Byla 2A-964-492/2010

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės,

2teisėjų Romualdos Janovičienės, Algirdo Auruškevičiaus,

3sekretoriaujant Jonei Markovičiūtei,

4dalyvaujant apeliantei ieškovei I. M., jos atstovui adv. Jonui Butkui,

5atsakovės atstovei adv. Joditai Rapalavičienei,

6viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų I. M. ir I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18-486/2009 pagal ieškovų I. M. ir I. M. ieškinį atsakovams J. R. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia ir nuosavybės teisės pripažinimo, tretieji asmenys E. M. ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

7Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

9patikslinę ieškinio reikalavimus ieškovai I. M. ir I. M. prašė pripažinti iš dalies negaliojančia 1995-02-27 žemės sklypo, esančio ( - ), pirkimo – pardavimo sutartį nuo sudarymo momento dėl atsakovės J. R. pirkėjo teisių į 12659/41184 dalies žemės sklypo, pripažįstant pirkėjo teises ieškovei I. M. į 12659/41184 dalis žemės sklypo ir ieškovui I. M. į 9525/41184 dalį žemės sklypo, adresu ( - ); priteisti 1/10 dalį gyvenamojo namo, esančio ( - ) bei 1/10 dalį pagalbinio pastato, esančio ( - ).

10Nurodė, kad 1995-01-19 Vilniaus miesto valdyba priėmė potvarkį 151V, kuriuo numatė sudaryti su atsakove J. R. 2 000 kv.m. žemės sklypo, esančio ( - ), pirkimo – pardavimo sutartį. 1995-02-27 buvo pasirašyta žemės sklypo, esančio ( - ), pirkimo pardavimo sutartis. Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį už pardavėją pasirašė Naujosios Vilnios seniūnijos atstovas Antanas Baronas, veikiantis pagal Vilniaus miesto valdybos 1993-10-23 potvarkį Nr. 1944V, o už pirkėją pasirašė J. R.. Pirkimo – pardavimo sutartį patvirtino Vilniaus miesto 19-ojo notarų biuro notarė T. N. Iš prijungtos prie šios civilinės bylos žemės sklypo privatizavimo bylos matyti, kad yra 1992-04-30 J. R. prašymas dėl 20 arų žemės sklypo privatizavimo, yra žemės sklypo įkainavimo aktas bei avansinio mokėjimo pranešimas dėl 41 184 rublių sumokėjimo. Šiame dokumente nurodyta, kad iš J. R. investicinės sąskaitos nurašyta 19 000 rublių, iš I. M. sąskaitos nurašyti 9 525 investiciniai rubliai, o iš I. M. sąskaitos nurašyti 12 659 investiciniai rubliai.

11Lietuvos Respublikos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 str. 3 d. įsakmiai numatė, kad asmuo, kuriam paskirta valstybės vienkartinė išmoka ar kita tikslinė kompensacija, gali ją perleisti tik savo sutuoktiniui, tėvams, vaikams, broliams ir seserims, įrašant lėšas į asmens, kuriam perleidžiama išmoka ar kompensacija, investicinę sąskaitą. Kadangi privatizavimą atlikusi Vilniaus miesto valdyba atsakovę J. R. bei ieškovus I. M. ir I. M. laikė viena šeima, nesant notariškai patvirtinto susitarimo kieno iš šeimos narių vardu turi būti įformintas žemės sklypo pirkimas – pardavimas, 1991-08-09 Vyriausybės nutarimo Nr. 323 4.2 punkto pagrindu žemės sklypas yra bendroji dalinė šeimos narių nuosavybė, kuri dėl neteisėtų notaro veiksmų, pardavėjo ir pirkėjo veiksmų buvo netinkamai įforminta. Ieškovai, būdami artimi atsakovės J. R. giminaičiai, tikėjo, kad bendrai apmokėtas turtas yra bendroji dalinė nuosavybė, nežiūrint į tai, kad jis yra registruotas tik atsakovės J. R. vardu iki to momento, kol J. R. nepareiškė, jog ieškovams I. M. ir I. M. žemės dalis nepriklauso.

12Ieškovai ne tik perleido savo investicinius čekius žemės sklypo pirkimui, tačiau savo lėšomis rekonstravo jame esantį namą, remontavo jį. Po rekonstrukcijos namas tapo per 200 kv.m. ploto, ką patvirtino atlikta namo inventorizacija, nors nekilnojamojo turto registre nurodyta, jog namas yra 94,20 kv.m. ploto. Kadangi gyvenamasis namas buvo pagerintas bendrai tiek atsakovės tiek ieškovės lėšomis bei pastangomis, todėl ieškovei turėtų būti pripažinta bendrosios dalinės nuosavybės teisė į minėtą namą.

13Atsakovė J. R. prašė ieškinio netenkinti, ieškinio reikalavimams taikyti senatį, priteisti iš ieškovų jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sudarant gyvenamojo namo, esančio ( - ), pirkimo – pardavimo sutartį ieškovei buvo devyniolika metų. Ji nuo 1982 m. iki 1986-02-26 mokėsi Vilniaus politechnikume, mokindamasi nedirbo, ją išlaikė atsakovė ir ieškovė savo pajamų neturėjo, o tai paneigia ieškovės teiginį, kad gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai buvo įgyti iš bendrų santaupų. Ieškovės prie ieškinio pridėti čekiai nėra leistini įrodymai, įrodinėjant bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą. Iš pateiktų čekių nėra aišku, kas pirko statybines medžiagas ir kokiu tikslu. Namas buvo remontuojamas ir priestatai statomi J. R. lėšomis. Be to, pastatyti priestatai nėra teisiškai įregistruoti ir įteisinti, laikytini nelegalia statyba, todėl šiuo metu negali būti dėl jų ginčo. Nuo 1986-04-10 ieškovei yra žinoma, kad namą ir ūkinius pastatus atsakovė yra įgijusi asmeninėn nuosavybėn, tačiau nei sandorio, nei teisinės registracijos daugiau nei 20 metų neginčijo, todėl praleido ieškinio senaties terminą.

14Vykdant žemės reformą ir valstybei priklausiusią žemę perleidžiant privačion nuosavybėn, įstatymu buvo suteikta teisė išsipirkti naudojamus valstybinės žemės sklypus. Pagal 1993-07-21 Vyriausybės nutarimą Nr. 550, valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai buvo parduodami privačių namų valdų savininkams. Kadangi namas, esantis ( - ), priklausė atsakovei nuosavybės teise, todėl atsakovė J. R. pagal tuo metu galiojančius įstatymus įgijo subjektinę teisę pirkti valstybinę žemę, skirtą namų valdai, kurią realizavo įstatymo nustatytą tvarka ir terminais. Išperkant iš valstybės žemės sklypą ieškovė savo investicinius čekius padovanojo atsakovei, o atsakovė dovaną priėmė ir panaudojo žemės sklypo įgijimui asmeninėn nuosavybėn. Nuo 1995-02-27 ieškovei buvo žinoma, kad namų valdai skirtą žemės sklypą atsakovė yra įgijusi asmeninėn nuosavybėn ir daugiau nei vienuolika metų neginčijo nei sutarties, nei teisinės registracijos, todėl praleido ieškinio senaties terminą, kurį atsakovė prašo taikyti.

15Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad vykstant privatizacijai, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-07-21 nutarimą Nr. 550 bei 1994-06-21 nutarimo Nr. 500 redakciją, valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai buvo parduodami privačių namų savininkams, faktiško valdos dydžio. Kadangi namas, esantis ( - ), nuosavybės teise priklausė J. R., tai ji įgijo teisę šio nutarimo pagrindu pirkti valstybinę žemę, skirtą namų valdai. Privatizuojant ginčo žemės sklypą, esantį ( - ), nebuvo pateikta rašytinio susitarimo, kad jį nori pirkti keli asmenys, todėl, remiantis prašymu, paminėtas žemės sklypas pagrįstai buvo parduotas atsakovei J. R. Kad ginčo žemės sklypui pirkti buvo panaudoti ieškovų investiciniai čekiai, nepatvirtino aplinkybės, kad ieškovai būtų išreiškę valią įsigyti žemės sklypo dalį ir neįrodo, kad jie turėjo tokią teisę. Be to, ieškovų reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, kadangi jiems buvo žinoma apie žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymą nuo jo sudarymo momento. Reikalavimas priteisti 1/10 dalį namo ir 1/10 dalį pagalbinio pastato, esančių ( - ), netenkintinas, nes ieškovai iš viso nenurodė kokiu pagrindu jie prašo priteisti šį turtą.

16Trečiasis asmuo E. M. prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad ieškovų I. M. ir I. M. reikalavimai pagrįsti.

17Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad ginčas vyksta tarp kelių fizinių asmenų, o Lietuvos Respublika neatsako už notarų veiksmų neteisėtumą, neturi pareigos atlyginti žalą dėl jų veiksmų, kurie buvo atlikti po 1992-09-15. Todėl neturėtų būti įtraukta šioje byloje trečiuoju asmeniu.

18Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinio netenkino. Priteisė iš ieškovų I. M. ir I. M. atsakovės J. R. naudai 1 000 Lt advokato pagalbai apmokėti (iš kiekvieno po 500 litų) bei 74,46 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą (iš kiekvieno po 37,23 Lt).

19Nurodė, kad namų valdos žemės sklypo privatizavimas vyko remiantis Privatizavimo įstatymo Nr. 1-1607 nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 ir 1993-07-21 nutarimu Nr. 550, pagal kurį valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai buvo parduodami privačių namų valdų savininkams. Kadangi namas ir ūkiniai pastatai, esantys ( - ), nuosavybės teise priklausė atsakovei J. R., todėl būtent ji įgijo subjektinę teisę pirkti valstybę žemę, skirtą namų valdai. Išperkant valstybinį žemės sklypą, esantį( - ), iš ieškovės I. M. investicinės sąskaitos buvo nurašyti 12 659 rubliai, o iš I. M. sąskaitos nurašyti 9 525 investiciniai rubliai, kuriais buvo atsiskaityta už perkamą žemės sklypą. Tačiau ieškovų investicinių čekių panaudojimas žemės sklypo pirkimui visiškai nepatvirtino aplinkybės, kad ieškovė I. M. būtų išreiškusi valią įsigyti nuosavybės teise namų valdai skirto žemės sklypo dalį bei neįrodo, kad ieškovė turėjo tokia teisę. Byloje nepaneigtas atsakovės J. R. teiginys, kad privatizuojant žemės sklypą jos dukra – ieškovė I. M. savo investicinius čekius atsakovei padovanojo, o atsakovė dovaną priėmė ir panaudojo investicinius čekius žemės sklypui išpirkti. Teismas taikė šiems ieškinio reikalavimams ieškinio senatį, nes ieškovams nuo 1995-02-27 buvo žinoma, kad namų valdai skirtą žemės sklypą atsakovė yra įgijusi asmeninėn nuosavybėn, tačiau jie daugiau nei vienuolika metų neginčijo valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties bei teisinės registracijos atsakovės vardu, svarbių šio termino praleidimo priežasčių nenurodė.

20Netenkindamas reikalavimų priteisti 1/10 dalį gyvenamojo namo ir 1/10 dalį pagalbinio pastato priteisimo, teismas nurodė, kad I. M. nepateikė teismui nei susitarimo pirkti namą bendrosios dalinės nuosavybės teise, nei jo rekonstrukcijos teisėtumą patvirtinančių dokumentų, nei kad rekonstrukcija buvo atlikta ieškovės šeimos lėšomis. Aplinkybė, kad ieškovė su šeima gyvena ir naudojasi atsakovei nuosavybės teise priklausančiu namu visiškai neįrodo, kad šiuo pagrindu ieškovė įgijo nuosavybės teisę į gyvenamojo namo dalį ir ūkinius pastatus. Ieškovės prie ieškinio pateikti rašytiniai įrodymai nėra leistini įrodymai, įrodinėjant bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą. Iš pateiktų pirkimo čekių, kvitų, krovinių važtaraščių ir t.t. (1 t., b.l. 4-93) nėra aišku, kas pirko statybines medžiagas, kokiu tikslu bei kur tos statybines medžiagos buvo panaudotos. Liudytojo A. R. parodymai nepatvirtina pinigų dovanojimo sandorio tarp A. R. ir J. R., nes nėra dovanojimo faktą patvirtinančios rašytinės sutarties, kuri pagal 2000 metais galiojusio 1964 m. LR CK 58 str. 2 d. buvo reikalinga tokiam sandoriui patvirtinti. Namas, esantis ( - ), buvo rekonstruotas ir jo plotas padidintas be atitinkamų leidimų, projektų ir suderinimų, tai yra nelegali statyba, kuri nėra legalizuota bei įregistruota nekilnojamojo turto registre, todėl negali būti sprendžiamas klausimas dėl nelegalios statybos padalijimo arba nelegalios statybos nuosavybės pripažinimo.

21Apeliaciniu skundu ieškovai I. M. ir I. M. prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žemės sklypo dalies priteisimo ieškovams; CPK 326 str. 1 d. 2 p. pagrindu panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2029 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus patenkinti.

22Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, netinkami vertino įrodymus. Nei išperkant žemės sklypą, nei rekonstruojant gyvenamąjį namą tarp ieškovų ir atsakovės J. R. nebuvo sudarytos sutartys, tačiau tarp jų susiklostę teisiniai santykiai turėtų būti laikomi kvazisutartiniais. Faktai, kad ieškovai nepervedė valstybės vienkartinių išmokų į J. R. investicinę sąskaitą, nebuvo atidaryta bendra šeimos investicinė sąskaita įrodo, kad dėl investicinių čekių tarp ieškovų ir atsakovės J. R. nebuvo ir negalėjo būti dovanojimo teisinių santykių. Ginčijama žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis laikytina niekiniu sandoriu, nes sudaryta pažeidžiant imperatyvias Privatizavimo įstatymo nuostatas. Atsižvelgiant į tai, savivaldybė, padariusi civilinį deliktą, įgijo prievolę atlyginti ieškovams. Atlyginimo dydis yra 22184/41184 dalis 20 arų žemės sklypo. Apeliantai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį, nors pagal Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato 2002-12-20 nutarimą Nr. 39 20.7 p., turėjo nustatyti, ar nėra pagrindo senaties terminui atnaujinti. Iki 2006-05-23, kuomet J. R. pareikalavo I. M. ir jos šeimos narių išsikėlimo iš namo, kas reiškė ir naudojimosi žeme pasibaigimą, ieškovams nebuvo pagrindo reikšti ieškinį. Atsižvelgiant į tai, 2006-05-23 turėtų būti laikoma CK 1.127 str. 1 d. numatyta teisės į ieškinį atsiradimo diena. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas liudytojo A. R. parodymus, padarė klaidą dėl parodymų esmės. Šioje byloje nėra nagrinėjama, buvo ar nebuvo pinigų dovanojimo faktas. Abi šio dovanojimo santykio šalys patvirtino, kad dovanojimo faktas buvo. Atmesti šiuos parodymus dėl to, kad nėra rašytinės dovanojimo sutarties, neteisinga ir neprotinga. Pirmosios instancijos teismas, netenkinęs ieškovų prašymo informuoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją apie nelegalias statybas, pasielgė neteisingai ir neprotingai.

23Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė J. R. prašė apeliacinio skundo netenkinti, palikti galioti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimą, priteisti iš ieškovų apeliacinio proceso metu turėtas bylinėjimosi išlaidas.

24Nurodė, kad jokio atsakovės susitarimo įgyti ginčo pastatus kartu su I. M. bendrosios dalinės nuosavybės teise, nebuvo. Priešingai, ji savo teisės prisidėti prie nuosavybės įgijimo aiškiai atsisakė ir pirkimo – pardavimo sutarties bei teisinės gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų registracijos atsakovės vardu daugiau nei 20 m. neginčijo. Nors ieškovai nurodė namo rekonstrukcijai panaudoję savo lėšas, tačiau vien tai, nesant su atsakove jokio susitarimo, neleidžia daryti išvados, kad ieškovai yra ginčijamo namo bendrasavininkiai. Liudytojo A. R. parodymai apie pinigų dovanojimą nėra pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Kadangi ginčo namo rekonstrukcija nėra legalizuota, dalies ginčo pastatų priteisimas negali būti nagrinėjamas.

25Įsigyjant žemės sklypą, ieškovai valios jį įsigyti nereiškė, jokio susitarimo dėl žemės sklypo įsigijimo su ieškovais nebuvo, todėl ieškovai nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą neįgijo ir jo bendrasavininkais netapo. Be to, nebūdami namų valdo savininkais, teisės įsigyti valstybinės žemės sklypą jie apskritai neturėjo. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo tenkinti esminiai teisės aktų reikalavimai, faktas, kad 41 184 rublių suma už aptariamą žemės sklypą buvo dalinai nurašyta ne tik iš atsakovės, bet ir iš ieškovų investicinių sąskaitų, reikšmės sprendžiant dėl jų teisės į atsakovei priklausančią nuosavybę, reikšmės neturi. Nors apeliantai nurodė, kad investicinių čekių, kuriais buvo apmokėta dalis žemės sklypo, atsakovei nedovanojo, tačiau šios aplinkybės jokiais objektyviais duomenimis nepaneigė, pretenzijų dėl to niekada nereiškė, namų valdos įsigijimo daugiau nei 11 m. neginčijo. Jokių svarbių priežasčių, dėl kurių ieškovai viso ieškinio senaties termino laikotarpiu negalėjo kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių, nebuvo. Nors ieškovai teigė, kad tarp jų ir atsakovės susiklostę teisiniai santykiai neleido jiems manyti būsiant tokį jų teisių pažeidimą, tačiau tai, kad jie neturi jokių teisių į ginčo turtą, žinojo ir galimas to pasekmes galėjo ir turėjo numatyti. Įrodymus teismas vertino tinkamai, įvertinęs tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visetą.

26Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad ginčas vyksta tarp kelių fizinių asmenų, o Lietuvos Respublika neatsako už notarų veiksmų neteisėtumą, neturi pareigos atlyginti žalą dėl jų veiksmų, kurie buvo atlikti po 1992-09-15.

27Ieškovų I. M. ir I. M. apeliacinį skundą atsisakytina tenkinti.

28Atsakovė J. R. 1986-04-10 sudarė pirkimo – pardavimo sutartį su Vilniaus m. Naujosios Vilnios LDT VK, kuria nupirko namų valdą, esančią ( - ), susidedančią iš gyvenamojo namo bendro naudingo ploto 92,86 kv.m., tame tarpe gyvenamojo ploto – 56 kv.m., dviejų ūkinių pastatų ir 2 200 kv.m. ploto žemės sklypo (t. 1, l. 107). Namų valdos įsigijimo metu ieškovė I. M. studijavo Vilniaus politechnikume (1982 m. – 1986 m.), buvo motinos išlaikoma ir savarankiškų pajamų neturėjo (t. 1, l. 122). Vilniaus notarų kontorai ieškovė 1986-04-10 pateikė pareiškimą, kuriuo atsisakė pirkti namą ir sutiko, kad jį įgytų atsakovė, jos motina (t. 2, l 49). Taigi šiuo sandoriu nuosavybės teises į 92,86 kv.m. gyvenamąjį namą, du ūkinius pastatus ir namų valdos paskirties žemės sklypą įgijo viena atsakovė, ieškovės teisės šiuo sandoriu nebuvo pažeistos, ir nėra jokio faktinio nei teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisių į 1/10 dalį gyvenamojo namo ir ūkio pastatų pripažinimo ieškovei I. M.. Jos argumentas, kad namas buvo įsigytas iš bendrų lėšų, niekuo nepagrįstas, nes tuo metu ji neturėjo savarankiškų pajamų. Kai nėra nustatytas ieškovės I. M. teisių pažeidimas, nėra pagrindo svarstyti su senaties termino taikymu susijusius klausimus (CK 1.124 str.). Kitos ieškovų nurodytos aplinkybės, kad jie savo darbu ir lėšomis prisidėjo prie gyvenamojo namo rekonstrukcijos, taip pat negali būti pagrindu jiems pripažinti nuosavybės teises į dalį gyvenamojo namo, nors namo plotas ženkliai padidėjo, jis buvo iš esmės atnaujintas. Ieškovai pripažino, kad rekonstrukcija buvo atlikta be statybos leidimo ir projekto, namo ploto padidėjimas ir pagerinimai nėra įregistruoti, nors darbai buvo atliekami kartu su atsakove ir esant jos pritarimui, rašytinių susitarimų dėl galimo namo pasidalijimo po rekonstrukcijos tarp šalių nebuvo. Tokios faktinės aplinkybės užkerta kelią ieškovams reikalauti pripažinti nuosavybės teisę į dalį nekilnojamojo turto, nes nesudaro įstatymuose numatytų teisėtų nuosavybės teisių atsiradimo pagrindų (CK 4.47 str.). Taigi pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovai nepateikė leistinų įrodymų apie dalinės nuosavybės sukūrimą, yra objektyvios ir pagrįstos, apeliantų argumentai jų nepaneigia. Liudytojo A. R. parodymai šioje byloje negali būti vertinami ir neturi reikšmės, nes nėra teisinių pagrindų nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą įgijimui (statybos leidimo, projekto, įstatymo reikalaujamos formos šalių susitarimo dėl pasidalijimo rekonstruotu namu ir kt.). Ieškovai, manydami, kad savo lėšomis iš esmės pagerino atsakovės turtą, savo teises galėtų ginti kitais įstatyme numatytais būdais, pavyzdžiui, reikalaudami tokio pagerinimo išlaidų atlyginimo. Tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir dėl to teismui nėra pagrindo svarstyti ieškovų indėlio į turto pagerinimą dydžio.

29Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 6 str. ir 8 str. nustatė, kad ne žemės ūkio veiklai (namų valdoms) miestuose žemė Lietuvos piliečiams turėjo būti parduodama LR Vyriausybės nustatyta tvarka. Valstybinės žemės sklypo Pavilnio g. 26, Vilniuje, pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu galiojęs LR Vyriausybės 1993-07-21 nutarimas Nr. 550 6.1 p. nustatė, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai galėjo būti parduodami privačių namų valdų savininkams. Atsakovė, būdama tinkamu subjektu – teisėta privačios namų valdos savininke ir realizavo šią teisę, 1995-02-27 sudarė 2 000 kv.m. žemės sklypo ( - ), pirkimo – pardavimo sutartį. Vilniaus miesto valdyba 1995-01-19 potvarkiu Nr. 151 V „Dėl žemės sklypų pardavimo ne aukciono tvarka privačių namų valdų savininkams pagal Vilniaus miesto vyriausiojo architekto išvadas“ nusprendė parduoti privačių namų valdų savininkams, tame tarpe atsakovei, teisėtai naudojamus žemės sklypus, nekeičiant valdų paskirties (priv. byla, l. 7-9). Ieškovai nebuvo namų valdos žemės sklypo savininkais, todėl negalėjo būti laikomi tinkamais subjektais įgyti dalį ginčo namų valdos žemės sklypo iš valstybės. Vien dėl šios priežasties jų teisė sudarant žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorį negali būti laikoma pažeista (nes tokios teisės neturėjo) ir negali būti tenkinamas jų ieškinio reikalavimas dėl nuosavybės teisių pripažinimo į dalį namų valdos žemės sklypo. Kai nėra nustatytas asmens teisių pažeidimas, analogiškai nėra pagrindo svarstyti su senaties termino taikymus susijusius klausimus (CK 1.124 str.). Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų ieškovų teiginį, kad su atsakove siekė kartu įsigyti nuosavybės teisėmis žemės sklypą. Ieškovų vienašališki paaiškinimai, kai nėra įstatyme numatytos formos susitarimų, ir kai atsakovė nesutinka su reikalavimais, neturi įrodomosios galios. Pati situacija, kad ieškovai su atsakove gyveno kartu viename name, naudojosi žemės sklypu ir jį prižiūrėjo nėra pagrindas nuosavybės teisei į šį žemės sklypą atsirasti. Ieškovai aplinkybės, kad savo investicinius čekius panaudojo ginčo namų valdos žemės sklypo įsigijimui su sąlyga, kad bus žemės sklypo bendraturčiais, byloje neįrodė. Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 str. 3 d. numatė, kad asmuo, kuriam paskirta valstybės vienkartinė išmoka ar kita tikslinė kompensacija, gali ją perleisti savo sutuoktiniui, tėvams, vaikams, broliams ir seserims, įrašant lėšas į asmens, kuriam perleidžiama išmoka ar kompensacija, investicinę sąskaitą. Apeliantai teigia, kad jų investicinės lėšos buvo ne įrašytos į atsakovės (ieškovės motinos) investicinę sąskaitą, bet buvo pervestos tiesiogiai apmokėti už perkamą iš valstybės žemės sklypą, dėl jie įgijo teisę į atitinkamą žemės sklypo dalį, pats žemės sklypo pirkimo pardavimo sandoris, kai jame savininke nurodyta tik atsakovė, dėl aukščiau nurodyto įstatymo reikalavimų, kurie laikytini imperatyviais, pažeidimo, laikytinas niekiniu. Tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini. Kaip jau buvo minėta aukščiau, ieškovai negalėjo būti namų valdos žemės sklypo įsigijimo iš valstybės subjektais, tokį subjektiškumą lemia įstatyme numatyta sąlyga – buvimas namų valdos savininku, bet ne lėšų mokėjimas už kito asmens perkamą daiktą. Mokėjimo pranešime už perkamą žemės sklypą ( - ) pirkėja yra nurodyta atsakovė J. R. (t.1, l. 130), todėl laikytina, kad ieškovų investiciniais čekiais tik buvo sumokėta dalis žemės sklypo kainos. Aukščiau aptartas investicinių čekių panaudojimo būdas neprieštaravo imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Atsakovė teigia, kad ieškovai savo investicinius čekius perleido jai neatlygintinai, savo ruožtu ieškovai leistinais įrodymais tokio teiginio nepaneigė. Priešingai, civilinėje byloje nustatyti faktai, kad šalys gyveno tame pačiame name, naudojosi žemės sklypu, kartu prižiūrėjo turtą, tik patvirtina, kad neatlygintinis investicinių čekių perdavimas atsakovei (dovanojimas) tuo metu atitiko visų šalių interesus ir išreiškė jų tikrąją valią. Vėliau tapę konfliktiškais šalių santykiai negali būti ta aplinkybe, pagrindu, suteikiančiu teisę keisti anksčiau išreikštą valią.

30Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes byloje, objektyviai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir civilinio proceso teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

31Kadangi nėra tenkinamas apeliacinis skundas, iš ieškovų priteistina lygiomis dalimis atsakovei 500 Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme, ir į valstybės biudžetą 852 Lt žyminio mokesčio, nuo kurio buvo atleisti paduodant apeliacinį skundą bei 12,75 Lt procesinių dokumentų siuntimo apeliacinėje instancijoje išlaidų (CPK 98 str., 96 str., 88 str. 1 d. 1 p.).

32Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

Nutarė

33Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovų I. M. ir I. M. lygiomis dalimis atsakovei J. R. 500 Lt (po 250 Lt iš kiekvieno) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir į valstybės biudžetą 852 Lt (po 426 Lt iš kiekvieno) žyminio mokesčio išlaidų bei 12,75 Lt (po 6,38 Lt iš kiekvieno) teismo procesinių dokumentų siuntimo apeliacinėje instancijoje išlaidų.

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teisėjų Romualdos Janovičienės, Algirdo Auruškevičiaus,... 3. sekretoriaujant Jonei Markovičiūtei,... 4. dalyvaujant apeliantei ieškovei I. M., jos atstovui adv. Jonui Butkui,... 5. atsakovės atstovei adv. Joditai Rapalavičienei,... 6. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 9. patikslinę ieškinio reikalavimus ieškovai I. M. ir I. M. prašė pripažinti... 10. Nurodė, kad 1995-01-19 Vilniaus miesto valdyba priėmė potvarkį 151V, kuriuo... 11. Lietuvos Respublikos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 str.... 12. Ieškovai ne tik perleido savo investicinius čekius žemės sklypo pirkimui,... 13. Atsakovė J. R. prašė ieškinio netenkinti, ieškinio reikalavimams taikyti... 14. Vykdant žemės reformą ir valstybei priklausiusią žemę perleidžiant... 15. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė ieškinio... 16. Trečiasis asmuo E. M. prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad ieškovų I. M.... 17. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė ieškinio... 18. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimu... 19. Nurodė, kad namų valdos žemės sklypo privatizavimas vyko remiantis... 20. Netenkindamas reikalavimų priteisti 1/10 dalį gyvenamojo namo ir 1/10 dalį... 21. Apeliaciniu skundu ieškovai I. M. ir I. M. prašė atnaujinti praleistą... 22. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės... 23. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė J. R. prašė apeliacinio skundo... 24. Nurodė, kad jokio atsakovės susitarimo įgyti ginčo pastatus kartu su I. M.... 25. Įsigyjant žemės sklypą, ieškovai valios jį įsigyti nereiškė, jokio... 26. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos... 27. Ieškovų I. M. ir I. M. apeliacinį skundą atsisakytina tenkinti.... 28. Atsakovė J. R. 1986-04-10 sudarė pirkimo – pardavimo sutartį su Vilniaus... 29. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 6 str. ir 8 str. nustatė, kad... 30. Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė visas... 31. Kadangi nėra tenkinamas apeliacinis skundas, iš ieškovų priteistina... 32. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str.... 33. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti...