Byla 2A-509-544/2010

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Laimutės Sankauskaitės, sekretoriaujant Loretai Talžūnienei,

2teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-566-755/2010 pagal ieškovės S. R. ieškinį atsakovui Panevėžio apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, UAB „Automera“ ir Lietuvos valstybei, dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 1 262,60 Lt nuostoliams atlyginti, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atliekant pagal 2008-09-15 sutartį įgyto automobilio „F. F.“ registraciją VĮ „Regitra“ paaiškėjo, kad automobilis paieškomas. Todėl automobilis iš jos paimtas 2008-09-20 protokolu ir pradėtas ikiteisminis tyrimas. 2008-11-13 automobilis grąžintas nutraukus paiešką, nes buvo nustatyta, kad automobilis nėra ieškomas. Kadangi atliekamo ikiteisminio tyrimo metu transporto priemonė buvo saugoma UAB „Automera“, kuri atsisakė grąžinti automobilį tol, kol nebus sumokėta už jo saugojimą, tai sumokėjo už automobilio saugojimą 1262,60 Lt. Mano, kad šias išlaidas dėl automobilio saugojimo turi atlyginti atsakovas, nes BPK 103 str. 5 d. numato, kad daiktų laikymo išlaidos yra priskiriamos proceso išlaidoms, o, nutraukus procesą BPK 105 str. 5 d. pagrindu, proceso išlaidos turi būti apmokamos iš valstybės lėšų. Be to, ieškovė mano, kad atsakovas galėjo taikyti nuosavybės teisės apribojimą, numatantį galimybę perduoti turtą saugoti daikto savininkui, ir tokiu būdu būtų išvengęs automobilio saugojimo išlaidų ir nuostolių.

5Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010-04-21 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2008-09-15 ieškovė S. R. nusipirko automobilį „F. F.“. 2008-09-20 VĮ „Regitra“ Panevėžio filialas atsisakė įregistruoti transporto priemonę, nes ji yra ieškoma policijos. Buvo surašytas atsisakymo vykdyti prašymą protokolas Nr. 5392166. Poėmio protokolas patvirtinta, kad 2008-09-20 Panevėžio miesto Vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų skyriaus vyresniosios tyrėjos nurodymu buvo atliktas poėmis ir ieškovės automobilis buvo paimtas kaip turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti. Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimų biuro nutarimu 2008-11-13 automobilis „F. F.“ grąžintas jo savininkės S. R. tėvui – E. R.. Civilinėje byloje esanti 2008-11-13 UAB „Automera“ PVM sąskaita – faktūra patvirtina, kad ieškovė už automobilio „F. F.“ transportavimo ir saugojimo paslaugas sumokėjo 1 262,60 Lt. Teismas nurodė, kad ieškovė, vadovaudamasi BPK 103 str. 5 d., 105 str. 5 d., prašė iš atsakovo priteisti dėl automobilio transportavimo ir saugojimo patirtus nuostolius. Teismas šiam ginčui taikė CK 6.271 str. nuostatas ir konstatavo, kad 2008-09-20 poėmio protokolas surašytas teisėtai, tyrėja tinkamai atliko poėmį ir atlikdama tyrimo veiksmus vadovavosi jai įstatymo suteiktomis teisėmis, numatytomis BPK 145 str. 4 d., 147 str., 149 str. 179 str. Iš poėmio protokolo turinio nustatė, kad, atliekant automobilio ir su juo susijusių daiktų poėmį, ieškovė dalyvavo, atidavė protokole nurodytus daiktus ir BPK 62 str. – 65 str. numatyta ikiteisminio tyrimo metu priimtų procesinių sprendimų apskundimo teise nepasinaudojo. Todėl teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti pareigūnės, atlikusios ikiteisminį tyrimą, veiksmų neteisėtumo (CK 6.271 str. 4 d.), nes ji vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekse numatytomis teisės normomis. Todėl ieškinį teismas atmetė neįrodžius atsakovo Panevėžio apskrities VPK kaltės dėl ieškovės patirtų nuostolių (CK 6.245 str. – 6.249 str.).

6Teismas nurodė, kad BPK 103 str. 5 d. numato, jog daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos yra priskiriamos prie proceso išlaidų, kurios, BPK str. 5 d. numatyta tvarka nutraukus procesą, apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovą Panevėžio VPK ir UAB „Automera“ siejo sutartiniai santykiai pagal jų 2008-01-15 sudarytą paslaugų teikimo sutartį Nr. 50-3-ST2-11 (CK 6.154 str.). Pagal minėtos sutarties 2.10 p., UAB „Automera“ atsakovui buvo įsipareigojusi suteikti nemokamai penkias nemokamas transporto priemonių saugojimo vietas tais atvejais, kai transporto priemonės sulaikomos pradėjus ikiteisminius tyrimus iki bus nustatytas teisėtas transporto priemonės savininkas, patvirtinta ar paneigta nusikalstama veika bei grąžinti transporto priemones tik esant raštiškam bylą tiriančio pareigūno nurodymui. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovės automobilis buvo paimtas baudžiamojoje byloje dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo. Todėl teismas konstatavo, kad esant tokioms aplinkybėms, UAB „Automera“, priimdama ieškovės automobilį saugojimui pagal 2008-09-20 poėmio protokolą, kaip teikianti profesionalias saugojimo paslaugas, žinojo, jog tokio daikto saugojimo išlaidos turės būti apmokamos valstybės, o ne asmens, iš kurio daiktas paimtas, lėšomis. Todėl, teismo nuomone, turėjo atitinkamai elgtis – prieš priimant automobilį saugojimui suderinti su VPK lėšų atlyginimo klausimą arba laikyti jį nemokamoje stovėjimo vietoje, kaip numatyta 2008-01-15 paslaugų teikimo sutartyje Nr. 50-3-ST2-11. Trečiojo asmens UAB „Automera“ atstovo nurodyta aplinkybė, kad ieškovės transporto priemonės poėmio metu laisvų nemokamų vietų aikštelėje nebuvo, nesukūrė jam įstatyminio ar sutartinio pagrindo gauti iš automobilio savininkės (ieškovės) saugojimo išlaidų atlyginimą. Ieškovė nebuvo pasaugos teisinių santykių šalimi, t. y. neišreiškė savo valios ar sutikimo dėl automobilio saugojimo, jai nebuvo žinomi automobilių saugojimo aikštelės įkainiai ir kitokios sąlygos. Todėl teismas sprendė, jog ji neturėjo pareigos mokėti UAB „Automera“ už automobilio saugojimo paslaugas. Teismas nurodė, kad ieškovė turėtų nuspręsti, ar ji negalėtų sumokėtų lėšų sugrąžinimo reikalauti iš UAB „Automera“, kuriai sumokėjo lėšas. Kadangi teismas siūlė ieškovei pakeisti atsakovą, tačiau ieškovė bendrovei ieškinio nepareiškė ir nesutiko, kad UAB „Automera“ būtų įtraukta bendraatsakove, tai teismas ieškinį atsakovui Panevėžio apskrities VPK atmetė.

7Apeliaciniu skundu ieškovė S. R. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-04-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas padarė teisės ir fakto klaidų, dėl kurių priimtas sprendimas yra neteisingas. Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodė šiuos motyvus:

81. Dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo nurodė, kad teismo išvados šiuo aspektu nepagrįstos, nes ji nesiejo atsakovo veiksmų neteisėtumo su sprendimu atlikti transporto priemonės poėmį ir neginčija atsakovo teisės taikyti procesines prievartos priemones ir vykdyti BPK 2 str. numatytas pareigas. Tačiau sprendžiant apie atsakovo veiksmų teisėtumą ar neteisėtumą būtina nustatyti, ar atsakovas veikė pagal savo kompetenciją, neviršijo jam suteiktų įgaliojimų, ar nepažeidė kitų teisės aktų reikalavimų. LR vidaus reikalų ministro ir LR generalinio prokuroro 2004-07-14 įsakymu Nr. 1227/I-101 patvirtintos instrukcijos dėl transporto priemonių, kurios yra pagrobtos, paėmimo, saugojimo, tikrinimo ir grąžinimo 10 p. nustatyta, jog paimtų transporto priemonių saugojimą organizuoja ikiteisminio tyrimo įstaiga, paėmusi transporto priemonę. Neturėdama galimybių saugoti paimtą transporto priemonę, perduoda ją saugoti Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui arba kitiems juridiniams asmenims pagal pasaugos sutartį (Instrukcijos 11 p.). Instrukcija nenumato pareigos išlaidas už transporto priemonės saugojimą padengti asmeniui, iš kurio transporto priemonė buvo paimta. Sutartis pagal bendrą sutarčių taisyklę neturi ir negali turėti įtakos trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms, nes ji sukuria teises ir pareigas tik sutarties šalims, ji gali turėti įtakos tretiesiems asmenims tik įstatymo nustatytais atvejais. Atsakovas su UAB „Automera“ sudarė tokią paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią trečiajam asmeniui numatyta pareiga už daikto saugojimą. Atsakovas teigdamas, kad UAB „Automera“ pagal Sutarties 2 punkto 10 papunktį, transporto priemones, kai jos sulaikomos dėl pradėtų ikiteisminių tyrimų, saugo nemokamai, ir todėl neturėjo teisės reikalauti iš ieškovės apmokėti saugojimo paslaugas, suklaidino teismą. Paslaugų teikimo sutarties 2.10 punktas patvirtina, kad UAB „Automera“ turi pareigą suteikti Panevėžio apskrities VPK 5 transporto priemonių saugojimo vietas nemokamai. Fakto, kad tuo metu, kai ieškovės automobilis buvo paimtas ir pastatytas saugoti, aikštelėje laisvų nemokamų vietų nebebuvo, atsakovas negalėjo nežinoti. Taigi atsakovas, perduodamas ieškovės automobilį saugoti į UAB „Automera“ aikštelėje, žinojo, kad pagal paslaugos teikimo sutartį už automobilio saugojimą reikės mokėti. Tą patvirtina Panevėžio apskrities VPK nusikaltimų tyrimų biuro 2009-11-23 raštas Nr. 50-S-14218, kuriame nurodyta, jog „Panevėžio apskrities VPK pasirašyta sutartis su UAB „Automera“ ir automobilių saugojimas yra mokamas. Pagal sutartį savininkas, atsiimdamas transporto priemonę, privalo susimokėti už transportavimo ir saugojimo paslaugas“. Ieškovė mano, kad atsakovas, sudarydamas tokią sutartį, peržengė savo kompetencijos ribas. Motyvuojamojoje sprendimo dalyje teismas nenurodė argumentų, kodėl jis nevertino kaip įrodymo ir neanalizavo paslaugų sutarties, sudarytos tarp atsakovo ir trečiojo asmens UAB „Automera“, todėl ir padarė nepagrįstas išvadas. Ieškovė mano, jog UAB „Automera“ veiksmai buvo teisėti, o pareiga domėtis, ar yra nemokamų vietų saugojimo aikštelėje buvo atsakovo. Atsakovas turėjo laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Taigi, atsakovo veiksmų neteisėtumas pasireiškė Instrukcijos dėl transporto priemonių, kurios įtariama yra pagrobtos, paėmimo, saugojimo, tikrinimo ir grąžinimo pažeidimu, Baudžiamojo proceso kodekso 105 str. 5 p. pažeidimu, taip pat tuo, jog atsakovas, sudarydamas paslaugų sutartį su UAB „Automera“, viršijo savo kompetenciją.

92.Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias nepagrįstą praturtėjimą, kas ir lėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą. Ši teisės norma negali būti taikoma, kadangi, UAB „Automera“ turtą įsigijo pagal sutartį, o ne be teisėto pagrindo.

103.Teismas netinkamai aiškino viešąją civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, todėl padarė neteisėtą išvadą, kad atsakovo kaltė neįrodyta. Mano, kad nagrinėjamo delikto atveju yra civilinė atsakomybė be kaltės ir atsakomybei taikyti užtenka kitų trijų deliktinės atsakomybės sąlygų, kurios buvo įrodytos.

114.Dėl netinkamo atsakovo nurodė, kad Vyriausybė 2001-07-26 nutarimu Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ nustatė, kad valstybei žalos atlyginimo bylose atstovauja valstybės institucija, dėl kurios ar dėl kurios pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Šiuo atveju atsakovu patraukus Lietuvos valstybę, jai atstovauja policijos komisariatas. Šių asmenų dalyvavimas procese buvo užtikrintas ir jų pozicijos sutapo. Materialinės teisinės pasekmės sprendimu būtų sukeltos komisariatui, todėl vien formalus pažeidimas, kad atsakove nepatraukta valstybė, netrukdytų bylą išspręsti teisingai.

12Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-04-21 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Panevėžio apskrities VPK Nusikaltimų tyrimų tarnybos Ekonominių nusikaltimų skyriaus vyresnioji tyrėja, surašydama 2008-09-20 automobilio poėmio protokolą, veikė vadovaudamasi LR BPK 145 str. 4 d., 147 , 149, 179 straipsniais, elgėsi taip, kaip reikalauja įstatymas, vykdė pareigą atskleisti nusikalstamą veiką. Todėl taikyti civilinę atsakomybę pagal LR CK 6.271 str. Panevėžio apskrities VPK atžvilgiu nebuvo pagrindo. Apeliantė nėra pripažinta nukentėjusiąja baudžiamojoje byloje, todėl jai negali būti taikoma LR BPK 104 str. nuostatos dėl proceso išlaidų atlyginimo.

13Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-04-21 sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

14Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, dėl kurių buvo nutarta ieškovės ieškinį atsakovui Panevėžio apskrities VPK atmesti. Apeliacinio skundo argumentai vertinti nepagrįstais dėl šių motyvų.

15Pirmosios instancijos teismas ieškinį atsakovo Panevėžio apskrities VPK atžvilgiu atmetė todėl, kad byloje nebuvo įrodyta atsakovo kaltės, t. y. visos civilinės atsakomybės sąlygos, numatytos CK 6.245-6.249 str. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmiausia, pati apeliantė neginčija atsakovo veiksmų teisėtumo atliekant jos įsigyto automobilio ir kitų su tyrimu susijusių daiktų poėmį bei atsakovo teisės taikyti kompetencijos ribose kitas procesines prievartos priemones bei vykdyti BPK 2 str. numatytas pareigas. Apeliantė teisingai nurodo, kad sprendžiant apie atsakovo veiksmų teisėtumą ar neteisėtumą būtina nustatyti, ar jis veikė pagal savo kompetenciją, neviršijo jam suteiktų įgaliojimų, ar nepažeidė kitų teisės aktų reikalavimų. Tačiau apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodyta ir, teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančių įrodymų visuma neįrodyta, kad atsakovas nagrinėjamame ginčijamame santykyje viršijo savo kompetenciją ir įgaliojimus bei kad pažeidė kitų teisės aktų reikalavimų. Apeliantės minimame LR vidaus reikalų ministro ir LR generalinio prokuroro 2004-07-14 įsakymu Nr. 1227/I-101 patvirtintos instrukcijos dėl transporto priemonių, kurios yra pagrobtos, paėmimo, saugojimo, tikrinimo ir grąžinimo 10 p. yra nustatyta, jog paimtų transporto priemonių saugojimą organizuoja ikiteisminio tyrimo įstaiga, paėmusi transporto priemonę. Neturėdama galimybių saugoti paimtą transporto priemonę, perduoda ją saugoti Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui arba kitiems juridiniams asmenims pagal pasaugos sutartį (Instrukcijos 11 p.). Realizuojant šį nurodymą 2008-11-15 ir buvo sudaryta Panevėžio apskrities VPK ir UAB „Automera“ paslaugų teikimo sutartis (b. l. 33, 34). Instrukcija nenumato pareigos išlaidas už transporto priemonės saugojimą padengti asmeniui, iš kurio transporto priemonė buvo paimta dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo. Atsakovas Panevėžio apskrities VPK iki 2008-11-13, kada ieškovė sumokėjo UAB „Automera“ 1262,60 Lt už automobilio saugojimą (b. l. 12), ieškovei tokios pareigos nebuvo nustatęs ir tokio privalomo nurodymo nebuvo davęs. Pati ieškovė ieškinyje bei teismo posėdyje nurodė, kad, kol nebus sumokėta už saugojimą automobilį, automobilį grąžinti atsisakė UAB „Automera“, o ne atitinkamas Panevėžio apskrities VPK pareigūnas (b. l. 40-41). Panevėžio miesto prokuratūra 2008-11-14 ieškovei ir atsakovui aiškiai nurodė, kad daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos, vadovaujantis BPK 103 str. 5 p., 104 str., laikomos proceso išlaidomis ir ikiteisminio tyrimo metu turi būti atlyginamos iš tyrimą atliekančio Panevėžio apskrities VPK lėšų (b. l. 8). 2008-11-25 ir 2008-11-23 Panevėžio apskrities VPK raštai surašyti jau po to, kai ieškovė buvo sumokėjusi už automobilio saugojimą (b. l. 9, 11). Juose ieškovei nurodytas automobilio sulaikymo pagrindas ir saugojimo uždaroje ir saugomoje aikštelėje priežastys, tačiau taip pat nėra nurodyta, kad ieškovė turi sumokėti iš savo lėšų už automobilio saugojimą. Pagal bylos duomenis, ieškovei pareiga atlyginti už daikto saugojimą neatsirado ir kitų įstatymų pagrindu. Atsakovo su UAB „Automera“ sudarytoje Paslaugų teikimo sutartyje ieškovei, kaip asmeniui, kurio automobilis paimtas saugojimui dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo, nebuvo numatyta pareiga mokėti už automobilio saugojimą, nes minėtos sutarties 2 p. 10 papuktis numatė, kad tokiu atveju automobilis turėjo būti saugomas nemokamai (b. l. 33). Todėl apeliantė be pagrindo apeliaciniame skunde tvirtina priešingai. Aplinkybės, ar UAB „Automera“ turėjo pareigą suteikti Panevėžio miesto VPK 5 nemokamas transporto priemonių saugojimo vietas, ar šiuo atveju jas suteikė ar tų vietų jau nebuvo, neturi reikšmės ieškovės teisėms ir pareigoms, kadangi ji nėra minėtos sutarties šalis ir su ja šie klausimai jokia forma nebuvo aptariami. Todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo pripažinti, kad atsakovas, sudarydamas minėtą sutartį, peržengė savo kompetencijos ribas, pažeidė minėtos Instrukcijos dėl transporto priemonių, kurios įtariama yra pagrobtos, paėmimo, saugojimo, tikrinimo ir grąžinimo reikalavimus bei Baudžiamojo proceso kodekso 105 str. 5 p. nuostatas.

16Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir šiam ginčui taikė CK 6.238 str. nuostatas, numatančias, kad, jeigu asmuo klydo manydamas esąs skolingas ir sumokėjo skolą, kurios neprivalėjo mokėti, tai jis turi teisę išreikalauti sumokėtą sumą iš ją gavusio asmens. Kaip jau minėta, 2008-01-15 Paslaugų teikimo sutartis sudaryta tarp Panevėžio apskrities VPK ir UAB „Automera, o ieškovė nėra šios sutarties šalis. Todėl jokių teisių ir pareigų pagal minėtą sutartį ieškovei neatsirado ir negalėjo atsirasti. UAB „Automera“ atlyginimo už automobilio saugojimą tiesiogiai iš automobilio savininko ar valdytojo gali reikalauti, kai tai numato įstatymai ar poįstatyminiai aktai (pvz., LR Saugaus eismo keliais įstatymo numatytais atvejais ir pan.). Tačiau ieškovės atžvilgiu šioje byloje tokio pagrindo taip pat nenustatyta.

17Kaip matyti iš 2010-03-15 teismo posėdžio protokolo ir teismo nutarties turinio, atsižvelgiant į CK 6. 271 str. 1 d., 6.273 str. nuostatas bei atsakovo prašymą, teismas siūlė ieškovei pakeisti atsakovą arba įtraukti į bylą bendraatsakovus, tačiau ieškovė su tuo nesutiko, ir tai yra jos teisė (Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 5/1 str. 4 d., CPK 42 str. 1 d., 111 str. 2 d. 2 p., 135 str., CPK 158 str. 3 d., 159 str., b. l. 10-12). Todėl, net ir esant kitoms nustatytoms civilinės atsakomybės sąlygoms, ieškinys buvo pareikštas ne tam asmeniui, kuris pagal įstatymus, esant pagrindui, turėtų atsakyti pagal ieškinį. Dėl išdėstyto, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

18Teisėjų kolegija vadovaudamasi CPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

19Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai