Byla 2-303/2007

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno ir Vinco Versecko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės „Rytų skirstomieji tinklai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-1736-54/2007 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Siemens“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Rytų skirstomieji tinklai“ dėl atsakovo vykdomo Utenos miesto 10 kV skirstomojo punkto SP-1 įrangos pirkimo skelbiamų derybų būdu patikslintų derybų sąlygų 4.2.16 ir 4.3.15 p. pripažinimo neteisėtais

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Nustatė

3Ieškovas UAB „Siemens“ kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė pripažinti neteisėtais atsakovo AB „Rytų skirstomieji tinklai“ kvietimo pateikti paraiškas su kvalifikaciją patvirtinančiais dokumentais Utenos miesto 10 kV skirstomojo punkto SP-1 įrangos pirkimui skelbiamų derybų būdu sąlygų 4.2.16 ir 4.3.15 p. bei įpareigoti atsakovą nustatyti naują terminą, per kurį tiekėjai galėtų pateikti paraiškas su kvalifikaciją patvirtinančiais dokumentais Utenos miesto 10 kV skirstomojo punkto SP-1 įrangos pirkimui skelbiamų derybų būdu; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sustabdyti atsakovo vykdomą Utenos miesto 10 kV skirstomojo punkto SP-1 įrangos pirkimą skelbiamų derybų būdu (pirkimo Nr. 48694) ir uždrausti atsakovui atlikti bet kokius su pirkimu susijusius veiksmus, tame tarpe derėtis dėl sutarties sąlygų ir sudaryti sutartį dėl Utenos miesto 10 kV skirstomojo punkto SP-1 įrangos pirkimo. Nurodė, kad teismui nusprendus tenkinti ieškovo reikalavimus po to, kai bus atliktos pirkimo procedūros ir sudaryta atitinkama Utenos miesto 10 kV skirstomojo punkto SP-1 įrangos pirkimo sutartis, iškiltų restitucijos taikymo klausimas, kas pasunkintų ar netgi padarytų neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą. Atsakovui sudarius viešojo pirkimo sutartį, ginčas dėl derybų sąlygų 4.2.16 ir 4.3.15 p. teisėtumo neteks savo teisinės reikšmės.

4Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 20 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino. Įpareigojo atsakovą AB „Rytų skirstomieji tinklai“ sustabdyti pirkimo procedūras, t. y. atlikti bet kokius su pirkimu susijusius veiksmus, tame tarpe derėtis dėl sutarties sąlygų ir sudaryti sutartį dėl Utenos miesto 10 kV skirstomojo punkto SP-1 įrangos pirkimo. Teismas nurodė, kad CPK 144 straipsnis numato, kad teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Viešųjų pirkimų įstatymo 122 straipsnio trečioji dalis numato galimybę stabdyti viešo pirkimo procedūras, o šio įstatymo 7 straipsnio antrosios dalies 1 punktas teigia, kad pirkimas pasibaigia, kai sudaroma pirkimo sutartis arba nustatomas projekto konkurso laimėtojas, kuris nekviečiamas tolesnėms pirkimo procedūroms. Taigi sudarius pirkimo sutartį viešasis konkursas laikomas pasibaigusiu ir laikinosios priemonės praranda savo preliminarų pobūdį. Teismui patenkinus ieškovo reikalavimus, sunku būtų grąžinti šalis į pradinę padėtį, nes pirkimo procedūra gali būti baigta sudarius pirkimo sutartį, taigi teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos nepranešus atsakovui AB „Rytų skirstomieji tinklai“, nes yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 str. 1 d.).

5Atskiruoju skundu atsakovas AB ,,Rytų skirstomieji tinklai“ prašo šią teismo nutartį panaikinti kaip nepagrįstą ir pažeidžiančią viešą interesą, ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą apeliantas grindžia šiais motyvais:

  1. Teismas neatsižvelgė į aplinkybė, kad miesto 10 kV skirstomojo punkto SP-1 įrangos pirkimo procedūrų sustabdymas sukeltų neigiamų pasekmių elektros tiekimo sutrikimo likvidavimui, dėl ko nukentėtų elektros energijos vartotojai. Kuo greitesnis įrangos įdiegimo užbaigimas atitinka ne tik apelianto, bet ir visų elektros energijos vartotojų, t. y. viešąjį interesą.
  2. Teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir nepranešdamas apie tai atsakovui (CPK 148 str. 1 d.), nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ar padarys jų taikymą neįmanomu. Priešingai, kartu su ieškiniu pateiktas priedas Nr. 6 (AB Rytų skirstomųjų tinklų 2007 m. kovo 9 d. rašas Nr. 1520-468), kuriame nurodoma, kad pratęsiamas paraiškų su kvalifikaciniais dokumentais teikimas, patvirtina, kad nėra realios grėsmės, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.
  3. Teismas pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo ir proporcingumo principus (CPK 17 str., 145 str. 2 d.), nes nesigilino, kokias pasekmes tokios laikinosios apsaugos priemonės sukels atsakovui bei neįvertino nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 str. 1 d.), t. y. nutartyje nenurodė, ar ieškovas bus finansiškai pajėgus atlyginti galimus nuostolius.

6Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB ,,Siemens“ prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas neįrodė savo teiginių, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių nukentės viešasis interesas. Taip pat nurodė, kad teismas pagrįstai pasinaudojo CPK 148 straipsnio pirmosios dalies nuostatomis ir pasinaudojo teise pačiam teismui spręsti, ar nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslinčiau praneši atsakovui, ar nagrinėti jam nepranešus. Ieškovo nuomone, atsakovo nuostolių atsiradimas nagrinėjamu atveju nėra akivaizdus, o byloje nėra jokių įrodymų apie jų tikimybę, pobūdį, dydį ir pan.

7Atskirasis skundas atmestinas.

8Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti materialinių teisių gynybą. Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo teisėtumo kriterijus yra nurodytas CPK 144 straipsnyje, kurio pirmoji dalis nustato, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas yra nustatytas CPK 145 straipsnyje. Šio straipsnio pirmosios dalies 6 punkte yra numatyta laikinoji apsaugos priemonė – draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų, o 13 punktas numato, kad teismas gali imtis ir tokių laikinųjų apsaugos priemonių, kurios numatytos kituose įstatymuose ir kurių nesiėmus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškininiais reikalavimais (CPK 145 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių yra kilęs dėl viešojo pirkimo. Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 122 straipsnio trečioji dalis nustato, kad teismas taiko viešojo pirkimo procedūrų sustabdymą, vadovaudamasis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas turi parinkti tokią laikinąją apsaugos priemonę ar kelias priemones, kurios maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir minimaliai ribotų atsakovo interesus, veiklą, neviršytų pareikštų ieškinio reikalavimų sumos (CPK 145 str. 2 d.). Pagal VPĮ 7 straipsnio antrosios dalies 1 punktą, viešasis pirkimas pasibaigia, kai sudaroma pirkimo sutartis (preliminarioji sutartis). Pasibaigus viešojo pirkimo procedūroms, išnyksta teisinis pagrindas taikyti priemonę, numatytą VPĮ 122 straipsnio trečiojoje dalyje, - pirkimo procedūrų sustabdymą. Dėl to teismas pagrįstai sustabdė ginčo konkurso procedūras, konstatavęs, jog, nesustabdžius konkurso procedūrų, atsakovas turėtų galimybę užbaigti viešo pirkimo procedūrą. O užbaigus viešojo pirkimo procedūrą, kaip minėta, išnyktų pagrindas taikyti laikinąją apsaugos priemonę, o būsimo teismo sprendimo įvykdymas nebūtų užtikintas.

9Neturi pagrindo apelianto argumentai dėl viešo intereso pažeidimo. Pagal bylos duomenis elektros energijos teikimas Utenos regionui dėl to, jog ginčo konkurso procedūros sustabdytos, nėra nutrauktas, o vartotojų interesai, susiję su elektros energijos tiekimu, taip pat negali būti laikomi pažeisti, kadangi byloje nėra duomenų, jog dėl ginčo konkurso sustabdymo padaugėjo ar padaugės gedimų elektros tinkluose (CPK 178 str.). Kartu atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas, būdamas atsakingas už elektros energijos tiekimą, iki ginčo konkurso ir jo vykdymo metu sistemos gedimus šalindavo įprastomis priemonėmis, ką turi teisę ir netgi pareigą daryti pagal Elektros energetikos įstatymą. Be to, apelianto pateikiami duomenys, jog ginčo konkursu siekiama nupirkti tam tikrą įrangą, kurios pagalba prijungti Utenos skyriaus transformatorių pastotes ir skirstomuosius punktus prie SCADA sistemų, kas leistų išvengti ir operatyviau reaguoti į Utenoje pasitaikančius elektros tinklų gedimus, nepaneigia teismo nutarties išvadų ir motyvų bei nepatvirtina apelianto motyvo dėl viešo intereso pažeidimo. Prijungimas prie SCADA sistemos pagal paties atsakovo pateiktus duomenis turi įvykdyti iki 2010 metų. Taigi, išnagrinėjus bylą iš esmės, atsakovas laiku spės užbaigti viešojo pirkimo procedūras ir planuotą sistemų sujungimą.

10Nepagrįstas apelianto argumentas, jog teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesivadovavo proceso šalių lygiateisiškumo, taikomų priemonių proporcingumo siekiamiems tikslams principais. Pažymėtina, kad vadovaujantis nurodytais principais, apeliantas, ieškovui paprašius pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi teisę motyvuotai prašyti teismo pritaikyti jo nuostolių, galinčių atsirasti dėl šių priemonių pritaikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 147 str.), o teismui atsisakius pritaikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą ir teismo sprendimu atmetus ieškovo ieškinį, apeliantas turėtų pagrindą kreiptis į teismą su ieškiniu dabartiniams ieškovams dėl nuostolių atlyginimo (CPK 147 str. 3 d.). Be to, apeliantas turi teisę motyvuotai prašyti teismo pakeisti ar panaikinti pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę (CPK 146 str. 1, 2 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad teismas neturėjo pagrindo, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kartu pritaikyti ir atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Pažymėtina, kad CPK 147 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė, o ne pareiga taikyti atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą, ir šia pareiga teismas privalėtų pasinaudoti tik esant byloje duomenims apie galimus atsakovo nuostolius. Be to, pagal CPK 301 straipsnio trečiąją dalį, apeliacinės instancijos nagrinėja atskiruosius skundus dėl neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo nutarčių, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nagrinėti apelianto prašymo dėl jo nuostolių, galinčių atsirasti pritaikius aptartas laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo užtikrinimo, kurio neišnagrinėjo apygardos teismas pirmąja instancija (CPK 147 str. 1 d., 301 str. 2 d.). Apeliantas turi teisę nurodytą prašymą pateikti pirmosios instancijos teismui.

11Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad prevencinė laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis lemia tai, kad jos taikomos operatyviai. Galimybė spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą nepranešant atsakovui yra numatyta įstatymo (CPK 148 str. 1 d.), todėl nepranešimas atsakovui priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių savaime neįrodo šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo.

12Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 338, 329 str.).

13Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

14Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartį.

Proceso dalyviai