Byla 1A-235-312/2018

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Aivos Survilienės, Artūro Šumsko, sekretoriaujant Renatai Novickienei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Jasiūnienei, nuteistojo T. V. (T. V.) gynėjui advokatui Tomui Jurgelioniui,

2viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. gynėjo advokato Tomo Jurgelionio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant jį nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, per vienerius metus atlyginti padarytą žalą, tęsti darbą, o jo netekus – registruotis darbo biržoje. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į T. V. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2016 m. spalio 10 d., 09.40 val., iki 2016 m. spalio 11 d., 11.25 val. Iš V. (V.) T., D. K., T. V. ir J. J. (J. J.) solidariai priteista UAB „V. v. t.“ naudai 3 917 Eur turtinės žalos atlyginimo. Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (trys nusikaltimai) ir BK 187 straipsnio 1 dalį kaltu pripažintas V. T., J. J. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir baudžiamoji byla jam nutraukta, D. K., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojo R. K. atsakomybei be užstato, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla jam nutraukta, tačiau dėl šių asmenų apeliaciniai skundai nepaduoti.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

4I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

5

  1. T. V. nuteistas už tai, kad jis sugadino svetimą turtą, o būtent: veikdamas kartu su V. T., J. J. ir D. K., 2016 m. rugsėjo 29 d., po 12 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, būdamas sąvartyne, esančiame adresu Mickūnų k., Vilniaus r., tyčia sugadino įmonei UAB „V. v. t.“ priklausantį autobusą „Volvo B10L“, valst. Nr. ( - ) t. y. dvylika šoninių stiklų, 1 350 Eur vertės, priekinį stiklą, 640 Eur vertės, šešis durų stiklus, 780 Eur vertės, priekinio trafareto stiklą, 70 Eur vertės, orlaidės stiklą, 15 Eur vertės, galinį stiklą, 130 Eur vertės, dvejus galinius žibintus, 24 Eur vertės, dvejus posūkio žibintus, 50 Eur vertės, dvejus elektroninio bilieto skaitytuvus, 858 Eur vertės, tokiu būdu padarė įmonei UAB „V. v. t.“ 3 917 Eur turtinę žalą. Šiais savo veiksmais T. V. padarė nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje.

