Byla e2-1874-823/2017
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1697-866/2017, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Upynalė“ kreditorių sąrašo išbraukti kreditorę – uždarąją akcinę bendrovę „Toleita“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1697-866/2017, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Upynalė“ kreditorių sąrašo išbraukti kreditorę – uždarąją akcinę bendrovę „Toleita“, ir

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 25 d. nutartimi BUAB „Upynalė“ bankroto byloje patvirtino UAB „Toleita“ 436 654, 32 Eur dydžio finansinį reikalavimą. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. gegužės 3 d. Pareiškėjas (kreditorius) V. Z. dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutarties dalies, kuria buvo patvirtintas UAB „Toleita“ kreditorinis reikalavimas, 2017 m. rugpjūčio 2 d. padavė atskirąjį skundą.
  2. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi atsisakė priimti V. Z. atskirąjį skundą, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas teisę skųsti nutartį, kuria patvirtintas UAB „Toleita“ finansinis reikalavimas, įgijo tik įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 24 d. nutarčiai, kuria patvirtintas paties pareiškėjo kreditorinis reikalavimas, pareiškėjo atskirąjį skundą nutarė laikyti prašymu dėl kreditorės UAB „Toleita“ pašalinimo iš kreditorių sąrašo ir šį klausimą nagrinėti iš esmės.
  3. Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Toleita“ finansinis reikalavimas kildinamas iš 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutarties Nr. 09-06-04, kurios pagrindu UAB „Toleita“ suteikė UAB „Upynalė“ 72 405 Eur (250 000 Lt) paskolą. Likusi finansinio reikalavimo dalis – 364 249, 32 Eur, yra UAB „Toleita“ apskaičiuotos palūkanos.
  4. Pareiškėjo teigimu, UAB „Toleita“ neturi reikalavimo teisės į UAB „Upynalė“, kadangi nuo 2014 m. rugsėjo 1 d., šalims sudarius skolos perkėlimo sutartį, ne UAB „Upynalė“, o UAB „Vicus“ yra UAB „Toleita“ skolininkė. Be to, ir UAB „Vicus“ šiuo metu yra skolinga ne UAB „Toleita“, o naujajai kreditorei UAB „Parama verslui“.
  5. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad didžiąją UAB „Toleita“ finansinio reikalavimo dalį – 364 249, 32 Eur, sudaro palūkanos, kurios yra akivaizdžiai per didelės ir neproporcingos, todėl teismo turėjo būti sumažintos.
  6. Pareiškėjas prašė skirti UAB „Toleita“ maksimalią, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnio 2 dalyje nustatytą, baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pareiškiant aiškiai nepagrįstą reikalavimą, pusę šios sumos paskiriant UAB „Upynalė“.
  7. Kreditorė UAB „Toleita“ su pareiškėjo prašymu nesutiko. Nurodė, kad 2009 m. birželio 4 d. tarp UAB „Toleita“ ir UAB „Upynalė“ buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 09-06-04, pagal kurią UAB „Upynalė“ buvo suteikta 250 000 Lt paskola, o UAB „Vicus“ pagal šią sutartį suteikė garantiją. 2012 m. balandžio 10 d. UAB „Toleita“ ir UAB „Vicus“ sudarė laidavimo sutartį Nr. 12/04/10-1, pagal kurią UAB „Vicus“ įsipareigojo atsakyti visu savo turtu, jei UAB „Upynalė“ tinkamai ir laiku neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutartį Nr. 09-06-04.
  8. 2012 m. birželio 29 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 12/06/29 pradinė kreditorė UAB „Toleita“ perleido naujajai kreditorei UAB „Nikartas“ teisę reikalauti iš garantės bei laiduotojos UAB „Vicus“ 12 mln. Lt skolos grąžinimo, iš kurios 303 000 litų skola kaip garantės prisiimta už skolininkę UAB „Upynalė“. Taigi, šia reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Toleita“ perleido reikalavimo teisę į garantę bei laiduotoją UAB „Vicus“, bet ne į pagrindinę skolininkę UAB „Upynalė“. Iki šiol laiduotoja įsipareigojimų nėra įvykdžiusi.
  9. 2014 m. rugsėjo 1 d. tarp UAB „Nikartas“, UAB „Vicus“ ir UAB „Upynalė“ buvo sudaryta skolos perkėlimo sutartis Nr. 09/01, pagal kurią pradinė skolininkė UAB „Upynalė“ perkėlė savo skolą naujajai skolininkei UAB „Vicus“ pagal pradinės skolininkės ir kreditorės prievolę, kylančią iš 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutarties Nr. 09-06-04. Kadangi UAB „Nikartas“ niekada nebuvo UAB „Upynalė“ kreditore, ji neturėjo teisės sudaryti 2014 m. rugsėjo 1 d. skolos perkėlimo sutarties, todėl ši sutartis yra niekinė ir negalioja.
  10. Kreditorė UAB „Toleita“ taip pat paaiškino, kad pagal 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutarties Nr. 09-06-04 3.1 punktą šalys susitarė skaičiuoti 2 proc. mėnesines palūkanas nuo paskolos sumos, palūkanas kas mėnesį kapitalizuojant, t. y. prijungiant prie pagrindinės skolos ją didinant, o sumokant grąžinant paskolą. Tokia palūkanų norma nustatyta atsižvelgus į padidintą paskolos davėjos riziką, kad paskolos grąžinimas nėra užtikrintas turto įkeitimu, be to, paskola buvo suteikta atleidžiant paskolos gavėją nuo palūkanų mokėjimo kas mėnesį, kaip yra įprasta paskolos teisiniuose santykiuose, nes paskolos gavėjas UAB „Upynalė“ nurodė, kad piniginės lėšos bus naudojamos prekybos centro „Kalniečiai“ rekonstrukcijos darbams, dėl ko investicijų grąža bus ilgalaikė.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartimi pareiškėjo V. Z. prašymo išbraukti UAB „Toleita“ iš BUAB „Upynalė“ kreditorių sąrašo netenkino.
  2. Teismas nustatė, kad 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutarties Nr. 09-06-04 pagrindu UAB „Toleita“ suteikė UAB „Upynalė“ 72 405 Eur (250 000 Lt) paskolą. Sutarties 4.2. punktu sulygta, kad UAB „Vicus“ garantuoja, jog, jeigu paskolos gavėjas netinkamai vykdys prisiimtus įsipareigojimus pagal šią sutartį, garantas II (t. y. UAB „Vicus“) grąžins paskolos davėjui suteiktą paskolos sumą su priskaičiuotomis palūkanomis ir delspinigiais paskolos davėjui.
  3. Pagal 2014 m. rugsėjo 1 d. skolos perkėlimo sutarties Nr. 14/09/01, sudarytos tarp UAB „Toleita“, UAB „VKK Vilnius“ ir UAB „Vicus“, 1. punktą, pradinis skolininkas (UAB „VKK Vilnius“) perkelia savo skolą naujajam skolininkui (UAB „Vicus“), o naujasis skolininkas perima pradinio skolininko skolą kreditoriui pagal pradinio skolininko ir kreditoriaus prievolę kylančią iš: 1.1. 2011 m. sausio 24 d. paskolos sutarties Nr. 11/01/24 dėl 2 893 154, 76 Lt skolos bei 3 405 247, 39 Lt mėnesinių kapitalizuotų palūkanų (sutarties 11/01/24 1.5 ir 1.6 punktai); 1.2. 2010 m. birželio 10 d. susitarimo dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo Nr. 06/10 dėl 1 000 000 Lt skolos; 1.3. 2012 m. balandžio 5 d. PVM sąskaitos – faktūros Nr. 300 dėl 1 113 564, 45 Lt skolos bei 113 858, 52 Lt palūkanų. Sutarties 1.1. punkte nurodyta, kad šia sutartimi pradinis kreditorius perleidžia naujajam kreditoriui, o naujasis kreditorius priima iš pradinio kreditoriaus teisę reikalauti iš UAB „Vicus“ skolos grąžinimo. Sutarties 1.2. punkte nurodyta, kad pradinis kreditorius pripažįsta ir konstatuoja, jog šios sutarties sudarymo dieną skolininko skola pradiniam kreditoriui sudaro 12 020 122 Lt, kuri susidarė iš: 8 258 921, 27 Lt tiesiogiai pradinio kreditoriaus suteiktos paskolos, priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių skolininkui bei skolininko, kaip garanto, prisiimtos UAB „VKK Investicija“ 3 458 199, 15 Lt be palūkanų skolos pradiniam kreditoriui ir UAB „Upynalė“ 303 001, 60 Lt skolos pradiniam kreditoriui. Pagal minėtos sutarties 1.4. punktą skolininkas įsipareigojo grąžinti skolą iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., skolininkui neįvykdžius šio įsipareigojimo, skolininkas įsipareigojo naujajam kreditoriui mokėti 12 proc. metines palūkanas nuo skolos sumos (12 020 122 Lt), pradedant skaičiuoti nuo sutarties sudarymo datos.
  4. 2012 m. balandžio 10 d. tarp UAB „Toleita“ ir UAB „Vicus“ buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 12/04/10-1, pagal kurią laiduotojas (UAB „Vicus“) įsipareigojo atsakyti kreditoriui UAB „Toleita“ visu savo turtu, jeigu UAB „Upynalė“ tinkamai ir laiku neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies, ir grąžinti kreditoriui skolininkų skolą ar jos dalį (įskaitant palūkanas, netesybas ir visas kitas su tuo susijusias prievoles).
  5. Teismas konstatavo, kad pagal nurodytas faktines aplinkybes matyti, jog UAB „Toleita“ reikalavimo į pagrindinę skolininkę, t. y. UAB „Upynalė“, neperleido, buvo perleistas tik reikalavimo pagal 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp UAB „Toleita“ ir UAB „Upynalė“, užtikrinimas į laiduotoją UAB „Vicus“. Teismas pažymėjo, kad reikalavimo perleidimo į laiduotoją teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir turi būti sprendžiamas BUAB „Vicus“ bankroto byloje.
  6. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog BUAB „Upynalė“ būtų įvykdžiusi prievolę UAB „Toleita“, kaip ir nėra nustatyta kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti BUAB „Upynalė“ prievolės pasibaigimą pagal 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutartį.
  7. Teismas nurodė, kad kiekvienas subjektas yra laisvas nuspręsti, ar už pasiskolintą sumą jis sutinka mokėti šalių sulygtas pelno palūkanas. Todėl, teismo vertinimu, teismo įsikišimas į šalių valios išraišką prisiimant atitinkamus įsipareigojimus (tame tarpe vertinant pelno palūkanų dydį) būtų nesuderinamas su šalių išreiškiama valia prisiimti atitinkamo dydžio įsipareigojimus, juolab, kad šiuo atveju sutartiniai santykiai susiklostė tarp juridinių asmenų.
  8. Teismas sprendė, kad iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo daryti išvadą, jog UAB „Toleita“ pareiškė aiškiai nepagrįstą reikalavimą ar elgėsi nesąžiningai, todėl nėra pagrindo UAB „Toleita“ taikyti procesines sankcijas.

3III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4

  1. Atskiruoju skundu pareiškėjas V. Z. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl kreditorės UAB „Toleita“ pašalinimo iš kreditorių sąrašo tenkinti; skirti UAB „Toleita“ maksimalią, CPK 95 straipsnio 2 dalyje nustatytą, baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios sumos paskiriant BUAB „Upynalė“. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pateiktų įrodymų ir argumentų visiškai nevertino. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą teismo procesą ir šis pažeidimas turėjo įtakos neteisėto procesinio sprendimo priėmimui.
    2. Teismas ginčijamos nutarties motyvuojamoje dalyje komentuoja ir vertina ne pareiškėjo prašymo pagrindu esančią 2014 m. rugsėjo 1 d. skolos perkėlimo sutartį Nr. 09/01, o su pareiškėjo šioje byloje nagrinėjamu prašymu nesusijusią 2014 m. rugsėjo 1 d. skolos perkėlimo sutartį Nr. 14/09/01. Nepaisant to, kad šių sutarčių data ir pavadinimai sutampa, tačiau tiek sutarčių numeris, tiek sutarčių šalys bei jų turinys ir sąlygos skiriasi. 2014 m. rugsėjo 1 d. skolos perkėlimo sutarties Nr. 09/01, kuria remiasi pareiškėjas, bei pagal kurią naujoji skolininkė UAB „Vicus“ perėmė pradinės skolininkės UAB „Upynalė“ skolą, pirmosios instancijos teismas nevertino visiškai.
    3. Teismas taip pat visiškai nepagrįstai ginčijamos nutarties motyvuojamoje dalyje komentuoja ir vertina 2012 m. birželio 29 d. reikalavimo perleidimo sutartį, kuri aptaria reikalavimo teisių perleidimą ne į UAB „Upynalė“, o į UAB „Vicus“. Minėta reikalavimo perleidimo sutartis, kaip ir teismo cituota 2014 m. rugsėjo 1 d. skolos perkėlimo sutartis Nr. 14/09/01, yra visiškai nesusijusi su BUAB „Upynalė“ teisėmis ar pareigomis.
    4. 364 249,32 Eur dydžio netesybos yra akivaizdžiai per didelės, neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę kreditorei nepagrįstai praturtėti. UAB „Toleita“ nepagrindė galimų nuostolių, t. y. neįrodė, kad sutartyje nustatytas netesybų dydis yra tinkamas, nepažeidžiantis šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principų, todėl teismas turėjo pareigą netesybas mažinti.
  2. Kreditorė UAB „Toleita“ atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. 2012 m. birželio 29 d. reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Toleita“ perleido reikalavimo teisę į garantą bei laiduotoją UAB „Vicus“, bet ne į pagrindinę skolininkę UAB „Upynalė“, kaip klaidingai traktuoja pareiškėjas.
    2. 2014 m. rugsėjo 1 d. skolos perkėlimo sutartis yra niekinė ir nesukelianti jokių teisinių pasekmių, kadangi UAB „Nikartas“ niekuomet nebuvo UAB „Upynalė“ kreditoriumi, atitinkamai, neturėjo teisės sudaryti 2014 m. rugsėjo 1 d. skolos perkėlimo sutarties. Šią aplinkybę patvirtino ir pati UAB „Nikartas“ 2017 m. spalio 4 d. pranešimu.
    3. 2017 m. spalio 4 d. UAB „Nikartas“ pranešimas, kuriuo ši bendrovė patvirtino, jog 2014 m. rugsėjo 1 d. skolos perkėlimo sutartis Nr. 09/01 yra niekinė, nes UAB „Toleita“ niekada nebuvo perleidusi UAB „Nikartas“ reikalavimo teisės į skolininkę UAB „Upynalė“, buvo gautas tik 2017 m. spalio 5 d., todėl UAB „Toleita“ objektyviai neturėjo galimybės pateikti minėto dokumento pirmosios instancijos teismui. Dėl šios priežasties UAB „Toleita“ teikia šį dokumentą apeliacinės instancijos teismui ir prašo jį priimti. Minėto įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo.
    4. Akivaizdu, kad dėl klaidingai suprastos 2012 m. birželio 29 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 12/06/29, kad reikalavimas buvo perleistas ne tik į garantą ir laiduotoją UAB „Vicus“, bet ir į pagrindinę skolininkę UAB „Upynalė“, galimai ir buvo sudaryta 2014 m. rugsėjo 1 d. skolos perkėlimo sutartis. Tačiau nei 2012 m. birželio 29 d. reikalavimo perleidimo sutartimi, nei jokiomis kitomis sutartimis, UAB „Toleita“ nei UAB „Nikartas“, nei jokiems kitiems subjektams reikalavimo teisės į pagrindinę skolininkę UAB „Upynalė“ nebuvo ir nėra perleidusi. Iki šios dienos reikalavimo teisė į UAB „Upynalė“ yra išlikusi pradinei kreditorei UAB „Toleita“.
    5. Pareiškėjas, neturėdamas jokių įrodymų apie tai, kad UAB „Toleita“ būtų perleidusi reikalavimo teisę į skolininkę UAB „Upynalė“ bendrovei UAB „Nikartas“, pateikė teismui su nagrinėjama civiline byla nesusijusius dokumentus, juos savaip interpretuodamas ir klaidindamas teismą.
    6. Pats pareiškėjas V. Z. 2017 m. vasario 2 d. pripažino UAB „Toleita“ kaip UAB „Upynalė“ kreditorę ir nurodė ją kreditorių sąraše grafoje „Kitos finansinės skolos“. Iš to galima spręsti, kad pats pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 1 d. skolos perkėlimo sutartį laiko niekine, nes, jei skola būtų perkelta kitam subjektui, UAB „Toleita“ UAB „Upynalė“ vadovo V. Z. nebūtų nurodyta tarp UAB „Upynalė“ kreditorių, t. y. nebūtų apskaityta įmonės buhalteriniuose dokumentuose.
    7. Kreditorė UAB „Toleita“ reikalauja iš skolininkės UAB „Upynalė“ ne kompensuojamųjų, o pelno palūkanų, todėl pareiškėjo argumentas, kad UAB „Toleita“ privalėjo pagrįsti ir įrodyti sutartų netesybų dydį, t. y. galimus nuostolius, yra visiškai nepagrįstas. Pareiškėjas, nesutikdamas su palūkanų dydžiu, nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, kad tokio dydžio palūkanos yra nepagrįstai didelės.
    8. Nesutikdamas su UAB „Toleita“ kreditorinio reikalavimo dydžiu pareiškėjas, laiku nepasinaudojęs kreditorinio reikalavimo nuginčijimo institutu, nepagrįstai siekia apskritai pašalinti UAB „Toleita“ iš BUAB „Upynalė“ kreditorių sąrašo. Pareiškėjo tikslas – išvengti atsakomybės už UAB „Toleita“ skolintų lėšų pasisavinimą ir/ar iššvaistymą.

5IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6

  1. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria išspręstas bankrutuojančios įmonės kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja laikydamasi atskirojo skundo ribų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė (CPK 320 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų
  1. Kreditorė UAB „Toleita“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė į bylą naują įrodymą – 2017 m. spalio 4 d. UAB „Nikartas“ pranešimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad UAB „Toleita“ pateiktas naujas įrodymas atsirado jau po šioje byloje ginčijamos nutarties priėmimo ir todėl negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, šį įrodymą priima ir jį vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
  1. Byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutarties Nr. 09-06-04 pagrindu UAB „Toleita“ suteikė UAB „Upynalė“ 72 405 Eur (250 000 Lt) paskolą. Tinkamo prievolių įvykdymo garantiją pagal šią paskolos sutartį suteikė UAB „Vicus“. Nurodyta bendrovė taip pat laidavo už tinkamą UAB „Upynalė“ prievolių pagal 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutartį Nr. 09-06-04 įvykdymą 2012 m. balandžio 10 d. Laidavimo sutartimi Nr. 12/04/10-1.
  2. Pagal 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutarties Nr. 09-06-04 3.1 punktą paskolos gavėja (UAB „Upynalė“) įsipareigojo mokėti 2 proc. mėnesinių palūkanų nuo paskolos sumos, palūkanas kas mėnesį kapitalizuojant, t. y. prijungiant prie pagrindinės skolos, ir sumokant grąžinant paskolą. UAB „Toleita“ priskaičiuota palūkanų suma pagal paskolos sutartį sudaro 364 249, 32 Eur. Tarp šalių nėra ginčo dėl paties palūkanų paskaičiavimo teisingumo.
  3. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas to neįrodinėja, kad prievolė UAB „Toleita“ pagal 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutartį Nr. 09-06-04 būtų pasibaigusi jos tinkamu įvykdymu. Pareiškėjo teigimu, UAB „Toleita“ finansinis reikalavimas BUAB „Upynalė“ yra nepagrįstas dėl įvykusio skolos perkėlimo. Kita argumentų grupė, kuria remiasi pareiškėjas ginčydamas UAB „Toleita“ finansinį reikalavimą – akivaizdžiai per didelės ir neproporcingos palūkanos.
Dėl asmenų pasikeitimo prievolėje
  1. Reikalavimo perleidimas apibrėžiamas kaip dviejų šalių susitarimas (sutartis), kurios pagrindu viena šalis (pradinis kreditorius arba cedentas) perleidžia kitai šaliai (naujajam kreditoriui arba cesionarijui) savo reikalavimo teisę į skolininką, o naujasis kreditorius (cesionarijus) perima šią reikalavimo teisę tokiomis sąlygomis, kurios nepažeidžia skolininko teisių ir labiau nesuvaržo jo prievolės. Tuo tarpu skolos perkėlimas suprantamas kaip prievolės pasyviosios šalies – skolininko – pakeitimas kitu asmeniu. Skolos perkėlimo iniciatyva gali kilti tiek iš skolininko, tiek iš kreditoriaus, tiek iš trečiojo asmens (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.50, 6.116 straipsniai), tačiau bet kuriuo atveju skolos perkėlimas galimas tik esant kreditoriaus sutikimui. Reikalavimo perleidimas ir skolos perkėlimas yra du atskiri asmenų pasikeitimo prievolėje institutai, kurie skiriasi savo sąlygomis, todėl savaime šių dviejų institutų sutapties neatsiranda. Tačiau įstatymo nedraudžiama šalims prireikus susitarti dėl reikalavimo perleidimo ir skolos perkėlimo tuo pačiu metu, laikantis CK 6.101 – 6.103, 6.115 – 6.122 straipsnių nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011).
  2. Savo argumentams pagrįsti apeliantas pateikė į bylą 2014 m. rugsėjo 1 d. skolos perkėlimo sutartį Nr. 09/01, pagal kurią pradinė skolininkė UAB „Upynalė“ perkėlė savo skolą naujajai skolininkei UAB „Victus“, o naujoji skolininkė UAB „Victus“ perėmė pradinės skolininkės UAB „Upynalė“ skolą kreditorei UAB „Nikartas“ pagal pradinės skolininkės UAB „Upynalė“ ir kreditorės UAB „Nikartas“ prievolę, kylančią iš 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutarties Nr. 09-06-04.
  3. Vertindama šį apelianto pateiktą įrodymą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kreditorė UAB „Toleita“ nėra 2014 m. rugsėjo 1 d. skolos perkėlimo sutarties Nr. 09/01 šalimi, šia sutartimi perkeliama UAB „Upynalė“ skola kreditorei UAB „Nikartas“, todėl nurodyta sutartis pati savaime, nenustačius, kad UAB „Nikartas“ iki šios sutarties sudarymo perėmė iš UAB „Toleita“ reikalavimo teises į UAB „Upynalė“ pagal 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutartį Nr. 09-06-04, negali paneigti atitinkamų UAB „Toleita“ reikalavimo teisių. Tuo tarpu įrodymų, kad UAB „Toleita“ reikalavimą į UAB „Upynalė“ būtų kada nors perleidusi UAB „Nikartas“, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra.
  4. Iš į bylą pateiktos 2012 m. birželio 29 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 12/06/29 matyti, kad ja UAB „Toleita“ perleido UAB „Nikartas“ reikalavimo teisę į UAB „Vicus“, įskaitant reikalavimą į UAB „Vicus“ kaip garantą pagal 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutartį Nr. 09-06-04. Jokie reikalavimai į UAB „Upynalė“ šia sutartimi perleisti nebuvo. Tą iš esmės pripažįsta ir apeliantas, atskirajame skunde teigdamas, kad minėta reikalavimo perleidimo sutartis su BUAB „Upynalė“ teisėmis ar pareigomis yra visiškai nesusijusi. Jokių kitų sutarčių, kurių pagrindu UAB „Nikartas“ būtų perėmusi reikalavimo teises į UAB „Upynalė“ pagal 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutartį Nr. 09-06-04 byloje nėra.
  5. Kadangi skolos perkėlimas galimas tik esant kreditoriaus sutikimui, 2014 m. rugsėjo 1 d. skolos perkėlimo sutartis Nr. 09/01 taip pat negali būti vertinama kaip tinkamas UAB „Upynalė“ skolos UAB „Toleita“ pagal 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutartį Nr. 09-06-04 perkėlimas UAB „Victus“, kadangi byloje nėra jokių duomenų, jog UAB „Toleita“ būtų sutikusi su tokiu skolos perkėlimu.
  6. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nei UAB „Toleita“, kaip kreditorės, teisių perleidimas, nei UAB „Upynalė“, kaip skolininkės, skolos perkėlimas pagal 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutartį Nr. 09-06-04 byloje neįrodytas, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą ir išbraukti UAB „Toleita“ iš BUAB „Upynalė“ kreditorių sąrašo nėra pagrindo.
Dėl palūkanų dydžio ir pagrindų jų mažinimui
  1. Pagal CK 6.872 straipsnio, reglamentuojančio palūkanas už naudojimąsi paskolos sutarties dalyku, 1 dalį palūkanų (pelno palūkanų) už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, tai paskolos sutartis yra atlygintinė.
  2. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Tuo tarpu kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).
  3. Iš 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutarties Nr. 09-06-04 turinio matyti, kad paskolos sutarties šalys (UAB „Toleita“ ir UAB „Upynalė“) sutarties 3.1 punktu susitarė dėl palūkanų, kaip mokesčio už naudojimąsi paskolintais pinigais, mokėjimo, t. y. pelno palūkanų, o ne kompensuojamųjų palūkanų.
  4. Remiantis kasacinio teismo praktika, pelno palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pvz., CK 6.223, 6.228 straipsnius ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272/2014).
  5. Nagrinėjamoje byloje jokių reikalavimų pagal CK 6.223 ar 6.228 straipsnius pareiškta nebuvo, tuo tarpu apelianto argumentai, susiję su kompensuojamųjų palūkanų mažinimo pagrindais, nėra aktualūs sprendžiant dėl pelno palūkanų dydžio. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad keisti ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kiek ji yra susijusi su palūkanų dydžiu, vadovaujantis apelianto argumentais, nėra teisinio pagrindo.
Dėl įrodymų vertinimo
  1. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus. Iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, bei įrodymų viseto pagrindu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismo pateiktas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto vertinimu, nereiškia proceso teisės normų pažeidimo.
  2. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi nepagrįstai vertino ne jo prašymo pagrindu esančią 2014 m. rugsėjo 1 d. skolos perkėlimo sutartį Nr. 09/01, o su šioje byloje nagrinėjamu prašymu nesusijusią 2014 m. rugsėjo 1 d. skolos perkėlimo sutartį Nr. 14/09/01. Tačiau ši apelianto nurodoma aplinkybė neturi jokios įtakos pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumui, kadangi apelianto nurodoma 2014 m. rugsėjo 1 d. skolos perkėlimo sutartis Nr. 09/01, kaip jau aptarta šioje nutartyje, nepatvirtina, jog UAB „Upynalė“ skola UAB „Toleita“ buvo perkelta UAB „Vicus“, todėl negali būti pagrindu naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 328 straipsnis).
Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis
  1. Nenustačiusi, kad UAB „Toleita“ būtų pareiškusi aiškiai nepagrįsta finansinį reikalavimą ar kitu būdu piktnaudžiavusi procesinėmis teisėmis, kolegija neturi pagrindo tenkinti apelianto prašymą dėl baudos UAB „Toleita“ skyrimo.

7Vadovaudamasi išdėstytais argumentais ir CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

8Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

9Apelianto V. Z. prašymą dėl baudos UAB „Toleita“ skyrimo atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai