Byla 1A-437-579-2013

1Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Jurgio Kiškio, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Gražinai Juškienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Laurinavičiūtei, nuteistajam L. L., jo gynėjui advokatui Edgarui Dereškevičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. L. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo L. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnį 7 (septynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 4 punktu L. L. įpareigotas neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

2Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

5L. L. pagal BK 164 straipsnį nuteistas už tai, kad jis, būdamas įpareigotas pagal 2003-11-28 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimą (Kaišiadorių rajono apylinkės teismo įsakymas Nr.N-2-1066-01-2003) mokėti lėšas dukrai Š. L., gim. ( - ), ir sūnui A. L., gim. ( - ), išlaikyti, D. L. naudai, mokant kas mėnesį periodinėmis išmokomis po 200 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį iki jų pilnametystės, jis, L. L. nuo 2007-11-29 iki 2010-10-15 laikotarpiu dirbdamas UAB „( - )“ ir nuo 2009-01-01 iki 2011-09-27 gaudamas pajamas iš savo vardu registruotos įmonės bei dirbdamas pagal verslo liudijimus, nemokėjo lėšų vaikams išlaikyti ir neteikė kitu būdu būtinos materialinės paramos vaikams, tai yra tokiu būdu vengė pareigos išlaikyti vaikus dėl ko 2011-11-01 išlaikymo įsiskolinimas D. L. buvo 23832,05 Lt.

6Skunde nuteistasis prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nuosprendį panaikinti, apeliantą išteisinti, nes neįrodyta, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką. Apeliantas mano, kad nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, pagrįstos prielaidomis. Nuosprendis surašytas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą, paneigiant nekaltumo prezumpcijos principo galiojimą, o tai esminis BPK pažeidimas. Be to, nuosprendis grindžiamas įrodymais, kurie pažeidžia įrodymų leistinumo taisyklę. Įrodymais pripažinti duomenys, kurie byloje atsirado grubiai pažeidžiant LR BPK 276 str., kas nulėmė esminį BPK pažeidimą ir tai sutrukdė teismui priimti nešališką bei pagrįstą nuosprendį. Byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

7Apeliantas teigia, jog byla buvo tiriama šališkai, o nuosprendis formalus, priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas BPK 20 str. 5 d. Tai, kad teismas buvo šališkas, apelianto teigimu, patvirtina ta aplinkybė, jog teismas rėmėsi teisiamojo posėdžio metu nepagrįstai perskaitytais, neaišku kokiu būdu gautais, D. L. parodymais. Pažymi, jog šių parodymų perskaityti teismui nebuvo jokio pagrindo, nes vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. juos perskaityti būtų buvusi galimybė tik jeigu D. L. ikiteisminio tyrimo metu būtų davusi parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui ar būtų anksčiau buvusi apklausta teisme, tačiau nei vieno, nei kito nebuvo. Tuo taip pat buvo pažeisti ir LR BPK 20 str. 1 d. reikalavimai remtis tik teisėtais būdais surinktais duomenimis. Šie duomenys teismo buvo įvertinti aiškiai pažeidžiant BPK 20 str. 3 d., o taip pat 44 str. 6 d. nuostatas, todėl tai turėtų būti pripažinta esminiu BPK pažeidimu. Apelianto L. L. teigimu, teismas nukrypo nuo teismų praktikos nurodydamas, jog apelianto kaltė grindžiama paties kaltinamojo parodymais. skundo autoriaus teigimu, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato nutarimą Nr. 40, tai pažeidžia konstitucinę nuostatą asmens kaltę grįsti paties parodymais apie save. Be to, pareiga įrodyti asmens kaltumą, negali būti perkelta kaltinamajam.

8Apeliantas taip pat teigia, jog skundžiamas nuosprendis neatitinka ir 2003-06-20 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato Nutarimo Nr. 40 3.1.2. bei 3.1.10. punktų reikalavimų, nes teismas nuosprendyje ne konstatuoja, tačiau tik išreiškia nuomonę dėl apelianto kaltės. Be to, kaltę grindžia neteisėtai įrodymu pripažintais teisme neapklaustos nukentėjusiosios D. L. parodymais, antstolės L. L. parodymais, tai yra parodymais, pagrindžiančiais nukentėjusiojo bei apelianto tarpusavio civilinius santykius. Kitų įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę, byloje nėra. Priešingai, apelianto teigimu, byloje yra duomenys, kad išlaikymo vaikams neteikė tik tada, kai objektyviai dėl pateisinamų priežasčių to padaryti negalėjo, nes negaudavo pakankamai pajamų. Be to, teismas ignoravo tai, kad pareiga išlaikyti vaikus yra civilinio pobūdžio ir jos nevykdymas besąlygiškai baudžiamosios atsakomybės nesukelia. Baudžiamas tik piktybiškas vengimas išlaikyti vaiką. Teismas nesiaiškino, nesigilino, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms gali būti kreipiamasi į teismą su civiliniu ieškiniu, kad būtų pakeista išlaikymo dalis ar forma. Teismas nesiaiškino, ar nukentėjusioji prieš rašydama pareiškimą dėl nusikalstamos veikos išnaudojo visas galimybes protingai išspręsti civilinį ginčą. Tokiu būdu, teismui padarius subjektyvias prielaidas, aiškiai pažeista apelianto teisė į gynybą, reglamentuota BPK 44 str. Tuo buvo pažeisti BPK 305 str. reikalavimai bei anksčiau minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato Nutarimo Nr. 40 30.1.8. punkto reikalavimai.

9Apeliantas taip pat teigia, jog pažeisti ir minėto Senato Nutarimo 40.1.1. p. reikalavimai, nes teismas nenurodė išsamių, atskleidžiančių byloje surinktų duomenų tarpusavio ryšį, motyvų, dėl ko nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, buvo pažeista ir kaltinamojo teisė į gynybą, nes apeliantas neturėjo galimybės pasisakyti dėl nukentėjusiosios parodymų, užduoti jai klausimus. Be to, teismas į nuosprendį įrašė tik apkaltinamajam nuosprendžiui tinkančių parodymų dalį. Teismas abstrakčiai konstatuodamas ir analizuodamas byloje esančius rašytinius dokumentus – duomenis apie pajamas, bedarbystės statusą, banko sąskaitų išrašus, sutartis dėl vaikų kaupiamojo draudimo ir pan. ir nenurodydamas nei vieno konkretaus įrodymo, kuris pagrįstų inkriminuotos subjektyviosios nusikaltimo sudėties požymių buvimą, nevertindamas prieštaravimų tarp apklaustų asmenų parodymų, pažeidė LR BPK 20 str. 5 d. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Nuteistojo manymu, visa tai leidžia teigti, kad apelianto kaltė neįrodyta.

10Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

11Nuteistojo L. L. apeliacinis skundas atmetamas.

12Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas daro įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

13Išanalizavus apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, išsamiai, nepažeidžiant minėtų teisės normų, išanalizavo ir įvertino surinktus įrodymus ir todėl padarė teisingas išvadas.

14Vienas iš skundo argumentų yra tai, kad teismas vertindamas D. L. parodymus pažeidė įrodymų leistinumo taisykles, nepagrįstai juos pagarsino BPK 276 str. 1 d. pagrindu, tuo pažeidė BPK 20 str. ir 44 str. 6 d. nuostatas bei padarė esminį pažeidimą. Tai, apelianto teigimu, sutrukdė priimti nešališką bei nepagrįstą nuosprendį.

15Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti ir turi būti atmesti.

16BPK 301 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010).

17Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jo teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti D. L. parodymai duoti ne teisme ir ne ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Tokią galimybę numato BPK 276 str. 4 d. Ikiteisminio tyrimo metu D. L. buvo oficialiai apklausta, įspėjant ją dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, Airijos pareigūnų, pagal oficialų Lietuvos pareigūnų teisinės pagalbos prašymą (t 2, b. l. 4-15), todėl šių duomenų nelaikyti parodymais nėra jokio pagrindo ir jie pagrįstai perskaityti remiantis BPK 276 straipsnio nuostatomis teisiamojo posėdžio metu bei gali būti panaudoti patikrinti byloje kitus įrodymus. Nors nuosprendyje nurodyta, jog D. L. parodymai pagarsinti BPK 276 str. 1 d., o ne BPK 276 str. 4 d. pagrindu, tačiau dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių, akivaizdu, jog tai yra klaida, kuri, vertinant šiuos duomenis, esminės reikšmės jų leistinumui neturi. Esant šioms aplinkybėms, teismas turėjo teisę vadovautis šiais duomenis tikrinant kitus byloje esančius įrodymus.

18Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su skundo argumentu, jog prokurorės pateikti susirašinėjimai elektroniniu paštu su nukentėjusiąja negali būti laikomi įrodymais. Šie duomenys neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų, nes yra gauti ne pagal įstatymų nustatytą tvarką, be to, nėra jokios galimybės užtikrinti, jog elektroninius laiškus rašė būtent nukentėjusioji. Nepaisant šių aplinkybių, tai esminės reikšmės nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi, nes byloje pakanka kitų įrodymų, kuriais apylinkės teismas ir rėmėsi, konstatuoti, jog L. L. padarė jam inkriminuotą veiką ir, kad jo veikoje yra visi – tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji vengimo išlaikyti vaikus požymiai.

19Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog subjektyviuosius ir objektyviuosius BK 164 str. numatytos veikos požymius L. L. veikoje patvirtina iš dalies paties L. lengvelio parodymai, D. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojos L. L., D. Š., J. L. parodymai, rašytiniai duomenys – L. L. pareiškimas, Š. L., A. L. gimimo liudijimai, 2003-11-28 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo įsakymas dėl išlaikymo vaikams priteisimo, antstolio D. J. patvarkymas vykdyti vykdomąjį dokumentą, UAB „( - )“ bankroto administratoriaus pranešimas, UAB „( - )“ direktoriaus L. L. atlyginimo priskaitymų žiniaraščiai, Vilniaus teritorinės darbo biržos paaiškinimas, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos pranešimai.

20Teisėjų kolegija pažymi, jog visi byloje surinkti duomenys, taip pat ir nuteistojo parodymai, nepaisant to, jog nuteistasis neigia vengęs pareigos išlaikyti vaikus, vertinami visumoje surinktų duomenų. Be to, kaip jau minėta anksčiau, įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva. Teismas privalo įvertinti kaltinamojo įrodymus, todėl skundo argumentas, jog negali būti grindžiamas nuosprendis kaltinamojo įrodymais, nes tuo pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, yra visiškai nepagrįstas ir turi būti atmetamas.

21BK 164 straipsnyje numatyta atsakomybė už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką.

22Taigi, pripažįstant asmenį kaltu dėl šiame straipsnyje numatytos veikos, būtina nustatyti, jog asmuo žinojo apie pareigą mokėti nustatyto dydžio alimentus, turėjo realią galimybę tai daryti, tačiau to nedarė. Motyvai, kodėl tai nebuvo daroma, esminės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi. Pažymėtina, jog, priešingai nei skunde nurodo nuteistasis, dabartinis įstatymas nereikalauja, jog baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti piktybiškumo požymį. Pakanka nustatyti, jog asmuo žinodamas apie tokią pareigą, turėdamas realią galimybę tai daryti, ją vykdyti, jos nevykdė. Atsižvelgiant į tai, jog vaikų išlaikymas yra neišvengiama tėvų pareiga, materialinis vaikų išlaikymas yra būtinas ir neišvengiamas užtikrinti visų pirma būtiniausius fiziologinius vaiko poreikius, vadovaujantis vaiko, kuris pats savimi pasirūpinti ir išgyventi negali, interesais, vengimas išlaikyti vaiką laikomas pavojinga visuomenei veika, dėl ko taikoma griežčiausia – baudžiamoji atsakomybė.

23Pareigą L. L. rūpintis nepilnamečiais vaikais patvirtina byloje antys Š. L. bei A. L. gimimo liudijimai, iš kurių matyti, jog L. L. yra jų tėvas, o šie vaikai yra nepilnamečiai. Pareigą mokėti alimentus patvirtina 2003-11-28 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo įsakymas dėl išlaikymo priteisimo bei 2005-01-05 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimas dėl ištuokos bei vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, iš kurių matyti, jog nepilnamečiams vaikams išlaikyti iš L. L. buvo priteista mokėti alimentus periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 200 Lt kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės, o po santuokos nutraukimo vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su jų motina D. L..

24Tai, kad L. L. žinojo apie pareigą išlaikyti vaikus, patvirtina anksčiau minėti teismų sprendimai bei paties L. L. parodymai, J. L. parodymai, liudytojo D. Š. parodymai (kad pats L. L. buvo pateikęs vykdomąjį raštą kas mėnesį išlaikyti po keturis šimtus litų vaikų išlaikymui D. L. naudai, kuriuos šis liudytojas apskaičiuodavęs). Byloje esantys duomenys – valstybinės darbo inspekcijos pažymos (t 3, b. l. 95-96,115-116), Vilniaus darbo biržos raštas (t 1, b. l. 105-107), o taip pat ir liudytojo D. Š. parodymai, UAB „( - )“ bankroto administratoriaus pranešimas, UAB „( - )“ direktoriaus L. L. atlyginimų priskaitymų žiniaraščiai (t 1, b. l. 63-68) patvirtina, jog L. L. kaltinime nurodytu laiku nuo 2007-11-29 iki 2011-09-27 tiek dirbdamas, užsiimdamas individualia veikla, tiek ir būdamas bedarbiu turėjo pajamų ir turėjo realią galimybę mokėti vaikams išlaikymą. Pažymėtina, jog remiantis Mokesčių inspekcijos duomenimis 2009-2010 metų laikotarpiu iš individualios veiklos pagal verslo liudijimus nuteistasis yra gavęs daugiau nei 30 000 litų pajamų. Iš metinės pajamų mokesčių deklaracijos (t 3, b. l. 97-100) matyti, jog apeliantas L. L. 2007 metais yra gavęs daugiau nei 35 000 Lt pajamų, be to, pirkęs kompiuterį ir pasiėmęs būsto paskolą.

25Tai, kad L. L. alimentų nemokėjo, patvirtino jis pats, be to, ši aplinkybė nustatyta ir liudytojų J. L. parodymais (patvirtino, jog L. L. ne visada mokėjo alimentus), D. Š. parodymais (patvirtino, jog išskaitymus pagal vykdomąjį raštą apskaičiuodavęs, tačiau pagal banko sąskaitas matė, kad išskaitymai nebuvo daromi), UAB „( - )“ bankroto administratoriaus raštu (nurodyta, jog buvo daromas išskaitymas L. po 400 Lt kas mėnesį pagal vykdomąjį raštą, tačiau skola kasos knygoje pagal šį raštą nurodyta 4400 Lt.), D. L. sąskaitos išrašas (nuo 2007 m. gegužės mėnesio, jokių pervedimų, susijusių su alimentais, nėra). Šias aplinkybes patvirtino ir D. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos teismas perskaitė teisiamojo posėdžio metu. Tai, kad L. L. pajamų turėjo patvirtina jau pats faktas, jog 2007-09-18 jis sudarė būsto kreditavimo sutartį daugiau nei 130 000 eurų vertės. Šių duomenų visuma patvirtina, jog L. L. jam inkriminuojamu laikotarpiu turėjo pajamų ir turėjo objektyvią galimybę mokėti vaikams alimentus, tačiau šios pareigos jis nevykdė. Nors byloje yra duomenys, kad darbovietė, kurioje L. L. dirbo, bankrutavo, nepaneigia teismo pagrįstai nustatytos aplinkybės, jog jis turėjo faktinių pajamų ir galėjo mokėti vaikams alimentus. Be to, nuteistojo parodymai, kad jam atlyginimas buvo tik priskaičiuojamas, bet nebuvo nemokamas, paneigti objektyviais duomenimis – Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktomis deklaracijomis.

26Aplinkybę, kad L. L. turėjo realią faktinę galimybę mokėti vaikams išlaikymą neabejotinai patvirtina ir tai, kad vos pradėjęs dirbti naujoje darbovietėje UAB „( - )“ visai netrukus paėmė daugiau nei 130 000 eurų kreditą būstui. Paties nuteistojo paaiškinimai, jog jis teikė vaikams išlaikymą kitais būdais – draudė gyvybę kaupiamuoju draudimu taip pat leidžia pagrįstai teigti, kad jis turėjo galimybę teikti vaikams išlaikymą teismo sprendimu nustatyta forma. Tai nepaneigia aplinkybės, jog nuteistasis vengė pareigos išlaikyti vaikus, nes, vadovaujantis teismų praktika, asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti, kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas. Šiuo atveju teismo sprendimas, kuriuo nustatytas išlaikymo, kurį privalo L. L. teikti savo vaikams, būdas ir dydis, nepakeistas ir nepanaikintas, ir rūpinimasis vaikais kitu būdu nei nurodytas teismo sprendime baudžiamosios atsakomybės nešalina, todėl teismo įsakymu paskirtą pareigą L. L. privalo vykdyti. Be to, asmuo, turintis pareigą teikti teismo sprendimu nustatytos formos išlaikymą, savavališkai negali pakeisti išlaikymo teikimo formos (kasacinė nutartis 2K-491/2005).

27Nors nuteistasis teigė, jog jis buvo sutaręs su D. L., kad vietoje alimentų mokės gyvybės draudimą, tačiau šių jo parodymų nepatvirtinta jokie kiti patikimi duomenys. Nukentėjusioji tokių aplinkybių nenurodė, nuteistasis į teismą dėl išlaikymo būdo ar dydžio pakeitimo nesikreipė, tokios iniciatyvos nerodė, todėl skundo argumentai, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad išlaikymas buvo skirimas kitu būdu, kad įstatymas numato galimybę kreiptis dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, atmetami kai nepagrįsti, nes šios aplinkybės vertinant šią konkrečią situaciją reikšmės veikos vertinimui neturi. Šiuo atveju net ir tai, kad nuteistasis turėjo mokėti paskolą, ar gavo nedileles pajamas, neatleido jo nuo pareigos teikti vaikams išlaikymą, kuris atsižvelgiant į faktinį jo dydį ir taip yra minimalus. Tai, kad nuteistasis nemokėjo už būsto paskolą, nepatvirtina aplinkybės, kad neturėjo objektyvių galimybių mokėti vaikams alimentus, todėl negali būti vertinama kaip priežastis šalinanti baudžiamąją atsakomybę. Be to, priežastys dėl kurių nemokėtas kreditas, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o anksčiau aptartų ir apylinkės teismo išsamiai įvertintų duomenų pakanka konstatuoti, jog L. L. vengė pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

28Apie tai, kad L. L. veikė tyčia, patvirtina visuma teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų, o būtent tai, kad L. L. žinojo apie savo pareigą, faktiškai turėjo pajamų (tai patvirtina ne tik dokumentai dėl gautų pajamų, bet ir tos aplinkybės, kad nuteistasis paėmė būsto kreditą, pirko kompiuterį), tačiau vaikams išlaikymo neteikė. Būdamas suaugęs, išsilavinęs asmuo taip elgdamasis nebejotinai suvokė, jog tokia veika neteisėta, užtraukia baudžiamąją atsakomybę, tačiau vis tiek taip elgėsi. Tai, kad veika tyčinė, rodo ir pakankamai ilgas laiko tarpas, kurį ši veika truko.

29Skunde apeliantas nurodo, jog byloje neapklausus nukentėjusiosios negalima tinkamai ištirti aplinkybių dėl susidariusios skolos dydžio. Teisėjų kolegija šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą ir atmeta, nes susidariusios skolos tikslus dydis veikos vertinimui kaip nusikalstamos, reikšmės neturi. Svarbu tai, kad inkriminuojamu laikotarpiu nuteistasis, turėdamas realių pajamų, turėdamas realią galimybę mokėti išlaikymą taip kaip priteista teismo, to nedarė, alimentų vaikų išlaikymui nemokėjo, ir tai žymiai prisidėjo prie bendro įsiskolinimo už alimentus padidėjimo. Aplinkybė, kad L. L. nemokėjo alimentų, taip kaip nurodyta teismo, įrodyta anksčiau aptartais duomenimis. Tai pripažino ir pats nuteistasis. Į D. L. sąskaitą ar antstolio sąskaitą tokie pinigai nepervesti. Duomenų, kad tai būtų padaryta grynaisiais taip pat nėra. To neparodė nei L. L., nei D. L.. Jokių kitų duomenų, kad L. L. būtų mokėjęs alimentus, byloje nėra. Nukentėjusioji šias aplinkybes taip pat nurodė tiek protokole-pareiškime, tiek ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, todėl jos apklausa teisme naujų reikšmingų aplinkybių nesuteiktų. Todėl tai, kad nuteistajam nebuvo sudaryta galimybė užduoti nukentėjusiajai klausimus, nepatvirtina, jog buvo pažeista L. L. teisė į gynybą, nes dėl visų kaltinimui reikšmingų aplinkybių bei byloje surinktų įrodymų nuteistasis galėjo pasisakyti teisme, jam buvo suteikta teisė teikti įrodymus bei reikšti prašymus. Be to, pripažįstant L. L. kaltu, nukentėjusiosios parodymai šiuo atveju nebuvo esminiai, bylai reikšmingos aplinkybės įrodytos ir nustatytos kitais aptartais duomenimis, kurių patikimumas teismo tinkamai įvertintas, todėl vien tai, kad nuteistasis neturėjo galimybės užduoti klausimus tiesiogiai nukentėjusiajai, nepatvirtina, jog buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą, teisė į teisingą teismą ir nesudaro pagrindo nuosprendį pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu.

30Atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai, nepažeidžiant BK 20 str., BK 44 str. 6 d. reikalavimų bei nekaltumo prezumpcijos principų, įvertino surinktų duomenų visumą ir pagrįstai pripažino L. L. kaltu, padarius BK 164 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl skundo argumentai dėl netinkamai įvertintų įrodymų, neištirtų aplinkybių, pažeisto nekaltumo prezumpcijos principo, teismo šališkumo ir pažeistos teisės į gynybą bei netinkami pritaikyto baudžiamojo įstatymo, atmetami kaip nepagrįsti.

31Nuosprendis surašytas nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų, išanalizavus surinktų duomenų visumą, todėl skundo argumentai, jog nuosprendyje teismo išvados nemotyvuotos, nurodyta tik teismo nuomone, laikomi nepagrįstais ir yra atmetami.

32Bausmė L. L. skirta teisingai, nepažeidžiant BK 54 str. bei 61 str. reikalavimų. Kolegijos nuomone teismas pagrįstai atsižvelgė ir tinkamai įvertino tai, kad padarytas nusikaltimas nors ir tyčinis, tačiau nesunkus; anksčiau L. L. neteistas, baustas administracine tvarka, tačiau daugiausiai už kelių eismo taisyklių pažeidimus; šuo metu turi naują šeimą, darbą; atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į padarytos veikos pobūdį, pakankamai gerai charakterizuojamą nuteistojo asmenybę, tai, kad nėra nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, teisėjų kolegijos manymu, paskirtoji bausmė – 7 mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, nėra aiškiai per griežta, yra būtina ir pakankama pasiekti BK 41 str. numatytus bausmės tikslus.

33Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl nuteistojo skundas atmetamas, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

34Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Nutarė

35nuteistojo L. L. apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 5. L. L. pagal BK 164 straipsnį nuteistas už tai, kad jis,... 6. Skunde nuteistasis prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m.... 7. Apeliantas teigia, jog byla buvo tiriama šališkai, o nuosprendis formalus,... 8. Apeliantas taip pat teigia, jog skundžiamas nuosprendis neatitinka ir... 9. Apeliantas taip pat teigia, jog pažeisti ir minėto Senato Nutarimo 40.1.1. p.... 10. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė... 11. Nuteistojo L. L. apeliacinis skundas atmetamas.... 12. Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios instancijos... 13. Išanalizavus apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgus į išdėstytas... 14. Vienas iš skundo argumentų yra tai, kad teismas vertindamas 15. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog... 16. BPK 301 17. Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jo teisiamojo... 18. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su skundo argumentu, jog prokurorės... 19. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog subjektyviuosius... 20. Teisėjų kolegija pažymi, jog visi byloje surinkti duomenys, taip pat ir... 21. BK 164 22. Taigi, pripažįstant asmenį kaltu dėl šiame straipsnyje numatytos veikos,... 23. Pareigą L. L. rūpintis nepilnamečiais vaikais... 24. Tai, kad L. L. žinojo apie pareigą išlaikyti vaikus,... 25. Tai, kad L. L. alimentų nemokėjo, patvirtino jis pats,... 26. Aplinkybę, kad L. L. turėjo realią faktinę galimybę... 27. Nors nuteistasis teigė, jog jis buvo sutaręs su D. L.,... 28. Apie tai, kad L. L. veikė tyčia, patvirtina visuma... 29. Skunde apeliantas nurodo, jog byloje neapklausus nukentėjusiosios negalima... 30. Atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog... 31. Nuosprendis surašytas nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų,... 32. Bausmė L. L. skirta teisingai, nepažeidžiant BK 54... 33. Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliacinio skundo motyvais... 34. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1... 35. nuteistojo L. L. apeliacinį skundą atmesti....