Byla A-639-261/2017
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Lietuvos kariuomenei, Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas D. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1-3), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, KAM) Tarnybinio tyrimo komisijos 2012 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. TS-3; 2) įpareigoti atsakovą pareiškėjui išmokėti vienkartinę kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo įstatymų nustatyta tvarka.

6Pažymėjo, kad Krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisija (toliau – Komisija) skundžiamu aktu nusprendė, kad 2001 m. pareiškėjui diagnozuotas klausos nervo pažeidimas nėra susijęs su pareiškėjo tarnyba ar pareigų atlikimu.

7Paaiškino, kad Lietuvos kariuomenėje jis pradėjo tarnauti nuo 1994 m. lapkričio 26 d. Nuo 1997 m. rugsėjo 5 d. iki 1999 m. sausio 17 d. buvo granatsvaidininkas, nuo 2001 m. spalio 10 d. paskirtas į prieštankinės ginkluotės specialisto pareigas, 2004 m. gegužės 3 d. paskirtas į taikytojo pareigas sunkiosios ginkluotės kuopoje 120 mm minosvaidžių būrį ir šias pareigas ėjo iki 2010 m. spalio 19 d. 2003 m. pradžioje jam pasireiškė cypimas ir skausmas ausyje. Šis faktas fiksuotas kario medicininėje knygelėje. Po šio susirgimo nuolat lankydavosi ir lankosi karo ligoninėje. Buvo daug kartų gydomas, bet klausa blogėjo. Nuo 2008 m. vasario 28 d. sveikata dėl klausos dar labiau pablogėjo. Nuo 2011 m. kovo 31 d. ėjo į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją. Tuo metu tarnavo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo Mechanizuotojo pėstininkų bataliono (toliau – ir MPB) Pirmoje mechanizuotoje pėstininkų kuopoje Pirmame pėstininkų būryje Pirmame skyriuje vyr. šauliu. 2011 m. balandžio 7 d. visus dokumentus dėl sveikatos patikrinimo padavė Komisijai. 2011 m. balandžio 8 d. atleistas iš KAM į atsargą.

8Vertino, kad jo sveikatos (klausos) sutrikimas yra tiesiogiai susijęs su pareigų granatsvaidininko, prieštankinės ginkluotės specialisto, taikytojo sunkiosios ginkluotės kuopoje 120 mm minosvaidžių būryje vykdymu. Pažymėjo, kad pradėdamas tarnauti kariuomenėje neturėjo jokių nusiskundimų dėl klausos. Karinės medicininės ekspertizės komisijos 2012 m. vasario 22 d. išvadoje nurodyta, kad aiškių duomenų, jog jam dar 2001 m. atliekant audiogramą diagnozuotas klausos nervo pažeidimas, susijęs su tarnyba, nėra. Konstatavo, kad triukšmas yra viena iš dažniausių klausos nervo pažeidimo priežasčių. Nurodė, kad taip pat negalima atmesti prielaidos, kad klausą sutrikdė kitos priežastys – virusinės infekcijos, tam tikrų antibiotikų vartojimas, galimi kraujo apytakos sutrikimai ir kt. Pažymėjo, kad negalima atmesti prielaidos, kad priimant jį į tarnybą klausos nervas jau buvo pažeistas, nes audiologinis klausos tyrimas pradėtas atlikti nuo 2001 m.

9Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 13-16) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10Paaiškino, kad vien to fakto, jog pareiškėjui aptariamas sveikatos sutrikimas buvo diagnozuotas, t. y. pasireiškė jam tarnaujant profesinėje karo tarnyboje, nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti priežastinį ryšį tarp šios ligos ir pareiškėjo tarnybos. Pažymėjo, kad iš Karinės medicinos ekspertizės komisijos pateiktų 2011 m. lapkričio 22 d. rašto, su kuriuo kartu pateikti 2011 m. lapkričio 16 d. Karinės medicinos ekspertizės komisijos protokolas Nr. 1 bei išrašas iš pareiškėjo kario sveikatos ambulatorinių kortelių, taip pat 2012 m. vasario 22 d. rašto, su kuriuo pateiktas 2012 m. vasario 22 d. protokolas Nr. 2 matyti, kad pareiškėjui klausos nervo pakenkimas pirmą kartą diagnozuotas 2001 m. atliekant karinę medicininę ekspertizę (ekspertizės apžiūros aktas Nr. 744/2001). 2002 m. sausio 14 d. pareiškėjui diagnozuotas abipusis lėtinis klausos nervo pakenkimas. Pažymėjo, kad iš Karo medicinos ekspertizės komisijos pateiktų dokumentų matyti, kad aptariamas sveikatos sutrikimas (liga) iš esmės neturėjo dinamikos (nepasikeitė jos sunkumo laipsnis) ir tai, atsakovo tvirtinimu, paneigia pareiškėjo skundo teiginį, kad pareiškėjo sveikatos būklė nuolat blogėjo. Pažymėjo, kad pareiškėjas, dalyvaudamas pratybose, privalomai naudojo visus reikalavimus ir standartus atitinkančias apsaugos priemones ir jokių nusiskundimų dėl apsaugos neturėjo. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovui išmokėti vienkartinę kompensaciją yra nepagrįstas, nes Komisija šių klausimų nesprendžia. Pareiškėjas šiuo klausimu į atsakovą nesikreipė.

11Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 49-52) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

12Paaiškino, kad aplinkybė, jog po medicininės apžiūros 2011 m. pareiškėjui buvo diagnozuotas minimas sveikatos sutrikimas dar nereiškia, kad jis yra susijęs su tarnyba ar tarnybinių pareigų vykdymu. Nesutiko su pareiškėjo tvirtinimu, kad jo klausa tarnybos eigoje prastėjo. Pažymėjo, kad lyginant audiogramų, atliktų 2001, 2003, 2008 ir 2011 m. duomenis, dinamikos beveik nepastebima. Pažymėjo, kad Komisija rėmėsi kompetentingos medicininės tarnybos specialistų išvadomis, ištyrė ir atskleidė visas faktines aplinkybes, priėmė objektyvų 2012 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. TS-3. Pagrindo pareiškėjo sveikatos sutrikimą sieti su pareiškėjo tiesioginių pareigų vykdymu ir tarnyba ir išmokėti pareiškėjui vienkartinę kompensaciją dėl sveikatos sutrikimo nėra.

13Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo skundo prašė netenkinti.

14Pažymėjo, kad nėra duomenų, jog vien tik šaudymas galėjo turėti įtakos pareiškėjo susirgimui.

15II.

16Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 3 d. sprendimu (IV t., b. l. 81-85) pareiškėjo skundą atmetė.

17Teismas nustatė, kad Komisija 2012 m. birželio 15 d. sprendime Nr. TS-3 (I t., b. l. 5-7) įvertinusi medikų pateiktas išvadas, nusprendė, kad 2001 m. pareiškėjui diagnozuotas klausos nervo pažeidimas nesusijęs su tarnyba ar tarnybinių pareigų atlikimu. Skundžiamame akte pažymėta, kad pareiškėjo, atlikusio Algirdo MPB prieštankinės ginkluotės specialisto, taikytojo, šaulio pareigas, tarnybos sąlygos buvo normalios ir nesiskyrė nuo kitų tas pačias funkcijas atlikusių karių tarnybos sąlygų; pareiškėjas nesiskundė vadovybei dėl tarnybos sąlygų, klausos apsaugos priemonių; kreipimasis į medikus dėl klausos sutrikimo prasilenkia su šaudymo pratybų laiku, t. y. kreiptasi po mėnesio ar vėliau po vykusių šaudymo pratybų; karo ir civilių medikų išrašuose nėra nurodyta, kad nusiskundimų atsirado po šaudymo ar kitų pratybų; audiogramų rodmenys patvirtina, kad klausos sutrikimas nepasunkėjęs. Komisija konstatavo, kad nenustatyta objektyvių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimas – klausos nervo pažeidimas – susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar tarnyba.

18Teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartimi (III t., b. l. 95-98) skyrė kompleksinę komisinę teismo medicininę ekspertizę, ją pavedė atlikti Valstybinei teismo medicinos tarnybai prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ekspertams. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyrius, atlikęs ekspertizę, teismui pateikė Ekspertizės aktą Nr. KMPG 22/13(02) (III t., b. l. 117-121), kuriame teismo medicinos ekspertai, remdamiesi medicininių dokumentų apie pareiškėjo sveikatos būklę duomenimis, davė išvadą, kad: 1. Abejotina, jog pareiškėjo sveikatos – klausos, pakenkimas susijęs su jo tiesioginių pareigų vykdymu, nes pakitimai audiogramose nėra būdingi lėtiniam profesiniam klausos pakenkimui, sukeltam ilgalaikio triukšmo poveikio ir akustinei traumai; 3. Pagal esamus medicininius įrašus, daugiausia duomenų yra už ligą. Abejotina, kad klausos pakenkimas susijęs su jo tiesioginių pareigų vykdymu. Medicininių duomenų apie pareiškėjo genetines ligas nėra, medicininių duomenų apie ototoksinių medikamentų vartojimą nėra. Labiausiai tikėtina, kad neurosensorinio tipo klausos pakenkimą galėjo sąlygoti pareiškėjui dažnai besikartojančios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, gripas; 4. Darbo aplinkoje esantis triukšmas, ypač pertrūkstantis impulsinis, kurio lygis viršija 80 dBA, veikdamas ilgą laiką, gali sukelti abipusį, simetrišką (vienodą abiejose pusėse) neurosensorinį kochlearinį neuritą, ryškiau pakenkdamas klausą > 4 000 Hz dažniuose. Akustinė trauma gali pasireikšti paveikus triukšmui virš 140 dBA. Tokiu atveju būna kondukcinio tipo klausos pakenkimas; 5. Pareiškėjo nusiskundimai klausa nėra būdingi akustinei traumai, kadangi šios traumos atveju būtų aiški, staigi pradžia, susijusi su intensyvaus triukšmo poveikiu, būtų matomi pažeidimai ausyje; 6. Pirmą kartą abipusis lėtinis klausos nervo pakenkimas diagnozuotas 2001 m. kovo 12 d. Tiksliau nustatyti klausos pakenkimo pradžią, nėra galimybės; 8. Moksliniais eksperimentiniais tyrimais yra nustatyta ir įrodyta, jog klausos apsaugos priemonių efektyvumas priklauso nuo jų dėvėjimo laiko būnant triukšme bei jų eksploatacijos laiko ir sąlygų. Klausos apsaugos priemonės turi būti parenkamos atsižvelgiant į darbo aplinkoje esančio triukšmo lygį ir dažnines charakteristikas. Jų apsauginis efektas būna mažesnis nei nurodyta gamintojo, o dėvint papildomą apsaugos priemonę, pastaroji apsauginį efektą, priklausomai nuo dažnių, padidina apie 10 dB. Taigi, vienareikšmiškai atsakyti, ar apsauginis klausos apsaugos priemonių efektas buvo pakankamas, negalima, neturint tikslių darbo aplinkoje buvusių triukšmo lygių; 9. Pagal esamas audiogramas, klausos pakenkimo laipsnis nuo 2001 iki 2011 m. neprogresavo. 10. Pagal visus turimus duomenis, teigti, kad pareiškėjas serga profesine liga, nėra pagrindo. Darbingumo lygio sumažėjimą nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba.

19Teismas 2014 m. kovo 21 d. nutartimi (IV t., b. l. 13-20) skyrė papildomą kompleksinę komisinę teismo medicininę ekspertizę. Ją pavedė atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriui, kuris, atlikęs ekspertizę, teismui pateikė Ekspertizės aktą Nr. EKG 41(145)/15(01) (IV t., b. l. 57-65), kuriame teismo medicinos ekspertai, remdamiesi medicininių dokumentų apie pareiškėjo sveikatos būklę duomenimis, davė išvadą, kad: 1. Objektyvių medicininių duomenų, kurie patvirtintų, kad Pareiškėjo sveikatos – klausos, pakenkimas susijęs tik su jo tiesioginių kario pareigų vykdymu ir tarnyba (šaudymas, instruktoriaus darbas šaudymo metu iš kariuomenės ginklų – minosvaidžių, granatsvaidžių, sunkiųjų, lengvųjų kulkosvaidžių ir t. t), nepakanka; 2. Tyrimui pateiktuose medicinos dokumentuose duomenų, kad pareiškėjas patyrė ūmią akustinę traumą nėra. Lėtinio neurosensorinio prikurtimo priežastimi galėjo būti tiek dažnos viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, gydymas prieštuberkulioziniais vaistais, tiek ir lėtinis triukšmo poveikis ir kitos priežastys (pvz., kraujotakos sutrikimai, akustinė neurinoma); 4. Medicininių duomenų, kad pareiškėjo sveikata – klausa, buvo sutrikusi iki tarnybos krašto apsaugos sistemoje nėra. Klausos susilpnėjimas iki 2-3 m šnabždesiu ir klausos nervų pakenkimas nustatytas tik 2001 m.; 5. Pirmą kartą lėtinis neurosensorinis prikurtimas buvo diagnozuotas (dokumentuotas) 2001 m., tačiau objektyvių medicininių duomenų, kurie įgalintų nustatyti pareiškėjo klausos pakenkimo – klausos nervų lėtinio uždegimo, pradžią ir tikslias priežastis nėra. Nuo 2001 m. medicinos dokumentuose konstatuojami ligos paūmėjimai. Vertinant tolimesnius atliktus audiometrinius tyrimus, žymesnių klausos pokyčių nestebėta; 6. Pareiškėjui akustinės traumos požymių nenustatyta, nes tokios traumos atveju būtų aiški priežastis bei staigi ligos pradžia; 7. Tinkamai naudojamos visus standartus atitinkančias apsaugos priemonės (ausinės PELTOR H61FA bei papildoma apsauga – GREEN DEVIL kaštukai), epizodiškai būnant triukšmingoje aplinkoje, priklausomai nuo triukšmo intensyvumo ir trukmės, nuo garso stiprumo, gali apsaugoti nuo klausos pakenkimo. Tačiau, nesant duomenų apie triukšmo intensyvumą ir trukmę, garso stiprumą, nustatyti, ar tai buvo pakankama apsauga pareiškėjo ausims, negalima.

20Teismas pažymėjo, jog iš teismo medicinos ekspertizės aktų matyti, kad ekspertizes atlikę ekspertai vienareikšmiškai nustatė, kad objektyvių medicininių duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad pareiškėjo sveikatos – klausos – pakenkimas susijęs tik su jo tiesioginių kario pareigų vykdymu ir tarnyba (šaudymas, instruktoriaus darbas šaudymo metu iš kariuomenės ginklų – minosvaidžių, granatsvaidžių sunkiųjų, lengvųjų kulkosvaidžių ir t. t), nepakanka. Pažymėta, kad pareiškėjas savo vadams nesiskundė dėl to, kad pratybų metu jam buvo neišduodamos klausos apsaugos priemonės – ausų kamštukai, ausinės.

21Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo Mechanizuotojo pėstininkų bataliono 2012 m. balandžio 12 d. pažymoje Nr. IS-221(1.17) (I t., b. l. 122) nurodoma, kad pareiškėjas pratybų, naudojant šaunamuosius ginklus ar sprogstamuosius užtaisus, metu buvo aprūpinamas klausos apsaugos priemonėmis PELTOR H61FA, taip pat, kaip papildomą apsaugą karys naudojo klausos apsaugos priemones GREEN DEVIL (kamštukus). 2011 m. rugsėjo 26 d. šio bataliono rašte Nr. IS-500(1.17) (I t., b. l. 146-147) nurodoma, kad kariai visada būdavo aprūpinami ausų kamštukais arba ausinėmis, kuriais privaloma naudotis, kaip to reikalauja pratybų saugaus elgesio taisyklės.

22Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio 8, 9, 10 dalių nuostatomis, teismas sprendė, jog priežastinis ryšys tarp pareiškėjo susirgimo ir tarnybos nenustatytas. Įvertinęs teismo medicinos ekspertizės aktų išvadas, kitą bylos medžiagą, teismas vertino, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimo priežastis nėra sietina su tarnyba ar tarnybinių pareigų atlikimu ir darė išvadą, kad KAM 2012 m. birželio 15 d. Komisijos sprendimas Nr. TS-3 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinimo pagrindų nenustatyta. Nustačius, kad ginčijamas sprendimas teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo atsakovui pareiškėjui išmokėti vienkartinę kompensaciją įstatymų nustatyta tvarka. Skundas atmestas.

23III.

24Pareiškėjas D. A. pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 87-90), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą, panaikinti 2012 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisijos sprendimą Nr. TS-3, nustatyti, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimas susiejęs su jo tiesioginių pareigų vykdymu ir tarnyba bei įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui dėl sveikatos sutrikimo vienkartinę kompensaciją įstatymų nustatyta tvarka.

25Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai įvertino ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus atliktos ekspertizės išvadas.
  2. Ekspertams buvo suformuotas klausimas, kuris skambėjo taip: „Ar D. A., gim. ( - ), sveikatos sutrikimas susiejęs su jo tiesioginiu pareigų vykdymu ir tarnyba (šaudymas, instruktoriaus darbas šaudymo metu iš kariuomenės ginklų - minosvaidžių granatsvaidžų sunkiųjų-lengvųjų kulkosvaidžių ir t. t).“, tačiau nebuvo suabsoliutinto klausimo „Ar D. A. sveikatos – klausos pakenkimas susijęs tik su jo tiesioginių kario pareigų vykdymu ir tarnyba“, todėl teismo ekspertai, neatmesdami tokios galimybės, ir atsakė, kad duomenų, jog D. A. sveikatos – klausos pakenkimas susijęs tik su jo tiesioginių kario pareigų vykdymu ir tarnyba (šaudymas, instruktoriaus darbas šaudymo metu iš kariuomenės ginklų - minosvaidžių, granatsvaidžių, sunkiųjų, lengvųjų kulkosvaidžių ir t. t), nepakanka. Ekspertai nenurodė ir nepaneigė galimybės, kad D. A. klausos sutrikimui neturėjo įtakos jo tarnybos pobūdis.
  3. Antrame ekspertų išvados atsakyme be kitų priežasčių yra nurodyta, kad „Lėtinio neurosensorinio prikurtimo priežastimi galėjo būti tiek ir lėtinis triukšmo poveikis“, o šiuo atveju neginčijamas ir nustatytas faktas, kad pareiškėjas tarnybos metu buvo triukšmo poveikio zonose. Nėra jokių kitų medicininių duomenų ir įrašų, kad pareiškėjui būtų nustatytos kažkokios kitokios ligos, nuo kurių jam išsivystytų prikurtimas ar kita.
  4. Iš ketvirto ekspertų išvados punkto matyti, jog klausos sutrikimas pareiškėjui atsirado ne iki tarnybos krašto apsaugos sistemoje, o jau tarnaujant Lietuvos kariuomenėje ir vykdant šaudymus.
  5. Dėl septintojo ekspertų išvados punkto, t. y. apsaugos priemonių, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui išvis nebuvo išduodama apsauga – ausinės PELTOR H61FA, nes jų tuo metu, pareiškėjo žiniomis, ir nebuvo, tik retsykiais, ne visada buvo išduodami kamštukai, kurie išties kaip ir nurodo, turėjo būti tik papildoma apsauga. Teismas buvo įpareigojęs pateikti atsakovą ir Lietuvos Kariuomenę apsaugos priemonių išdavimą pareiškėjui, tačiau, atsakovas ir kariuomenės atstovas pareiškė, kad tokių duomenų pateikti negali, nes neturi. Teismas vadovavosi tik dalinio vado paaiškinimu, kuris tuo metu net netarnavo tame dalinyje, kur tarnavo pareiškėjas, be to, dalinio vado paaiškinimas raštu, be jokių dokumentų pateikimo, yra akivaizdus sakymas netiesos, norint ateityje išvengti galimo tyrimo dėl karių sveikatos sužalojimo, būtent šaudymo metu neišduodant būtinų apsaugos priemonių, siekiant išvengti analogiškų atvejų kaip šis.
  6. Devintame ekspertų išvados atsakyme ekspertai negali atsakyti į klausimą, ar pareiškėjui diagnozuotą ausų sveikatos sutrikimą galėjo lemti šaudymo pratybose priskirtų ginklų – A KM 7.62. CARL GUSTAV M3, 120 mm M73 Tampella. 120 mm M/41 D, 720 mm 2B11, Heckler & Koch G36, AK-4, naudojimas tarnybos metu, jei pareiškėjas naudojo standartus atitinkančias apsaugos priemones: ausines PELTOR H61FA (Europos standartas EN352-1.1993), ausų kamštukus GREEN DEVIL (Europos standartas EN352-2:1993), tačiau ir nepaneigia tokios galimybės.
  7. Dešimtame ekspertų išvados punkte taip pat nebuvo atmesta galimybė pareiškėjui pačiam nenaudojant ginklų, bet būnant toje aplinkoje, kurioje jie naudojami, atsirasti nurodomai traumai ar ligai.
  8. Pradėdamas tarnauti Lietuvos kariuomenėje, pareiškėjas neturėjo jokių nusiskundimų dėl klausos. Pareiškėjo pareigos: nuo 1997 m. rugsėjo 5 d. iki 1999 m. sausio 17 d. buvo granatsvaidininkas, 2001 m. spalio 10 d. paskirtas į prieštankinės ginkluotės specialisto pareigas. 2004 m. gegužės 3 d. paskirtas į taikytojo pareigas sunkiosios ginkluotės kuopoje 120 mm minosvaidžių būrį ir šias pareigas ėjo iki 2010 m. spalio 19 d. Todėl akivaizdu ir tikrai tikėtina, kad pareiškėjo pareigų vykdymas susijęs su padidintu triukšmu, kas turėjo įtakos jo klausos sutrikimui.

26Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (IV t., b. l. 95-98) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

27Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tinkamai nustatė bylos nagrinėjimo ribas ir atskleidė bylos esmę, todėl padarė tinkamą išvadą, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas.
  2. Apeliaciniame skunde iš esmės nurodomi tie patys motyvai ir argumentai, kurie pareiškėjo ir jo atstovo buvo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t. y. tai, kad pareiškėjas į Lietuvos kariuomenę buvo priimtas be jokių sveikatos apribojimų, tačiau karo tarnybos laikotarpiu jam buvo diagnozuotas aptariamas sveikatos sutrikimas (klausos nervo pakenkimas), kuris, jo manymu, atsirado dėl buvimo triukšmingoje aplinkoje, t. y. dalyvaujant šaudymo pratybose. Tačiau pareiškėjas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo (taip pat ir Komisijos) sprendimą, nepaneigia šių sprendimų motyvų kitais argumentais, o nesutikimą su šiais sprendimais išreiškia pateikdamas tik bendrojo pobūdžio nuomonę. Todėl ir atsakovas, nesutikdamas su apeliaciniu skundu, laikosi tų pačių motyvų ir argumentų, pateiktų tiek atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teisme, tiek išsakytų teismo posėdžio metu.
  3. Pareiškėjas karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo 1994 m., tačiau iš medicininių dokumentų matyti, kad aptariamas sveikatos sutrikimas (klausos nervo pakenkimas) pirmą kartą jam buvo diagnozuotas (pastebėtas karo medikų) 2001 m. atliekant audiogramą eilinės karinės medicinos ekspertizės metu. Tačiau pats pareiškėjas nurodo, kad ausų skausmai jam pasireiškė kažkur 2002-2003 m., nors laikotarpiu nuo 1997 m. iki 2011 m. eidamas karinę medicinos ekspertizės komisiją ir pildydamas specialią medicininę anketą, nenurodydavo, kad apskritai turi nusiskundimų šioje srityje (Tarnybinio tyrimo komisijos medžiaga, I t., b. 1. 11-30). Be to, po visų medicininių patikrinimų jis buvo pripažįstamas tinkamu profesinei karo tarnybai ir tarnybai tarptautinėse operacijose. Iš medicininių dokumentų (visų ekspertų išvadų) taip pat matyti, kad aptariamas sveikatos sutrikimas pareiškėjui buvo patvirtinamas ir vėliau, tačiau šis sveikatos sutrikimas (liga) nuo 2001 m. iš esmės neturėjo dinamikos (neprogresavo), kas paneigia pareiškėjo teiginius, jog jo sveikatos būklė nuolat blogėjo, taip pat leidžia daryti išvadą, kad aptariamo sveikatos sutrikimo priežastimi nebuvo einamos pareigos, nes pareiškėjas ir po šio sveikatos sutrikimo diagnozavimo epizodiškai dalyvaudavo pratybose, kur buvo naudojami šaunamieji ginklai, kurių panaudojimas jau nelėmė esamos ligos progresavimo. Svarbu pažymėti ir tai, kad pareiškėjas iš karo tarnybos išėjo 2012 m. pasibaigus profesinės karo tarnybos sutarčiai, t. y. ir atleidimo iš tarnybos dienai pagal sveikatos būklę buvo tinkamas profesinei tarnybai ir tarnybai tarptautinėse operacijose.
  4. Karinės medicinos ekspertizės komisijos specialistai savo išvadose nurodė (buvo patvirtinta ir teismo medicinos ekspertų), kad klausos nervo pakenkimas gali išsivystyti dėl įvairių priežasčių: smegenų kraujotakos sutrikimų, virusinės infekcijos, ototoksinių vaistų naudojimo, kaip komplikacija, sergant kitomis ligomis, ilgalaikio triukšmo poveikio arba trumpo ir intensyvaus garso poveikio (akustinė trauma). Pažymėtina, kad medicininiuose dokumentuose (tiek civilių, tiek karo gydytojų įrašuose) nėra užfiksuota, kad pareiškėjas tarnyboje būtų patyręs akustinę traumą arba su nusiskundimais dėl ausų skausmų (problemų) būtų kreipęsis po šaudymų ar kitų pratybų. Šiuo aspektu pažymėtinas Karo medicinos tarnybos karo gydytojo – specialisto otorinolaringologo vertinimas, pagal kurį, pareiškėjo nusiskundimų dėl ausų pobūdis (t. y. jis kreipdavosi dėl skausmų) bei šių nusiskundimų laikas (kreipimasis į gydytojus nesutampa su šaudymo pratybomis) nėra būdingi nusiskundimams dėl akustinių traumų ar triukšmo. Šiuo aspektu atskirai atkreiptinas dėmesys į šios bylos ekspertizės aktus, kuriuose vienareikšmiškai patvirtinta, kad pareiškėjo aptariamas sveikatos sutrikimas nėra trauminio pobūdžio. Taigi nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad dalyvavimas šaudymo pratybose sukėlė jam aptariamą sveikatos sutrikimą, nes epizodinis buvimas aplinkoje, kur epizodiškai naudojami šaunamieji ginklai, t. y. staigus garso poveikis, gali sukelti trauminio pobūdžio sveikatos sutrikimą, o ne lėtinio, kaip nustatyta pareiškėjui.
  5. Nesutiktina ir su pareiškėjo argumentu, kad jo sveikatos sutrikimą sukėlė nuolatinis (ilgalaikis) buvimas triukšmingoje aplinkoje. Tokiu būdu pareiškėjas bando „išnaudoti“ situaciją sau palankia kryptimi, žinodamas, jog tokio pobūdžio sveikatos sutrikimą (lėtinius procesus) gali sukelti ilgalaikis (nuolatinis) buvimas triukšmingoje aplinkoje. Pareiškėjo tarnybos pobūdis nebuvo susijęs su nuolatiniu (nepertraukiamu) triukšmu. Kariai, pagal tarnybos specifiką nors ir dalyvauja šaudymuose, tačiau tai daro tik epizodiškai, t. y. per pratybas (praktinius užsiėmimus), kurie nevyksta kasdien. Be to, patys šaudymai pratybų metu nevykdomi nepertraukiamai visą pratybų laiką. Taip pat šaudymo pratybos vyksta poligonuose, t. y. specialioje atviroje didelio ploto teritorijoje, griežtai laikantis visų saugos reikalavimų ir naudojant specialiąsias apsaugos priemones (ausų kamštukai, ausinės, šalmas ir kt.) priklausomai nuo šaudymo pratybų pobūdžio bei naudojamų ginklų, kas iš esmės pašalina ar sumažina akustinio sveikatos sutrikimo tikimybę. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės išvadoje (aktas Nr. EKG 41(145)/15(01)) 7 punkte ir patvirtinama, kad specialios apsaugos priemonės gali apsaugoti nuo klausos pakenkimo. Kaip matyti iš Tarnybinio tyrimo komisijos medžiagos, pareiškėjas tarnybos Lietuvos kariuomenėje laikotarpiu tik epizodiškai (5-6 kartus per metus) dalyvaudavo pratybose, kur galėjo būti naudojami ginklai. Be to, jam nustatyta tvarka buvo išduodamos atitinkamos apsaugos priemonės, atitinkančios visus standartus. Pareiškėjo teiginiai, kad per pratybas jis nenaudojo apsaugos priemonių, turėtų būti vertinami kritiškai, nes pareiškėjas nenurodė jokių faktų, nepagrindė tai jokiais įrodymais, be to, per visą tarnybos laiką dėl šių aplinkybių neturėjo jokių nusiskundimų, ir apie tai apskritai pradėjo kalbėti tik 2012 m. išeidamas iš tarnybos ir kreipdamasis į Tarnybinio tyrimo komisiją, kas taip pat apsunkino objektyvių duomenų gavimą. Taigi, pareiškėjui diagnozuoto sveikatos sutrikimo priežastimi nebuvo epizodinis dalyvavimas lauko pratybose, kur buvo naudojami ginklai, t. y. sveikatos sutrikimas nesusijęs su tarnybinių pareigų vykdymu. Šias aplinkybes patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus ekspertizės išvados (akto Nr. KMPG 22/13(02)) 1 punktas.
  6. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertizės išvados (aktas Nr. KMPG 22/13(02)) 2 punkte nurodyta, kad pagal esamus medicininius įrašus, daugiausia duomenų yra už ligą, tačiau abejotina, kad klausos pakenkimas susijęs su tiesioginiu pareigų vykdymu; labiausiai tikėtina, kad neurosensorinio tipo klausos pakenkimą galėjo lemti dažnai besikartojančios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, gripas.
  7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą įstatymų nustatyta tvarka išmokėti vienkartinę kompensaciją, nes pastaroji mokama ne tik konstatavus priežastinį ryšį, bet ir esant kitoms, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnyje nustatytoms sąlygoms: sveikatos sutrikimo sunkumo laipsnis ar neįgalumo (netekto darbingumo) lygis, liekamieji reiškiniai ir pasikeitimo karo tarnybai laipsnis.
  8. Pareiškėjas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo, kadangi tokie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai negali būti laikomi pagrindžiančiais ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, nes visos administracinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei įrodymų visuma (tyrimo medžiaga, ekspertų išvados) leidžia labiau tikėti, kad pareiškėjui diagnozuotas sveikatos sutrikimas atsirado ne dėl tarnybos pareigų.

28Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (IV t., b. l. 100-106) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

29Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai atskleidė bylos esmę, todėl priėmė motyvuotą, pagrįstą bei teisėtą sprendimą.
  2. Skundžiamas Krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisijos sprendimas yra teisėtas ir paliktinas galioti, kadangi pateikti šios bylos eigoje ekspertų vertinimai suponuoja pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo turimas sveikatos (klausos) sutrikimas neturi būti sietinas su tarnyba ar tarnybinių pareigų vykdymu. Pareiškėjas, nepateikęs jokių įrodymų, leidžiančių susieti sveikatos (klausos) sutrikimą su tarnyba ar tarnybinių pareigų vykdymu, savo apeliacinį skundą grindžia tik prielaidomis, todėl nėra pagrindo pareiškėjo sveikatos sutrikimą susieti su tiesioginių pareigų vykdymu ir tarnyba bei išmokėti dėl sveikatos sutrikimo vienkartinę kompensaciją.
  3. Nesutiktina su pareiškėjo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino Valstybinės teismo medicinos tarnybos pateiktas ekspertines išvadas bei kitas šioje byloje nustatytas aplinkybes. Ekspertai šiuo atveju išsamiai ir visapusiškai atsakė į pirmosios instancijos teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje ekspertinei įstaigai pateiktus klausimus, todėl nėra pagrindo abejoti Valstybinės teismo medicinos tarnybos kompetentingų specialistų aukšta kvalifikacija ir jų atsakymų pagrįstumu, lėmusių motyvuotą ir tinkamą reikšmingų aplinkybių, kartu su esamais įrodymais, įvertinimą priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą šiame ginče.
  4. Vykdydamas šaulio, granatsvaidininko, prieštankinės ginkluotės taikytojo pareigas, pareiškėjas vidutiniškai 5 kartus per metus dalyvaudavo pratybose, kuriose buvo naudojami šaunamieji ginklai, sprogstamieji užtaisai. Pareiškėjas nusiskundimų dėl klausos neturėjo nei 1997 m., nei 1998 m. medicininių patikrinimų metu, taip pat ir 2001 m., kai per Karinės medicinos ekspertizės komisijos atliekamą audiogramą buvo nustatytas pareiškėjo klausos sutrikimas. Pirmą kartą dėl klausos sutrikimo pats pareiškėjas kreipėsi į karinio vieneto gydytoją tik 2002 m. sausio 14 d. Tada nustatytas lėtinis abipusis klausos nervo pažeidimas. Tais pačiai metais, t. y. 2002 m., ir 2003 m. pareiškėjas į medikus su tokio pobūdžio nusiskundimais daugiau nebesikreipė. Tarnybos metu pareiškėjas ne kartą kreipėsi į medikus dėl ūmios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, gripo, ūmaus bronchito, sinusito, po ko jam ne kartą konstatuotas neurosensorinis abipusis prikurtimas.
  5. Karinės medicinos ekspertizės komisijos 2011 m. lapkričio 22 d. išvadoje Nr. 1, kuria iš esmės vadovavosi Komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, nurodyta, kad tiek karo, tiek ir civilių gydytojų įrašuose po pareiškėjo medicininių apžiūrų nėra nurodyta, kad pareiškėjo klausos sutrikimo nusiskundimai atsirado po šaudymo ar kitų pratybų, per kurias būna didelis triukšmas. Taip pat šioje Karinės medicinos ekspertizės komisijos išvadoje nurodyta, kad klausa gali būti pažeista dėl įvairių priežasčių: smegenų kraujotakos sutrikimo, virusinės infekcijos, ototoksinių vaistų vartojimo, kaip komplikacija sergant kitomis ligomis, dėl ilgalaikio triukšmo arba dėl trumpo ir intensyvaus garso poveikio. Kiekvieno žmogaus jautrumas triukšmui skirtingas ir priklauso nuo individualių anatominių ir fiziologinių savybių. Tai patvirtina ir Karinės medicinos ekspertizės komisijos rezultatai, kurie paneigia, kad kariai, kurių tarnyba susijusi su sprogstamaisiais, šaunamaisiais užtaisais, neišvengiamai turi sunkumų dėl klausos. Be to, triukšmo poveikis karius, įskaitant pareiškėją, gali veikti taip pat ir ne tarnybos metu (pvz. garsiai klausantis muzikos, dirbant darbus su žoliapjove, benzininiu pjūklu ir pan.), todėl nesutiktina su pareiškėju, kad įrodyta, jog jo klausos sutrikimas atsirado būtent dėl vykdomos tarnybos Lietuvos kariuomenėje.
  6. Pareiškėjas sveikatos (klausos) sutrikimo sąsajų su tarnybos pareigų vykdymu negrindžia jokiais pateikiamais įrodymais, niekaip ir nepateikia įrodymų, kad jo tarnybos sąlygos buvo netinkamos ir skyrėsi nuo kitų tas pačias funkcijas atlikusių karių, kurie tokio pobūdžio sveikatos sutrikimų neturi, tarnybos sąlygų. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nurodytus reikalavimus kildina dabar jau tik kvestionuodamas ir savaip interpretuodamas Valstybinės teismo medicinos tarnybos pateiktas ekspertines išvadas.
  7. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. EKG 41(145)/15(01) pirmame ir penktame išvados punktuose pateikta ekspertų išvada yra logiška ir aiški, atsižvelgiant į faktą, kad pareiškėjo klausos sutrikimo ligos anamnezėje nėra jokio nuoseklaus ryšio tarp tarnybos metu pratybose patiriamo triukšmo poveikio ir ligos pradžios ar paūmėjimo epizodų, esant medicininėje dokumentacijoje fiksuotiems nusiskundimams klausa po persirgtos kvėpavimo takų infekcijos. Ekspertizė, be kita ko, nepaneigė galimybės, kad pareiškėjo klausos pažeidimą galėjo sukelti taip pat ne tarnybos metu asmenį veikę kenksmingi faktoriai, tokie kaip genetiškai nulemti klausos nervo jautrumo pakitimai, peršalimo ligos ar net laisvalaikis triukšmingoje aplinkoje. Taip pat jau priimant pareiškėją į profesinę karo tarnybą jo klausos nervas galėjo būti pažeistas arba šis pareiškėjo sveikatos sutrikimas galėjo atsirasti dėl paties pareiškėjo persirgtų ligų bei joms gydyti naudotų medikamentų.
  8. Dėl antro ekspertizės išvados punkto, kad lėtinio neurosensorinio prikurtimo priežastimi galėjo būti tiek dažnos viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, lėtinis triukšmo poveikis ir kitos priežastys, pažymėtina, kad pareiškėjo ginčijamame Komisijos sprendime fiksuojama, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi į medikus dėl gripo (2004 m. vasario 17 d.), ūmaus bronchito (2004 m. gegužės 17 d.), ūmios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos (2005 m. gruodžio 12 d.), sinusito (2006 m. balandžio 3 d.) susirgimų, kurių atžvilgiu atitinkamai buvo skiriamas medikamentinis gydymas, o šių ligų persirgimas ir medikamentų vartojimas neginčijamai gali sukelti pareiškėjo sveikatos (klausos) sutrikimą, t. y. klausą sutrikdyti gali ir tokios priežastys, kaip, pavyzdžiui, virusinės infekcijos, tam tikrų antibiotikų vartojimas, galimi kraujo apytakos sutrikimai. Priešingai nei savo apeliaciniame skunde klaidinančiai teigia pareiškėjas, kad nėra jokių medicininių duomenų ir įrašų, kad būtų jam nustatytos kažkokios kitos ligos, dėl kurių galėtų kilti klausos sutrikimas, pareiškėjo medicininiuose dokumentuose randami įrašai, kad pareiškėjui klausos sutrikimo liga fiksuota taip pat jau 2005 m. „Sargėnų sveikatos centre“ (UAB) ir būtent po pareiškėjo laikino nedarbingumo dėl karščiavimo, šaltkrėčio, galvos ir gerklės skausmų, ausų bei nosies užgulimo.
  9. Abejotinas pareiškėjo teiginys, jog jo klausos sutrikimas atsirado tarnaujant ir patiriant triukšmo poveikį tik tarnybos metu, kadangi pirminiai klausos pokyčiai buvo nustatyti 2001 m. Karo medicinos centre, rutiniškai atliekant kario sveikatos patikrinimą, o ne dėl paties kario kreipimosi ar nusiskundimų. Be to, ir vėliau, per visus „triukšmingus“ tarnybos metus pareiškėjo sveikatos (klausos) sutrikimo liga neprogresavo ir klausos sutrikimas praktiškai išliko identiškas visą pareiškėjo tarnybos laiką (Lyginant pareiškėjo audiogramų, atliktų KMEK 2001, 2003, 2008 ir 2011 m., rezultatus, dinamikos beveik nestebima).
  10. Nei viename pareiškėjo klausos sutrikimo ligos epizode nėra minima, kad nusiskundimai prasidėjo / paūmėjo po buvimo triukšmingoje aplinkoje tarnyboje. Pareiškėjas klaidina teismą ir retrospektyviai iškraipo savo susirgimo priežastis, kadangi daugiau kaip 10 metų besitęsiant pareiškėjo klausos sutrikimui, jis nei karto dėl įprastai šaudymo pratybų metu atsirandančio, tačiau jam galimai subjektyviai suvokiamo, kaip negrįžtamai jam asmeniškai (klausai) kenkiančio, triukšmo poveikio prieš, per ar po pratybų nesikreipė nei į karo medikus, nei į dalinio vadovybę, nei į kitus karius su skundu.
  11. Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertizė pateikė medicininiais ir tarnybos duomenimis pagrįstą išvadą, atsižvelgiant į pareiškėjo pirminį ligos nustatymo faktą, tolimesnę ligos eigą bei ryšio nebuvimą tarp triukšmo epizodų ir ligos paūmėjimų ar nusiskundimų sveikata epizodų.
  12. Pareiškėjas šioje byloje taip pat nepateikia jokių įrodymų, apie tai, kad jei jautė skausmus ir klausa prastėjo, jis teikė skundus vadovybei dėl tarnybos sąlygų ar, jo manymu, galimai nekokybiškų klausos apsaugos priemonių. Nei pareiškėjo tarnybos vietoje, nei Lietuvos kariuomenėje jokių pareiškėjo su tuo susijusių skundų nėra užfiksuota.
  13. Pareiškėjo tarnybos vietos 2011 m. rugsėjo 26 d. pateiktame rašte Nr. IS-500(1.17.) „Dėl informacijos pateikimo“ patvirtinta, kad per pratybas kariams visada duodami kamštukai arba ausinės ir (jais) jomis privaloma naudotis, kaip tai nurodyta organizuojamų pratybų saugos elgesio taisyklėse. Komisijai 2012 m. balandžio 12 d. pateiktame rašte Nr. IS-221(1.17.) „Dėl papildomos informacijos“ patikslinta, kad pareiškėjas, atlikdamas tiesiogines pareigas, buvo aprūpintas klausą apsaugančiomis ausinėmis PELTOR H61FA, išbandytomis bei patvirtintomis pagal Europos standartą EN352-1 (1993 m.) ir skirtomis būtent kariniams tikslams. Taip pat karys naudojo papildomą apsaugą – klausos apsaugos priemones GREEN DEVIL (kamštukus). Jos taip pat yra išbandytos ir sertifikuotos pagal Europos standartą EN352-2 (1993 m.). Pareiškėjas, keldamas abejones dėl sertifikuotų ir kariniams tikslams skirtų klausos apsaugos priemonių netinkamumo naudoti šaudymo pratybų metu, kai jose jis pats dalyvaudavo, turėtų šias abejones pagrįsti savo pateikiamais įrodymais, tačiau, tokių neteikdamas, savo apeliacinį skundą grindžia tik prielaidomis.
  14. Pareiškėjas, reikalaudamas susieti sveikatos sutrikimą su tarnybos sąlygomis, tik išsako savo poziciją, tačiau jos nepagrindžia jokiais įrodymais. Be to, pats pripažįsta, kad žinojo, jog klausos apsaugos priemones privalu naudoti pratybų metu, todėl, atitinkamai nesant sveikatos (klausos) sutrikimo sąsajų su tarnybos vykdymu, niekuo nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas negalėtų būti teisėtu pagrindu panaikinti Komisijos sprendimo išvadas, jog pareiškėjui diagnozuotas klausos nervo pažeidimas nesusijęs su tarnyba ar tarnybinių pareigų atlikimu.

30Teisėjų kolegija

konstatuoja:

31IV.

32Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

33Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl kario (pareiškėjo) sveikatos sutrikdymo priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba, kurio šiuo atveju nenustatė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisija skundžiamu sprendimu.

34Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą ir remdamasis bylos nagrinėjimo metu atliktų ekspertizių aktais, pritarė skundžiamame Tarnybinio tyrimo komisijos sprendime padarytai išvadai, jog 2001 m. pareiškėjui diagnozuotas klausos nervo pažeidimas nesusijęs su tarnyba ar tarnybinių pareigų atlikimu, todėl netenkino ir pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą pareiškėjui išmokėti vienkartinę kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo įstatymų nustatyta tvarka.

35Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, t. y. ekspertizės aktus ir juose padarytas išvadas, bei bylos faktines aplinkybes.

36Teisinis reguliavimas dėl kompensacijų kario žūties, ligos ar sveikatos problemos atveju įtvirtintas Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusi 2012 m. birželio 15 d. Tarnybinio tyrimo komisijos sprendimo priėmimo metu) 67 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta, jog dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu, arba dėl tarnybos tapusiam neįgaliam arba ir netapusiam neįgaliam kariui, kuriam dėl ligos ar sveikatos problemos liko liekamųjų reiškinių ir sumažėjo tinkamumo tarnybai laipsnis, išmokama šio straipsnio 5, 6, 7, 8, 9 ir 10 dalyse nustatyto dydžio vienkartinė kompensacija, sumažinta priklausančių išmokėti draudimo iš valstybės biudžeto išmokų dydžiu. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad kario žūties, ligos ar sveikatos problemos priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba nustato krašto apsaugos ministro sudaryta tarnybinio tyrimo komisija. Jos darbo tvarką nustato krašto apsaugos ministras.

37Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-379 patvirtintų Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatų (akto redakcija, galiojusi 2010 m. gruodžio 19 d. iki 2014 m. spalio 4 d.) 8.1 punkte nurodyta, kad Komisijos uždaviniai yra inter alia ištirti ir nustatyti kario ar šaulio mirties ar sveikatos sutrikdymo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba; 27 punkte nustatyta, jog sprendimą, kad kario ar šaulio mirtis ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnyba, komisija priima, kai nustatomas priežastinis ryšys tarp kario ar šaulio vykdytų pareigų, numatytų pareiginiuose nuostatuose ir kituose teisės aktuose, vykdymo ir įvykusios mirties ar patirto sveikatos sutrikdymo; 29.8 punkte nustatyta, jog sprendimą, kad kario ar šaulio mirtis ar sveikatos sutrikdymas nėra susijęs su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba, komisija priima, kai inter alia dėl kitų objektyvių priežasčių negalima nustatyti, ar kario ar šaulio mirtis ar sveikatos sutrikdymas buvo susijęs su tarnyba ir priimti nuostatų 27 punkte numatyto sprendimo.

38Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad Tarnybinio tyrimo komisija, spręsdama jai pavestą uždavinį, visų pirma, turi nustatyti, ar karys, kuris patyrė sveikatos sutrikdymą, vykdė pareigas, apibrėžtas pareiginiuose Nuostatuose ir kituose teisės aktuose, ir tik tada spręsti dėl priežastinio ryšio, susijusio su atitinkama teisiškai reikšminga faktine aplinkybe (mirtis, sveikatos problemos) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-907-602/2015, 2014 m. sausio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-298/2014).

39Šiuo atveju nustatyta ir byloje ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas Lietuvos kariuomenėje pradėjo tarnauti nuo 1994 m. lapkričio 26 d. Nuo 1997 m. balandžio 7 d. iki 1997 m. rugsėjo 4 d. ėjo šaulio, nuo 1997 m. rugsėjo 5 d. iki 1999 m. sausio 17 d. – granatsvaidininko ir granatsvaidininko padėjėjo, nuo 1999 m. liepos 3 d. iki 2001 m. spalio 10 d. – šaulio, šaulio-vairuotojo, šaulio-paramediko pareigas, nuo 2001 m. spalio 10 d. paskirtas į prieštankinės ginkluotės specialisto pareigas, 2004 m. gegužės 3 d. paskirtas į taikytojo pareigas sunkiosios ginkluotės kuopoje, 120 mm minosvaidžių būrį ir šias pareigas ėjo iki 2010 m. spalio 19 d. (I t., b. l. 25-27), 2011 m. kovo 27 d. pareiškėjas iš profesinės karo tarnybos buvo atleistas pasibaigus profesinės karo tarnybos sutarčiai (I t., b. l. 148). Sveikatos (klausos) sutrikimas pirmą kartą pareiškėjui buvo nustatytas 2001 m. atliekant audiogramą eilinės karinės medicinos ekspertizės metu, o 2002 m. sausio 14 d. jau nustatytas lėtinis abipusis klausos nervo pakenkimas, t. y. sveikatos sutrikimas, dėl kurio pareiškėjas prašo priteisti kompensaciją, vadovaudamasis Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio nuostatomis. Vėliau nuo 2004 m. pavasario pareiškėjas periodiškai kreipdavosi į medikus, dažniausiai dėl klausos sutrikimo (I t., b. l. 33-42). Taigi, remiantis šiais duomenimis, darytina išvada, jog pareiškėjui sveikatos sutrikimas (klausos nervo pakenkimas) nustatytas tuo metu, kai pareiškėjas ėjo savo tiesiogines pareigas profesinėje karo tarnyboje.

40Nustačius, jog pareiškėjui sveikatos sutrikdymas nustatytas tuo metu, kai jis ėjo savo tiesiogines pareigas profesinėje karo tarnyboje, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti šio pareiškėjo sveikatos sutrikdymo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba, ką šiuo atveju darė tiek Tarnybinio tyrimo komisija, tiek pirmosios instancijos teismas. Siekdama nustatyti pareiškėjo klausos nervo pakenkimo priežastis bei tai, ar šį susirgimą lėmė pareiškėjo tuo metu eitos pareigos profesinėje karo tarnyboje, Komisija, be kita ko, vadovavosi Karinės medicinos ekspertizės komisijos išvadomis, o pirmosios instancijos teismas – Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus pateiktu Ekspertizės aktu Nr. KMPG 22/13(02) (III t., b. l. 117-121) bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus pateiktu Ekspertizės aktu Nr. EKG 41(145)/15(01) (IV t., b. l. 57-65), t. y. vadovavosi įrodymais, kurie buvo surinkti panaudojant specialias mokslo žinias.

41Remiantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Šiuo atveju tiek pačios Komisijos skundžiamo sprendimo, tiek Karinės medicinos ekspertizės komisijos išvadų, kuriomis rėmėsi Komisija, priimdama šį sprendimą, kaip įrodymų, kurie, be kita ko, buvo surinkti panaudojant specialias žinias, turinio vertinimas, nesant imperatyvių teisės normų pažeidimų, galėjo būti atliekamas tik pasinaudojus tokiomis pačiomis specialiomis žiniomis, kurių šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo, todėl visiškai pagrįstai pasitelkė ekspertų pagalbą ir skyrė byloje ekspertizę (-es) (ABTĮ 62 str.) bei grindė jomis savo sprendimą, taip tinkamai taikydamas proceso teisės normas.

42Kita vertus, klausimas dėl byloje teismo paskirtos ekspertizės akto (išvadų) vertinimo taip pat yra įrodymų vertinimo klausimas, kadangi eksperto išvada yra vienas iš įrodymų, numatytų Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje. Šiuo atveju, vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, tokios ekspertizės aktas (išvados) teismui taip pat neturi iš anksto nustatytos galios ir jis teismui neprivalomas, tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas (ABTĮ 62 str. 4 d.). Taigi teismas neprivalo besąlygiškai sutikti su eksperto išvada, t. y. eksperto išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės. Tačiau įrodymų tyrimo ir vertinimo procese pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi, teikdama savo reikalavimus bei atsikirtimus, t. y. įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, o prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 57 str. 4 d.). Tokiu būdu, ir ekspertizės akto paneigimas turi būti pakankamai pagrįstas ir paprastai paremtas kitų specialių žinių pagalba arba nustačius, kad gaunant šiuos įrodymus, specialias žinias panaudojo nekompetentingas asmuo, buvo panaudoti neteisingi išeities duomenys arba kad buvo pritaikyti netinkami tyrimo metodai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-323-438/2017).

43Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų, šiuo atveju – ekspertizės aktų ir kitų byloje esančių įrodymų, vertinimą, sprendžia, jog teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, rėmėsi ne tik šalių pateiktais įrodymais, tačiau ir savo iniciatyva rinko įrodymus, t. y. skyrė net dvi ekspertizes, kad būtų nustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas ekspertizės aktų bei jų išvadų neteisėtumo ir nepagrįstumo nenustatė, padarytos išvados tarpusavyje neprieštaringos, neprieštarauja ir kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl jomis nesiremti priimant sprendimą nebuvo pagrindo.

44Pareiškėjas šiuo atveju nepaneigė ekspertizės aktų ir juose pateiktų išvadų kitais pagrįstais, specialiomis žiniomis paremtais įrodymais, tačiau nesutikimą su atliktu įrodymų (iš esmės ekspertizės aktų išvadų) vertinimu grindžia tik savo samprotavimais, pastebėjimais, prielaidomis ir nuomone.

45Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus Ekspertizės akto išvada, jog objektyvių duomenų, kad pareiškėjo sveikatos – klausos – pakenkimas susijęs tik su jo tiesioginių kario pareigų vykdymu ir tarnyba (šaudymas, instruktoriaus darbas šaudymo metu iš kariuomenės ginklų – minosvaidžių, granatsvaidžių, sunkiųjų, lengvųjų kulkosvaidžių ir t. t), nepakanka, negali būti vertinama izoliuotai, neatsižvelgiant į kitas išvadas ar į kitus byloje esančius įrodymus ir jais grindžiamus duomenis, jų visumą. Byloje esančių duomenų visuma pagrindžia būtent tai, jog pareiškėjo vykdytos funkcijos karo tarnyboje nebuvo pakankama jo patirto sveikatos sutrikdymo (klausos nervo pakenkimo) priežastis, nors, pareiškėjo teigimu, ekspertai ir nepaneigė galimybės, kad jo klausos sutrikimui turėjo įtakos jo tarnybos pobūdis.

46Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjo klausos sutrikimas nebuvo akustinės traumos pasekmė, t. y. ūminis, trauminis pažeidimas, kadangi, kaip nustatė ekspertai, tokiu atveju būtų aiški ir staigi ligos pradžia, priežastis, matomi pažeidimai ausyje. Šią išvadą patvirtina ir tai, jog pirmą kartą pareiškėjui klausos sutrikimas buvo nustatytas 2001 m. atliekant audiogramą eilinės karinės medicinos ekspertizės metu, jis pats šio sutrikimo nebuvo pastebėjęs, pakitimus pradėjo jausti po kelerių metų, kai kreipėsi į gydytojus dėl ausų skausmo, cypimo, ūžimo ausyse; byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su nusiskundimais dėl ausų skausmų (problemų) būtų kreipęsis iš karto po šaudymų ar kitų pratybų, pareiškėjo nusiskundimų dėl ausų pobūdis (t. y. jis kreipdavosi dėl skausmų, cypimo, ūžimo ausyse) bei šių nusiskundimų laikas (kreipimasis į gydytojus) nesutampa su šaudymo pratybomis, be to, pasikreipus į gydytojus, šie pareiškėją atleisdavo nuo šaudymo pratybų, o per likusį tarnybos laiką pareiškėjo sveikatos (klausos) sutrikimo liga neprogresavo ir klausos sutrikimas praktiškai išliko identiškas (Lyginant pareiškėjo audiogramų, atliktų KMEK 2001, 2003, 2008 ir 2011 m., rezultatus, dinamikos beveik nestebima) (I t., b. l. 43-120, 136-185).

47Vertinant pareiškėjui diagnozuotą lėtinį klausos nervo pakenkimą, šiuo atveju teigti, kad šis sveikatos pažeidimas nulemtas pareiškėjo tarnybos pareigų (konkrečiai – šaudymo), nėra pagrindo. Sutiktina su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pozicija, jog šaudymas nebuvo nuolatinė pareiškėjo karinės tarnybos veikla, šaudymo pratybos vykdavo periodiškai, kelis (5-6) kartus per metus (I t., b. l. 146-147, 153-185), todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo nuolatinėje triukšmo būsenoje, kuri turėjo įtakos jo klausos pažeidimui.

48Šiuo atveju pareiškėjas, teigdamas, kad lėtinis klausos nervo pakenkimas jam išsivystė dėl nuolatinio buvimo triukšmingoje aplinkoje, jam tarnaujant profesinėje karo tarnyboje, nurodo, jog tinkamos apsaugos priemonės jam nebuvo išduodamos. Tačiau, kaip nustatyta šioje byloje, Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo Mechanizuotojo pėstininkų bataliono 2012 m. balandžio 12 d. pažymoje Nr. IS-221(1.17) (I t., b. l. 122) nurodoma, kad pareiškėjas pratybų, naudojant šaunamuosius ginklus ar sprogstamuosius užtaisus, metu buvo aprūpinamas klausos apsaugos priemonėmis PELTOR H61FA, taip pat, kaip papildomą apsaugą karys naudojo klausos apsaugos priemones GREEN DEVIL (kamštukus). 2011 m. rugsėjo 26 d. šio bataliono rašte Nr. IS-500(1.17) (I t., b. l. 146-147) nurodoma, kad kariai visada būdavo aprūpinami ausų kamštukais arba ausinėmis, kuriais privaloma naudotis, kaip to reikalauja pratybų saugaus elgesio taisyklės. Be to, kariai kasmet per instruktažą raštiškai supažindinami su visomis saugos taisyklėmis, papildomai prieš kiekvienas šaudymo ar taktikos pratybas kiekvienas karys dar kartą instruktuojamas ir pasirašo nustatytos formos registre; šaudymo metu kariams primenamos saugumo instrukcijos, esančios visuose šaudymo pratybų įsakymuose. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas taip pat buvo supažindintas su saugumo reikalavimais, tarp jų ir klausos apsaugos priemonių naudojimo tvarka, bei įsipareigojo jų laikytis (I t., b. l. 167-185; II t., b. l. 1-48). Tai, kad pareiškėjas galimai pats nesilaikė šių saugos reikalavimų, nedėvėjo apsaugos priemonių, nereiškia, jog apsaugos priemonės jam nebuvo išduodamos ar tokių priemonių apskritai nebuvo. Apsaugos priemonių nebuvimo fakto nepagrindžia ir tai, kad pagal Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo Mechanizuotojo pėstininkų bataliono 2014 m. kovo 3 d. raštą Nr. 71-114 (IV t., b. l. 1) duomenų nuo 1997 m. iki 2001 m. apie naudojamas individualias klausos apsaugos priemones nėra. Be to, byloje nėra duomenų bei pats pareiškėjas nenurodo, jog jis dėl individualių klausos apsaugos priemonių neišdavimo ar jų netinkamumo būtų kreipęsis į Lietuvos kariuomenės vadovybę su skundais ar prašymais. Visų šių duomenų pareiškėjas nepaneigė jokiais objektyviais įrodymais, todėl nepagrįsti jo teiginiai, jog jam išvis nebuvo išduodama apsauga – ausinės PELTOR H61FA, nes jų tuo metu, jo žiniomis, nebuvo, ir tik retsykiais buvo išduodami kamštukai, o dalinio vado paaiškinimas yra neteisingas, siekiant išvengti atsakomybės.

49Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus Ekspertizės akte nurodyta, jog lėtinio neurosensorinio prikurtimo priežastimi galėjo būti tiek dažnos viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, gydymas prieštuberkulioziniais vaistais, lėtinis triukšmo poveikis bei kitos priežastys (pvz., kraujotakos sutrikimai, akustinė neurinoma). Bylos duomenys patvirtina, jog tarnybos metu pareiškėjas ne kartą kreipėsi į medikus, pavyzdžiui, dėl ūmios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos (2005 m. gruodžio 12 d.), gripo (2004 m. vasario 17 d.), ūmaus bronchito (2004 m. gegužės 17 d.), sinusito (2006 m. balandžio 3 d.) (I t., b. l. 43-120). Taigi, nepagrįsti ir pareiškėjo teiginiai, jog nėra jokių kitų medicininių duomenų ir įrašų, kad jam būtų nustatytos kažkokios kitokios ligos, nuo kurių jam išsivystytų prikurtimas ar kita, todėl, remiantis minėtu ekspertizės aktu, neatmestina galimybė, jog pareiškėjo klausos pakenkimas galėjo išsivystyti ir dėl kitų priežasčių, t. y. dažnų viršutinių kvėpavimo takų infekcijų (atmetus jau minėtą lėtinio triukšmo poveikio priežastį). Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog šios bylos ginčo dalykas nėra tikslios pareiškėjo klausos pakenkimo priežasties nustatymas, tik priežastinio ryšio tarp pareiškėjo sveikatos sutrikimo ir tarnybos ar tarnybinių pareigų atlikimo nustatymas, todėl plačiau apie tikslias ir visas pareiškėjo klausos sutrikimo priežastis nepasisakoma.

50Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su byloje tiek Komisijos, tiek pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjo vykdytos funkcijos karo tarnyboje nebuvo pakankama jo patirto sveikatos sutrikdymo (klausos nervo pakenkimo) priežastis, t. y. priežastinis ryšys tarp pareiškėjo susirgimo ir tarnybos pagrįstai nebuvo nustatytas. Šioje byloje surinktų duomenų ir įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo sveikatos (klausos) sutrikdymas nebuvo nulemtas jo tarnybinių pareigų karo tarnyboje vykdymo.

51Atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, ištirtus bei įvertintus įrodymus byloje bei padarytas išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovavosi įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis tik jame išdėstytomis prielaidomis, nėra pagrindo.

52Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

53pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą atmesti.

54Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

55Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas D. A. (toliau – ir pareiškėjas)... 6. Pažymėjo, kad Krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisija... 7. Paaiškino, kad Lietuvos kariuomenėje jis pradėjo tarnauti nuo 1994 m.... 8. Vertino, kad jo sveikatos (klausos) sutrikimas yra tiesiogiai susijęs su... 9. Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime į... 10. Paaiškino, kad vien to fakto, jog pareiškėjui aptariamas sveikatos... 11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į... 12. Paaiškino, kad aplinkybė, jog po medicininės apžiūros 2011 m.... 13. Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus... 14. Pažymėjo, kad nėra duomenų, jog vien tik šaudymas galėjo turėti įtakos... 15. II.... 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 3 d. sprendimu (IV... 17. Teismas nustatė, kad Komisija 2012 m. birželio 15 d. sprendime Nr. TS-3 (I... 18. Teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartimi (III t., b. l. 95-98) skyrė... 19. Teismas 2014 m. kovo 21 d. nutartimi (IV t., b. l. 13-20) skyrė papildomą... 20. Teismas pažymėjo, jog iš teismo medicinos ekspertizės aktų matyti, kad... 21. Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis... 22. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir... 23. III.... 24. Pareiškėjas D. A. pateikė apeliacinį skundą (IV t.,... 25. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    26. Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime į... 27. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios... 28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į... 29. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
      1. Pirmosios... 30. Teisėjų kolegija... 31. IV.... 32. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių... 33. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl kario (pareiškėjo) sveikatos sutrikdymo... 34. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą ir remdamasis... 35. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu,... 36. Teisinis reguliavimas dėl kompensacijų kario žūties, ligos ar sveikatos... 37. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu... 38. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad Tarnybinio tyrimo komisija,... 39. Šiuo atveju nustatyta ir byloje ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas... 40. Nustačius, jog pareiškėjui sveikatos sutrikdymas nustatytas tuo metu, kai... 41. Remiantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš... 42. Kita vertus, klausimas dėl byloje teismo paskirtos ekspertizės akto... 43. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo atliktą... 44. Pareiškėjas šiuo atveju nepaneigė ekspertizės aktų ir juose pateiktų... 45. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus Ekspertizės akto... 46. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjo klausos sutrikimas... 47. Vertinant pareiškėjui diagnozuotą lėtinį klausos nervo pakenkimą, šiuo... 48. Šiuo atveju pareiškėjas, teigdamas, kad lėtinis klausos nervo pakenkimas... 49. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus Ekspertizės akte... 50. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija... 51. Atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, ištirtus bei įvertintus... 52. Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos... 53. pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą atmesti.... 54. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą... 55. Nutartis neskundžiama....