6II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

7

  1. Apeliaciniu skundu nuteistojo T. V. gynėjas advokatas Tomas Jurgelionis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendį.
  2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje nėra neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų, kad T. V. išmušė bent vieną autobuso stiklą, išardė ar sudaužė bent vieną autobuso žibintą ir/ar išardė/sudaužė autobuso kompiuterį ar bilietų nuskaitymo sistemą. Tai, kad T. V. neatliko jam inkriminuojamų veiksmų patvirtino ir kiti kaltinamieji. V. T. ikiteisminio tyrimo ir teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad nematė, ką darė T. V., todėl negali pasakyti, ar jis atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. D. K., aiškiai nurodydamas, kokius konkrečiai veiksmus atliko V. T., J. J. ir jis pats, teigė, kad T. V. prie tokių veiksmų neprisidėjo, jų neatliko. Teismo posėdyje apklaustas J. J. taip pat pažymėjo, kad jis nematė, kad T. V. būtų daužęs ar ardęs autobusą, paklaustas, ar gali nurodyti, kokius veiksmus atliko T. V., parodė, kad vieną kartą spyrė į autobuso duris, bet nuo šio spyrio langai nedužo. V. T., D. K., J. J. ikiteisminio tyrimo metu pirminėse apklausose nenurodė, kad T. V. būtų ką nors daužęs ar ardęs. Tik paskutinėse apklausose šie asmenys nurodė, kad autobusą gadino visi, tačiau jie nematė, ką konkrečiai gadino T. V.. Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamieji aiškiai nurodė, kuris iš jų ką darė, tačiau jie nematė, kad T. V. būtų ką nors daužęs ar laužęs. Į advokato Tomo Jurgelionio klausimus, ar kaltinamieji matė, kad T. V. būtų išdaužęs bent vieną stiklą, sudaužęs bent vieną bilietų nuskaitymo sistemą, išardęs bent vieną žibintą, visi kaltinamieji atsakė neigiamai. Tuomet teisėjas pacitavo ikiteisminio tyrimo metu šių asmenų duotus parodymus: „ką konkrečiai kas darė nežinau, tačiau prie ardymo prisidėjome visi“ ir paklausė, ar ikiteisminio tyrimo metu kaltinamieji geriau prisiminė įvykius nei dabar, t. y. teisėjas uždavė menamą klausimą ir taip padarė įtaką teisminiam bylos nagrinėjimui. Kaltinamieji atsakė, kad, tikėtina, tuo metu viską prisiminė geriau. Būtent šių argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad T. V. atliko neteisėtus veiksmus - daužė langus, ardė žibintus, sulaužė bilietų nuskaitymo sistemą. Nuteistojo gynėjui kyla klausimas, kokius konkrečiai veiksmus galėjo atlikti T. V., jei byloje nustatyta, kad langus išdaužė J. J. su V. T., bilietų nuskaitymo sistemą ir priekinę panelę sugadino J. J., autobuso žibintus išardė V. T. ir D. K.. T. V., apklaustas teismo posėdyje, nurodė, kad jis nedaužė ir neardė autobuso, būdamas autobuso viduje, jis kojos pagalba atidarė duris, tačiau dėl šio veiksmo autobuso durų stiklas nedužo. Paklaustas, kodėl ikiteisminio tyrimo metu pripažino kaltę, jis nurodė, kad tai įvyko dėl jo lietuvių kalbos menko supratimo, pažymėjo, kad jam nebuvo išaiškinta teisė duoti parodymus jo gimtąja kalba, nurodė, kad, patekęs į tokią aplinką, nesuprato, kas ir kodėl vyksta, buvo išsigandęs ir rašė viską taip, kaip liepė pareigūnai. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad T. V. kaltę pripažino ir dėl autobuso vagystės, t. y. dėl nusikaltimo, kurio nepadarė. Byloje nenustatyta, kad tarp asmenų buvo susitarimas sudaužyti autobusą. Autobuso daužymas ir žibinto ardymas prasidėjo dar tada, kai T. V. nebuvo įvykio vietoje. Pirmosios instancijos teismas pripažino faktą, kad susitarimo gadinti autobusą nebuvo, tačiau laikė, kad T. V. nebandymas sukliudyti kitų asmenų veiksmams yra pagrindas pripažinti jį kaltu, kas yra nepagrįsta. Šios aplinkybės, nuteistojo gynėjo teisimu, patvirtina, kad byloje nėra surinkta įrodymų, kad T. V. atliko jam inkriminuojamus veiksmus, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra nepagrįstas, pažeidžiantis nekaltumo prezumpcijos principą, todėl naikintinas.
  3. Apeliaciniame skunde kritiškai vertinamas pirmosios instancijos teismo argumentas dėl tyrėjos A. K. rusų ar lenkų kalbos mokėjimo, nepatikrinus šių duomenų iš pirminių šaltinių, t. y. neįvertinus, ar tokiai pareigybei, kurią užėmė A. K., buvo keliamas reikalavimas dėl užsienio kalbos mokėjimo, ar tyrėja mokymosi įstaigoje mokėsi užsienio kalbą ir panašiai. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu tiek gynėjas, tiek prokuroras, tiek teisėjas su T. V. bendravo lietuviškai, nes tą numato įstatymai. Tiek ikiteisminio tyrimo metu po T. V. prašymo užtikrinti vertėjo dalyvavimą, tiek teisminio nagrinėjimo metu visi gynėjo, prokuroro ir teisėjo klausimai buvo užduodami lietuvių kalba ir tuomet išverčiami vertėjo. Pirmosios instancijos teismas padarė šališką išvadą dėl T. V. kylančio būtinumo naudotis vertėjo paslaugomis.
  4. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, byloje yra preliminari remonto darbų kalkuliacija ir VšĮ „E.“ pažyma, kurios patvirtina, jog sugadinto turto vertė didesnė nei 5 MGL. Teismas laikė, kad šie dokumentai patvirtina žalos dydį, su kuo nuteistojo gynėjas nesutinka. Darydamas tokias išvadas, teismas vertino ne turto vertę tokio turto sugadinimo metu, o vadovavosi turto sunaikinimo pasekmėmis ir taip nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73-677/2016). VšĮ „E.“ pažyma neturi jokios įrodomosios galios, ji negali patvirtinti nei sugadintų detalių, nei autobuso vertės nusikaltimo padarymo metu. Autobuso vertė yra nurodyta civilinio ieškovo - 700 Eur, tokia autobuso vertė yra nurodyta ir kaitinamajame akte. Taigi, šie duomenys patvirtina, kad autobuso vertė jo apgadinimo dieną buvo 700 Eur. Esant aiškiai civilinio ieškovo pozicijai dėl autobuso vertės, teismas negalėjo padaryti išvados, kad ši vertė yra kitokia. Baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų sugadintų daiktų vertę jų sugadinimo dieną, todėl negalima laikyti, kad yra įrodytas žalos požymis, kas reiškia, kad yra neįrodyta inkriminuojamo nusikaltimo sudėtis.
  5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad UAB „V. v. t.“ 2016 m. spalio 18 d. raštas nei savo forma, nei turiniu neatitinka civiliniam ieškiniui keliamų reikalavimų. Šiame rašte nėra nurodyta, kas sudaro žalą, kuo ji pasireiškia, kokiais įrodymais grindžiamas reikalavimas. Taip pat civiliniu ieškiniu negali būti laikomas dokumentas, esantis 2 t., b. l. 141-142. Nors šis dokumentas ir pavadintas civiliniu ieškiniu, tačiau jis neatitinka formos ir turinio reikalavimų. Jame abstrakčiai nurodytos aplinkybės, formuluojami trys civilinio ieškinio faktiniai pagrindai, tačiau nenurodoma, kam reiškiamas reikalavimas, kas sudaro žalą, kalti dėl žalos padarymo asmenys, nepasisakoma, koks kiekvieno asmens santykis su kilusia žala ir panašiai. Šios aplinkybės, nuteistojo gynėjo teigimu, leidžia daryti išvadą, kad šioje byloje neįmanoma išspręsti civilinio ieškinio tenkinimo klausimo.
  6. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
  7. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
  8. Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

8III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

9

  1. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jo veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Šios veikos objektyvieji požymiai yra pavojinga veika, priežastinis ryšis ir padariniai, o subjektyvieji – kaltė. Minėta, kad baudžiamajai atsakomybei kilti būtina šių požymių visuma, t. y. nesant bent vieno iš šių požymių baudžiamoji atsakomybė negalima.
  2. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistojo T. V. padaryta pavojinga veika yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais – autobuso „Volvo B10L“, valst. Nr. ( - ) sugadinimu, t. y. jo veiksmuose yra BK 187 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.
  3. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis V. T. nurodė, kad su T. V. tarėsi ardyti autobusą, jį gadino visi. V. T. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu geriau prisiminė įvykius, duodant parodymus jam spaudimas nebuvo daromas, parodymai teisingi. Ikiteisminio tyrimo metu V. T. nurodė, kad autobusą daužė visi, T. V. taip pat kažką ardė, tik tiksliai negali pasakyti ką, atsivežė įrankius ratams nusukti. D. K. teisme parodė, kad T. V. išspyrė autobuso duris, mėtė obuolius ar akmenį į priekinį stiklą, spyrė į langą, bet langas nesudužo, pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu duodant parodymus niekas jam jokios įtakos nedarė. Ikiteisminio tyrimo metu D. K. nurodė, kad prie autobuso gadinimo prisidėjo visi, T. V., užsikabinęs rankomis už turėklų, spardė langą arba duris, atvežė įrankius ratams nusukti, purškė gesintuvus. Kaltinamasis J. J. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jie su T. V. išpurškė gesintuvus. J. J. teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą, kur jis parodė, kad visi daužė autobuso stiklus, visi mėtė obuolius ir akmenis į autobusą, jie su T. V. taip pat išpurškė gesintuvus. Teisiamojo posėdžio metu T. V. pats prisipažino spyręs į autobuso duris koja, nes negalėjo jų atidaryti. Taigi, iš V. T., D. K. ir J. J., o taip pat iš dalies ir paties T. V. parodymų visumos galima daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis aktyviais veiksmais gadino svetimą turtą - autobusą „Volvo B10L“, valst. Nr. ( - ) Nepriklausomai nuo to, kada buvo pradėta gadinti autobusą (esant nuteistajam ar ne), akivaizdu, kad atlikdamas tokius veiksmus (spirdamas į autobuso duris ar langą, mėtydamas į jį obuolius ar akmenis, ardydamas ir pan.) T. V. suprato, kad autobusas bus sugadintas ir norėjo taip elgtis. Nors baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie tarp V. T., D. K., J. J. ir T. V. buvusį konkretų susitarimą gadinti svetimą turtą, tačiau asmenys konkliudentiniais veiksmais (stiklų daužymu, durų spardymu, obuolių ir akmenų mėtymu, švieslenčių, žibintų ardymu ir kt.) prisidėjo prie nusikalstamos veikos darymo ir bendro tikslo – autobuso sugadinimo – siekimo. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visos dėl nusikalstamos veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą, todėl nesvarbu, kad T. V. vaidmuo nusikalstamos veikos daryme buvo pasyvesnis nei kitų bendrininkų, jo veika kvalifikuojama pagal tą pačią BK 187 straipsnio 1 dalį.
  4. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad T. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, vadovautis negalima, kadangi jie buvo duoti nuteistajam nesuprantant lietuvių kalbos, būnant šoko būsenoje, todėl juose užfiksuota tai, ką rašyti liepė ikiteisminio tyrimo pareigūnai, baudžiamojoje byloje esantys duomenys paneigia šiuos argumentus. Iš karto po sulaikymo T. V. buvo įteiktas teisių įtariamajam išaiškinimo protokolo priedas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 21 straipsnio 4 dalyje numatytos teisės, taip pat ir teisė gauti vertimą žodžiu ir raštu, jam buvo išaiškintos, pastarasis tai patvirtino savo parašu. Pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu T. V. nurodė mokantis lietuvių kalbą, teigė, kad vertėjas nėra reikalingas, todėl apklausa vyko lietuvių kalba, dalyvaujant gynėjui. Lietuvių kalba jam buvo įteiktas ir pranešimas apie įtarimą bei atlikti parodymų patikrinimo vietoje veiksmai. Papildomos apklausos metu T. V. nurodė, kad parodymus pageidauja duoti lenkų kalba, todėl kitos apklausos buvo vykdomos dalyvaujant lenkų kalbos vertėjui. Nepaisant to, kad T. V. yra lenkų tautybės, o pirminiai procesiniai veiksmai su juo buvo atliekami lietuvių kalba, asmens teisės, numatytos BPK 8 straipsnyje, 44 straipsnio 7 dalyje, pažeistos nebuvo. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja A. K., atlikusi pirminę nuteistojo apklausą ir parodymų patikrinimo vietoje veiksmus, nurodė, kad jie su T. V. susikalbėjo lietuvių kalba, vienas kitą suprato, jam buvo išaiškinta teisė į vertėją, tačiau pretenzijų dėl to įtariamasis neturėjo, niekas jam jokio spaudimo ar įtakos procesinių veiksmų atlikimo metu nedarė. Tai, ar A. K. moka rusų ir lenkų kalbas, neturi jokios reikšmės, įrodinėjant T. V. gebėjimą suprasti lietuvių kalbą, todėl dėl šių apeliacinio skundo argumentų plačiau nepasisakoma. Kaip nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, teisminio bylos nagrinėjimo metu su savo gynėju T. V. taip pat bendravo lietuvių kalba, o ne per vertėją. Iš įtariamojo V. T. 2016 m. lapkričio 24 d. apklausos protokolo matyti, kad jis su T. V. bendraudavo rusų kalba, tačiau kai susipažino, bendravo lietuviškai. Baudžiamojoje byloje yra ir T. V. ranka lietuvių kalba rašytas prisipažinimas. Pirmosios instancijos teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu jis nurodė, kad yra baigęs mokyklą, laikė lietuvių kalbos egzaminą. Išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad T. V. supranta lietuvių kalbą, moka kalbėti ir rašyti lietuviškai, todėl jis suprato su juo atliktų pirminių procesinių veiksmų (pranešimo apie įtarimą įteikimo, apklausos, parodymų patikrinimo vietoje) esmę ir turinį, galėjo savarankiškai išdėstyti savo poziciją visais klausimais, turint omenyje ir tai, kad atliekant šiuos veiksmus dalyvavo gynėjas. Baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nuteistajam būtų darę spaudimą. Atvirkščiai, kiti kaltinamieji pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad apklausų ikiteisminio tyrimo metu jiems niekas įtakos nedarė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme baudžiamąją bylą nagrinėjusio teisėjo kaltinamiesiems užduotas klausimas, ar jie ikiteisminio tyrimo metu geriau prisiminė įvykio aplinkybes, negali būti laikomas menamu. Tai tikslinamasis klausimas, kuriuo siekiama išsiaiškinti, kiek tikslūs ir objektyvūs yra ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, lyginant su duotais teisiamojo posėdžio metu.
  5. Kalbant apie dar vieną būtinąjį BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymį – padarinius, pažymėtina, kad, kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, teismų praktikoje yra išaiškinta, jog svetimo turto tyčinio sunaikinimo ar sugadinimo padariniai nustatomi pagal tokio turto vertę, buvusią nusikalstamos veikos darymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73-677/2016). Kaip matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties Nr. 2K-73-677/2016, kurią apeliaciniame skunde nurodo ir nuteistojo gynėjas, turinio, šioje baudžiamojoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, skaičiuodamas sugadinto turto vertę, vadovavosi autotransporto priemonės vertinimo ataskaitoje nurodomomis sugadintų automobilio detalių kainomis ir išaiškino, kad į tokio turto vertę neturi būti įskaičiuojama automobilio remonto darbų kaina, dažymo kaina, eksploatacinės medžiagos, orientacinė atstatomojo remonto kaina, pridėtinės vertės mokestis bei biuro paslaugos. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas sugadinto turto vertę skaičiavo pagal UAB „V. v. t.“ pateiktą 2016 m. spalio 11 d. preliminarią remonto darbų kalkuliacijoje – akte nurodytas medžiagų ir atsarginių dalių kainas, remonto darbų kainos skaičiuojamos nebuvo. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad sugadinto turto vertė yra 3 917 Eur (dvylika šoninių stiklų, 1 350 Eur vertės, priekinis stiklas, 640 Eur vertės, šeši durų stiklai, 780 Eur vertės, priekinio trafareto stiklas, 70 Eur vertės, orlaidės stiklas, 15 Eur vertės, galinis stiklas, 130 Eur vertės, du galiniai žibintai, 24 Eur vertės, du posūkio žibintai, 50 Eur vertės, du elektroninio bilieto skaitytuvai, 858 Eur vertės), t. y. viršija 5 MGL dydžio sumą. Esant įrodytiems visiems BK 187 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiams, laikoma, kad T. V. pagrįstai pripažintas kaltu, padaręs šią nusikalstamą veiką.
  6. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad UAB „V. v. t.“ 2016 m. spalio 18 d. rašte Nr. S11-1010(1.20) nurodyta autobuso „Volvo B10L“, valst. Nr. ( - ) vertė nusikaltimo padarymo metu (700 Eur) yra šio turto likutinė (balansinė) vertė, tikroji jo vertė yra didesnė. VšĮ „E.“ 2016 m. rugsėjo mėn. nustatė, kad autobuso „Volvo B10L“ vidutinė kaina Lietuvoje yra 6 500 Eur. Tokiu būdu, nuteistojo gynėjas nepagrįstai vadovaujasi balansine turto verte, kalbėdamas apie nusikalstama veika sukeltus padarinius. Sugadintų dalių kainos buvo pagrįstai skaičiuojamos pagal jų rinkos vertę.
  7. Pažymėtina, kad civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys nėra vien tik privataus pobūdžio reikalavimas, siejantis nukentėjusįjį ir įtariamą ar kaltinamą nusikalstamos veikos padarymu asmenį. Nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas yra sudėtinė baudžiamojo proceso dalis, neatskiriama nuo įstatyme įvirtintų baudžiamojo proceso tikslų (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 112 straipsnio 1 dalies prasmę civilinis ieškinys pareiškiamas rašytine forma, paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau, kaip iki įrodymų tyrimo pradžios. Baudžiamojo proceso įstatyme nekeliama specialiųjų (imperatyviųjų) reikalavimų civilinio ieškinio pareiškimo turiniui, tačiau civilinis ieškinys reiškiamas baudžiamojoje byloje turi atitikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 111, 135 straipsnių reikalavimus, t. y. ieškinio pareiškimas forma ir turiniu turi atitikti bendruosius procesinių dokumentų turiniui nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo specifiką, civilinis ieškinys ikiteisminio tyrimo metu gali būti pareiškiamas bet kurioje tyrimo stadijoje, net ir nenustačius nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens ar dalies jų, taip pat visų nusikalstamos veikos padarymo faktinių aplinkybių. Todėl civilinio ieškinio pagrindas ar dalykas gali būti tikslinami iki įrodymų tyrimo teisiamajame posėdyje pradžios. Tam tikrais atvejais ieškinio reikalavimų tikslinimas galimas ir įrodymų tyrimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-245/2010; baudžiamojoje byloje Nr. 2K-526-693/2015, 2K-7-124-648/2016).
  8. UAB „V. v. t.“ ikiteisminio tyrimo metu pateikė raštą Nr. S11-1010(1.20), kuriame nurodė, kad įmonė dėl autobuso „Volvo B10L“, valst. Nr. ( - ) apgadinimų patyrė 8 988,4 Eur turtinę žalą. Su šiuo raštu UAB „V. v. t.“ pateikė preliminarią remonto darbų kalkuliaciją – aktą, autobuso techninės apžiūros rezultatų kortelės kopiją, autobuso registracijos liudijimo kopiją ir nuotraukas. Vėliau UAB „V. v. t.“ pareiškė 9 404,68 Eur dydžio civilinį ieškinį, kuriuo prašė pripažinti ją civiliniu ieškovu ir priteisti iš kaltininko padarytą turtinę žalą. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos Trečiojo skyriaus 2016 m. gruodžio 12 d. nutarimu UAB „V. v. t.“, atstovaujama Juridinio skyriaus viršininkės J. P., pripažinta civiliniu ieškovu. V. T., D. K., J. J. ir T. V. buvo supažindinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tuo pačiu ir su civiliniu ieškiniu bei minėtu raštu ir jo priedais. T. V. ir jo gynėjas turėjo ir šių dokumentų kopijas. Bylą nagrinėjant teisme, buvo išaiškintos kaltinamųjų procesinės teisės ir pareigos, taip pat ir civilinio atsakovo teisės ir pareigos, numatytos BPK 111 straipsnio 2, 3 dalyse. Teisiamojo posėdžio metu civilinio ieškovo atstovas patikslino patirtos žalos dydį, sumažinant jį iki 3 917 Eur, visi kaltinamieji, išskyrus T. V., sutiko atlyginti padarytą žalą.
  9. Analizuojant UAB „V. v. t.“ baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio formos ir turinio reikalavimus, pažymėtina, kad jie iš esmės atitinka numatytuosius CPK 111, 135 straipsniuose. Civiliniame ieškinyje yra nurodyta institucija, kuriai paduotas šis procesinis dokumentas, civilinio ieškovo procesinė padėtis ir duomenys (pavadinimas, įmonės kodas, banko sąskaitos numeris, telefono numeris), procesinio dokumento pobūdis, civilinio ieškinio suma, kuri vėliau buvo patikslinta, ir reikalavimai, taip pat jo surašymo data ir jį pasirašančio asmens parašas. Nors faktinės aplinkybės ir įrodymai, pagrindžiantys civilinio ieškinio reikalavimus, civiliniame ieškinyje nedetalizuojami, tačiau šie duomenys buvo nurodyti UAB „V. v. t.“ 2016 m. spalio 18 d. rašte Nr. S11-1010(1.20) ir jo prieduose, su kuriais kaltinamieji ir jų gynėjai buvo supažindinti ir turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Iš nuteistojo T. V. gynėjo pasisakymų pirmosios instancijos teisme, baigiamosios kalbos ir apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad pastarasis yra susipažinęs su šiais dokumentais, supranta jų turinį ir tinkamai užtikrina nuteistojo teisę į gynybą. Nors tiek pirminiame civiliniame ieškinyje, tiek jį tikslinant nėra konkrečiai įvardijami materialiai atsakingi už padarytą žalą asmenys ir tai galima laikyti civilinio ieškinio turinio trūkumu, tačiau iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumos akivaizdu, kad asmenys suprato, jog iš jų yra reikalaujama atlyginti padarytą turtinę žalą ir dėl to išreiškė savo pozicijas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas laiko, kad šioje baudžiamojoje byloje esantys formalūs civilinio ieškinio turinio trūkumai neleidžia konstatuoti, jog civilinis ieškinys byloje nebuvo pareikštas. Teismų praktikoje formalūs civilinio ieškinio turinio pažeidimai (pvz., pareiškime nurodomas ne tas asmuo, kuris yra atsakingas už padarytą žalą) paprastai nelaikomi esminiu pažeidimu, kuris suvaržė asmens teises ar sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, su sąlyga, jei teisme civilinis ieškinys buvo išnagrinėtas ir kaltinamojo (civilinio atsakovo) teisės buvo užtikrintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byla Nr. 2K-526-693/2015, 2K-7-124-648/2016).
  10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas T. V. veiksmuose tinkamai nustatė BK 187 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, pagrįstai nagrinėjo pareikštą civilinį ieškinį ir jį tenkino, nenustatyta baudžiamojo proceso metu padarytų esminių nuteistojo teisių pažeidimų, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

10Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Nuteistojo T. V. (T. V.) gynėjo advokato Tomo Jurgelionio apeliacinį skundą atmesti.

12Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai