Byla A-301-525/2018
Dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos jūrinės istorijos ir kultūros klubo „Budys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos jūrinės istorijos ir kultūros klubo „Budys“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos jūrinės istorijos ir kultūros klubas „Budys“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NMA, Agentūra) 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. BR6-15424(12.4), įpareigojant NMA pareiškėjui kompensuoti atimtą 21 246,18 Eur paramos lėšų dalį bei atlyginti pareiškėjui dėl atsakovo veiksmų patirtus nuostolius; 2) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 3-R-79(AG-38/02-2015).
  2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. gruodžio 29 d. gavo NMA 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. BR6-15424(12.4) (toliau – ir Sprendimas), kuriame atsakovas nurodė, kad nepripažins pareiškėjo laivų (jachtų) tinkamu įnašu, prisidedant prie vietos projekto finansavimo, nes minėtu finansiniu įnašu gali būti tik nekilnojamasis turtas. Sprendimas buvo apskųstas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (toliau – ir Komisija), tačiau Komisijos 2015 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 3R-79 (AG-38/02-2015) nebuvo pakeistas.
  3. Pareiškėjas pabrėžė, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.98 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, jog nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija, įstatymai nekilnojamaisiais daiktais taip pat gali pripažinti ir kitą turtą. Pareiškėjas nurodė, kad minėta CK nuostata – pažodžiui, tačiau nepilnai išversta Rusijos Federacijos Civilinio kodekso 130 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog nekilnojamiesiems daiktams taip pat priskiriami valstybinę registraciją turintys laivai bei orlaiviai, vidaus vandenų laivai bei kosmoso objektai; įstatymų nustatyta tvarka nekilnojamajam turtui gali būti priskirta ir kitokia nuosavybė. Pareiškėjo teigimu, tai iš esmės yra visuotinai žinoma, laivybos teisės leidiniuose komentuojama teisės norma, kurioje paminėta, jog vertinant kaip užstatą, registruoti laivai, nepaisant to, kad jie yra judantys objektai, yra prilyginami nekilnojamajam turtui (žemės sklypui). Pareiškėjo nuomone, žodžių junginys „vertinant kaip užstatą“ nurodo, kad ši teisės norma yra skirta laivų kreditavimui jų statybos, remonto ir kitiems atvejams, o teiginys „registruoti laivai“ skirtas užkirsti kelią sukčiavimui.
  4. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos laivybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, šis įstatymas yra nacionalinis ir skirtas tik prekybiniams Lietuvos Respublikos laivams. Pareiškėjo įsitikinimu, nuostata, jog kiekvienas jūrų laivas, naudojamas jūrų laivybai, turi būti įregistruotas jūrų laivų registre, prieštarauja tarptautinei jūrų teisei, kurios nuostatos laivo savininkui leidžia registruoti laivą bet kurioje valstybėje ir plaukioti su tos šalies vėliava. Pareiškėjas taip pat teigė, kad laivų registravimo, laivų vėliavų, laivų matavimo normas reguliuoja ne nacionalinė, o tarptautinė jūrų teisė.
  5. Be to, pareiškėjas nesutiko ir su kitais NMA bei Komisijos argumentais, kuriuose paminėta, kad 2001 m. pareiškėjo laivai buvo įrašyti į kilnojamųjų Lietuvos Respublikos vertybių registrą, nurodydamas, kad atsakovas remiasi pasenusiu Lietuvos Respublikos kultūros vertybių įstatymu, ir kad 2007 m. įsigaliojo bendras (kilnojamųjų ir nekilnojamųjų) Lietuvos Respublikos vertybių registras. Pareiškėjas teigė, kad jo tvarkomi laivai yra teisėtai registruotos jūrinės jachtos, kurios dėl savo unikalių savybių registruotos Kultūros vertybių registre, todėl nesutiko su atsakovo sprendimu sumažinti paramą.
  6. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi leidiniais apie laivybą, kaip jo teises ginančiais teisės aktais, ir pagal juos aiškina Lietuvos Respublikos teisės aktus. NMA Sprendime aiškiai nurodė teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi, o pareiškėjas nenurodė nei vieno teisės akto, kurį NMA butų pažeidusi, todėl, atsakovo teigimu, jo sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas.

6II.

7

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos Respublikos jūrinės istorijos ir kultūros klubo „Budys“ skundą atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad 2013 m. spalio 9 d. Klaipėdos žuvininkystės vietos veiklos grupė ir pareiškėjas, kaip projekto vykdytojas, pasirašė Vietos projekto (toliau – ir Projektas) vykdymo sutartį Nr. EŽF-KL-13-03-002 (toliau – Sutartis), pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo įgyvendinti Projektą nepažeisdamas šios Sutarties sąlygų, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, reikalavimų. Sutarties 1.2 punkte nurodyta, jog finansuojama iki 366 794 Lt visų tinkamų finansuoti Projekto išlaidų; projekto vykdytojas įsipareigojo prisidėti ne mažesniu kaip 2 015 Lt dydžio savo piniginiu įnašu ir įnašu natūra nekilnojamuoju turtu – 92 202 Lt prie tinkamų finansuoti Projekto išlaidų apmokėjimo.
  3. Teismas taip pat nustatė, kad 2014 m. rugsėjo 11 d. Agentūroje gautas 2014 m. rugsėjo 8 d. Projekto vykdytojo mokėjimo prašymas, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog įnašas nekilnojamuoju turtu (deklaruojama tinkamų išlaidų suma) sudaro 92 202 Lt remiantis ilgalaikio turto (kultūros vertybių) sąrašu. NMA 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. BR6-15424(12.4), dėl kurio kilo ginčas, informavo pareiškėją, kad pareiškėjui suteikiama 47 052 Lt paramos suma vietoj prašytos 120 411 Lt sumos; nesuteikiama 73 359 Lt paramos suma, nes pareiškėjas prašė paramos už įnašą natūra kilnojamuoju turtu – jachtomis, tačiau vadovaujantis Specialiųjų taisyklių pareiškėjams, teikiantiems vietos projektų paraiškas pagal žuvininkystės regiono plėtros strategijos „Klaipėdos žuvininkystės regiono plėtros strategija iki 2013 m.“, patvirtintų Klaipėdos žuvininkystės vietos veiklos grupės valdybos 2013 m. balandžio 18 d. posėdžio protokolu Nr. V-7 (toliau – Specialiosios taisyklės), 6.2.5, 6.3.4, 20 ir 21 punktais, įnašu natūra gali būti tik nekilnojamasis turtas, o daikto įrašymas į valstybės kilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą nėra pagrindas pripažinti, kad daiktas pripažintas nekilnojamuoju daiktu, be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad laivai įregistruoti Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre.
  4. Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2015 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 3R-79(AG-38/02-2015) atmetė pareiškėjo skundą, kuriuo šis prašė įpareigoti Agentūrą atšaukti savo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. BR6-15424(12.4).
  5. Teismo vertinimu, ginčo atveju esminis reikalavimas tinkamam įnašui natūra yra jo buvimas nekilnojamuoju turtu. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatyme yra aiškiai įtvirtinta, jog jūriniai laivai pripažįstami nekilnojamuoju turtu. Kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose laivybą (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymas, Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodeksas), apskritai nėra kalbama apie vienokių ar kitokių laivų priskyrimą kilnojamiesiems ar nekilnojamiesiems daiktams, todėl teismas priėjo prie išvados, kad tik laivai, priskiriami jūriniams laivams, yra traktuotini kaip nekilnojamieji objektai ir privalomai registruojami Lietuvos Respublikos jūrinių laivų registre; kitos vidaus vandenų transporto priemonės laikytinos kilnojamaisiais daiktais ir, atitinkamai, registruojamos Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre.
  6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nei Agentūrai, nei Komisijai nepateikė jokių įrodymų, kad Projekto paraiškoje nurodyti laivai (jachtos) yra laikomi jūriniais laivais ir yra įregistruoti Lietuvos Respublikos jūrinių laivų registre. Pareiškėjo skunde Komisijai minimo leidinio „Vidaus vandenų laivybos teisė" ištrauka nėra teisinis pagrindas, kuris reglamentuotų teisinius jo, kaip paramos gavėjo, ir Agentūros santykius, todėl pareiškėjas juo remiasi nepagrįstai. Be to, teismas pažymėjo, kad minėtų ginčo jachtų priskyrimą kilnojamiesiems daiktams patvirtina ir jų įrašymas į Lietuvos Respublikos (kilnojamųjų) kultūros vertybių registrą (Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2001 m. lapkričio 14 d. įsakymas Nr. 376).
  7. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad Agentūra teisėtai ir pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo paraiškoje nurodyti laivai (kaip įnašas natūra) nėra priskirtini nekilnojamajam turtui, ir atmetė pareiškėjo skundą.

8III.

9

  1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos jūrinės istorijos ir kultūros klubas „Budys“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą bei patenkinti pareiškėjo skundą.
  2. Pareiškėjas nurodo, kad vien tik aplinkybė, kad jūrų laivai priskiriami nekilnojamiems daiktams tiek pagal CK 1.98 straipsnio 3 dalį, tiek pagal CK 4.2 straipsnio 1 dalį, dar nereiškia, kad vidaus vandenų laivai nepriskiriami nekilnojamiems daiktams tik todėl, kad vidaus vandenų laivai priskiriami nekilnojamiems daiktams tik pagal CK 1.98 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija.
  3. Remdamasis Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso 16 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas nurodo, kad laivą leidžiama eksploatuoti tik tada, kai jam yra atlikta techninė apžiūra, kuri yra atliekama tik laivams, kurie yra nustatyta tvarka įregistruoti Jūrų laivų registre arba Vidaus vandenų laivų registre. Pareiškėjo teigimu, pareiškėjo laivai yra prilyginami nekilnojamiems daiktams, nes šiems laivams yra privaloma teisinė registracija, kadangi visiems laivams, kurie yra eksploatuojami kaip laivai, yra privaloma teisinė registracija.
  4. Pareiškėjo teigimu, vien tik aplinkybė, kad šiuo metu pareiškėjo laivai nėra įregistruoti Vidaus vandenų registre, nepanaikina prievolės šiuos laivus įregistruoti jų eksploatacijos metu, kai bus baigtas jų remontas, todėl CK 1.98 straipsnio 3 dalis taikytina tiek įregistruotiems laivams, tiek neįregistruotiems laivams, kuriems registracija yra privaloma.
  5. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjo laivų priskyrimą kilnojamiems daiktams įrodo jų, kaip kilnojamųjų vertybių, įtraukimas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2001 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. 376, nes mano, kad registracija šiame registre nelemia laivo priskyrimo nekilnojamiems arba kilnojamiems daiktams.
  6. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
  7. Atsakovas nurodo, kad faktas, jog vienas ar kitas laivas yra įregistruotas viename ar kitame Lietuvos Respublikoje veikiančiame registre, dar nesuteikia teisės tikėtis, kad tas laivas yra nekilnojamasis daiktas, ir atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas Agentūrai nepateikė įrodymų, kad laivai (jachtos, burlaiviai) yra įregistruoti Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre, ir kad jie yra jūrų laivai. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodytas turtas (jachtos, burlaiviai), nors ir įrašytas į valstybės kilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą, negali būti laikomas nekilnojamuoju turtu, nes įstatymuose nenumatyta, kad į valstybės kilnojamųjų vertybių apskaitą įrašytas kilnojamasis daiktas pripažįstamas nekilnojamuoju turtu.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12

  1. Byloje ginčas kilęs dėl atsakovo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. BR6-15424(12.4), kuriuo pareiškėjui vietoj prašytos 120 411 Lt paramos sumos suteikta 47 052 Lt paramos suma ir nesuteikta 73 359 Lt paramos suma. Ginčijamu sprendimu pareiškėjo laivai – jachtos „Peer Gynt“, „Daina“, „Jūratė“, „Rūta“ – nepripažįstami turtiniu įnašu, prisidedant prie Projekto finansavimo, nes įnašu gali būti tik nekilnojamasis turtas.
  2. Pareiškėjas, ginčydamas atsakovo sprendimą, remiasi Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.98 straipsnio 3 dalimi ir teigia, kad pareiškėjo laivai yra prilyginami nekilnojamiems daiktams, nes šiems laivams yra privaloma teisinė registracija.
  3. LR CK 1.98 straipsnio 3 dalis nustato, kad „nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija“.
  4. Sistemiškai bei lingvistiškai analizuojant minėtą Civilinio kodekso normą konstatuotina, jog šioje normoje įtvirtintos dvi esminės sąlygos, kurioms esant laivas ar orlaivis prilyginamas nekilnojamajam daiktui, o būtent – 1) tokia galimybė turi būti numatyta konkrečiame įstatyme ir 2) laivui ar orlaiviui turi būti nustatyta privaloma teisinė registracija.
  5. Lietuvos Respublikoje įvairius su laivyba susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymas, Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodeksas ir Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymas.
  6. Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatyme nėra įtvirtinta jokių nuostatų, kurios numatytų jog laivas gali būti prilyginamas nekilnojamajam turtui, taip pat šis įstatymas iš esmės nereglamentuoja ir laivų teisinės registracijos.
  7. Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad vidaus vandenų transporto priemonės (išskyrus sportinius laivus, vandens dviračius, irklines valtis, kurių ilgis iki 6 metrų, burines jachtas, kurių korpusas trumpesnis kaip 6 metrai, irklinius turistinius plaustus, kurių keliamoji galia mažesnė kaip 500 kilogramų) ir jų pakabinamieji varikliai registruojami Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre. Šiame įstatyme nėra numatyta, kad vidaus vandenų laivų registre registruoti laivai yra prilyginami nekilnojamiesiems daiktams.
  8. Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas jūrų laivas, naudojamas laivybai, turi būti įregistruotas Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre. Jūrų laivai prilyginami nekilnojamiesiems daiktams.
  9. Įvertinus LR CK 1.98 straipsnio 3 dalies reikalavimus bei aukščiau nurodytų įstatymų nuostatas, reglamentuojančias laivų privalomąją teisinę registracija, darytina išvada, jog nekilnojamiesiems daiktams prilyginami tik Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre registruoti laivai. Kitos vandens transporto priemonės, kurios registruojamos vidaus vandenų laivų registre, negali būti prilyginamos nekilnojamiesiems daiktams, nes tokia galimybė nėra numatyta pačiame įstatyme.
  10. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, jog pareiškėjo laivai jachtos „Peer Gynt“, „Daina“, „Jūratė“, „Rūta“ yra registruotos Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre. Iš paties pareiškėjo paaiškinimų seka, jog šie laivai, atlikus jų remontą bei techninę apžiūrą, bus registruojami Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre. Tačiau Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodeksas nenumato, kad laivai, kurie yra registruojami Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre, gali būti prilyginami nekilnojamiesiems daiktams. Todėl konstatuotina, jog pagrindo prilyginti pareiškėjo laivus jachtas „Peer Gynt“, „Daina“, „Jūratė“, „Rūta“ nekilnojamiesiems daiktams nėra.
  11. Apeliacinio skundo argumentai, kiek tai susiję su Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 02 01 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010 išdėstytais argumentai, atmetami kaip nepagrįsti, nes šioje nutartyje būtent ir buvo analizuojama situacija susijusi su jūrų laivo teisinių statusu.
  12. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Vietos projekto vykdymo sutarties (2013 10 09 Nr. EŽF-KL-13-03-002) 1.3 punktą pareiškėjas buvo įsipareigojęs prisidėti įnašu natūra nekilnojamuoju turtu prie tinkamų finansuoti Vietos projekto išlaidų apmokėjimo, o pareiškėjo padarytas įnašas laivais jachtomis „Peer Gynt“, „Daina“, „Jūratė“, „Rūta“ nėra laikytinas įnašu nekilnojamuoju turtu, konstatuotina, jog atsakovas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. BR6-15424(12.4) teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui nesuteikė 73 359 Lt paramos sumos.
  13. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį kaisti ar naikinti pagrindo nėra.

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

14Pareiškėjo Lietuvos Respublikos jūrinės istorijos ir kultūros klubo „Budys“ apeliacinį skundą atmesti.

15Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai