Byla P-525-195-13
Dėl sprendimų panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens A. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A14-736/2005 pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro skundą atsakovui Utenos rajono savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. dėl sprendimų panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašymu (b. l. 2?4) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydamas:

61) panaikinti Utenos rajono valdybos 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 672 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. K.“;

72) panaikinti Utenos rajono valdybos 1999 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 1120 „Dėl 1999 m. birželio 15 d. Utenos rajono valdybos sprendimo Nr. 672 papildymo“;

83) panaikinti Utenos rajono valdybos 2000 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 797 „Dėl Utenos rajono valdybos 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. 672 pakeitimo“.

9Nurodė, kad nurodyti aktai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ? Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsniui ir iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1421 straipsniui.

10II.

11Panevėžio apygardos administracinis teismas 2005 m. vasario 25 d. sprendimu (b. l. 56?58) prašymą patenkino. Panaikino Utenos rajono valdybos 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 672 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. K.“, kuriuo A. K. atkurtos nuosavybės teisės į namą, esantį Utenoje, ( - ), išperkant jį pinigais. Panaikino Utenos rajono valdybos 1999 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 1120 „Dėl 1999 m. birželio 15 d. Utenos rajono valdybos sprendimo Nr. 672 papildymo“, kuriuo nustatytas A. K. nuosavybės teisių atkūrimo būdas ? pinigais, piniginę kompensaciją išmokant iki 2010 m. sausio 1 d. Panaikino Utenos rajono valdybos 2000 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 797 „Dėl Utenos rajono valdybos 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. 672 pakeitimo“, kuriuo nutarta neatkurti nuosavybės teisių A. K. į namą, esantį Utenoje, ( - ).

