Byla A-525-2528-12
Dėl nutarimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

2sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

3dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Karoliui Kačerauskui,

4atsakovo atstovui P. K.,

5trečiojo suinteresuoto asmens Druskininkų savivaldybės atstovui M. J.,

6trečiojo suinteresuoto asmens Marijampolės savivaldybės atstovei J. P.,

7viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LITESKO“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LITESKO“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Druskininkų savivaldybei, Marijampolės savivaldybei ir Palangos miesto savivaldybei dėl nutarimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

8Teisėjų kolegija

Nustatė

9I.

10Pareiškėjas UAB „LITESKO“ skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

111) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. O3-391 „Dėl savivaldybių tarybų ir šilumos tiekėjų nustatytų šilumos kainų dedamųjų pakeitimų, įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas“ (toliau – ir Nutarimas) 2, 4 ir 5 punktus;

122) įpareigoti Komisiją įvertinti ir numatyti UAB „LITESKO“ nustatomose reguliuojamose energetikos veiklų kainose UAB „LITESKO“ negautų pajamų kompensaciją dėl neteisėto, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų neatitinkančio, šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų padengimo sumažinimo (nutraukimo) priimant ir taikant Komisijos Nutarimo 2, 4, 5 punktus.

13Taip pat prašė sustabdyti šią administracinę bylą, kol bus išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-4479/2011, Nr. I-491-402/2011 ir Nr. I-661-583/2011bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

14Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad nuo 2001 metų į šilumos punktų įrengimą, jų modernizavimą Marijampolėje investavo apie 8,3 mln. Lt, Palangoje ? apie 3,7 mln. Lt, o Druskininkuose (nuo 2004 m.) ? apie 1,85 mln. Lt. Atsižvelgiant į tai, kad buvę atitinkami šilumos ūkių valdytojai nesukaupė/nesuteikė nuosavų lėšų šilumos punktų įrengimui, šios pareiškėjo investicijos buvo finansuojamos iš skolintų lėšų, mokant palūkanas, kurios taip pat dar nebuvo įskaičiuotos į šilumos kainų dedamąsias. Investicijos į šilumos punktų įrengimą ir modernizavimą buvo suderintos su atitinkamų savivaldybių tarybomis, o Komisija įrengtus šilumos punktus pripažino reguliuojamu turtu. Šį faktą, pareiškėjo nuomone, patvirtina tai, kad sukurto turto vertės nusidėvėjimo sąnaudos, užtikrinančios atliktų investicijų padengimą, į šilumos kainą atitinkamuose miestuose Komisijos ir atitinkamų savivaldybių buvo įskaičiuotos į pareiškėjo bazines šilumos kainų dedamąsias priimant šiuos nutarimus: 1) Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-324 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „LITESKO“ filialui „Druskininkų šiluma“; 2) Druskininkų savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. T1-209 „Dėl UAB „LITESKO“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“; 3) Druskininkų savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. T1-236 „Dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T1-209 „Dėl UAB „LITESKO“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ redakcinio pakeitimo“; 4) Marijampolės savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 1-987 „Dėl UAB „LITESKO“ filialo „Marijampolės šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“; 5) Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. T2-247 „Dėl UAB „LITESKO“ filialo „Palangos šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“. 2011 m. rugsėjo 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymas), kuriuo buvo pakeistos tam tikros šilumos punktų klausimus reglamentuojančios nuostatos Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatyme (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas). Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymas įtvirtino asmenis, kurie negali būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojais (eksploatuotojais) (Šilumos ūkio įstatymo 20 str. 2 d.); numatė, kad į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis (Šilumos ūkio įstatymo 32 str.); numatė, kad šis įstatymas įsigalioja 2011 m. lapkričio 1 d. (8 str. l d.), o Vyriausybė, ar jos įgaliota institucija, ir Komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo privalo priimti šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus (8 str. 3 d.); taip pat numatyta, kad šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011m. lapkričio 1 d. (8 str. 6 d.). Komisija 2011 m. spalio 26 d. priėmė nutarimą Nr. O3-325 „Dėl Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2011 m. spalio 30 d. Komisija juo atitinkamai pataisė Šilumos kainų nustatymo metodiką (toliau – ir Metodika), tačiau šiuo pakeitimu nenurodė, kokiu būdu į šilumos punktus atliktos investicijos turėtų atsipirkti pareiškėjui po to, kai nuo atitinkamos investicijos (sukurto turto) vertės apskaičiuotos nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos yra pašalinamos iš šilumos kainos. Druskininkų, Marijampolės ir Palangos miesto savivaldybių tarybos priėmė atitinkamus sprendimus (Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. T1-141 „Dėl UAB „LITESKO“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai teikiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“, Marijampolės savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 1-267 „Dėl Marijampolės savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 1-987 „Dėl UAB „LITESKO“ filialo „Marijampolės šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ pakeitimo; Palangos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. T2-196 „Dėl tarybos 2009 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. T2-247 pakeitimo“), kuriais pašalino šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas (t. y. atliktų investicijų atsipirkimą) iš šilumos kainų (pareiškėjas pažymėjo, kad šie sprendimai atitinkamais skundais yra apskųsti Vilniaus (administracinės bylos Nr. 1-4479/2011), Kauno (administracinės bylos Nr. 1-491-402/2011) ir Klaipėdos (administracinės bylos Nr. 1-661-583/2011) apygardos administraciniams teismams). 2011 m. lapkričio 28 d. Komisija paskelbė pažymą Nr. O5-312 ir 2011 m. lapkričio 28 d. priėmė Nutarimą, kuriuo konstatavo, kad Druskininkų, Marijampolės ir Palangos miesto savivaldybių tarybų atitinkami sprendimai priimti be pažeidimų. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimui ir Komisijai priėmus neteisėtą Nutarimą, pareiškėjas nebegali į šilumos kainas įskaičiuoti šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų. Pareiškėjo nuomone, Komisija, priimdama Nutarimą, pažeidė Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktą, 15 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintus teisinės valstybės ir nuosavybės neliečiamumo principus. Remdamasis Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalimi 6 punktu, darė išvadą, kad Komisijai yra nustatyta pareiga visais atvejais priimant sprendimus dėl reguliuojamų kainų (kainų nustatymo, jų keitimo, ar bei kokio modifikavimo ir pan.) įvertinti ir investicijų, susijusių su reguliuojama veikla, atsipirkimo klausimą, o šiuo atveju atsakovas šios pareigos tinkamai neįvykdė, nes neįvertino pareiškėjo padarytų investicijų į šilumos punktus bei fakto, kad iki Nutarimo priėmimo jos nėra atsipirkusios. Nurodė, kad Komisija „aklai“ besivadovaudama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi nesilaikė kitų teisės aktų, kurie reglamentuoja tiek energetikos sektorių, tiek ir investicijų atsipirkimo klausimus, reikalavimų, nors turėjo visus teisės aktus taikyti sistemiškai, ir, atsižvelgdama į jų visumą, nurodyti atitinkamoms savivaldybėms ištaisyti trūkumus, padarytus priimant minėtus sprendimus. Komisija taip pat neįvykdė Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatyme numatytos pareigos iki 2011 m. lapkričio 1 d. priimti visus jį įgyvendinančius aktus. Pažymėjo, jog Komisija pareiškėjui adresuotame 2011 m. spalio 18 d. rašte Nr. R2-2025 nurodė, kad kol šilumos punktų remonto ir būklės atstatymo lėšų naudojimo bei atsakomybės klausimai nebus reglamentuoti atitinkamuose poįstatyminiuose teisės aktuose, Komisija pagal savo kompetenciją negalės tinkamai įgyvendinti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatų. Pareiškėjo nuomone, Komisija, laiku neįvykdžiusi savo pareigos priimti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymą įgyvendinančius teisės aktus, neturi teisės priimti ir nutarimų, kurių priėmimui būtini poįstatyminiai aktai nėra išleisti pačios Komisijos. Pareiškėjas rėmėsi Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, 11 straipsnio 3 dalimi, Šilumos įstatymo 32 ir 35 straipsniais bei Šilumos kainų metodikos 60, 113 ir 115.3 punktais ir nurodė, kad vykdydamas Lietuvos valstybės ir savivaldybių suformuotą praktiką didinti šilumos tiekimo gyventojams efektyvumą ir kokybę bei vykdydamas su savivaldybėmis suderintus investicijų planus, pareiškėjas į šilumos punktų įrengimą/modernizavimą investavo ženklias lėšas, tačiau iki Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dalis sąnaudų, apie 5 milijonus litų, liko nepadengtos. Pareiškėjas teigė, kad priimdama ankstesnius aktus dėl bazinės kainos ir kainos dedamųjų, Komisija laikėsi Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų, numatydama būtinas išlaidas energetikos sektoriaus plėtrai ir energijos efektyvumui, tačiau priimdama Nutarimą, grubiai nukrypo nuo minėtos nuostatos reikalavimų ir išlaidas, būtinas energetikos sektoriaus plėtrai ir energijos efektyvumui, pašalino iš šilumos kainos, neįvertindama, kaip jos turėtų būti padengiamos, taip pažeisdama imperatyvią minėtoje nuostatoje įtvirtintą investicijų atsipirkimo (pagrįstų sąnaudų padengimo) per valstybės reguliuojamas kainas/tarifus taisyklę. Taip pat pažymėjo, jog Komisija 2011 m. spalio 18 rašte pareiškėjui pati pripažįsta, kad turi būti imamasi priemonių, jog dėl Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo šilumos tiekėjai nepatirtų nuostolių. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir LRKT) nutarimais, priimtais 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. gruodžio 3 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d., darė išvadą, kad Nutarimas, priimtas pačiai Komisijai pilnai neįgyvendinus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo, pažeidžia ir pareiškėjo teisę susigrąžinti pagrįstas investicijas, ir teisėtumo principą. Nurodė, kad neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Pareiškėjo nuomone, Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įstatymais nustačius tam tikrą būtinųjų sąnaudų energetikos įmonėms atlyginimą (Energetikos įstatymo 15 str. 2 d.) valstybei, šiuo atveju Komisijai, kyla pareiga šį atlyginimą garantuoti ir nepaneigti asmens teisės į tokį sąnaudų padengimą nepriklausomai nuo to, kad yra keičiami kiti teisės aktai, bei suponuoja Komisijos pareigą, priimant Nutarimą, tariamai įgyvendinantį Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymą, kartu nepažeisti ir laikytis kitų teisės aktų reikalavimų. Šią poziciją grindžia LRKT nutarimais, priimtais 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d. ir 2003 m. gruodžio 3 d. Pareiškėjas taip pat rėmėsi teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principais, atskleistas Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktikoje (Atlanta prieš Europos Bendriją byla Nr. C-104/97, Di Leonardo ir Dilexport byla Nr. C-37/02 ir kt.) ir nurodė, kad, vadovaudamasis tuo metu galiojančiais teisės aktais ir investuodamas į šilumos punktų sistemą, tikėjosi, jog Komisija nevykdys tokio teisinio reguliavimo, kuris šias investicijas pavers neatlygintinais nuostoliais. Atkreipė dėmesį, kad Nutarimas pažeidžia ir pareiškėjo savininko, arba investuotojo, teisėtus lūkesčius, kad valdoma įmonė ne tik neš pelną, bet, bent jau, nesukels nuostolių. Remdamasis Konstitucijos 23 straipsniu ir LRKT nutarimais, priimtais 2003 m. gruodžio 3 d. ir 2003 m. liepos 4 d., darė išvadą, kad Komisijai tenka pareiga užtikrinti pareiškėjo nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą – apsaugoti pareiškėjo investicijas į šilumos punktų sistemą, atliktas vykdant tuo metu galiojančiuose įstatymuose jam priskirtą ir su Komisija suderintą veiklą. Pareiškėjo nuomone, Komisijai priėmus Nutarimą, kuriuo paneigtos pareiškėjo galimybės atgauti investicijas, konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas buvo pažeistas.

15Atsakovas Komisija pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 68?75), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16Atsakovas rėmėsi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 4 dalimi ir nurodė, kad Šilumos bazinės kainos nustatomos, vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96. Paaiškino, kad ankstesnė Šilumos ūkio įstatymo redakcija, galiojusi iki 2011 m. lapkričio 1 d., numatė šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijavimą pagal šilumos punktų nuosavybę (32 str. 3 d.). Pareiškėjo šilumos bazinės kainos dedamosios buvo nustatytos skunde minimu Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-316, taip pat skunde minėtais Druskininkų, Marijampolės, ir Palangos miesto savivaldybių tarybų sprendimais. Paaiškino, kad nustatant šilumos bazines kainas, vadovaujantis tuo metu galiojusios įstatymo redakcijos nuostatomis, buvo įvertintos pareiškėjo atliktos investicijos, turto nusidėvėjimo bei paskolų palūkanų sąnaudos, įskaitant ir investicijų į šilumos punktus sąnaudas, todėl pareiškėjui nustatytos šilumos kainų dedamosios buvo diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę. Tai reiškia, jog tais atvejais, kai šiluma tiekiama iš šilumos tiekėjui priklausančių šilumos punktų, į šilumos kainą buvo papildomai įtrauktos šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudos. Pagal Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalį, šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, galėjo būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d. Įgyvendindama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas, Komisija 2011 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. O3-325 pakeitė Metodiką, panaikindama galimybę įtraukti į šilumos kainą sąnaudas, susijusias su šilumos punktų nusidėvėjimu, remontu bei priežiūra. Savivaldybių tarybos atitinkamai priėmė sprendimus, kuriais pašalino šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas iš šilumos kainų (Druskininkų savivaldybės tarybos 2011-10-28 sprendimas Nr. T1-141, Marijampolės savivaldybės tarybos 2011-11-07 sprendimas Nr. 1-267, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2011-10-27 sprendimas Nr. T2-196). Skundžiamo Nutarimo 2, 4, 5 punktais Komisija konstatavo, kad minėtuose Druskininkų, Marijampolės ir Palangos savivaldybių tarybų sprendimuose šilumos kainos nustatytos be pažeidimų. Atsakydamas į pareiškėjo, argumentą, kad Komisija nenurodė, kokiu būdu šilumos punktų investicijos turėtų atsipirkti, atsakovas rėmėsi Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 1 punktu, bei Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 28 punktu ir pažymėjo, kad įgyvendino Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas, 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3-325 pakeisdamas Metodiką. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas klaidina teismą, skunde nurodydamas, kad Komisija tinkamai perkėlė Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas, kartu teigdamas, kad Nutarimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsniu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimis administracinėse bylose Nr. A858-2154/2011 ir A14-1052/2007, nurodė, kad Komisija, vykdydama įstatymais jai deleguotas funkcijas, privalo veikti pagal įstatymų nustatytus reikalavimus. Dėl to, perkeldama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas, ji negalėjo nukrypti nuo šiame įstatyme nustatytų taisyklių ir neturėjo nustatyti kitokio teisinio reguliavimo, nei įstatyme numatytas, taip išplėsdama įstatymų leidėjo nustatyto teisinio režimą, susijusį su šilumos kainomis, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijavimą pagal šilumos punktų nuosavybę. Dėl pareiškėjo nurodytų Energetikos įstatymo nuostatų pažeidimo, atsakovas atkreipė dėmesį, kad, priimdama Nutarimą, Komisija būtent vadovavosi įstatymų leidėjo priimtu Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymu ir tinkamai jį įgyvendino. Atsakovas taip pat rėmėsi Energetikos įstatymo, kuris reglamentuoja bendrą energetikos veiklą, energetikos plėtojimo ir valdymo pagrindus, efektyvų energijos išteklių naudojimą, 1 straipsniu, 15 straipsnio 1 dalimi ir 17 straipsnio 8 dalimi ir pažymėjo, kad Komisija neturi teisės keisti įstatymų leidėjo nustatytų reikalavimų, privalo jų laikytis ir nuo jų nenukrypti. Priimant Nutarimą, Komisija būtent ir įgyvendino įstatymų leidėjo nustatytą teisinį režimą. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo minimu Komisijos raštu Energetikos ministerijai ji siekė atkreipti institucijos dėmesį į svarbius Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo klausimus. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo ir siekia įrodyti, kad Komisija privalo nevykdyti specialaus įstatymo reikalavimų. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl Konstitucijoje įtvirtintų principų pažeidimo, atsakovas rėmėsi LRKT nutarimais, priimtais 2002 m sausio 14 d., 2009 m. kovo 2 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d. ir 2010 m. vasario 26 d., bei LVAT praktika administracinėse bylose ir pažymėjo, kad Nutarimas negali prieštarauti teisinės valstybės principui, nes, jį priimdama, Komisija įgyvendino Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas ir negalėjo nukrypti, numatyti kitokio teisinio reguliavimo nei numato minėtas įstatymas, ar išplėsti savo kompetencijos ribų. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo argumentas, jog buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, klaidina teismą, nes, Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje, buvo ir yra įtvirtinti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant valstybės reguliuojamas kainas, todėl pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad Komisija, priimdama Nutarimą, taikys reikalavimus, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose. Pareiškėjas, būdamas atidus ir aktyvus rinkos dalyvis, privalėjo žinoti minėtų teisės aktų nuostatas ir negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad Komisija, priimdama Nutarimą, taikys ir numatys kitus reikalavimus nei numatyta teisės aktuose. Be to, Metodikos nuostatos buvo pakeistos įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą šilumos kainodaroje. Pažymėjo, kad įstatymo įgyvendinantieji teisės aktai negali išplėsti įstatymu nustatyto reguliavimo ar nustatyti naujas, įstatyminio pagrindo neturinčias, normas. Be to, verslo santykių subjektai veikia savo rizika ir turi būti ganėtinai apdairūs, jiems taikomi griežtesni atsakomybės kriterijai. Pareiškėjas, ne vienerius metus veikiantis juridinis asmuo, turėtų būti gerai susipažinęs su jo veiklą reguliuojančiais teisės aktais bei jų nesilaikymo pasekmėmis. Pažymėjo, kad pareiškėjo skunde keliamas konstitucinio nuosavybės neliečiamumo principo užtikrinimo klausimas nėra nagrinėtinas šios bylos kontekste, nes nepateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad skundžiamo Nutarimo priėmimu yra pažeidžiamos įstatymų nuostatas.

17Trečiasis suinteresuotas asmuo Druskininkų savivaldybė pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 84?86), kuriuo teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18Atsiliepimą grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip atsakovas. Papildomai nurodė, kad Komisijos Nutarimas yra teisėtas, nes atitinka Komisijos diskrecijos teises ir buvo priimtas, įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas. Taip pat pažymėjo, kad visos pareiškėjo atliktos investicijos į šilumos punktų įrengimą buvo atliktos pareiškėjo iniciatyva. Siekdamas vykdyti ir plėsti šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros veiklą, pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros sutartyse su vartotojais (toliau – ir Sutartys), pareiškėjas įsipareigojo per atitinkamą laiką nuo šių sutarčių pasirašymo įrengti naujus šilumos punktus. Sutartys parengtos paties pareiškėjo. Atkreipė dėmesį, kad Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje numatytas draudimas netaikomas prižiūrint daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemas pastatuose, esančiuose gyvenamojoje vietovėje, kurioje, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, gyvena mažiau negu 50 000 gyventojų, jeigu savivaldybės taryba nenusprendžia kitaip. Kadangi Druskininkų savivaldybės taryba nėra priėmusi draudimo pareiškėjui, kaip šilumos tiekėjui, vykdyti šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros veiklą, pareiškėjas ir po skundžiamų nutarimų priėmimo išliko prižiūrėtoju daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, su kurių gyventojais yra sudarytos Sutartys. Nurodė, kad Komisijos priimtas Nutarimas neturėjo įtakos šilumos punktų nuosavybės teisės subjektui. Pareiškėjo įrengti šilumos punktai ir po Nutarimo priėmimo išlieka jo nuosavybe, todėl teiginiai, kad Nutarimas prieštarauja konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui, yra neteisingi. Taip pat pastebėjo, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde iš esmės skundžia ne Komisijos ar Druskininkų savivaldybės priimtų sprendimų neatitikimą teisės aktams, ką vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis ir privalėtų daryti, bet Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymą. Darė išvadą, kad Komisijos Nutarimas bei Druskininkų savivaldybės sprendimas neprieštarauja teisės aktų nuostatoms reglamentuojančioms šilumos kainos nustatymą ir todėl yra teisėti.

19Trečiasis suinteresuotas asmuo Marijampolės savivaldybė pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 89?92), kuriuo teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20Atsiliepimą grindė iš esmės tokiais pačiais argumentais kaip atsakovas. Taip pat nurodė, kad visos pareiškėjo atliktos investicijos į šilumos punktų įrengimą atliktos pareiškėjo iniciatyva. Atsižvelgdamas į Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnį, darė išvadą, kad pareiškėjas ir po Nutarimo priėmimo išlieka prižiūrėtoju daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, su kurių gyventojais sudarytos sutartys. Papildomai paaiškino, kad Metodikos pakeitimai nesukelia savivaldybių taryboms pareigos perskaičiuoti daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros maksimalių tarifų ar kitaip keisti galiojančius sprendimus. Nurodė, kad priežiūros maksimalūs tarifai gali būti keičiami bendra tvarka. Teigė, kad Komisijos Nutarimas nedarė įtakos šilumos punktų nuosavybės teisės subjektui, pareiškėjo įrengti punktai išlieka pareiškėjo nuosavybe, todėl teiginiai, kad sprendimas prieštarauja konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui, neatitinka tikrovės. Teigė, kad Nutarimas neprieštarauja teisės aktų, reglamentuojančių šilumos kainų nustatymą, nuostatoms, todėl yra teisėtas.

21Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 97), kuriuo teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22Atsiliepime teigė, kad Lietuvos Respublika yra socialinė valstybė, todėl, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsniu, Komisija turėjo teisę priimti ginčijamą Nutarimą. Taip pat paaiškino, kad pareiškėjo įrengti šilumos punktai ir po Nutarimo priėmimo išlieka pareiškėjo nuosavybe, todėl pareiškėjo teiginiai, jog Komisijos nutarimas prieštarauja konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui, yra nepagrįsti.

23II.

24Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu (b. l. 128?140) pareiškėjo skundą atmetė.

25Teismas sprendime pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo Nutarimo 2, 4, ir 5 punktų atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams, taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 89 straipsnio nustatytų pagrindų, dėl kurių minėti Nutarimo punktai turėtų būti panaikinti. Teismas atkreipė dėmesį, kad Komisijos Nutarimas yra individualaus pobūdžio administracinis teisės aktas, todėl negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams, tame tarpe ir Šilumos ūkio įstatymui. Teismas rėmėsi Nutarimo priėmimo metu galiojusių Šilumos ūkio įstatymo ir Energetikos įstatymo nuostatomis ir sistemiškai aiškinęs šių įstatymų nuostatas, padarė išvadą, kad Šilumos ūkio įstatymas Energetikos įstatymo atžvilgiu yra specialusis šilumos ūkio sektorių reglamentuojantis teisės aktas, todėl Energetikos įstatyme įtvirtintos bendrosios šilumos ūkio sektorių reglamentuojančios teisės normos taikytinos tiek, kiek šilumos ūkio sektoriuje susiklostančių santykių nereglamentuoja Šilumos ūkio įstatymas. Įvertinusi Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies ir 17 straipsnio 8 dalies 6 punkto nuostatas, teisėjų kolegija, konstatavo, kad jose įtvirtintos bendros taisyklės, kurios taikytinos nustatant valstybės reguliuojamas kainas tiek, kiek neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo nuostatoms. Todėl, Komisija atlikdama Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. T1-141, Marijampolės savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 1-267 ir Palangos miesto savivaldybės tarybos 2011m. spalio 27 d. sprendimu Nr. T2-196 nustatytų kainų teisėtumo kontrolės funkciją, pagrįstai vertino minėtų sprendimų atitiktį Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatoms, reglamentuojančioms šilumos ar karšto vandens kainų nustatymo kriterijus.

26Remdamasis Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 5 dalimi, pažymėjo, kad šilumos ir karšto vandens kainos negali būti diferencijuojamos pagal šilumos punktų nuosavybę. Nagrinėjamu atveju UAB „Litesko“ šilumos kainų dedamosios buvo nustatytos minėtais savivaldybių tarybų sprendimais. Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl tų aplinkybių, kad minėtais savivaldybių tarybų sprendimais Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatos buvo įgyvendintos tinkamai.

27Vertindama pareiškėjo argumentus, kad Komisija, atlikdama Metodikos pakeitimus, nenurodė tvarkos, kokiu būdu šilumos punktų investicijos turėtų atsipirkti, teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, savo veikloje, be kita ko, privalo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintu įstatymo viršenybės principu. Todėl, Komisija, įgyvendindama Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalyje nustatytas kainų kontrolės funkcijas, privalėjo vadovautis Šilumos ūkio įstatymo ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatomis. Nurodytos įstatymo nuostatos įpareigoja savivaldybes ir Komisiją laikytis minėtuose įstatymuose suformuluotų šilumos kainų dedamųjų nustatymo kriterijų, kurių taikymas yra būtinas, atsižvelgiant į valstybės saugomus šilumos energijos vartotojų interesus bei derinant šiuos interesus su šilumos tiekėjų strateginiais interesais. Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, kad pareiškėjo skundo motyvai, jog Komisijos Nutarimo 2, 4 ir 5 punktai pažeidžia Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies ir 17 straipsnio 8 dalies 6 punkto nuostatas, yra grindžiami subjektyviu teisės aiškinimu, nepagrįsti ir atmestini.

28Vertindamas pareiškėjo motyvus, kad Nutarimo 2, 4 ir 5 punktais pažeidžiami Konstitucijos preambulėje įtvirtinti teisinės valstybės ir nuosavybės neliečiamumo principai, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimu, pažymėjo, jog ūkinės veiklos specifika, įvairumas, dinamiškumas suponuoja tai, kad konkrečių santykių tam tikroje srityje reguliavimas nebūtinai turi būti visą laiką vienodas, t. y. jis gali kisti. Tai inter alia taikytina ir vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykių reguliavimui, kuris gali kisti, o tam tikrais atvejais turi būti keičiamas. Taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais priimtais 2000 m. spalio 18 d., 2003 k. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d. ir 2008 m. kovo 5 d. Pažymėjo, kad po Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo pareiškėjo į šilumos punktų modernizavimą ar įrengimą padarytos investicijos nebuvo jokiu būdu nusavintos ir yra pareiškėjos nuosavybė. Teismas taip pat rėmėsi Šilumos įstatymo 24 straipsnio 1, 2 dalimis ir konstatavo, kad pareiškėjui ir daugiabučio namo butų ir patalpų savininkams sutarus dėl pareiškėjui priklausančių šilumos punktų įsigijimo, padarytos realios ir pagrįstos investicijos, įvertinus kitus finansinius kriterijus (nusidėvėjimą ar pan.), šalių sutarimu gali būti įskaitomos į šių punktų vertę. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas šilumos ūkyje veikia ne vienerius metus, todėl, atlikdamas investicijas į šilumos punktų įrenginius, turėjo veikti apdairiai ir rūpestingai, bei numatyti šią teisinę situaciją.

29Išnagrinėjus bei įvertinus visus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija nusprendė, kad Komisijos Nutarimas toje dalyje, kurioje Nutarimo 2, 4 ir 5 punktais buvo pripažinta, jog Druskininkų savivaldybės tarybos 2011m. spalio 28 d. Nr. T1-141, Marijampolės savivaldybės tarybos 2011m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 1-267 ir Palangos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. T2-196 šilumos kainų dedamosios nustatytos be pažeidimų, pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimas panaikinti Nutarimo 2, 4 ir 5 punktus yra atmestinas.

30III.

31Pareiškėjas pareikė apeliacinį skundą (b. l. 146-155), kuriuo prašo panaikinti 2012 m. kovo 19 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Pareiškėjas nesutikimą su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:

321. Teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį ir Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį (galiojančios redakcijos 19 straipsnio 2 dalis). Šį argumentą pareiškėjas grindžia tuo, jog priėmus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimą dėl 32 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatų, nustatant, kad į šilumos ir karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, buvo įtvirtinta specifinė šio straipsnio galiojimo sąlyga, t. y. Komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo (2011-11-01) priima šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Tik atlikus šiuos veiksmus, įtvirtintus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje, ima veikti šio įstatymo 8 straipsnio 6 dalis, numatanti, kad kainų diferencijavimas gali būti taikomas tik iki 2011 m. lapkričio 1 d. Pažymi, jog nėra ginčo, kad teisės aktas, kuris išspręstų atliktų investicijų atsipirkimo klausimą vis dar nėra priimtas. Esant tokiai situacijai, teismas privalėjo vertinti Komisijos veiksmus dėl Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo sistemiškai, tačiau priimdamas sprendimą šio įstatymo įgyvendinimo tvarką ignoravo. Nesutikimą su teismo argumentu dėl galimybės sutarti su daugiabučių namų savininkais dėl pareiškėjui priklausančių šilumos punktų įsigijimo, grindžia tuo, kad šilumos punktų įsigijimas yra konkretaus asmens teisė, o ne pareiga. Be to, likutinė šilumos punktų vertė nėra lygi neatsipirkusiai investicijų daliai. Taip pat nurodo, taip užkertama pareiškėjo teisė į investicijų atsipirkimo galimybę, kurią užtikrino iki tol galiojęs teisinis reglamentavimas. Pareiškėjas, remdamasis Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi (galiojančios redakcijos 19 straipsnio 2 dalis), daro išvadą, jog joje nustatoma, kad investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža yra neatsiejamas valstybės reguliuojamos kainos elementas, kuris turi būti įvertinamas, reguliuojant šilumos veiklą. Pažymėjo, kad taip nustatoma įstatymų garantuojama teisė į investicijų grąžą, tačiau nebūtinai detalizuojama, kokioje reguliuojamoje kainoje ar kokia kitokia forma ši grąža pateikiama. Pareiškėjo nuomone, Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymas nebuvo tinkamai įgyvendintas, todėl nėra įvykdyta ir minėtoji sąlyga užtikrinti tokių investicijų atsipirkimą, o kol ji nėra įgyvendinta, Nutarimas laikomas neteisėtu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas teigia, kad teismas sprendime tik teoriškai nurodė, kad vertina aktus sistemiškai, negana to, teismo pateikti minėtos Energetikos įstatymo nuostatos išaiškinimai keliose sprendimo vietose prieštarauja vienas kitam.

332. Pareiškėjo nuomone, teismas nemotyvavo dalies savo išvadų. Pareiškėjas nurodo, kad teismas visiškai nevertino argumentų dėl nuostolių, kuriuos jis patyrė, esant Nutarimui, t. y. neanalizavo faktinės situacijos, susidariusios iki Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo priėmimo ir po jo, nevertino kaip ši situacija kito, pasikeitus reglamentavimui, kokią įtaką tai darė pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Šių aplinkybių analizė būtina siekiant išsiaiškinti ir suvokti Komisijos Nutarimo įtaką pareiškėjo veiklai. Taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai remiasi aplinkybe, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad minėtais savivaldybių tarybų sprendimais Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatos įgyvendintos tinkamai. Toks teiginys prieštarauja rašytiniams įrodymams ir yra visiškai nepagrįstas, nes pareiškėjas jau skunde nurodė, kad su minėtais sprendimais nesutinka ir yra juos apskundęs teismui.

343.Teismo sprendime nurodytas Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalies išaiškinimas ir taikymas prieštarauja Konstitucijai, todėl keltinas šių teisės normų atitikimo Konstitucijai klausimas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismui išaiškinus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo tvarką ir šio įstatymo taikymą taip, kaip nurodyta sprendime, t. y. Komisijai neva formaliai tinkamai vykdžius nurodytus įpareigojimus, susidaro situacija, kai pareiškėjui apribojamos teisės naudotis turtu, kurį jis sukūrė, t. y. apribota teisė susigrąžinti į šilumos punktų įrengimą/renovavimą investuotas lėšas. Remdamasis LRKT nutarimais, priimtais 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 28 d. ir 2000 m. gruodžio 6 d, daro išvadą, kad taikant teisės normas ir/ar numatant, kokiu būdu turi būti įgyvendinamas teisės aktas, šiuo atveju Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymas, taip pat turi būti laikomasi Konstitucijos ir jos principų. Pareiškėjo nuomone, priėmus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymą ir neišsprendus investicijų atsipirkimo klausimo, teisinio tikrumo ir saugumo nebeliko, todėl pareiškėjo teisėti lūkesčiai pažeisti. Pažymėjo, jog iš anksto žinodamas tokius teisinio reguliavimo pasikeitimus, kokie buvo atlikti, tokių investicijų nebūtų vykdęs. Mano, kad turėjo teisę pagrįstai tikėtis, kad pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos, teisinis reguliavimas drastiškai nepasikeis. Pareiškėjas teigia, kad priimtas teisinis reguliavimas veikė atgal, t. y. tų investicijų, kurios jau atliktos, atžvilgiu. Remdamasis LRKT nutarimais, priimtais 2003 m. liepos 4d., 2003 m. gruodžio 3 d., pažymi, kad teismo argumentas, jog po Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo pareiškėjo į šilumos punktų modernizavimą/įrengimą investuotos lėšos nebuvo jokiu būdu nusavintos, yra nepagrįstas, nes naujas reguliavimas paneigė pareiškėjo galimybes atgauti investicijas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas pareiškėjo atžvilgiu atitinka nuosavybės paėmimo sąvoką. Šį argumentą pareiškėjas grindžia UNCTAD atlikta studija dėl Nuosavybės paėmimo tarptautinių investicijų sutartyse, Tarptautinio investicinių ginčų centro sprendimais bylose Tokios tokelės vs. Ukraina Nr. ARB/02/18; Biloune vs. Ghana, Benvenuti & Bonfat v. Congo, Pope & Talbot vs. Canada ir Energetikos chartijos sutartimi, kuri Lietuvai įsigaliojo 1998 m. gruodžio 13 d. Taip pat remiasi LRKT 2005 m. liepos 8 d. nutarimu ir nurodo, kad pareiškėjui ne tik neužtikrintas Energetikos įstatyme įtvirtintas būtinųjų sąnaudų principas, bet kartu apskritai paneigiama pareiškėjo teisė į šių investicijų apsaugą. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas kelia Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalies atitikties Konstitucijai klausimą ir prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti minėtų normų konstitucingumą. Kartu pareiškėjas kelia klausimą dėl šios administracinės bylos sustabdymo iki bus išspręstas konstitucingumo klausimas.

35Atsakovas Komisija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 174?182), kuriuo teismo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

361. Be atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų, atsakovas pateikia papildomus argumentus. Remdamasis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 142 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 86 ir 87 straipsniais ir LVAT praktika, nurodo, kad bylą nagrinėjančiam teismui nėra nustatyto įpareigojimo visais atvejais pasisakyti dėl visų ginčo šalių pateiktų argumentų, teismui suteikiama diskrecija spręsti, kuriuos šalių pateiktus argumentus ir informaciją pripažinti svarbiais, tiriant bylos medžiagą, ir kuriais jų remtis, grindžiant teismo sprendimą. Teismas turi pareigą pasisakyti tik dėl tų teiginių, kuriais remiantis priimamas ir argumentuojamas bylos sprendimas, o ne dėl absoliučiai visų pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų.

372. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo nurodytą LVAT praktiką taikyti šioje byloje būtų nekorektiška, nes ji formuojama administracinių pažeidimų bylose asmenų, traukiamų administracinėn atsakomybėn, atžvilgiu.

383. Dėl apreiškėjo teiginio, jog sprendime netinkamai aiškinta Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalis, paaiškino, kad teismas sprendime šią nuostatą aiškino tinkamai, be to, pats pareiškėjas sutinka, kad nei Komisija, nei savivaldybės neturėjo teisės pasielgti kitaip ir priimti kitokių sprendimų nei tie, kurie buvo priimti. Atsakovo manymu, teismo išvados, jog pareiškėjo padarytos investicijos nebuvo nusavintos ir, susitarus su daugiabučių namų ir patalpų savininkais, gali būti įskaitomos į šilumos punktų vertę, bei tai, kad Komisija privalėjo laikytis įstatymuose suformuotų šilumos kainų dedamųjų, atsižvelgiant į valstybės saugomus šilumos energijos vartotojų interesus bei derinant šiuos interesus su šilumos tiekėju strateginiais interesais, padarytos pagrįstai.

394. Dėl pareiškėjo teiginio, jog teismo sprendime nurodytas Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalies išaiškinimas ir taikymas prieštarauja Konstitucijai, todėl keltinas šių teisės normų atitikimo Konstitucijai klausimas, be atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. I-1773-624/2012 pagal pareiškėjo UAB „LITESKO“ filialo „Marijampolės šiluma“ skundą Komisijai dėl 2011 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 1-328 „Dėl šilumos kainos dedamųjų nustatymo UAB „LITESKO“ filialui „Marijampolės šiluma“ ir 2011 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. O3-452 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „LITESKO“ filialui „Marijampolės šiluma“ šilumos kainų dedamųjų, kurioje pareiškėjas taip pat akcentavo, kad, priimant šiuos sprendimus, buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir kiti principai, 2012 m. balandžio 2 d. sprendime teismas pažymėjo, kad Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 ir 6 dalys, neprieštarauja pareiškėjo nurodytoms Konstitucijos nuostatoms. Vilniaus apygardos teismas administracinėje byloje I-1904-95/2012 pagal UAB „LITESKO“ filialo „Kelmės šiluma“ skundą Komisijai dėl 2011 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. O3-425 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „LITESKO“ filialui „Kelmės šiluma“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ panaikinimo, kurioje pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl minėtų teisės aktų nuostatų konstitucingumo, tokį prašymą atmetė, pažymėdamas, jog Komisija nepažeidė konstitucinio teisinės valstybės principo, nes ūkinės veiklos specifika suponuoja tai, kad konkrečių santykių tam tikroje srityje reguliavimas gali kisti, tai taikoma ir vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo reguliavimui.

40Trečiasis suinteresuotas asmuo Druskininkų savivaldybė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 168?171), kuriuo teismo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškais, atsiliepime į skundą pateiktiems, argumentais, taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai įvertino visus argumentus ir priežastis.

41Trečiasis suinteresuotas asmuo Marijampolės savivaldybė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 183?185), kuriuo teismo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į skundą.

42Papildomai nurodoma, kad, kaip teisingai pažymėta sprendime, viešojo administravimo subjektų įgaliojimai turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Kadangi Komisijos Nutarimas priimtas, įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas, jis neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktų, reglamentuojančių šilumos kainos nustatymą, nuostatoms ir yra teisėtas. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su teismo išvadomis, kad pareiškėjo investicijos nebuvo nusavintos ir kad atsižvelgiant į tai, jog šilumos ūkyje veikia ne vienus metus, pareiškėjas turėjo veikti apdairiai, rūpestingai ir numatyti šią teisinę situaciją.

43Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 186), kuriuo teismo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

44Pažymi, kad teismo sprendimas yra teisingas ir motyvuotas. Taip pat, remdamasis LRKT 2005 m. gegužės 13 d. nutarimu, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, jog ūkinės veiklos laisvės principas nėra absoliutus; Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, jog ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja ne tik valstybės teisę, bet ir pareigą teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą. Remdamasis Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymu, taip pat pažymi, kad vartotojų teisės turi būti ginamos prioritetiškai.

45Teisėjų kolegija

konstatuoja:

46IV.

47Apeliacinis skundas atmestinas.

48Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Komisijos Nutarimo, kuriuo konstatuota, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų priimti sprendimai, kuriais iš šilumos kainų dedamųjų pašalintos šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos, kitaip sakant, pareiškėjo atliktų investicijų atsipirkimas, priimti be pažeidimų. Todėl siekiant teisingai išspręsti bylą, būtina įvertinti, ar Nutarimas priimtas teisėtai ir ar nėra pagrindo jį naikinti.

49Pareiškėjas ginčydamas Nutarimo pagrįstumą argumentuoja tuo, jog Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymu pakeitus Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 ir 3 dalis, šis pakeitimas yra susietas su specifine jo galiojimo sąlyga, t. y. Komisija iki Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. lapkričio 1 d.) turi priimti šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus, ir tik juos priėmus, ima veikti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalis, numatanti, kad kainų diferencijavimas taikomas iki 2011 m. lapkričio 1 d. Kadangi minėti reikalingi teisės aktai nėra priimti, pareiškėjo nuomone, minėta įstatymo nuostata neįsigaliojo, todėl diferencijavimas turi būti taikomas toliau, t.y. ir po 2011 m. lapkričio 1 d. Siekiant įvertinti šį pareiškėjo argumentą, reikalinga išanalizuoti pakeistas Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymu pakeisto Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 ir 3 dalis ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo 8 straipsnį, numatantį Šilumos ūkio įstatymo pakeitimų įgyvendinimo tvarką.

50Taigi, Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymu Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis pakeista išdėstant ją taip: Šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Apyvartinių taršos leidimų prekybos pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Šilumos kainų nustatymo metodikoje nustatyta tvarka. To paties straipsnio 3 dalis išdėstyta taip: Šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, gali būti diferencijuojamos pagal šilumos tiekimo sistemas, vartotojų grupes, šilumos pirkimo-pardavimo vietą, tiekimo-vartojimo ribą, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus. Diferencijuojant kainas, kryžminis subsidijavimas tarp vartotojų grupių yra draudžiamas.

51Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2011 m. lapkričio 1 d. To paties straipsnio 3 dalis numato, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus, o 6 dalis ? Šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d. Šilumos ir karšto vandens kainos, kurios nediferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę ir į kurias yra įtrauktos šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudos (amortizaciniai atskaitymai), kiekvienoje savivaldybėje gali būti taikomos iki šio straipsnio 5 dalies nuostatų įgyvendinimo toje savivaldybėje. Atitinkamai to paties straipsnio 5 dalyje numatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, savivaldybių tarybos ir šilumos tiekimo įmonės, kurioms dar nebuvo (nėra) nustatytos diferencijuotos šilumos ir karšto vandens kainos, naujas šilumos ir karšto vandens kainas, atitinkančias šio įstatymo nuostatas, patvirtina per tris mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo.

52Atlikusi lingvistinę ir sisteminę nurodytų teisės normų analizę, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta Šilumos ūkio įstatymo pakeitimų įsigaliojimo data – 2011 lapkričio 1 d., atitinkamai tik iki šios datos gali būti taikomas šilumos ir karšto vandens kainų diferencijavimas, atsižvelgiant į šilumos punktų nuosavybę (Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalis). Pabrėžtina, kad šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalis negali būti vertinama kaip 8 straipsnio 1 ir 3 dalies galiojimo pradžios sąlyga. Šioje normoje įstatymų leidėjas, darydamas išimtį dėl Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo datos ir nuo jos atsirandančių pareigų, įpareigoja Vyriausybę ar jos įgaliotą instituciją ir Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją dar iki Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, priimti šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, savo veikloje, be kita ko, privalantis vadovautis Viešojo administravimo statymo 3 straipsnyje įtvirtintu įstatymo viršenybės principu ir įgyvendindamas Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalyje nustatytas kainų kontrolės funkcijas, privalėjo vadovautis Šilumos ūkio įstatymo ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatomis.

53Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas Šilumos kainų nustatymo metodiką nustatyti pavedė Komisijai, pakitus teisiniam reglamentavimui, t. y. priėmus aptariamus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimus, Komisija privalėjo atitinkamai pakeisti ir Metodiką. Todėl 2011 m. spalio 26 d. Komisijos nutarimas Nr. O3-325 „Dėl Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“ pakeitimo“, įsigaliojęs 2011 m. spalio 30 d., kuriuo pakeistas Metodikos 64 punktas (išdėstant jį taip: šilumos kainų dedamosios grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos gamybos (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros (eksploatacijos) ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusijusios su šilumos tiekimo veikla, negali būti įtraukiamos į šilumos kainų dedamąsias. Į šilumos kainų dedamąsias negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Būtinosiomis sąnaudomis nepripažįstamos tos nuomos ar koncesijos sutarties sumos, kurios nebūtų susidariusios, jei šilumos tiekimo veiklą vykdytų turto savininkas), laikytinas teisėtu ir sukeliančiu teisines pasekmes. Atitinkamai dėl šios priežasties, vadovaujantis pakeistomis Šilumos ūkio įstatymo ir Metodikos nuostatomis, trečiųjų suinteresuotų asmenų Druskininkų, Marijampolės ir Palangos miesto savivaldybių tarybų priimti sprendimai (Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. T1-141 „Dėl UAB „LITESKO“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai teikiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“, Marijampolės savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 1-267 „Dėl Marijampolės savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 1-987 „Dėl UAB „LITESKO“ filialo „Marijampolės šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ pakeitimo; Palangos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. T2-196 „Dėl tarybos 2009 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. T2-247 pakeitimo“), kuriais šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos pašalintos iš šilumos kainų dedamųjų, yra teisėti ir pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, teisėtu ir pagrįstu pripažintinas ir skundžiamas Komisijos Nutarimas, kuriuo minėti trečiųjų suinteresuotų asmenų Druskininkų, Marijampolės ir Palangos miesto savivaldybių tarybų priimti sprendimai, pripažinti priimtais be trūkumų.

54Atsakant į apeliaciniame skunde pateiktą argumentą dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies (galiojančios redakcijos 19 straipsnio 2 dalis) taikymo ir aiškinimo bei nesutikimą su teismo argumentu dėl galimybės susitarti su daugiabučių namų savininkais dėl pareiškėjui priklausančių šilumos punktų įsigijimo, pabrėžtina, jog nuostata, buvusi įtvirtinta ankstesnėje Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje, kito, ir šiuo metu galiojančios Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalis išdėstyta taip: nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos energijos išteklių gavybos, energijos gamybos, pirkimo, perdavimo, skirstymo, tiekimo ir šio įstatymo 8 straipsnio 15 dalyje numatytos išlaidos, įvertinta protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža, taip pat gali būti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrą ir energijos efektyvumą, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą (Energetikos įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2012 m. sausio 1 d., 15 straipsnio 2 dalis numatė ? nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma). Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis jau aptarta Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija pažymi, jog Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir atsakovas Komisija turi pareigą priimti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimui reikalingus teisės aktus, kuriuose, be kita ko, turi būti numatyta atlyginimo (kompensavimo) už šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas, teisėtų ir pagrįstų investicijų atsipirkimo tvarka. Jei nurodytos institucijos minėtos pareigos neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, neužtikrinant tinkamo atlyginimo už teisėtas ir pagrįstas šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas, pareiškėjas turi teisę į dėl tokių veiksmų ar neveikimo patirtų nuostolių atlyginimą. Tačiau tai, kad Komisija tokių teisės aktų iki šiol nepriėmė, nesuponuoja Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimų negaliojimo bei remiantis Šilumos ūkio įstatymo pakeitimais pakeistos Metodikos ir minėtų trečiųjų asmenų savivaldybių tarybų priimtų sprendimų neteisėtumo.

55Dėl atsakovo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo dalies savo išdavų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, į šiuo aspektu aktualias ABTĮ nuostatas ir teismų praktiką. ABTĮ 86 straipsnis, nustatantis reikalavimus teismo sprendimui, numato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas turi įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi teismo sprendimas turi būti motyvuotas, nes priešingu atveju bus pagrindas jį pripažinti negaliojančiu (ABTĮ 142 str. 2 d. 4 p.). 2006 m. sausio 16 d. nutarime LR Konstitucinis teismas taip pat yra konstatavęs, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėta, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, jog teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija. Tačiau atsižvelgiant į racionalaus argumentavimo reikalavimą, svarbu akcentuoti ir tai, jog argumentavimas turi būti pakankamas, arba, kaip savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr. pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir pirmosios instancijos teismo sprendimu, daro išvadą, jog į pagrindinius pareiškėjo argumentus atsakyta, išvados darytos atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir nustatytas aplinkybes, teismo sprendimas pagrįstas, pakankamai motyvuotas, nuoseklus, išsamus, todėl pareiškėjo prašymas dėl šio sprendimo naikinimo atmestinas.

56Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat kelia Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalies konstitucingumo klausimą ir prašo dėl jo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Atsakant į šį prašymą, pažymėtina, jog Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą išsprendimui administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 99 str. 3 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus atsakovo pareikštus pagrindinius reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011). Atsižvelgiant į nurodytą įstatyminį reglamentavimą, teismų praktiką ir į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai šią administracinę bylą, nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų įstatymų dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pasinaudodama minėta diskrecijos teise, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmeta.

57Remiantis tuo kas išdėstyta, bei vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestinas kaip nepagrįstas.

58Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

59Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

60pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LITESKO“ apeliacinį skundą atmesti.

61Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

62Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,... 3. dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Karoliui Kačerauskui,... 4. atsakovo atstovui P. K.,... 5. trečiojo suinteresuoto asmens Druskininkų savivaldybės atstovui 6. trečiojo suinteresuoto asmens Marijampolės savivaldybės atstovei 7. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 8. Teisėjų kolegija... 9. I.... 10. Pareiškėjas UAB „LITESKO“ skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į Vilniaus... 11. 1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau... 12. 2) įpareigoti Komisiją įvertinti ir numatyti UAB „LITESKO“ nustatomose... 13. Taip pat prašė sustabdyti šią administracinę bylą, kol bus išnagrinėtos... 14. Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad nuo 2001 metų į... 15. Atsakovas Komisija pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 68?75), kuriuo... 16. Atsakovas rėmėsi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 4 dalimi ir nurodė,... 17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Druskininkų savivaldybė pateikė atsiliepimą... 18. Atsiliepimą grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip atsakovas.... 19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Marijampolės savivaldybė pateikė... 20. Atsiliepimą grindė iš esmės tokiais pačiais argumentais kaip atsakovas.... 21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybė pateikė... 22. Atsiliepime teigė, kad Lietuvos Respublika yra socialinė valstybė, todėl,... 23. II.... 24. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu (b. l.... 25. Teismas sprendime pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimų... 26. Remdamasis Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi ir Šilumos ūkio... 27. Vertindama pareiškėjo argumentus, kad Komisija, atlikdama Metodikos... 28. Vertindamas pareiškėjo motyvus, kad Nutarimo 2, 4 ir 5 punktais pažeidžiami... 29. Išnagrinėjus bei įvertinus visus byloje esančius įrodymus, teisėjų... 30. III.... 31. Pareiškėjas pareikė apeliacinį skundą (b. l. 146-155), kuriuo prašo... 32. 1. Teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino Šilumos ūkio įstatymo... 33. 2. Pareiškėjo nuomone, teismas nemotyvavo dalies savo išvadų. Pareiškėjas... 34. 3.Teismo sprendime nurodytas Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies ir... 35. Atsakovas Komisija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l.... 36. 1. Be atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų, atsakovas pateikia... 37. 2. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo nurodytą LVAT praktiką taikyti šioje... 38. 3. Dėl apreiškėjo teiginio, jog sprendime netinkamai aiškinta Energetikos... 39. 4. Dėl pareiškėjo teiginio, jog teismo sprendime nurodytas Šilumos ūkio... 40. Trečiasis suinteresuotas asmuo Druskininkų savivaldybė pateikė atsiliepimą... 41. Trečiasis suinteresuotas asmuo Marijampolės savivaldybė pateikė... 42. Papildomai nurodoma, kad, kaip teisingai pažymėta sprendime, viešojo... 43. Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybė pateikė... 44. Pažymi, kad teismo sprendimas yra teisingas ir motyvuotas. Taip pat,... 45. Teisėjų kolegija... 46. IV.... 47. Apeliacinis skundas atmestinas.... 48. Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Komisijos Nutarimo, kuriuo konstatuota, jog... 49. Pareiškėjas ginčydamas Nutarimo pagrįstumą argumentuoja tuo, jog Šilumos... 50. Taigi, Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymu Šilumos ūkio įstatymo 32... 51. Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta,... 52. Atlikusi lingvistinę ir sisteminę nurodytų teisės normų analizę,... 53. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas Šilumos kainų nustatymo... 54. Atsakant į apeliaciniame skunde pateiktą argumentą dėl pirmosios... 55. Dėl atsakovo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo dalies... 56. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat kelia Šilumos ūkio įstatymo 32... 57. Remiantis tuo kas išdėstyta, bei vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi,... 58. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės... 59. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 60. pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LITESKO“ apeliacinį skundą... 61. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą palikti... 62. Nutartis neskundžiama....