Byla A-756-1795-13
Dėl neturtinės žalos priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

2sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,

3dalyvaujant pareiškėjui J. M.,

4atsakovo atstovei M. B.,

5teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7I.

8Pareiškėjas J. M. 2012 m. lapkričio 20 – lapkričio 26 d. skundu (teisme gautas 2012 m. lapkričio 27 d., b. l. 1) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba), neturtinę žalą – 100 000 Lt.

9Pareiškėjas paaiškino, kad vaikystėje patyrė neturinę žalą – dvasinius sukrėtimus, pažeminimus, fizinį skausmą. Pareiškėjo, gimusio 1976 m. rugpjūčio 18 d. Druskininkuose, motina J. M. buvo alkoholikė, jis nuo 1 mėnesio amžiaus iki 1 metų augo Šiaulių kūdikių namuose. Išvykdama gyventi į Druskininkus, motina pareiškėją pasiėmė su savimi. 1978 m. liepos mėn. jį rado gatvėje, nuvežė į Druskininkų ligoninę, o tą patį mėnesį, motinai parašius pareiškimą, jis atsidūrė kūdikių namuose, vėliau buvo pervežtas į Vilniaus kūdikių namus. 1979 m. rugsėjo 14 d. jis buvo perkeltas į Utenos 2-uosius vaikų namus, nes motina juo nesirūpino. Taigi pareiškėjas buvo perkeliamas iš vienų kūdikių namų į kitus, taip pat į vaikų namus, pagalbines mokyklas-internatus. Vaikystėje jis persirgo įvairiomis ligomis, patyrė psichikos sukrėtimų, kurie atsiliepė tolimesniam jo gyvenimui. Pagal tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 146 straipsnį nėra fakto, kad buvo steigiama globa. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 4 dalimi, taip pat nurodo, jog Tarnyba turėjo pasirūpinti, kad iš alkoholikės motinos būtų atimtos motinystės teisės ir valstybė suteiktų pareiškėjui normalias gyvenimo sąlygas, tačiau vaiko teisių apsaugos darbuotojai tuo metu nesidomėjo vienišų motinų, o ypač alkoholikių, vaikais ir šie vaikai (taip pat ir pareiškėjas), buvo paliekami likimo valiai.

10Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, su skundu nesutiko ir atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 25–26) prašė jo netenkinti.

11Atsakovas paaiškino, kad 2002 metų spalio mėnesio pabaigoje, vadovaujantis CK 3.219 straipsnio 1 dalimi, įkurta Įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurios nuostatai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1674. Įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdė tik dalį funkcijų (visos vykdomos funkcijos buvo susijusios su be tėvų globos likusių vaikų įvaikinimu), kurias dabar vykdo Tarnyba. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1114 patvirtinti nauji nuostatai (be funkcijų įvaikinimo srityje priskirta papildomų funkcijų, susijusių su tarptautine vaiko teisių apsauga, su savivaldybių vaiko teisių apsaugos institucijų veiklos koordinavimu ir kt.), todėl Įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tapo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Tarnybai niekada nebuvo ir šiuo metu nėra priskirtų funkcijų organizuoti Lietuvos Respublikoje be tėvų globos likusių vaikų apsaugą. Tarnyba vykdo funkcijas, susijusias su Lietuvos Respublikos piliečio, likusio be tėvų, globos kitoje valstybėje, įkurdinimo ir (ar) jo tėvų pareigų įgyvendinimo kitoje valstybėje ar vaiko užsienio valstybės piliečio, likusio be tėvų globos Lietuvoje, įkurdinimo ir (ar) jo tėvų pareigų įgyvendinimo Lietuvoje klausimų sprendimu. Uždaviniai ir funkcijos, susijusios su Lietuvoje be tėvų globos likusių vaikų globos organizavimu ir šių vaikų teisių apsauga nustatytos savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyriams, vykdantiems vaiko teisių apsaugą savivaldybės teritorijoje. Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų nuostatai (jų pirmoji redakcija) patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 13 d. nutarime Nr. 370. Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo nepilnametystės laikotarpiu (iki 1994 m. rugpjūčio 18 d.) Tarnyba dar nebuvo įkurta, kad Tarnyba nėra jokios kitos institucijos, kuri pareiškėjo nepilnametystės laikotarpiu turėjo vykdyti funkcijas, susijusias su globos vaikui nustatymu, tėvų valdžios ribojimu (ar tokio ribojimo inicijavimu) ir pan., teisių perėmėja, kad Tarnybai nėra ir nebuvo nustatyta kompetencija organizuoti be tėvų globos likusių vaikų apsaugą (išskyrus minėtas funkcijas tarptautinėje vaiko teisių apsaugos srityje), Tarnyba neturėjo pareigos užtikrinti pareiškėjo (kol jis buvo nepilnametis), kaip be tėvų globos likusio vaiko, teisių apsaugos, t. y. ji neturėjo pareigos veikti, todėl Tarnyba savo veiksmais/neveikimu negalėjo pareiškėjui padaryti žalos ir civilinė teisinė atsakomybė Tarnybai kilti negali. Šioje byloje taip pat tikslinga įvertinti senaties termino taikymo galimybę. Pareiškėjas pilnamečiu tapo prieš 18 metų (1994 m.), jau nuo tada, būdamas veiksnus, galėjo teikti pretenzijas dėl galimai vaikystėje (vaiku asmuo laikomas iki 18 m. amžiaus, jeigu neįgyja veiksnumo anksčiau) patirtos žalos, tačiau dėl to į teismą kreipėsi tik dabar. Globos nustatymas vaikui, kurio auginti ir užtikrinti jo visų teisių ir teisėtų interesų negali tėvai, yra viena iš priemonių, kuriomis valstybė (ir jos institucijos) gina tokių vaikų teises, todėl teiginys, kad valstybės institucijos, nustatydamos globą pareiškėjui, pažeidė jo teises, turėtų būti pagrįstas konkrečiais įrodymais, patvirtinančiais, kaip valstybės nustatyta vaiko teisių gynimo priemonė (vaiko globa) ne tik negina vaiko, bet pažeidžia jo interesus.

12II.

13Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendimu (b. l. 88–92) pareiškėjo J. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsnių, 6.250 straipsnio 1 dalies, 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalies bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

15Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo: „Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti“ (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

16Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir LVAT praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (LVAT 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

17Teismų praktikoje (žr., pvz., administracines bylas Nr. A14-653/07, Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

18Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad žalą valstybė gali atlyginti tada, kai yra jos institucijų neteisėti veiksmai. Šioje byloje nustatyta, jog pareiškėjas mano, kad jam žala buvo padaryta kaip nepilnamečiam asmeniui, t. y. iki tada, kai jis sulaukė pilnametystės – 1994 m. rugpjūčio 18 d., kai jam sukako 18 metų (J. M. gimimo liudijimas (b. l. 4); asmens tapatybės kortelė (b. l. 5)). Tačiau tuomet Lietuvos valstybės atstovė – Tarnyba nė nebuvo įsteigta, nes ji įsteigta tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1674 (b. l. 27–32). Taigi, Tarnyba negalėjo atlikti neteisėtų veiksmų bei padaryti pareiškėjui neturtinės žalos. Todėl pareiškėjo – J. M. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

19Teismas pabrėžė ir tai, kad pareiškėjas savo teises ginti pradėjo tik 2012 m. lapkričio 26 d., kai teismui išsiuntė skundą (vokas (b. l. 22)). Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalį, pagal kurią sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Teismas sutinka su šia atsakovo argumentacija, nes ieškinio senaties terminas yra itin svarbus institutas santykių stabilumui užtikrinti, be kita ko, reiškiantis ir tai, kad praleidęs šį terminą asmuo yra itin silpnai suinteresuotas savo teisių gynyba. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas – J. M. praleido ieškinio senaties terminą neturtinės žalos atlyginimui, todėl gynė savo teises labai neapdairiai, jo skundo tenkinti nėra teisinio pagrindo.

20III.

21Pareiškėjas J. M. apeliaciniu skundu (b. l. 97) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

22Nurodo, kad dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (našlaičio statuso nustatymo) dar 2009 metais kreipėsi į Vilniaus 3-iosios apylinkės teismą, tačiau teismas šio fakto nepripažino net trejus metus (nuo 2009 metų iki 2012 m.), o tada, kai jam suėjo 36 metai priėmė sprendimą, kuriame paaiškino, kad dėl jo amžiaus jokios lengvatos našlaičiams netaikomos. Kadangi nuo 2001 m. rugpjūčio mėnesio pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, kitokių įrodymų, patvirtinančių jo, kaip našlaičio, statusą, negali surinkti. Tačiau dėl to, kad pareiškėjas buvo našlaitis ir visą vaikystę buvo išlaikomas valstybės, jis patyrė dvasinius sukrėtimus, išgyveno depresiją. Dėl šių sukrėtimų, patirtų vaikystėje, kalta Lietuvos valstybė ir jos tarnautojai. Be to, 1993 m. pareiškėjas, būdamas nepilnametis, buvo išmestas iš Kauno 1-osios pagalbinės specialiosios internatinės mokyklos į gatvę (šiuo metu mokykla vadinama Jono Laužiko 1-oji pagalbinė specialioji internatinė mokykla).

23Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog žala padaryta jam būnant nepilnamečiu, nes tik sulaukus pilnametystės, prasidėjo pareiškėjo problemos su sveikata (jos susijusios su vaikystėje patirtomis skriaudomis). Sveikatos problemos paūmėjo ir tada, kai Vilniaus 3-iasis apylinkės teismas atsisakė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – pareiškėjo našlaičio statusą. Taigi, taikyti senaties terminą neturtinės žalos atsiradimo atžvilgiu yra nelogiška, nes į administracinį teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi 2012 m. rudenį.

24Atsakovas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 103) prašo jį atmesti.

25Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą. Papildomai teigia, kad J. M. savo galimai pažeistas teises galėjo ginti tapęs pilnamečiu, todėl ieškinio senaties terminą (pagal CK 1.125 str. 8 d.) viršijo net 15 metų.

26Teisėjų kolegija

konstatuoja:

27IV.

28Apeliacinis skundas atmestinas.

29Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, prašo priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos, kurią jis patyrė dėl dvasinių sukrėtimų, pažeminimų ir fizinio skausmo vaikystėje. Savo reikalavimą pareiškėjas grindžia Civilinio kodekso 6.271 straipsnio ir 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

30Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, padaręs išvadą, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba buvo įsteigta tik 2002 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1674, taigi ši institucija ar jos tarnautojai negalėjo atlikti jokių neteisėtų veiksmų ir padaryti pareiškėjui žalos. Kita vertus, pareiškėjas, pradėjęs savo teises ginti tik 2012 m. lapkričio 26 d., praleido Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, kurį atsakovas prašo taikyti.

31Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas J. M. yra gimęs 1976 m. rugpjūčio 18 d. (b. l. 4, 5), taigi pilnametystės jis sulaukė 1994 m. rugpjūčio 18 d.. Druskininkų miesto ligoninės 1978 m. lapkričio 21 d. aktas, Utenos 2-ųjų vaikų namų auklėtinio asmens kortelė, mokinio tinkamumo į specialiąją vaikų įstaigą (Telšių internatinę mokyklą) aktas, 1984 m. rugsėjo 10 d. kelionės lapas į Klaipėdos II pagalbinę mokyklą-internatą ir kt. (b. l. 16-16) patvirtina, kad pareiškėjas augo įvairiose Lietuvos vietovėse esančiuose kūdikių ir vaikų namuose, buvo lavinamas internatinėse mokyklose. Duomenų, patvirtinančių, kad jo motinai buvo atimtos tėvystės teisės, ir jam, kaip nepilnamečiui, buvo nustatyta laikinoji ar nuolatinė globa, byloje nėra. Pažymėtina, kad 1976 – 1994 metų laikotarpiu tėvystės teisių atėmimo klausimus reglamentavo Lietuvos TSR Santuokos ir šeimos kodekso 71-75 straipsnių nuostatos, pagal kurias tėvystės teisės buvo atimamos teismine tvarka valstybinių arba visuomeninių organizacijų, vieno iš vaiko tėvų arba globėjo (rūpintojo) pareiškimu, taip pat prokuroro ieškiniu. Tėvystės teises atėmus iš abiejų tėvų, vaikas perduodamas globos ir rūpybos organų rūpybai.

32Socialinės apsaugos ir darbo ministrės 2000 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 17 nuo 2000 m. balandžio 1 d. buvo įsteigta Įvaikinimo tarnyba ir patvirtinti nuostatai, iš naujo šios tarnybos nuostatai patvirtinti 2002 m. spalio 23 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1674. Vadovaujantis Civilinio kodekso 3.219 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1114 Įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavadinimą pakeitė į ,,Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“. Nei vienai iš šių Tarnybų nebuvo priskirta funkcija organizuoti Lietuvos Respublikoje be tėvų globos likusių vaikų apsaugą. Kaip teisingai nurodo atsakovas, funkcijos, susijusios su Lietuvoje be tėvų globos likusių vaikų globa ir rūpyba ir šių vaikų teisių apsauga yra (ir buvo) numatytos savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriams, kurie vykdo vaiko teisių apsaugą atitinkamos savivaldybės teritorijoje.

33Tad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo išvada, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ir (ar) jos darbuotojai negalėjo atlikti neteisėtų veiksmų ir padaryti pareiškėjui neturtinės žalos, visiškai pagrįsta. Kokių nors konkrečiai neteisėtų šios institucijos bei jos darbuotojų veiksmų (ar neveikimo) pareiškėjas negalėjo paaiškinti ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Todėl pareiškėjo skundas pagrįstai buvo atmestas.

34Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Iš pareiškėjo skundo bei apeliacinio skundo turinio matyti, kad jam padarytą neturtinę žalą kildina dėl vaikystėje patirtų išgyvenimų. Kaip jau buvo minėta, pilnamečiu jis tapo 1994 m. rugpjūčio 18 d., taigi nuo šio laiko, būdamas rūpestingas ir apdairus, pareiškėjas turėjo visas galimybes per trejus metus kreiptis į atitinkamas institucijas (tarp jų ir į teismą), prašydamas atlyginti jam padarytą žalą. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties institutą, todėl ir dėl šios priežasties tenkinti pareiškėjo skundą nėra jokio pagrindo.

35Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

36Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

37Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą atmesti.

38Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,... 3. dalyvaujant pareiškėjui J. M.,... 4. atsakovo atstovei M. B.,... 5. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal... 6. Teisėjų kolegija... 7. I.... 8. Pareiškėjas J. M. 2012 m. lapkričio 20 – lapkričio 26 d. skundu (teisme... 9. Pareiškėjas paaiškino, kad vaikystėje patyrė neturinę žalą –... 10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės vaiko teisių apsaugos ir... 11. Atsakovas paaiškino, kad 2002 metų spalio mėnesio pabaigoje, vadovaujantis... 12. II.... 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendimu (b. l.... 14. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso... 15. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis... 16. Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir LVAT praktikoje, kuris yra... 17. Teismų praktikoje (žr., pvz., administracines bylas Nr. A14-653/07, Nr.... 18. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad žalą valstybė gali atlyginti... 19. Teismas pabrėžė ir tai, kad pareiškėjas savo teises ginti pradėjo tik... 20. III.... 21. Pareiškėjas J. M. apeliaciniu skundu (b. l. 97) prašo panaikinti Vilniaus... 22. Nurodo, kad dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (našlaičio... 23. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog žala... 24. Atsakovas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba su... 25. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tuos pačius argumentus,... 26. Teisėjų kolegija... 27. IV.... 28. Apeliacinis skundas atmestinas.... 29. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas iš atsakovo Lietuvos valstybės,... 30. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, padaręs... 31. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas J. M. yra gimęs 1976 m.... 32. Socialinės apsaugos ir darbo ministrės 2000 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 17... 33. Tad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo išvada, kad Valstybės... 34. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų... 35. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir... 36. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 37. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą palikti... 38. Nutartis neskundžiama....