Byla 2-1383/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 21 d. nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų autobusai“ ieškinį atsakovui A. S. dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus, aiškinimo ir taikymo.

6Ieškovas B UAB „Druskininkų autobusai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo A. S. 7 669 Lt žalos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, turtines teises bei lėšas 7 669 Lt sumai. Prašymą grindė tuo, jog ieškinio suma nemaža, atsakovas į raginimus nereaguoja, nežinoma koks turtas priklauso atsakovui. Be to, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būtų pažeistas viešasis interesas, nes praradus galimybę įvykdyti teismo sprendimą, sumažėtų ieškovo turto masė bei kiekvieno kreditoriaus iš ieškovo turto gautina suma.

7II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartimi nutarė ieškovo B UAB „Druskininkų autobusai“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti ir areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, jo nesant ar esant nepakankamai – kilnojamąjį turtą ir lėšas, kurių bendra suma negali viršyti 7 669 Lt. Teismas nusprendė, kad laikinąsias apsaugos priemones taikyti tikslinga, nes ieškinio reikalavimo suma (7 669 Lt) atsakovo kaip fizinio asmens atžvilgiu laikytina didele.

9III. Atskirojo skundo argumentai

10Atsakovas A. S. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais: 1. atsakovas administruoja 17 įmonių, todėl gauna pakankamai lėšų, iš kurių galėtų sumokėti ieškinio sumą iš karto. Be to, atsakovas su ieškiniu nesutinka. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones bus pažeistas atsakovo orumas; 2. atsakovas kaip bankroto administratorius yra apsidraudęs savo civilinę atsakomybę vienam atvejui 200 000 Lt. Iš to seka, kad ieškinio tenkinimą garantuoja draudimo bendrovė.

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Atskirasis skundas tenkinamas.

13CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, būsimu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

14Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011, 2011 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011 ir t.t.). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas, atsižvelgdamas į turimų įrodymų visetą, sprendžia, ar ieškinio suma konkretaus atsakovo atžvilgiu pripažintina didele.

15Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kaip vienintelį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą nurodė didelę ieškinio sumą. Tuo tarpu atsakovas atskirajame skunde įrodinėja, kad ieškinio suma jo atžvilgiu nėra laikytina didele. Teisėjų kolegija iš atskirojo skundo argumentų bei iš interneto tinklapyje www.bankrotodep.lt skelbiamų duomenų nustatė, kad A. S., kuris yra šioje byloje atsakovas, šiuo metu kaip bankroto administratorius – fizinis asmuo arba kaip bankroto administratoriaus – juridinio asmens įgaliotas asmuo administruoja iš viso 17 bankrutuojančių (bankrutavusių) įmonių. Vadinasi, atsakovas A. S. aktyviai vykdo savo kaip bankroto administratoriaus komercinę veiklą bei gauna iš jos pastovias pajamas. Įvertinus šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju atsakovo kaip komercinę veiklą vykdančio subjekto atžvilgiu ieškinio suma (7 669 Lt) nėra laikytina didele. Be to, įvertinus aplinkybę, kad kaip ieškinio faktinį pagrindą ieškovas nurodo atsakovo neteisėtus veiksmus, atliktus vykdant bankroto procedūras, darytina išvada, kad byloje kilęs ginčas susijęs su administratoriaus profesine civiline atsakomybe, kuri yra draudžiama privalomuoju draudimu, nustatant, kad minimali draudimo suma vienam draudžiamajam įvykiui yra 200 000 Lt (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 12 d. ir 15 d.). Vadinasi, ieškinio tenkinimo atveju, ieškinio suma tiesiogiai arba netiesiogiai ieškovui bus sumokėta kaip draudimo išmoka už draudiminį įvykį (CK 6.987 str.). Taigi, būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas yra užtikrintas ir draudiko prievole sumokėti draudimo išmoką, atitinkančią ieškinio sumą. Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamoje nutartyje teismas netinkamai pritaikė didelės ieškinio sumos prezumpciją kaip sudarančią pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, dėl ko nepagrįstai pritaikė atsakovo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones bei pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo principą (CPK 7 str., 144 str. 1 d.). Todėl atsirojo skundo argumentai, kuriais atsakovas įrodinėja, jog ieškinio suma jo atžvilgiu nėra pripažintina didele, laikytini pagrįstais ir įrodytais (CPK 12 ir 178 str.).

16Taigi, teisėjų kolegija, nustačiusi, kad ieškinio suma atsakovo atžvilgiu nėra laikytina didele, daro išvadą, kad skundžiamoje nutartyje buvo netinkamai pritaikytos teisės normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį ir pagrindą, dėl ko buvo neteisingai išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas (CPK 144 str. 1 d., 330 str., 338 str.). Todėl atsakovo bankroto administratoriaus A. S. atskirasis skundas tenkintinas, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – netenkinamas ieškovo B UAB „Druskininkų autobusai“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 337 str. 2 p., 338 str.).

17Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 2 punktu bei 338 straipsniu,

Nutarė

18Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį panaikinti.

19Ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų autobusai“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkinti.

Proceso dalyviai
Ryšiai