Byla Ik-2115-602/2011

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei, dalyvaujant pareiškėjo UAB „SK Impeks medicinos diagnostikos centras“ atstovui A. S., atsakovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos atstovui Donatui Taruliui, atsakovo Sveikatos apsaugos ministerijos atstovui Aleksandrui Naujūnui, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos atstovui Laimučiui Paškevičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „SK Impeks medicinos diagnostikos centras“ skundą atsakovams Vilniaus teritorinei ligonių kasai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijai ir Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas UAB „SK Impeks medicinos diagnostikos centras“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir patikslintais skundais (I t., b. l. 1-12, III t., b. l. 56-74, 91-109) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir SAM) 2011 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 10-(10.3-22)-3634 „Dėl leidimo teikti naujo profilio asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios būtų apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis“ kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo prašymą sudaryti sutartį su pareiškėju dėl stacionarinių paslaugų, išskyrus ambulatorines specializuotas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto; 2) įpareigoti atsakovą Vilniaus teritorinę ligonių kasą (toliau – ir atsakovas, VTLK) sudaryti su pareiškėju sutartį dėl stacionarinių paslaugų, išskyrus ambulatorines specializuotas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.

5Pareiškėjas nurodė, kad su Vilniaus teritorine ligonių kasa yra sudaręs sutartį dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų apmokėjimo, kuri apima tik ambulatorinių specializuotų sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimą, todėl nesutinkant sudaryti sutarties dėl stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo , pažeidžiamos pareiškėjo teisės. Sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 26 straipsnio 2 dalies formuluotė „sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sudaromos“ suponuoja, kad sutarties šalys yra teritorinė ligonių kasa ir sveikatos priežiūros įstaiga, nenurodomos jokios kitos institucijos. Taigi egzistuoja tik du kriterijai: įstaiga turi turėti licenciją sveikatos priežiūros veiklai (1) ir įstaiga turi pageidauti sudaryti sutartį su ligonių kasa (2), todėl pareiškėjui atitinkant nurodytas sąlygas, laikytina, kad VTLK negalėjo atsisakyti sudaryti sutarties. Pareiškėjas 2010 m. liepos 27 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu pratęsti galiojančią sutartį teikti sveikatos priežiūros paslaugas, atsakovui buvo pateikti visi Įstatyme nurodyti dokumentai, VTLK 2010 m. lapkričio 4 d. raštu informavo pareiškėją, kad siūloma sudaryti sutartį ir pateikė 2010 m. lapkričio 3 d. išvadą, kurioje nurodyta, jog siūloma sudaryti su pareiškėju sutartį dėl antrinės stacionarinės sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo iš privalomojo sveikatos draudimo biudžeto fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto. Pagal sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 patvirtintą tvarką, teritorinė ligonių kasa privalo nustatyti veiklos zonos apdraustiesiems planuojamų suteikti paslaugų kiekį atsižvelgiant į atitinkamos paslaugos vartojimą, kompensuojamų paslaugų išlaidų kompensavimo prioritetines kryptis ir prognozuojamus ligonių kasos biudžeto asignavimus. Po to, teritorinė ligonių kasa iki lapkričio 10 dienos informuoja ligonių kasos stebėtojų tarybą ir, atsižvelgus į jos siūlymus ir nuomonę, parengia sutarčių projektus. Šiuo atveju VTLK atliko visus teisės aktuose numatytus veiksmus ir gavo stebėtojų tarybos pritarimą, todėl nepagrįstai atsisakė užbaigti sutarties pasirašymo procedūras. Pareiškėjas nuo 2005 m. sudarinėja sutartis su VTLK dėl stacionarinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto, prašymus sudaryti sutartį 2011 metams pareiškėjas pateikė 2010 m. liepos 27 d. ir 2011 m. kovo 7 d. Atsižvelgiant į 2010 m. lapkričio 3 d. išvadą, pareiškėjui atsirado teisėtas lūkestis, jog sutartis bus sudaryta, laikytina, kad tarp šalių susiklostė ikisutartiniai teisiniai santykiai. Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1145 patvirtinto Leidimų teikti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamas naujo profilio stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas išdavimo/atsisakymo išduoti tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6.5 punkto įsigaliojimas tuo metu, kai buvo likęs baigiamasis ikisutartinių šalių santykių etapas – sutarties sudarymas, laikytinas nukrypstančiu nuo civilinės ir viešosios teisės principų. Pareiškėjo nuomone, minėtas Aprašo pakeitimas galioja tik naujai sudaromoms sutartims. Ginčijamame SAM 2011 m. gegužės 11 d. sprendime nurodyta, kad vykdant Aprašo 6 punktą buvo apskaičiuotas prašomų leisti teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš PSDF biudžeto, vartojimo vidurkis VTLK aptarnaujamoje teritorijoje ir Lietuvos mastu. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju buvo vadovaujamasi išimtinai viešųjų įstaigų rodikliais, taip pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas – privačios įstaigos ribojamos toje pačioje rinkoje, sudarant nevienodas konkurencines sąlygas. Pažymėjo, kad nors VTLK atsisakė sudaryti sutartį su pareiškėju, pagal viešus duomenis matyti, kad sutartys dėl stacionarinių paslaugų teikimo 2011 m. sudarytos su kitomis privačiomis įstaigomis (UAB „Kardiolita“, UAB „Baltijos ir Amerikos terapijos ir chirurgijos klinika“, UAB „Sveikatos ir socialiniai projektai“). Be to, pareiškėjui nebuvo leista dalyvauti SAM komisijos posėdyje, kai buvo nagrinėjamas pareiškėjo prašymas. Dėl to buvo pažeisti objektyvumo ir lygiateisiškumo principai. Remiantis Aprašo 6 punktu, darytina išvada, kad SAM privalomai kreipiasi į VLK ir nuo šios pateiktos informacijos priklauso, ar sutartis su įstaiga bus pasirašyta. Vadovaujantis Aprašo 6.1 ir 6.2 punktais, konstatuotina, kad jeigu veiklos zonos aptarnaujamiems gyventojams suteiktos paslaugos vartojimo rodiklis yra ženkliai mažesnis nei šalies, VLK kreipiasi į paslaugas teikiančias įstaigas. Šios pateikia VLK išvadą, ar galima padidinti savo veiklos apimtis atsižvelgiant į tiriamas paslaugas, esant tokiai galimybei, - VLK nusprendžia, jog poreikio sudaryti sutartį dėl naujų paslaugų teikimo nėra. Pareiškėjo nuomone, ši nuostata akivaizdžiai prieštarauja Įstatymo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių nuostatoms, nes sudaromos sąlygos sveikatos priežiūros paslaugas jau teikiančioms įstaigoms netiesiogiai dalyvauti VLK sprendimų priėmime, sudarant sutartis dėl naujų paslaugų teikimo. Vadovaujantis Aprašo 5, 6, 10 punktų analize, laikytina, kad VLK pateikiama nuomonė Aprašo 8 punkte nurodytai komisijai yra laikoma viena iš pagrindinių sąlygų sudaryti sutartį su įstaiga. Atsižvelgiant į Įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, darytina išvada, kad VLK nuomonė neturi privalomos galios, todėl Aprašo 6 punkte nurodytos medžiagos pateikimas laikytinas išvadų, kurios privalomos, pateikimu, tuo keičiama VLK išvadų teisinė galia. Aprašo 3, 5, 6 punktuose nurodyti sutarčių su teritorine ligonių kasa sudarymo sąlygos ir tvarka neatitinka Įstatymo 26 straipsnio ir PSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 15, 16 punktų. Nei Įstatymas, nei ministerijos nuostatai nesuteikia įgaliojimų SAM nustatyti papildomus kriterijus paslaugų teikėjams. Pažymėtina, kad Aprašo 6 punkte vartojama formuluotė „nežymiai mažesnis“ neatitinka aiškaus teisinio reguliavimo principų, nes nėra jokių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima nustatyti, kada vidurkis yra „ženkliai“ ar „neženkliai“ didesnis. Tokiu būdu ši nuostata suteikia privilegijas paslaugas jau teikiančioms įstaigoms, taip diskriminuojant kitas įstaigas, teikiančias prašymus dėl sutarčių dėl naujų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo.

6Atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 35-42, III t., b. l. 136-149) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7Atsakovas nurodė, kad teisės sistema suteikia teisę kompetentingoms institucijoms poįstatyminiais teisės aktais reglamentuoti ir sureguliuoti tuos teisinius santykius, kurie nėra detaliai aptarti aukščiausią juridinę galią turinčiuose teisės aktuose. Įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Sveikatos apsaugos ministerija įpareigojama nustatyti sutarčių tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sudarymo tvarką. Toks sutarčių sudarymo tvarkos aprašas patvirtintas sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051. Pareiškėjo minimos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės nereglamentuoja sutarčių tarp ligonių kasų ir įstaigų sudarymo tvarkos. Atsakovo nuomone, VTLK 2011 m. sausio 6 d. raštas yra informacinio pobūdžio pranešimas, nurodant apie galimybę ateityje sudaryti sutartį, jo negalima laikyti sprendimu atsisakyti sudaryti sutartį. VTLK 2010 m. lapkričio 4 d. raštu pateiktos išvados negalima laikyti pasiūlymu pareiškėjui sudaryti sutartį. Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas galėtų teikti iš PSDF biudžeto lėšų apmokamas antrines stacionarines sveikatos priežiūros paslaugas. Pareiškėjui atitikus visas sąlygas sutarčiai papildyti dėl naujų sveikatos priežiūros paslaugų, kurios būtų apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, pareiškėjui galima būtų siūlyti sudaryti sutartį. Be to, pagal Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 20 punktą, ligonių kasa per 10 darbo dienų nuo kasos biudžeto patvirtinimo priima sprendimą dėl sutarties sudarymo ar atsisakymo sudaryti sutartį, o šiuo atveju nebuvo patvirtintas ne tik ligonių kasos biudžetas, bet nebuvo priimtas ir įstatymas, nustatantis 2011 m. PSDF biudžeto rodiklius. VTLK biudžetas buvo patvirtintas 2011 m. vasario 14 d., todėl sutarties derinimo procesas galėjo tęstis iki kovo 15 d., todėl nepagrįsti teiginiai, kad atsakovas atsisakė sudaryti sutartį, nes pareiškėjas į teismą kreipėsi nesulaukęs, kol ligonių kasa pateiks jam sutarties projektą. Įstatymo 9 straipsnio 9 punktas, įsigaliojęs 2011 m. sausio 1 d., nustato, kad naujo profilio stacionarinės paslaugos, apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, teikiamos tik gavus leidimą sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka. Vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 9 punktu, 2010 m. gruodžio 29 d. Aprašas buvo papildytas, nustatant, kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga, siekianti teikti naujo profilio sveikatos priežiūros paslaugas, turi pateikti SAM išduotą leidimą pradėti teikti tokias paslaugas. Atsižvelgiant į tai, VTLK 2011 m. sausio 6 d. informavo pareiškėją, kad sutartys dėl naujų paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų galės būti sudaromos tuo atveju, jei įstaiga pateiks atitinkamą leidimą. VTLK veikė teisės aktų pagrindu, todėl reikalavimas įpareigoti ją sudaryti sutartį yra nepagrįstas. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą leisti teikti iš PSDF biudžeto lėšų apmokamas paslaugas, dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių vartojimo vidurkis VTLK teritorijoje yra mažesnis negu Lietuvos mastu, teikimo apimčių padidinimo galimybių buvo apklaustos šioje teritorijoje stacionarines iš PSDF biudžeto lėšų apmokamas paslaugas jau teikiančios įstaigos. Šios įstaigos nurodė galinčios padidinti tam tikras paslaugų teikimo apimtis. Teisiniu reguliavimu nenustatyta, kokias įstaigas – viešąsias ar privačias – VLK turi apklausti, apklausiamos bet kokios paslaugas jau teikiančios įstaigos. Todėl teigti, kad privačios įstaigos buvo diskriminuojamos, negalima, nes sutartys, kaip nurodo pats pareiškėjas, buvo sudaromos ir su privačiomis įstaigomis. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, nusprendė siūlyti ministrui atsisakyti išduoti leidimą, o ministras, vadovaudamasis Aprašo 11 punktu, priėmė atitinkamą sprendimą. SAM 2011 m. kovo 2 d. raštu pareiškėjui nurodoma, kad buvo sudaryta darbo grupė, kuri parengė pasiūlymus dėl Vyriausybės 2008-2012 m. programos nuostatų „pritrauksime privatų kapitalą į sveikatos sistemą“ ir „užtikrinsime privačių ir valstybinių ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų lygiateisiškumą“ įgyvendinimo; taip pat rašte pažymėta, kad atskira darbo grupė turėtų pateikti siūlymus dėl teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo ir sutartinių sumų planavimo tvarkos tobulinimo. Taigi šiame rašte nebuvo užsiminta apie sutarties sudarymą, kaip nurodoma pareiškėjo skunde. Pareiškėjo prašomos leisti teikti iš PSDF apmokamos paslaugos iki šiol pagal sutartį su ligonių kasa nebuvo apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, jos laikytinos naujomis paslaugomis, todėl pareiškėjo argumentai dėl tęstinio pobūdžio santykių nepagrįsti. Komisijos veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenustato Komisijai pareigos užtikrinti įstaigos atstovo dalyvavimą Komisijos posėdyje, todėl pareiškėjo argumentas, kad jis nebuvo kviečiamas svarstant jo prašymą, neturi reikšmės. Pareiškėjas teigia, kad VLK ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonės, sudarant sutartis, yra tik patariamojo pobūdžio. Analizuojant Įstatymo 26 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad šios nuomonės privalomai teikiamos sudarant sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis. Sutartis yra priemonė paskirstyti PSDF lėšas ir sprendimas dėl jos sudarymo priimamas pagal viešosios teisės normų nustatytas sąlygas ir taisykles (2008 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-339/2009 ir kt.). Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nuo VLK pateikiamos informacijos priklauso, ar sutartis bus pasirašyta. Asmens sveikatos priežiūros įstaiga, norėdama sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa dėl naujo profilio paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų, pateikia prašymą SAM. Ši kreipiasi į VLK dėl informacijos apie numatomą teikti tokių paslaugų tikslingumą. Išvadoms parengti sudaroma komisija, o galutinį sprendimą priima sveikatos apsaugos ministras. Nei VLK, nei Komisija nesprendžia klausimų, susijusių su sutarčių sudarymu. VLK funkcija yra pateikti atitinkamą informaciją, o Komisijos funkcija yra išvados parengimas. Komisija įstaigą vertina remdamasi Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečio etapo programos įgyvendinimo rezultatų analize, VLK pateiktais duomenimis ir vadovaujasi minėtoje programoje nustatytais kriterijais. Todėl neaišku, kokiu pagrindu teigiama, kad Aprašo nuostatos prieštarauja PSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 15, 16 punktams, kadangi šios taisyklės nenustato sutarčių sudarymo tvarkos, kaip nurodo pareiškėjas. Minėtų teisės aktų nuostatos taikomos visoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, neišskiriant nuosavybės formų. Bet kuri asmens sveikatos priežiūros įstaiga, nepaisant jos nuosavybės formos, privalo vienodai vadovautis Įstatymo ir Aprašo nuostatomis, todėl laikytina, kad Aprašo 5 ir 6 punktai neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.

8Atsakovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa atsiliepime į pareiškėjo skundą (1 t., b. l. 44-47, 3 t., b. l. 151-156) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9VTLK nurodė, kad pareiškėjui 2011 m. sausio 6 d. siųstas raštas buvo informacinio pobūdžio, siekiant perspėti pareiškėją apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą, norint papildyti sutartį naujo profilio stacionarinėmis paslaugomis, todėl minėtame rašte nebuvo išdėstyti atsisakymo papildyti sutartį motyvai ir apskundimo tvarka. 2010 m. lapkričio 4 d. išvada buvo išsiųsta iki Įstatymo 9 straipsnio papildymo įstatymo pakeitimo priėmimo ir įsigaliojimo. Raštas, kuriuo buvo išsiųsta minėta išvada, nesukėlė jokių teisinių pasekmių, nes VTLK neįsipareigojo sudaryti sutarties su pareiškėju, o tik informavo, kad pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, pareiškėjas atitiko sutarties sudarymui keliamus reikalavimus. Vadovaudamasi Aprašo 20 punktu, teritorinė ligonių kasa per 10 darbo dienų nuo teritorinės ligonių kasos biudžeto patvirtinimo dienos išsiunčia įstaigai sutarčių projektus arba raštą dėl atsisakymo sudaryti sutartį, kuriame nurodo sprendimo motyvus. Pagal Aprašo 22 punktą, sutarties derinimo procesas gali tęstis ne ilgiau kaip 1 mėnesį nuo sutarties projekto įstaigoje gavimo dienos. Sutarties projektas pareiškėjui išsiųstas 2011 m. kovo 4 d., todėl galutinis sprendimas dėl naujo profilio stacionarinių paslaugų dar nepriimtas. Pagal Aprašo 26 punktą, sutartis laikoma sudaryta, kai ją pasirašo teritorinės ligonių kasos ir įstaigos vadovai arba jų įgalioti asmenys. VTLK 2011 m. kovo 22 d. iš pareiškėjo gavo 2011 m. kovo 18 d. raštą, kuriuo pranešė, kad sudarė sutartį dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir jų apmokėjimo. Sutartis pasirašyta 2011 m. kovo 1 d. Minėtame rašte pareiškėjas išdėstė prašymą sudaryti sutartį dėl stacionarinių paslaugų. VTLK 2011 m. balandžio 1 d. raštu informavo pareiškėją, kad aplinkybės, dėl kurių buvo pasisakyta 2011 m. sausio 6 d. rašte, neišnyko. Pareiškėjas nepateikė Aprašo 6.5 punkte numatyto SAM komisijos leidimo. Priešingai, komisija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo prašomų leisti teikti paslaugų vartojimo vidurkis šioje teritorijoje yra didesnis nei Lietuvos mastu, o tų paslaugų, kurių vartojimo vidurkis mažesnis nei Lietuvos mastu, teikimo apimtis gali padidinti šias paslaugas teikiančios įstaigos, nusprendė atsisakyti išduoti leidimą. VTLK pabrėžė, kad pareiškėjui pateikus atitinkamą leidimą, sutartis su juo galėtų būti papildyta naujo profilio stacionarinėmis paslaugomis.

10Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacija (toliau – ir Asociacija) atsiliepime į pareiškėjo skundą (III t., b. l. 117) prašė jį tenkinti.

11Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK) atsiliepime į skundą (IV t., b. l. 41-48) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

12Nurodė, kad teritorinė ligonių kasa, priimdama sprendimą sudaryti ar nesudaryti sutartį su sveikatos priežiūros įstaiga, įgyvendina jai suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus. Pažymėjo, kad aiškinant Įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, suprantama, kad VLK ir Privalomojo sveikatos draudimo taryba nuomonę teikia ne dėl kiekvienos sutarties tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos, bet dėl SAM tvirtinamos tvarkos, kuria vadovaujantis turi būti sudaromos minėtos sutartys. Tokią nuostatą patvirtina Įstatymo 28, 30 straipsniai ir VLK bei Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuostatai. Pažymėjo, kad teritorinė ligonių kasa turi teisę, bet ne pareigą teisės aktų nustatyta tvarka sudaryti sutartis, įvertinus, ar norinti sudaryti sutartį įstaiga atitinka keliamus teisės aktų reikalavimus, ar gali užtikrinti paslaugų saugą, efektyvumą, priimtinumą, prieinamumą, tinkamumą. Todėl pareiškėjo teiginys, kad užtenka turėti licenciją sveikatos priežiūros veiklai ir pageidauti sudaryti sutartį, yra neteisingas. Atsakovas, atsisakydamas sudaryti sutartį, elgėsi pagal teisės aktų reikalavimus. Tam, kad į sutartį su pareiškėju būtų galima įrašyti stacionarines paslaugas, pareiškėjas turėjo gauti SAM leidimą, o pagal anksčiau galiojusią tvarką, - apskrities viršininko administracijos leidimą. Be to, sutartis sudaroma, jei paslaugos atitinka Aprašo 9 punktą išvardytų programų nuostatas ir VLK patvirtintas prioritetines kryptis ir bent vieną iš specialiųjų sąlygų.

13II.

14Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendimu (IV t., b. l. 80-97) pareiškėjo UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos centras“ skundą tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą Vilniaus teritorinę ligonių kasą teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka (skaičiuojant terminus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos) išsiųsti pareiškėjui UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos centras“ sutarties projektą dėl antrinės stacionarinės sveikatos priežiūros suaugusiųjų urologijos IIA, suaugusiųjų abdominalinės chirurgijos IIA, suaugusiųjų plastinės rekonstrukcinės chirurgijos IIA ir IIB, suaugusiųjų ortopedijos traumatologijos IIB ir IIC, ginekologijos IIA, IIB, IIC, suaugusiųjų neurochirurgijos IIA, suaugusiųjų oftalmologijos II, suaugusiųjų otorinolaringologijos II, vidaus ligų, reanimacijos I-2 (teikiama suaugusiesiems), reanimacijos II (teikiama suaugusiesiems) paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pagal pareiškėjo UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos centras“ 2010 m. liepos 27 d. paduotą prašymą; panaikino atsakovo Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 10-(10.3-22)-3634 „Dėl leidimo teikti naujo profilio asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios būtų apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis“; priteisė pareiškėjui UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos centras“ iš atsakovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos 100 litų žyminio mokesčio. Kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15Teismas nurodė, kad remiantis bylos medžiaga, pareiškėjas prašymą sudaryti sutartį dėl naujo profilio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo bei tuo metu galiojusios Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo redakcijos 6 punkte nurodytus dokumentus pateikė VTLK 2010 m. liepos 27 d. VTLK Sveikatos paslaugų analizės skyrius 2010 m. lapkričio 3 d. parengė išvadą Nr. 3BF-37, kuria pripažino, kad pareiškėjas galėtų teikti dalį iš prašyme nurodytų sveikatos priežiūros paslaugų. 2011 m. sausio 6 d. VTLK informavo pareiškėją, jog įsigaliojus sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymui Nr. V-1145, dėl sutarties sudarymo pareiškėjas turi kreiptis į Sveikatos apsaugos ministeriją. Vertinant minėtus aktus, teismas pažymėjo, kad jais nebuvo išreikštas sutikimas ar atsisakymas sudaryti sutartį su pareiškėju; jais pateiktas pareiškėjo tinkamumo teikti paslaugas įvertinimas bei informacija apie teisės aktų pasikeitimus. Vadovaujantis Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 20 punktu, sutarčių projektai arba raštai dėl atsisakymo sudaryti sutartį, kuriame nurodomi šio sprendimo motyvai, ASPĮ išsiunčiami per 10 darbo dienų nuo TLK biudžeto patvirtinimo dienos. VTLK biudžetas patvirtintas 2011 m. vasario 14 d. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad patvirtinus VTLK biudžetą, pareiškėjui turėjo būti išsiųstas sutarties projektas arba raštas dėl atsisakymo sudaryti sutartį. Atsakovas – VTLK šią pareigą tinkamai įvykdė tik dėl ambulatorinių paslaugų. Atsakovas dėl stacionarinių paslaugų pateikė pareiškėjui minėtą 2011 m. sausio 6 d. raštą, kuriuo informavo apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą. Todėl nurodytus atsakovo veiksmus teismas vertino kaip atsisakymą sudaryti sutartį su pareiškėju dėl naujų stacionarinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto. Teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad VTLK atsisakė sudaryti sutartį su pareiškėju dėl naujų stacionarinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto nes nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos priimtos teisės normos, numatančios reikalavimą turėti SAM leidimą teikti minėtas paslaugas. Pažymėjo, kad materialinės teisės normos taikomos laike pagal ginčo teisinių santykių atsiradimo laiką, procesinio pobūdžio taisyklės paprastai taikomos pagal procesines normas, galiojančias atskirų veiksmų atlikimo metu. Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi į atsakovą VTLK dėl sutarties sudarymo, pateikė visus reikalingus dokumentus, atsakovas išnagrinėjęs šiuos dokumentus padarė pareiškėjui palankią išvadą ir pasiūlė 2011 m. sausio 6 d. sudaryti sutartį. Dėl nurodytų motyvų, teismo vertinimu, neteisminis administracinis procesas turėjo būti užbaigtas pagal materialinės teisės normas, galiojusias pareiškėjo prašymo sudaryti sutartį su pareiškėju dėl naujų stacionarinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto galiojimo metu, nes tuo metu atsirado pareiškėjo teisė sudaryti tokią sutartį ir pareiškėjas atliko visus veiksmus, būtinus šios teisės įgyvendinimui. Atkreipė dėmesį, kad nei Įstatymo 9 straipsnio 9 dalyje, nei kituose teisės aktuose, atsiradus šiam naujam reglamentavimui, nebuvo nustatyta, kad nauja taisyklė yra taikoma taip pat ir neužbaigtoms procedūroms pagal buvusį nustatytą reglamentavimą. Dėl nurodytų motyvų, teismas konstatavo, kad VTLK, išnagrinėjęs būtinas faktines aplinkybes ir padaręs pareiškėjui palankią išvadą, be teisėto pagrindo atsisakė sudaryti sutartį su pareiškėju dėl naujų stacionarinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto, todėl teismo sprendimu įpareigojo atlikti veiksmus, nustatytus Apraše, – išsiųsti sutarties projektą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 90 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad negali būti patenkintas reikalavimas sudaryti sutartį, nes sutarties sudarymas priklauso ir nuo pareiškėjo valios, todėl teismo sprendimu atsakovas yra įpareigojamas atlikti viešosios teisės normose nustatytą veiksmą, kurio atsakovas ginčijamu atveju be teisėto pagrindo neatliko.

16Teismas pažymėjo, kad VTLK 2010 m. lapkričio 3 d. parengė išvadą Nr. 3BF-37, kuria pripažino, kad pareiškėjas galėtų teikti dalį iš prašyme nurodytų sveikatos priežiūros paslaugų, t.y. iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo prašymą pagal Apraše nustatytus kriterijus. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą nustatyta, kad pagal VTLK iš PSDF biudžeto apmokamų kompensuojamųjų paslaugų masto nustatymo ir sutarčių su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis projektų rengimo nuolatinės komisijos 2010 m. spalio 19 d. protokolą, pareiškėjo prašomos kompensuoti iš PSDF biudžeto lėšų paslaugos atitinka sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymo „Dėl teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ reikalavimo 11.1 punktą (I t., b. l. 18-22). Sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. V‑466 patvirtinto Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir bazinių kainų sąrašo pastabų 2 punkte nurodyta, kad jei stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti įstaiga ketina teikti paslaugas, kurių anksčiau neteikė, ir pageidauja sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa, šį klausimą teritorinė ligonių kasa svarsto tik gavusi institucijos, atsakingos už atitinkamo sveikatos priežiūros lygio organizavimą – apskrities viršininko arba SAM išvadą, patvirtinančią konkrečių paslaugų, kurias ketina teikti besikreipiančioji įstaiga, poreikį, investicijų pagrįstumą, veiklos efektyvumą ir kokybę. Šio punkto nuostatos netaikomos, jeigu stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti įstaiga iki šio įsakymo įsigaliojimo yra teikusi aukštesnio lygio reikalavimus atitinkančias paslaugas, tačiau sutartyje su teritorine ligonių kasa numatytomis sąlygomis už šias paslaugas buvo mokama kaip už žemesnio lygio paslaugas. Teismas pažymėjo, kad pagal pareiškėjo kreipimosi į VTLK metu galiojusią Aprašo redakciją nebuvo nustatytas reikalavimas pateikti Sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gegužės 16 d. įsakyme Nr. V‑466 minėtų dokumentų ir VTLK tokių dokumentų nereikalavo ir neturėjo teisinio pagrindo reikalauti iš pareiškėjo. Sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gegužės 16 d. įsakymas Nr. V‑466 priimtas vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 6 dalimi (nustatančia būtinumą išvardinti iš PSDF biudžeto apmokamų paslaugų sąrašą) ir 25 straipsnio 1 dalimi (nustatančia būtinumą reglamentuoti iš PSDF biudžeto apmokamų paslaugų bazines kainas). Šis teisės aktas nereglamentavo sutarčių sudarymo tvarkos, todėl šio teisės akto pastaboje nurodytas reikalavimas ginčijamu atveju neturėjo būti taikomas, o jo netaikymas negali būti kliūtimi sudaryti sutartį su pareiškėju, kitaip būtų pažeistas įstatymo viršenybės principas (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis).

17Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo skundo motyvus, jog pareiškėjo reikalavimas sudaryti sutartį yra pagrįstas privatinėje teisėje galiojančiais sutarčių sudarymo principais. Pažymėjo, kad sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų (toliau – ir ASPĮ) turi būti vertinamos kaip administracinės, nes teisiniai santykiai, kurių pagrindu kyla sutartiniai įsipareigojimai, yra administraciniai, o pačios sutartys viešojo administravimo subjektų sudaromos viešosios teisės normų imperatyviojo reguliavimo pagrindais, ginant viešuosius interesus sveikatos apsaugos srityje. Tai, jog dėl privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų skyrimo sveikatos priežiūros įstaigoms yra sudaroma sutartis, nekeičia aptariamų santykių pobūdžio. Įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad minėtos sutartys sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, Sveikatos draudimo ir kitais įstatymais, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 25 straipsnio nuostata, kurioje buvo nustatyta teritorinių igonių kasų pareiga sudaryti sutartis su visomis ASPĮ, kurios pageidauja sudaryti tokią sutartį ir yra nustatyta tvarka akredituotos, galiojo tik iki 1997 m. birželio 19 d. Po nurodyto laikotarpio ir šiuo metu galioja nuostata, kurioje nėra įtvirtinta tokia pareiga, yra įtvirtinta sąvoka „sudaro sutartis“. Minėtas reglamentavimas bei jo taikymo praktika patvirtina, kad ligonių kasos negali sudaryti sutarčių dėl apdraustųjų asmenų sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo su visomis ASPĮ, kurios pageidauja sudaryti tokią sutartį ir yra nustatyta tvarka akredituotos, dėl to, kad privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas yra ribotas. Be to, sutartyje, o būtent jos prieduose, nustatoma pagal šią sutartį teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų nomenklatūra, jų teikimo apmokėjimo tvarka ir sutartinė PSDF biudžeto lėšų suma šioms paslaugoms apmokėti. Būtent pagal šiuos sutarties objekto elementus ir yra įgyvendinami šalių sutartiniai santykiai. Minėtas sutarties objektas nustatomas tik tuomet, kai jau yra priimtas sprendimas sudaryti sutartį. Sprendimas sudaryti sutartį atsiranda iš administracinių teisinių santykių, nes šį sprendimą priima viešojo administravimo institucija, kuri privalo vadovautis minėta viešosios teisės normose nustatyta tvarka, kurią nustato Įstatyme nustatyta kita viešojo administravimo institucija – Sveikatos apsaugos ministerija. Šis procesas pagrįstas viešosios teisės normomis todėl, kad yra skirstomas viešosios teisės normų pagrindu surinktas biudžetas, kuris yra, kaip jau buvo minėta, ribotas. Civiliniai teisiniai santykiai atsiranda tik sudarant sutartį bei ją vykdant. Teismas pažymėjo, kad šiame teismo sprendime konstatavus, kad VTLK be teisėto pagrindo atsisakė sudaryti sutartį su pareiškėju dėl naujų stacionarinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto, nes be pagrindo rėmėsi Įstatymo 9 straipsnio 9 dalimi, įsigaliojusio nuo 2011 m. sausio 1 d., ir padarė išvadą, kad pareiškėjui ginčijamu atveju nereikėjo kreiptis dėl tokio leidimo išdavimo į Sveikatos apsaugos ministeriją. Jeigu administracinis sprendimas priimamas tuomet, kai toks sprendimas neturėjo būti priimtas, tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti priimtą administracinį sprendimą, nes toks sprendimas prieštarauja minėtiems aukštesnės galios teisės aktams, tokio administracinio sprendimo priėmimo ginčijamu atveju nenustato teisės aktai (Viešojo administravimo įstatymo 3 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1punktas).

18Teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo skundo motyvus, jog pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą iš esmės neteisingai išnagrinėjus faktines aplinkybes. Įstatymo 9 straipsnio 9 dalis (galiojanti nuo 2011 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad naujo profilio stacionarinės paslaugos, apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, gali būti teikiamos tik gavus leidimą sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka. Leidimų teikti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamas naujo profilio stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas išdavimo / atsisakymo išduoti tvarkos aprašas, patvirtintas sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1145 (toliau – ir Aprašas), nustato prašymų pateikimo Sveikatos apsaugos ministerijai, šių prašymų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarką, kurio 3 punkte nustatyta, kad ASPĮ, norėdama sudaryti sutartį su TLK dėl naujo profilio paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų, suderinusi su dalininku, pateikia prašymą Sveikatos apsaugos ministerijai. Bylos medžiaga patvirtina, kad į Sveikatos apsaugos ministeriją pareiškėjas kreipėsi 2011 m. sausio 31 d. raštu Nr. 309, į kurį buvo atsakyta 2011 m. kovo 2 d. raštu Nr. 10-(10.3-221)-1525 nurodant, kad pareiškėjo kreipimesi išdėstytos problemos bus išnagrinėtos ir įvertintos darbo grupės, kuri teiks siūlymus dėl TLK ir ASPĮ sutarčių sudarymo ir sutartinių sumų planavimo (I t., b. l. 149). Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas į Sveikatos apsaugos ministeriją su prašymu leisti teikti minėtas paslaugas kreipėsi 2011 m. kovo 7 d. 2011 m. gegužės 11 d. sveikatos apsaugos ministras raštu Nr. 10-(10.3-22)-3634 informavo pareiškėją, jog priimtas sprendimas atsisakyti išduoti leidimą teikti nurodytas stacionarines sveikatos priežiūros paslaugas (III t., b. l. 75-77). Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Aprašo 6 punkto nuostatomis: VLK apskaičiavo pareiškėjo prašomų leisti teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų PSDF biudžeto lėšomis, vartojimo vidurkį VTLK aptarnaujamoje teritorijoje ir Lietuvos mastu. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nustatytos faktinės aplinkybės ir teisės aktų nuostatos (Aprašo 6.1.1, 6.1.2 ir 6.2 punktai) patvirtina, kad sutartis dėl naujų stacionarinių paslaugų teikimo gali būti sudaryta tik išimtiniais atvejais, kai konkrečių paslaugų trūksta ir yra jų poreikis. Nagrinėjamu atveju pateikta analizė rodo, kad VTLK aptarnaujamoje teritorijoje pareiškėjo pageidaujamų teikti paslaugų poreikio nėra, kadangi tokias paslaugas jau teikiančios sveikatos priežiūros įstaigos yra pajėgios patenkinti šių paslaugų vartojimo poreikį atitinkamu mastu. Tuo tarpu, minėtas teisinis reglamentavimas, sudarant galimybę paslaugas jau teikiančioms įstaigoms padidinti paslaugų teikimo apimtis, pilna apimtimi panaudojant turimą medicininę technologiją ir žmogiškuosius resursus, atitinka draudžiamųjų asmens sveikatos priežiūros poreikių, jų patenkinimo, kokybės, prieinamumo ir lėšų panaudojimo efektyvumo kriterijus. Dėl pareiškėjo argumentų, kad nepagrįstai apklaustos vien tik viešosios ASPĮ, taip diskriminuojant privačias įstaigas, teismas pažymėjo, kad Aprašo 6 p. įtvirtina vienintelį reikalavimą dėl apklausiamų ASPĮ, o būtent turi būti apklaustos tos ASPĮ, kurios jau teikia atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą yra išnagrinėtas surinkus pakankamai faktinių duomenų, išnagrinėta iš esmės teisingai pagal nustatytą tvarką, tačiau kaip minėta, naikinamas dėl to, kad toks sprendimas ginčijamu atveju neturėjo būti priimamas.

19Dėl pareiškėjo argumento, kad Komisija nekvietė pareiškėjo dalyvauti posėdyje, nors šis buvo išreiškęs prašymą, pažymėjo, kad vadovaujantis Komisijos nuostatų 7 punktu, Komisija, vykdydama savo funkcijas, turi teisę pasikviesti į posėdį sveikatos priežiūros įstaigos, pateikusios prašymą, atstovą. Tokiu būdu minėta nuostata įtvirtina Komisijos teisę, bet ne pareigą kviesti nurodytus asmenis. Teismas konstatavo, kad teisės normos nenustatė Komisijos pareigos kviesti pareiškėją, tačiau ginčijamu atveju, esant pareiškėjo prašymui, buvo tikslinga kviesti į posėdį pareiškėją ir įgyvendinti principus, kuriais privalo vadovautis Komisija savo darbe, nes minėtame teisės akte yra visos sąlygos tam, kad posėdyje dalyvautų ne tik Komisijos nariai, bet ir suinteresuoti asmenys. Nurodė, kad šiuo atveju tikslinga buvo kviesti pareiškėją į posėdį ir tam, kad pareiškėjas galėtų susipažinti su faktiniais duomenimis ir pasakyti dėl jų savo nuomonę. Pažymėjo, kad teismo procese metu visuomet vadovaujamasi taisykle, jog byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka, jeigu asmuo pageidauja tokio nagrinėjimo. Todėl atsakovo atsisakymą kviesti į Komisijos posėdį pareiškėjo atstovą teismas vertintino kaip procesinio pobūdžio pažeidimą.

20Teismas taip pat pažymėjo, kad Sveikatos apsaugos ministerija, nagrinėdama klausimą dėl leidimo, be savo patvirtintų teisės normų, turėjo taikyti ir neteisminio administracinio metu privalėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatyme ir 2007 m. rugpjūčio 22 d. Vyriausybės nutarime Nr. 875 nustatytomis bendromis procesinio pobūdžio taisyklėmis. Byloje nėra duomenų, jog buvo vykdomas 2007 m. rugpjūčio 22 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 875 (šiuo metu ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimas) 27 punktas dėl pareigos priėmus asmens prašymą išsiųsti prašymo gavimo faktą patvirtinantį dokumentą. Teismas pažymėjo, kad bylos dokumentai patvirtina, jog Sveikatos apsaugos ministerija rašė pareiškėjui laisvos formos atsakymus, kurių teisinė reikšmė neteisminiame administraciniame procese nėra aiški. Kaip teisminis, taip ir neteisminis administracinis procesas yra formalizuotas, veiksmai atliekami tam tikru laiku, tam tikra forma. Atsakovas, rašydamas atsakymus pareiškėjui, minėtais procesiniais principais nesivadovavo. Iš dalies minėti motyvai susiję ir su VTLK veiksmais, kuri taip pat atliko teisės aktuose nenustatytus veiksmus – rašė raštus tuomet, kai tokia pareiga nebuvo nustatyta, ne teisės aktuose nustatytais terminais. Atsakovai, gavę pareiškėjo prašymus suteikti administracinę paslaugą, privalėjo atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus, iš kurių pareiškėjui būtų aišku, jog pareiškėjo prašymas priimtas, kokia tvarka bus nagrinėjamas pareiškėjo prašymas, kaip yra išnagrinėjamas pareiškėjo prašymas.

21Teismas padarė išvadą, kad netenkinamas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją išduoti leidimą, nes ginčijamu atveju, kaip buvo minėta aukščiau, toks leidimas nebuvo reikalingas.

22Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė ištirti Aprašo 5, 6 ir 10 punktų teisėtumą ,bet šis prašymas buvo netenkintas 2011 m. rugsėjo 8 d. teismo nutartimi (IV t., b. l. 9-12). Pažymėjo, kad pareiškėjo minėtas prašymas bei skundo pagrindas, be kita ko, buvo siejamas su lygiateisiškumo principų pažeidimu, su ūkinės veiklos laisvės ribojimu. Tačiau, nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo argumentai dėl ūkinės veiklos laisvės ribojimo nėra susiję su nagrinėjama byla. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, tačiau pareiškėjo reikalavimas sudaryti sutartį nėra susijęs su pareiškėjo ūkinės veiklos laisve. Todėl teismas konstatavo, kad ginčijamu atveju nėra teisinio pagrindo tvirtinti, kad atsakovai, kuriems pavesta paskirstyti PSDF lėšas, ar atlikti atskirus veiksmus šiame procese (išduoti leidimą), privalėtų kiekvieną kartą organizuoti konkursą ar kitą konkurencingą procedūrą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas atliko ginčijamus veiksmus vadovaudamasis Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, kuri taikoma ne tik pareiškėjo įmonei, bet ir visoms kitoms įmonėms.

23III.

24Atsakovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa apeliaciniu skundu (IV t., b. l. 105-110) prašo iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 20d. sprendimą, panaikinant jo dalį, kuria VTLK įpareigota teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka išsiųsti pareiškėjui UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos centrui“ sutarties projektą dėl antrinės stacionarinės sveikatos priežiūros suaugusiųjų urologijos IIA, suaugusiųjų abdominalinės chirurgijos IIA, suaugusiųjų plastinės rekonstrukcinės chirurgijos IIA ir IIB, suaugusiųjų ortopedijos traumatologijos IIB ir IIC, ginekologijos IIA, IIB, IIC, suaugusiųjų neurochirurgijos IIA, suaugusiųjų oftalmologijos II, suaugusiųjų otorinolaringologijos II, vidaus ligų, reanimacijos 1-2 (teikiama suaugusiesiems), reanimacijos II (teikiama suaugusiesiems) paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto pagal pareiškėjo 2010 m. liepos 27 d. paduotą prašymą, panaikintas Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. 10-(10.3-22)-3634 ir iš VTLK priteista pareiškėjui 100 litų žyminio mokesčio. VTLK apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Nei Aprašo nustatyta tvarka pateikus dokumentus sudaryti sutartį, nei 2010 m. lapkričio 3 d. VTLK pareiškėjui išsiuntus informacinį pranešimą, taip pat 2011 m. sausio 6 d. išsiuntus kitą informacinį raštą dėl privalomojo sveikatos draudimo teisinio reguliavimo, nesusiklostė ikisutartiniai teisiniai santykiai, todėl minėti raštai nesudarė teisinių ir pagrįstų prielaidų sudaryti sutartį su įstaiga ar šios sutarties nesudaryti.
  2. Įstatymų leidėjas suteikia teisę SAM nustatyti papildomus kriterijus paslaugų teikėjams. Imperatyvaus reikalavimo teritorinėms ligonių kasoms sudaryti sutartis su visomis sveikatos priežiūros įstaigomis nėra, taigi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta imperatyvi nuostata teritorinėms ligonių kasoms sudaryti sutartis su visomis sveikatos priežiūros įstaigomis, turinčiomis licenciją ir pageidaujančiomis jas sudaryti.
  3. Teismas, konstatuodamas, kad VTLK be teisėto pagrindo atsisakė sudaryti sutartį su pareiškėju dėl naujų stacionarinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto, nes neturėjo remtis Įstatymo 9 straipsnio 9 dalimi, padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjui ginčijamu atveju nereikėjo kreiptis dėl leidimo išdavimo į SAM. Klaidingai taikydamas teisės normas ginčo teisiniams santykiams, teismas nepagrįstai panaikino SAM administracinį sprendimą. Pažymi, kad VTLK, priimdama sprendimą dėl naujų stacionarinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto, vadovavosi tuo metu galiojusia Įstatymo redakcija. Kadangi teisinės pasekmės atsirado tik po VTLK sprendimo priėmimo, tai negalima teigti, kad šiuo atveju turėjo būti taikoma Įstatymo redakcija, galiojusi dokumentų iš pareiškėjo priėmimo metu (lex retro non agit principas).
  4. VTLK raštai buvo informacinio pobūdžio ir nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Todėl nesutinka su teismo išvada, kad atsakovo veiksmai vertinti kaip atsisakymas sudaryti sutartį su pareiškėju dėl naujų stacionarinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto. Vadovaujantis Aprašo 20 punktu TLK per 10 darbo dienų nuo TLK biudžeto patvirtinimo dienos išsiunčia ASPĮ sutarčių projektus arba raštą dėl atsisakymo sudaryti sutartį, kuriame nurodo šio sprendimo motyvus. Todėl sistemiškai aiškinant šią teisės akto nuostatą, VTLK ankstesniais savo raštais ne tik nepriėmė sprendimo dėl sutarties dėl naujų stacionarinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto nesudarymo, bet ir negalėjo priimti neigiamo sprendimo anksčiau, nei įtvirtinta teisės akte (t. y. ne anksčiau kaip per 10 darbo dienų nuo TLK biudžeto patvirtinimo dienos).
  5. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. V-466 „Dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir bazinių kainų sąrašo patvirtinimo (Dėl Stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių išlaidos apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, ir bazinių kainų sąrašo patvirtinimo)” (Žin., 2008, Nr. 59-2244) pastabose numatytas pritarimas turėjo būti gautas, nors ir nenumatytas Apraše. Minėtas įsakymas Nr. V-466 buvo priimtas 2008 m. gegužės 16 d., taigi anksčiau nei Aprašas. Įsigaliojus Aprašui ir toliau galiojo reikalavimas pateikti institucijos, atsakingos už atitinkamo sveikatos priežiūros lygio organizavimą pritarimą norint teikti stacionarines paslaugas. Šis reikalavimas buvo pakeistas tik priėmus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. V-1146 ( Žin., 2010, Nr. 158-8064), kuris įsigaliojo nuo 2011 m. sausio 1 d. kartu su Aprašo pakeitimu, numatančiu, kad reikalingas Sveikatos apsaugos ministerijos leidimas. Šis reikalavimas turėjo būti ir buvo taikomas tiek pareiškėjui, tiek kitoms ASPĮ, su kuriomis VTLK sudarė sutartis dėl stacionarinių paslaugų teikimo.

25Atsakovas Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija apeliaciniu skundu (IV t., b. l. 112-116) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė: 1) įpareigoti Vilniaus teritorinę ligonių kasą teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka, (skaičiuojant terminus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos) išsiųsti pareiškėjui UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos centras“ sutarties projektą dėl antrinės stacionarinės sveikatos priežiūros suaugusiųjų urologijos IIA, suaugusiųjų abdominalinės chirurgijos IIA, suaugusiųjų plastinės rekonstrukcinės chirurgijos IIA ir IIB, suaugusiųjų ortopedijos traumatologijos IIB ir IIC, ginekologijos IIA, IIB, IIC, suaugusiųjų neurochirurgijos IIA, suaugusiųjų oftalmologijos II, suaugusiųjų otorinolaringologijos II, vidaus ligų, reanimacijos 1-2 (teikiama suaugusiesiems), reanimacijos II (teikiama suaugusiesiems) paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pagal pareiškėjo UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos centras“ 2010 m. liepos 27 d. paduotą prašymą; 2) panaikinti Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 10-(10.3-22)-3634 „Dėl leidimo teikti naujo profilio asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios būtų apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis“. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Nesutinka su teismo išvadomis, kad neteisminis administracinis procesas, turėjo būti užbaigtas pagal materialinės teisės normas, galiojusias pareiškėjo prašymo sudaryti sutartį dėl naujų stacionarinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto pateikimo metu. Atsakovo nuomone, Įstatymo 9 straipsnio 9 dalis, įtvirtinusi pareigą naujo profilio stacionarines paslaugas, apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, teikti tik gavus leidimą sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka, turi būti taikoma ir pareiškėjo siekiamoms teikti naujo profilio sveikatos priežiūros paslaugos, apmokamoms iš PSDF biudžeto lėšų. Kadangi naujo profilio iš PSDF biudžeto apmokamas sveikatos priežiūros paslaugas pareiškėjas siekia teikti 2011 metais, todėl 2010 metais priimti, bet 2011 m. sausio 1 d. įsigalioję, atitinkamų teisės aktų pakeitimai turėjo būti taikomi ir nagrinėjamoje situacijoje.
  2. Sutinka su teismo vertinimu, kad Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo normos įtvirtina TLK teisę sudaryti sutartį, tačiau nenustato TLK tokios pareigos. Todėl teisę sudaryti sutartis su ASPĮ TLK gali įgyvendinti tik tuomet, kai ASPĮ atitinka tam tikras sąlygas bei pateikia reikiamus dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose išvardinti dokumentai nebuvo pateikti, TLK negalėjo įgyvendinti teisės sudaryti sutartį su pareiškėju dėl naujų paslaugų, apmokamų PSDF biudžeto lėšomis, teikimo, nes kitaip TLK būtų pažeidusi sutarčių tarp TLK ir ASPĮ sudarymo tvarką reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Todėl teismas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui ginčijamu atveju nereikėjo kreiptis į Sveikatos apsaugos ministeriją dėl leidimo gavimo teikti iš PSDF biudžeto apmokamas naujo profilio asmens sveikatos priežiūros paslaugas.
  3. Mano, kad teismas neteisingai interpretuoja 2011 m. sausio 6 d. VTLK raštą, prilygindamas jį atsisakymui sudaryti sutartį. Iš pradžių teismas teigia, kad: „<...> Vertinant minėtus aktus, pažymėtina, kad jais nebuvo išreikštas sutikimas ar atsisakymas sudaryti sutartį su pareiškėju; jais pateiktas pareiškėjo tinkamumo teikti paslaugas įvertinimas bei informacija apie teisės aktų pasikeitimus<...>, tačiau vėliau teismas pasisako, kad: „<...> Nurodyti atsakovo veiksmai vertinti kaip atsisakymas sudaryti sutartį su pareiškėju dėl naujų stacionarinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto <...>“. Minėtas VTLK raštas turėtų būti traktuojamas kaip informacija pareiškėjui apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą bei apie tai, kokius dokumentus turi pateikti pareiškėjas, siekdamas kad su juo būtų sudaryta sutartis dėl naujų paslaugų teikimo ir šių paslaugų apmokėjimo PSDF lėšomis.
  4. Teismas nepagrįstai nurodo, jog nei Įstatymo 9 straipsnio 9 dalis, nei kiti teisės aktai, atsiradus naujam reglamentavimui, nenumatė, kad nauja taisyklė yra taikoma taip pat ir neužbaigtos procedūroms pagal buvusį nustatytą teisinį reglamentavimą. Atsakovo nuomone, VTLK ir pareiškėjo sutarties pasirašymo procesas buvo tik prasidėjęs, kai įsigaliojo aukščiau minėtų teisės aktų pakeitimai, todėl teigtina, kad siekiamai pasirašyti sutarčiai tarp Vilniaus TLK ir pareiškėjo visa apimtimi turėjo būti taikomos sutarčių sudarymo mechanizmą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos, įsigaliojusios 2011 m. sausio 1 d.
  5. Nesutinka su teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. V-466 „Dėl stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių išlaidos apmokamos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, ir bazinių kainų sąrašo patvirtinimo“ normos. Pažymi, kad aukščiau minėto teisės akto (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. vasario 28 d. iki 2011 m. sausio 1 d.) pastabų 2 punkte buvo reglamentuota, kad jei stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti įstaiga ketina teikti paslaugas, kurių anksčiau neteikė, ir pageidauja sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa, šį klausimą teritorinė ligonių kasa svarsto tik gavusi institucijos, atsakingos už atitinkamo sveikatos priežiūros lygio organizavimą – apskrities viršininko arba Sveikatos apsaugos ministerijos, išvadą, patvirtinančią minėtų paslaugų poreikį, investicijų pagrįstumą, veiklos efektyvumą ir kokybę.
  6. Nesutinka su teismo teiginiu, kad Stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių išlaidos apmokamos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, ir bazinių kainų sąrašo nuostatos negalėjo būti taikomos, nes, kaip nurodo teismas, šis teisės aktas nereglamentavo sutarčių sudarymo tvarkos. Atsakovo įsitikinimu, šio teisės akto nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, kai asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti įstaiga ketina teikti paslaugas, kurių anksčiau neteikė, ir pageidauja sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa.

26Pareiškėjas UAB „SK Impeks diagnostikos centras“ atsiliepimu į atsakovų Vilniaus teritorinių ligonių kasų ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinius skundus (IV t., b. l. 130-135) prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Pareiškėjas nesutikimą su atsakovų apeliaciniais skundais grindė šiais argumentais:

  1. Atsakovai nepagrįstai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad neteisminis administracinis procesas, turėjo būti užbaigtas pagal materialinės teisės normas, galiojusias pareiškėjo prašymo sudaryti sutartį dėl naujų stacionarinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto pateikimo metu. VTLK buvo pateikti visi Įstatyme nurodyti dokumentai, suteikiantys teisę pareiškėjui užsiimti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimu. Šiuo atveju pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi į atsakovą VTLK dėl sutarties sudarymo, pateikė visus reikalingus dokumentus, atsakovas išnagrinėjęs šiuos dokumentus padarė pareiškėjui palankią išvadą ir pasiūlė 2011 m. sausio 6 d. sudaryti sutartį. Teismas tinkamai konstatavo, kad iš esmės įvykdžius visas sutarties pasirašymo sąlygas iki 2011 m. sausio 1 d. sutarties su pareiškėju sudarymui yra pagrįsta vadovautis administracinės procedūros metu galiojusiais teisės aktais.
  2. Priešingai nei teigia atsakovai, sutinka su teismo išvada, kad patvirtinus VTLK biudžetą, pareiškėjui turėjo būti išsiųstas sutarties projektas arba raštas dėl atsisakymo sudaryti sutartį. Atsakovas VTLK šią pareigą tinkamai įvykdė tik dėl ambulatorinių paslaugų. VTLK dėl stacionarinių paslaugų dėl stacionarinių paslaugų pateikė pareiškėjui minėtą 2011 m. sausio 6 d. raštą, kuriuo informavo apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą. Nurodyti atsakovo veiksmai vertinti kaip atsisakymas sudaryti sutartį su pareiškėju dėl naujų stacionarinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto.
  3. Nesutinka su atsakovų argumentais, kad Sutarčių sudarymo tvarkos aprašo normos įtvirtina TLK teisę sudaryti sutartį, tačiau nenustato TLK tokios pareigos. O teisę sudaryti sutartis su ASPĮ TLK gali įgyvendinti tik tuomet, kai ASPĮ atitinka tam tikras sąlygas bei pateikia reikiamus dokumentus. Remiantis Įstatymo 32 ir 33 straipsnių analize, Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies formuluotė „Sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų <...> sudaromos <...>“ suponuoja, jog šios sutarties šalys yra teritorinė ligonių kasa ir sveikatos priežiūros įstaiga (nagrinėjamu atveju pareiškėjas). Minėtos nuostatos nurodo, jog sutartys su ligonių kasomis turi būti sudaromos jeigu yra du pagrindiniai kriterijai: 1) įstaiga turi turėti licenciją sveikatos priežiūros veiklai; 2) įstaiga turi pageidauti sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa. Teisės aktai nenumato teritorinių ligonių kasų teisės nesudaryti sutarties, jeigu egzistuoja būtinosios sutarties sudarymo sąlygos ar teisės nustatyti papildomus reikalavimus sveikatos priežiūros įstaigoms, pageidaujančioms sudaryti sutartį. Todėl pareiškėjui atitinkant nurodytas sąlygas, laikytina, jog VTLK negalėjo atsisakyti sudaryti Sutartį su pareiškėju.
  4. Nesutinka su atsakovų nuomone, kad 2011 m. sausio 6 d. VTLK raštas Nr. 3S-52 turėtų būti traktuojamas kaip informacinio pobūdžio pranešimas pareiškėjui, bet ne kaip individualus administracinis aktas. Mano, kad toks aiškinimas neatitinka individualaus teisės akto sampratos. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus TLK buvo vienintele institucija įgaliota priimti sprendimus dėl sutarties su pareiškėju sudarymo, taip pat rašte Nr. 3S-52 ji nurodė, kad sutarties su pareiškėju nesudarys, todėl manytina, kad toks raštas yra teisingai vertintas kaip pareiškėjo atžvilgiu teises (pareigas) sukuriantis dokumentas, t.y. administracinis aktas.
  5. Mano, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, teismas teisingai nustatė, kad pagal pareiškėjo kreipimosi į VTLK metu galiojusią Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo, patvirtinto Sveikatos apsaugoj ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051, redakciją nebuvo nustatytas reikalavimas pateikti Sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gegužės 16 d. įsakyme Nr. V-466 minėtų dokumentų ir Vilniaus TLK tokių dokumentų nereikalavo ir neturėjo teisinio pagrindo reikalauti iš pareiškėjo, nes apraše, reglamentuojančiame tokių prašymo pateikimą nebuvo minėto reikalavimo. Sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gegužės 16 d. įsakymas Nr. V-466 priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 6 dalimi (nustatančia būtinumą išvardinti iš PSDF biudžeto apmokamų paslaugų sąrašą) ir 25 straipsnio 1 dalimi (nustatančia būtinumą reglamentuoti iš PSDF biudžeto apmokamų paslaugų bazines kainas). Šis teisės aktas nereglamentavo sutarčių sudarymo tvarkos, todėl šio teisės akto pastaboje nurodytas reikalavimas ginčijamu atveju neturėjo būti taikomas, todėl jo netaikymas negali būti kliūtimi sudaryti sutartį su pareiškėju, kitaip būtų pažeistas įstatymo viršenybės principas (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis).

27Trečiasis suinteresuotasis asmuo Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus (IV t., b. l. 122-129) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas tenkino pareiškėjo skundą. VLK palaikė atsakovų apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus.

28Teisėjų kolegija

konstatuoja:

29IV.

30Byloje kilęs ginčas dėl sutarties tarp teritorinės ligonių kasos ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl naujo profilio sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo tvarkos ir šiai sričiai taikytinų teisės aktų.

31Pirmosios instancijos teismas, iš esmės palaikydamas pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, konstatavo, kad sutarties sudarymo administracinis procesas turėjo būti užbaigtas pagal materialinės teisės normas, galiojusias pareiškėjo prašymo sudaryti sutartį dėl naujų stacionarinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto pateikimo metu, Vilniaus teritorinė ligonių kasa be teisėto pagrindo atsisakė sudaryti sutartį su pareiškėju dėl naujų stacionarinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto, todėl teismo sprendimu įpareigojo atlikti VTLK veiksmus, nustatytus Apraše, – išsiųsti sutarties projektą.

32Be to, pirmosios instancijos teismas panaikino Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 10-(10.3-22)-3634 „Dėl leidimo teikti naujo profilio asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios būtų apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis“, motyvuodamas tuo, kad toks leidimas sutarties su pareiškėju sudarymui nebuvo reikalingas, tokio administracinio sprendimo priėmimo ginčijamu atveju nenustatė teisės aktai.

33Kitus pareiškėjo reikalavimus teismas atmetė kaip nepagrįstus, dėl šios teismo sprendimo dalies apeliaciniai skundai nepaduoti.

34Apeliaciniai skundai iš esmės grindžiami atsakovų pozicija, kad nuo 2011 m. sausio 1 d. pasikeitus sutarčių sudarymą reglamentuojantiems teisės aktams pareiškėjas, norėdamas sudaryti sutartį, privalėjo atlikti visus veiksmus ir pateikti dokumentus, kurie numatyti naujai įsigaliojusiuose teisės aktuose. Tarp šalių nebuvo susiklostę ikisutartiniai santykiai, leidę manyti, jog sutartys bus sudaromos anksčiau galiojusių teisės normų pagrindu.

35Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad iš PSDF biudžeto apmokamos pirminės, antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis. Įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, tarp teritorinių ligonių kasų ir vaistinių, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, šiuo ir kitais įstatymais, sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones.

36Sveikatos apsaugos ministerija, įgyvendindama Įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 patvirtino Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašą, kurio 4-7 punktai numatė, kad TLK turi teisę sudaryti sutartį su ASPĮ, kuri pateikia šio Aprašo 6 punkte išvardytus dokumentus arba patvirtintas jų kopijas ir atitinka jos veiklai norminiais teisės aktais nustatytus kriterijus. ASPĮ kartu su prašymu privalo pateikti šiuos dokumentus ir ASPĮ vadovo ar jo įgalioto asmens patvirtintas jų kopijas: galiojančią ASPĮ licenciją ; siūlomų teikti paslaugų sąrašą ir numatomą jų apimtį pagal nustatytą formą; duomenis apie paslaugas teikiančius specialistus pagal nustatytą formą; laisvos formos deklaraciją, patvirtinančią, kad teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurių išlaidos apmokamos PSDF biudžeto lėšomis (toliau - kompensuojamosios paslaugos), vadovaujamasi teisės aktų nustatytais šių paslaugų teikimo reikalavimais ir jų teikimo metodikomis.

37Aprašo 11 punktas numatė, kad sutartis dėl kompensuojamųjų paslaugų, kurių teikimo išlaidos einamaisiais metais nebuvo apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, sudaroma, jeigu šios paslaugos atitinka Aprašo 9 punkte išvardytų programų nuostatas bei VLK patvirtintas prioritetines kryptis ir bent vieną iš toliau nurodomų specialiųjų sąlygų: ASPĮ siūlo tokias kompensuojamąsias paslaugas, kurių TLK veiklos zonos aptarnaujamiems gyventojams trūksta (vartojimo rodiklis mažesnis nei šalies vidurkis) ir kurias numatoma plėtoti, vadovaujantis Aprašo 9 punkte nurodytais dokumentais; ASPĮ siūlo kompensuojamąsias paslaugas, kurių teikimą nutraukė kita ASPĮ; paslaugoms teikti ir (ar) jų plėtrai skiriamos papildomos PSDF biudžeto lėšos.

38Šios teisės normos galiojo iki 2010 m. gruodžio 31 d., t.y. pareiškėjo kreipimosi į atsakovą su pasiūlymu sudaryti sutartį laikotarpiu.

39Apibendrinant šios srities teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad iki 2010 m. gruodžio 31 d. ASPĮ, norėdama sudaryti sutartį su TLK dėl naujo profilio paslaugų teikimo, iki kiekvienų metų rugpjūčio 1 d. turėjo jai pateikti prašymą su Aprašo 6.1-6.4 punktuose numatytais dokumentais, o TLK privalėjo patikrinti gautus dokumentus ir įsitikinti, kad šios paslaugos atitinka Aprašo 9 punkte išvardytų programų nuostatas bei VLK patvirtintas prioritetines kryptis ir bent vieną Aprašo 11.1-11.3 punktuose nurodytų specialiųjų sąlygų. Esant teigiamai išvadai, per 10 dienų nuo TLK biudžeto patvirtinimo, TLK siųsdavo ASPĮ sutarties projektą pasirašymui.

40Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką panašaus pobūdžio bylose, jog nurodytos sutartys yra administracinės, o teritorinė ligonių kasa, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus sudaryti sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo, vykdo viešojo administravimo veiklą, kas lemia, jog atitinkamos teritorinės ligonių kasos veiksmai, atliekant šią viešojo administravimo veiklą, pirmiausia yra vertinami pagal viešąjį administravimą reglamentuojančias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (žr. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010).

41Nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojo Sveikatos draudimo 9 straipsnio pakeitimai, numatę, kad naujo profilio stacionarinės paslaugos, apmokamos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, gali būti teikiamos tik gavus leidimą sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka.

42Kartu Sveikatos apsaugos ministras 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1144 papildė Aprašą 6.5 punktu, numatančiu, kad ASPĮ su prašymu privalo pateikti ir Sveikatos apsaugos ministerijos išduotą leidimą pradėti teikti naujo profilio stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis

43Be to, Sveikatos apsaugos ministras 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr.V-1145 patvirtino Leidimų teikti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamas naujo profilio stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas išdavimo/atsisakymo išduoti tvarkos aprašą, kuriame inter alia numatė, kad ASPĮ, norėdama sudaryti sutartį su TLK dėl naujo profilio paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų, pateikia prašymą Sveikatos apsaugos ministerijai. Sveikatos apsaugos ministerija, gavusi ASPĮ prašymą, kreipiasi į VLK dėl informacijos apie numatomą teikti naujo profilio paslaugą tikslingumo. VLK atlieka faktinių aplinkybių analizę , surinktą ir apibendrintą medžiagą pateikia Sveikatos apsaugos ministerijai. Išvadoms dėl leidimų teikti iš PSDF biudžeto lėšų apmokamas naujo profilio paslaugas išdavimo / atsisakymo išduoti parengti sveikatos apsaugos ministro įsakymu sudaroma nuolatos veikianti komisija. Galutinį sprendimą dėl leidimo teikti iš PSDF biudžeto lėšų apmokamas naujo profilio paslaugas išdavimo / atsisakymo išduoti priima sveikatos apsaugos ministras, įvertinęs Komisijos išvadas.

44Taigi, pagal nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojusį teisinį reglamentavimą, ASPĮ, pageidaujanti pradėti teikti naujo profilio stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, TLK privalėjo papildomai pateikti Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą. Konstatuotina, kad toks reikalavimas negali būti priskiriamas procesinės teisės normoms, nes juo ne nustatoma procedūrinė taisyklė, o sukuriama papildoma prievolė subjektui, siekiančiam administracinės procedūros rezultato. Manytina, kad teisiniams santykiams turėtų būti taikomos jų atsiradimo metu galiojusios teisės normos.

45Teisės teorijoje pripažįstamas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Tai teisės norminiams aktams keliamas reikalavimas, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu.

46Tiek Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimai, tiek ir juos įgyvendinantys teisės aktai įsigaliojo nuo 2011 m. sausio 1 d., t.y. jau vykstant administracinei sutarčių sudarymo procedūrai, todėl subjektams, pateikusiems prašymus sudaryti sutartis 2011 metams, turėjo būti taikomi prašymų padavimo metu galioję teisės aktai. Neįsigaliojęs teisės aktas negali sukelti teisinės pareigos vykdyti jame nustatytas prievoles, nes tai pažeistų aukščiau minėtus įstatymo negaliojimo atgal bei asmenų teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad neteisminis sutarties sudarymo administracinis procesas turėjo būti baigtas pagal materialinės teisės normas, galiojusias pareiškėjo prašymo pateikimo metu.

47Dėl šių motyvų teisėjų kolegija pripažįsta teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčijamas SAM 2011-05-11 sprendimas nagrinėjamu atveju buvo nereikalingas ir perteklinis, nes tokio leidimo būtinumo nenumatė iki 2011 m. sausio 1 d. galiojęs Sveikatos draudimo įstatymas bei poįstatyminiai teisės aktai. Dėl šios priežasties teismas pagrįstai panaikino SAM sprendimą ir ši sprendimo dalis paliktina galioti.

48Konstatavus, kad pareiškėjo ir VTLK santykiams dėl sutarties sudarymo turėtų būti taikomi iki 2011 m. sausio 1 d. galioję teisės aktai, spręstina, ar pareiškėjas įvykdė visus Apraše nurodytus reikalavimus ir ar neegzistuoja kitų kliūčių sudaryti sutarčiai dėl stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo.

49Kaip matyti iš bylos medžiagos , UAB „SK Impeks medicinos diagnostikos centras“ 2010 m. liepos 27 d. pateikė VTLK visus Aprašo 6 punkte nurodytus dokumentus, jos siūlomos teikti paslaugos atitinka Aprašo 9 punkte išvardintų programų nuostatas ir VLK patvirtintas prioritetines kryptis, dalies paslaugų VTLK veiklos zonos aptarnaujamiems gyventojams trūksta ( Aprašo 11.1 punktas) . Tai patvirtino VTLK 2010 m. lapkričio 3 d. išvadoje Nr.3BF-37.

50Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nurodė, kad Apraše nebuvo nustatytas reikalavimas pateikti Sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gegužės 16 d. įsakyme Nr. V‑466 minėtą apskrities viršininko arba Sveikatos apsaugos ministerijos išvadą, patvirtinančią minėtų paslaugų poreikį, investicijų pagrįstumą, veiklos efektyvumą ir kokybę. VTLK tokių dokumentų nereikalavo ir neturėjo teisinio pagrindo reikalauti iš pareiškėjo. Pažymėtina, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. ši apskrities viršininko funkcija pavesta vykdyti savivaldybės administracijos direktoriui. Turint omenyje, kad Įstatymo 26 str. 2 d. tokio reikalavimo tiesiogiai nenumato, sutarčių sudarymo tvarką nustato Aprašas, o ne kiti teisės aktai, darytina išvada, kad reikalaujant iš pareiškėjo pateikti aukščiau savivaldybės administracijos direktoriaus ar Sveikatos apsaugos ministerijos išvadą, būtų pažeistas įstatymo viršenybės principas, kuris reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais.

51Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-339/2008 konstatavo, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų sudaromos, be kita ko, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Kadangi minėtoje administracinėje byloje šios nuomonės nebuvo gautos, išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, jog tokiu būdu buvo pažeistos pagrindinės viešojo administravimo procedūros.

52Šioje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas šio klausimo tinkamai neištyrė ir dėl minėtų subjektų nuomonių nepasisakė. Byloje nėra duomenų, kad Privalomojo sveikatos draudimo taryba būtų pateikusi nuomonę dėl pareiškėjo galimybės teikti norimas stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Valstybinė ligonių kasa savo išvadas dėl pareiškėjo norimų teikti paslaugų pateikė tik 2011 m. balandžio 22 d., atsakydama į SAM pavedimą duotą pagal naujai galiojančią Aprašo redakciją, todėl šių išvadų taip pat negalima laikyti Įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje numatyta nuomone, kuri turėtų būti pateikta, atsižvelgiant į iki 2011 m. sausio 1 d. galiojusias teisės normas.

53Nesant tinkamai išreikštų Privalomojo sveikatos draudimo tarybos ir Valstybinės ligonių kasos nuomonių, tiesiogiai numatytų Įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje, teismas nepagrįstai įpareigojo VTLK išsiųsti pareiškėjui sutarties projektą ir tuo netinkamai taikė materialinės teisės normas. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, įpareigojant Vilniaus teritorinę ligonių kasą išnagrinėti pareiškėjo 2010 m. liepos 27 d. prašymą iš naujo, vertinant pareiškėjo galimybes teikti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas tuo metu galiojusių teisės aktų požiūriu. Nors 2011 metais pareiškėjas iš PSDF biudžeto apmokamų stacionarinės sveikatos priežiūros paslaugų neteikė ir galimos sudaryti sutarties terminas yra pasibaigęs, tačiau, esant teigiamam atsakovo sprendimui, pareiškėjas įgytų teisę sudaryti paprastesnėmis sąlygomis naujas paslaugų teikimo sutartis ateičiai, t.y. sutarties 2010 metams sudarymas sukeltų tiesiogines teisines pasekmes administracinės sutarties šalims ateityje.

54Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

55atsakovų apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

56Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 20 d. sprendimo dalį, kuria atsakovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka (skaičiuojant terminus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos) įpareigotas išsiųsti pareiškėjui UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos centras“ sutarties projektą dėl antrinės stacionarinės sveikatos priežiūros suaugusiųjų urologijos IIA, suaugusiųjų abdominalinės chirurgijos IIA, suaugusiųjų plastinės rekonstrukcinės chirurgijos IIA ir IIB, suaugusiųjų ortopedijos traumatologijos IIB ir IIC, ginekologijos IIA, IIB, IIC, suaugusiųjų neurochirurgijos IIA, suaugusiųjų oftalmologijos II, suaugusiųjų otorinolaringologijos II, vidaus ligų, reanimacijos I-2 (teikiama suaugusiesiems), reanimacijos II (teikiama suaugusiesiems) paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pagal pareiškėjo UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos centras“ 2010 m. liepos 27 d. paduotą prašymą, ir įpareigoti Vilniaus teritorinę ligonių kasą išnagrinėti UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos centras“ 2010 m. liepos 27 d. paduotą prašymą iš naujo.

57Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas UAB „SK Impeks medicinos diagnostikos centras“ (toliau – ir... 5. Pareiškėjas nurodė, kad su Vilniaus teritorine ligonių kasa yra sudaręs... 6. Atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (I... 7. Atsakovas nurodė, kad teisės sistema suteikia teisę kompetentingoms... 8. Atsakovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa atsiliepime į pareiškėjo... 9. VTLK nurodė, kad pareiškėjui 2011 m. sausio 6 d. siųstas raštas buvo... 10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos privačių sveikatos priežiūros... 11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos... 12. Nurodė, kad teritorinė ligonių kasa, priimdama sprendimą sudaryti ar... 13. II.... 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendimu (IV... 15. Teismas nurodė, kad remiantis bylos medžiaga, pareiškėjas prašymą... 16. Teismas pažymėjo, kad VTLK 2010 m. lapkričio 3 d. parengė išvadą Nr.... 17. Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo skundo motyvus, jog pareiškėjo... 18. Teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo skundo motyvus, jog pareiškėjui... 19. Dėl pareiškėjo argumento, kad Komisija nekvietė pareiškėjo dalyvauti... 20. Teismas taip pat pažymėjo, kad Sveikatos apsaugos ministerija, nagrinėdama... 21. Teismas padarė išvadą, kad netenkinamas pareiškėjo reikalavimas... 22. Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė ištirti Aprašo 5, 6 ir 10... 23. III.... 24. Atsakovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa apeliaciniu skundu (IV t., b. l.... 25. Atsakovas Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija apeliaciniu... 26. Pareiškėjas UAB „SK Impeks diagnostikos centras“ atsiliepimu į atsakovų... 27. Trečiasis suinteresuotasis asmuo Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos... 28. Teisėjų kolegija... 29. IV.... 30. Byloje kilęs ginčas dėl sutarties tarp teritorinės ligonių kasos ir asmens... 31. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės palaikydamas pareiškėjo skunde... 32. Be to, pirmosios instancijos teismas panaikino Sveikatos apsaugos ministerijos... 33. Kitus pareiškėjo reikalavimus teismas atmetė kaip nepagrįstus, dėl šios... 34. Apeliaciniai skundai iš esmės grindžiami atsakovų pozicija, kad nuo 2011 m.... 35. Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad iš... 36. Sveikatos apsaugos ministerija, įgyvendindama Įstatymo 26 straipsnio 2 dalį,... 37. Aprašo 11 punktas numatė, kad sutartis dėl kompensuojamųjų paslaugų,... 38. Šios teisės normos galiojo iki 2010 m. gruodžio 31 d., t.y. pareiškėjo... 39. Apibendrinant šios srities teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad iki 2010... 40. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas... 41. Nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojo Sveikatos draudimo 9 straipsnio pakeitimai,... 42. Kartu Sveikatos apsaugos ministras 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu 43. Be to, Sveikatos apsaugos ministras 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr.V-1145... 44. Taigi, pagal nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojusį teisinį reglamentavimą,... 45. Teisės teorijoje pripažįstamas principas lex retro non agit (įstatymas... 46. Tiek Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimai, tiek ir juos įgyvendinantys... 47. Dėl šių motyvų teisėjų kolegija pripažįsta teisinga pirmosios... 48. Konstatavus, kad pareiškėjo ir VTLK santykiams dėl sutarties sudarymo... 49. Kaip matyti iš bylos medžiagos , UAB „SK Impeks medicinos diagnostikos... 50. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nurodė, kad Apraše nebuvo... 51. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų... 52. Šioje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas šio klausimo... 53. Nesant tinkamai išreikštų Privalomojo sveikatos draudimo tarybos ir... 54. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 55. atsakovų apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.... 56. Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 20 d.... 57. Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą....