Byla A-438-1155-10

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui K.Ž., atsakovo atstovui V.V., trečiojo suinteresuotojo asmens atstovui M.M., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Kūno kultūros ir sporto departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L.A. skundą atsakovui Kūno kultūros ir sporto departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Lietuvos kurčiųjų sporto komitetui dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4pareiškėja L.A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir prašė panaikinti Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2009 m. kovo 12 d. įsakymą Nr. V-191 „Dėl Rentos L.A.“ bei įpareigoti Kūno kultūros ir sporto departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos skirti rentą L.A..

5Pareiškėja skunde paaiškino, kad yra XVII pasaulio kurčiųjų vasaros žaidynių Sofijoje 2 vietos (sidabro medalio) laimėtoja, XVIII pasaulio kurčiųjų vasaros žaidynių Kopenhagoje 3 vietos (bronzos medalio) laimėtoja. Kūno kultūros ir sporto departamentas 1993 m. rugsėjo 24 d. apdovanojo L.A. II laipsnio medaliu „Už aukštus sporto pasiekimus“, 1996 m. lapkričio 8 d. ir 1997 m. liepos 28 d. - III laipsnio medaliu „Už aukštus sporto pasiekimus“, 2008 m. liepos 15 d. atminimo medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“. Pareiškėjos teigimu, ji 2009 m. vasario 19 d. kreipėsi į Kūno kultūros ir sporto departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl rentos skyrimo bei pateikė Rentų buvusiems sportininkams mokėjimo sąlygų ir tvarkos apraše numatytos dokumentus. Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinis direktorius 2009 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. V-191 nusprendė neskirti rentos buvusiai sportininkei L.A.. Šis sprendimas buvo motyvuotas tuo, jog L.A. neatitinka Rentų buvusiems sportininkams mokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo 3.1 punkte nustatytų rentos skyrimo reikalavimų. Pareiškėja pabrėžė, kad nesutinka su minėtu įsakymu.

6Pareiškėja nurodė, kad ji yra daugkartinė kurčiųjų vasaros olimpinių žaidynių medalių laimėtoja, Europos moterų kurčiųjų čempionato, vykusio Graikijoje, sidabro medalio laimėtoja. Ji yra baigusi sportininko karjerą ir nebedalyvauja olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose. Pareiškėjos teigimu, ji taip pat atitinka kitas Kūno kultūros ir sporto įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1302 patvirtino Rentų buvusiems sportininkams mokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nustatytas sąlygas – neturi draudžiamųjų pajamų, negauna valstybinės pensijos, niekada nebuvo diskvalifikuota dėl dopingo preparatų vartojimo ar sporto organizacijų uždraustų metodų taikymo ir jos sportiniai rezultatai niekada nebuvo anuliuoti, taip pat ji nėra kūno kultūros ir sporto organizacijos, kuri nepripažįsta ir nesilaiko dopingo kontrolės taisyklių, narė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos manymu, ji atitinka visas Kūno kultūros ir sporto įstatymo bei Aprašo nustatytas sąlygas rentai gauti. Pareiškėja akcentuoja, kad Kūno kultūros ir sporto departamentui pateikė visus reikiamus dokumentus: prašymą skirti rentą, asmens tapatybę liudijantį dokumentą, diplomų, įrodančių jos pasiekimus kurčiųjų moterų krepšinio varžybose, kopijas, rašytinį patvirtinimą, jog ji nėra kūno kultūros ir sporto organizacijos, kuri nepripažįsta ir nesilaiko dopingo kontrolės taisyklių, narė. Pareiškėjos teigimu, ji negalėjo pateikti Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto pažymos, jog ji yra kurčiųjų moterų krepšinio vasaros žaidynių nugalėtoja, kadangi Lietuvos kurčiųjų sporto komitetas tokią pažymą išduoti atsisakė. Pareiškėjos nuomone, rentos skiriamos didelio meistriškumo sportininkams, pasiekusiems ypač aukštų sporto laimėjimų, t. y. asmenims, kurie savo fizinėmis ir dvasinėmis pastangomis pasiekė pačių aukščiausių sporto rezultatų, svarbos visuomenei ir valstybei įvertinimas. Jų laimėjimai sporto srityje vertintini ne tik kaip asmeninė pergalė, bet ir kaip ypač svarbi valstybės vardo garsinimui bei kūno kultūros ir sporto propagavimui visuomenėje veikla. Pareiškėjos manymu, jos pasiekti aukšti rezultatai (prizinės vietos olimpinėse žaidynėse) garsino Lietuvos vardą, todėl šie sportiniai pasiekimai suteikia jai teisę gauti rentą.

7Pareiškėja skunde taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Kūno kultūros ir sporto įstatymo 41 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir sustabdyti šią administracinę bylą, kol nebus išnagrinėtas kreipimasis į Konstitucinį Teismą. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo 2 straipsnyje neįgaliųjų sportas apibrėžtas kaip organizuota laikinos arba visiškos kūno ir (ar) proto negalios žmonių sportinė veikla, kurios tikslas – stiprinti sveikatą, siekti geriausių sporto rezultatų. Parolimpinių ir kurčiųjų sporto federacijų misijose įrašyta, kad jų funkcija yra ne tik neįgaliųjų integracija į visuomenę, bet ir pačių aukščiausių sportinių rezultatų siekimas. Parolimpinės žaidynės ir kurčiųjų žaidynės savo struktūra yra beveik analogiškos olimpinėms varžyboms. Kurčiųjų sporto varžybų programa, taisyklės ir organizavimas beveik niekuo nesiskiria nuo įprastinių. Skirtumas tik tas, kad kurčiųjų varžybų teisėjo veiksmai būtinai turi būti gerai matomi. Parolimpinės žaidynės vyksta iš karto praėjus mėnesiui po sveikųjų sportininkų olimpinių žaidynių, kurčiųjų – po mėnesio. Parolimpinės žaidynės ir kurčiųjų žaidynės yra organizuojamos pagal tuos pačius principus kaip ir Olimpinės žaidynės, jose vadovaujamasi tokiais pačiais sportiniais principais. Parolimpinių ir kurčiųjų žaidynių sportininkai lygiai taip pat, kaip ir sveikieji sportininkai, aktyviai ruošiasi žaidynėms, paskiria sportui savo vaikystę, jaunystę, aukoja savo sveikatą, įdeda daug fizinių, psichinių ir emocinių jėgų, siekdami kuo aukštesnių sportinių rezultatų. Pareiškėja paaiškino, kad, priimdamas Kūno kultūros ir sporto įstatymo 41 straipsnį, įstatymų leidėjas išskyrė tam tikrą socialinę grupę aukščiausiose sportinėse varžybose dalyvavusius ir aukščiausius rezultatus pasiekusius sportininkus – olimpinių žaidynių čempionus ir prizininkus (aukso, sidabro ar bronzos medaliu laimėtojus), olimpinės sporto šakos olimpinės rungties Europos ir (ar) pasaulio čempionus arba (ir) olimpinės sporto šakos olimpinės rungties Europos ir (ar) pasaulio čempionato, olimpinių žaidynių rekordininkus, bei parolimpinių ir kurčiųjų žaidynių nugalėtojus. Olimpinės žaidynės, Parolimpinės žaidynės ir Kurčiųjų žaidynės yra aukščiausio lygio sportinės varžybos ir rengiant įstatymo projektą šiose varžybose dalyvaujantys sportininkai buvo priskirti vienai socialinei grupei. Įstatymų leidėjas išskyrė aukščiau minėtą socialinę grupę iš kitų sportininkų, tačiau diskriminavo tam tikrus jos narius, t. y. neįgaliuosius sportininkus, iškovojusius aukštas prizines vietas (sidabro ir bronzos medalių laimėtojus). Objektyvių duomenų, dėl kurių įstatymų leidėjas neįgaliuosius sportininkus, laimėjusius sidabro bei bronzos medalius olimpinėse žaidynėse išskyrė iš kitų sportininkų, iškovojusių prizines vietas, nebuvimas rodo, kad jų atžvilgiu buvo pažeistas lygybės prieš įstatymą principas ir be teisėto pagrindo jiems buvo pritaikytas skirtingas teisinis reguliavimas lyginant su kitais tokio paties statuso asmenimis. Pareiškėjos manymu, įstatymų leidėjas, priimdamas Kūno kultūros ir sporto įstatymo 41 straipsnį, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, nepagrįstai išskyręs neįgaliuosius sportininkus, priimdamas diskriminacinę nuostatą, jog renta gali būti skiriama tik parolimpinių ir kurčiųjų olimpinių žaidynių nugalėtojams t. y. tik aukso medalio laimėtojams.

8Atsakovas Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9Nurodė, kad terminas „nugalėtojas“ lietuvių kalboje apibrėžiamas kaip „sportinės kovos arba varžybų laimėtojas“ (Sporto terminų žodynas. T. 1. 2-asis pataisytas ir papildyta leidimas: Aiškinamasis žodynas. Angliški, vokiški, rusiški terminų atitikmenys. Būtiniausios žinios/ Parengė S. Stonkus. Lietuvos kūno kultūros akademija. - Kaunas: LKKA, 2002). Kaip nurodo pati pareiškėja, kurčiųjų žaidynių nugalėtoja (pirmos vietos laimėtoja) ji nebuvo tapusi. Tą patvirtina ir pareiškėjos Kūno kultūros departamentui pateikta Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto 2009 m. vasario 4 d. pažyma Nr. 20 „Dėl pažymų išdavimo“ apie pareiškėjos sportinius rezultatus, išduota pareiškėjos atstovui. Tuo tarpu Kūno kultūros ir sporto įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 4 punktas, ir kartu Aprašo 3.1.4 punktas, nustato, jog renta buvusiam sportininkui gali būti skiriama, o paskirta mokama, jeigu jis yra parolimpinių ir kurčiųjų žaidynių nugalėtojas, t. y. parolimpinių ir kurčiųjų žaidynių pirmos vietos laimėtojas. Pati pareiškėja prašyme Kūno kultūros ir sporto departamentui bei pareiškėjos atstovas skundo teismui pradžioje nurodo, kad L.A. pelnė prizines vietas ne olimpinėse, bet kurčiųjų žaidynėse. Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius sprendimą neskirti rentos priėmė vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, todėl sprendimas yra teisėtas ir neturėtų būti naikinamas.

