Byla 2A-1933-464/2013
Dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys A. P., AB „Lietuvos draudimas“, BAB bankas „Snoras“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainiaus Rinkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo IF P&C Insurance AS apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Tanagra“ ieškinį atsakovui IF P&C Insurance AS dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys A. P., AB „Lietuvos draudimas“, BAB bankas „Snoras“, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3ieškovo UAB „Tanagra“ 2012-05-21 su ieškiniu (b.l. 2-4) kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą ir prašė priteisti iš atsakovo IF P&C Insurance AS 146 230,56 Lt neišmokėtą draudimo išmoką, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2011-04-13 priėmė smulkiems remonto-dažymo darbams lengvąjį automobilį „SPYKER C8 LAVIOLETTE“, priklausantį BAB bankas „Snoras“. Tretysis asmuo A. P., kuris yra ieškovo darbuotojas, vairuodamas šį automobilį į plovyklą jį apgadino. Apie eismo įvykį buvo pranešta Vilniaus apskrities VPK kelių policijos valdybai, surašytas kelių eismo įvykio protokolas. Dėl automobilio sugadinimu patirtų nuostolių atlyginimo BAB bankas „Snoras“ ieškovui pareiškė 96 782,01 EUR (334 168,92 Lt) pretenziją. Ieškovas reikalavimą atlyginti žalą laikė pagrįstu 88 096,91 EUR sumai (304 181,01 Lt). Įvykio metu ieškovas pas atsakovą pagal 2011-03-01 bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį buvo apdraudęs savo, t.y. autoserviso paslaugas teikiančio juridinio asmens, civilinę atsakomybę tretiesiems asmenims už žalą, galinčią atsirasti ieškovo ūkinės veiklos metu, įskaitant žalą dėl trečiųjų asmenų turto sugadinimo ieškovo ūkinės veiklos-autoserviso paslaugų teikimo procese. Ieškovas pranešė atsakovui apie draudiminį įvykį, o 2011-05-11 raštu paprašė atsakovą išmokėti 249 0000 Lt draudimo išmoką, išskaičius 1000 Lt privalomąją išskaitą. Atsakovas pripažino šį įvykį draudiminiu ir trečiajam asmeniui, kurio automobilį ieškovas sugadino, vadovaudamasis draudimo liudijimo 3 p. ir 3.2. p. išmokėjo 49 000 Lt draudimo išmoką, t.y. atsakovas pripažino draudimo išmokos sumą 50 000 Lt, iš kurios išskaitė 1000 Lt išskaitą pagal sutarties sąlygas. Tačiau ieškovas, pripažinęs savo kaltę dėl automobilio sugadinimo, trečiajam asmeniui BAB bankui „Snoras“ sumokėjo 146 230,56 Lt. Ieškovas nesutinka su atsakovu, jog draudimo išmoka turėtų būti skaičiuojama pagal draudimo liudijimo 3 p. ir 3.2 p. Jo nuomone, draudimo suma turėtų būti skaičiuojama pagal draudimo liudijimo 1 p. ir 2 p., nes trečiojo asmens automobilis buvo sugadintas autoserviso teikimo paslaugų metu, o ne automobilio valdymo metu. Ieškovo turi teisę į papildomą draudimo išmoką, kurios maksimalus dydis yra 200 000 Lt.

4Atsakovas IF P&C Insurance AS 2012-06-15 atsiliepimu (b.l. 50-51) prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodė, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 1.125 str. 7 d. Aplinkybę, kad atsakovas neketina mokėti ieškovo reikalaujamos sumos, ieškovas žinojo anksčiau, nei 2011-05-30, tačiau siekdamas suklaidinti teismą nenurodo, jog dar iki 2011-05-20 rašto, kurio kopija taip pat buvo išsiųsta ieškovo atstovams, draudėjo ir draudiko bendrovės atstovai buvo susitikę draudėjo patalpose, kur draudėjui buvo paaiškinta apie atsakovo nesutikimą mokėti reikalaujamą sumą. 2011-05-19 ieškovo advokatas kartu su atsakovo atstovu derino straipsnio spaudoje tekstą, o 2011-05-20 laikraštyje „15 minučių“ buvo išspausdinta, taip pat ir internete paskelbtas straipsnis, kuriame aiškiai išdėstyta atsakovo pozicija, susijusi su draudimo išmoka dėl šio įvykio. Taigi pateikdamas teismui ieškinį 2012-05-21, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Be to, atsakovas, išmokėdamas už sugadintą trečiojo asmens automobilį draudimo išmoką, vadovavosi draudimo sutarties, sudarytos su ieškovu, 3.2 p., nes automobilis buvo sugadintas vairuojant automobilį, t.y. jo valdymo metu. Didesne draudimo suma yra apdrausti tokie atvejai, kuomet servisui patikėtas turtas yra apgadinamas arba sunaikinamas ne vairavimo metu, t.y. dėl keltuvo gedimo, sudega gaisre, ar yra pavagiamas, kaip tai numatyta draudimo sutarties 2 p.

5Tretysis asmuo A. P. 2012-06-15 atsiliepimu (b.l. 48) prašė ieškinį patenkinti.

6Tretysis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ 2012-09-24 atsiliepimu (b.l. 81-82) prašė ieškinį patenkinti. Nurodė, kad pagal atsakovo parengtas bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisykles Nr. 010, draudimo apsaugos sąlygą 206 įprastai draudimo apsauga pas draudėją esančioms transporto priemonėms nėra suteikiama. Tačiau ieškovas ir atsakovas susitarė dėl papildomų sąlygų sutarties 2 p. ir 3 p., kuriuose šalys numatė išimtį ir individualiai aptarė, kad transporto priemonėms draudimo apsauga galios. Šių papildomų sąlygų pagrindu ieškovas pagrįstai reikalauja priteisti draudimo išmoką, nes žala buvo padaryta patalpose, kur ieškovas atlieka transporto priemonės remontą, parengiant jam pateiktą transporto priemonę remontuoti.

7Tretysis asmuo BAB bankas „Snoras“ 2012-09-24 atsiliepimu (b.l. 85-87) prašė ieškinį patenkinti. Nurodė, kad automobilis buvo suremontuotas Spyker gamykloje LTD Olandijoje, o sąskaitą už remontą išrašė oficialus Spyker dileris-Latvijos Respublikoje esanti SIA GREBERS TRATING . Ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo draudimo išmoką yra pagrįstas, kadangi iIeškovas ir atsakovas, sudarydami civilinės atsakomybės draudimo sutartį, pasirašė papildomas sąlygas. Šių sąlygų 2 p. nurodyta, kad pagal šią draudimo sutartį yra draudžiama draudėjo civilinė atsakomybė, kylanti dėl žalos turtui, esančiam pas draudėją, kai yra draudėjo kaltė, t.y. jeigu padaryta žala draudėjui patikėtoms transporto priemonėms remonto metu, Tai ir įvyko trečiojo asmens automobiliui.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2012-12-11 sprendimu (b.l. 171-176) ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo 146 230,56 Lt draudimo išmoką, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-05-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 4125 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai.

10Pirmosios instancijos teismas iš ginčo šalių pasirašytos bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutarties nustatė, kad ieškovo apdrausta veikla – autoservisas, t.y. automobilių remontas, veiklos atsakomybei numatyta 500 000 Lt draudimo suma, atsakomybei dėl žalos turtui, esančiam pas draudėją vienam draudiminiam įvykiui – 250 000 Lt, privalomoji išskaita veiklos, atsakomybei dėl žalos turtui, esančiam pas draudėją - 1000 Lt. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, jog ginčo draudiminis įvykis pripažintinas įvykus esant bendrosios civilinės atsakomybės draudimo liudijimo 3.2 p. įvardintai sąlygai, t.y. žala padaryta trečiojo asmens turtui - automobiliui dėl šio automobilio valdymo. Teismas pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju tretysis asmuo automobilį ieškovui, kaip remonto paslaugas teikiančiai įmonei, perdavė tikslu jį suremontuoti rangos sutarties pagrindu, kas yra susiję su ieškovo veikla. Nėra jokių duomenų, kad tretysis asmuo būtų atidavęs šį automobilį ieškovui panaudos, nuomos pagrindais. Aplinkybė, kad ieškovo darbuotojas trečiojo asmens automobilį prieš atliekant dažymo darbus vairavo į plovyklą, negali būti kvalifikuojama kaip transporto priemonės valdymas. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas, pripažinęs ginčo įvykį draudiminiu, turėjo išmokėti draudimo išmoką pagal bendrosios civilinės atsakomybės draudimo liudijimo 1 p., arba pagal 2 p., bei draudimo taisyklių Nr. 010 draudimo apsaugos sąlygą Nr. 206.

11Atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį pirmosios instancijos teismas atmetė. Nesutiko su atsakovo nurodytais argumentais, jog ieškovui anksčiau nei 2011-05-30 buvo žinoma atsakovo pozicija nemokėti visos draudimo sumos. 2011-05-20 laikraštyje „15 minučių“ išspausdinta informacija, kad atsakovas nemokės visos draudimo sumos, ar elektroniniai laiškai iš esmės neatitinka bendrųjų civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 010 skirsnio „61. Pranešimai“ nustatytos tvarkos, taigi ir atsakovo oficialios pozicijos nurodytu klausimu. Minėtoje tvarkoje nurodyta, kad visi pranešimai, kuriuos draudimo sutarties šalys perduoda viena kitai, turi būti raštiški ir pateikiami tokiu būdu: įteikiami draudėjui, draudikui ar jo įgaliotam asmeniui ar teisėtam atstovui; išsiunčiami registruotu laišku draudėjo, draudiko adresu, nurodytu prašyme, draudimo liudijime, šalių pranešime apie buveinės adreso pakeitimą, išsiunčiami faksu nurodytu draudimo liudijime, išsiunčiami elektroniniu paštu, nurodytu draudimo liudijime. Ieškovas į teismą kreipėsi 2012-05-21 ir pateikė teismui 2011-01-01 iki 2011-12-31 korespondencijos registravimo žurnalą, iš kurio matyti, kad 2011-04-20 ir 2011-04-21 atsakovas atsiuntė rašytinius pranešimus dėl ginčo įvykio. Nuo šios datos laikytina atsakovo oficiali pozicija dėl įvykusio draudiminio įvykio, nes tokį pranešimo būdą aptarė sutartyje sutarties šalys. Nuo šios datos skaičiuojamas ieškinio senaties terminas turėjo pasibaigti 2012-05-20, tačiau paskutinė termino diena yra sekmadienis, todėl ieškovas, kreipęsis sekančią dieną į teismą po nedarbo dienos (t.y. 2012-05-21) nepraleido ieškinio senaties termino.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

13Atsakovas IF P&C Insurance AS 2013-01-08 apeliaciniu skundu (b.l. 183-187) prašo panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012-12-11 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išskyrė sąvokas „autoserviso paslaugų teikimo metu“ ir „valdymo metu“. Automobilis gali būti valdomas (vairuojamas) autoserviso paslaugų teikimo metu. Aplinkybė, kad automobilis buvo vairuojamas autoserviso paslaugų metu savaime nereiškia, kad transporto priemonės vairuotojas (už kurio vairavimo metu padarytą žalą atsako darbdavys) nėra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas tokio vairavimo metu. Transporto priemonės vairavimas reiškia transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, valdymą ir yra ne tik kad suderinamas su autoserviso paslaugu teikimu, bet ir būtinas tokioms paslaugoms atlikti. Normali servisų praktika, kai diagnostikos, variklio ar pakabos specialistai, sutvarkę mašiną, išvažiuoja jos išmėginti į gatves. Taigi toks išvažiavimas yra remonto paslaugų sudėtinė dalis, nes remonto sutartis pasibaigia, kai servisas gražina/perduoda transporto priemonę jos savininkui ir savininkas, patvirtindamas tokį perdavimą ir atsiimdamas automobilį, pasirašo remonto darbų sutartyje. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, ką reiškia „valdymas“ draudimo sutarties 3 p., 3.1. p. ir 3.2. p. prasme. Tarp šalių ginčas kilo tik dėl tos aplinkybės, ar vairavimas serviso teritorijoje turi būti kvalifikuojamas pagal draudimo sutarties Nr. 3.2 p., ar pagal draudimo sutarties 2 p. ar 1 p. Atsakovas laikosi pozicijos, jog nereikia įrodinėti visiems žinomo fakto, jog ieškovo servisas, kurio teritorijoje įvyko ginčo įvykis, yra Vilniaus mieste. Todėl eismo įvykiui turi būti taikomi draudimo sutarties 3.1. p. ir . 3.2. p. Tačiau esminis skirtumas tarp draudimo sutarties 2 p. ir 1 p. bei 3.2. p. yra net ne teritorija, o tai, dėl kokios priežasties padaroma žala turtui, esančiam pas draudėją. Kai žalos priežastis yra pati transporto priemonė, kaip daiktas, šios transporto priemonės vairavimas, kuomet žalingas pasekmes sukelia transporto priemonės judėjimo energija, kuri nevisiškai paklūsta žmogaus valiai, tuomet turi būti taikomi draudimo sutarties nustatytas draudimo sumos sublimitas - 50 000Lt. Tuo tarpu kitais atvejais, kai žala padaroma ne transporto priemone, kaip daiktu, ir žalos priežastis yra ne transporto priemonės vairavimas, t.y. kuomet ieškovui patikėtas turtas yra apgadinamas ar sunaikinamas dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, dėl keltuvo gedimo, dėl gaisro ar dėl vagystės, tokiems atvejams turi būti taikomas draudimo sutarties 2 p.
  2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo. Ieškinio termino pradžios skaičiavimui yra svarbus subjektyvus kriterijus, t.y. subjektyvus asmens suvokimas arba turėjimas suvokti apie jo teisės pažeidimą. Pats ieškovo atstovas teisminio posėdžio metu neginčijo, kad apie atsakovo poziciją ieškovas sužinojo susitikimo su atsakovo atstovais metu (2011-05-16 vykęs susitikimas buvo oficialus). Ieškovas savo paaiškinimus pateikė dar 2011-05-11 rašte Nr. 073, o šalių susitikimas įvyko 2011-05-16. Šią aplinkybę bei susitikimo datą teisme patvirtino ir liudytojas M. U.. Taigi apie atsakovo sprendimą ir savo teisės pažeidimą ieškovas subjektyviai sužinojo gerokai anksčiau nei gavo rašytinį pranešimą. Toks atsakovo sprendimas buvo patvirtintas 2011-05-16 susitikimo metu, o 2011-05-20 laikraštyje „15 minučių“ buvo išspausdintas, taip pat ir internete paskelbtas straipsnis (15 min. lt), kuriame jau paviešinta draudimo bendrovės pozicija dėl draudimo išmokos. Taigi teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškinio senaties termino pradžią reikia skaičiuoti nuo rašytinio pranešimo ieškovui įteikimo dienos.

14Ieškovas UAB „Tanagra“ 2013-02-08 atsiliepimu (b.l. 197-200) prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012-12-11 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

  1. Ieškovo ir atsakovo sutartiniams dokumentams taikytinos CK nustatytos sutarčių aiškinimo taisyklės. Aiškinant sutartis turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai. Ieškovo ketinimas pasirašant 2011-03-01 draudimo liudijimą buvo gauti maksimalią draudiminę apsaugą, nurodytą atitinkamuose draudimo liudijimo punktuose. Ieškovo atsakomybė dėl galimos žalos trečiųjų asmenų (ieškovo klientų) transporto priemonėms, esančioms ieškovo autoservisų, plovyklų, išsinuomotų patalpų ribose, jų remonto metu buvo apdrausta maksimalia 250 000,00 Lt suma. Savo ruožtu, visos kitos papildomos draudimo liudijimo nuostatos (draudimo liudijimo 3 p. ir 3.2. p.) yra taikomos ieškovo atsakomybei dėl galimos žalos trečiųjų asmenų transporto priemonės, jeigu jos yra ieškovo žinioje, tačiau už ieškovo autoservisų, plovyklų, išsinuomotų patalpų ribų: gatvėse, keliuose, pvz., bandomojo važiavimo, automobilio gabenimo į servisą, gražinimo klientui metu ir panašiais atvejais. Prieš pasirašant draudimo sutarties dokumentus atsakovas (draudikas) neatskleidė ieškovui savo pozicijos dėl galimų skirtingai aiškinti (interpretuoti) draudimo liudijimo sąlygų.
  2. Trečiųjų asmenų transporto priemonių buvimas ieškovo žinioje pagal draudimo liudijimo papildomų sąlygų 1 p. ir 2 p. (autoservise, plovykloje, nuosavuose ar išsinuomotose pastatuose, kelyje, gatvėje ir pan.) neabejotinai yra laikytinas tų transporto priemonių „valdymu“ (turėjimu savo žinioje) plačiąją civilinės teisės prasme, t.y. ieškovas iki gražinimo visada „valdo“ jam perduotas remontuoti transporto priemones. Kitų sąvokų draudimo liudijime vartojimas („turtas esantis pas draudėją“ ir „patikėtos transporto priemonės remonto metu“) byloja apie tai, kad šių sąvokų draudimo liudijimo 1 p. ir 2 p. turinys skiriasi nuo sąvokos „valdymas“ turinio pagal draudimo liudijimo papildomų sąlygų 3 p. Draudimo liudijimo 3 p. yra papildomas prie kitų papildomų draudimo liudijimo sąlygų, jis yra papildomas prie 1 p. ir 2 p. ir numato išimtis iš juose nustatytų bendrųjų taisyklių. Draudimo liudijimo papildomų sąlygų 3 p. apima tuos draudiminius įvykius, kurie susiję su ieškovui patikėtų trečiųjų asmenų transporto priemonių vairavimu už draudimo liudijimo priede Nr. 001 autoservisų ribų, tačiau nurodytų miestų (įskaitant Vilniaus m.) ribas.
  3. Sprendžiant ieškinio senaties termino skaičiavimo klausimus, atsakovas nepagrįstai nesivadovauja jo paties nustatytomis draudimo sutarties sąlygomis. Atsakovo bendrųjų civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 010 skyriuje „Pranešimai“ (61 - 63 p.) nurodyta, kad visi draudimo sutarties šalių pranešimai yra daromi raštu ir pateikiami tam tikru būdu, tarp kurių prioritetas suteikiamas įteikimui asmeniškai arba registruotu laišku. Apie objektyviai išreikštą ir realų atsisakymą sumokėti visą draudimo išmoką dėl automobilio sugadinimo, kurį galėjo ginčyti teisme, pateikti susijusiems (tretiesiems) asmenims ieškovas sužinojo tik 2011-05-30, gavęs 2011-05-20 rašytinį atsakovo pranešimą. Todėl ieškinys teismui buvo pateiktas nepraleidus ieškinio senaties termino.

15Tretysis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ 2013-02-08 atsiliepimu (b.l. 202-204) prašo Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012-12-11 sprendimą palikti nepakeistą.

16Nurodo, jog automobilis buvo perduotas su tikslu jį suremontuoti, ir jis buvo sugadintas autoserviso paslaugų teikimo metu, o ne automobilio valdymo metu. Būtina atskirti sugadinimus, kurie gali atsirasti autoserviso paslaugų teikimo metu, ir automobilio valdymo metu. Kadangi automobilis buvo pateiktas tik remonto darbų atlikimui, tai pripažinus šį įvykį draudiminiu, atsakovas draudimo išmoką turėjo išmokėti pagal bendrosios civilinės atsakomybės draudimo liudijimo 1 p. ar 2 p. Žala buvo padaryta ne gatvėje, o patalpose, kur atliekamas remontas, parengiant transportą priemonę remontui. Būtent UAB „Tanagra“ darbuotojo transporto priemonės vairavimas į plovyklą negali būti kvalifikuojamas kaip transporto priemonės valdymas, o turi būti pripažintas reikalingu veiksmu autoserviso paslaugoms atlikti. Ieškovas ieškinį pateikė 2012-05-21, praėjus metams po tos dienos, kai ji gavo oficialų atsisakymą išmokėti draudimo išmoką.

17Tretieji asmenys BAB bankas „Snoras“ ir A. P. atsiliepimų į atsakovo 2013-01-08 apeliacinį skundą nepateikė.

18IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19Apeliacinis skundas atmestinas.

20Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde keliamus klausimus, susijusius su konkrečių sutarties sąlygų aiškinimu bei taikymu ir senaties termino skaičavimu, sprendžiant dėl apeliantui (draudikui) kilusios pareigos išmokėti ieškovo reikalaujamą draudimo išmoką (CPK 320 str.), pripažįsta, kad šios bylos faktinių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė teisingai. Apeliacinio skundo argumentai bei juos pagrindžiantys motyvai prielaidų pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą nesudaro.

21Byloje nustatyta, kad ginčo šalis siejo draudimo teisiniai santykiai pagal 2011-03-01 bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį (b.l. 40-42, 43-44,55-60). Draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu ieškovas apgadino BAB bankui „Snoras“ priklausantį turtą - autoremonto paslaugų suteikimo sutarčiai vykdyti jam perduotą automobilį „SPYKER C8 LAVIOLETTE“ (b.l. 7-8, 9-11, 31). 2011-05-11 ieškovas apeliantui pateikė prašymą dėl draudimo išmokos sumokėjimo (b.l. 20-21). Apeliantas, atlikęs žalos administravimo veiksmus (b.l. 22-25), 2011-04-19 pranešimu infiormavo draudėją (ieškovą UAB „Tanagra“), kad draudimo išmoką mokėti atsisako, įvykį pripažinęs nedraudžiamuoju (b.l. 113, 114, 134). Po mėnesio savo sprendimą pakeitė ir 2011-05-20 pranešimu (b.l.26, 109) nurodė, kad įvykį laiko draudžiamuoju, taip pat apskaičiavo 50 000 Lt draudimo išmoką. Dalį trečiajam asmeniui BAB „Snoras“ padarytos žalos už sugadintą turtą atlygino pats ieškovas (b.l. 37-38), iš viso sumokėjęs dalimis 146 230,56 Lt (b.l. 39). Tokią sumą, kaip draudimo išmoką, priteisė iš apelianto pirmosios instancijos teismas. Apeliantas, remdamasis draudimo poliso 3.2. p. individualiai aptarta sąlyga dėl draudimo išmokos limito, kuomet žalos padaroma tyransporto priemonių valdymu (b.l. 40), su teismo sprendimu nesutinka. Taigi ginčas kilęs dėl draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką atsiradimo pagrindo ir mokėtinos draudimo išmokos dydžio, atsižvelgiant į draudimo sutarties nuostatas bei žalos padarymo aplinkybes.

22Pagal CK 6.987 str. 1 d. nuostatas, draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti draudėjui ar trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Draudimo išmoką draudikas moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui, o kai draudėjas ar apdraustasis atlygino žalą, padarytą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, kaip kad yra nagrinėjamos bylos atveju, draudikas moka draudimo išmoką draudėjui ar apdraustajam (Draudimo įstaymo 107 str. 1 d.). Draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga yra ribojama draudiko prisiimama draudimo rizika. Tokios draudimo apsaugos ribas nustato draudimo sutartis ir joje aptartos individulios draudimo sąlygos, taip pat draudiko parengtos atitinkamos draudimo rūšies taisyklės. Kai draudikas atsisako išmokėti draudimo išmoką arba ją mažina, būtent jam tenka pareiga įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (CPK 178 str., Draudimo įstatymo 96 str. 6 d.).

23Taigi, kaip nurodyta, draudiko atsisakymo mokėti didesnio dydžio draudimo išmoką pagrįstumas turi būti vertinamas šalių sudarytos draudimo sutartyje nustatytos draudiminės apsaugos aspektu. Draudiminės apsaugos apimtį lemia draudimo objektas, draudiminių įvykių sąrašas, draudimo sutarties sąlygos, nustatančios draudimo sutarties šalių įsipareigojimų turinį, kas ir leidžia spręsti apie draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnį. Nagrinėjamojoje byloje šalys, atsižvelgdamos į ieškovo veiklos specifiką, sudarytoje draudimo sutartyje susitarė dėl papildomų, draudimo taisyklėse tiesiogiai nenustatytų, draudimo objektų (transporto priemonių) bei išimčių iš bendrųjų taisyklių nuostatų taikymo (draudimo liudijimo 1 p.- 10 p., b.l. 40). Apeliantas apdraudė tokius ieškovo interesus: veiklos civilinę atsakomybę 500 000 Lt sumai (201 taisyklių sąlyga), kylančią dėl transporto priemonių remonto darbų ir autoserviso ar plovyklos darbų („Papildomos sąlygos ir informacija“ 1 p.); atsakomybę dėl žalos turtui, esančiam pas draudėją 250 000 Lt sumai (206 taisyklių sąlyga); produkto ar paslaugos atsakomybę 500 000 Lt sumai (202 taisyklių sąlyga). Šiuo atveju ginčas kilo dėl atsakomybės už žalą turtui, esančiam pas draudėją. Draudimo sutartyje nurodoma, kad pagal draudimo apsaugos 206 sąlygą sąvoka „turtas, esantis pas draudėją“ apima draudėjui patikėtas transporto priemones jų remonto metu bei draudėjo išsinuomotas patalpas („Papildomos sąlygos ir informacija“ 2 p.), vadinasi, tiek priimtą paslaugos atlikimui turtą, tiek ir naudojamą kaip priemonę paslaugos atlikimo procese turtą. Pagal dar vieną specialų susitarimą sulygta turtu, esančiu pas draudėją ir draudžiamą pagal 206 taisyklių sąlygą, laiktyi ir klientų transporto priemonės tuoemt, jeigu jos yra ne tik autoserviso teritorijoje, bet ir atitinkamų išvardintų draudimo polise miestų ribose („Papildomos sąlygos ir informacija“ 3 p.). Būtent šis susitarimas dar labiau detalizuotas, nurodant, kad draudimo išmokos limitas dėl transporto priemonių valdymo šiuo atvejų būtų ribojamas 50 000 Lt suma vienam įvykiui („Papildomos sąlygos ir informacija“ 3.1. p.). Šio susitarimo punkto aiškinimas ir yra aktualus nagrinėjamo ginčo situacijoje, kadangi juo remdamasis apeliantas 50 000 Lt suma apribojo draudimo išmokos apskaičiavimą ir išmokėjimą už vairuojant į plovyklą (t.y. autoserviso teritorijoje) ieškovo darbuotojo padarytą jo kliento autmobiliui žalą.

24Kolegija negali sutikti su apelianto procesine pozicija byloje, kad jis didesnės, nei 50 000 Lt suma, rizkos tokioje situacijoje nėra prisiėmęs, o kliento turtui (automobiliui) padarytos žalos didesnį atlyginimą galėtų nulemti tik kitos aplinkybės - šio turto vagystė, gaisras ar jo apgadinimai plovyklos ar autoserviso įrenginiais, tačiau ne eismo įvykio metu padaryti sugadinimai. Viena vertus, nuvairavimas į plovyklą yra sudėtinė ir neatskiriama ieškovo teikiamos paslaugos procedūros dalis, ir šis procesas, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra visiškai tapatus transporto priemonės valdymui kelyje už autoserviso teritorijos, t.y. normaliomis transporto priemonės eksploatavimo sąlygomis. Tikslas išvykti iš autoserviso teritorijos - siekis būtent vairuoti ir išbandyti transporto priemonės veikimą, jos valdymą, naudojant tą daiktą pagal paskirtį bei atsižvelgiant į ieškovo ištaisytus defektus, kitaip tariant, patikrinti ieškovo suteiktos paslaugos kokybę. Kaip įvardijo šalys, tam tikrais atvejais išvykimą iš autoserviso teritorijios apsprendžia ir transporto priemonės nuvairavimas klientui. Tokios intencijos, kolegijos vertinimu, ir suponavo ieškovo poreikį papildomai, ne tik autoserviso ar plovyklos teritorijoje esančio klientų turto, draudiminei apsaugai, išvardijant konkrečius miestus, kurių ribose jam patikėtos transporto priemonės galėtų atsidurti. Taigi tokiemas atvejams apeliantas, atitinkamai, ir prisiėmė mažesnę draudimo riziką, ribojamą 50 000 Lt suma, nei buvo susitarta draudžiant ieškovo atsakomybę už žalą turtui, esančiam pas draudėją. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėjęs teismas sąvokas „autoserviso paslaugų teikimo metu“ ir „valdymo metu“ nepagrįstai vertino atskirai, atmestini.

25Kita vertus ieškovo veikla ir jo teikiama paslauga tiesiogiai nėra susijusi su transporto priemonių vairavimu, paslaugų transporto priemonėmis teikimu. Esminis jo interesas tokiai draudimo sutarčiai sudaryti ir buvo siekis apdrausti savo klientų turtą – automobilius - nuo bet kurių jo kaltų veiksmų ar atsitiktinių veiksnių, ką akivaizdžiai patvirtina išlyga dėl taisyklių 7.1. p. (b.l. 55) šiem draudimo santykiams netaikymo. Todėl priimtini domėn ieškovo atsiliepimo į skundą argumentai, kad sutartis turi būti aiškinama jo, prisijungusios šalies, turėtų ketinimų kontekste, kaip tą ir numato sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193 str.). Teisėjų kolegija sutinka ir su ieškovo argumentais dėl egzistuojančios galimybės nevienodai panašiose situacijose interpretuoti draudimo sutarties sąlygas. Jis (draudėjas) supratęs šias papildomas draudimo sutarties 3 p. ir 3.2. p. nuostatas taip, kad draudimo išmoka už jo žinioje esančio klientų turto sužalojimą mažinama nuo bendros 250 000 Lt išmokos sumos iki 50 000 Lt sumos tuo atveju, jeigu trečiųjų asmenų transporto priemonės yra už ieškovo autoservisų, plovyklų, išsinuomotų patalpų ribų, t.y. gatvėse, keliuose ir kitose panašiose vietose. Tokie ieškovo atsikirtimo į apeliacinį skundą argumentai iš esmės nepaneigti byloje esančia medžiaga, priešingai, juos pripažinti pagrįstais leidžia ir draudimo sutarties teksto parengimas. Antai draudimo liudijimo (poliso) 3.2. p. apie išmokos mažinimą detalizuoja ne 2 p., kuriame kalbama apie transporto priemones jų remonto metu kaip turtą, esantį pas draudėją, vadinasi, draudžiamą būtent 250 000 Lt suma su 1000 Lt išskaita (franšize), o tas nuostatas, kuriose kalbama apie klientų tranaporto priemonių valdymą už autoservisų ribų Vilniaus, Kauno ir kitų miestų ribose. Todėl šiuo aspektu apeliantas savo pareigos, nustatytos Draudimo įstatymo 96 str. 6 d., neįgyvedino ir neįrodė aplinkybės, suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką.

26Pažymėtina ir tai, kad draudimo tikslas neleidžia bet kokiu pretekstu atimti teisę į draudimo išmoką ar ją mažinti. Priešingai, draudimo santykių ypatumai lemia šių santykių dalyvių pareigą ypač glaudžiai bendradarbiauti ir kooperuotis, padedant įgyvendinti vienas kitam savo teises bei vykdyti pareigas (CK 6.38 str. 3 d.). Aiškinant draudimo sutartį, kaip ir bet kokios kitos sutarties aiškinimo atveju būtina vadovautis CK 6.193 str. 4 d. įtvirtinta taisykle, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies (apelianto) nenaudai ir jas priėmusios šalies (ieškovo) naudai. Apelianto verslo interesas yra klientų pritraukimas siūlomų draudimo paslaugų naudojimui, todėl draudiko geros reputacijos ženklas yra ir rūpinimasis klientų interesais, jų pagrįstais lūkesčiais. Šiuo atžvilgiu aiškumas sutartiniuose santykiuose tarp atsakovo ir jo klientų yra būtina geros verslo praktikos formavimosi sąlyga. Draudimo sutartis savo pobūdžiu yra rizikos sutartis, draudikas kontrahentui ją pateikia paprastai standartinėmis turinio sąlygomis. Todėl jam pačiam tenka ir sutarties sąlygų teisinio apibrėžtumo, jų suderinamumo viena kitai parengimo pareiga. Todėl esant neaiškiai suformuluotoms papildomoms draudimo sutarrties sąlygoms, suteikiančioms galimybę skirtingoms jų intrpretacijoms, jos aiškintinos taip, kaip jas suprato ieškovas (draudėjo naudai).

27Apeliantas skundžia teismo sprendimą ir dar vienu aspektu – jo manymu, teismas neteisingai taikė ieškinio senaties institutą, nes ieškovas yra praleidęs terminą kreiptis į teismą su reikalavimu įpareigoti draudiką vykdyti draudimo sutartį. Šių skundo argumentų teisėjų kolegija taip pat nelaiko pagrįstais. Senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Reikalavimui priteisti draudimo išmoką taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 7 d.). Nustatant sužinojimo apie draudiko atsisakymą mokėti visą draudimo išmoką momentą, pirmosios instancijos teismas tinkamai jį susiejo su sutartyje nustatyta tvarka tokio pranešimo (rašytine forma) atsiuntimu ieškovui. 2011-05-11 pateikęs draudikui pretenziją ir pareikalavęs sutartinio dydžio (250 000 Lt) draudimo išmokos (b.l. 20-21), oficialaus atsakymo, adresuoto turto savininkui AB bankas “Snoras“, kopiją ieškovas gavo 2011-05-30 (b.l. 26, 138). Teismas tik suklydo, sprendime nurodydamas kito pranešimo, kuriuo įvykis apskritai nelaikomas draudžiamuoju, gavimo datas (2011-04-20 ir 2011-04-21, b.l. 113, 114). Minėtame pranešime draudikas ir išdėstė savo poziciją dėl mažesnės, nei buvo pareikalauta, draudimo išmokos apskaičiavimo – 50 000 Lt, atskaičius 1000 Lt franšizę, bei nurodė, kokius papildomus veiksmus turi atlikti naudos gavėjas, norėdamas gauti draudiko apskaičiuotą išmoką. Tokios apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad ieškovo atstovas jau anskčiau žinojo apie draudiko atsisakymą mokėti visą draudimo išmoką iš susitikimo pas ieškovą ar pranešimų spaudoje ir interenetiniame portale, taigi subjektyviai sužinojo draudiko nuomone gerokai anksčiau, nei gavo aptariamą pranešimą, teisiškai neaktualūs. Minėta, kad apeliantas vos prieš mėnesį apskritai buvo atsisakęs įvykį pripažinti draudžiamuoju ir vykdyti sutartį (b.l. 113, 114), tačiau vėliau savo poziciją pakeitė. Be to, ir pagal Draudimo įstatymo 96 str. 5 d., kai įvykis yra draudžiamasis, o draudėjas ir draudikas nesutaria dėl draudimo išmokos dydžio, draudėjo pageidavimu draudikas privalo išmokėti sumą, lygią šalių neginčijamai draudimo išmokai, jei tikslus žalos dydžio nustatymas užsitęsia ilgiau kaip 3 mėnesius. Šiame kontekste vienokie ar kitokie susitikimai ar derybos nebūtinai turi būti laikomi galutiniu atsakymu, nuo kurių prasideda sužinojimas apie savo teisės pažeidimą ir kartu senaties termino eiga. Dar daugiau, toks apelianto skunde pateikiamas sužinojimo momento intrepretavimas akivaizdžiai paneigia paties draudimo, kaip sandorio, esmę ir jo tikslą, pažeidžia kolegijos jau įvardintą draudimą bet kokiu pretekstu atimti teisę į draudimo išmoką. Gavus pranešimą raštu, o tokį draudimo santykių dalyvių susižinojimą imperatyviai nustato apelianto parengtų Draudimo taisyklių Nr. 010, 61 p. nuostatos (b.l. 58) ir apeliantui nuomones dėl išmokos dydžio nepakeitus, ieškovas vienerių metų termino nuo oficialaus pranešimo gavimo 2011-05-30 iki ieškinio teismui pateikimo 2012-05-21 nepraleido.Vadinasi, ieškovas teise nepiktnaudžiavo ir laiku kreipėsi į teismą, kad šis kilusį su draudiku ginčą dėl draudimo išmokos dyžio išspręstų. Antra vertus, dar labiau trumpinti abiejų draudimo sutarties šalių naudai nutatytą vos vienerių metų terminą kreiptis teisminės gynybos, sprendžiant kiklusius ginčus dėl draudimo sutarties vykdymo, siejant tai su sutartyje nenumatytos formos pranešimais (aptarimais, pasitarimais, informacija žodžiu) nebūtų nei protinga, nei teisinga, nei sąžininga (CK 1.5 str.).

28Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Nutarė

29Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. ieškovo UAB „Tanagra“ 2012-05-21 su ieškiniu (b.l. 2-4) kreipėsi į... 4. Atsakovas IF P&C Insurance AS 2012-06-15 atsiliepimu (b.l. 50-51) prašė... 5. Tretysis asmuo A. P. 2012-06-15 atsiliepimu (b.l. 48) prašė ieškinį... 6. Tretysis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ 2012-09-24 atsiliepimu (b.l. 81-82)... 7. Tretysis asmuo BAB bankas „Snoras“ 2012-09-24 atsiliepimu (b.l. 85-87)... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2012-12-11 sprendimu (b.l. 171-176)... 10. Pirmosios instancijos teismas iš ginčo šalių pasirašytos bendrosios... 11. Atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį pirmosios instancijos teismas... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 13. Atsakovas IF P&C Insurance AS 2013-01-08 apeliaciniu skundu (b.l. 183-187)... 14. Ieškovas UAB „Tanagra“ 2013-02-08 atsiliepimu (b.l. 197-200) prašo... 15. Tretysis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ 2013-02-08 atsiliepimu (b.l.... 16. Nurodo, jog automobilis buvo perduotas su tikslu jį suremontuoti, ir jis buvo... 17. Tretieji asmenys BAB bankas „Snoras“ ir A. P. atsiliepimų į atsakovo... 18. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 19. Apeliacinis skundas atmestinas.... 20. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde keliamus... 21. Byloje nustatyta, kad ginčo šalis siejo draudimo teisiniai santykiai pagal... 22. Pagal CK 6.987 str. 1 d. nuostatas, draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja... 23. Taigi, kaip nurodyta, draudiko atsisakymo mokėti didesnio dydžio draudimo... 24. Kolegija negali sutikti su apelianto procesine pozicija byloje, kad jis... 25. Kita vertus ieškovo veikla ir jo teikiama paslauga tiesiogiai nėra susijusi... 26. Pažymėtina ir tai, kad draudimo tikslas neleidžia bet kokiu pretekstu atimti... 27. Apeliantas skundžia teismo sprendimą ir dar vienu aspektu – jo manymu,... 28. Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija... 29. Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti...