Byla 2A-112/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1878-160/2012 pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, L. S., K. S. dėl sandorių pripažinimo galiojančiais pasikeitus duomenims ir sprendimų atkurti nuosavybės teises pakeitimų, tretieji asmenys valstybės įmonė „Registrų centras“, notarės D. J., G. K., J. Š., antstolė D. M., A. U., uždaroji akcinė bendrovė „Inovita“, uždaroji akcinė bendrovė „Teisingumas“, L. M..

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4I. R. B. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti, kad 2001 m. gruodžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartimi L. S. perleido R. B. teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 0,436 ha buvusios savininkės V. K. žemės Vilniaus mieste; pripažinti, kad 2001 m. gruodžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartimi K. S. perleido R. B. teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 0,436 ha buvusios savininkės V. K. žemės Vilniaus mieste; pripažinti negaliojančiomis 2006 m. gruodžio 27 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimų Nr. 2.4-01-4670 ir Nr. 2.4-01-4668 dalis, kuriomis K. S. ir L. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į V. K. valdytą žemę ir pripažinti, kad šiais sprendimais nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos R. B..

5Nurodė, kad 2001 m. gruodžio 22 d. Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos išduotų pažymų Nr. 1543 ir 1542 pagrindu atsakovai L. S. ir K. S. pardavė ieškovui teisę atkurti nuosavybės teise į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 1,4533 ha žemės Vilniaus mieste, tiksliau B. K. valdytą žemės sklypą Vilniaus mieste ( - ) kaime. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. balandžio 29 d. nutartimi konstatavo, kad iki nacionalizacijos 1,744 ha ploto žemės sklypą Vilniaus mieste ( - ) valdė ne B. K., bet jo sutuoktinė V. K.. Teismas minėta nutartimi taip pat konstatavo, kad atsakovai šioje byloje teisę į ginčo sklypo nuosavybės teisių atkūrimo perleido ieškovui. Tačiau, nepaisant šių teisių perleidimo fakto, Vilniaus apskrities viršininko sprendimais Nr. 2.4-01-4670 ir Nr. 2.4-01-4668 L. S. ir K. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į V. K. valdytą žemę. Nuosavybės teisių atkūrimo perleidimo sandoris buvo sudarytas vadovaujantis įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos sąlygų“ 2 str. 2 d., pagal kurią ieškovas į nuosavybės teisių atkūrimo procesą įstojo vietoje atsakovų ir įgijo visas jų teises ir pareigas, kurias pastarieji turėjo iki teisių perleidimo sutarties sudarymo. A. L. S. ir K. S. pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 ir 2 d. ir 10 str. 4 d. negalėjo būti atkurtos, kadangi jie šias teises įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidę ieškovui.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 15 d. sprendimu ieškovo R. B. ieškinį atsakovams L. S., K. S. ir Nacionalinei žemės tarnybai atmetė.

8Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 29 d. papildomu sprendimu priteisė iš ieškovo R. B. valstybei 400 Lt išlaidų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai apmokėti.

9Teismas nustatė, kad 2001 m. gruodžio 22 d. teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pirkimo-pardavimo sutartimis atsakovai L. S. ir K. S. pardavė ieškovui R. B. teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – du 1,4533 ha ploto žemės sklypus Vilniaus mieste (t. 1, b. l. 12-13). Sutarčių 2 punktuose nurodyta, kad nuosavybės teisių pardavėjai pareiškia, kad atkuriama nuosavybės teisė į B. K. valdytą žemės sklypą Vilniaus apskrities Vilniaus mieste buvusiame Š. K. kaime.

10Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2004 m. liepos 5 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė žemės sklypą, esantį Vilniaus mieste Š. G. 9 – 1,744 ha savo vardu ir 0,654 ha nepilnamečio sūnaus K. K. vardu. Teismo sprendime padaryta išvada, kad B. K. neturėjo nuosavybės teisių į V. K. ir jos nepilnamečio sūnaus K. K. valdytą žemę.

11Teismas įvertino, kad šalys skirtingai traktuoja sutartį dėl buvusio faktinio žemės sklypo Š. G. 9 kaimo teritorijoje savininko pavardės, t.y. ieškovas vertina, kad buvusio savininko pavardė sutartyje nenulemia sutarties reikšmės, atsakovai vertina, kad sutartimi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą perleido tik į B. K. turėtą žemę ir tai nėra ta pati teisė, kurią jie turi į V. K. turėtą žemę.

12Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2008 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 22-1076 R. B. paaiškino, kad nėra teisinio pagrindo atkurti jam nuosavybės teisę į V. K. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą Š. G. 9 nekilnojamąjį turtą, nes jis pirko teisę atkurti nuosavybės teises į B. K., o ne į V. K. valdytą žemę.

13Teismas nustatė, kad ieškovas surašė prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo ir į V. K. Vilniaus mieste ir Vilniaus rajone priklausiusią žemę. Taigi prieš sudarant sutartis ieškovas žinojo, kad žemės savininkai gali būti skirtingi. Prašydamas išduoti pažymas teisių pardavimui ieškovas faktiškai veikė savo naudai, nes teisių pardavimas buvo įvykdytas jo interesais. Ieškovas ir vėliau rūpinosi sutarties pagrindo išsaugojimu – aktyviai dalyvavo nagrinėjant bylą pagal trečiųjų asmenų pareiškimą dėl žemės valdymo fakto nustatymo, taigi siekė, kad teismo sprendimais būtų įtvirtinta, kad žemės, į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises, savininku būtų nurodytas B. K.. Priėmus nepalankius jam sprendimus siekė su atsakovais susitarti geruoju. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido daryti pagrįstą išvadą, į kurio savininko nekilnojamąjį turtą parduodama nuosavybės teisė, kitaip sutarties išaiškinti nėra jokio pagrindo.

14Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. liepos 5 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad iki 1940 m. nuosavybės teise žemės sklypą, esantį Vilniaus meiste Š. G. 9 1,744 ha savo vardu valdė V. K.. Tuo tarpu 2001 m. gruodžio 22 d. teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pirkimo-pardavimo sutartimis atsakovai L. S. ir K. S. pardavė ieškovui R. B. teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – du 1,4533 ha ploto žemės sklypus Vilniaus mieste, nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytus B. K.. Taigi sutartyse nurodytas ne tik ne žemės savininkas, bet ir ne ta (per didelė) turto apimtis, kurį valdė V. K.. Sutartys buvo sudarytos iš Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. gruodžio 21 d. gavus pažymas dėl teisių pardavimo pagal dokumentus, kurie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. liepos 5 d. sprendimu pripažinti neįrodančiais, kad B. K. buvo žemės savininkas ir atsakovai neturėjo pagrindo parduoti teises atkurti nuosavybės teisę į po 1,4533 ha ploto žemės sklypus, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytus B. K.. Teismas konstatavo, kadangi sutartyse aiškiai nurodoma, į kurio savininko turėtą žemę teisės parduodamos bei nurodytos konkrečios teisių apimtys (du sklypai po 1,4533 ha žemės), laikyti, kad atsakovai pardavė teises atkurti nuosavybės teisę į V. K. nuosavybės teise valdytą žemės plotą po 0,4360 ha yra nepagrįsta.

15III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

16Apeliaciniu skundu ieškovas R. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą ir 2012 m. spalio 29 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi.

17Apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:

  1. Teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, todėl neatskleista bylos esmė ir neteisingai pritaikytos materialinės teisės normos (CPK 330 str.). Teismas sprendime vadovavosi faktinėmis aplinkybėmis, kurios nagrinėjant bylą teisme visiškai nebuvo proceso dalyvių nurodytos. Teismas nurodė, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas L. S. paaiškino, kad įsiteisėjus teismo sprendimui ieškovas siūlė atsakovams pakeisti sutartis dėl buvusio savininko pavardės perrašymo ir ploto koregavimo, tačiau atsakovai su tuo nesutiko. Byloje jokia forma nėra tai patvirtinančių įrodymų.
  2. Ieškovas nei procesiniuose dokumentuose, nei teikdamas paaiškinimus, neteigė, kad atsakovai prašė jo padėti sutvarkyti dokumentus dėl nuosavybės.
  3. Teismas visiškai ignoravo faktą, kad atsakovė L. S., duodama paaiškinimus, patvirtino, kad jai buvo žinoma, kad jos seneliai, į kurių žemę ji galėtų pretenduoti, turėjo tik vieną žemės sklypą: „Šeškinės kalne 9 buvo visi K., jie visi turėjo kartu tą plotą“. Atsakovė patvirtino, kad ji žinojo, kad tai ta pati ir vienintelė žemė, į kurią ji galėjo pretenduoti.
  4. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad L. S. interesas gauti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nebuvo susijęs konkrečiai su B. K. valdyta žeme. Be to, ši archyvo pažyma suklaidino atsakovę, nes joje buvo aiškiai įvardinta, kad iš visų asmenų, kurie buvo nurodyti, būtent B. K. valdė žemę.
  5. Teismas neteisingai interpretuoja civilinės bylos Nr. 2-2648-15/2014 sprendimą. Minėtas sprendimas, priešingai nei teigia teismas, yra labai palankus ta apimtimi, kad jame yra aiškiai nustatyta faktinė aplinkybė, kuri šioje byloje turi prejudicinę galią, o būtent „teismas vertina įrašą archyvo pažymėjime minimuose sąrašuose, kad B. K. tik galėjo būti įrašytas žemės valdytoju, bet ne savininku“. Ši teismo išvada patvirtina šalių susitarimo esmę, o būtent – atsakovai L. S. ir K. S. 2001 m. gruodžio 22 d. sutartimi pardavė nuosavybės teises į nuosavybės teisių atkūrimą į tą žemę, kurią valdė B. K.. Taigi teismas nustatė, kad ši žemė nuosavybės teisėmis priklausė V. K., o buvo valdyta B. K.. Apeliantas akcentuoja, kad ginčo pirkimo-pardavimo sutartyje, 2 punkte, šalys išreiškė valią, kad parduodama B. K. valdyta, o ne nuosavybės teise priklausiusi žemė.
  6. Teismas skundžiamame sprendime nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl tikrosios šalių valios, dėl sandorių aiškinimo, akivaizdžiai nuo jos nukrypo, ir dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Šalys, sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartį, niekur nėra nurodžiusios, kad B. K. žemę valdė nuosavybės teise, šią išvadą nepagrįstai padarė atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojai. Teismas atsakovų valią dėl sandorio sudarymo vertino formaliai, visiškai nepasisakydamas dėl ieškovo nurodytų argumentų ir neanalizuodamas atsakovų elgesio, todėl pirmosios instancijos teismas neatskleidė tikrosios šalių valios sudarant ginčo sandorį.
  7. Teismas neteisingai pritaikė proceso teisės normas ir dėl šios priežasties priėmė neteisėtą sprendimą. Teismas skundžiamame sprendime vadovaujasi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 1-25-506/2012, kuri yra Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. panaikinta dėl teismo šališkumo priimant šią nutartį.
  8. Teismo sprendimas nėra išsamiai motyvuotas, o padarytos išvados prieštarauja sprendimo kitose dalyse teismo pateiktoms išvadoms ir argumentams.

18IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

19teisiniai argumentai ir išvados

20Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byloje vertinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinio skundo ribose.

21Įvertinusi byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai jas kvalifikavo ir išsamiai išanalizavo, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo teismų suformuotos praktikos, todėl padarė pagrįstas išvadas bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuriuo atmetė ieškovo ieškinį (CPK 263 str. 1 d.).

22Byloje kilo ginčas, ar pagrįstai ir teisėtai pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimus pripažinti, kad 2011 m. gruodžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartimis L. S. ir K. S. perleido R. B. teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 0,436 ha buvusios savininkės V. K. žemės Vilniaus mieste bei pripažinti negaliojančiomis 2006 m. gruodžio 27 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimų Nr. 2.4.01-4670 ir Nr. 2.4-01-4668 dalis, kuriomis K. S. ir L. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į V. K. valdytą žemę ir pripažinti, kad šiais sprendimais nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos R. B.. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje esminis ginčas yra dėl to, ar sutartys dėl teisės atkurti nuosavybės teisės į B. K. nuosavybės teise iki nacionalizacijos turėtą žemę (du po 1,4533 ha žemės plotus) perleidimo reiškia, kad sutartimis buvo perleista teisė atkurti nuosavybės teises į atsakovams bet kokio ploto tenkančią žemę bet kurių savininkų vardu buvusio ( - ) kaimo vietovėje.

23Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė tuo pagrindu, kad pagal ginčijamas sutartis ieškovas pirko teisę atkurti nuosavybės teises į B. K. nuosavybės teise valdytą žemę, kad sutartyse yra aiškiai aptarta, į kurio savininko nekilnojamąjį turtą parduodama nuosavybės teisė, todėl teismas vertino, kad kitaip sutarties aiškinti nėra jokio pagrindo. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka, visų pirma, motyvuodamas tuo, kad teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl neatskleista bylos esmė ir neteisingai pritaikytos materialinės teisės normos. Su šiais apelianto teiginiais nėra teisinio ir faktinio pagrindo sutikti.

24Bylos medžiaga nustatyta, kad 2001 m. gruodžio 14 d. L. S. ir K. S. davė notaro patvirtintus įgaliojimus R. B. tvarkyti visus reikalus dėl nuosavybės teisės atstatymo į žemės sklypą Vilniaus mieste (t. 1, b. l. 127-128).

252001 m. gruodžio 19 d. L. S. ir K. S. įgaliotas atstovas R. B. pateikė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui prašymus išduoti pažymas apie L. S. ir K. S. tenkančią dalį ir teisę atstatyti nuosavybės teisę į buvusio savininko B. K. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,500 ha žemės plotą buvusiame ( - ) (t. 2, b. l. 176-177).

26Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001 m. gruodžio 21 d. pažyma patvirtino, kad pagal atsakovų L. S. ir K. S. pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus buvo nustatyta, kad į buvusio savininko B. K. nuosavybės teisėmis valdytą Vilniaus apskrities Vilniaus miesto ( - ) kaime 4,36 ha žemės pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą L. S. ir K. S. turi nuosavybės teisę į du 1,4533 ha žemės sklypus (plotus) (t. 1, b. l. 10-11).

272001 m. gruodžio 22 d. teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pirkimo-pardavimo sutartimis atsakovai L. S. ir K. S. pardavė ieškovui R. B. teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – du 1,4533 ha ploto žemės sklypus Vilniaus mieste (Sutarčių 1 d., t. 1, b. l. 12-13). Sutarčių 2 d. numatyta, kad atkuriama nuosavybės teisė į B. K. valdytą žemės sklypą Vilniaus apskrities Vilniaus mieste, buv. Š. K. 9 kaime (t. 1, b. l. 12-13).

28Apelianto teigimu, teismas nepasisakė dėl esminio ieškovo argumento – kad teisių pirkimo – pardavimo sandorio objektu šalys nurodė teises į nuosavybės teisių atkūrimą Vilniaus mieste. Atsakovai sutartyje pareiškė, kad žemė buvo valdyta B. K., sutartyje niekur nėra aptarta, kad šią žemę B. K. valdė nuosavybės teise, o ginčo dalyko susiaurinimas iki pavardės sutartyje visiškai iškreipia šalių ginčo esmę, be to, ginčo sandorio šalys, sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartis, niekur nėra nurodžiusios, kad B. K. žemę valdė nuosavybės teise. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pats apeliantas R. B. minėtuose prašymuose, adresuotuose Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, prieš pat sudarydamas ir pasirašydamas ginčijamas teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pirkimo-pardavimo sutartis, prašė išduoti duomenis apie L. S. ir K. S. tenkančią dalį ir teisę atstatyti nuosavybės teisę į buvusio savininko B. K. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, 4,500 ha žemės plotą buvusiame Šeškinės kalne (t. 2, b. l. 175-176). Tikrąją ginčo sandorius sudariusių šalių valią atskleidžia ir kita pirmosios instancijos teismo įvardinta aplinkybė – ieškovas surašė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir į V. K. Vilniaus mieste ir Vilniaus rajone priklausiusią žemę. Vadinasi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, prieš sudarant sutartis ieškovas žinojo, kad žemės savininkai gali būti skirtingi.

29Galiausiai, ieškovas R. B. 2001 m. gruodžio 22 d. sudarė teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pirkimo-pardavimo sutartis su atsakovais L. S. ir K. S. į B. K. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą Š. G. 9 nekilnojamąjį turtą, o ne į V. K. žemę, kaip tvirtina ieškovas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai patvirtina 2001 m. gruodžio 22 d. teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pirkimo-pardavimo sutartys, registro Nr. 1-17527 ir Nr. 1-17528, kuriose, kaip jau minėta, aiškiai nurodyta, kad K. S. ir L. S. pardavė, o R. B. nupirko bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis teisę atkurti nuosavybės teises į B. K. valdytą išlikusią nekilnojamojo turto dalį – 1,4533 ha ploto žemės sklypą Vilniaus mieste (Sutarties 1 p.). Šiose sutartyse taip pat nurodyta, kad L. S. ir K. S. pardavė, o R. B. nupirko bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis teisę atkurti nuosavybės teises į B. K. valdytą išlikusią nekilnojamojo turto dalį – 1,4533 ha ploto žemės sklypą Vilniaus mieste, o ne į V. K. žemę, kaip tvirtina ieškovas.

30Ieškovas nėra pateikęs į bylą duomenų apie tai, kad atsakovai L. S. ir K. S. pirkimo-pardavimo sutartimis būtų pardavę ieškovui R. B. nuosavybės teises į V. K. valdytą žemės sklypą Vilniaus apskrities Vilniaus m., ( - ) kaime. Todėl nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad 2001 m. gruodžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartimis L. S. ir K. S. perleido R. B. teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 1,4533 ha buvusios savininkės V. K. žemės Vilniaus mieste. Be to, atsakovai šios aplinkybės niekada nepatvirtino.

31Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretuoja civilinėje byloje Nr. 2-2648-15/2004 sprendime padarytas išvadas. Jo nuomone, paminėtoje civilinėje byloje nustatyta faktinė aplinkybė turi prejudicinę galią šioje civilinėje byloje, t.y. B. K. tik galėjo būti įrašytas žemės valdytoju, bet ne savininku. Apelianto nuomone, ši teismo išvada patvirtina šalių susitarimo esmę, o būtent – atsakovai L. S. ir K. S. 2001 m. gruodžio 22 d. sutartimi pardavė nuosavybės teises į nuosavybės teisių atkūrimą į tą žemę, kurią valdė B. K.. Taigi teismas nustatė, kad ši žemė nuosavybės teise priklausė V. K., o buvo valdyta B. K.. Apeliantas akcentuoja, kad ginčo pirkimo-pardavimo sutarties 2 punkte pardavėjai pareiškė, kad parduodama B. K. valdyta, o ne nuosavybės teise priklausiusi, žemė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apelianto teiginiai neatskleidžia tikrosios šalių valios sudarant ginčo pirkimo-pardavimo sutartį.

32Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2004 m. liepos 5 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės sklypą, esantį Vilniaus mieste Š. G. 9 – 1,744 ha savo vardu ir 0,654 ha nepilnamečio sūnaus K. K. vardu. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. balandžio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-236/05 paliko galioti nepakeistą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. liepos 5 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2648-15/2004, kuriuo R. B. apeliacinis skundas atmestas. Pats apeliantas apeliaciniame skunde paminėtoje civilinėje byloje įrodinėjo aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino pareiškimą, kadangi 1942 metais milicijos surašymo anketoje, 1942 m. buto-ūkio lape žemės sklypo savininkas nurodyta ne V. K., o jos antrasis vyras B. K.. Apeliantas minėtu apeliaciniu skundu taip pat įrodinėjo, kad V. K. ir jos vaikai perėmė palikimą iš K. K. jam mirus 1934 m. bei nepateikė jokio dokumento, kad K. K. buvo žemės savininkas ( - ). Juo labiau, kai kuriuos apelianto argumentus Vilniaus apygardos teismas minėtoje 2005 m. balandžio 29 d. nutartyje vertino kaip apelianto teiginius, jog nacionalizavimo metu žemės sklypas priklausė B. K..

33Negalima sutikti su apelianto argumentais, kad minėtu sprendimu pripažinta, kad L. S. ir K. S. jiems tenkančią teisę į nuosavybę perleido ieškovui, kadangi tai nebuvo konstatuota sprendimo motyvuojamoje dalyje. Ši aplinkybė buvo įvardinta sprendimo aprašomojoje dalyje nurodant pareiškėjų J. K. ir J. B. teiginius, kuriais buvo grindžiami reikalavimai.

34Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pats apeliantas R. B. suprato, jog pirkimo-pardavimo sutartimis įgijo nuosavybės teises į buvusio savininko B. K. nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo dalis, esančias Vilniaus apskrities Vilniaus miesto ( - ) kaime, o ne apskritai įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybėms teisėmis teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 1,4533 ha iš L. S. ir 1,4533 ha iš K. S. Vilniaus mieste, kaip teigia savo patikslintame ieškinyje.

35Esant nurodytam, Vilniaus apygardos teismas, pagrįstai įvertinęs aplinkybę, kad ieškovas rūpinosi sutarties pagrindo išsaugojimu, aktyviai dalyvavo nagrinėjant aukščiau nurodytą bylą pagal trečiųjų asmenų pareiškimą dėl žemės valdymo fakto nustatymo, tokiu būdu siekdamas, kad teismo sprendimais būtų įtvirtinta, jog žemės, į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises, savininku būtų nurodytas B. K., padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad ieškovas pirko teisę atkurti nuosavybės teises į B. K. nuosavybės teise valdytą žemę. Taigi teismas pagrįstai konstatavo, kad sutartyse yra aiškiai nurodyta, į kurio savininko nekilnojamąjį turtą parduodama nuosavybės teisė, nurodytos konkrečios turto apimtys, kurios neatitinka turto, kurį valdė V. K., apimtims. Vadinasi, pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovo teiginys, kad atsakovai pardavė teises atkurti nuosavybės teisę į V. K. nuosavybės teise valdytą žemės plotą po 0,4360 ha, yra nepagrįstas ir atmetė ieškovo reikalavimus visa apimtimi, taip pat ir reikalavimą pripažinti negaliojančiomis Vilniaus miesto 2006 m. gruodžio 27 d. Vilniaus apskrities sprendimų dalis, kuriomis K. S. ir L. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į V. K. valdytą žemę ir pripažinti, kad šiais sprendimais nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos R. B..

36Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).

37Apeliacinis teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis bei nurodo, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui įtakos neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

38Dėl išdėstytų aplinkybių, apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas. Atmetus apeliacinį skundą, atitinkamai paliktinas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 29 d. papildomas sprendimas.

39Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

40Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą.

41Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 29 d. papildomą sprendimą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. I. R. B. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti, kad 2001 m. gruodžio 22... 5. Nurodė, kad 2001 m. gruodžio 22 d. Vilniaus apskrities administracijos... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 15 d. sprendimu ieškovo R. B.... 8. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 29 d. papildomu sprendimu priteisė... 9. Teismas nustatė, kad 2001 m. gruodžio 22 d. teisės atkurti nuosavybės... 10. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2004 m. liepos 5 d. sprendimu nustatė... 11. Teismas įvertino, kad šalys skirtingai traktuoja sutartį dėl buvusio... 12. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2008 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 22-1076... 13. Teismas nustatė, kad ieškovas surašė prašymus dėl nuosavybės teisės... 14. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. liepos 5 d. sprendimu nustatytas... 15. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 16. Apeliaciniu skundu ieškovas R. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 17. Apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:
    18. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,... 19. teisiniai argumentai ir išvados... 20. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame... 21. Įvertinusi byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, teisėjų kolegija... 22. Byloje kilo ginčas, ar pagrįstai ir teisėtai pirmosios instancijos teismas... 23. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė tuo pagrindu, kad... 24. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2001 m. gruodžio 14 d. L. S. ir K. S. davė... 25. 2001 m. gruodžio 19 d. L. S. ir K. S. įgaliotas atstovas R. B. pateikė... 26. Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001... 27. 2001 m. gruodžio 22 d. teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį... 28. Apelianto teigimu, teismas nepasisakė dėl esminio ieškovo argumento – kad... 29. Galiausiai, ieškovas R. B. 2001 m. gruodžio 22 d. sudarė teisės atkurti... 30. Ieškovas nėra pateikęs į bylą duomenų apie tai, kad atsakovai L. S. ir K.... 31. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretuoja... 32. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2004 m. liepos 5 d. sprendimu nustatė... 33. Negalima sutikti su apelianto argumentais, kad minėtu sprendimu pripažinta,... 34. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pats apeliantas R. B.... 35. Esant nurodytam, Vilniaus apygardos teismas, pagrįstai įvertinęs aplinkybę,... 36. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad... 37. Apeliacinis teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo... 38. Dėl išdėstytų aplinkybių, apeliacinio skundo argumentais keisti ar... 39. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 40. Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą.... 41. Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 29 d. papildomą...