Byla A-756-317-14
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui (tretieji suinteresuoti asmenys Zarasų rajono savivaldybės administracija, M. J.-D.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas V. D. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2–6), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Utenos RAAD) 2012 m. lapkričio 19 d. raštą Nr. S/tp-422/S-1029 „Dėl sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti“ (toliau – ir Raštas Nr. S/tp-422/S-1029); 2) įpareigoti atsakovą pagal Zarasų rajono savivaldybės Teritorijų planavimo skyriaus 2012 m. lapkričio 13 d. prašymą Nr. TS-387 išduoti planavimo sąlygas žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), esančio Zarasų rajone, ( - ) seniūnijoje, ( - ) kaime (toliau – ir ginčo žemės sklypas), kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti.

5Pareiškėjas ir jo sutuoktinė M. J.-D. lygiomis dalimis nuosavybės teise valdo žemės sklypą, kadastro Nr. ( - ), esantį Zarasų rajone, ( - ) seniūnijoje, ( - ) kaime. Jam asmeninės nuosavybės teise priklauso ginčo žemės sklype esantys statiniai – administracinės paskirties šiltnamių ūkio pastatas, šiltnamis, vandentiekio bokštas. 2012 m. lapkričio 12 d. nustatyta tvarka pareiškėjas kreipėsi į Zarasų rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo skyrių (toliau – ir Teritorijų planavimo skyrius), prašydamas išduoti ginčo žemės sklypo planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti. Teritorijų planavimo skyrius 2012 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. TS-399 pareiškėją informavo, kad planavimo sąlygų sąvado kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti išduoti negali, kadangi Utenos RAAD pateikė Raštą Nr. S/tp-422/S-1029, kuriame nurodė priežastis, dėl kurių planavimo sąlygos neišduodamos. Pareiškėjo manymu, Utenos RAAD atsisakymas išduoti planavimo sąlygas yra nepagrįstas ir neteisėtas, paremtas netinkamu ir neišsamiu situacijos įvertinimu bei neteisingu teisės aktų nuostatų taikymu. Atsakovui pateikti duomenys patvirtino, jog ginčo žemės sklypas yra Zarasų rajono savivaldybės ( - ) kaimo teritorijoje, o ne už jo. Dėl šios priežasties Utenos RAAD neturėjo pagrindo taikyti ginčijamo Rašto Nr. S/tp-422/S-1029 išdavimo metu galiojusio Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (toliau – ir Specialiosios sąlygos), 127.9.1 punkte įtvirtinto draudimo. Išvada, kad ginčo žemės sklype galimybės parinkti vietą ūkininko sodybai nėra, prieštarauja ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotam nuosekliam Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punkto nuostatų aiškinimui, pagal kurį sąvoka „kaimas“ negali būti suprantama tik kaip urbanizuota, t. y. statiniais užstatyta teritorija. Nekilnojamojo turto registro duomenys apie nekilnojamojo daikto buvimo vietos adresą neabejotinai patvirtina, kad ginčo žemės sklypas yra ( - ) kaimo teritorijoje.

6Pareiškėjo V. D. ir trečiojo suinteresuoto asmens M. J.-D. atstovė – advokatė K. M., teismo posėdžio metu pateikė rašytinius paaiškinimus dėl skundo reikalavimų (I t., b. l. 137–143). Atstovė nurodė, kad V. D. tikslas yra nuosavybės teise valdomame žemės sklype esančių statinių pagrindu įkurti ūkininko sodybą su gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais. Atsakovas šioje teritorijos planavimo stadijoje tėra įgaliotas įvertinti, ar apskritai galima konkrečioje teritorijoje parinkti vietą ūkininko sodybai ir neprivalo svarstyti ateityje vyksiančių planavimo procedūrų perspektyvos. Nors nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Specialiųjų sąlygų 127.9 punkto redakcija, tačiau ginčo teisiniams santykiams turi būti taikoma iki nurodytos datos galiojusių Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punkto nuostatos, kadangi V. D. dėl planavimo sąlygų kreipėsi dar 2012 m. lapkričio mėnesį. Tai aiškiai nurodyta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 1122 3 punkte.

7Atsakovas Utenos RAAD su skundu nesutiko ir atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 78–82) prašė jo netenkinti.

8Paaiškino, kad V. D. projektavimo sąlygos kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti buvo neišduotos, remiantis pateiktais dokumentais nustačius, kad projektuojant ginčo sklype ūkininko sodybą, bus pažeisti teisės aktų reikalavimai. Raštas Nr. S/tp-422/S-1029 tėra tarpinis dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, nes tokio pobūdžio pasekmes sukelia Zarasų rajono savivaldybės administracijos 2012 m. lapkričio 22 d. raštas Nr. TS-399. Be to, rengiant atsiliepimą į V. D. skundą, buvo nustatyti tam tikri neatitikimai Nekilnojamojo turto registro skirtingo laikotarpio išrašuose apie tai, kokiam ginčo žemės sklypo plotui yra taikomos specialiosios sąlygos, vidutinės rinkos nustatymo datos, nenurodyti duomenys apie mišką (I t., b. l. 78–82).

9Utenos RAAD atstovė A. K.-Ž. paaiškino, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą administracinį aktą, atsižvelgė į tai, jog kaimo, kuriame yra ginčo žemės sklypas, teritorijai nėra parengto ir galiojančio planavimo dokumento, kuriame būtų numatytos statybos, bei rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos išaiškinimu dėl Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punkto taikymo, pagal kurį pareiškėjo sklype statyba negalima. Pareiškėjo pateiktuose dokumentuose esantys duomenys buvo įvertinti kaip nepilni ir neišsamūs, ir tai sudarė pagrindą neišduoti planavimo sąlygų.

10Atsakovo atstovė L. J. papildomai paaiškino, kad V. D., prašydamas projektavimo sąlygų ūkininko sodybos vietai parinkti, nenurodė, ką jis ketina daryti su žemės sklype esamais pastatais – nėra nusprendęs, kokio pobūdžio ūkininko ūkio veikla jis užsiims steigiamoje sodyboje, nenurodė, kokioje žemės sklypo vietoje bus išdėstyta ūkininko ūkio sodyba, kad jame yra nebaigtų statyti ir nenaudojamų statinių, kaip šie objektai bus susiję su kuriama ūkininko sodyba. Be to, pareiškėjo pateikti duomenys apie žemės sklypą nebuvo visiškai tikslūs. Utenos RAAD, išnagrinėjęs pateiktus dokumentus, nustatė, kad žemės sklypo, esančio ( - ) ežero pusiasalyje, nuosavybės teisę patvirtinančiuose dokumentuose nebuvo įrašytos specialios žemės ar miško naudojimo sąlygos, susijusios su vandens telkinių apsaugos juostomis ir zonomis. Tikslinant šiuos duomenis Nacionalinėje žemės tarnyboje, buvo gauta informacija, kad duomenys apie žemės sklypui nustatytus apribojimus buvo klaidingi ir yra ištaisyti. Pareiškėjas nėra patikslinęs Nekilnojamojo turto registro duomenų apie žemės sklypui taikomas nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos ir apsaugos zonos specialiąsias sąlygas. Taip pat nėra jokių konkrečių duomenų, jog V. D. žemės sklypas yra kaimo teritorijoje.

11Trečiasis suinteresuotas asmuo Zarasų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 22–24) nurodė, jog teismui nustačius, kad ginčo žemės sklypui Specialiųjų sąlygų 127.9 punkte nustatytas draudimas netaikomas, su V. D. skundu sutiks.

12Zarasų rajono savivaldybės administracijos atstovė A. T. teismo posėdyje laikėsi pozicijos, jog tik nuo Utenos RAAD sprendimo priklauso, ar V. D. bus išduotos projektavimo sąlygos. Iš pareiškėjo 2012 m. lapkričio 12 d. prašymo bei pridėtų dokumentų buvo išsiaiškinta, jog V. D. nuosavybės teise valdomame žemės sklype siekia įkurti ūkininko ūkį, todėl ir kreipėsi su prašymu išduoti planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti. Apsvarsčius tokį pareiškėjo prašymą, buvo parengta paraiška projektavimo sąlygoms rengti ir kreiptasi į atsakingas institucijas. Pagal Zarasų rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 3 d. sprendimu patvirtintą Zarasų rajono savivaldybės bendrąjį planą, ( - ) kaimo teritorijoje V. D. planuojama ūkininko ūkio statinių statyba yra galima.

13II.

14Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu (I t., b. l. 184–190) skundą patenkino: panaikino Utenos RAAD 2012 m. lapkričio 19 d. raštą Nr. S/tp-422/S-1029 ir įpareigojo atsakovą pagal Zarasų rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo skyriaus 2012 m. lapkričio 13 d. prašymą Nr. TS-387 išduoti planavimo sąlygas, reikalingas žemės sklype, kadastro Nr. ( - ), esančiame Zarasų r., ( - ) sen., ( - ) kaime, rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko sodybos vietai parinkti.

15Teismas iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko duomenų nustatė, kad Zarasų rajone, ( - ) seniūnijoje, ( - ) kaime esančio žemės ūkio paskirties 3,0647 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), ½ dalis asmeninės nuosavybės teisėmis pagal 2009 m. rugpjūčio 21 d. dovanojimo sutartį, reg. Nr. 8623, priklauso pareiškėjui V. D., o šio sklypo ½ dalis – asmeninės nuosavybės teisėmis pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. dovanojimo sutartį, reg. Nr. TJN-4250, priklauso M. J.-D. (b. l. 36–39, 95–102). Be to, V. D. asmeninės nuosavybės teise valdo šiame žemės sklype esančius administracinės paskirties šiltnamių ūkio pastatą, unikalus Nr. ( - ); šiltnamį, unikalus Nr. ( - ), ir vandentiekio bokštą, unikalus Nr. ( - ) (b. l. 14–15). Pareiškėjas nuo 2011 m. birželio 10 d. yra įregistravęs ūkininko ūkį, kurio buvimo vieta – Zarasų rajonas, ( - ) kaimas (b. l. 35). Pareiškėjo V. D. įgaliotas atstovas 2012 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į Zarasų rajono savivaldybės administraciją su prašymu išduoti planavimo sąlygų sąvadą, reikalingą rengiant kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, kurio tikslas – parinkti ūkininko sodybos vietą, prie jo pridėjo ir nustatytų dokumentų kopijas (b. l. 27, 28, 35–43). Teritorijų planavimo skyrius 2012 m. lapkričio 13 d. parengė Paraišką sąlygoms rajono lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentui rengti ir 2012 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. TS-387 kreipėsi į keturias institucijas, tarp jų – ir į atsakovą – Utenos RAAD, prašydamas pateikti V. D. sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti, pridėjo pareiškėjo atstovo pateiktus dokumentus (b. l. 25, 26). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyrius ir Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyrius planavimo sąlygas rajono lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentui rengti išdavė, o Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Utenos teritorinis padalinys pranešė, kad planavimo sąlygų apskritai nenustato (b. l. 31-33). Atsakovas Utenos RAAD 2012 m. lapkričio 19 d. Raštu Nr. S/tp-422/S-1029 „Dėl sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti“ informavo Teritorijų planavimo skyrių, kad galimybės ginčo sklype parinkti vietą ūkininko sodybai nėra, kadangi šis sklypas patenka į ( - ) ežero vandens telkinio apsaugos zonos teritoriją, kurioje veiklą reglamentuojantis Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punktas riboja naujų gyvenamųjų namų, vasarnamių, ūkininko ūkio ir kitų pastatų statybą (b. l. 30). Teritorijų planavimo skyrius, remdamasis šiuo dokumentu, 2012 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. TS-399 pareiškėjui pranešė, kad planavimo sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti negali išduoti (b. l. 29).

16Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Utenos RAAD atsisakymo išduoti projektavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti yra kilęs teritorijų planavimo teisinių santykių srityje.

17Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymas suteikia ūkininkui teisę nerengiant detaliųjų planų statyti vieną ūkininko sodybą žemės ūkio paskirties žemėje, išskyrus miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtose teritorijose (2008 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. X-1420 redakcija, 11 str. 1 d.). Taip pat ši teisės norma nustato, kad ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatai turi būti statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 hektaro ploto. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-476/D1-429 patvirtintų Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7.3 punktas (Žemės ūkio ministro ir Aplinkos ministro 2008 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. 3D-513/D1-495 redakcija) numato, kad ūkininko sodybos vietai parinkti yra rengiamas kaimo plėtros žemėtvarkos projektas. Specialios nuostatos, reglamentuojančios kaimo plėtros žemėtvarkos projekto ūkininko sodybos vietai parengti rengimą, šio projekto sprendinius, ūkininko sodybos teritorijos ir ploto nustatymą bei kitas sąlygas, yra išdėstytos Taisyklių skirsnio „Kaimo plėtros žemėtvarkos projektas ūkininko sodybos vietai parinkti“ 451 – 456 punktuose. Taisyklių 454.2 punktas nurodo, kad ūkininko sodybos teritorija ir plotas nustatomi atsižvelgiant į ūkinės veiklos pobūdį, nurodytą planavimo organizatoriaus prašyme, planavimo sąlygų sąvadą, teritorijos planavimą statiniams išdėstyti reglamentuojančių teisės aktų, tarp jų – ir Specialiųjų sąlygų, nuostatas.

18Atsakovas, spręsdamas dėl Teritorijų planavimo skyriaus prašymo pateikti V. D. sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti, savo valią, kad ginčo žemės sklype nėra galimybės parinkti ūkininko sodybai vietą, nurodė Rašte Nr. S/tp-422/S-1029. Teismo vertinimu, šis dokumentas yra viešojo administravimo subjekto individualus administracinis aktas jo kompetencijai priskirtu klausimu. Atsižvelgus į Taisyklių 16.2 punktą, daroma išvada, kad Utenos RAAD privalėjo dalyvauti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto ūkininko sodybos vietai rengimo procese – išduoti planavimo sąlygas, kurios yra būtinos planavimo sąlygų sąvado išdavimui bei paties įvardinto projekto rengimui. Taigi, atsakovui atsisakius išduoti planavimo sąlygas, atsiranda teisiškai reikšmingos pasekmės – Zarasų rajono savivaldybės administracija neturi pagrindo pareiškėjui išduoti planavimo sąlygų sąvado. Darydamas išvadą, kad pareiškėjo ginčijamas Raštas Nr. S/tp-422/S-1029 yra individualus administracinis aktas, teismas atsižvelgia ir į LVAT formuojamą teisminę praktiką dėl regiono aplinkos apsaugos departamento rašto, kuriuo atsisakoma išduoti planavimo sąlygas, vertinimo (2012 m. spalio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A585-1717/2012).

19Utenos RAAD savo sprendimą, kad ginčo žemės sklype nėra galimybės parinkti ūkininko sodybai vietos, grindė jo priėmimo metu galiojusio Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punkto nuostatomis. Teismas, spręsdamas bylos nagrinėjimo metu kilusį ginčą dėl teisės normos taikymo laike, atsižvelgia į tai, kad Utenos RAAD Rašto Nr. S/tp-422/S-1029 priėmimo metu galiojo Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punktas, kurio redakciją nustatė Vyriausybės 1996 m. gegužės 6 d. nutarimas Nr. 531 ir 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas Nr. 1031. Vyriausybei priėmus 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimą Nr. 1122, nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja redakcija išdėstytas Specialiųjų sąlygų 127.9 punktas. Teismas, įvertinęs, jog ginčas dėl planavimo sąlygų išdavimo kilo iki 2013 m. sausio 1 d., ir remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 1122 3 punktu, daro išvadą, kad ginčo teisiniams santykiams reglamentuoti taikoma ginčijamo Utenos RAAD Rašto Nr. S/tp-422/S-1029 priėmimo metu galiojusi Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punkto redakcija, išdėstyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 6 d. nutarimu Nr. 531 ir 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1031.

20Teisminio bylos nagrinėjimo metu ginčo, jog žemės sklypas, kadastro Nr. ( - ), yra prie ( - ) ežero ir patenka į šio vandens telkinio apsaugos zoną, neliko. Teismas sprendžia, kad visam ginčo žemės sklypui nustatyta vandens telkinių apsaugos zona buvo nurodyta Teritorijų planavimo skyriui kartu su prašymu pateiktame Nekilnojamojo turto registro 2009 m. rugsėjo 1 d. išraše-pažymėjime Nr. 815730 (b. l. 38–39). Šios specialiosios sąlygos yra nurodytos ir bylos nagrinėjimo metu teismui pateiktame Nekilnojamojo turto registro Centinio duomenų banko 2013 m. gegužės 21 d. išraše (b. l. 169–171). Teismas, atsižvelgęs į Nacionalinės žemės tarnybos Zarasų skyriaus 2013 m. sausio 4 d. raštą Nr. 42SD-(14.42.7.)-18, daro išvadą, kad Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2012 m. gruodžio 5 d. išrašo 9.5 punkte įrašyti duomenys, jog vandens telkinių apsaugos zona nustatyta tik ginčo žemės sklypo 0,6742 ha plotui, vertintini kaip techninė klaida, kuri, jai paaiškėjus, buvo nedelsiant ištaisyta. Pažymima, jog byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypą momento buvo nustatyta, jog visas jo plotas patenka į vandens telkinių apsaugos zoną. Teritorijų planavimo skyrius, prašydamas išduoti planavimo sąlygas, pateikė atsakovui Nekilnojamojo turto registro duomenis, kurie patvirtino, jog visas ginčo žemės sklypas patenka į vandens telkinio apsaugos zoną (b. l. 96, 100, 103, 107, 108, 115–116, 122).

21Kaip buvo minėta, Utenos RAAD atsisakymą išduoti projektavimo sąlygas, reikalingas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui ūkininko sodybos vietai parinkti, grindė Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punktu. Ginčijamo administracinio akto priėmimo metu galiojęs Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punktas nustatė, jog vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip: 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais – potvynio metu neužliejamoje teritorijoje), o esamose sodybose mažesniu atstumu gali būti statomas ir rekonstruojamas gyvenamasis namas bei jo priklausiniai (tvartas, garažas, lauko virtuvė, klėtis, daržinė, malkinė, asmeninio naudojimo pirtis, kurios bendrasis plotas ne didesnis kaip 25 kv.m, ir kt.), kai projektuose numatomos neigiamo poveikio aplinkai išvengimo priemonės, suderintos su Aplinkos ministerija. Pareiškėjas skunde ir jo atstovė teismo posėdyje teigė, kad įvardintoje teisės normoje įtvirtintas draudimas netaikytinas ginčo žemės sklypo atžvilgiu, kadangi jis yra Zarasų rajono savivaldybės ( - ) seniūnijos ( - ) kaimo teritorijoje. Utenos RAAD, remdamasis Specialiųjų sąlygų 125 punktu, laikėsi pozicijos, kad Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punktas nagrinėjamu atveju privalo būti taikomas, kadangi nėra duomenų apie galiojantį ( - ) kaimo ar šios gyvenamosios vietovės teritorijos planavimo dokumentą, kuriame būtų pažymėta leidžiama užstatyti teritorija vandens telkinio atžvilgiu (b. l. 80). Bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovai rėmėsi iš esmės analogiškais argumentais.

22Atsižvelgus į Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punkte įtvirtintų nuostatų turinį, daroma išvada, kad, sprendžiant ginčą dėl Utenos RAAD Rašto Nr. S/tp-422/S-1029 teisėtumo, būtina nustatyti, kur yra ginčo žemės sklypas – ( - ) kaimo teritorijoje ar už šio kaimo ribų. Dėl šios priežasties svarbu išsiaiškinti minėtoje teisės normoje vartojamos sąvokos „kaimas“ turinį. Specialiosiose sąlygose sąvokų „kaimas“ ar „kaimo teritorija“ apibrėžimų nėra pateikta. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas „kaimo“ ar „kaimo teritorijos“ sąvokų taip pat nepateikia; kaimo gyvenamosios vietovės yra minimos šio įstatymo 2 straipsnio 47 dalyje, apibrėžiančioje urbanizuotų teritorijų sąvoką. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 651 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 10 d. nutarimo Nr. 802 redakcija) patvirtintuose Gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų nustatymo principuose ir tvarkoje yra nustatyta, kad kaimo gyvenamąją vietovę sudaro urbanizuota ir neurbanizuota teritorijos, pateikta šių sąvokų samprata (5 punktas). Esant tokiai teisinio reglamentavimo situacijai, teismas sprendžia, kad aiškinantis „kaimo“ ar „kaimo teritorijos“ sąvokas, būtina vadovautis LVAT suformuotais aiškinimais dėl iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusiame Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punkte įtvirtintų nuostatų taikymo. LVAT 2011 m. sausio 20 d. nutartyje yra pateikęs išaiškinimą, kad, remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnyje pateikta urbanizuotos teritorijos samprata, „kaimu“ laikyti tik urbanizuotą teritoriją, nėra pagrįsta, kadangi šia nuostata įstatymų leidėjas siekė apibrėžti ne miesto, miestelio ar (ir) kaimo, bet tik šių gyvenamųjų vietovių statiniais užstatytų dalių sąvoką. Dėl šios priežasties, kaip yra nurodęs LVAT, nesant specialių teisės normų, atskleidžiančių „kaimo“ („kaimo teritorijos“) sąvokas, būtina vadovautis bendrosiomis normomis (administracinė byla Nr. A261-337/2011).

23Šalies gyvenamųjų vietovių skirstymą į miesto ir kaimo gyvenamąsias vietoves nustato Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 1 straipsnio 4 dalis. Šis įstatymas miesto gyvenamosioms vietovėms priskiria miestus, o kaimo gyvenamosioms vietovėms yra priskiriami miesteliai, kaimai ir viensėdžiai. To paties įstatymo 3 straipsnis, pateikęs miesto (2, 3 d.), miestelio (4 d.) ir viensėdžio (6 d.) apibrėžimus, šio straipsnio 5 dalyje nurodo, kad kaimai yra gyvenamosios vietovės, neturinčios miesto, miestelio ir viensėdžio požymių. Lietuvos Respublikos adresų registro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1048 redakcija), nustatantys sąrašą objektų, kurių duomenys yra kaupiami šiame registre, nurodo ir gyvenamąsias vietoves – miestus, miestelius, kaimus ir viensėdžius (3.4 p., 2010 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 794 redakcija). Pagal Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 10.1.5 punktą, Nekilnojamojo turto registre įrašomi ir saugomi duomenys apie nekilnojamojo daikto adresą, suformuotą pagal Adresų formavimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1092. Nurodytų nuostatų 71.9 punktas nustato, kad 3 punktas nustato, kad adresas valstybės ir savivaldybių informacinėse sistemose yra skaitmeniniais kodais ir tekstiniais duomenimis išreikšta konkreti fizinio asmens gyvenamoji vieta, juridinio asmens buveinė ar nekilnojamojo daikto buvimo vieta Lietuvos Respublikos teritorijoje. LVAT, remdamasis teisės aktais, reglamentuojančiais valstybės registrų sąveiką, yra suformavęs aiškinimą, jog Nekilnojamojo turto registro įraše esantys adreso duomenys yra tinkami įrodymai, sprendžiant klausimą dėl nekilnojamojo daikto buvimo vietos nustatymo (2011 m. sausio 20 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-337/2011; 2011 m. kovo 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A525-747/2011). Kaip matyti iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro 2009 m. rugsėjo 1 d. Išrašo-pažymėjimo Nr. 815730 ir 2013 m. gegužės 21 d. išrašo, juose nurodyta, kad ginčo žemės sklypas yra Zarasų rajono savivaldybėje, ( - ) kaime (b. l. 11–13, 169–171). Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro 4 straipsnis imperatyviai nustato, kad vylos nagrinėjimo metu arodymų, paneigiančių anksčiau įvardintus Nekilnojamojo turto registro duomenis, ar duomenų apie teismine tvarka nagrinėjamus ginčus dėl minėtų duomenų nuginčijimo teismui nepateikė. Tokiu būdu teismas, remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, daro išvadą, jog byloje esantys Nekilnojamojo turto registro duomenys apie nekilnojamojo daikto buvimo vietą sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad ginčo žemės sklypas yra Lietuvos Respublikos adresų registre įregistruotos gyvenamosios vietovės Zarasų rajono savivaldybės ( - ) seniūnijos ( - ) kaimo teritorijoje, o ne už įvardinto kaimo ribų.

24Vertindamas Utenos RAAD atsiliepimo ir atstovų teiginius, jog V. D., prašydamas išduoti planavimo sąlygas, tiksliai nenurodė, kokioje žemės sklypo vietoje bus išdėstyta ūkininko ūkio sodyba, kaip ginčo žemės sklype esantys nebaigti statyti statiniai bus susieti su kuriama ūkininko sodyba, taip pat kad pateikti duomenys apie ginčo žemės sklypui nustatytas nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją ir apsaugos zoną nebuvo visiškai tikslūs, teismas mano, kad tai nesudarė faktinio pagrindo atsakovui neišduoti planavimo sąlygų. Teismo vertinimu, klausimai dėl konkrečios ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimas ginčo žemės sklype, nebaigtų statyti statinių integravimas į planuojamą ūkininko sodybą bei numatytų kaimo plėtros žemėtvarkos projekto sprendinių atitikties teisės aktų reikalavimams yra sprendžiami ne planavimo sąlygų išdavimo procedūros metu, o vėlesnėse teritorijų planavimo stadijose. Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos ir apsaugos zonų specialiųjų sąlygų taikymo ginčo žemės sklypui klausimas yra priskirtas ne atsakovo kompetencijai, jis yra išspręstas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Utenos teritorinio padalinio 2012 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. (12.12U)-140 (b. l. 31).

25Teismas, nustatęs, kad ginčo žemės sklypas patenka į Zarasų rajono savivaldybės ( - ) seniūnijos ( - ) kaimo teritoriją, ir atsižvelgęs į tai, jog Specialiųjų sąlygų 127.9 punkte nustatyti reikalavimai yra taikomi tik statant šioje nuostatoje išvardintus objektus už miestų, miestelių ar kaimų ribų, daro išvadą, kad Utenos RAAD atsisakymas pateikti projektavimo sąlygas, reikalingas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui ūkininko sodybos vietai parinkti, yra neteisėtas, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.).

26Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Utenos RAAD išduoti planavimo sąlygas ginčo žemės sklype rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko sodybos vietai parinkti pagal Teritorijų planavimo skyriaus 2012 m. lapkričio 13 d. prašymą Nr. TS-387.

27Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 717 (aplinkos ministro 2011 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. D1-55 redakcija) patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento nuostatų 11.2.7 punktą, atsakovui Utenos RAAD yra priskirta funkcija teisės aktų numatytais atvejais derinti teritorijų planavimo dokumentus ir išduoti planavimo sąlygas teritorijų planavimo dokumentams rengti. Funkcija išduoti planavimo sąlygas rengiant kaimo plėtros žemėtvarkos projektus, tarp jų – ir ūkininko sodybos vietai parinkti, numatyta ir Taisyklių 16.1 punkte. Nustatyta, kad Teritorijų planavimo skyrius, kreipdamasis į atsakovą su prašymu išduoti planavimo sąlygas, pateikė ir V. D. pateiktų dokumentų kopijas. Teismas, įvertinęs šių dokumentų turinį, daro išvadą, kad jie buvo pakankami individualiam administraciniam aktui priimti. Atsižvelgus į tai, kad yra tenkinamas pagrindinis reikalavimas ir viešojo administravimo subjekto priimtas neteisėtas individualus administracinis aktas panaikinamas, tenkintinas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Utenos RAAD išduoti projektavimo sąlygas. Teismo vertinimu, atsakovui 2012 m. lapkričio 19 d. nepagrįstai atsisakius išduoti planavimo sąlygas, buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, nustatytu laiku gavus Zarasų rajono savivaldybės administracijos parengtą planavimo sąlygų sąvadą, reikalingą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui ūkininko sodybos vietai parinkti, šį teritorijų planavimo dokumentą rengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 1122 3 punkto nustatytomis sąlygomis.

28III.

29Atsakovas Utenos RAAD apeliaciniu skundu (II t., b. l. 1–6) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

301. Teismas neįvertino, kad ginčo žemės sklypui Registrų centro išrašo Specialiųjų sąlygų 9.2 punkte yra nustatyta gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos. Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 dėl Specialiųjų sąlygų 69.2 punkte nurodyta, kad gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonose yra draudžiama statyti gyvenamuosius namus.

312. Teismas nesivadovavo Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 454 punktu, kuriame nurodyta, kad ūkininko sodybos teritorija ir plotas nustatomi atsižvelgiant į ūkinės veiklos pobūdį, nurodytą planavimo organizatoriaus prašyme, planavimo sąlygų sąvadą teritorijos planavimą statiniams išdėstyti reglamentuojančių teisės aktų, tarp jų – ir Specialiųjų sąlygų, nuostatas. Šiuo atveju neįvertinta, kad nei planavimo organizatorius prašyme, nei pareiškėjas skunde, nei jo atstovė teismo posėdžio metu neįvardijo ir negalėjo įvardinti ūkinės veiklos pobūdžio, kuris yra svarbus veiksnys nustatant ūkininko sodybos teritoriją ir plotą.

323. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Utenos RAAD atsisakius išduoti planavimo sąlygas, atsiranda teisiškai reikšmingos pasekmės – Zarasų rajono savivaldybės administracija neturi pagrindo pareiškėjui išduoti planavimo sąlygų sąvado. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19 dalis nustato, kad teritorijų planavimas, savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas yra savarankiškoji Konstitucijos ir įstatymų nustatyta (priskirta) savivaldybių funkcija, todėl ne Utenos RAAD 2012 m. lapkričio 19 d. raštas S/tp-422/S-1029, o Zarasų rajono savivaldybės administracijos 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nr. TS-399 dėl Žemės sklypo planavimo sąlygų sąvado kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti yra galutinis ir lemiamas, sukeliantis planavimo organizatoriui teises ir pareigas.

334. Remiantis 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 1122 „Dėl Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ pakeitimo“ 3 punktu, iki 2013 m. sausio 1 d. pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių yra išduotos planavimo sąlygos, sudarytos planavimo darbų sutartys ir pradėtos viešo svarstymo su visuomene procedūros, gali būti baigiami rengti ir tvirtinami pagal Specialiųjų sąlygų 125, 127.3, 127.9 punktų nuostatas, galiojusias iki 2013 m. sausio 1 d. Taigi vykdant priimtą teismo sprendimą ir išdavus planavimo sąlygas pagal tuo metu (t. y. iki 2013 m. sausio 1 d.) galiojusią Specialiųjų sąlygų redakciją visos procedūros negalėtų būti užbaigtos, kadangi planavimo sąlygos būtų išduotos jau po 2013 m. sausio 1 d., taip pat nebūtų išpildyti kiti Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 1122 3 punkto reikalavimai (pareiškėjui nėra išduotos planavimo sąlygos, nėra sudarytos planavimo darbų sutartys, nėra pradėtos viešo svarstymo su visuomene procedūros). Kadangi nėra ir kitų sąlygų, kurių pagrindu būtų pagrįsta taikyti ankstesnes Specialiųjų sąlygų nuostatas, galiojusias iki 2013 m. sausio 1 d., todėl nebegaliojanti Specialiųjų sąlygų redakcija negalės būti taikoma parengto kaimo plėtros žemėtvarkos projekto tikrinimo ir derinimo procedūroje.

345. Teismas, svarstydamas Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punkte nurodytos išimties taikymo klausimą, nepasisakė dėl Specialiųjų sąlygų 125 punkto, kuriame nustatyta, kad vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos tvarkomos (taip pat vykdoma statyba) pagal miestų, miestelių ir kaimų planavimo projektus. Informacijos apie parengtą ir galiojantį ( - ) kaimo ar šios gyvenamosios vietovės teritorijos planavimo dokumentą, kuriame būtų pažymėtos užstatyti leistina teritorija vandens telkinio atžvilgiu, ir atitinkantį Specialiųjų sąlygų 125 punkto nurodytus reikalavimus, departamentas neturi.

356. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl suformuotos Aplinkos ministerijos pozicijos, kuria departamentas vadovaujasi nagrinėdamas tokius atvejus – dėl Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punkto taikymo tais atvejais, kai šiose teritorijose nėra parengtų ir galiojančių teritorijų planavimo dokumentų. Pagal Aplinkos ministerijos nuostatų 1 ir 7.2 punktus būtent Aplinkos ministerija formuoja valstybės politiką aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės ir taršos prevencijos, gamtos išteklių naudojimo srityje. Departamentas, priimdamas sprendimus, privalo vadovautis Aplinkos ministerijos metodiniais nurodymais.

367. Teismas, aptardamas „kaimo“ sąvoką, nepagrįstai rėmėsi teismų praktika priimta iki Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punkto naujos redakcijos įsigaliojimo, kurioje nurodoma, kad Specialiosiose sąlygose nėra pateiktas „kaimo“ ir „kaimo ribų“ sąvokų išaiškinimas. Specialiųjų sąlygų 127.9 punkte (2013 m. sausio 1 d. redakcija) yra sukonkretinta ir detalizuota kaimo sąvoka – „didesnė kaip 3 hektarų užstatyta teritorija, kurioje atstumas tarp pastatų ne didesnis kaip 50 metrų“. Šia sąvoka teismas privalėjo remtis. Šiuo atveju akivaizdu, kad ginčo sklypas nepatenka į „kaimo“ sąvokos apibrėžimo sritį.

378. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nesugebėjo įvertinti ir atriboti kaimo kaip gyvenamosios teritorijos, o ne kaip administracinio teritorinio vieneto. Konkrečiai šiuo ginčytinu atveju, kaimas – tai gyvenamoji teritorija, nuolatinė žmonių gyvenimo ir veiklos vieta. Tokia vieta gali būti tik tam tikroje teritorijoje, tai yra ten, kur yra nuolat žmonių gyvenimui ir buičiai, bei ūkiui ir darbui skirti pastatai. Ši teritorija suprantama kaip pastatais užstatyta teritorija, kuri atsižvelgiant į gyventojų skaičių yra miesto, miestelio ar kaimo gyvenamoji vietovė. Visa kita teritorija laikytina negyvenamąja teritorija. Todėl turėtų būti taikomi Specialiųjų sąlygų 127.9.1. punkto reikalavimai.

389. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas, prašydamas išduoti planavimo sąlygas, tiksliai nenurodė, kokioje žemės sklypo vietoje bus išdėstyta ūkininko ūkio sodyba, kaip ginčo žemės sklype esantys nebaigti statyti statiniai bus susieti su kuriama ūkininko sodyba, taip pat kad pateikti duomenys apie ginčo žemės sklypui nustatytas nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją ir apsaugos zoną nebuvo visiškai tikslūs, sprendime nurodydamas, kad tai nesudarė faktinio pagrindo atsakovui neišduoti planavimo sąlygų. Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo 14 punkte nurodoma, kad jei numatomo rengti teritorijų planavimo dokumento teritorijų planavimo tikslai ir uždaviniai prieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, Sąlygos ir/ar Sąvadas neišduodami <...>.

39Pareiškėjas V. D. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 21–28) prašo palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

40Pareiškėjo teigimu, visiškai nepagrįstas yra atsakovo argumentas, kad planavimo sąlygos kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti negali būti išduotos, jeigu žemės sklype yra nustatytos gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos. Šio argumento atsakovas nebuvo nurodęs pareiškėjo skundžiamame Rašte Nr. S/tp-422/S-1029. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 58 dalies ir Specialiųjų sąlygų 2.2 punkto nuostatas, rengiant naują žemės sklypo teritorijų planavimo dokumentą gali ir turi būti išnagrinėjamos tiek esamos, tiek naujai nustatytinos ar naikintinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Todėl rengiant pareiškėjui priklausančio žemės sklypo kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko sodybos vietai parinkti ir bus išnagrinėtas poreikis keisti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. Taigi šios apsaugos zonos savaime netrukdo pradėti ginčo žemės sklypo teritorijų planavimo procesą.

41Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad negalėjo išduoti planavimo sąlygų, nes pareiškėjo prašyme nebuvo konkrečiai įvardinta, kokio pobūdžio ūkinę veiklą pareiškėjas planuoja vykdyti ginčo žemės sklype. Šio motyvo, kaip pagrindo atsisakyti išduoti planavimo sąlygas, atsakovas skundžiamame rašte nenurodė. Be to, Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 15 punkte yra konkrečiai nurodyta, kokio turinio prašymą turi pateikti planavimo organizatorius ir kokius dokumentus pridėti prie prašymo. Taisyklių 1 priede pateiktoje formoje nėra nurodyta, kad turi būti detaliai aprašyta planuojama ūkinė veikla, o tik numatyta įrašyti planavimo tikslus ir uždavinius. Taisyklių 452.1 punktas nustato, kad kaimo plėtros žemėtvarkos projektas ūkininko sodybos vietai parinkti rengiamas, kai parenkama vieta naujai ūkininko sodybai. Šie kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo tikslai ir buvo nurodyti pareiškėjo 2012 m. lapkričio 6 d. prašyme išduoti planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti ir toks prašymas atitiko teisės aktų reikalavimus. Net jei pareiškėjas ir būtų nurodęs prašyme papildomą informaciją dėl planuojamos ūkinės veiklos įrengtoje ūkininko ūkio sodyboje, nėra suprantama kokią reikšmę ši informacija galėjo turėti atsakovui sprendžiant planavimo sąlygų išdavimo klausimą, kadangi šiame etape atsakovas pagal teisės aktų nuostatas neturi vertinti konkrečios ūkinės veiklos pobūdžio ir pats nustatyti ūkininko sodybos teritorijos bei ploto, o tik nustatyti planavimo sąlygas pareiškėjo prašyme nurodytam projekto rengimo tikslui – ūkininko sodybos vietai parinkti, į kurias atsižvelgdamas pats planavimo organizatorius projekto rengimo metu ir nustatytų galimą ūkininko sodybos teritoriją ir jos plotą. Taisyklių 17 punkte nurodyta, kad planavimo sąlygos nustatomos vadovaujantis galiojančiais (įregistruotais savivaldybės administracijos tvarkomame teritorijų planavimo dokumentų registre) bendraisiais, specialiaisiais ir detaliaisiais planais, taip pat teisės aktuose nustatytais reikalavimais. Atsakovas netinkamai vadovavosi Taisyklių 17 punkto nuostatomis ir, atsisakydamas išduoti planavimo sąlygas pagrindais, kurie nenumatyti jokiuose teisės aktuose, šias Taisykles pažeidė.

42Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjui teisines pasekmes sukelia ne skundžiamas raštas, o Teritorijų planavimo skyriaus 2012 m. lapkričio 22 d. raštas Nr. TS-399. Savivaldybė neišnagrinėjo klausimo iš esmės ir nepriėmė jokio savarankiško sprendimo, sukeliančio teisines pasekmes pareiškėjui, o tik informavo pareiškėją apie kliūtis išduoti planavimo sąlygų sąvadą būtent dėl kitos institucijos, t. y. atsakovo, priimto neigiamo sprendimo.

43Pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad jis atliko visas Nutarimo Nr. 1122 3 punkte išvardintas procedūras ir veiksmus dar iki 2013 m. sausio 1 d. Todėl vien ta aplinkybė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė išduoti planavimo sąlygas pareiškėjui, negali būti traktuojama kaip minėto Vyriausybės nutarimo Nr. 1122 3 punkto sąlygų neatitikimas tam, kad pareiškėjas galėtų užbaigti pradėtas planavimo procedūras pagal Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punkto nuostatas, galiojusias iki 2013 m. sausio 1 d., net jei pasibaigus šios bylos nagrinėjimui savivaldybė formaliai planavimo sąlygų sąvadą išduotų po 2013 m. sausio 1 d.

44Atsakovas Specialiųjų sąlygų 125 punkto nuostatomis ir tuo motyvu, kad planuojamoje teritorijoje nėra parengtų ir galiojančių kitų teritorijų planavimo dokumentų, kuriuose būtų pažymėtos užstatyti leistinos teritorijos vandens telkinio atžvilgiu, nesirėmė skundžiamame rašte. Be to, Aplinkos ministerijos rašte „Dėl metodinės pagalbos“ Nr. (14-2)-D8-447 Aplinkos ministerija nurodė priešingą nuomonę, nei ta, kurios laikosi atsakovas, t. y. Aplinkos ministerijos teigimu, pareiškėjo detaliojo plano sprendinių atitiktis Specialiųjų sąlygų 125, 127.3., 127.9. punktų nuostatų reikalavimams turėtų būti derinama pagal šių punktų nuostatas, galiojusias iki 2013 m. sausio 1 d. Aiškindama Specialiųjų sąlygų 125 ir 127.9. punktų nuostatas, galiojusias iki 2013 m. sausio 1 d., Aplinkos ministerija nurodė, kad 125 punktas taikomas tais atvejais, kai yra parengti nebūtinai kaimų detalieji ar specialieji planai, bet ir savivaldybės bendrieji ar specialieji planai. Kaip pareiškėjas nurodė pirmosios instancijos teismui, savivaldybės taryba dar 2011 m. vasario 3 d. sprendimu patvirtino Zarasų rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, kurio 3 dalyje „Sprendiniai“ (aiškinamajame rašte) 5.3. punkte „Vandens ūkio paskirties teritorijos“ yra konkrečiai nurodyta, kad: „9. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir juostos tvarkomos vadovaujantis Vyriausybės patvirtintomis Specialiųjų sąlygų XXIX skyriumi „Vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos“.

45Pareiškėjas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad jis dar iki prašymo išduoti planavimo sąlygų sąvadą pateikimo savivaldybei planavo rekonstruoti ginčo žemės sklype esantį administracinį pastatą, kurio unikalus Nr. ( - ), ir pakeisti jo paskirtį iš administracinės į gyvenamąją, ir kad pareiškėjui nepavyko pabaigti pastato rekonstrukcijos projekto, kadangi būtent atsakovas pateikė pastabas savo 2012 m. rugpjūčio 7 d. rašte Nr. P/Z-71, nurodydamas, kad pareiškėjo žemės sklype ūkinių pastatų rekonstrukcija galima tik prieš tai parengus kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko ūkio sodybos vietai parinkti. Taigi atsakovas dar iki skundžiamo rašto priėmimo žinojo, kokiu tikslu pareiškėjas siekia įkurti ūkininko ūkio sodybą ginčo žemės sklype ir net kurioje šio žemės sklypo vietoje planuojamas gyvenamosios paskirties pastatas ir kaip jis bus susietas su esamais pastatais. Atsakovas, priimdamas skundžiamą raštą, nesivadovavo viešojo administravimo principais bei pažeidė individualių teisės aktų priėmimo taisykles, nustatytas Viešojo administravimo įstatyme.

46Trečiasis suinteresuotas asmuo Zarasų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 18–19) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

47Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog nebuvo įvertintas planuojamas ūkinės veiklos pobūdis. Kiek yra svarbus ūkinės veiklos pobūdis yra vertinimo dalykas. Be to, pat teismas nustatė ūkinės veiklos pobūdį, tą patvirtino ir pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu, kad ūkinė veikla siejama su kaimo turizmo plėtojimu. Teismas pagrįstai vertino, kad klausimai dėl konkrečios ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimas ginčo žemės sklype, nebaigtų statyti statinių integravimas į planuojamą ūkininko sodybą bei numatytų kaimo plėtros žemėtvarkos projekto sprendinių atitikties teisės aktų reikalavimams yra sprendžiami ne planavimo sąlygų išdavimo procedūros metu, o vėlesnėse teritorijų planavimo stadijose. Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos ir apsaugos zonų specialiųjų sąlygų taikymo ginčo žemės sklypui klausimas yra priskirtas ne atsakovo kompetencijai, jis yra išspręstas Kultūros paveldo departamento 2012 m. lapkričio 16 d. raštu Nr.(12.12U)-140. Be to, nepagrįstas apelianto argumentas, jog ne atsakovo skundžiamas raštas yra galutinis ir lemiamas. Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 16 punkte yra nustatyta viešojo administravimo subjektų pareiga pagal savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktą prašymą pateikti planavimo sąlygas. Savivaldybės administracijos direktorius gavęs planavimo sąlygas iš nurodytų institucijų išduoda planavimo sąlygų sąvadą. Šiuo atveju savivaldybės administracijos direktorius gavęs neigiamą atsakymą iš atsakovo, negalėjo išduoti planavimo sąlygų sąvado.

48Teisėjų kolegija

konstatuoja:

49IV.

50Nagrinėjamoje byloje atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas ginčija Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Šiuo sprendimu pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo V. D. skundą ir panaikino Utenos RAAD 2012 m. lapkričio 19 d. raštą Nr. S/tp-422/S-1029, taip pat įpareigojo atsakovą pagal Zarasų rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo skyriaus 2012 m. lapkričio 13 d. prašymą Nr. TS-387 išduoti planavimo sąlygas, reikalingas rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko sodybos vietai parinkti žemės sklype, kurio kadastro Nr. ( - ), esančiame Zarasų rajone, ( - ) seniūnijoje, ( - ) kaime.

51Nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 12 d. pareiškėjo V. D. įgaliotas atstovas kreipėsi į Zarasų rajono savivaldybės administraciją su prašymu išduoti planavimo sąlygų sąvadą, reikalingą rengiant kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, kurio tikslas – parinkti ūkininko sodybos vietą (I t., b. l. 27). Teritorijų planavimo skyrius 2012 m. lapkričio 13 d. parengė Paraišką Nr. TS-387 sąlygoms rajono lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentui rengti (I t., b. l. 25) ir 2012 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. TS-387 kreipėsi į Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyrių, Kultūros vertybių apsaugos departamento Utenos teritorinį padalinį, Nacionalinės žemės tarnybos Zarasų skyrių ir Utenos RAAD, prašydamas pateikti V. D. sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti; prie prašymo buvo pridėti pareiškėjo atstovo pateikti dokumentai (I t., b. l. 25). Nacionalinės žemės tarnybos Zarasų skyrius ir Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyrius planavimo sąlygas rajono lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentui rengti išdavė (I t., b. l. 32, 33–34), o Kultūros paveldo departamento Utenos teritorinis padalinys pranešė, kad planavimo sąlygų ginčo žemės sklype nenustato (I t., b. l. 31). Atsakovas Utenos RAAD 2012 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. S/tp-422/S-1029 „Dėl sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti“ informavo Teritorijų planavimo skyrių, kad galimybės ginčo sklype parinkti vietą ūkininko sodybai nėra, kadangi šis sklypas patenka į ( - ) ežero vandens telkinio apsaugos zonos teritoriją, kurioje veiklą reglamentuojantis Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punktas riboja naujų gyvenamųjų namų, vasarnamių, ūkininko ūkio ir kitų pastatų statybą (I t., b. l. 30). Teritorijų planavimo skyrius, remdamasis šiuo dokumentu, 2012 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. TS-399 pareiškėjui pranešė, kad planavimo sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti negali išduoti (I t., b. l. 29).

52Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas 2012 m. lapkričio 19 d. raštą Nr. S/tp-422/S-1029 nepagrįstai vertino kaip individualų administracinį aktą, kuris pareiškėjui sukelia teisines pasekmes. Atsakovo manymu, teisines pasekmes V. D. sukuria Teritorijų planavimo skyriaus 2012 m. lapkričio 22 d. raštas Nr. TS-399. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija tokiam atsakovo teiginiui nepritaria.

53Minėta, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo skyrius 2012 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. TS-387 kreipėsi į keturias institucijas, tarp jų – ir atsakovą Utenos RAAD, prašydamas pateikti V. D. sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad 2004 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 3D-476/D1-429 (2008 m. spalio 1 d. redakcija) patvirtintų Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 16.2 punkte nurodyta, kad pagal savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktą prašymą per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo planavimo sąlygas turi pateikti Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentas. Taigi, Taisyklės numato privalomą atsakovo dalyvavimą žemėtvarkos projekto rengimo procese, jo išduotos sąlygos yra būtina teisinė prielaida toliau vykti žemėtvarkos projekto rengimo procesui (žr., LVAT 2012 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1717/2012). Todėl, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nesant atsakovo išduotų projektavimo sąlygų, trečiasis suinteresuotas asmuo Zarasų savivaldybės administracija neturi teisinio ir faktinio pagrindo pareiškėjams išduoti projektavimo sąlygų sąvadą. Atitinkamai, atsakovo 2012 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. S/tp-422/S-1029, kuriuo atsisakyta išduoti projektavimo sąlygas, reikalingas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui ūkininko sodybos vietai parinkti, užkerta kelią tokio projekto rengimui, nes be atsakovo pateiktų sąlygų projektas negali būti parengiamas. Dėl minėtos priežasties teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo Utenos RAAD priimtas 2012 m. lapkričio 19 d. raštas Nr. S/tp-422/S-1029 pareiškėjui V. D. sukelia teisines pareigas. Savo pobūdžiu šis raštas laikytinas atsakovo atsisakymu atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, o toks atsisakymas, vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra administracinių teismų vykdomos teisminės kontrolės objektas (žr., pvz., 2011 m. birželio 30 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2569/2011).

54Kadangi byloje ginčijamas Utenos RAAD 2012 m. lapkričio 19 d. raštas Nr. S/tp-422/S-1029 priimtas vadovaujantis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 127.9.1 punktu (2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1031 redakcija), teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Specialiųjų sąlygų 127.9 punkto redakcija, įsigaliojusia nuo 2013 m. sausio 1 d. (2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 1122 redakcija).

55Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1. punkte (2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1031 redakcija) buvo nustatyta, kad „Vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama: <...> statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip: 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų – nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais – potvynio metu neužliejamoje teritorijoje). Esamose sodybose mažesniu atstumu gali būti statomas ir rekonstruojamas gyvenamasis namas bei jo priklausiniai (tvartas, garažas, lauko virtuvė, klėtis, daržinė, malkinė, asmeninio naudojimo pirtis, kurios bendrasis plotas ne didesnis kaip 25 kv. m., ir kt.), kai projektuose numatomos neigiamo poveikio aplinkai išvengimo priemonės, suderintos su Aplinkos ministerija. Nurodytuosius pastatus taip pat draudžiama statyti vandens telkinių šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 10 laipsnių“.

56Aiškindama šios teisės normos turinį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-126/2014 pažymėjo, jog draudimas statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų – nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais – potvynio metu neužliejamoje teritorijoje), yra nustatytas teritorijoms, kurios randasi už miestų, miestelių ir kaimų ribų. Ir priešingai, tokio draudimo nėra nustatyta teritorijoms, kurios randasi miestų, miestelių ir kaimų ribose.

57Byloje nėra ginčo, jog aptariamas žemės sklypas (kadastro Nr. ( - ), esantis Zarasų rajone, ( - ) seniūnijoje, ( - ) kaime) patenka į vandens telkinio apsaugos zoną. Tą patvirtina ir byloje esantis šio sklypo Nekilnojamojo turto registro išrašas (I t., b. l. 169–171). Tačiau pareiškėjas teigia, jog paminėta Specialiųjų sąlygų nuostata ginčo atveju netaikytina, nes planuojamas žemės sklypas yra ( - ) kaimo ribose. Atsakovai su šia pareiškėjo pozicija nesutinka iš esmės remdamiesi tuo, jog pastarojo kaimo ribos teisės aktų nustatyta tvarka nėra patvirtintos ir ginčo sklypas nepatenka į minėto kaimo ribas.

58Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 1 ir 12 straipsnius Lietuvos Respublikos teritorija skirstoma į administracinius vienetus, kurie susideda iš gyvenamųjų vietovių, kurios savo ruožtu skirstomos į miesto ir kaimo gyvenamąsias vietoves. Gyvenamosios vietovės, jų teritorijos ir pavadinimai yra apskaitomi Lietuvos Respublikos adresų registre Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 (2007 m. spalio 12 d. redakcija) patvirtintų Lietuvos Respublikos adresų registro nuostatų 3 ir 15.4. punktų nuostatas, adresų registro objektu yra gyvenamosios vietovės (miestai, miesteliai, kaimai ir viensėdžiai), kurias apibūdina jos pavadinimas, tipas (miestas, miestelis, kaimas, viensėdis), gyvenamosios vietovės teritorijos ribos LKS-94 ir plotas; gyvenamosios vietovės priklausomybė administraciniam vienetui (savivaldybei) ir kt.

59Iš byloje pateiktų Nekilnojamojo turto registro 2009 m. rugsėjo 1 d. Išrašo-pažymėjimo Nr. 815730 ir 2013 m. gegužės 21 d. išrašo (b. l. 11–13, 169–171), matyti, kad ginčo žemės sklypas yra Zarasų rajono savivaldybėje, ( - ) kaime. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti byloje pateiktų Nekilnojamojo turto registro išrašų teisingumu. Byloje nėra duomenų, kad Nekilnojamojo turto registro pateikti duomenys būtų nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovai būtų pareiškę reikalavimą dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų nuginčijimo, todėl analizė, ar ginčo žemės sklypas patenka į minėto kaimo ribas, nagrinėjamu atveju reikštų valstybės registro duomenų teisingumo vertinimą, kas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Nekilnojamojo turto registro išraše nurodytas ginčo žemės sklypo adresas laikytinas pakankamu patvirtinti, jog sklypas patenka į Lietuvos Respublikos adresų registre įregistruotos gyvenamosios vietovės – šiuo atveju kaimo – teritoriją (žr., pvz., adm. bylas Nr. A-337/2011, A-2278/2011).

60Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinio skundo argumentai dėl teritorijų skirstymo į gyvenamąsias ir negyvenamąsias, yra neparemti teisės aktų nuostatomis bei prieštarauja anksčiau nurodytoms teisės normoms, todėl atmetami. Vadinasi, byloje yra įrodyta, jog ginčo žemės sklypui nėra teisinio pagrindo taikyti Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1. punkte (2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1031 redakcija) numatyto draudimo.

61Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neįvertino, kad ginčo žemės sklypui Registrų centro išrašo Specialiųjų sąlygų 9.2 punkte yra nustatyta gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos, o pagal Specialiųjų sąlygų 69.2 punktą gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonose yra draudžiama statyti gyvenamuosius namus. Kaip matyti iš bylos duomenų, šiuo argumentu atsakovas nesirėmė priimdamas ginčijamą raštą, todėl teisėjų kolegija dėl jo nepasisako.

62Dėl apelianto teiginių, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 454 punktu, nepasisakė dėl Specialiųjų sąlygų 125 punkto taikymo, taip pat dėl suformuotos Aplinkos ministerijos pozicijos, kuria departamentas vadovaujasi, nagrinėdamas Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punkto taikymą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į LVAT jurisprudencijoje (aiškinant ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d. normas) suformuluotą praktiką, jog įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą (ABTĮ 86 str. 2 ir 3 d., 87 str. 4 d.) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo (šiuo atveju – atsakovo) pareikštus pagrindinius reikalavimus (argumentus), kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. LVAT adm. bylas Nr. P444 -196/2008; Nr. P756-151/2009; Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota, be kita ko, atsižvelgiant ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją. EŽTT savo sprendimuose yra ne kartą nurodęs, kad nacionalinio teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Patikrinusi skundžiamą Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą šiais aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, procesinės teisės normų nepažeidė, priimtas sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (ABTĮ 87 str. 4 d.).

63Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

64Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

65Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą atmesti.

66Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas V. D. kreipėsi į Panevėžio apygardos... 5. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė M. J.-D. lygiomis dalimis... 6. Pareiškėjo V. D. ir trečiojo suinteresuoto asmens 7. Atsakovas Utenos RAAD su skundu nesutiko ir atsiliepimu į pareiškėjo skundą... 8. Paaiškino, kad V. D. projektavimo sąlygos kaimo plėtros... 9. Utenos RAAD atstovė A. K.-Ž. paaiškino, kad atsakovas,... 10. Atsakovo atstovė L. J. papildomai paaiškino, kad 11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Zarasų rajono savivaldybės administracija... 12. Zarasų rajono savivaldybės administracijos atstovė A. T.... 13. II.... 14. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu... 15. Teismas iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko duomenų... 16. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Utenos RAAD atsisakymo išduoti projektavimo... 17. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymas suteikia ūkininkui teisę... 18. Atsakovas, spręsdamas dėl Teritorijų planavimo skyriaus prašymo pateikti 19. Utenos RAAD savo sprendimą, kad ginčo žemės sklype nėra galimybės... 20. Teisminio bylos nagrinėjimo metu ginčo, jog žemės sklypas, kadastro Nr. ( -... 21. Kaip buvo minėta, Utenos RAAD atsisakymą išduoti projektavimo sąlygas,... 22. Atsižvelgus į Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punkte įtvirtintų nuostatų... 23. Šalies gyvenamųjų vietovių skirstymą į miesto ir kaimo gyvenamąsias... 24. Vertindamas Utenos RAAD atsiliepimo ir atstovų teiginius, jog 25. Teismas, nustatęs, kad ginčo žemės sklypas patenka į Zarasų rajono... 26. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Utenos RAAD išduoti planavimo... 27. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu... 28. III.... 29. Atsakovas Utenos RAAD apeliaciniu skundu (II t., b. l. 1–6) prašo panaikinti... 30. 1. Teismas neįvertino, kad ginčo žemės sklypui Registrų centro išrašo... 31. 2. Teismas nesivadovavo Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir... 32. 3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Utenos RAAD atsisakius išduoti planavimo... 33. 4. Remiantis 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 1122 „Dėl Vyriausybės 1992... 34. 5. Teismas, svarstydamas Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punkte nurodytos... 35. 6. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl suformuotos Aplinkos... 36. 7. Teismas, aptardamas „kaimo“ sąvoką, nepagrįstai rėmėsi teismų... 37. 8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nesugebėjo įvertinti... 38. 9. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas, prašydamas... 39. Pareiškėjas V. D. su apeliaciniu skundu nesutinka ir... 40. Pareiškėjo teigimu, visiškai nepagrįstas yra atsakovo argumentas, kad... 41. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad negalėjo išduoti planavimo sąlygų, nes... 42. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjui teisines pasekmes sukelia ne... 43. Pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui rašytinius įrodymus,... 44. Atsakovas Specialiųjų sąlygų 125 punkto nuostatomis ir tuo motyvu, kad... 45. Pareiškėjas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad jis dar iki prašymo... 46. Trečiasis suinteresuotas asmuo Zarasų rajono savivaldybės administracija... 47. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad apeliantas nepagrįstai teigia,... 48. Teisėjų kolegija... 49. IV.... 50. Nagrinėjamoje byloje atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos... 51. Nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 12 d. pareiškėjo V. D.... 52. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas 53. Minėta, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo... 54. Kadangi byloje ginčijamas Utenos RAAD 2012 m. lapkričio 19 d. raštas Nr.... 55. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu 56. Aiškindama šios teisės normos turinį, Lietuvos vyriausiojo administracinio... 57. Byloje nėra ginčo, jog aptariamas žemės sklypas (kadastro Nr. ( - ),... 58. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių vienetų ir jų... 59. Iš byloje pateiktų Nekilnojamojo turto registro 2009 m. rugsėjo 1 d.... 60. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinio skundo argumentai dėl teritorijų... 61. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neįvertino, kad ginčo... 62. Dėl apelianto teiginių, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Kaimo... 63. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti... 64. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 65. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. 66. Nutartis neskundžiama....