Byla A-502-1287-13
Dėl sprendimų panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas E. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2010 m. birželio 18 d. paduotame Vilniaus apygardos administraciniam teismui skunde (b. l. 1–10) prašė: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir Valstybės saugumo departamentas, atsakovas) generalinio direktoriaus 2010 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. (66)-18-57-373 ir 2010 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. (66)-18-97-603; 2) įpareigoti atsakovus išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 4857,55 Lt; 3) įpareigoti atsakovus ateityje mokėti pareiškėjui visą paskirto dydžio pensiją – 1396,34 Lt, taikant nustatytą indeksavimą; 4) solidariai priteisti iš atsakovų 1000 Lt neturtinę žalą.

5Pareiškėjas paaiškino, kad jam nuo 2002 m. birželio 28 d. paskirta 1396,34 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi, pensija sumažinta iki 424,83 Lt. Pareiškėjo nuomone, nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių principus, konstitucinę teisę į nuosavybę. Dėl to galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas.

6Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija), su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 38–39) paaiškino, kad viešoji civilinė atsakomybė gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta neteisėtų veiksmų, todėl pagrindo priteisti žalą nėra.

7Atsakovas Valstybės saugumo departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 31–33) paaiškino, kad valstybinė pensija pareiškėjui perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Šis įstatymas yra galiojantis, nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl atsakovas neturėjo pagrindo jo nevykdyti.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo E. G. skundą tenkino iš dalies – priteisė E. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 3575,91 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d., o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

10Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2002 m. birželio 28 d. buvo mokama 1396,34 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. valstybinė pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai ir patvirtino Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų konstitucingumą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidarė 3575,91 Lt pensijos nepriemoka (b. l. 61), kuri priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

11Sprendė, jog pareiškėjo skundžiami Valstybės saugumo departamento sprendimai 2010 m. kovo 31 d. Nr. (66)-18-57-373 ir 2010 m. gegužės 25 d. Nr. (66)-18-97-603 jų priėmimo metu buvo teisėti ir pagrįsti, nes priimti dar nepaskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, todėl naikinti jų nėra pagrindo. Remdamasis nustatytu teisiniu reglamentavimu, ribojančiu valstybinių pensijų dydį, teismas taip pat konstatavo, kad negali būti tenkinamas ir pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo toliau mokėti jam visą valstybinę pensiją – 1396,34 Lt. Be to, pažymėjo, jog ginčas kilęs dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turi būti taikomos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.

12III.

13Pareiškėjas E. G. apeliaciniu skundu (b. l. 77–84) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą, panaikinant Valstybės saugumo departamento sprendimus 2010 m. kovo 31 d. Nr. (66)-18-57-373 ir 2010 m. gegužės 25 d. Nr. (66)-18-97-603, įpareigojant atsakovus mokėti (taikant nustatytą indeksavimą) visą paskirto dydžio pensiją – 1396,34 Lt bei priteisiant iš atsakovų neturtinę žalą.

14Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia tuo, jog teismas, nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į suformuotą Konstitucinio Teismo praktikos visetą, o rėmėsi vieninteliu nutarimu, išimtu iš bendro konteksto. Remdamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, atkreipia dėmesį į tai, jog asmuo turi teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą mokėti asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytas sąlygas, nustatyto dydžio pensiją už tarnybą. Sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija, tačiau net ir tokiais išimtinais atvejais pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą, konstitucinį proporcingumo principą. Pažymi, kad šiuo atveju nebuvo nustatytas joks pensijų nepriemokų kompensavimo mechanizmas, tokiu būdu pažeistos Konstitucijos 23, 52 straipsnių normos, pareiškėjo konstitucinė teisė į nuosavybės apsaugą ir teisėtų lūkesčių principas.

15Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepimu (b. l. 114–116) prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

16Atsakovas Valstybės saugumo departamentas atsiliepimu (b. l. 110–111) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

17Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Socialinės apsaugos ir darbo ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 102–105) prašo: 1) pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo dalį, kurioje buvo patenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas, ir šį reikalavimą atmesti; 2) atsakovo Lietuvos valstybės atstovu pripažinti Valstybės saugumo departamentą, pašalinant Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją iš administracinės bylos proceso dalyvių.

18Apeliaciniame skunde išdėstyta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuomone, klausimai dėl dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų neišmokėtos dalies kompensavimo turėtų būti sprendžiami kompleksiškai – visiems šių išmokų gavėjams, kuriems valstybinės pensijos mažintos dideliu mastu, t. y. priėmus atitinkamus teisės aktus, numatančius kompensavimo pradžią ir tvarką. Priimant individualius sprendimus dėl dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų dalies priteisimo iš valstybės, sudaromos prielaidos atsirasti lūkesčiams, kurie negali būti tinkamai įgyvendinti ir dėl kurių įgyvendinimo valstybėje galėtų susidaryti dar sunkesnė ekonominė padėtis, o kompensavimui reikalingos lėšos taptų našta net ir tiems asmenims, kuriems išmokos yra sumažintos. Atkreipia dėmesį, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime nenumatyta, kad jis taikytinas į praeitį, todėl minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui, susiklosčiusiam iki šio nutarimo įsigaliojimo. Be to, pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 992 „Dėl atstovavimo valstybei (Vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ 1.1 punktą, valstybei (Vyriausybei) Lietuvos Respublikos teismų nagrinėjamose bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas, tarp jų ir Valstybės saugumo departamentas. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį pareigūnų ir karių valstybinę pensiją skiria ir moka atitinkama institucija pagal tai, kurioje iš šių institucijų asmuo tarnavo paskiausiai (šiuo atveju Valstybės saugumo departamentas), nagrinėjamu atveju reikalavimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo turėtų būti nukreipiamas į šią pensiją mokančią instituciją – Valstybės saugumo departamentą.

19Atsakovas Valstybės saugumo departamentas atsiliepime (b. l. 112–113) sutinka su apeliaciniame skunde išdėstyta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuomone, kad Valstybės saugumo departamentas yra tinkamas atsakovas byloje. Tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjui valstybinės pensijos dalis neišmokėta ne dėl Valstybės saugumo departamento kaltės, kadangi Valstybės saugumo departamentas, iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, t. y. iki 2012 m. rugsėjo mėn., mokėdamas pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, tinkamai vykdė galiojančių teisės aktų nuostatas.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV.

22Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

23Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

24Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatytas taisykles, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame 2013 m. vasario 4 d. sprendime iš esmės tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, vadovavosi ginčui aktualia teismų praktika, bylai reikšmingas faktines aplinkybes nustatė ir vertino iš esmės teisingai. Tačiau kolegija nesutinka su kai kuriomis teismo padarytomis išvadomis dėl ginčui svarbių aplinkybių, dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies keistinas.

25Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriame buvo pripažinta, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas darė teisingą išvadą, jog pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas teisėtai. Šios išvados teisingumą taip pat patvirtina tai, kad pareiškėjui paskirtos ir iki 2010 m. sausio 1 d. mokėtos valstybinės pensijos dydis (1396,34 Lt per mėnesį), pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažėjo iki 1145,25 Lt, t. y. 251,09 Lt per mėnesį (b. l. 61), arba 17,98 proc., t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.). Taigi, atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, valstybinės pensijos skirtumas, susidaręs pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjui negali būti grąžintas. Dėl tos pačios priežasties, t. y. Konstituciniam Teismui pripažinus, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai, taip pat nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą ateityje mokėti pareiškėjui visą paskirto dydžio (taikant nustatytą indeksavimą) pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 1396,34 Lt, t. y. nėra teisinio pagrindo netaikyti pareiškėjui pensijos apribojimo, nustatyto pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių teisėtumą patvirtino Konstitucinis Teismas ir kurių galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-92 redakcija).

26Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime inter alia pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010, Nr. 23-1070; 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek šioje dalyje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų, prieštaravo 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Atsižvelgęs į tai, nagrinėjamu atveju teismas priėjo teisingą išvadą, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo nepagrįstai ribojama remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis.

27Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad teismas neteisingai paskaičiavo pareiškėjui priteistiną neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (3575,91 Lt) bei laikotarpį, už kurį priteisiama ši pensijos nepriemoka (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d.). Remiantis Valstybės saugumo departamento į bylą pateiktu E. G. pensijos sumažinimo paskaičiavimu (b. l. 60–61), pareiškėjo pensija Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, kuris, kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, buvo ribojama laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. birželio mėn. įskaitytinai. Sudėjus pareiškėjui neišmokėtas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, susidariusias dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo 2010 metais ir pirmą 2011 metų pusmetį, nustatyta, kad šiuo laikotarpiu dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareiškėjui paskaičiuota pensija buvo sumažinta iš viso 12 994,28 Lt (8 621,16 + 4 373,12), todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo dalis dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjui keičiama, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 12 994,28 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d.

28Teisėjų kolegija taip pat sutinka su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija dėl tinkamo atsakovo Lietuvos valstybės atstovo šioje administracinėje byloje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad bylose dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, konkrečiai – Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas bylose dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 992 „Dėl atstovavimo valstybei (Vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ 1.1 punkto nuostatas, Valstybės saugumo departamentas atstovauja Lietuvos valstybei (Vyriausybei) teismų nagrinėjamose bylose dėl neišmokėtos pagal Laikinąjį įstatymą pareigūnų, kuriems Valstybės saugumo departamentas skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas, valstybinių pensijų dalies priteisimo. Nagrinėjamoje byloje atsakovai yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir Valstybės saugumo departamentas, t. y. institucija, įgaliota mokėti pareiškėjui valstybinę pensiją pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgdama į tai, kad byloje dalyvavo tinkami atsakovai – Lietuvos valstybė ir Valstybės saugumo departamentas (kurio priimtus individualius administracinius aktus taip pat ginčija pareiškėjas), teisėjų kolegija vertina, jog ta aplinkybė, kad teismas įtraukė į bylos procesą instituciją, netinkamą atstovauti atsakovui Lietuvos valstybei, t. y. Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, nelaikytina esminiu procesiniu pažeidimu ir nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą bei grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui (ABTĮ 142 str. 1 d.), kadangi darytina išvada, jog į bylą įtrauktos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos interesai bei išreikšta bendra pozicija dėl ginčo negalėjo iš esmės skirtis nuo Valstybės saugumo departamento, kuris šiuo atveju laikytinas tinkamu Lietuvos valstybės atstovu, interesų ir pozicijos tais pačiais klausimais

29Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nesutinka su tuo, jog spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudencijos visumą. Dėl šių pareiškėjo argumentų pažymėtina, jog pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo ribojama teisiniais pagrindais, įtvirtintais Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą dėl teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagrįstai vadovavosi būtent Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame atskiroje konstitucinės justicijos byloje buvo ištirtas minėtų įstatymo nuostatų konstitucingumas. Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo motyvų matyti, kad tirdamas Laikinojo įstatymo nuostatų konstitucingumą, Konstitucinis Teismas atsižvelgė į konstitucinę jurisprudenciją, suformuotą kituose iki tol priimtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose ir sprendimuose. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, rėmėsi vieninteliu Konstitucinio Teismo nutarimu, išimtu iš bendro konstitucinės justicijos konteksto, atmestinas kaip nepagrįstas.

30Kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinio skundo argumentus, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas šiuo atveju negalėjo būti taikomas ginčo santykiui, susiklosčiusiam iki šio nutarimo įsigaliojimo.

31Dėl šių apelianto argumentų pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime išaiškino, jog Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju neapgynus pareiškėjo pažeistų teisių, būtų niveliuoti Konstitucijos 23 ir 52 straipsniuose įtvirtinti imperatyvai, neužtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba bei socialinis teisingumas, o tokie reiškiniai teisinėje valstybėje netoleruotini. Be to, nepašalinus nustatyto pažeidimo, susidarytų situacija, kai tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams būtų ir toliau taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors minėti santykiai tarp šalių dar nėra galutinai susiklostę, t. y. remiantis prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo nuostatomis priimti atsakovo sprendimai nėra laikomi įvykdyti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Aptariama situacija taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

32Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Valstybės saugumo departamento sprendimus 2010 m. kovo 31 d. Nr. (66)-18-57-373 ir 2010 m. gegužės 25 d. Nr. (66)-18-97-603 motyvuodamas tuo, jog šie sprendimai jų priėmimo metu buvo teisėti ir pagrįsti, nes buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo.

33Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su paminėta pirmosios instancijos teismo išvada sutinka tik iš dalies. Teismas teisingai pastebėjo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus 2010 m. kovo 31 d. Nr. (66)-18-57-373 ir 2010 m. gegužės 25 d. Nr. (66)-18-97-603, pagal galiojusius teisės aktus negalėjo elgtis kitaip. Tačiau šiuose sprendimuose atsakovas, be kita ko, išreiškė savo valią atsisakyti mokėti pareiškėjui visą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį bei atsisakė išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką. Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad pareiškėjui mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo nepagrįstai ribojama remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, darytina išvada, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas iš dalies pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikinant Valstybės saugumo departamento 2010 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. (66)-18-57-373 ir 2010 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (66)-18-97-603 dalis, kuriose atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų.

34Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pažeistos teisės apgintos kitu pareiškėjo prašomu būdu – t. y. įpareigojant atsakovą išmokėti už visą ginčo laikotarpį pareiškėjui neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo.

35Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimas yra keistinas šioje nutartyje nurodyta apimtimi.

36Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

37Pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

38Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

39„Pareiškėjo E. G. skundą tenkinti iš dalies.

40Panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus 2010 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. (66)-18-57-373 ir 2010 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (66)-18-97-603 dalis, kuriose atsisakyta E. G. valstybinei pensijai netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų.

41Priteisti pareiškėjui E. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, 12 994,28 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d.

42Kitoje dalyje pareiškėjo E. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.“

43Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas E. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2010 m.... 5. Pareiškėjas paaiškino, kad jam nuo 2002 m. birželio 28 d. paskirta 1396,34... 6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos socialinės... 7. Atsakovas Valstybės saugumo departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu... 10. Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2002 m. birželio 28 d. buvo mokama... 11. Sprendė, jog pareiškėjo skundžiami Valstybės saugumo departamento... 12. III.... 13. Pareiškėjas E. G. apeliaciniu skundu (b. l. 77–84)... 14. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia tuo, jog teismas, nagrinėdamas... 15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Socialinės apsaugos ir darbo ministerija... 16. Atsakovas Valstybės saugumo departamentas atsiliepimu (b. l. 110–111) prašo... 17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Socialinės apsaugos ir darbo ministerija... 18. Apeliaciniame skunde išdėstyta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos... 19. Atsakovas Valstybės saugumo departamentas atsiliepime (b. l. 112–113)... 20. Teisėjų kolegija... 21. IV.... 22. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Atsakovo Lietuvos... 23. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir... 24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal... 25. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriame... 26. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime inter alia pripažino, kad... 27. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ... 28. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su Socialinės apsaugos ir darbo... 29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nesutinka su tuo, jog... 30. Kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus Socialinės apsaugos ir darbo... 31. Dėl šių apelianto argumentų pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m.... 32. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo... 33. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su paminėta pirmosios instancijos... 34. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė... 35. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 36. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 37. Pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.... 38. Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d.... 39. „Pareiškėjo E. G. skundą tenkinti iš dalies.... 40. Panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento generalinio... 41. Priteisti pareiškėjui E. G. iš atsakovo Lietuvos... 42. Kitoje dalyje pareiškėjo E. G. skundą atmesti kaip... 43. Nutartis neskundžiama....