Byla 3K-3-39/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Algimanto Spiečiaus, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ieškinį atsakovams Lietuvos švietimo darbuotojų profesinei sąjungai, UAB ,,Tertius“, UAB ,,Stenrosus“, G. D., valstybės įmonei Registrų centrui dėl nekilnojamųjų daiktų teisinės registracijos panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, dalyvaujant tretiesiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vilniaus miesto 28-ojo notarų biuro notarei Svetlanai Bazilienei, Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notarei Daivai Lukaševičiūtei, Panevėžio 5-ojo notarų biuro notarei Vitai Kulbienei, valstybės įmonei Valstybės turto fondui.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas, gindamas viešąjį interesą, prašė teismo pripažinti neteisėta atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus, esančius ( - ), teisinę registraciją; pripažinti negaliojančia šio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2003 m. vasario 5 d. atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos ir atsakovo UAB ,,Tertius“, pripažinti negaliojančiu 2003 m. vasario 10 d. perdavimo-priėmimo aktą bei atsakovo UAB ,,Tertius“ nuosavybės teisių į šį turtą teisinę registraciją; pripažinti negaliojančiu 2003 m. vasario 5 d. A. B. išduotą įgaliojimą; pripažinti negaliojančia šio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2004 m. vasario 18 d. atsakovo UAB ,,Tertius“ ir atsakovo G. D., bei atsakovo G. D. nuosavybės teisių į šį turtą teisinę registraciją; pripažinti negaliojančia šio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2004 m. kovo 1 d. atsakovo G. D. ir atsakovo UAB ,,Stenrosus“, bei atsakovo UAB ,,Stenrosus“ nuosavybės teisių į šį turtą teisinę registraciją; taikyti restituciją - įpareigoti atsakovą UAB ,,Stenrosus“ perduoti trečiajam asmeniui VĮ Valstybės turto fondui šiuos nekilnojamuosius daiktus; taip pat priteisti iš atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos atsakovo UAB ,,Tertius“ naudai 1 850 000 Lt, iš atsakovo UAB ,,Tertius“ atsakovo G. D. naudai – 2 000 000 Lt, iš atsakovo G. D. atsakovo UAB ,,Stenrosus“ naudai – 2 100 000 Lt. Ieškovas nurodė, kad atsakovas VĮ Registrų centras 2003 m. sausio 24 d. įregistravo atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teises į valstybei priklausančius pastatus, esančius ( - ). Atlikus ginčijamą teisinę registraciją, atsakovas Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga šį nekilnojamąjį turtą 2003 m. vasario 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleido atsakovui UAB ,,Tertius“, pastarasis 2004 m. vasario 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi – buvusiam akcininkui atsakovui G. D., o šis 2004 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi – atsakovui UAB ,,Stenrosus“. Ieškovo nuomone, sandoriai buvo sudaryti pažeidžiant įstatymų reikalavimus ir siekiant išvengti neigiamų teisinių pasekmių, todėl asmenys, pagal šiuos sandorius įgiję turtą, negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, pripažino neteisėta atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teisių į administracinį pastatą ( - ), esantį ( - ), teisinę registraciją, taip pat pripažino negaliojančia 2003 m. vasario 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl šio administracinio pastato, UAB ,,Tertius“ nuosavybės teisių į šį pastatą registraciją ir 2003 m. vasario 10 d. perdavimo-priėmimo akto dalį dėl šio administracinio pastato, taip pat priteisė valstybės naudai iš atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos 146 705 Lt, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad 1993 m. gegužės 25 d. Įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 2 straipsnio ir šiam įstatymui įgyvendinti skirto Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ 3 punkto 11 papunkčio pagrindu ginčo pastatai turėjo būti perduoti Specialiajam fondui. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. I-970 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ pakeitimo ir papildymo“ Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ 3 punkto 11 papunktį pripažinus netekusiu galios, ginčo pastatai šių teisės aktų pagrindu nebeturėjo būti perduoti nei valstybei, nei Specialiajam fondui. Atsižvelgdamas į tai, kad, atliekant teisinę registraciją, atsakovas VĮ Registrų centras vadovavosi galiojusiais teisės aktais, ginčo turtas buvo atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos balanse, buvo duotas Specialiojo fondo direktoriaus V. B. sutikimas, pateiktos Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pažymos, teismas sprendė, kad ginčijama teisinė registracija atlikta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl 2003 m. vasario 5 d. A. B. išduoto įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu, nurodydamas, kad A. B., būdamas atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas, turėjo įgaliojimus sudaryti sandorį atsakovo vardu, neturėdamas notarine tvarka patvirtinto įgaliojimo (CK 2.81 straipsnio 1 dalis, įstatų 39 straipsnio 4 punktas). Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovai UAB ,,Tertius“, G. D., UAB „Stenrosus“ įgydami ginčo pastatus buvo nesąžiningi. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad vieno iš pastatų teisinė registracija atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vardu buvo atlikta nepateikus nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, pripažino ją neteisėta, taip pat pripažino negaliojančiomis 2003 m. vasario 5 d. atsakovų Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos ir UAB ,,Tertius“ sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties ir 2003 m. vasario 10 d. perdavimo-priėmimo akto dalis dėl šio pastato bei šio pastato teisinę registraciją atsakovo UAB ,,Tertius“ vardu bei, vadovaudamasis CK 6.237 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, priteisė valstybės naudai šio pastato vertę – 7,93 proc. pardavimo kainos, t. y. 146 705 Lt.

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. birželio 10 d. nutartimi ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga 2003 m. sausio 24 d. nuosavybės teise įregistravo pastatus ( - ). Kaip juridinis pagrindas, kuriuo remiantis buvo atliktas pastatų įregistravimas Nekilnojamojo turto registre, nurodyti Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimas Nr. I-166, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimas Nr. 725. Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimu Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“, kurio pagrindu atlikta registracija, nustatyta buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto ir jos dalių perdavimo tvarka, įgyvendinant 1993 m. gegužės 25 d. Įstatymą ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“. Pagal šio įstatymo 3 straipsnį nustatyta tvarka inventorizuotas Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turtas perduodamas nuosavybėn: 1) valstybei – Lietuvos žmonių poreikiams tenkinti ir Lietuvos sporto draugijai ,,Žalgiris“; 2) Lietuvos sporto draugijai ,,Žalgiris“ ir Specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti, kurio nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas, kuris per 5 metus perduoda turtą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms; 3) buvusiems savininkams pagal Įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. 1993 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ 3 punkto, reglamentuojančio, koks konkrečiai turtas yra Specialiojo fondo nuosavybė, 11 ir 12 papunkčiuose nustatyta, kad specialiojo fondo turtą sudaro šakinių profesinių sąjungų balanse esantis turtas ir pagrindinės priemonės. Tačiau 1995 m. birželio 27 d., pakeitus 1993 m. gegužės 25 d. Įstatymą ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“, 1993 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ 3 punkto 11 ir 12 papunkčiai neteko galios. Kolegija nurodė, kad iš įstatymo pakeitimo rengimo medžiagos (aiškinamojo rašto) turinio ir Seimo posėdžio stenogramos turinio matyti, kad įstatymo ir nutarimo pakeitimai buvo padaryti siekiant, kad profesinių sąjungų turtas tiesiogiai, o ne per Specialųjį fondą, liktų profesinėms sąjungoms, tai matyti ir iš vėlesnių Įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ redakcijų, pagal kurias Specialusis fondas jam perduotą profesinių sąjungų turtą turėjo perduoti profesinių sąjungų nuosavybėn. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime ,,Dėl teisės aktų, kuriais buvo sprendžiami iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdyto turto klausimai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuota, kad iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų, kurios buvo SSSR profesinių sąjungų sistemos dalis, valdytas turtas yra Lietuvos valstybės nuosavybė. Kolegija nurodė, kad profesinių sąjungų turto teisinis reguliavimas laikotarpiu nuo 1990 m. iki 2003 m. spalio mėn. buvo nenuoseklus, prieštaringas ir dviprasmiškas, įstatymai ir kiti teisės aktai dažnai paneigia vienas kitą, formuluotės juose vartojamos teisiškai nekorektiškai. Tą nurodė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime. Nors nei Įstatyme ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“, nei 1993 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarime Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ nebuvo tiesiogiai nurodyta, kad šakinių profesinių sąjungų balanse esantis turtas perduodamas jų nuosavybėn, tačiau, sistemiškai aiškinant šį Lietuvos Respublikos Seimo nutarimą, kolegijos nuomone, darytina išvada, kad šakinių profesinių sąjungų iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo valdytą turtą buvo nuspręsta perduoti jų nuosavybėn. Atsakovas Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ginčo pastatus įregistravo nuosavybės teise iki priėmimo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimo, kuriuo buvo konstatuota, kad profesinių sąjungų, veikusių iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo, valdomas turtas yra valstybės nuosavybė ir kad Įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 4 straipsnis, nustatantis, kad buvusio Lietuvos TSR profesinių sąjungų turto perdavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR profesinių sąjungų turto įgyvendinimo“ prieštarauja konstituciniam valstybės principui. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik į ateitį (ex nune). Nagrinėjamu atveju sprendimas įregistruoti atsakovo nuosavybės teises į ginčo pastatus buvo priimtas iki nurodyto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimas Nr. 725, 1995 m. birželio 27 d. pakeitus 1993 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimą Nr. Nr. I-166, nebuvo pakeistas, t. y. punktas, kuriuo buvo nustatyta, kad šakinių profesinių sąjungų balanse esantis turtas perduodamas Specialiajam fondui, nebuvo panaikintas. Kolegijos nuomone, atsakovo 2002 m. rugsėjo 5 d. prašymas Specialiajam fondui bei Specialiojo fondo prašymas registro tvarkytojui įregistruoti pastatus atsakovo vardu vertintini kaip patvirtinimas, kad ginčo pastatai neperduoti Specialiajam fondui. Kolegija padarė išvadą, kad nėra pagrindo naikinti ginčo pastatų teisinės registracijos atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjungos vardu. Kolegija nurodė, kad ginčo pastatus nuosavybės teise valdo atsakovas UAB ,,Stenrosus“, tačiau nepateikta įrodymų, kurių pagrindu būtų galima padaryti išvadą, kad UAB ,,Stenrosus“ yra nesąžiningas ginčo pastatų valdytojas. Kolegijos nuomone, vien ta aplinkybė, kad pastatai buvo parduoti tuo metu, kai prokuratūroje buvo pradėtas nagrinėti pastatų įsigijimo ir pardavimo teisėtumo klausimas, neįrodo UAB ,,Stenrosus“ nesąžiningumo. Kolegija padarė išvadą, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog UAB ,,Stenrosus“ apie tokį pradėtą nagrinėjimą žinojo.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu ieškovas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 10 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

101. Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ 3 punkto 11 papunktis dėl šakinių profesinių sąjungų organizacijų balanse esančio turto neteko galios 1995 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. I-970 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ pakeitimo ir papildymo“. Kituose šio nutarimo, nurodyto kaip registracijos pagrindas, punktuose apie nekilnojamąjį turtą, esantį šakinių profesinių sąjungų balanse, ar konkrečiai apie ginčo turtą nekalbama.

112. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 725 patvirtinto Objektų, perduodamų į Specialųjį fondą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti, sąrašo 13 punkte įvardytas šakinių profesinių sąjungų organizacijų balanse esantis turtas, neįvardijant konkrečių objektų ir konkrečių profesinių sąjungų, kurių balanse yra šis turtas. Tačiau pagal šį nutarimą turtas perduodamas Specialiajam fondui, o ne šakinėms profesinėms sąjungoms. Kasatoriaus nuomone, šis nutarimas negali būti laikomas tinkamu ginčo objektų teisinės registracijos Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjungos vardu pagrindu.

123. Teismai nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimo ,,Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ ir 1990 m. liepos 30 d. nutarimo ,,Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“ nuostatų, kad profesinės sąjungos buvo valstybinės, o ne visuomeninės organizacijos ir kad iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdytas turtas yra pripažintinas Lietuvos valstybės nuosavybe.

134. Nors sandorio šalių sąžiningumo klausimas yra fakto klausimas ir nėra kasacijos dalykas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad valstybei priklausančio turto perleidimas privačių asmenų nuosavybėn susijęs su viešuoju interesu, yra pagrindas peržengti kasacijos ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus nuomone, įvertinus faktinių aplinkybių visetą, matyti, kad UAB „Tertius“, G. D. ir UAB „Stenrosus“ veiksmai perkant ir parduodant ginčo pastatus akivaizdžiai kryptingi, siekiant įtvirtinti sąžiningo įgijėjo statusą ir išvengti galimų teisinių pasekmių, todėl šie asmenys nelaikytini sąžiningais įgijėjais.

14Prisidėjimu prie kasacinio skundo trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 10 d. nutarties dalis, kuriomis atmestas ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

15Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

161993 m. gegužės 25 d. Įstatyme ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ nustatyta, kad buvusių Lietuvos TSR profesinių sąjungų turtas susideda iš turto: sukurto valstybės ir Lietuvos žmonių lėšomis; buvusių profesinių sąjungų sukurto turto ir buvusių profesinių sąjungų valdyto turto, grąžinto ar grąžintino savininkams. Buvusių Lietuvos TSR profesinių sąjungų turtas, sukurtas valstybės ir Lietuvos žmonių lėšomis, perduodamas valstybei, Lietuvos sporto draugijai „Žalgiris“ ir Specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti bei buvusiems savininkams. Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ 2 punkte yra išvardytas turtas, kuris perduodamas valstybei, 3 punkte – perduodamas Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuosavybėn. Akivaizdu, kad kitas turtas, kuris nėra priskirtas šioms kategorijoms, nėra niekam perduotas, o lieka tų subjektų, kurių balanse yra, nuosavybe. Taigi, Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ 3 punkto 11 papunkčiui dėl šakinių profesinių sąjungų organizacijų balanse esančio turto netekus galios 1995 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. I-970 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ pakeitimo ir papildymo“, šakinių profesinių sąjungų organizacijų balanse esantis turtas neturėjo būti niekam perduotas, o turėjo likti šakinių profesinių sąjungų nuosavybe. Teismai nustatė, kad ginčo turtas buvo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos balanse nuo 1952 metų. Tai, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimu Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. I-437 „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“ 2 punktas, uždraudžiantis Lietuvos TSR buvusių profsąjungų turto dabartiniams valdytojams bet kaip perleisti ar išnuomoti šį turtą kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims, patvirtina, kad pripažintos profsąjungų nuosavybės teisės į jų balanse esantį turtą.

17Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas G. D. prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

18Teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas pripažindami ginčo turto registraciją Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vardu teisėta. Kasaciniam teismui pripažinus priešingai, ginčo turtas vis tiek negali būti išreikalautas, nes teismai konstatavo, kad įgijėjai yra sąžiningi.

19Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto 28-ojo notarų biuro notarė S. Bazilienė prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad teismai tinkamai taikė ir aiškino teisės normas.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

22Atsakovas VĮ Registrų centras 2003 m. sausio 24 d. įregistravo atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą (pastatus, pagalbinį pastatą, kiemo statinius). Atsakovas Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga šį nekilnojamąjį turtą 2003 m. vasario 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleido atsakovui UAB ,,Tertius“, pastarasis 2004 m. vasario 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi – buvusiam akcininkui atsakovui G. D., o šis 2004 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi – atsakovui UAB ,,Stenrosus“.

23V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

24Klausimus, susijusius su iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje veikusių profesinių sąjungų valdytu turtu, atkūrus nepriklausomybę, reglamentavo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarimas Nr. I-437 ,,Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“, 1993 m. gegužės 25 d. Įstatymas ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“, Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimas Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“, 2000 m. liepos 20 d. Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymas, Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. I-400 patvirtinti Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuostatai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimas Nr. 725 ,,Dėl profesinių sąjungų turto grąžinimo tvarkos“, kiti įstatymai ir lydimieji teisės aktai. Išanalizavus šiuo teisės aktus reikėtų sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad profesinių sąjungų turto teisinis reguliavimas nuo 1990 m. iki 2003 m. spalio mėn. buvo nenuoseklus, prieštaringas ir dviprasmiškas, įstatymai ir kiti teisės aktai dažnai paneigia vienas kitą, formuluotės juose vartojamos teisiškai nekorektiškai. Tą nurodė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime „Dėl teisės aktų, kuriais buvo sprendžiami iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdyto turto klausimai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Tačiau teismo pareiga yra išaiškinti teisės aktus taikant teisės doktrinoje pripažintus teisės normų aiškinimo būdus. Kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reglamentavusius klausimus, susijusius su iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje veikusių profesinių sąjungų valdytu turtu, pagrįsti.

25Atkūrus Lietuvos nepriklausomą valstybę, buvo sprendžiami ir Lietuvos turto, iki tol valdyto SSRS institucijų, klausimai. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. I-18 „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ buvo nustatyta, kad visos šio nutarimo priėmimo dieną Lietuvos teritorijoje esančios sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos pereina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal šį nutarimą visų sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, turtas yra Lietuvos valstybės nuosavybė, taip pat ir iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų, kurios buvo SSRS profesinių sąjungų sistemos dalis, valdytas turtas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimas, 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas). Lietuvos TSR veikusių profsąjungų turto teisinį statusą taip pat apibrėžė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarimas Nr. I-437 ,,Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“, kuriame nustatyta, kad Lietuvos TSR veikusios profsąjungos, vykdydamos valstybės sankcionuotą priverstinį darbuotojų apmokestinimą, atstovavo valdančiosios valstybinės partokratinės sistemos, o ne Lietuvos žmonių interesams. Tokios profesinės sąjungos buvo valstybinės, o ne visuomeninės organizacijos. Iš jų vardu sukauptų lėšų ir valstybinių dotacijų pastatytos gydyklos, sanatorijos, sukurtas kitas turtas. Jis negali būti kokios nors vienos žmonių grupės ar susivienijimo nuosavybė, nes priklauso visiems Lietuvos žmonėms. Dalis šio turto turėtų būti perduota naujai besikuriantiems ar susikūrusiems profesiniams susivienijimams. Lietuvos TSR buvusių valstybinių profesinių organizacijų sukauptas turtas negalėjo tapti kokio nors vieno profesinio susivienijimo nuosavybe. Jis niekam nebuvo perduotas ir neperleistas kokiu nors kitu būdu. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutarė pavesti Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 1990 m. rugsėjo 30 d. inventorizuoti Lietuvos TSR veikusių profsąjungų turtą. Taigi šiais teisės aktais Lietuvos TSR buvusių valstybinių profesinių organizacijų sukauptas turtas pripažintas Lietuvos Respublikos nuosavybe, nustatant, kad dalis turto turėtų būti perduota naujai besikuriantiems ar susikūrusiems profesiniams susivienijimams.

261993 m. gegužės 25 d. priimtas Įstatymas ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“, nustatantis buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto perdavimo pagrindus ir tvarką. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turtas susideda iš: 1) turto, sukurto valstybės ir Lietuvos žmonių lėšomis; 2) buvusių profesinių sąjungų sukurto turto; 3) buvusių profesinių sąjungų valdyto turto, grąžinto arba gražintino savininkams pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turtas, sukurtas valstybės ir Lietuvos žmonių lėšomis, inventorizuotas 1990 m. liepos 30 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“ nustatyta tvarka, perduodamas nuosavybėn: 1) valstybei - Lietuvos žmonių poreikiams tenkinti ir Lietuvos sporto draugijai „Žalgiris“; 2) Lietuvos sporto draugijai „Žalgiris“ ir specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti, kurio nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas; 3) buvusiems savininkams pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.

27Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimu Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ nustatytas Įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 3 straipsnio 2 punkte nurodytas Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuosavybėn perduodamas turtas. Būtent įgyvendinant Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. I-437 ,,Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“ nuostatą, kad dalis buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto turėtų būti perduota naujai besikuriantiems ar susikūrusiems profesiniams susivienijimams, buvo nustatytas turtas, kuris turėjo būti perduotas Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuosavybėn ir kuris turėjo paskirstyti turtą bei paramą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms proporcingai esamam profesinių sąjungų narių, mokančių nario mokestį, skaičiui (Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ 5 punktas, 1994 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. I-400 patvirtintų Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuostatų IV dalies 2 punktas).

28Minėta, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ 3 punkte buvo išvardyta, koks turtas perduotinas Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuosavybėn. Šio punkto 11 papunkčiu prie šio Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuosavybėn perduotino turto priskirtas ir šakinių profesinių sąjungų organizacijų balanse esantis turtas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo turtas pateko į šio nutarimo 3 punkto 11 papunktyje išvardytą turtą. Teismai taip pat nustatė, kad šis turtas pagal Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimą Nr. I-166 nebuvo perduotas Specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti. 1995 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. I-970 (nuo 1995 m. liepos 9 d.) Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ 3 punkto 11 papunktis neteko galios, t. y. po 1995 m. liepos 9 d. pagal Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimą Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ šakinių profesinių sąjungų organizacijų balanse esantis turtas nebeturėjo būti perduotas Specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti.

29Teisėjų kolegija, remdamasi išvardytų teisės aktų analize, daro išvadą, kad šie teisės aktai nepripažino tokio turto naujai besikuriančių ar susikūrusių profesinių sąjungų nuosavybe, taip pat konkrečiai – kad ginčo pastatai priklauso nuosavybės teise atsakovui. Apeliacinės instancijos teismas padarė analogišką išvadą, kad nei 1993 m. gegužės 25 d. Įstatyme ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“, nei Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarime Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ nebuvo tiesiogiai nurodyta, kad šakinių profesinių sąjungų balanse esantis turtas perduodamas jų nuosavybėn. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, sistemiškai aiškinant teisės aktus, reglamentuojančius šakinių profesinių sąjungų turto klausimus, pagal Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimą Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ šakinių profesinių sąjungų iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo valdytą turtą buvo nuspręsta perduoti jų nuosavybėn. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu teisės aktų aiškinimu, nes jis prieštarauja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. I-18 „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. I-437 ,,Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“ nuostatoms, pagal kurias toks turtas pripažintas Lietuvos Respublikos nuosavybe. Tokią išvadą taip pat patvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo šių teisės aktų išaiškinimai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimas, 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas). Minėta, kad šiais nutarimais nustatyta, jog Lietuvos TSR buvusių valstybinių profesinių organizacijų turtas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, ir numatyta, kad dalis šio turto turėtų būti perduota naujai besikuriantiems ar susikūrusiems profesiniams susivienijimams. Ir būtent Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimu Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ nustatyta, koks turtas perduodamas Specialiajam fondui, kuris perėmęs turtą turėjo jį paskirstyti profesinėms sąjungoms proporcingai esamam profesinių sąjungų narių, mokančių nario mokestį, skaičiui. Pažymėtina, kad nurodytuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose buvusių profesinių sąjungų turto klausimą, buvo išvardytas ir tiesiogiai profesinių sąjungų nuosavybėn perduotinas turtas, tačiau ginčo pastatai tarp šio turto nenurodyti.

30Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ pagrindu 2003 m. sausio 24 d. negalėjo būti įregistruotos atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teisės į ginčo pastatus.

31Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo pastatai buvo nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl buvusių valstybinių profsąjungų kai kurių įstaigų bei organizacijų ir jų turto“ 4 punkte, pagal kurį buvusios Švietimo darbuotojų profsąjungos „Žiburėlio“ sveikatingumo stovykla Vilniuje priskirta Kultūros ir švietimo ministerijos reguliavimo sferai ir pavesta jai vykdyti šios įstaigos steigėjo funkcijas. Ši nuostata buvo panaikinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 725 „Dėl profesinių sąjungų turto grąžinimo tvarkos“.

32Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 725 „Dėl profesinių sąjungų turto grąžinimo tvarkos“ taip pat patvirtintas Objektų, perduodamų į Specialųjį fondą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti, sąrašas, prie Specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti perduodamų objektų priskiriant ir šakinių profesinių sąjungų organizacijų balanse esantį turtą. Teismai, atsižvelgdami į tai, kad šis nutarimas ginčo pastatų registracijos atsakovo vardu metu tebegaliojo, laikė, kad ginčo pastatai galėjo būti įregistruoti atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vardu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal šį nutarimą toks turtas turėjo būti perduotas Specialiajam fondui, kuris turėjo paskirstyti turtą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms proporcingai esamam profesinių sąjungų narių, mokančių nario mokestį, skaičiui (1994 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. I-400 patvirtintų Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuostatų IV dalies 2 punktas), todėl svarstytina, ar toks turtas galėjo būti, prieš tai jo neperdavus Specialiajam fondui ir nenustačius atitinkamų proporcijų pagal narių skaičių, tiesiogiai įregistruotas atsakovo vardu. Bylą nagrinėję teismai, taikydami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimą Nr. 725 „Dėl profesinių sąjungų turto grąžinimo tvarkos“ ir pripažindami, kad ginčo pastatai galėjo būti įregistruoti atsakovo vardu, nesiaiškino, ar atsakovui atiteko turtas proporcingai esamam profesinių sąjungų narių, mokančių nario mokestį, skaičiui. Tam turėjo būti nustatytas visas Specialiajam fondui perduotas turtas, kuris turėjo būti paskirstytas profesinėms sąjungoms, taip pat visų profesinių sąjungų narių, mokančių nario mokestį, skaičius. Be to, atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teisių į ginčo pastatus registracijos metu galiojusio Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo 2 straipsnyje (Lietuvos Respublikos 2002 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-723 redakcija) (nuo 2002 m. vasario 13 d.) nustatyta, kad Specialusis fondas veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti jam perduotą turtą, išskyrus šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą turtą, valdo, naudoja ir disponuoja juo Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti tarybos nustatyta tvarka. Bylą nagrinėję teismai taip pat nesiaiškino, kokią tvarką nustatė Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti taryba.

33Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimas Nr. 725 „Dėl profesinių sąjungų turto grąžinimo tvarkos“ nebuvo nė karto keistas ir tebegalioja iki šiol ir kad šiuo nutarimu patvirtintas Specialiajam fondui veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti perduotino turto sąrašas yra baigtinis ir analogiškas baigtiniam sąrašui, numatytam Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ 3 punkto originalioje redakcijoje (Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 redakcija), nors Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ 3 punktas buvo ne kartą keistas. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimas Nr. 725 „Dėl profesinių sąjungų turto grąžinimo tvarkos“ tebegalioja iki šiol, nors Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimas Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ neteko galios Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. rugsėjo 14 d. nutarimu Nr. IX-2439 nuo 2004 m. rugsėjo 24 d., taip pat neteko galios ir 1993 m. gegužės 25 d. Įstatymas ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 2004 m. rugsėjo 14 d. įstatymu Nr. IX-2436 nuo 2004 m. rugsėjo 21 d., 2000 m. liepos 20 d. Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymas Lietuvos Respublikos 2004 m. rugsėjo 14 d. įstatymu Nr. IX-2438 nuo 2004 m. rugsėjo 21 d., Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. vasario 17 d. nutarimas Nr. I-400, kuriuo patvirtinti Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuostatai, Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. rugsėjo 14 d. nutarimu Nr.IX-2441 nuo 2004 m. rugsėjo 24 d. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad šiuo atveju svarstytina, ar nėra pagrindo išvadai dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 725 „Dėl profesinių sąjungų turto grąžinimo tvarkos“ patvirtinto Objektų, perduodamų į Specialųjį fondą veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti, sąrašo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ 3 punktui (redakcijai, galiojusiai atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teisių į ginčo pastatus registravimo metu), t. y. ar nebuvo teisės normų kolizijos. Nustačius, kad egzistavo normų kolizija, šiuo atveju taikytinas Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ 3 punktas (redakcija, galiojusi atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teisių į ginčo pastatus registravimo metu), o kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 pagrindu 2003 m. sausio 24 d. negalėjo būti įregistruotos atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teisės į ginčo pastatus.

34Teisėjų kolegijai konstatavus, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus ir kad tinkamam teisės aktų aiškinimui ir taikymui būtina nustatyti nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Be nurodytų aplinkybių, nagrinėjant bylą iš naujo, svarstytinos ir faktinės bylos aplinkybės, susijusios su įgijėjų sąžiningumu.

35Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

Nutarė

36Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

37Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas, gindamas... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino... 7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005... 8. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 9. Kasaciniu skundu ieškovas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro... 10. 1. Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 ,,Dėl... 11. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 725... 12. 3. Teismai nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos... 13. 4. Nors sandorio šalių sąžiningumo klausimas yra fakto klausimas ir nėra... 14. Prisidėjimu prie kasacinio skundo trečiasis asmuo Vilniaus miesto... 15. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos švietimo darbuotojų... 16. 1993 m. gegužės 25 d. Įstatyme ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių... 17. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas G. D. prašo kasacinį skundą... 18. Teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas pripažindami ginčo turto... 19. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto 28-ojo... 20. Teisėjų kolegija... 21. IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės... 22. Atsakovas VĮ Registrų centras 2003 m. sausio 24 d. įregistravo atsakovo... 23. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 24. Klausimus, susijusius su iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje... 25. Atkūrus Lietuvos nepriklausomą valstybę, buvo sprendžiami ir Lietuvos... 26. 1993 m. gegužės 25 d. priimtas Įstatymas ,,Dėl buvusių Lietuvos TSR... 27. Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimu Nr. I-166 ,,Dėl... 28. Minėta, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr.... 29. Teisėjų kolegija, remdamasi išvardytų teisės aktų analize, daro išvadą,... 30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad... 31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo pastatai buvo nurodyti... 32. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 725... 33. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos... 34. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė... 35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 36. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005... 37. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...