Byla A-469-1629-07

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja), sekretoriaujant kristinai Bielinienei rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Z.A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z.A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos kriminalinės policijos biurui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Z.A. kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos kriminalinės policijos biuro 31804 Lt darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai jam išmokėto atlyginimo ir atlyginimo, kurį atsakovas, pareiškėjo teigimu, turėjo apskaičiuoti ir išmokėti nuo 2003 m. rugsėjo 1 d., iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisiant 31804 Lt nuostolių, patirtų dėl neteisėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937 "Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo" darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, nustatė 450 Lt minimalią mėnesinę algą, o valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams - 430 minimalią mėnesinę algą. Vėlesniais Vyriausybės nutarimais (2004 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 316, 2005 m. balandžio 4 d. nutarimas Nr. 361, 2006 m. kovo 27 d. nutarimas Nr. 298) minimali mėnesinė alga buvo didinama tik darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams minimalios mėnesinės algos dydis nekito ir buvo paliktas 430 Lt. Pareiškėjo manymu, tokiu būdu, taikant skirtingo dydžio minimalią mėnesinę algą, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatos, tai vertintina kaip konstitucinio teisėtų lūkesčių principo pažeidimas, nes valstybės tarnautojai, skirtingai nuo kitų darbuotojų, negali tikėtis darbo užmokesčio didėjimo, keičiantis šalies ekonominei situacijai. Pareiškėjas nurodė, kad tuo jam neteisėtais Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmais padaryta žala (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis) (b.l. 2-3, 5-9). Lietuvos valstybė, atstovaujama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, su skundu nesutiko, atsiliepime teigdama, kad taikytas minimalios mėnesinės algos reglamentavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams, nes valstybės tarnautojų darbo užmokestis visada yra didesnis už minimalią mėnesinę algą, jis nebuvo mažinamas (pagal Statistikos departamento informaciją didėjo), nustatomas kitaip negu dirbančių pagal darbo sutartis darbuotojų (b.l. 18-20). Atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, paaiškindamas, kad teisės aktai, apskaičiuojant pareiškėjui darbo užmokestį, buvo taikyti teisingai, kad nėra Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų (b.l. 22-23).

5II.

6Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 8 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nustatyta, kad pareiškėjas dirba Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos 2-osios valdybos vyriausiojo tyrėjo pareigose. Teismas konstatavo, jog valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus ginčijamu laikotarpiu reguliavo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr.IX-855, priimto 2002 m. balandžio 23 d., 23, 24 straipsniai, kad pareiginės algos dydis apskaičiuojamas, taikant pareiginės algos koeficientą pagal šio įstatymo priedėlį. Koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas, atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš minimalios mėnesinės algos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr.937 1.2 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr.316 1.2 punktas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr.361 1.2 punktas ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimali mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimali mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstituciniam teismui pripažinus, kad teisės aktai, kurių pagrindu pareiškėjui buvo apskaičiuotas ir mokamas darbo užmokestis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nenustatyta teisinio pagrindo pareiškėjo reikalavimus tenkinti.

7III.

8Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apelianto manymu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas yra daugiau politinis sprendimas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarime pripažino, jog Vyriausybės nutarimuose, kurių nuostatos ginčytos, minimalios mėnesinės algos sąvoka vartojama teisiškai nekorektiškai, klaidina teisės subjektus, kelia tam tikrą painiavą. Apeliantas pažymi, jog dėl teisės aktuose klaidingai suformuluotų sąvokų negali būti pažeidžiamos žmogaus teisės, aiškinant šias sąvokas valstybei priimtina reikšme, kad valstybės teisės aktuose negali būti skirtingų tų pačių sąvokų aiškinimų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas pabrėžė, kad atlyginimai nustatomi atsižvelgiant į įvairius ekonominius, socialinius ir kitus veiksnius, kurių jis negali vertinti. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas nepasisakė, ar teisėtai valstybės tarnautojams nebuvo didinami atlyginimai, nevertino to, kad valstybės tarnautojai, skirtingai nuo kitų darbuotojų, negali tikėtis darbo užmokesčio didėjimo, keičiantis valstybės ekonominei situacijai. Pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ne tik teisę į vienodą atlyginimą už vienodą darbą, bet ir kiekvieno darbuotojo teisę į individualų jo darbo įvertinimą (šis įvertinimas neturi būti pagrįstas skirtingais minimaliojo valandinio atlygio ir minimalios mėnesinės algos dydžiais). Apeliantas teigia, kad jam nepagrįstai buvo nedidinama mėnesinė alga, kad esamu darbo užmokesčio valstybės tarnautojams reglamentavimu ribojamos žmogaus teisės, pažeidžiama valstybės garantuojama kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstitucinis visų asmenų lygybės principas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48, 29 straipsniai). Apeliantas primena, jog 1990 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba visiems valstybės tarnautojams, kurie prisieks Lietuvos valstybei, garantavo, kad jiems bus išsaugotos socialinės garantijos (Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis į vidaus reikalų įstaigų darbuotojus, 1990 m. kovo 21 d.), tuo tarpu šiuo metu pareigūno atlyginimas neviršija uždarbio vidurkio Lietuvoje. Apelianto manymu, buvo pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių principas. Teisėjų kolegija

konstatuoja:

9IV.

10Apeliacinis skundas atmetamas. Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašydamas iš atsakovo – policijos institucijos priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką ir nuostolių atlyginimą iš Lietuvos valstybės. Skundą grindė tuo, kad, jo nuomone, pažeidžiant konstitucinius proporcingumo, teisėtų lūkesčių, asmenų lygybės principus (Konstitucijos 29 straipsnis), taip pat žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnis), buvo nepagrįstai nedidinama minimali mėnesinė alga, kurios pagrindu valstybės tarnautojams buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis, todėl Lietuvos kriminalinės policijos biuras privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį buvo privalu mokėti, Lietuvos valstybė privalo atlyginti tokio pat dydžio žalą, padarytą neteisėtais teisės aktais (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kuriais nebuvo didinama minimali mėnesinė alga valstybės tarnautojams). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje; teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi administracinis teismas negali spręsti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio padidinimo klausimo, negali spręsti administracinio ginčo vadovaudamasis politiniais ar ekonominiais (t. y. neteisiniais) argumentais ir, nesant tam teisinio pagrindo, įpareigoti išmokėti valstybės tarnautojui didesnį darbo užmokestį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija), 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas (2006 m. kovo 27 d. redakcija), ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis (toliau – ir MVA) ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA) negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštaravo (neprieštarauja) Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad minėtu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą didžiausią MMA, kurią kitiems dirbantiems asmenims atitinkamu laikotarpiu buvo (arba bus) nustačiusi Vyriausybė. Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta galimybė nustatyti nevienodus MVA ir MMA dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms, savaime nereiškia, kad kuri nors asmenų grupė yra diskriminuojama arba kad kuriai nors asmenų grupei yra suteikiama privilegijų, arba kad yra suvaržoma arba paneigiama asmens teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalima ir tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis. Galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems dirbantiems asmenims. Diferencijuotas darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja diskriminacinių arba su privilegijų suteikimu susijusių nuostatų. Kaip matyti iš paminėto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos, kuriomis valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, nebuvo pripažintos neteisėtomis – prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl jos negalėjo (negali) būti netaikomos. Atsižvelgiant į būtent šias nuostatas pareiškėjui buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis dalyje bylai aktualaus laikotarpio (nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 8 d., kai įsigaliojo 2006 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-789, kuriuo inter alia buvo pakeisti Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis ir šio įstatymo priedėlis bei pereita prie valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo taikant Lietuvos Respublikos Seimo tvirtinamą pareiginės algos bazinį dydį). Tad kadangi paminėtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos nėra pripažintos neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams), nėra teisinio pagrindo ir teisinių argumentų teigti, kad pareiškėjui paminėtu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarime suformuluotą oficialią konstitucinę doktriną, teisėjų kolegijai taip pat nekyla pagrįstų abejonių dėl po 2006 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. X 789 įsigaliojimo (2006 m. rugpjūčio 8 d.) nustatytos valstybės tarnautojų pareiginės algos apskaičiavimo tvarkos, todėl nėra pagrindo spręsti, kad po paminėto įstatymo įsigaliojimo pareiškėjui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Taigi reikalavimas dėl darbo užmokesčio skirtumo (nepriemokos) priteisimo negali būti tenkinamas. Nepripažinus atitinkamų teisės aktų prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, nėra jokio pagrindo tenkinti ir reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nes akivaizdu, kad tam nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis, 6.271 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad apeliaciniame skunde iš naujo yra keliami teisės aktų atitikties Konstitucijai ir jos principams klausimai, dėl kurių Konstitucinis Teismas jau pasisakė 2007 m. kovo 20 d. nutarime. Tačiau Konstitucinis Teismas 2006 m. birželio 6 d. nutarime pažymėjo, kad “visus bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų ir apylinkių teismus, taip pat specializuotus teismus (Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir apygardų administracinius teismus) saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos <...>”. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis teismas turi įgaliojimus spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis). Taigi administracinis teismas negali neatsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimą ir priimti kitokį sprendimą dėl šiuo nutarimu išspręstų klausimų. Sprendžiant nagrinėjamą individualų ginčą, apeliaciniame skunde minimas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 21 d. kreipimasis į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus negali būti pagrindu tenkinti pareiškėjo reikalavimus, nes šiai bylai aktualiu laikotarpiu valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimą visų pirma reglamentavo ne paminėtas kreipimasis, o Valstybės tarnybos įstatymas, be to, paminėtame kreipimesi vidaus reikalų įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo klausimai konkrečiai sureguliuoti nebuvo, pagal savo pobūdį ir turinį šis kreipimasis buvo politinio-programinio, o ne norminio reguliavimo pobūdžio. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

11Apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai