Byla Ik-3213-561/2011
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Stasio Gagio, sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei, dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Laurai Altun, atsakovo atstovei Ramintai Šulskytei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. J. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Respublikos leidiniai“, V. T. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja R. J. (toliau – pareiškėja, apeliantė) skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – atsakovas, Inspektorius) 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. SPR-53 „Dėl publikacijose „Kriminaliniai autoritetai“, „D.“ palyginti su Seimu – šventieji“ („Respublika“, 2010 m. lapkričio 13 d.) paskelbtos informacijos“; 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jos skundą bei priimti naują sprendimą, kuriuo įspėtų viešosios informacijos rengėją ir skleidėją trečiąjį suinteresuotą asmenį uždarąją akcinę bendrovę „Respublikos leidiniai“ (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, UAB „Respublikos leidiniai“) dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 16 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 2 ir 3 dalių, 22 straipsnio 8 dalies 1, 2 ir 4 punktų, 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų pažeidimo publikacijoje „D.“ palyginti su Seimu – šventieji“ ir anonse „Kriminaliniai autoritetai“ („Respublika“, 2010 m. lapkričio 13 d., Nr. 260(6210)) bei pareikalautų, kad viešosios informacijos rengėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtus tikrovės neatitinkančius ir jos garbę ir orumą žeminančius duomenis.

5Pareiškėja nurodė, jog ji kreipėsi į Inspektorių su skundu dėl publikacijose „Kriminaliniai autoritetai“ ir „D.“ palyginti su Seimu – šventieji“ („Respublika“, 2010 m. lapkričio 13 d.) paskelbtos informacijos. Nurodė, kad dienraštyje „Respublika“ 2010 m. lapkričio 13 d. buvo išspausdintas J. G. straipsnis „D.“ palyginti su Seimu – šventieji“, kuriame buvo rašoma: a) „A. K., V. V. ir R. J. – tie trys žmonės mane atvedė į apkaltą. H. D. yra šventasis palyginti su šita trijule <...>; b) Aš kalbu apie trijulės daromą žalą šalies ekonomikai, teisėsaugos pertvarkai, įtaką teismams, teisėsaugai, kitoms sritims; c) <...> Jie specialiąsias tarnybas naudoja susidorojimams, politikams persekioti. Teismai naudojami taip, kaip reikia jiems. Yra kišamasi į bylas; d) <...> Ministrė R. J. valdo per specialiąsias tarnybas, kurių Lietuvoje yra aštuonios;

6e) <...> - Kodėl jums atrodo, kad H. D. panašus į jūsų minėtą Vyriausybės trijulę? - H. D. Lietuvoje yra „išsuktas“ kaip nusikaltėlių etalonas ir tiek. Tai man tuo metu atėjo į galvą ir su juo palyginau“ (toliau – ir Teiginiai). Šioje publikacijoje buvo paskelbtas J. G. interviu su A. S. Pareiškėja pažymėjo, kad, įvertinęs jos skundą, Inspektorius padarė išvadą, jog paminėtuose Teiginiuose paskelbta informacija neabejotinai yra ją žeminančio pobūdžio, kadangi joje teigiama apie jos padarytus ir daromus teisės, moralės, paprotinių normų pažeidimus, negarbingus poelgius, netinkamą elgesį viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę veiklą. Tačiau, nepaisant to, kad paskelbti duomenys buvo pripažinti neatitinkančiais tikrovės ir akivaizdžiai žeminančiais jos garbę ir orumą, Inspektorius nusprendė netaikyti viešosios informacijos rengėjui įstatyme numatytos atsakomybės, motyvuodamas, kad paminėta informacija – tai interviu su A. S., kuris tokią pačią informaciją jau buvo išsakęs ir anksčiau, t. y. 2010 m. lapkričio 11 d. vykusio Seimo posėdžio metu, todėl Inspektorius ir pritaikė Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pareiškėja nesutiko su tokia Inspektoriaus išvada ir teigė, kad nėra pagrindo atleisti nuo redakcinės atsakomybės viešosios informacijos rengėją, nes šiuo atveju Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas negali būti taikomas dėl to, kad straipsnyje aiškiai pateiktas interviu, o ne reportažas iš Seimo posėdžio. Be to, pareiškėjos nuomone, Inspektorius nesurinko duomenų apie A. S. išsakytus teiginius Seimo posėdžio metu ir jų nesulygino su straipsnyje paskelbtais Teiginiais. Pareiškėjos manymu, straipsnyje yra paskelbta ir naujos informacijos, t. y. tos, kuri nebuvo prieš tai išsakyta viešame Seimo posėdyje, o tai reiškia, kad nėra pagrindo atleisti nuo atsakomybės viešosios informacijos rengėją, kadangi dalis žeminančios informacijos buvo išsakyta naujai. Pareiškėja nesutiko ir su Inspektoriaus išvada, kad dienraštyje „Respublika“ nėra išspausdinto teiginio „R. J. yra kriminalinis autoritetas“. Teigė, kad Inspektorius nepagrįstai nepasisakė ir nevertino publikacijoje „Kriminaliniai autoritetai“ išsakyto teiginio teisėtumo, nes šiuo atveju jos atvaizdo publikavimas kartu su užrašu „Kriminaliniai autoritetai“ reiškia, kad yra paskelbiami duomenys, jog ji yra kriminalinis autoritetas. Kadangi ši publikacija kartu su nuotraukomis ir prierašu prie jų buvo išplatinta pačios visuomenės informavimo priemonės iniciatyva, Inspektorius, nesugebėdamas atriboti teiginio nuo duomenų, netinkamai išnagrinėjo šią jos skundo dalį ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėja pabrėžė, kad A. S. išsakė teiginius apie jos pavojingumą, įtaką atskiroms visuomeninio gyvenimo sritims, neteisėtus poelgius, kurie pavojingumu tariamai prilygsta H. D. veiksmams, tačiau niekur neįvardijo jos „Kriminaliniu autoritetu“, t. y. niekur neįvardijo, kad ji vadovautų nusikalstamoms grupėms ir pan. Todėl jos įvardijimas „kriminaliniu autoritetu“ – paties viešosios informacijos rengėjo iniciatyva paskelbtas tiesos neatitinkantis ir garbę bei orumą žeminantis teiginys, už kurį įstatyme numatyta atsakomybė turi tekti jam. Be to, nepaisant paties viešosios informacijos rengėjo pramanyto ir paskelbto teiginio apie tai, kad ji yra kriminalinis autoritetas, dar būtina pažiūrėti ir į prie publikacijos pridėtas nuotraukas. Pareiškėjos įsitikinimu, sąžiningas viešosios informacijos rengėjas, kuris laikosi profesinės etikos, nebūtų viešinęs asmenų atvaizdų, kuriuose jų veidai yra iškreipti tam tikrų mimikų, o tam, kad straipsnis būtų iliustruotas, būtų parinkęs asmens orumo nežeminančią nuotrauką.

7Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 26–32) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

8Atsakovas nurodė, kad priėmė motyvuotą ir teisės normomis pagrįstą sprendimą, kuris visiškai atitinka tiek faktinio, tiek teisinio pagrįstumo reikalavimus, todėl yra teisėtas ir turi būti paliktas galioti. Atsakovo teigimu, pareiškėja neteisingai suprato ir nepagrįstai kvestionuoja atsakomybės viešosios informacijos rengėjui UAB „Respublikos leidiniai“ netaikymo pagrindą dėl Teiginiuose paskelbtos informacijos. Atkreipė dėmesį, jog Inspektorius nusprendė netraukti atsakomybėn UAB „Respublikos leidiniai“, nustatęs ginčo situacijai svarbių aplinkybių visumą. Tokiomis aplinkybėmis Inspektorius laikė tai, kad: 1) pareiškėja yra viešasis asmuo, kuris, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo bylose Lingens v. Austria, Application

9No. 9815/82, Judgement of 8 July 1986; Incal v. Turkey, Application No. 22678/93, Judgement of 9 June 1998, suformuotu didesnės politikų tolerancijos kritikai reikalavimu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2009, nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo, todėl turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą kritiką (nors ir nevisiškai tikslią), kuri privataus asmens aspektu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas; 2) dėl ginčo objektu esančiose publikacijose paskelbtos informacijos vyko viešoji diskusija, kurios metu visuomenei buvo atskleisti ypatingos svarbos turėję įvykiai ir faktai; 3) ginčo objektu esančiuose Teiginiuose paskelbta informacija atitiko ir papildė A. S. 2010 m. lapkričio 11 d. vykusio Seimo plenarinio posėdžio Nr. 266 metu išsakytus žodžius bei kitose visuomenės informavimo priemonėse paskelbtą informaciją;

104) ginčo objektu esančiuose Teiginiuose paskelbta informacija yra pateikta interviu forma, o interviu davė valstybės institucijos atstovas (A. S.), kurio pateiktais duomenimis UAB „Respublikos leidiniai“ turėjo pagrindą pasitikėti ir neprivalėjo vertinti jų tikrumo. Inspektoriaus teigimu, visų išvardytų aplinkybių buvimas jam leido padaryti išvadą, jog UAB „Respublikos leidiniai“ ginčo objektu esančiuose Teiginiuose paskelbusi informaciją apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti, ir kuri buvo gauta interviu su A. S. būdu bei atitiko ir papildė viešo Seimo posėdžio metu išsakytus jo žodžius ir kitose visuomenės informavimo priemonėse paskelbtą ir nepaneigtą informaciją, elgėsi sąžiningai, kadangi informacijos paskleidimo tikslas buvo informuoti visuomenę, bet ne įžeisti ar pažeminti pareiškėją. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėja nepagrįstai teigė, jog Inspektorius be pagrindo neįvertino teiginyje „R. J. yra kriminalinis autoritetas“ paskelbtos informacijos, ir nurodė, kad Inspektorius, atsižvelgdamas į pareiškėjos skunde nurodytus ginčo objektu esančius teiginius ir įvertinęs publikacijų „Kriminaliniai autoritetai“, „D.“ palyginti su Seimu – šventieji“ turinį, nustatė, kad teiginys „R. J. yra kriminalinis autoritetas“ nėra paskelbtas nei vienoje iš paminėtų publikacijų. Atsižvelgiant į tai, kad žinių paskleidimo faktas yra vienas iš būtinųjų asmens garbės ir orumo gynimo faktų visumos elementų, paminėto teiginio turinio vertinimas nebuvo atliktas. Akcentavo, kad Inspektoriui nebuvo žinoma, jog pareiškėja manė, kad teiginys „R. J. yra kriminalinis autoritetas“ turėjo būti suprastas kaip publikacijos antraštės „Kriminaliniai autoritetai“ ir pareiškėjos atvaizdo skelbimo atitiktis, nes šios aplinkybės pareiškėja savo skunde nenurodė, o Inspektorius neturėjo teisės peržengti skundo nagrinėjimo ribų ir vertinti publikacijos antraštės „Kriminaliniai autoritetai“ skelbimo teisėtumo. Bet kuriuo atveju, Inspektoriaus nuomone, publikacijos antraštėje „Kriminaliniai autoritetai“ paskelbta informacija atitinka teiginiuose „H. D. Lietuvoje yra „išsuktas“ kaip nusikaltėlių etalonas, ir tiek. Tai man tuo metu atėjo į galvą ir su juo palyginau“ pateiktą A. S. informaciją. Taigi, įvertinęs tai, kad pareiškėja yra viešas asmuo, kad publikacijose paskelbta informacija visuomenei aktualiu klausimu, kad informacija gauta interviu su A. S. būdu ir ji atitiko bei papildė Seimo posėdyje jo pasakytus ir kitose visuomenės informavimo priemonėse paskelbtus žodžius, Inspektorius padarė išvadą, jog UAB „Respublikos leidiniai“, paskelbusi savo sukurtą publikacijos antraštę, neiškreipė A. S. pasakytų žodžių prasmės, neperžengė teisės skleisti informaciją ribų, neįžeidė pareiškėjos ir elgėsi sąžiningai. Be to, pareiškėjos argumentas apie tai, kad parinkti ir ginčo publikacijose viešai paskelbti jos atvaizdai, vaizduojantys mimikų iškreiptą veidą, suponuoja UAB „Respublikos leidiniai“ nesąžiningumą, yra nepagrįstas, nes nei pareiškėjos nuotraukų kontekstas, nei jose pateiktų atvaizdų pobūdis nėra nepadorus ar kokiu nors būdu žeminantis jos garbę ir orumą. Inspektorius nurodė, jog, atsižvelgiant į Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nustatantį, kad viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo viešai pasakyta per atvirus posėdžius, pasitarimus, spaudos konferencijas, mitingus ir kitus renginius, o viešosios informacijos rengėjas neiškraipė pasakytų teiginių, UAB „Respublikos leidiniai“ negali būti traukiama atsakomybėn dėl Teiginiuose paskelbtos galbūt tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimo, kadangi ginčo publikacijose buvo paskelbta viešai per atvirą posėdį pasakyta informacija, kuri nebuvo iškraipyta.

11II.

12Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu

13(b. l. 109–115) atmetė pareiškėjos skundą.

14Teismas nurodė, kad byloje kilęs ginčas dėl Inspektoriaus 2011 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. SPR-53 teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėjo, jog viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę nustato Visuomenės informavimo įstatymas. Nagrinėjamu atveju, Inspektoriui priimant sprendimą, galiojo Visuomenės informavimo įstatymo 2010 m. rugsėjo 30 d. Nr. I-1418 redakcija. Teismas nurodė, jog Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad Inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos. Šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktu Inspektoriui inter alia yra pavesta funkcija nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus ir pareiškimus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo, o tai suponuoja išvadą, kad Inspektorius yra viešojo administravimo subjektas. Todėl Inspektorius, nagrinėdamas asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo, savo veikloje taip pat turi vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymu. Tokią poziciją Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsakė 2008 m. kovo 14 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A146-343/2008. Teismas vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33, 69, 73 dalimis. Pažymėjo, jog žeminančiomis žiniomis laikytinos tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymo, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę ir orumą, gerą vardą visuomenėje. Tai klaidinga ir asmenį diskredituojanti informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, gamybinę-ūkinę, komercinę veiklą ir pan. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavę, kad viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo, todėl viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą kritiką ir ne visai tikslią informaciją. Viešosios informacijos rengėjas, veikdamas sąžiningai ir turėdamas tikslą informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti, gali pateikti informaciją su tam tikrais netikslumais ir išreikšti agresyvią kritiką, tačiau neleistina skelbti tokios informacijos, kuria siekiama viešąjį asmenį pažeminti. Sistemiškai aiškindamas pirmiau aptartą teisinį reguliavimą, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju, revizuojant Inspektoriaus sprendimą, priimtą išnagrinėjus pareiškėjos skundą, būtina patikrinti, ar jis yra teisėtas, t. y. ar atitinka Inspektoriaus kompetenciją, apibrėžtą Visuomenės informavimo įstatymu, kitus Inspektoriaus veiklą reglamentuojančius teisės aktus bei Viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Taip pat būtina įvertinti ir sprendimo pagrįstumą, nustatant, kokiais faktiniais ir iš kokių asmenų bei kada gautais duomenimis jis grindžiamas, ar Inspektoriaus skundo ar pareiškimo tyrimo metu surinkti įrodymai pakankami priimtam sprendimui pagrįsti, ar Teiginiuose buvo paskelbta žinia ar nuomonė. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja yra Seimo narė bei krašto apsaugos ministrė, todėl dėl užimamų pareigų ir vykdomos veiklos pobūdžio ji yra priskirtina viešųjų asmenų kategorijai. Objektyviai įvertinęs dienraštyje „Respublika“ paskelbtus teiginius, teismas padarė išvadą, kad Inspektorius sprendime padarė tinkamas išvadas, jog paminėtuose Teiginiuose yra paskelbtos žinios apie tai, kad pareiškėjos veiksmai kelia pavojų ir daro žalą visuomenei bei turėjo įtakos A. S. apkaltos pradžiai, t. y. Inspektorius pagrįstai padarė išvadas, kad paminėta informacija yra žeminančio pobūdžio, kadangi joje teigiama apie pareiškėjos padarytus ir daromus teisės, moralės, paprotinių normų pažeidimus, negarbingus poelgius, netinkamą elgesį viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę veiklą. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2000. Teisminio nagrinėjimo metu išklausęs UAB „Respublikos leidiniai“ pateiktą garso įrašą, teismas padarė išvadą, kad dienraštyje „Respublika“ paskelbta ir pareiškėjos teisme ginčijama informacija yra pateikta interviu forma, o šis interviu buvo paimtas 2010 m. lapkričio 12 d. iš Lietuvos Respublikos Seimo nario (viešo asmens) A. S., kuris žurnalistui pateikė visuomenei aktualią informaciją apie jo, kaip Seimo nario, apkaltos kilimo priežastis ir iniciatorius. Be to, teismas padarė išvadą, kad nurodytą informaciją A. S. pirmą kartą viešai išsakė 2010 m. lapkričio 11 d. vykusio Seimo posėdžio metu, tai patvirtina byloje esanti Lietuvos Respublikos Seimo plenarinio posėdžio Nr. 266 stenograma. Išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad, A. S. paskelbus paminėtą informaciją Seimo plenarinio posėdžio metu, kilo vieša diskusija ir šis klausimas buvo išsamiai svarstomas daugelyje kitų visuomenės informavimo priemonių, o tiek A. S. viešai išsakyti duomenys Seimo posėdžio metu, tiek kitose visuomenės informavimo priemonėse skelbta informacija apie paminėtus duomenis nebuvo paneigta. Teismas pažymėjo, kad dienraštyje „Respublika“ paskelbta ginčijama informacija atitiko ir papildė A. S. nurodytą informaciją bei kitose visuomenės informavimo priemonėse paskelbtą informaciją apie paminėtą įvykį. Atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių informacijos paskelbimą viešosios informacijos priemonėse, analizę, teismas konstatavo, kad Inspektorius, tinkamai vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, reglamentuojančiu, kad viešosios informacijos rengėjas negali būti traukiamas atsakomybėn dėl ginčo objektu esančiuose teiginiuose paskelbtos galbūt tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimo, kadangi viešosios informacijos rengėjas paskelbė informaciją, viešai pasakytą per atvirą posėdį ir ji nebuvo iškraipyta, padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „Respublikos leidiniai“ nepažeidė Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų ir tinkamai atliko savo funkcijas, informuojant visuomenę apie paminėtą įvykį. Teismas atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Jersild v. Denmark. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad viešosios informacijos rengėjas (UAB „Respublikos leidiniai“) negali atsakyti už A. S. interviu metu pateiktą informaciją, kadangi paminėta informacija iš esmės atitinka 2010 m. lapkričio 11 d. Seimo posėdžio metu išsakytus

15A. S., kuris yra viešasis asmuo ir Lietuvos Respublikos Seimo narys, žodžius. UAB „Respublikos leidiniai“ neturėjo pagrindo nepasitikėti valstybės institucijos atstovo

16(A. S.) suteikta informacija apie kitus valstybės valdyme dalyvaujančius asmenis (pareiškėją), todėl viešosios informacijos rengėjas neprivalėjo papildomai vertinti šios informacijos tikrumo, jis elgėsi sąžiningai ir neperžengė teisės skleisti informaciją ribų. Išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad dienraščio „Respublika“ Teiginiuose nėra paskelbta, jog „R. J. yra kriminalinis autoritetas“, o pareiškėjos argumentai, jog ji yra įvardijama kaip „kriminalinis autoritetas“, yra pagrįsti tik samprotavimais ir prielaidomis, kuriais teismas neturi pagrindo remtis. Teismo nuomone, vertinant publikacijoje „Kriminaliniai autoritetai“ paskelbtą pareiškėjos nuotrauką ir šios nuotraukos ryšį su publikacijos pavadinimu „Kriminaliniai autoritetai“, būtina pažymėti, kad užrašas „Kriminaliniai autoritetai“ nenurodo, kad būtent pareiškėja yra „kriminalinis autoritetas“, kad paminėtoje nuotraukoje pateiktas tik pareiškėjos atvaizdas, šis atvaizdas nėra nepadorus ar kaip nors kitaip įžeidžiantis pareiškėją, o jos atvaizdo pateikimas šalia H. D. atvaizdo bei teiginys „PANAŠUMAI. Pašalinimo iš Seimo išvengusio A. S. teigimu, V. V., A. K. ir R. J. daug pavojingesni nei šiuo metu suimtas ne politikas H. D.“ negali būti laikomi žeminančiais, kadangi pareiškėja, kaip viešasis asmuo, turi toleruoti įvairią kritiką, įvertindama tai, kad pateikta informacija gali būti su tam tikrais netikslumais ir išreikšti agresyvią kritiką. Todėl teismas padarė išvadą, kad viešosios informacijos rengėjas UAB „Respublikos leidiniai“, paskleisdama paminėtą informaciją, nesiekė įžeisti ar pažeminti pareiškėjos, tačiau atspindėjo A. S. paminėtuose teiginiuose paskelbtą nuomonę. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, objektyviai, išsamiai ir visapusiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad Inspektorius, priimdamas sprendimą, objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, susijusias su paminėtomis publikacijomis dienraštyje „Respublika“, pagrįstai atsižvelgė į Seimo nario A. S. išsakytus teiginius pareiškėjos atžvilgiu, tinkamai vadovavosi galiojančiomis teisės normomis bei susiformavusia teismine praktika, todėl Inspektoriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjos skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas.

17III.

18Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 120–124) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

191. Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas atleidimo nuo redakcinės atsakomybės pagrindas yra susijęs su kitų asmenų paskelbta informacija. Redakcinė atsakomybė netaikoma, kada visuomenės informavimo priemonė neturi galimybės kontroliuoti pasisakančiųjų teiginių. Tais atvejais, kuomet tam tikri duomenys, kurie akivaizdžiai pažeidžia asmenų garbę ir orumą, neturi būti skelbiami viešai, jeigu visuomenės informavimo priemonė suvokia (negali nesuvokti) tokių teiginių žeminantį pobūdį ir turi galimybę kontroliuoti tokios informacijos paskelbimą. Teismui konstatavus, kad publikacijoje „D.“ palyginti su Seimu – šventieji“ buvo išplatinti žeminančio pobūdžio teiginiai, o juos žurnalistas gavo privataus interviu telefonu metu, nebuvo pagrindo taikyti atleidimo nuo redakcinės atsakomybės instituto, kadangi visuomenės informavimo priemonė, suprasdama tokiais teiginiais daromą žalą asmeniui, turėjo susilaikyti nuo duomenų viešinimo. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio nuostatas.

202. Teismas padarė akivaizdžią fakto klaidą. Iš penkių aukščiau nurodytų teiginių,

21kurie buvo išplatinti per visuomenės informavimo priemonę, tik vienas teiginys buvo paskelbtas paminėto plenarinio posėdžio metu, o visi kiti teiginiai buvo pateikti kaip interviu su A. S. Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas vienam iš penkių teiginių, o dėl likusių teiginių redakcinę atsakomybę privalo prisiimti UAB ,,Respublikos leidiniai“, kuri paviešino tokius teiginius. Teismo išvada, kad visi teiginiai buvo paskelbti per viešą posėdį, yra nepagrįsta.

223. Teismas nevertino publikacijos „Kriminaliniai autoritetai“ visumos ir esmės, pažeisdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, jog, vertinant paskelbtų duomenų turinį, būtina atsižvelgti ne tik į formalų tekstą, bet ir į kontekstą bei visas kitas reikšmingas aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikosi analogiškos praktikos (administracinės bylos Nr. A146-2326/2011, Nr. A492-3337/2011 ir pan.). Teismas neatsižvelgė į straipsnio pavadinimo sąsają su nuotrauka, taip pat kad paviešintas tekstas (žodžiai) ne visais atvejais sutampa su paskelbtų duomenų turiniu. Informacija apie asmenį gali būti paskleidžiama ne tik žodžiais, bet ir naudojant tam tikras asociacijas bei vaizdines priemones. Teiginys „kriminaliniai autoritetai“ ir po šiuo teiginiu publikuotos nuotraukos turi būti vertinami neatsiejamai vieni nuo kitų. Akivaizdu, kad kriminaliniais autoritetais yra įvardijami tie asmenys, kurių nuotraukos publikuojamos. Jos atvaizdo publikavimas kartu su užrašu „Kriminaliniai autoritetai“ reiškia, jog yra paskelbiami duomenys, jog ji yra kriminalinis autoritetas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad dienraštyje nebuvo paskelbta informacija, jog ji yra kriminalinis autoritetas.

234. Aukščiau paminėta publikacija su nuotraukomis ir prierašu po jomis buvo išplatinta pačios visuomenės informavimo priemonės iniciatyva. A. S. niekur neįvardijo jos „Kriminaliniu autoritetu“, t. y. niekur neįvardijo, kad ji vadovautų nusikalstamoms grupėms ir pan. A. S. ne tik neįvardijo paminėtų asmenų kriminaliniais autoritetais, bet ir paneigė jų sąsajas su kriminaliniu pasauliu. Jos įvardijimas „kriminaliniu autoritetu“ – paties viešosios informacijos rengėjo iniciatyva paskelbtas tiesos neatitinkantis ir garbę bei orumą žeminantis teiginys, už kurį įstatyme numatyta atsakomybė turi tekti jam. Viešosios informacijos rengėjas elgėsi nesąžiningai. Sąžiningas viešosios informacijos rengėjas, kuris laikosi profesinės etikos, nebūtų viešinęs asmenų atvaizdų, kuriuose jų veidai yra iškreipti tam tikrų mimikų, o tam, kad straipsnis būtų iliustruotas, būtų parinkęs asmens orumo nežeminančias nuotraukas.

245. Teismas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, kad viešieji asmenys turi būti pakantesni kritikai. Tačiau sprendžiant, kokios yra viešojo asmens gynimo ribos, būtina įvertinti ir atriboti kritiką viešojo asmens atžvilgiu nuo jo garbę ir orumą žeminančių duomenų, kuriais asmuo yra apkaltinamas nusikalstamų veikų padarymu. Viešieji asmenys naudojasi siauresnėmis teisių gynimo priemonėmis, tačiau tai nereiškia, kad viešųjų asmenų teisės apskritai neginamos. Tiek atsakovas, tiek teismas nustatė, jog apie ją buvo paskelbti tiesos neatitinkantys ir žeminančio pobūdžio duomenys, o ne nuomonė apie jos veiklą viešojo administravimo srityje, todėl jos teisės turi būti ginamos.

25Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 131–135) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

261. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio nuostatas. Teismas pripažino, jog trečiasis suinteresuotas asmuo negali būti traukiamas atsakomybėn ne tik dėl Visuomenės informavimo įstatymo

2754 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, bet ir dėl kitų teismo sprendime nurodytų priežasčių. Trečiasis suinteresuotas asmuo, ginčo objektu esančiuose teiginiuose paskelbęs informaciją apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti, ir kuri buvo gauta interviu su A. S. būdu bei atitiko ir papildė viešo Seimo posėdžio metu išsakytus A. S. žodžius ir kitose visuomenės informavimo priemonėse paskelbtą ir nepaneigtą informaciją, elgėsi sąžiningai, kadangi informacijos paskleidimo tikslas buvo informuoti visuomenę, bet ne įžeisti ar pažeminti pareiškėją. Trečiasis suinteresuotas asmuo tinkamai įvertino teisės skleisti informaciją ir teisės į asmens garbės ir orumo apsaugą pusiausvyrą ir pagrįstai skyrė prioritetą teisės skleisti informaciją įgyvendinimui, kadangi ginčo informacijos skelbimas buvo nukreiptas į visuomenės teisę sužinoti tam tikras aplinkybes apie aktualų klausimą ir viešojo asmens veiklą. Teismas priimtame sprendime padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas, o pareiškėjos nurodytas skundo pagrindas yra nepagrįstas ir neapima viso ginčo situacijos konteksto.

282. Teismo sprendimo dalies dėl publikacijos „Kriminaliniai autoritetai“ turinys akivaizdžiai paneigia pareiškėjos pateiktą argumentą, jog teismas neatsižvelgė į publikacijos kontekstą bei neįvertino nuotraukos ir publikacijos antraštės tarpusavio ryšio. Publikacijos antraštėje „Kriminaliniai autoritetai“ paskelbta informacija nebuvo nepagrįstai iškreipta ar sugalvota trečiojo suinteresuoto asmens, kadangi šis epitetas atitinka teiginiuose „H. D. Lietuvoje yra „išsuktas“ kaip nusikaltėlių etalonas, ir tiek. Tai man tuo metu atėjo į galvą ir su juo palyginau“ A. S. pateiktą informaciją. Konkrečiu atveju antraštės pavadinimas buvo susietas su pateiktu palyginimu su H. D., jo asmenybe ir jo įvardijimu „nusikaltėlių etalonu“. Teismas teisingai akcentavo, jog pareiškėja yra viešasis asmuo, privalantis pakęsti ir toleruoti kritiško pobūdžio informacijos skelbimą apie jos veiklą. Teismas šioje sprendimo dalyje tinkamai nustatė ir išaiškino ginčo situaciją.

29Teisėjų kolegija

konstatuoja:

30IV.

31Apeliacinis skundas atmestinas.

32Iš bylos matyti, kad pareiškėjos nurodyti Teiginiai ir jos atvaizdo (nuotraukos) paskelbimas laikraštyje, pareiškėjos teigimu, jos garbę bei orumą pažeidžiančiame kontekste buvo trečiojo suinteresuoto asmens atspausdinti dienraščio „Respublika“ 2010 m. lapkričio 13 d. numeryje ir šio dienraščio pirmame puslapyje įvardinti pavadinimu „Kriminaliniai autoritetai“, trečiame puslapyje – „D.“ palyginti su Seimu – šventieji“. Kolegija pažymi, kad nurodytos publikacijų dalys, atsižvelgiant į atitinkamą nuorodą laikraščio pirmame puslapyje dėl jų tarpusavio sąsajos ir į tai, kad jas jungia bendras kontekstas – Seimo nario A. S. interviu forma duoti pasisakymai apie jo apkaltos Seime kilimo priežastis ir iniciatorius, leidžia daryti išvadą, kad tai yra vientisa publikacija. Todėl ji teismo turi būti vertinama kaip visuma, t. y. Visuomenės informavimo įstatymo taikymo požiūriu nesuteikiant jos atskiroms dalims savarankiškos reikšmės. Iš bylos taip pat matyti, kad paminėtas interviu buvo paimtas iš Seimo nario A. S., reaguojant į jo paminėtos apkaltos metu pareikštus teiginius apie pareiškėjos ir kitų dviejų jo nurodytų asmenų vaidmenį jo apkaltos procese ir į šių asmenų (tarp jų ir pareiškėjos) palyginimą su kriminalinio pasaulio autoritetu H. D. Ginčo publikacijoje Seimo narys A. S., atsakydamas į su jo apkaltos metu pasakytais teiginiais susietus klausimus, atskleidė paminėtus apkaltos metu pasakytus teiginius, pateikdamas platesnį jų komentarą. Atsižvelgdama į nurodytas faktines bylos aplinkybes, kolegija pripažįsta būtina pasisakyti dėl pareiškėjos nurodytų, kaip jos garbę ir orumą žeminančių, aplinkybių vertinimo Visuomenės informavimo įstatymo taikymo požiūriu.

33Iš pareiškėjos atsakovui paduoto ir jos skundžiamu sprendimu pripažinto nepagrįstu skundo matyti, kad pareiškėja siekia patraukti trečiuosius suinteresuotus asmenis redakcinėn atsakomybėn. Todėl nagrinėjamoje byloje yra būtina pateikti redakcinės atsakomybės taikymo aiškinimą. Redakcinės atsakomybės sąvoka yra pateikta Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 53 dalyje. Pagal šią dalį (bylai aktuali 2010-09-30 įstatymo Nr. XI-1048 redakcija), redakcinė atsakomybė - viešosios informacijos rengėjui ir (ar) viešosios informacijos skleidėjui, išskyrus retransliuotoją, tenkanti atsakomybė už kontrolę, atliekamą rengiant viešąją informaciją visuomenei, ruošiant ją skleisti ir šią informaciją skleidžiant, taip pat atrenkant programas ir jas išdėstant chronologine tvarka programų tvarkaraštyje ir (ar) pateikiant programas kataloge. Šiame sąvokos „redakcinė atsakomybė“ apibūdinime nėra atskleista jame nurodyta kontroliavimo (o tuo pačiu ir atsakomybės) sfera. Tačiau, aiškinant šią teisės normą kartu su Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsniu (kuriame nurodyti redakcinės atsakomybės netaikymo atvejai), galima daryti išvadą, kad ši atsakomybė apima viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo pareigą kontroliuoti jų skleidžiamą informaciją ir jos tikrovės atitikimo aspektu. Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalyje (bylai aktuali 2010-09-30 įstatymo Nr. XI-1046 redakcija) yra nurodyta, kad viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo: 1) pateikta valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, politinių partijų, profesinių sąjungų ir asociacijų ar kitų asmenų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose; 2) viešai pasakyta per atvirus posėdžius, pasitarimus, spaudos konferencijas, mitingus ir kitus renginius, o viešosios informacijos rengėjas neiškraipė pasakytų teiginių. Šiuo atveju visa atsakomybė tenka renginių organizatoriams ir informaciją paskelbusiems asmenims; 3) anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones; 4) paskelbta tiesioginių programų, interneto konferencijų dalyvių, interaktyviosios televizijos žiūrovų ar informacinės visuomenės informavimo priemonės naudotojų, nesusijusių su viešosios informacijos rengėju; 5) paskelbta specialioje rinkimų programoje, kurią rengė ne pats viešosios informacijos rengėjas; 6) paskelbta neanoniminiuose reklaminiuose skelbimuose; 7) pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tokią informaciją. Atsižvelgiant į byloje nagrinėjamą situaciją (kuri kolegijos atskleista aukščiau nurodytame bylos faktinių aplinkybių išdėstyme) šiai bylai yra aktualus Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų taikymo klausimas. Darydama tokią išvadą, kolegija turi omenyje aukščiau paminėtas faktines aplinkybes, kad ginčo publikacijoje buvo pateiktas paties Seimo nario viešai (per atvirą Seimo posėdį) pasakytų teiginių komentaras ir jo nuomonė apie publikacijoje bei Seimo posėdyje jo nurodytus asmenis (tarp jų ir pareiškėją). Šiame kontekste kolegija pripažįsta būtina vadovautis sąvokos „nuomonė“ apibūdinimu, kuris yra pateiktas Viešojo informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje (2010-09-30 įstatymo Nr. XI-1048 redakcija). Pagal ją, nuomonė - visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Seimo nario A. S. paminėtos apkaltos metu pasakytų teiginių ir paminėto palygimo interviu metu pateiktas komentaras iš esmės atitinka nuomonės ir komentarų pateikimą Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalies ir 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo prasme. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad trečiasis suinteresuotas asmuo neturėjo būti patrauktas redakcinėn atsakomybėn už Seimo nario A. S. interviu metu išsakytus Teiginius.

34Pasisakydama dėl pareiškėjos nurodyto jos atvaizdo panaudojimo ginčo publikacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjos nuotrauka nurodytoje publikacijoje buvo pateikta paminėto A. S. Seimo posėdžio metu duoto palyginimo, o tuo pačiu ir interviu turinio kontekste. Todėl paminėtų nuotraukų pateikimo kompozicija laikytina vaizdine publikacijos turinio išraiška, publikacijos autorių ir viešosios informacijos rengėjo skirta tokiu būdu pritraukti skaitytojų dėmesį į publikacijoje nurodytą temą, t. y. šios kompozicijos pateikimas laikytinas žurnalistų saviraiškos būdu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1304/2012, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) formuojama praktika, yra pasisakęs, kad žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu tai yra toleruotinas reiškinys. Be to, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais ir jiems pritardama, sutinka su teismo padaryta išvada dėl viešojo asmens (toks asmuo yra pareiškėja) padidinto, palyginus su privačiu asmeniu, toleravimo jo atžvilgiu išsakytai kritikai laipsnio.

35Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, taip pat sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais ir jų nekartodama, kolegija pritaria teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjos skundžiamas atsakovo sprendimas teisės taikymo ir fakto nustatymo prasmėmis yra pagrįstas.

36Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

37Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

38Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

39Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja R. J. (toliau – pareiškėja, apeliantė) skundu (b. l. 1–5)... 5. Pareiškėja nurodė, jog ji kreipėsi į Inspektorių su skundu dėl... 6. e) <...> - Kodėl jums atrodo, kad H. D. panašus į jūsų minėtą... 7. Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 26–32) prašė atmesti skundą kaip... 8. Atsakovas nurodė, kad priėmė motyvuotą ir teisės normomis pagrįstą... 9. No. 9815/82, Judgement of 8 July 1986; Incal v. Turkey, Application No.... 10. 4) ginčo objektu esančiuose Teiginiuose paskelbta informacija yra pateikta... 11. II.... 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu... 13. (b. l. 109–115) atmetė pareiškėjos skundą.... 14. Teismas nurodė, kad byloje kilęs ginčas dėl Inspektoriaus 2011 m. gegužės... 15. A. S., kuris yra viešasis asmuo ir Lietuvos Respublikos Seimo narys,... 16. (A. S.) suteikta informacija apie kitus valstybės valdyme dalyvaujančius... 17. III.... 18. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 120–124) prašo panaikinti Vilniaus... 19. 1. Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte... 20. 2. Teismas padarė akivaizdžią fakto klaidą. Iš penkių aukščiau... 21. kurie buvo išplatinti per visuomenės informavimo priemonę, tik vienas... 22. 3. Teismas nevertino publikacijos „Kriminaliniai autoritetai“ visumos ir... 23. 4. Aukščiau paminėta publikacija su nuotraukomis ir prierašu po jomis buvo... 24. 5. Teismas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, kad viešieji asmenys turi... 25. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 131–135) prašo atmesti... 26. 1. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė... 27. 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, bet ir dėl kitų teismo sprendime... 28. 2. Teismo sprendimo dalies dėl publikacijos „Kriminaliniai autoritetai“... 29. Teisėjų kolegija... 30. IV.... 31. Apeliacinis skundas atmestinas.... 32. Iš bylos matyti, kad pareiškėjos nurodyti Teiginiai ir jos atvaizdo... 33. Iš pareiškėjos atsakovui paduoto ir jos skundžiamu sprendimu pripažinto... 34. Pasisakydama dėl pareiškėjos nurodyto jos atvaizdo panaudojimo ginčo... 35. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, taip pat sutikdama su pirmosios... 36. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra... 37. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 38. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą... 39. Nutartis neskundžiama....