimo“ bei Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi. Atsakovas tokiam pirkimų plano projektui pritarė ir jį pateikė derinti projekto įgyvendinančiajai institucijai. Nuo 2009 metų gruodžio mėnesio pareiškėjas, nors yra vykdomo projekto partneris, nebebuvo informuojamas apie projekto vykdymo eigą. 2010 m. vasario 3 d. pareiškėjas gavo Ministro pirmininko kanclerio faksogramą Nr. R1-100, skirtą Viešųjų pirkimų tarnybai. Susipažinęs su faksogramos priedais, pareiškėjas sužinojo, kad atsakovas, kaip projekto vykdytojas, 2009 m. gruodžio 3 d. atsakydamas į projekto įgyvendinančiosios institucijos Centrinės projektų valdymo agentūros užklausimą, pateikė informaciją, kad Onkologijos institutas pagal jo Statutą yra universiteto mokslo instituto statusą turinti biudžetinė valstybės mokslinių tyrimų įstaiga, todėl atitinka Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas ir laikytinas perkančiąja organizacija. Pareiškėjo nuomone, tokia atsakovo pozicija nėra pagrįsta. Pareiškėjas 2010 m. kovo 16 d. gavo dar vieną Sveikatos apsaugos ministerijai skirtą Ministro pirmininko faksogramą Nr. R1-202, kuria prašoma ištirti galimus tarnybinius nusižengimus, dėl kurių Sveikatos apsaugos ministerija, kaip asignavimų valdytojas naudodama Valstybinės vėžio profilaktikos ir kontrolės 2003-2010 metų programos įgyvendinimui 2008 metams numatytas valstybės investicijas, neužtikrino pareiškėjo linijinio greitintuvo įsigijimui skirtų lėšų panaudojimo teisėtumo, ir imtis atitinkamų veiksmų dėl kaltų asmenų patraukimo administracinėn atsakomybėn. Tačiau atsakovas neprašė pareiškėjo pateikti kokių nors dokumentų ar paaiškinimų dėl įtariamų pažeidimų. Ginčijamas sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 17 d. įsakymas Nr. V-120 priimtas neištyrus ir neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, nesuteikus pareiškėjui, kuriam taikoma griežta finansinė sankcija, galimybės pateikti paaiškinimus. Ginčijamas įsakymas buvo priimamas 2010 m. vasario 17 d., o pareiškėjas apie įsakymą ir projekto lėšų sumažinimą buvo informuotas tik 2010 m. balandžio 15 d. Be to, paties įsakymo priėmimo aplinkybės sutampa su Onkologijos instituto tarybos sprendimu ginčyti instituto reorganizaciją.

9Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Sveikatos apsaugos ministerija, vykdydama Valstybinės vėžio profilaktikos ir kontrolės 2003-2010 metų programą, 2007 m. gruodžio 12 d. sudarė su Onkologijos institutu Valstybinės vėžio profilaktikos ir kontrolės 2003-2010 metų programos įgyvendinimo sutartį Nr. S-403, kuria Onkologijos institutas įsipareigojo vykdyti sutarties objektu esančių darbų, paslaugų ir prekių viešųjų pirkimų procedūras vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka. Vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. V-301 „Dėl investicinių lėšų, skirtų valstybinei vėžio profilaktikos ir kontrolės 2003-2010 metų programai 2008 metais, panaudojimo“, Onkologijos institutui buvo skirta 1 000 000 Lt suma linijiniam greitintuvui įsigyti, o instituto direktoriui buvo pavesta vykdyti linijinio greitintuvo pirkimo procedūras vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu ir, sudarius pirkimo-pardavimo sutartį, pateikti sveikatos apsaugos ministerijai pirkimo - pardavimo sutarties patvirtintą kopiją bei prašymą skirti lėšas su lėšų poreikį patvirtinančiais dokumentais. Onkologijos institutas 2008 m. liepos 21 d. sudarė linijinio greitintuvo pirkimo - pardavimo sutartį Nr. MI2008-24, pagal kurią linijinis greitintuvas įsigytas už 3 499 650,00 Lt (2 499 650,00 Lt daugiau nei paskirtoji suma). Susidarius lėšų trūkumui instituto įsigytam linijiniam greitintuvui apmokėti ir atsižvelgiant į valstybės ekonominę situaciją, buvo svarstoma galimybė ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių. Sveikatos apsaugos ministerija 2008 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. 10-(13.7-282)-6700 kreipėsi į Onkologijos institutą, informuodama apie galimybę likusią lėšų dalį apmokėti ES struktūrinių fondų lėšomis. Onkologijos institutas siūlymą priėmė, pretenzijų dėl numatomo apmokėjimo šaltinio nepareiškė ir, atsakydamas į ministerijos raštą Nr. 10-(13.7-282)-6700, pateikė preliminarią paraišką. Preliminarios paraiškos pagrindu Sveikatos apsaugos ministerija patvirtino valstybės projektą Nr. VP3-2.1-SAM-04-V-01-008 „Linijinių greitintuvų įsigijimas“, skyrė ES struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos bendrojo finansavimo lėšų finansavimą, 2009 m. gegužės 13 d. sudarė partnerystės sutartį Nr. S-66 su Onkologijos institutu ir kitomis projekte dalyvaujančiomis asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, o 2009 m. rugsėjo 24 d. sudarė finansavimo ir administravimo sutartį Nr. VP3-2.1-SAM-04-V-01-008 su projekto vykdytoju ir įgyvendinančiąja institucija – Centrine projektų valdymo agentūra. Pastaroji, patikrinusi išlaidų pagrįstumą, nustatė, kad Onkologijos institutas, būdamas perkančioji organizacija, įsigijo linijinį greitintuvą pagal įstaigos patvirtintas Prekių, paslaugų ir darbų pirkimo taisykles nesilaikydamas privalomų Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų (42 straipsnis, 18 straipsnio 1 dalis) ir pasiūlė ministerijai sumažinti finansavimą projektui 2 499 650,00 Lt suma. Ministerija, vykdydama teisės aktuose jai numatytas pareigas, 2010 m. vasario 17 d. priėmė ginčijamą įsakymą. Apie tai Centrine projektų valdymo agentūra ir projekto vykdytojas buvo informuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 199 punkte nustatyta tvarka. Atsakovo nuomone, nepriklausomai nuo to, kokiomis lėšomis apmokamos įsigytos prekės, pareiškėjas privalėjo įgyvendinti savo teises laikydamasis galiojančiuose teisės aktuose, šiuo atveju – Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, 18 straipsnio 1 dalyje ir 42 straipsnyje, nustatytų pareigų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1139 patvirtintų Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant Lietuvos 2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas, taisyklių (toliau – ir Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų taisyklės) 180 punkte nustatyta, jog įgyvendinančioji institucija (šiuo atveju – Centrinė projektų valdymo agentūra), atlikdama projektų įgyvendinimo priežiūrą įgyvendinimo priežiūrą užtikrina 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 (OL 2006 L 210 (toliau -Tarybos reglamentas Nr. 1083/2006) 9 straipsnyje išdėstyto suderinamumo principo taikymą. Pagal šiuos principus ES fondų finansuojamos veiklos sritys visais atvejais turi atitikti Europos Bendrijos steigimo sutartį, joje nustatytas priemones ir veiksmus, įskaitant konkurenciją, viešųjų pirkimų sutarčių sudarymą, darnaus vystymosi, lyčių lygybės ir nediskriminavimo skatinimą. Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 195 punkte nustatyta, jog įtariamus pažeidimus tiria ir nustato įgyvendinančioji institucija, vadovaudamasi Veiksmų programų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1225, nuostatomis. Aukščiau nurodyti teisės aktai nesuteikia atsakovui teisės tirti ir nustatyti pažeidimus, tačiau įpareigoja atsakovą priimti sprendimą dėl finansinės sankcijos, taikytinos konkrečiam pažeidimo atvejui. Ginčijamas įsakymas priimtas atsižvelgiant į kompetentingos institucijos, t. y. Centrinės projektų valdymo agentūros, nustatytas aplinkybes. Atsakovas neturi teisinio pagrindo revizuoti Centrinės projektų valdymo agentūros atlikto tyrimo eigos ir nustatytų aplinkybių. Todėl, Sveikatos apsaugos ministerijos nuomone, atsakovu šioje byloje turėtų būti patraukta ir Centrinė projektų valdymo agentūra.

10II.

11Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad viešųjų pirkimų tvarką, šių pirkimų subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, viešųjų pirkimų kontrolės ir ginčų sprendimo tvarką nustato Viešųjų pirkimų įstatymas (ginčui aktuali nuo 2006 m. sausio 31 d. įsigaliojusi šio įstatymo redakcija). Viešųjų pirkimų įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje viešasis pirkimas apibrėžiamas kaip perkančiosios organizacijos atliekamas ir šiuo įstatymu reglamentuojamas prekių, paslaugų ar darbų pirkimas, kurio tikslas – sudaryti viešojo pirkimo-pardavimo sutartį. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą, perkančioji organizacija yra viešasis ar privatusis juridinis asmuo, kuris atitinka šio straipsnio 2 dalies sąlygas. Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešasis ar privatusis juridinis asmuo (išskyrus valstybės ar savivaldybių valdymo institucijas) yra perkančioji organizacija, jeigu visa ar tam tikra jo veiklos dalis yra skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinti ir atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) jo veikla yra daugiau kaip 50 procentų finansuojama iš valstybės ar savivaldybių biudžetų arba kitų valstybės ar savivaldybių fondų lėšų, arba kitų šioje dalyje nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų lėšų; 2) yra kontroliuojamas (valdomas) valstybės ar savivaldybių institucijų arba kitų šioje dalyje nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų; 3) turi administraciją, valdymo ar priežiūros organą, kurio daugiau kaip pusė narių yra skiriami valstybės ar savivaldybių institucijų arba šioje dalyje nurodytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 1724 patvirtinto Vilniaus universiteto Onkologijos instituto statuto (toliau – Statutas) 1 punkte numatyta, kad Onkologijos institutas yra universiteto mokslo instituto statusą turinti biudžetinė valstybės mokslinių tyrimų įstaiga, įsteigta onkologijos šakos tarptautinio lygio moksliniams tyrimams vykdyti, teikianti specializuotas onkologijos asmens sveikatos priežiūros paslaugas Lietuvos gyventojams ir padedanti Vilniaus universitetui rengti mokslininkus, onkologijos ir medicininės radiologijos, kitus aukštos kvalifikacijos specialistus. Instituto steigėjas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Statuto 3 punktas), o Instituto veikla bei funkcijos yra susijusios su viešojo intereso tenkinimu (Statuto II skyrius). Statuto 11 punkte nustatyta, kad Onkologijos institutas kasmet privalo pateikti Vilniaus universiteto senatui, taip pat Švietimo ir mokslo ministerijai savo veiklos ataskaitą (11.1 punktas) ir teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti savo ūkinės bei finansinės veiklos apskaitą, teikti Vilniaus universiteto senatui ir valstybės valdymo institucijoms informaciją apie šią veiklą (11.2 punktas). Statuto 55 punkte nustatyta, kad Onkologijos institutas jam perduotą valstybės turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja neatlygintinai patikėjimo teise teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atsižvelgiant į Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnyje numatytus kriterijus ir minėtas Statuto nuostatas, darytina išvada, kad onkologijos institutas yra perkančioji organizacija, todėl, vykdydamas prikimus, privalo vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis. Onkologijos instituto ir Sveikatos apsaugos ministerijos 2007 m. gruodžio 12 d. pasirašytoje sutartyje Institutas, be kita ko, įsipareigojo vykdyti darbų, paslaugų ir prekių viešųjų pirkimų procedūras vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka. Sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. V-301, kuriuo Institutui programos įgyvendinimui buvo skirta 1 000 000 Lt investicinių valstybės biudžeto lėšų, Institutas taip pat buvo įpareigotas vykdyti linijinio greitintuvo pirkimo procedūras vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu. Su įpareigojimu užtikrinti, kad pirkimai bus vykdomi laikantis Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų, Institutas sutiko pasirašydamas ir Partnerystės sutartį, nepaisant to, kad linijinio greitintuvo pirkimo - pardavimo sutartis jau buvo pasirašyta, t. y. įrangos pirkimas jau atliktas. Projekto pirkimų plane (b. l. 63-65), kuriame Institutas turėjo nurodyti pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 42 straipsnio 1 dalį pasirinktą pirkimo būdą (atviras konkursas, ribotas konkursas, konkurencinis dialogas ar derybos), Institutas nurodė, kad linijinio greitintuvo pirkimą atliko tiesiog konkurso būdu, o konkurso būdas pasirinktas vadovaujantis Instituto direktoriaus patvirtintomis Taisyklėmis ir Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, kurioje apibrėžiama, koks viešasis ar privatus juridinis asmuo laikomas perkančiąja organizacija. Tokiu būdu, Institutas, 2008 m. liepos 21 d. sudarydamas pirkimo - pardavimo sutartį Nr. MI 2008-24 dėl linijinio greitintuvo, kurio vertė 3 499 650 Lt, pirkimo, ir nepasirinkdamas nė vieno iš Viešųjų pirkimų įstatymo 42 straipsnyje nurodyto pirkimo vykdymo būdo, pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad perkančioji organizacija sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį siūlo tam dalyviui, kurio pasiūlymas pripažintas laimėjusiu šio įstatymo nustatyta tvarka, ir neužtikrino Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto skaidrumo principo laikymosi. Todėl ginčijamas sveikatos apsaugos ministro įsakymas, kuriuo pripažintos netinkamomis projekto išlaidos, susijusios su pažeidimu Onkologijos institutui įsigyjant linijinį greitintuvą, ir dėl to Onkologijos institutui sumažintas Projekto finansavimas 2 499 650 Lt suma, yra teisėtas ir pagrįstas.

12Įvertinus ginčijamame įsakyme ir jį lydinčiuose individualiuose administraciniuose aktuose (Centrinės projektų valdymo agentūros 2010 m. sausio 8 d. raštas Nr. 2010-2-177 ir Komisijos 2010 m. sausio 26 d. protokolas Nr. 5/SF-4) pateiktą išsamią informaciją apie Instituto padarytus viešąjį pirkimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, darytina išvada, kad sveikatos apsaugos ministras, priimdamas skundžiamą įsakymą, kuriame tik nurodyta, kokiais individualiais teisės aktais remiantis Institutui pritaikyta sankcija, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė. Pareiškėjo teiginys, kad Sveikatos apsaugos ministerija nesudarė jam sąlygų dalyvauti tiriant pažeidimo aplinkybes ir nesuteikė galimybės pasiaiškinti, yra nepagrįstas. Teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad apie Onkologijos instituto galimai padarytus pažeidimus, taip pat apie tai, kad vyksta tyrimas bei kompetentingų institucijų susirašinėjimas šiuo klausimu ir kad Centrinė projektų valdymo agentūra 2010 m. sausio 8 d. raštu Nr. 210-2-177 Sveikatos apsaugos ministerijai yra pasiūliusi sumažinti Institutui projekto finansavimą, Institutas žinojo dar 2010 m. vasario 3 d. (b. l. 66-67, 69-70). Tačiau jokių aktyvių veiksmų, siekdamas pasiaiškinti ar kitaip apginti savo teises bei interesus, Onkologijos institutas nesiėmė. Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 61 puntas nustato, jog jei dėl paraiškoje pateiktos neišsamios ar netikslios informacijos įgyvendinančioji institucija negali tinkamai įvertinti projekto, ji turi raštu paprašyti pareiškėjo per nustatytą laiką pateikti papildomus duomenis ir dokumentus, papildyti ar patikslinti paraiškoje pateiktą informaciją. Projektų finansavimo sąlygų apraše gali būti nustatyta, kada paraiška atmetama, neprašius pareiškėjo pateikti papildomų duomenų ar dokumentų, papildyti ar patikslinti paraiškoje pateiktos informacijos. Vertintojai gali kreiptis į atitinkamas institucijas su prašymu pateikti papildomą informaciją apie pareiškėją ir paraišką ir vertindami pareiškėjo pateiktus duomenis ir informaciją naudotis kitais išoriniais oficialiais informacijos šaltiniais. Tokiu būdu, įgyvendinančioji institucija (Centrinė projektų valdymo agentūra), atlikdama pažeidimo tyrimą, turi teisę prašyti pareiškėjo ar kitų institucijų pateikti papildomus dokumentus ar teikti paaiškinimus, bet ne pareigą.

13Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai teisę tirti ir nustatyti pažeidimo įgyvendinant ES lėšomis finansuojamus projektus faktą deleguoja įgyvendinančiosioms institucijoms (šiuo atveju tokia institucija yra Centrinė projektų valdymo agentūra). Vadovaujantis Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1139 patvirtintų Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų taisyklių 13.6. punktu, įgyvendinančioji institucija atlieka pažeidimų tyrimą, informuoja ministeriją ir (ar) kitą valstybės instituciją, pagal kompetenciją atsakingą už bendrai finansuojamus iš ES fondų lėšų ūkio sektorius (šiuo atveju Sveikatos apsaugos ministerija) apie nustatytus pažeidimus ir Projektų administravimo ir finansavimo taisyklėse nustatyta tvarka teikia pasiūlymus dėl tolesnių veiksmų, susijusių su projekto įgyvendinimu. Todėl nagrinėjamu atveju Centrinė projektų valdymo agentūra yra tik tyrimą atliekanti viešojo administravimo institucija, tuo tarpu Sveikatos apsaugos ministerija yra įgaliota priimti sprendimą, kuris ir sukelia Onkologijos institutui teisines pasekmes. Sprendimo priėmimas šioje byloje nesukels Centrinei projektų valdymo agentūrai teisinių pasekmių. Todėl nėra pagrindo įtraukti Centrinę projektų valdymo agentūrą į bylą nei atsakovu, nei trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

14Teismas konstatavo, kad sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 17 d. įsakymas Nr. V-120 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį nėra teisinio pagrindo.

15III.

16Apeliaciniu skundu pareiškėjas Vilniaus universiteto Onkologijos institutas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai padarė išvada, kad nagrinėjamu atveju Onkologijos institutas laikytinas perkančiąja organizacija Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio prasme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 1724 patvirtinto Statuto 2 punktu, Onkologijos institutas yra juridinis asmuo, savarankiškas organizaciniu, teisiniu, finansiniu ir ūkiniu požiūriu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. birželio 23 d. biuletenyje nurodė, jog: „Tam, kad viešiesiems ar privatiems juridiniams asmenims būtų pripažintas perkančiosios organizacijos statusas, be juridinio asmens statuso reikalavimo, būtina, kad jų visa ar tam tikra veiklos dalis specialiai būtų skirta viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinti ir arba: a) jų veikla būtų daugiau kaip 50 procentų finansuojama iš valstybės ar savivaldybių biudžetų ar kitų valstybės ar savivaldybių fondų lėšų arba kitų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų lėšų; arba b) jie kontroliuojami valstybės ar savivaldybių institucijų arba kitų įstaigų, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė; arba c) jie turi administraciją valdymo ar priežiūros organą, kurio daugiau kaip pusė narių skiriami valstybės ar savivaldybių institucijų arba kitų viešųjų ar privačiųjų asmenų, reglamentuojamų Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio.“ Statutas nenumato steigėjo (šiuo atveju Vyriausybės) teisės kontroliuoti (valdyti) Onkologijos institutą. Statuto 11.1 punktas numato Instituto pareigą kasmet pateikti savo veiklos ataskaitą Vilniaus universiteto senatui, kuris nėra joks viešojo administravimo subjektas. Be to, ataskaitos teikimas tiek Vilniaus universiteto senatui, tiek Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai nereiškia, kad šios įstaigos yra Onkologijos institutą kontroliuojančios (valdančios) įstaigos, kaip tai numato Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad Onkologijos institutas laikytinas perkančiąja organizacija, rėmėsi tuo, kad Onkologijos institutas patikėjimo teise valdo jam perduotą valstybės turtą. Tačiau nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje, nei pačiame Viešųjų pirkimų įstatyme nėra kalbama apie tai, kad valstybės turto perdavimas ar jo naudojimas ir valdymas vienu ar kitu aspektu turėtų reikšmės juridinio asmens, kaip perkančiosios organizacijos, statusui.

17Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas skaidrumo principas. Pareiškėjas nurodo, kad informacija apie pirkimą buvo skelbta viešai viename iš Lietuvos Respublikos dienraščių, todėl tiekėjams buvo užtikrintas lygiateisiškumo ir tarpusavio varžymosi principas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. birželio 23 d biuletenyje nurodė, kad: “Skaidrumas suprantamas kaip viešumo užtikrinimas vykdant viešojo pirkimo procedūras. Viešumas pirmiausia sietinas su viešojo pirkimo paskelbimu. Viešas paskelbimas suponuoja tiekėjų teisėtus lūkesčius, kad perkančioji organizacija visiems tiekėjams sudarys vienodas sąlygas konkuruoti tarpusavyje (galimybių viešumą) jiems suteikiant galimybę pateikti savo pasiūlymus. Skaidrumo principas viešojo pirkimo paskelbimo kontekste suponuoja ir tiekėjų teisėtus lūkesčius, kad perkančioji organizacija tiekėjams suteiks lygias galimybes sudaryti viešojo pirkimo sutartį, t. y. nustatys objektyvius bei nediskriminuojančius viešojo pirkimo konkurso kriterijus. Viešojo pirkimo procedūrų viešumas, kaip šių procedūrų skaidrumo prielaida, svarbi ne tik paskelbimo, bet ir tiekėjų informatyvumo aspektu, t. y. skaidrumo principas reikš perkančiosios organizacijos pareigą tiekėjams suteikti pakankamai informacijos, įskaitant pirkimo sąlygas, jų išaiškinimus, reikalingus perkančiosios organizacijos poreikius atitinkančiam pasiūlymui, bei informacijai, susijusiai su konkretaus tiekėjo pasiūlymo įvertinimu, pateikti. Skaidrumo principas reiškia ir lemia perkančiosios organizacijos veiksmų nuspėjamumą. Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 7 dalį pirkimo dokumentai turi būti aiškūs, tikslūs ir nedviprasmiški. Aiškios, tikslios ir vienareikšmiškos pirkimo sąlygos taip pat leistų tiekėjams vienodai jas aiškinti, o perkančiajai organizacijai realiai patikrinti, ar tiekėjų pasiūlymai šias atitinka. Skaidrumo principas po Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimų supaprastintų pirkimų srityje įgyja ypatingą reikšmę, nes perkančiosios organizacijos supaprastintus viešuosius pirkimus vykdo pagal savo pasitvirtintas taisykles, nepažeidžiant Viešųjų pirkimų įstatymo principų ir tikslų.“ Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, vykdydamas pirkimus, vadovavosi atsakovo įsakyme ir bendradarbiavimo sutartyse, sudarytose su atsakovu, nurodytais įpareigojimais vykdyti darbų, paslaugų ir prekių viešųjų pirkimų procedūras vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas, vadovaudamasis Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis (iš jų – ir įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, pagal kurias pareiškėjas nėra perkančioji organizacija), pirkimus vykdė pagal Onkologijos direktoriaus patvirtintas Pirkimų taisykles, kurios buvo parengtos vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu ir atitinka jo nuostatas. Pirkimo procedūros buvo atliktos griežtai laikantis pagrindinių viešojo pirkimo principų. Todėl, pareiškėjo nuomone, jam taikyta sankcija yra per griežta ir neproporcingai didelė.

18Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nei su atsakovu 2007 m. gruodžio 12 d. sudarytoje sutartyje Nr. S-403, nei sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 16 d. įsakyme Nr. V-301 „Dėl lėšų skyrimo“ nebuvo nustatyta finansavimo limito. Todėl teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas linijinį greitintuvą įsigijo per brangiai, viršydamas numatytą limitą, t. y. 1 000 000 Lt. Medicininės įrangos įsigijimo kaina buvo nustatyta įvykus konkursui, pagal tiekėjo pasiūlymą. Kadangi pagal programos vykdymui pateiktas medicininės įrangos technines specifikacijas buvo numatyta įsigyti linijinį greitintuvą ir tiekėjo pasiūlyta medicininė įranga atitiko visas prašomas specifikacijas, pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai įvykdė pirkimo procedūras ir sudarė pirkimo - pardavimo sutartį. Pareiškėjas, sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį, numatė, kad pirma apmokėjimo dalis (1 000 000 Lt) bus įvykdyta pagal pateiktą sąskaitą – faktūrą, gavus lėšas iš Sveikatos apsaugos ministerijos, o antra apmokėjimo dalis bus įvykdyta gavus papildomą finansavimą pagal Valstybinės vėžio profilaktikos ir kontrolės 2003-2010 metų programą. Pagal šią programą buvo numatyta ir leista įsigyti linijinį greitintuvą, kurio vertė pagal pirkimo- pardavimo sutartį, sudarytą su įrangos tiekėju UAB „Tradintek“, buvo 3 499 650 Lt, tačiau atsakovas skyrė tik vieną milijoną litų, o likusią sumą vienašališkai nusprendė padengti iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Teismas neatsižvelgė į tai, kad šiuo atveju atsakovas vienašališkai nusprendė pakeisti ne tik išlaidų, susijusių su linijinių greitintuvų įsigijimu, apmokėjimo šaltinį, bet tuo pačiu pagrindu parengė ir naują projektą, remiamą Europos Sąjungos lėšomis. Tokiu būdu, atsakovas vienašališkai baigė vykdyti Valstybinę vėžio profilaktikos ir kontrolės 2003-2010 metų programą ir pradėjo vykdyti naują, tačiau nesiėmė jokių priemonių 2007 m. gruodžio 12 d. sutarčiai Nr. S-403 nutraukti. Be to, teismas neįvertino tos aplinkybės, kad naujai paruoštas projektas buvo įgyvendinamas remiantis jau įvykdytais pirkimais ir sudarytomis pirkimo - pardavimo sutartimis. Atsakovas buvo gavęs visą informaciją apie pareiškėjo įvykdytus pirkimus. Pradėjus naują projektą bei pateikus medžiagą apie jau įvykdytus pirkimus, po projekto finansavimo ir administravimo sutarties pasirašymo 2009 m. spalio 1 d. pareiškėjui buvo pateiktas pasirašyti projekto pirkimų planas, kurio penktoje eilutėje pareiškėjas nurodė, kad linijinį greitintuvą įsigijo konkurso būdu ir tokį pirkimo būdą pasirinko vadovaudamasis Onkologijos instituto direktoriaus 2006 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. R8-620 „Dėl prekių, paslaugų ir darbų pirkimų taisyklių ir specialiosios prašymo formos patvirtinimo“ bei Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi. Atsakovas tokiam pirkimų plano projektui pritarė ir jį pateikė derinti projektą įgyvendinančiajai institucijai. Tik vėliau Centrinė projektų valdymo agentūra, įtarusi pažeidimą dėl projektui įgyvendinti skirtos įrangos įsigijimo, atliko tyrimą, kurio metu papildomai patikrino su pirkimu susijusius dokumentus ir įvertino faktinių aplinkybių atitikimą finansinės paramos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad, vadovaujantis Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 61 punktu, Centrinė projektų valdymo agentūra turi teisę, bet ne pareigą, prašyti pareiškėjo ar kitų institucijų pateikti papildomus dokumentus ar teikti paaiškinimus. Pareiškėjo nuomone, Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 61 punkte yra aiškiai nustatyta Agentūros pareiga prašyti pateikti papildomus dokumentus ar pateikti paaiškinimą dėl nustatomų pažeidimų.

19Atsiliepimu į pareiškėjo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas sutinka su teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas laikytinas perkančiąja organizacija. Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta viena pagrindinių sąlygų, kurioms esant juridinis asmuo pripažįstamas perkančiąja organizacija – viešųjų nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio interesų tenkinimas. Europos Teisingumo Teismas 2009 m. gruodžio 23 d. sprendime byloje Consorzio Nazionale Interuniversitario per le Scienze del Mare (CoNISMa) prieš Regione Marche pažymėjo, jog pagrindinė tokios įstaigos (t. y. organizacijos, tenkinančios viešuosius nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio interesus) veikla nėra pelno duodanti veikla rinkoje. Iš Onkologijos instituto statuto II skyriaus matyti, kad instituto veikla skirta viešųjų nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio interesų tenkinimui. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesilaikė skaidrumo principo. Skaidrumo principas viešųjų pirkimų teisėje sietinas su tinkamu teisės aktuose įtvirtintų procedūrų laikymusi tam, kad perkančioji organizacija sudarytų sąlygas visiems dalyviams vienodomis sąlygomis pateikti savo siūlymus. Viešojo pirkimo konkurso paskelbimas yra sudėtinė skaidrumo principo turinio dalis. Atsižvelgiant į numatomos įsigyti įrangos – linijinio greitintuvo – vertę, akivaizdu, jog, vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis, apie pirkimą turėjo būti paskelbta tarptautiniu mastu, taip sudarant vienodas galimybes Europos Sąjungoje veikiantiems ūkio subjektams pateikti savo siūlymus. Europos Teisingumo Teismas 2000 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje C-324/98 „Teleaustria Verlags GmbH“ ir „Telefonadress GmbH“ prieš „Telecom Austria AG“ konstatavo, jog skaidrumo principo reikalaujama siekiant kiekvieno galimo konkurso dalyvio naudai užtikrinti, jog apie konkursą būtų skelbiama plačiai, kad rinką būtų galima atverti konkurencijai bei kontroliuoti viešųjų pirkimų tvarkos nešališkumą. Apie numatomą linijinio greitintuvo viešąjį pirkimą pareiškėjas paskelbė 2008 m. birželio 11 d. nacionaliniame dienraštyje „Lietuvos aidas“ (Nr. 129), kas nesudarė prielaidų nevaržomai tarpusavio konkurencijai tarp Europos Sąjungos teritorijoje veikiančių tiekėjų užtikrinti. Atsakovo nuomone, nepriklausomai nuo to, kokiomis lėšomis apmokamos įsigytos prekės (valstybės biudžeto ar Europos Sąjungos struktūrinių fondų), pareiškėjas privalėjo įgyvendinti savo teises laikydamasis galiojančiuose teisės aktuose (šiuo atveju – Viešųjų pirkimų įstatymo 42 straipsnyje, 18 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnio 1 dalyje) nustatytų pareigų. Atsakovas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 61 punkte nurodyta, jog papildomos informacijos prašoma tik tais atvejais, kuomet dėl pateiktos neišsamios ar netikslios informacijos negalima tinkamai įvertinti projekto. Nagrinėjamu atveju Centrinė projektų valdymo agentūra turėjo pakankamai informacijos projektui įvertinti ir pažeidimo faktui ištirti.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV.

22Apeliacinis skundas tenkintinas.

23Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. V-120, teisėtumo ir pagrįstumo.

24Sveikatos apsaugos ministras 2010 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. V-120 pripažino netinkamomis projekto Nr. VP3-2.1-SAM-04-V-01-008 ,,Linijinių greitintuvų įsigijimas“ išlaidas, susijusias su pažeidimu, projekto partneriui Vilniaus universiteto Onkologijos institutui įsigyjant linijinį greitintuvą, ir sumažino projekto finansavimą 2 499 650,00 Lt suma (iš kurių 2 124 702,50 Lt – Europos Sąjungos fondo lėšos, 374 947,50 Lt – Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos) (b. l. 9).

25Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą laikydamasi šios įstatymo normos reikalavimų.

26Sveikatos apsaugos ministerija yra viešasis juridinis asmuo, savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymu, <...>, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais įstatymais ir teisės aktais, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, taip pat šiais nuostatais (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 24 nutarimu Nr. 926 patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) (Vyriausybės 2008 m. balandžio 30 d. nutarimo Nr. 378 redakcija) 1, 4 punktai). Sveikatos apsaugos ministerija, įgyvendindama jai pavestą uždavinį – rūpintis Lietuvos Respublikos gyventojų sveikata, jos išsaugojimu, grąžinimu ir stiprinimu, be kitų Nuostatų 7 punkte išvardintų funkcijų, rengia ir dalyvauja rengiant valstybines strategijas, ilgalaikes ir tikslines valstybės programas ir priemones pagal ministerijai pavestą valdymo sritį, koordinuoja, organizuoja ir kontroliuoja jų įgyvendinimą, pagal kompetenciją dalyvauja įgyvendinant kitų institucijų parengtas strategijas ir programas (7.2 p.); formuoja Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų aprūpinimo medicinos prietaisais strategiją (7.12 p.). Sveikatos apsaugos ministras sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus ir yra tiesiogiai atsakingas už Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos ir jos įgyvendinimo priemonių, priklausančių ministerijos kompetencijai, įgyvendinimą (Nuostatų 14.1 p.); priima ir pasirašo įsakymus, tikrina, kaip jie įgyvendinami (Nuostatų 14.5 p.). Taigi Sveikatos apsaugos ministerija (sveikatos apsaugos ministras), priimdama atitinkamus individualius teisės aktus, be kita ko, privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. Šio įstatymo 8 straipsnyje (2008 m. spalio 6 d. įstatymo Nr. X-1743 redakcija) 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą praktiką administracinėse bylose, ne kartą yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog viešojo administravimo subjekto priimtame individualiame teisės akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009 ir kt.). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008 ir kt.).

28Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamas sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 17 d. įsakymas Nr. V-120 neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Minėtame įsakyme tik nurodyta, kad jis priimtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2007-2013 m. Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų administravimo ir priežiūros komisijos 2010 m. sausio 26 d. posėdžio protokolo Nr. 5 rekomendaciją, tačiau visiškai nenurodytas įsakymo priėmimo teisinis pagrindas, nemotyvuotas poveikio priemonių taikymas.

29Iš minėto administravimo ir priežiūros komisijos 2010 m. sausio 26 d. posėdžio protokolo Nr. 5/SF-4 matyti, kad jame buvo svarstomas Centrinės projektų valdymo agentūros 2010 m. sausio 8 d. raštas Nr. 2010/2-177 ,,Dėl projekto Nr. VP3-2.1-SAM-04-V-01-008 ,,Linijinių greitintuvų įsigijimas“, kuriuo informuojama apie šios agentūros nustatytą pažeidimą įgyvendinant Sveikatos apsaugos ministerijos kartu su partneriais projektą ,,Linijinių greitintuvų įsigijimas“, projekto kodas Nr. VP3-2.1-SAM-04-V-01-008 (b. l. 121-123). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos VP3-2.1-SAM-04-V priemonės ,,Ankstyva onkologinių susirgimų diagnostika ir visavertis gydymas“ valstybės projektų sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-1107 buvo papildytas 8 punktu, t. y. projektu Nr. 8 ,,Linijinių greitintuvų įsigijimas“, tik 2009 m. kovo 13 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-187 (b. l. 42-44). Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį Europos regioninės plėtros fondo lėšomis finansuojamo valstybės projekto ,,Linijinių greitintuvų įsigijimas“ įgyvendinimui Sveikatos apsaugos ministerija bei partnerio teisėmis Vilniaus universiteto Onkologijos institutas pasirašė 2009 m. gegužės 13 d. (b. l. 45-48), o projekto ,,Linijinių greitintuvų įsigijimas“, projekto kodas Nr. VP3-2.1-SAM-04-V-01-008, finansavimo ir administravimo sutartis Nr. Nr. VP3-2.1-SAM-04-V-01-008/S-219 viešoji įstaiga Centrinė projektų valdymo agentūra (įgyvendinančioji institucija) ir sveikatos apsaugos ministerija (projekto vykdytojas), kurios 5.1.3 punkte nurodyta, kad projektas įgyvendinamas kartu su partneriu Vilniaus universiteto Onkologijos institutu, pasirašyta 2009 m. rugsėjo 24 d. (b. l. 54-59). Tuo tarpu, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas su UAB ,,Tradintek“ linijinio greitintuvo Clinac 600C/D (3 499 650 t vertės su PVM) pirkimo-pardavimo sutartį buvo sudaręs jau 2008 m. liepos 21 d. (b. l. 27-32), ir apie šią faktinę aplinkybę atsakovas buvo informuotas, pateikiant jam atitinkamus dokumentus 2008 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. R3-1170 (b. l. 49). Linijinis greitintuvas priėmimo-perdavimo aktu pareiškėjui perduotas 2009 m. liepos 3 d. (b. l. 33). Į visas šias aplinkybes, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra esminės, neatsižvelgė ir jų nevertino nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas. Dėl šių aplinkybių nebuvo pasisakyta ir sveikatos apsaugos ministerijos 2007-2013 m. Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų administravimo ir priežiūros komisijos 2010 m. sausio 26 d. posėdžio protokole, kuriuo, priimdamas ginčijamą įsakymą, rėmėsi sveikatos apsaugos ministras.

30Kiekviena valdžios institucija yra saistoma bendrųjų inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Todėl atsakovas, nusprendęs pripažinti netinkamomis projekto Nr. VP3-2.1-SAM-04-V-01-008 ,,Linijinių greitintuvų įsigijimas“ išlaidas, susijusias su pažeidimu, ir sumažinti projekto finansavimą, privalėjo tokį savo sprendimą motyvuoti pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Tačiau įsakyme, kaip jau buvo minėta, nenurodyta kokiomis būtent faktinėmis aplinkybėmis (objektyviais duomenimis) ir materialinės teisės aktų normomis remtasi konstatuojant pažeidimą bei priimant ginčijamą sprendimą taikyti poveikio priemones. Dėl pirmiau išdėstytų argumentų teisėjų kolegija kaip nepagrįstą vertina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog atsižvelgiant į ginčijamą įsakymą lydinčiuose dokumentuose (Centrinės projektų valdymo agentūros 2010 m. sausio 8 d. rašte Nr. 2010-2-177 ir Komisijos 2010 m. sausio 26 d. protokole Nr. 5/SF-4) pateiktą išsamią informaciją apie Instituto padarytus viešąjį pirkimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, sveikatos apsaugos ministras Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė, ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Visų pirma, teismo minimuose raštuose pateikta informacija nėra išsami, be to individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas ne informacija, o faktais, argumentais ir įrodymais. Antra, sveikatos apsaugos ministro įsakyme Centrinės projektų valdymo agentūros 2010 m. sausio 8 d. raštas net neminimas. Ir trečia, ministro taikytos pareiškėjui poveikio priemonės ne tik nemotyvuotos, bet ir nenurodytas jų skyrimo teisinis pagrindas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas, jis naikinamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.), ir priimamas naujas sprendimas: tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 17 d. įsakymą Nr. V-120.

31Kadangi skundžiamas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės, kas yra pakankamas pagrindas jį panaikinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p.), dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako.

32Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

33Pareiškėjo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto apeliacinį skundą patenkinti.

34Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto skundą patenkinti; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 17 d. įsakymą Nr. V-120 ,,Dėl pažeidimo, nustatyto įgyvendinant projektą Nr. VP3-2.1-SAM-04-V-01-008 pagal 2007-2013 m. sanglaudos skatinimo veiksmų programos II prioriteto ,,Viešųjų paslaugų kokybė ir prieinamumas: sveikatos, švietimo ir socialinė infrastruktūra“ priemonę ,,Ankstyva onkologinių susirgimų diagnostika ir visavertis gydymas“ panaikinti.

35Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,... 3. dalyvaujant pareiškėjo atstovui V. M.,... 4. atsakovo atstovui A. B.,... 5. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 6. Teisėjų kolegija... 7. I.... 8. Pareiškėjas Vilniaus universiteto Onkologijos institutas (toliau – ir... 9. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija prašė atmesti... 10. II.... 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu... 12. Įvertinus ginčijamame įsakyme ir jį lydinčiuose individualiuose... 13. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai teisę tirti ir nustatyti... 14. Teismas konstatavo, kad sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 17 d.... 15. III.... 16. Apeliaciniu skundu pareiškėjas Vilniaus universiteto Onkologijos institutas... 17. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu... 18. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nei su atsakovu 2007 m. gruodžio 12 d.... 19. Atsiliepimu į pareiškėjo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto... 20. Teisėjų kolegija... 21. IV.... 22. Apeliacinis skundas tenkintinas.... 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos sveikatos... 24. Sveikatos apsaugos ministras 2010 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. V-120... 25. Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalyje nustatyta,... 26. Sveikatos apsaugos ministerija yra viešasis juridinis asmuo, savo veikloje... 27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą praktiką... 28. Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje... 29. Iš minėto administravimo ir priežiūros komisijos 2010 m. sausio 26 d.... 30. Kiekviena valdžios institucija yra saistoma bendrųjų inter alia... 31. Kadangi skundžiamas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės, kas yra... 32. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 33. Pareiškėjo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto apeliacinį skundą... 34. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą... 35. Sprendimas neskundžiamas....