Byla A-502-358-09

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, sekretoriaujant Aušrai Dzičkaneckienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Arūnui Ivanciui, atsakovo atstovui Dariui Niciui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Pajūrio regioninio parko direkcijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. T. skundą atsakovams Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriui, Pajūrio regioninio parko direkcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities viršininko administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja A. T. skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Klaipėdos rajono administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (5.1.22)-A5-100; 2) panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. sausio 21 d. įsakymą Nr. AV-71 „Dėl ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimo komisijos sudarymo, komisijos nuostatų patvirtinimo“; 3) panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. rugsėjo 2 d. įsakymą Nr. AV-706 „Dėl 2005-01-21 įsakymo Nr. AV-71 „Dėl ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimo komisijos sudarymo, komisijos nuostatų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“; 4) įpareigoti atsakovus nustatyta tvarka parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą.

5Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjos skundas buvo patenkintas iš dalies: panaikintas Klaipėdos rajono administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. (5.1.22)-A5-100 ir atsakovai įpareigoti nustatyta tvarka parinkti pareiškėjai ūkininko ūkio sodybos vietą. Kitoje dalyje skundas atmestas kaip nepagrįstas.

62008 m. kovo 7 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi minėtas sprendimas panaikintas iš dalies ir byla dėl Klaipėdos rajono administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. (5.1.22)-A5-100 panaikinimo bei įpareigojimo nustatyta tvarka parinkti pareiškėjai ūkininko ūkio sodybos vietą perduota pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

7Pareiškėja skunde nurodė, kad nuosavybės teise valdo žemės ūkio paskirties sklypą, esantį Karklės kaime, Klaipėdos rajone. 2006 m. sausio 6 d. kreipėsi į Klaipėdos rajono architektūros ir urbanistikos skyrių, prašydama parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą kaimo turizmo sodybos, gyvenamojo namo, vasaros svečių namo, pirties, jaujos, klojimo ir pagalbinių ūkio statinių statybai. Kartu su prašymu pateikė įrodymus (istorinę pažymą), patvirtinančius, jog sklype yra buvusios dvi stambių ūkininkų sodybos, turėjusios po 4-5 namus, duomenis, jog yra išlikusios buvusių sodybviečių liekanos: stambūs pamatiniai akmenys, vaismedžiai. Tačiau Klaipėdos rajono savivaldybės administracija 2006 m. sausio 13 d. raštu Nr. (5.1.22)-A5-100 informavo, kad ūkininko ūkio vietos parinkti negali, nes Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 patvirtintame Pajūrio regioninio parko tvarkymo plane nenumatyta užstatymo galimybė. Pareiškėjos manymu, toks atsakovo sprendimas yra neteisėtas, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nuostatomis, gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus, esančius esamose ir buvusioje sodybose. Pažymėjo, jog sklype, kuriame prašoma parinkti vietą ūkininko ūkio sodybai, yra išlikusios buvusių sodybų liekanos, sodybos pavaizduotos archyvinėje medžiagoje, vietovės planuose ir oficialiai išleistuose žemėlapiuose, jų buvimo faktas patvirtintas istorine pažyma. Be to, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį dėl papildomų įrodymų pateikimo, pareiškėja kreipėsi dėl ekspertizės atlikimo. Teismo ekspertas Sigitas Mitkus 2008 m. balandžio 14 d. ekspertizės akto išvadose nurodė, kad pareiškėjos žemės sklype yra gyvenamųjų pastatų liekanos, jog pareiškėjos žemės sklypas (jo ribos) nekerta pagrindinių buvusių sodybviečių elementų – gyvenamųjų namų, į pareiškėjos sklypą patenka esminė buvusios istorinės sodybvietės dalis – gyvenamasis pastatas ir dalis kiemo bei daržo, o už jos sklypo ribų lieka tik pagalbiniai pastatai.

8Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracija nesutiko su pareiškėjos skundu. Atsakovo nuomone, pareiškėja administracinę procedūrą dėl ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimo turėtų pradėti iš naujo, pateikdama atsakovui turimus papildomus įrodymus, nes apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, kad Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos sprendimas dėl atsisakymo tenkinti pareiškėjos prašymą būtų neteisėtas. Pažymėjo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina faktinę aplinkybę, jog pareiškėjai priklausančiame žemės sklype buvo gyvenamasis pastatas, todėl įstatyminių kliūčių prašymo tenkinimui nebūtų.

9Atsakovas Pajūrio regioninio parko direkcija prašė skundo netenkinti. Nurodė panašius argumentus kaip ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, taip pat suabejojo eksperto išvados dalimi, kuria nustatyta, kad pareiškėjai priklausančiame žemės sklype yra gyvenamųjų pastatų liekanos.

10Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities viršininko administracija atsiliepime prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

11II.

12Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu patenkino A. T. skundą – panaikino Klaipėdos rajono administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (5.1.22)-A5-100, kuriuo A. T. atsisakyta parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą bei įpareigojo atsakovus Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorių, Pajūrio regioninio parko direkciją nustatyta tvarka parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą pareiškėjai A. T. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. 5528-0004-0121), esančiame Klaipėdos rajono savivaldybės Karklės kaime.

13Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja A. T. nuosavybės teises į šį sklypą įgijo 2000 m. gruodžio 15 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 55/6766 bei įsakymu Nr. 3054. Pareiškėjos nuosavybės teise valdomo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio. Ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas patvirtina, kad pareiškėja 2001 m. rugsėjo 12 d. įregistravo ūkininko ūkį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 259 „Dėl Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“ patvirtintas Pajūrio regioninio parko ribų planas, pagal kurį Karklės kaimas patenka į Pajūrio regioninio parko teritoriją. Pagal šį planą pareiškėjai priklausantis žemės sklypas yra Šaipių kraštovaizdžio draustinio teritorijoje. Veiklą Pajūrio regioniniame parke reglamentuoja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų, Aplinkos apsaugos, Žemės, Miškų, Vandens, Teritorijų planavimo, Statybos bei kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 patvirtinti Pajūrio regioninio parko nuostatai (toliau – ir Nuostatai), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 patvirtintas Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas (planavimo schema) (toliau – ir Tvarkymo planas), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 425 patvirtintas Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamentas (toliu – ir Reglamentas) bei kiti teisės norminiai aktai.

14Remdamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalimi, Klaipėdos apygardos administracinis teismas padarė išvadą, kad teisės norminiai aktai numato galimybę žemės ūkio paskirties žemėje, nepakeitus jos paskirties, statyti ūkininko sodybą ir žemės ūkio veiklai reikalingus ūkinius pastatus. Taip pat, remdamasis Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsnio 2, 3 dalimis, 9 straipsnio 2 dalies 8 punktu, Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamento 8, 43 punktais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įstatyminis draudimas statyti naujus gyvenamuosius namus neapima draudimo atstatyti buvusių sodybų, kurių egzistavimo faktas yra patvirtintas įstatymo nustatytu būdu.

15Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką aiškinant ir taikant Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad buvusios sodybos faktas gali būti įrodomas trimis būdais: 1) statinių ir (ar) sodų liekanų fiziniu buvimu; 2) tos teritorijos planais, žemėlapiais ir panašiais dokumentais, kuriuose pažymėta buvusi sodyba; 3) nustatant sodybos buvimo tam tikroje vietoje juridinį faktą, jeigu nėra išlikę nei fizinių, nei grafinių sodybos buvimo įrodymų. Klaipėdos apygardos administracinis teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 ir 2 dalimis, antstolio Aleksandro Selezniovo 2008 m. balandžio 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, UAB „Klaipėdos projektas“ parengta istorine pažyma bei papildyta ir patikslinta pažyma, teismo eksperto doc. dr. Sigito Mitkaus parengto ekspertizės akto išvadomis bei Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 5.38 punktu, konstatavo, kad pareiškėjai priklausančiame žemės sklype buvusios sodybos buvimo faktas įrodytas istoriniais – archyviniais dokumentais bei statinių ir sodų liekanų fiziniu buvimu, todėl pareiškėjos reikalavimus dėl Klaipėdos rajono administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. (5.1.22)-A5-100, kuriuo atsisakyta parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą, bei įpareigojimo parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame Klaipėdos rajono savivaldybės Karklės kaime (unikalus Nr. 5528-00040121), tenkino.

16Atsakovų teiginius, jog ginčas dėl ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimo neturėtų būti sprendžiamas teisme, o pareiškėja šią administracinę procedūrą turėtų pradėti iš naujo, pateikdama surinktus papildomus įrodymus, pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais, kadangi apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo aiškiai apibrėžtos perduotos iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui bylos nagrinėjimo ribos.

17III.

18Apeliaciniu skundu atsakovas Pajūrio regioninio parko direkcija prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 30 d. sprendimą, o ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimą spręsti nustatyta tvarka, pareiškėjai iš naujo kreipiantis į komisiją ir pateikiant patikimus bei pakankamus duomenis, reikalingus buvusios sodybos fakto nustatymui. Apeliantas nurodo, kad prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjos pateikti duomenys ir dokumentai, reikalingi buvusios sodybos fakto nustatymui, nebuvo visiškai patikimi bei pakankami, kad jais remiantis būtų galima vienareikšmiškai daryti išvadą, jog pareiškėjos žemės sklype buvo sodyba (sodybos), ką konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. kovo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-300/2008. Todėl komisijos nariai pagrįstai neparinko pareiškėjos ūkininko ūkio sodybos vietos žemės ūkio paskirties sklype Karklės kaime. Be to, apelianto nuomone, Klaipėdos apygardos administracinio teismo įpareigojimas dviems atsakovams parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą prieštarauja Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. sausio 21 d. įsakymui Nr. AV-71 „Dėl ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimo komisijos sudarymo, komisijos nuostatų patvirtinimo“ bei Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. rugsėjo 2 d. įsakymui Nr. AV-706 „Dėl ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimo komisijos sudarymo, komisijos nuostatų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“, nes ūkininko ūkio sodybos vieta parenkama ne atskirų institucijų, o kolegialios institucijos – ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimo komisijos sprendimu.

19Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėja A. T. prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Pajūrio regioninio parko direkcijos apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėja, remdamasi ABTĮ 130 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A16-1117/2007 bei 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-747/2007 nurodo, jog atsakovas nepaiso reikalavimo apeliaciniame skunde nekelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu Pajūrio regioninio parko direktorius patvirtino, kad ginčijamoje teritorijoje tikrai yra buvusios sodybos ir šiuo metu yra išlikę pastatų pamatai bei sodybų liekanos, be to, sodybų buvimo fakto atsakovas neginčija ir apeliaciniame skunde. Pareiškėja, remdamasi jau anksčiau minėtomis nutartimis, nurodo, jog apeliantas, pažeisdamas ABTĮ 130 straipsnio 2 ir 5 dalies reikalavimus, apeliacinio skundo neapmokėjęs žyminiu mokesčiu, apeliaciniame skunde net neginčydamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu nustatytų faktinių aplinkybių ir nenurodydamas jokių įstatymų, kuriais grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas, akivaizdžiai piktnaudžiauja teise į apeliacinį procesą bei siekia užvilkinti teismo sprendimo įsiteisėjimą ir įvykdymą. Be to, remdamasi Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalimi, pareiškėja nurodo, jog nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas negalėjo priimti 2008 m. balandžio 30 d. sprendimo dėl dviejų atsakovų. Remdamasi minėta Statybos įstatymo nuostata, pareiškėja nurodo, kad atsakovais tokio pobūdžio bylose pagrįstai laikomi subjektai, kurių atstovai, įeinantys į Komisijos sudėtį, nepritarė parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV.

22Apeliacinis skundas netenkintinas.

23Atsakovas Pajūrio regioninio parko direkcija apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, grindžia aplinkybe, jog ginčas dėl ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimo neturėtų būti sprendžiamas teisme, o pareiškėja šią administracinę procedūrą turėtų pradėti iš naujo, Ūkininko ūkio sodybos parinkimo komisijai pateikdama surinktus papildomus įrodymus, reikalingus buvusios sodybos fakto nustatymui.

24Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktai reikalauja, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, tinkamai suformuluotų savo reikalavimą (skundo dalyką) ir nurodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo faktinį pagrindą). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog būtent skundo dalykas ir pagrindas iš esmės apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1832/2005; 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-747/2007; 2009 m. vasario 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-66/2009).

25Nagrinėjamoje byloje pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (5.1.22)-A5-100. Iš bylos medžiagos matyti, jog skundžiamas sprendimas be kita ko buvo priimtas pareiškėjos prašymo nustatyti ūkininko ūkio sodybos vietą nagrinėjimo metu konstatavus, kad jos pateikti dokumentai nepatvirtina buvusios sodybos fakto žemės sklype, kuriame siekiama įsteigti ūkininko ūkio sodybą. Pastarosios aplinkybės neginčija ir atsakovai.

26Todėl, esant šioms aplinkybėms, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad siekiant išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, nagrinėjamoje byloje buvo būtina nustatyti buvusios sodybos faktą ar jį paneigti, teisminio nagrinėjimo metu sudarant proceso šalims galimybę pateikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus ar atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 str. 2 d., 57 str. 1 ir 4 d., 68 str. 1 d. 2 p.). Iš esmės būtent šiuo tikslu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. kovo 7 d. nutartimi (II tomas, b. l. 96–105) panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 30 d. sprendimą dalyje dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. (5.1.22)-A5-100 panaikinimo bei įpareigojimo parinkti A. T. ūkininko ūkio sodybos vietą ir perdavė bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, be kita ko nurodydamas būtinybę surinkti papildomus įrodymus, būtinus buvusios sodybos buvimo faktui pagrįsti.

27Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, nagrinėjamu atveju – apeliantų veiksmų (veiklos) tikslus, paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos.

28Vadovaudamasi paminėtomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, visų šioje administracinėje byloje pateiktų įrodymo kontekste įvertinusi antstolio A. Selezniovo 2008 m. balandžio 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole (II tomas, b. l. 139) konstatuotas aplinkybes, uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos projektas“ parengtoje (II tomas, b. l. 130) bei vėliau patikslintoje ir papildytoje istorinėje pažymoje (II tomas, b. l. 148) pateikiamą informaciją, iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus gautus žemėlapius (II tomas, b. l. 131–137), eksperto Sigito Mitkaus 2008 m. balandžio 14 d. ekspertizės akte nurodytus duomenis bei pateikiamas išvadas (II tomas, b. l. 141), daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šiuos įrodymus pakankamais konstatuoti buvusios sodybos, kaip jos sąvoka yra apibrėžiama Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289, 5.38 punkte, faktą pareiškėjai priklausančiame žemės sklype.

29Esant šioms aplinkybėms, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog buvusios sodybos faktas pirmosios instancijos teismo sprendimu yra nustatytas pagristai, o atsakovo Pajūrio regioninio parko direkcijos apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėja, siekdama nustatyti buvusios sodybos faktą, privalo iš naujo kreiptis į komisiją, pateikdama patikimus bei pakankamus duomenis, reikalingus buvusios sodybos fakto nustatymui, atmestini kaip nepagrįsti.

30Vertindama apeliacinio skundo argumentus, dėl pirmosios instancijos teismo įpareigojimo savivaldybės administracijai, savivaldybės administracijos direktoriui ir Pajūrio regioninio parko direkcijai nustatyta tvarka parinkti ūkininko sodybos vietą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš skundžiamo Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas minėtiems subjektams iš esmės pavedė užtikrinti teisės aktuose nustatytų reikalavimų, susijusių su ūkininko ūkio sodybos vietos nustatymu, vykdymą, ir imtis aktyvių veiksmų (pavyzdžiui, kreiptis į Ūkininko ūkio vietos nustatymo komisiją), kad teisės aktų nustatyta tvarka ir laikantis įsiteisėjusio teismo sprendimo nuostatų būtų išspręstas klausimas dėl ūkininko ūkio sodybos vietos nustatymo pareiškėjai priklausančiame žemės sklype.

31Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo Pajūrio regioninio parko direkcijos apeliacinį skundą nėra.

32Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

Nutarė

33Atsakovo Pajūrio regioninio parko direkcijos apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

34Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja A. T. skundu kreipėsi į Klaipėdos... 5. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 30 d. sprendimu... 6. 2008 m. kovo 7 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi... 7. Pareiškėja skunde nurodė, kad nuosavybės teise valdo žemės ūkio... 8. Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracija nesutiko su... 9. Atsakovas Pajūrio regioninio parko direkcija prašė skundo netenkinti.... 10. Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities viršininko administracija... 11. II.... 12. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu... 13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja 14. Remdamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalimi,... 15. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą... 16. Atsakovų teiginius, jog ginčas dėl ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimo... 17. III.... 18. Apeliaciniu skundu atsakovas Pajūrio regioninio parko direkcija prašo... 19. Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėja A. T.... 20. Teisėjų kolegija... 21. IV.... 22. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 23. Atsakovas Pajūrio regioninio parko direkcija apeliacinį skundą, kuriuo... 24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2... 25. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama panaikinti... 26. Todėl, esant šioms aplinkybėms, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6... 28. Vadovaudamasi paminėtomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, Lietuvos... 29. Esant šioms aplinkybėms, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 30. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, dėl pirmosios instancijos teismo... 31. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, Lietuvos vyriausiojo administracinio... 32. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 33. Atsakovo Pajūrio regioninio parko direkcijos apeliacinį skundą atmesti ir... 34. Nutartis neskundžiama....