12Teismas nustatė, jog priėmus 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, A. K. kreipėsi į Utenos rajono valdybą, prašydama grąžinti jai natūra T. S. vardu registruotą gyvenamąjį namą, esantį Utenoje, ( - ). Utenos rajono valdyba 1991 m. lapkričio 25 d. raštu atsakė, kad nėra teisinio pagrindo spręsti šį klausimą, nes turtas teismo sprendimu grąžintas kitiems asmenims, o 1995 m. vasario 1 d. raštu ? kad prašymas atkurti nuosavybės teises į šį pastatą negali būti patenkintas, nes T. S. tėra A. K. teta, o įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nenumato, kad nuosavybės teisės galėtų būti atkuriamos buvusio savininko brolių ir seserų vaikams (b. l. 46, administracinė byla Nr. I-165-01-2003, b. l. 13-18). Priėmus 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau ? Įstatymas), A. K. 1997 m. rugpjūčio 27 d. dar kartą kreipėsi į Utenos rajono merą, prašydama jai, kaip T. ir J. S. įvaikei, atkurti nuosavybės teises į išlikusį medinį gyvenamąjį namą, esantį Utenoje, ( - ) (b. l. 17, administracinė byla Nr. 1-165-01-2003, b. l. 18). A. K. atsakovui pateikė Utenos rajono apylinkės teismo 1996 m. spalio 30 d. sprendimą, kuriuo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ji 1946 metais buvo faktiškai įvaikinta J. S. ir T. S. (b. l. 12), bei to paties teismo 1996 m. gruodžio 1 d. sprendimą, kuriuo nuosavybės teisių atstatymo tikslu nustatytas kitas juridinę reikšmę turintis faktas ? kad J. S., nurodytas kaip A. K. įtėvis, Utenos rajone, ( - ) seniūnijoje, ( - ) kaime nuosavybės teisėmis valdė gyvenamąjį namą, 1949 m. perkeltą į Utenos miestą, ( - ) (b. l. 13). Utenos rajono valdybos 1995 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 672 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. K.“ A. K. atkurtos nuosavybės teisės į pastatą, esantį Utenoje, ( - ) (54 300 Lt vertės), išperkant jį pinigais (b. l. 7). Nustatyta, jog pateikus 1999 m. spalio 25 d. prašymą išmokėti už šį pastatą piniginę kompensaciją, Utenos rajono valdyba 1999 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 1120 „Dėl 1999 m. birželio 15 d. Utenos rajono valdybos sprendimo Nr. 672 papildymo“ nurodytą sprendimą pakeitė, papildydama jį 2 ir 3 dalimis, kuriomis nustatė, jog A. K. nuosavybės teisės atkuriamos pinigais, piniginę kompensaciją išmokant iki 2010 m. sausio 1 d. (b. l. 8, 22). Utenos rajono savivaldybei peržiūrėjus šių sprendimų teisėtumą, Utenos rajono valdyba 2000 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 797 „Dėl Utenos rajono valdybos 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. 672 pakeitimo“ pakeitė sprendimą Nr. 672 su 1999 m. lapkričio 9 d. papildymu ir nutarė neatkurti A. K. nuosavybės teisių į pastatą, esantį Utenoje, ( - ) (b. l. 9). Teismas nurodė, jog ginčijamų Utenos rajono valdybos 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. 672 ir 1999 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 1120 priėmimo metu galiojusio Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustatė sąrašą asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į Įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą, tarp jų nurodyti ir turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, vaikai (įvaikiai), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai (3 punktas). Teismas pažymėjo, jog pagal bendrą taisyklę laikoma, kad įvaikinimas sukuria teisines pasekmes tik tuo atveju, kada jis įformintas pagal įvaikinimo metu galiojusių norminių aktų reikalavimus, ir tik tokio įvaikinimo atveju įtėviams ir įvaikiams, kaip giminaičiams pagal kilmę, atsiranda tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos, t. y., pripažįstamas juridinis, bet ne faktinis įvaikinimas. Tiek Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tiek ir „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme“ nebuvo keičiama nuosavybės teisių atstatymo teisiniuose santykiuose dalyvaujančių subjektų ? sutuoktinio, vaikų, įvaikių, tėvų, įtėvių ir pan. ? bendroji teisinė padėtis, nustatyta tuo metu galiojusiame Santuokos ir šeimos kodekse. Toks įvaikio ir įtėvio supratimas buvo pateiktas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 1 d. nutarime. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) 1992 m. gegužės 7 d. priėmė nutarimą Nr. I-2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti“, kurio 3 punktas nustatė, kad tais atvejais, kai faktiniai įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę, įvaikinimo faktas gali būti nustatytas teismo sprendimu. Šios teisės normos įgyvendinimui 1994 m. lapkričio 8 d. įstatymu Nr. I-636 „Dėl Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo“ buvo papildyta tuo metu galiojusio Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 272 straipsnio 2 dalis, kurios 11 punktu nustatyta, kad teismai nagrinėja bylas dėl įvaikinimo fakto nustatymo, kai faktiški įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę. Taip šiais teisės aktais buvo padaryta išimtis iš bendros taisyklės, kuri suteikė galimybę pagal kitokią teisinę procedūrą ir atgręžtine tvarka įrodyti ir juridiškai įforminti egzistavusį faktinį įvaikinimą bei nustatyto juridinio fakto pagrindu pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tačiau įstatymų leidėjas nustatė, kad ši išimtis taikoma tik asmenims, atkuriantiems nuosavybės teises į žemės sklypus ar mišką, ji negali būti taikoma asmenims, pretenduojantiems atstatyti nuosavybės teisę į gyvenamuosius namus. Tokiai nurodytų teisės normų taikymo praktikai pritarė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (1995 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/1999 m., 1999 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/1999 m.). Teismas padarė išvadą, kad A. K., būdama T. S. dukterėčia, negalėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises į J. S. nuosavybės teisėmis valdytą pastatą, esantį Utenoje, ( - ), nes nepateko į Įstatymo 2 straipsnyje numatytą pretendentų sąrašą. Sprendime pažymėta, jog nepateikta duomenų, kad A. K. įvaikinimas 1946 m. buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas. Priešingai, Utenos rajono apylinkės teismas 2001 m. birželio 5 d. sprendimu nenustatė juridinę reikšmę turinčio fakto, kad A. K. įvaikinimą įtėviai J. ir T. S. 1946 m. buvo įregistravę ( - ) valsčiuje (Utenos rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-301-03/2001 m., b. l. 53?54). Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad A. K. laikė save biologinės motinos O. M. dukra, po motinos mirties ( - ) kartu su broliu K. M. kaip įstatyminiai įpėdiniai – vaikai ? paveldėjo mirusiosios turtą, kurį sudarė pastatai, O. M. paveldėti po jos sesers T. S. mirties (b. l. 29, 30, 34). Esant tokioms aplinkybėms, konstatuota, jog Utenos rajono valdyba neturėjo pagrindo atkurti A. K. nuosavybės teisių į namą, todėl Utenos rajono valdybos 1995 m. birželio 15 d. sprendimas Nr. 672 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. K.“ ir 1999 m. lapkričio 9 d. sprendimas Nr. 1120 „Dėl 1999 m. birželio 15 d. Utenos rajono valdybos sprendimo Nr. 672 papildymo“ kaip savo turiniu prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktui – Atkūrimo įstatymui ? yra neteisėti ir naikintini (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Be to, teismas padarė išvadą, kad Utenos rajono valdybos pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo procese padarytų teisinių klaidų taisymo būdas buvo netinkamas, nes, pagal Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnio 6 dalį, viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų ištaisymo procedūra netaikoma toms teisinėms klaidoms, kurių ištaisymas reikštų piliečiui ar kitiems asmenims suteiktos ir pagal nustatytą tvarką įsigaliojusios teisės atėmimą ar suvaržymą, tokios klaidos gali būti taisomos tik teismo sprendimu. Teismas pažymėjo, jog Utenos rajono valdybai priėmus 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Nr.672 ir 1999 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 1120, atsirado A. K. subjektinė teisė gauti piniginę kompensaciją už valstybės išperkamą turtą, kuri priskirtina prie turtinių savininko teisių. Savininko teises gynė Konstitucijos 23 straipsnis ir tuo metu galiojusio CK 1421 straipsnis, nustatę, kad turtas iš savininko gali būti paimamas tik teismo sprendimu, nuosprendžiu ar specialiu rekvizijos aktu. Teismo konstatavimu, skundžiamas Utenos rajono valdybos 2000 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. 797, kuriuo buvo nutarta neatkurti A. K. nuosavybės teisių į buvusio savininko turtą, apribojo jos subjektinę nuosavybės teisę, todėl prieštarauja nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams ir yra naikintinas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

13Tretysis suinteresuotas asmuo A. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 61?64), kuriuo prašė:

141) sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl 1964 m. CPK 272 straipsnio 2 dalies 11 punkto atitikties Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui bei Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui;

152) panaikinti 2005 m. vasario 25 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymą patenkinti iš dalies: panaikinti 2000 m. rugsėjo 29 d. Utenos rajono valdybos sprendimą Nr. 797 ir atmesti prašymą panaikinti 1999 m. birželio 15 d. Utenos rajono valdybos sprendimą Nr. 672 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. K.“ ir 1999 m. lapkričio 9 d. Utenos rajono valdybos sprendimą Nr. 1120 „Dėl 1999 m. birželio 15 d. Utenos rajono valdybos sprendimo Nr. 672 papildymo“.

16III.

17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. birželio 14 d. nutartimi (b. l. 80?88) trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą atmetė. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.

18Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė įstatymą, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo, o trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo motyvai nepagrįsti ir atmestini.

19Teismas pažymėjo, kad savo teisę į ginčo gyvenamąjį namą apeliantė grindžia teiginiu, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 2 straipsnyje ir susijusiuose teisės aktuose naudojama sąvoka ,,įvaikiai“ apima ir faktinį, t. y. nustatyta tvarka neįformintą įvaikinimą. Toks įstatymo aiškinimas neatitinka Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje egzistuojančios įvaikinimo instituto sampratos, todėl atmestinas. Įvaikinimo teisiniai santykiai yra šeimos teisės reguliavimo dalykas. Tiek iki 2001 m. liepos 1 d. ? naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo, kai įvaikinimo teisinius santykius reguliavo Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 14 skirsnio normos, tiek pradėjus veikti Civilinio kodekso trečiosios knygos penktosios dalies ,,Įvaikinimas“ nuostatoms, įvaikinimas buvo/yra suprantamas vienareikšmiškai ? kaip įstatymo nustatyta tvarka patvirtinti ir įregistruoti įvaikių ir įtėvių tarpusavio santykiai. Taigi nėra pagrindo teigti, kad įstatyme naudojama sąvoka ,,įvaikiai“ apima ir faktinį, t. y. neįformintą, įvaikinimą.

20Teismas nurodė, kad apeliantė klaidingai traktuoja teismo sprendimo, kuriuo nustatytas nuosavybės teisių juridinis faktas, teisinę reikšmę. Utenos rajono apylinkės teismo 1997m. gruodžio 1 d. sprendimu buvo pripažinta, kad J. S. nuosavybės teise valdė ginčo gyvenamąjį namą, t. y. savo teisinėmis pasekmėmis nuosavybės teisių atkūrimo procese šis teismo sprendimas prilygsta Atkūrimo įstatymo reikalaujamiems nuosavybės teisę įrodantiems dokumentams. Jokių kitokių privalomų teisinių pasekmių šis teismo sprendimas nesukėlė.

21Teismas vertino, jog bylos medžiaga nepatvirtintas apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą. Šis terminas yra apibrėžtas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje: jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Byloje esantis Utenos rajono savivaldybės administracijos raštas (b. l. 14) rodo, kad Utenos rajono savivaldybės administracija Panevėžio apygardos prokuratūrai apie naikintinus sprendimus pranešė 2004m. gruodžio 21d., prašymas teismui paduotas 2005 m. sausio 21 d., t. y. nepraleidus vieno mėnesio termino. Ta aplinkybė, kad anksčiau tą patį viešą interesą bandė ginti Utenos rajono apylinkės prokuratūra savaime nereiškia, kad Panevėžio apygardos prokuratūrai buvo žinoma apie skundžiamus sprendimus.

22Teisėjų kolegija vertino, kad nėra pagrindo abejoti galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 272 straipsnio 2 dalies 11 punkto normos konstitucingumu, todėl netenkino apeliantės prašymo sustabdyti nagrinėjamą bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Galiojęs pagal šį įstatymą teisinis reguliavimas nustatė vienodas galimybes visiems piliečiams lygiomis sąlygomis pretenduoti į nuosavybės teisių į žemę ir mišką atkūrimą, todėl nėra pagrindo manyti, kad tokia įstatymo norma pažeidė konstitucinį asmenų lygybės prieš įstatymą principą.

23IV.

24Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A14-736-05 (b. l. 112?115), kuriuo prašo:

251) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A14-736-05, panaikinti 2005 m. birželio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A14-736-05 ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro prašymą tenkinti iš dalies: panaikinti 2000 m. rugsėjo 29 d. Utenos rajono valdybos sprendimą Nr. 797 ir atmesti prašymą panaikinti 1999 m. birželio 15 d. Utenos rajono valdybos sprendimą Nr. 672 ir 1999 m. lapkričio 9 d. Utenos rajono valdybos sprendimą Nr. 1120;

262) atnaujinti terminą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo.

27Prašyme pateikia šiuos argumentus:

281) procesas šioje administracinėje byloje turėtų būti atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. dėl to, jog teismai netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 233 straipsnio 3 dalį ir 272 straipsnį. Teigia, jog teismai netinkamai įvertino 1999 m. gruodžio 1 d. Utenos rajono apylinkės teismo sprendimą, nes jį vertino tik kaip dokumentą įrodantį J. S. nuosavybės teisės faktą, o ne kaip suteikiantį teisę A. K. atkurti nuosavybės teises į faktinio įtėvio iki nacionalizacijos valdytą gyvenamąjį namą. Mano, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nepagrįstai konstatuota, kad nėra pagrindo sutikti su pozicija, jog Atkūrimo įstatyme vartojama sąvoka „įvaikiai“ apima ir faktinį, t. y. įstatymo nustatyta tvarka neįformintą, įvaikinimą.

292) A. K. 2005 metais jau buvo kreipusis dėl proceso atnaujinimo šioje byloje, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. vasario 9 d. nutartimi procesą atnaujinti atisakė dėl to, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnyje teisė paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo trečiajam suinteresuotam asmeniui nebuvo suteikta. 2012 m. balandžio 17 d. įstatymu Nr. XI-1973 ABTĮ 154 straipsnis buvo pakeistas, suteikiant teisę tretiesiems suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo. Jei teismas manys, jog praleistas ABTĮ 156 straipsnyje numatytas terminas, prašo jį atnaujinti. Teigia, jog gavusi 2005 m. birželio 14 d. nutartį neturėjo pagrindo abejoti jos teisėtumu. Ji tik atsitiktinai sužinojo apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės kreiptis dėl proceso atnaujinimo. Pabrėžia, jog bendrosios kompetencijos teismuose penkių metų terminas nėra vertinamas kaip naikinamasis. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2006 ir mano, jog turi būti įvertinta šioje byloje susiklosčiusi išskirtinė teisinė situacija, kai be jokio teisinio pagrindo, nukrypstant nuo to paties teismo formuojamos praktikos, 2005 m. birželio 14 d. nutartimi iš A. K. buvo atimta teisė kreiptis dėl proceso atnaujinimo.

30Teisėjų kolegija

konstatuoja:

31IV.

32Prašymas dėl termino atnaujinimo atmestinas. Procesą atnaujinti atsisakytina.

33Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. pav. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).

34Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), todėl ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis numato, jog bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik laikantis ABTĮ dvidešimt trečiame skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų ir tvarkos, t. y. procesas gali būti atnaujinamas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

35ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama.

36Prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminus reglamentuoja ABTĮ 156 straipsnis. Šio straipsnio trečioje dalyje nurodyta, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atvejį.

37ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1 punktas, numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai Europos žmogaus teisių teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems protokolams.

38Nagrinėjamu atveju prašymas atnaujino procesą grindžiamas ne 153 straipsnio 2 dalies 1 punktu, o 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį), todėl jam taikomas naikinamasis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P556-65/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-164/2012) penkerių metų prašymo atnaujinti procesą padavimo terminas.

39Bylos medžiaga patvirtina, jog ši administracinė byla buvo užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 14 d nutartimi. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog naikinamasis penkių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo šioje administracinėje paduoti baigėsi 2010 m. birželio 14 d.

40A. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikus 2013 m. rugpjūčio 6 d. (pagal pašto spaudą ant voko (b. l. 116)), naikinamasis penkių metų terminas jau buvo suėjęs, todėl, remiantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, procesą atnaujinti atsisakytina.

41Teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 3 dalyje nustatytas penkių metų terminas yra naikinamasis, todėl jis negali būti atnaujinamas, nepriklausomai nuo to, dėl kokių priežasčių buvo praleistas.

42Atsižvelgiant į tai, A. K. argumentai, jog terminas praleistas dėl to, jog anksčiau įstatymai nenumatė trečiajam suinteresuotam asmeniui teisės teikti prašymą dėl proceso atnaujinimo, tokia teisė atsirado tik pasikeitus įstatyminiam reguliavimui, atmestini kaip teisiškai nereikšmingi, prašymas atnaujinti terminą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

43Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

44Trečiojo suinteresuoto asmens A. K. prašymo atnaujinti terminą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

45Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A14-736/2005 pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro skundą atsakovui Utenos rajono savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. dėl sprendimų panaikinimo.

46Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras,... 6. 1) panaikinti Utenos rajono valdybos 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 672... 7. 2) panaikinti Utenos rajono valdybos 1999 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr.... 8. 3) panaikinti Utenos rajono valdybos 2000 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 797... 9. Nurodė, kad nurodyti aktai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ?... 10. II.... 11. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2005 m. vasario 25 d. sprendimu... 12. Teismas nustatė, jog priėmus 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos... 13. Tretysis suinteresuotas asmuo A. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 61?64),... 14. 1) sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą... 15. 2) panaikinti 2005 m. vasario 25 d. Panevėžio apygardos administracinio... 16. III.... 17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. birželio 14 d. nutartimi... 18. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai... 19. Teismas pažymėjo, kad savo teisę į ginčo gyvenamąjį namą apeliantė... 20. Teismas nurodė, kad apeliantė klaidingai traktuoja teismo sprendimo, kuriuo... 21. Teismas vertino, jog bylos medžiaga nepatvirtintas apeliacinio skundo... 22. Teisėjų kolegija vertino, kad nėra pagrindo abejoti galiojusio Lietuvos... 23. IV.... 24. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. pateikė prašymą dėl proceso... 25. 1) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A14-736-05, panaikinti 2005... 26. 2) atnaujinti terminą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo.... 27. Prašyme pateikia šiuos argumentus:... 28. 1) procesas šioje administracinėje byloje turėtų būti atnaujinamas ABTĮ... 29. 2) A. K. 2005 metais jau buvo kreipusis dėl proceso atnaujinimo šioje byloje,... 30. Teisėjų kolegija... 31. IV.... 32. Prašymas dėl termino atnaujinimo atmestinas. Procesą atnaujinti... 33. Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar... 34. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė... 35. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, tais atvejais, kai teisėjų... 36. Prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminus reglamentuoja ABTĮ 156... 37. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1 punktas, numato, kad procesas gali būti... 38. Nagrinėjamu atveju prašymas atnaujino procesą grindžiamas ne 153 straipsnio... 39. Bylos medžiaga patvirtina, jog ši administracinė byla buvo užbaigta... 40. A. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikus 2013 m. rugpjūčio 6 d.... 41. Teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 3 dalyje... 42. Atsižvelgiant į tai, A. K. argumentai, jog terminas praleistas dėl to, jog... 43. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 44. Trečiojo suinteresuoto asmens A. K. prašymo atnaujinti terminą kreiptis į... 45. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A14-736/2005 pagal... 46. Nutartis neskundžiama....