10Dėl Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo 41 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai atsakovas nurodė, kad Kūno kultūros ir sporto departamento nuomone, parolimpinių bei kurčiųjų žaidynių negalima prilyginti olimpinėms žaidynėms dėl egzistuojančios skirtingos sportininkų konkurencijos šiose žaidynėse, tuo pačiu ir atrankos į jas, tarptautinio susidomėjimo masto ir iš to sekančio valstybės vardo garsinimo ir įvaizdžio formavimo masto. Atsakovo manymu, dėl šios priežasties įstatymų leidėjas ir įtvirtino nuostatą, kad teisę gauti rentą turi parolimpinių ir kurčiųjų žaidynių nugalėtojai, o ne prizininkai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugpjūčio 16 d. nutarime Nr. 927 „Dėl didelio meistriškumo sportininkų ir kitų rinktinės narių skatinimo“, kuriuo nustatyti premijų, skiriamų didelio meistriškumo sportininkams ir kitiems rinktinių nariams, dydžiai, nustatyta, kad už olimpinėse žaidynėse iškovotas prizines vietas skiriama premijos suma atitinkamai nuo 400 000-150 000 Lt, tuo tarpu skiriama premijos suma už iškovotą aukščiausią vietą parolimpinėse ar kurčiųjų žaidynėse – 60 000 Lt. Įvertinus skiriamos premijos dydžius tampa akivaizdu, kad sportininkų iškovoti sporto laimėjimai olimpinėse žaidynėse ir parolimpinėse ar kurčiųjų žaidynėse buvo ir yra vertinami nevienodai. Parolimpinėse ir kurčiųjų žaidynėse pasiektus sporto laimėjimus prilyginus olimpinėse žaidynėse pasiektiems sporto laimėjimams, t. y. pripažinus, kad Kūno kultūros ir sporto įstatymo 41 straipsnis prieštarauja Konstitucijai ir Kūno kultūros ir sporto įstatymo 41 straipsnyje įtvirtinus, kad teisę gauti rentą turi ne tik parolimpinių ar kurčiųjų žaidynių nugalėtojai, bet ir šių žaidynių prizininkai (aukso, sidabro ar bronzos medalių laimėtojai), tai taip pat reikštų, kad teisę gauti rentą turėtų įgyti ir pasaulio ar Europos neįgaliųjų čempionatų (sporto šakų, įtrauktų į parolimpinių, kurčiųjų žaidynių programas, pasaulio ir Europos čempionatai) čempionai ar rekordininkai. Toks aiškinimas atitiktų Kūno kultūros ir sporto įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus.

11Trečiojo suinteresuotojo asmens Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto atstovas teismo posėdyje, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos skundu. Akcentavo, jog palaiko prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

12II.

13Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir panaikino Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2009 m. kovo 12 d. įsakymą Nr. V-191 „Dėl Rentos L.A.“ bei įpareigojo atsakovą Kūno kultūros ir sporto departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės per teisės aktuose nustatytą terminą, skaičiuojant jį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, iš naujo išnagrinėti pareiškėjos L.A. 2009 m. vasario 17 d. prašymą „Dėl rentos skyrimo“. Teismas netenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Kūno kultūros ir sporto įstatymo 41 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui.

14Teismas pabrėžė, jog ginčas šioje byloje iš esmės kilo dėl to, ar pareiškėja gali būti laikoma parolimpinių ir kurčiųjų žaidynių nugalėtoja. Atsakovo teigimu, nugalėtojas yra tik parolimpinių ir kurčiųjų žaidynių pirmos vietos laimėtojas. Šiuo klausimu teismas pažymėjo, kad Kūno kultūros ir sporto įstatymo (2008 m. balandžio 17 d. įstatymo redakcija) 41 straipsnis buvo pakeistas, atsižvelgus į Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. balandžio 9 d. dekretą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimo įstatymo grąžinimo Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti“ Nr. 1K-1303. Šiame Lietuvos Respublikos Prezidento dekrete buvo konstatuota, kad „nors neįgaliųjų sportas suprantamas kaip organizuota laikinos arba visiškos kūno ir (ar) proto negalios žmonių sportinė veikla, kurios tikslas – ne tik stiprinti sveikatą, bet ir siekti geriausių sporto rezultatų, tačiau asmenims, pasiekusiems geriausių sporto rezultatų parolimpinėse ir kurčiųjų žaidynėse, nėra suteikiama analogiškų garantijų“. Šiame dekrete nurodyta, jog, Prezidento manymu, „rentas sportininkams, baigusiems sportininko karjerą, kurias pagal šio Įstatymo 41 straipsnio 1 dalį turi teisę gauti aukščiausių sporto laimėjimų pasiekę sportininkai, turėtų teisę gauti ir sportininko karjerą baigę parolimpinių bei kurčiųjų žaidynių nugalėtojai“. Teismas pažymėjo, kad analizuojamame Lietuvos Respublikos Prezidento dekrete nebuvo kalbama tik apie pirmosios vietos laimėtojus parolimpinių bei kurčiųjų žaidynėse, priešingai, šiame dekrete Prezidentas parolimpinių bei kurčiųjų žaidynių nugalėtojai prilyginami aukščiausių sporto laimėjimų pasiekusiems sportininkams taip, kaip jie suprantami pagal šio Įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, t. y. aukso, sidabro ar bronzos medalių laimėtojai.

15Kartu teismas nurodė, jog nei Kūno kultūros ir sporto įstatyme, nei Apraše nėra įtvirtinta „nugalėtojo“ sąvoka. Lietuvių kalbos žodyne žodis „nugalėtojas“ apibūdinamas kaip kas nugali, laimi, „čempionas“ – sporto rungtynių, lenktynių nugalėtojas, „laimėtojas“ apibūdinamas kaip nugalėtojas. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuomone, iš esmės Lietuvių kalbos žodyne sąvokos „nugalėtojas“, „laimėtojas“ ir „čempionas“ pateikiamos kaip sinonimai. Be to, kaip akcentavo teismas, remiantis Lietuvos terminų banko duomenimis „nugalėtojas“ yra sportininkas arba komanda, įrodantys savo pranašumą galynėdamiesi pagal nustatytas konkrečios sporto šakos ar rungties taisykles; sportinės kovos arba varžybų laimėtojas, „čempionas“ yra sportininkas arba komanda, nugalėję pasaulio, žemyno, šalies, miesto, rajono čempionate ar olimpinėse žaidynėse. Čempionas apdovanojamas aukso medaliu, pirmojo (aukščiausiojo) laipsnio diplomu, dažnai simboline dovana. Taigi nė viename iš minėtų žodynų sąvoka „nugalėtojas“ netapatinama su pirmosios vietos laimėtoju.

16Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad sąvoką „nugalėtojas“ suprantant siaurąja prasme ir prilyginant ją sąvokai „pirmosios vietos laimėtojas“ Kūno kultūros ir sporto (2008 m. balandžio 17 d. įstatymo redakcija) 41 straipsnio 1 dalies prasme, gali kilti abejonių, ar parolimpinių ir kurčiųjų žaidynių antrųjų, trečiųjų vietų laimėtojai nėra diskriminuojami olimpinių žaidynių antrųjų, trečiųjų vietų laimėtojų atžvilgiu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje konstatavo, kad valstybės organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konstitucijos normas; Konstitucijos, kaip vientiso ir tiesiogiai taikomo akto, prasmės reikšmingumas yra išskirtinis tada, kai vertinamos konstitucinės nuostatos dėl žmogaus teisių ir laisvių. 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, teismai, pagal savo kompetenciją sprendžiantys <...> bylas, turi konstitucinius įgaliojimus atitinkamą žalos atlyginimą priteisti, tiesiogiai taikydami Konstituciją (joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos nuostatas), bendruosius teisės principus, vadovaudamiesi inter alia protingumo principu ir kt. Taigi teismas, spręsdamas bylą, privalo tiesiogiai taikyti Konstitucijos normas. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą; šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skirta teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas.

17Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nė viename teisės akte nėra pateikta „nugalėtojo“ sąvoka, kad, remiantis kitais teisės aiškinimo šaltiniais, „nugalėtojo“ sąvoka negali būti tapatinama su sąvoka „tik pirmosios vietos laimėtojas“, kad, sistemiškai vertinant galiojantį teisinį reguliavimą, nugalėtojais yra laikomi ir antrųjų bei trečiųjų vietų laimėtojai, atsižvelgdamas į Konstitucijos 6 straipsnyje įtvirtintą Konstitucijos tiesioginio taikymo principą ir Konstitucinio Teismo doktriną dėl tiesioginio Konstitucijos taikymo, teismui nagrinėjant bylą, pripažindamas, kad Kūno kultūros ir sporto (2008 m. balandžio 17 d. įstatymo redakcija) 41 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos sąvokos „nugalėtojas“ aiškinimas, tapatinant šią sąvoką su tik „pirmosios vietos laimėtojo“ sąvoka, pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą visų asmenų lygybės principą (teismo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad skirtingas olimpinių žaidynių antrųjų ir trečiųjų vietų laimėtojų traktavimas parolimpinių ir kurčiųjų žaidynių antrųjų ir trečiųjų vietų laimėtojų atžvilgiu būtų pateisinamas), daro išvadą, kad Kūno kultūros ir sporto (2008 m. balandžio 17 d. įstatymo redakcija) 41 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta sąvoka „nugalėtojas“ apima tiek pirmųjų, tiek antrųjų ir trečiųjų vietų laimėtojus. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2009 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. V-191 „Dėl Rentos L.A.“, kuriuo atsisakyta skirti rentą buvusiai sportininkei L.A., nes ji neatitinka Aprašo 3.1. punkte nustatytų rentos skyrimo sąlygų, yra nepagrįstas, todėl naikintinas.

18Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja prašo įpareigoti Kūno kultūros ir sporto departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo skirti rentą L.A.. Teismas pažymėjo, kad buvę sportininkai turi teisę į rentą tik esant visoms Kūno kultūros ir sporto įstatyme (2008 m. balandžio 17 d. įstatymo redakcija) 41 straipsnyje ir Apraše įtvirtintoms sąlygoms. Atsižvelgdamas į tai, kad nėra pakankamai duomenų įvertinti, ar pareiškėja visas šias sąlygas atitinka, taip pat į tai, kad Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2009 m. kovo 12 d. įsakyme Nr. V-191 „Dėl Rentos L.A.“ nėra aiškiai nuspręsta, ar pareiškėja visas kitas teisės aktuose įtvirtintas sąlygas atitinka, teismas atsakovą įpareigojo apsvarstyti iš naujo pareiškėjos 2009 m. vasario 17 d. prašymą „Dėl rentos skyrimo“.

19Teismas nurodė ir tai, jog nenustatė pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Kūno kultūros ir sporto įstatymo (2008 m. balandžio 17 d. įstatymo redakcija) 41 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pagrindė tuo, kad sąvokos „nugalėtojas“ aiškinimas Kūno kultūros ir sporto įstatymo (2008 m. balandžio 17 d. įstatymo redakcija) 41 straipsnio prasme yra teisės aiškinimo klausimas, priskirtinas bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai.

20III.

21Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos L.A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė faktines bylos aplinkybes, neteisingai interpretavo Lietuvos Respublikos Prezidento valią išreikštą 2008 m. balandžio 9 d. dekrete Nr. 4K-4303 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimo įstatymo grąžinimo Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti“, nevisapusiškai išanalizavo Kūno kultūros ir sporto įstatymą, Kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimo įstatyme (Žin., 2008, Nr. 47-1752) bei Valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintų socialinių garantijų sportininkams turinį, todėl neteisingai aiškino „nugalėtojo“ sąvoką ir, priimdamas sprendimą, klaidingai pritaikė Kūno kultūros ir sporto įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

23Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėja L.A. prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir priteisti jos naudai visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

24Atsiliepime nurodo, kad pareiškėja sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog teismas spręsdamas bylą, privalo tiesiogiai taikyti Konstitucijos normas. Todėl, anot pareiškėjos, pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis Lietuvos Konstitucijos 6 ir 29 straipsniais, Lietuvos Konstitucinio Teismo doktrina pagrįstai padarė išvadą, jog Kūno kultūros ir sporto įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta sąvoka „nugalėtojas“ apima tiek pirmųjų, tiek antrųjų ir trečiųjų vietų laimėtojus. Pareiškėjos manymu, tiek atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas sąvokos „nugalėtojas“ aiškinimas, tiek apeliacinio skundo argumentai dėl nevienodos socialinių garantijų sportininkams ir pasiektų sporto rezultatų vertinimo padėties Lietuvoje, vienareikšmiškai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, yra akivaizdžiai diskriminuojantys parolimpinių ir kurčiųjų žaidynių antrųjų, trečiųjų vietų laimėtojus olimpinių žaidynių antrųjų, trečiųjų vietų laimėtojų atžvilgiu.

25Teisėjų kolegija

konstatuoja:

26IV.

27Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo 2009 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. V-191 „Dėl rentos L.A.“ (b. l. 11) įforminto sprendimo neskirti pareiškėjai rentos buvusiems sportininkams. Savo atsisakymą Kūno kultūros ir sporto departamentas motyvavo iš esmės vienintele aplinkybe, jog buvusi sportininkė L.A. neatitinka skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Rentų buvusiems sportininkams mokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1302, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 3.1 punkte nustatytų sąlygų minėtai rentai gauti.

28Pastaroji Tvarkos aprašo nuostata įtvirtino, jog buvusiam sportininkui renta gali būti skiriama, o paskirta renta mokama, jeigu jis yra Lietuvos Respublikos pilietis ir jei jis yra: olimpinių žaidynių čempionas ir prizininkas (aukso, sidabro ar bronzos medalių laimėtojas) (3.1.1 p.), arba (ir) olimpinės sporto šakos olimpinės rungties Europos ir (ar) pasaulio čempionas (3.1.2 p.), arba (ir) olimpinės sporto šakos olimpinės rungties Europos ir (ar) pasaulio čempionato, olimpinių žaidynių rekordininkas (3.1.3 p.), arba (ir) parolimpinių ir kurčiųjų žaidynių nugalėtojas (3.1.4 p.). Analogiškos sąlygos rentai skirti (gauti) ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo įtvirtintos ir Kūno kultūros ir sporto įstatymo (2008 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. X-1501 redakcija) 41 straipsnio 1 dalyje.

29Iš L.A. pirmosios instancijos teismui pateikto skundo (b. l. 3–7) matyti, jog savo nesutikimą su skundžiamu atsakovo sprendimu pareiškėja iš esmės motyvuoja keldama klausimą dėl jo atitikties Kūno kultūros ir sporto įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei Tvarkos aprašo 3.1.4 punkte numatytoms sąlygoms (būti parolimpinių ir kurčiųjų žaidynių nugalėtoju), be kita ko, kvestionuodama pastarųjų nuostatų atitiktį Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės principui.

30Byloje nėra ginčo, jog pareiškėja yra užėmusi XVII vasaros kurčiųjų žaidynių antrąją ir XVIII vasaros kurčiųjų žaidynių trečiąją vietas krepšinio rungtyse (b. l. 14, 15). Tačiau atsakovas nesutinka šių aplinkybių pripažinti kaip atitinkančių minėtą rentos skyrimo sąlygą (būti parolimpinių ir kurčiųjų žaidynių nugalėtoju) iš esmės motyvuodamas vieninteliu argumentu, jog Kūno kultūros ir sporto įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei Tvarkos aprašo 3.1.4 punkte teisėkūros subjektų vartojama sąvoka „nugalėtojas“ reiškia tik pirmos vietos laimėtoją. Su tokiu Kūno kultūros ir sporto departamento vertinimu nesutiko pirmosios instancijos teismas, be kita ko, konstatavęs, jog minėta „nugalėtojo“ sąvoka apima visus pirmų–trečių vietų laimėtojus (prizininkus) pastarosiose žaidynėse (b. l. 46–52).

31Vis dėlto, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Kūno kultūros ir sporto įstatymo (2008 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. X-1501 redakcija) nuostatų sisteminė analizė neleidžia sutikti su tokia Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada.

32Šiuo aspektu pirmiausia atkreiptinas dėmesys į nusipelniusio Lietuvos Respublikos sportininko vardo suteikimo sąlygas nustatančio Kūno kultūros ir sporto įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2008 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. X-1501 redakcija). Šioje nuostatoje, be kita ko, įtvirtinta, jog minėtas vardas sportininkui gali būti suteikiamas Lietuvos Respublikos piliečiams „parolimpinių, kurčiųjų žaidynių nugalėtojams ir prizininkams“, t. y. įstatymų leidėjas vartoja dvi sąvokas – „nugalėtojas“ ir „prizininkas“. Šios sąvokos atskiriamos ir įstatyme pateikiamame sporto varžybų apibrėžime, pagal kurį jos yra suprantamos, kaip „dviejų ar daugiau sportininkų, komandų, sporto klubų varžymasis pagal iš anksto paskelbtus nuostatus, laikantis tarptautinės sporto šakos federacijos nustatytų taisyklių, turint tikslą nustatyti nugalėtojus, prizininkus“ (Kūno kultūros ir sporto įstatymo 2 str. 27 d. (2008 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. X-1501 redakcija).

33Aptariamame įstatyme vartojama „prizininko“ sąvokos reikšmė iš esmės yra atspindėta ir jo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nustatančiame, jog minėtas nusipelniusio Lietuvos Respublikos sportininko vardas gali būti suteikimas „olimpinių žaidynių čempionams ir prizininkams (aukso, sidabro ir bronzos medalių laimėtojams)“, t. y. „prizininkas“ šioje nuostatoje iš esmės yra suprantamas kaip atitinkamų medalių (sidabro ir bronzos) laimėtojas. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvių kalbos žodyno (t. I–XX, 1941–2002) elektroninio varianto I leidime (vyr. redaktorė G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005; prieiga per internetą http://www.lkz.lt/startas.htm) pateikta žodžio „prizininkas“ reikšmė – „prizo laimėtojas“. Iš paminėtų nuostatų loginės ir lingvistinės konstrukcijos yra aiškiai matyti, jog įstatymų leidėjas „nugalėtojo“ ir „čempiono“ sąvokas išskiria kaip savarankiškas, jų netapatindamas su „prizininko“ sąvoka.

34Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą yra konstatavęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas. Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Šis įstatymų leidėjui nustatytas konstitucinis imperatyvas nagrinėjamu atveju vertintinas kaip sudarantis pakankamą pagrindą pripažinti, jog „nugalėtojo“ („čempiono“) ir „prizininko“ sąvokų išskyrimas minėtuose Kūno kultūros ir sporto įstatymo nuostatose nėra atsitiktinis.

35Iš tiesų tai, jog teisėkūros subjektas aptariamas sąvokas išskiria kaip savarankiškas, leidžia daryti išvadą, jog „nugalėtojo“ (šis žodis minėtame Lietuvių kalbos žodyne yra apibūdinamas, kaip „kas nugali, laimi“, o „nugalėti“ – „įveikti, viršų paimti“) sąvoka yra skirta apibrėžti sporto varžybų (nagrinėjamu atveju – kurčiųjų žaidynių) dalyvį (sportininką), kuris visus nugalėjo, t. y., tuo atveju, jei varžybų dalyviai pagal pasiekimus (rezultatus) skirstomi vietomis, – užėmusį pirmąją vietą. Tuo tarpu teigiant priešingai tektų pripažinti, jog aptartose įstatymo nuostatose vartojama „prizininko“ sąvoka yra perteklinė, dviprasmiška, nors jokio objektyvaus pagrindo tokiai išvadai nagrinėjamu atveju nėra. Atsižvelgiant į tai taip pat darytina išvada, jog aplinkybė, kad Kūno kultūros ir sporto įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. X-1501 redakcija), skirtingai nei to paties įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. X-1501 redakcija) numatytos sąlygos nusipelniusio Lietuvos Respublikos sportininko vardui gauti atveju, vartojama tik sąvoka „nugalėtojas“, aiškiai atspindi įstatymų leidėjo valią rentą skirti tik tiems kurčiųjų žaidynių nugalėtojams, kurie atitinka šiame teismo akte apibrėžtą „nugalėtojo“ sąvoką, t. y. yra užėmę pirmą (pačią aukščiausią) vietą. Analogiškai aiškintina ir Tvarkos aprašo 3.1.4 punkte (Vyriausybės 2008 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1302 redakcija) vartojama „nugalėtojo“ sąvoka (Tvarkos aprašo 1, 2 p. (Vyriausybės 2008 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1302 redakcija).

36Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, dėl ko nepagrįstai pripažino, jog pareiškėja atitiko Kūno kultūros įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą sąlyga rentai skirti – būti „parolimpinių ir kurčiųjų žaidynių nugalėtoju“. Paminėtų materialinės teisės normų pažeidimas nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.).

37V.

38Minėta, jog pareiškėja taip pat kelia klausimą dėl Kūno kultūros ir sporto įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 4 punkto (2008 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. X-1501 redakcija) ir Tvarkos aprašo 3.1.4 punkto (Vyriausybės 2008 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1302 redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygybės principui.

39Šią abejonę L.A. grindžia aplinkybe, jog vadovaujantis pastarojo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisę į rentą buvusiems sportininkams turi olimpinių žaidynių aukso, sidabro ir bronzos medalių laimėtojai, tuo tarpu kurčiųjų žaidynių atveju – tik jų nugalėtojai (t. y. pirmųjų vietų laimėtojai), nors, jos nuomone, jokių esminių skirtumų tarp pastarųjų žaidynių, kurie pateisintų tokį skirtingą jų dalyvių (prizininkų) vertinimą, nėra.

40Vertinant pastaruosius pareiškėjos argumentus, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, jog, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnį, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog jo normose yra įtvirtintas visų asmenų lygybės principas, inter alia reikalaujantis, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 23 d. nutarimai).

41Kita vertus, minėtas visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai). Socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai).

42Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai). Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Kaip matyti iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos, Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos nėra pažeidžiamos, jei įstatyme nustatytos sąlygos skiriasi pagal teisinio reguliavimo objekto, o ne teisės subjekto požymius (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas).

43Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad Kūno kultūros ir sporto įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose yra įtvirtintos skirtingos sąlygos rentai gauti ne pagal specifinius atitinkamų subjektų (asmenų) požymius, bet pagal konkretaus tarptautinio sporto renginio pobūdį ir požymius (teisinio reguliavimo objektą). Pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl olimpinių žaidynių ir kurčiųjų žaidynių organizavimo, į šių žaidynių programas įtraukiamų rungčių, jų vykdymo panašumų, neleidžia pripažinti, jog šie tarptautiniai sporto renginiai yra pakankamai tapatūs, kad nagrinėjamoje byloje taikytinoje nacionalinėje teisėje įtvirtintas skirtingas olimpinių žaidynių ir kurčiųjų žaidynių dalyvių vertinimas galėtų būti laikomas nepagrįstai diskriminuojančiu pastarųjų žaidynių prizininkus, ar sudarytų pakankamas prielaidas abejoti tokio vertinimo pagrįstumu (teisėtumu).

44Teisėjų kolegija pažymi, kad olimpinės žaidynės yra reikšmingiausias ir žinomiausias pasaulyje tarptautinis sporto renginys, turintis ypatingą tarptautinę, sportinę ir istorinę reikšmę. Jis sulaukia išskirtinio ne tik sporto atstovų, bet ir visos pasaulio bendruomenės bei visuomenės informavimo priemonių dėmesio. Olimpinėse žaidynėse yra pasiekiami patys aukščiausi pasaulyje sportiniai pasiekimai (pasaulio rekordai). Olimpinių žaidynių išskirtinę tarptautinę reikšmę yra pripažinusi ir Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1993 m. lapkričio 2 d. priimdama rezoliuciją 48/11 „Olimpinės Taikos laikymasis“, raginančią visas tautas olimpinių žaidynių metu laikytis taikos. Kurčiųjų žaidynės tokio statuso ir masto nėra pasiekusios.

45Be to, analizuojant į bylą pateiktų Olimpinės chartijos ir Kurčiųjų olimpinių žaidynių reglamento (toliau – ir Žaidynių reglamentas) nuostatas, taip pat yra matyti šių sporto renginių skirtumai, pirmiausia nulemti juos organizuojančių tarptautinių nevyriausybinių organizacijų statuso. Aukščiausia olimpinio judėjimo institucija, atsakinga už olimpinį judėjimą pasaulyje bei kuriai priklauso visos teisės, susijusios su Olimpiada ir olimpinėmis žaidynėmis, yra Tarptautinis olimpinis komitetas (Olimpinės chartijos 2, 7(1) p.). Tuo tarpu kurčiųjų žaidynes organizuojantis Tarptautinis kurčiųjų sporto komitetas olimpiniame judėjime yra pripažįstamas tik kaip tarptautinė sporto federacija (Tarptautinio kurčiųjų sporto komiteto konstitucijos preambulės 2 par., Žaidynių reglamento DG2(5) p.). Pastaroji aplinkybė aiškiai rodo, jog pasauliniame olimpiniame judėjime kurčiųjų žaidynės nėra vertinamos taip pat kaip olimpinės žaidynės, kurios Olimpinėje chartijoje yra įvardintos kaip išskirtinis renginys, turintis ypatingą tarptautinę ir istorinę reikšmę (Olimpinės chartijos 46(6) p.).

46Pastebėtina, kad skiriasi ir aptariamų varžybų dalyvių skaičius. Vadovaujantis Olimpinės chartijos 45 punkto nuostatos oficialaus išaiškinimo 14 punktu, dalyvių skaičiaus vasaros olimpinėse žaidynėse yra ribojamas iki 10 500 sportininkų. Tačiau, pavyzdžiui, Pekino olimpinėse žaidynėse dalyvavo 10 952 atletai (žr., prieiga per internetą: http://www.olympic.org/en/content/Olympic-Games/All-Past-Olympic-Games/Summer/Beijing-2008-summer-olympics/). Vasaros kurčiųjų žaidynių dalyvių skaičius neribojamas, bet yra žymiai mažesnis (pvz., 1993 m. Sofijoje (Bulgarija) vykusiose kurčiųjų žaidynėse dalyvavo 1 680 atletų iš 52 šalių, 1997 m. Kopenhagoje (Danija) – 2 029 atletai iš 65 šalių, 2009 m. Taipėjuje (Taivanis) – 2 493 atletai iš 77 šalių (Tarptautinio kurčiųjų sporto komiteto oficialus tinklapis, prieiga per internetą: http://www.deaflympics.com/games/)). Nevienodas ir į aptariamų sporto renginių programą įtraukiamų sporto šakų skaičius – į olimpinių žaidynių programą mažiausiai yra įtraukiamos 25 sporto šakos (Olimpinės chartijos 46 p. nuostatos oficialaus išaiškinimo 2.1.2 p.). Tuo tarpu kurčiųjų žaidynių minimalus sporto šakų skaičius nėra nustatytas, apsiribojant nuostata, jog į programą įtraukiamos tik tos sporto šakos, kuriose dalyvauti preliminariai buvo gautos paraiškos iš penkių valstybių esančių dviejuose kontinentuose (Žaidynių reglamento DG7 (5) p.; pvz., žaidynėse, kuriose dalyvavo pareiškėja (vykusiose 1993 m. Sofijoje (Bulgarija) ir 1997 m. Kopenhagoje (Danija)) į programą buvo įtraukta atitinkamai 12 ir 14 sporto šakų, o paskutinėse, vykusiose 2009 m. Taipėjuje (Taivanis), – 17 (Tarptautinio kurčiųjų sporto komiteto oficialus tinklapis, prieiga per internetą http://www.deaflympics.com/games/)).

47Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog olimpinės žaidynės skiriasi nuo kurčiųjų žaidynių, todėl šių žaidynių prizininkų skirtingas vertinimas, teisėjų kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo abejonėms, kad šiuo atveju yra pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnis. Teisėjų kolegijai nekilus abejonių dėl teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d.).

48Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

Nutarė

49Atsakovo Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinį skundą tenkinti.

50Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos L.A. skundą atmesti.

51Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. pareiškėja L.A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su... 5. Pareiškėja skunde paaiškino, kad yra XVII pasaulio kurčiųjų vasaros... 6. Pareiškėja nurodė, kad ji yra daugkartinė kurčiųjų vasaros olimpinių... 7. Pareiškėja skunde taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su... 8. Atsakovas Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos... 9. Nurodė, kad terminas „nugalėtojas“ lietuvių kalboje apibrėžiamas kaip... 10. Dėl Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo 41 straipsnio... 11. Trečiojo suinteresuotojo asmens Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto atstovas... 12. II.... 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 27 d.... 14. Teismas pabrėžė, jog ginčas šioje byloje iš esmės kilo dėl to, ar... 15. Kartu teismas... 16. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad sąvoką... 17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nė viename teisės akte... 18. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja prašo įpareigoti Kūno... 19. Teismas nurodė ir tai, jog nenustatė pagrindo kreiptis į Lietuvos... 20. III.... 21. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo... 22. Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai... 23. Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėja L.A. prašo šį skundą... 24. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėja sutinka su pirmosios instancijos teismo... 25. Teisėjų kolegija... 26. IV.... 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo 2009 m. kovo 12 d. įsakymu... 28. Pastaroji Tvarkos aprašo nuostata įtvirtino, jog buvusiam sportininkui renta... 29. Iš L.A. pirmosios instancijos teismui pateikto skundo (b. l. 3–7) matyti,... 30. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėja yra užėmusi XVII vasaros kurčiųjų... 31. Vis dėlto, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu,... 32. Šiuo aspektu pirmiausia atkreiptinas dėmesys į nusipelniusio Lietuvos... 33. Aptariamame įstatyme vartojama „prizininko“ sąvokos reikšmė iš esmės... 34. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis... 35. Iš tiesų tai, jog teisėkūros subjektas aptariamas sąvokas išskiria kaip... 36. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios... 37. V.... 38. Minėta, jog pareiškėja taip pat kelia klausimą dėl Kūno kultūros ir... 39. Šią abejonę L.A. grindžia aplinkybe, jog vadovaujantis pastarojo įstatymo... 40. Vertinant pastaruosius pareiškėjos argumentus, pirmiausia atkreiptinas... 41. Kita vertus, minėtas visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad... 42. Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina... 43. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad... 44. Teisėjų kolegija pažymi, kad olimpinės žaidynės yra reikšmingiausias ir... 45. Be to, analizuojant į bylą pateiktų Olimpinės chartijos ir Kurčiųjų... 46. Pastebėtina, kad skiriasi ir aptariamų varžybų dalyvių skaičius.... 47. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog olimpinės žaidynės skiriasi nuo... 48. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 49. Atsakovo Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos... 50. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą... 51. Sprendimas neskundžiamas....