Byla 2A-93/2006

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Gintaro Pečiulio, kolegijos teisėjų Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio, sekretoriaujant Ernestai Jevaitytei, dalyvaujant: ieškovams A. T. ir J. A. P. , ieškovų atstovui adv. Kęstučiui Čilinskui, atsakovų atstovams Margaritai Šakalytei, adv. Ramūnui Kontrauskui, trečiajam asmeniui D. K. , viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. T. ir J. A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1016-38/2005 pagal ieškovų A. T. ir Janinos A. P. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR teisingumo ministerijos, V. J. , tretiesiems asmenims D. K. , A. K. dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Ieškovai A. T. ir A. P. 2003 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ir patikslinę savo ieškininius reikalavimus prašė kiekvienam priteisti iš atsakovų po 58 500 Lt turtinės žalos ir po 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad 1999 m. spalio 28 d. turto pardavimo iš varžytinių aktu teismo antstolių kontoros prie Vilniaus rajono apylinkės teismo antstolis V. J. (atsakovas) iš varžytinių pardavė trečiajam asmeniui D. K. ieškovams priklausantį turtą - įvairaus pobūdžio medžio apdirbimo stakles. Turto pardavimo iš varžytinių aktas buvo nuginčytas ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimu pripažintas negaliojančiu. Šiuo teismo sprendimu buvo pritaikyta abišalė restitucija ir neteisėtai parduotos staklės priteistos grąžinti ieškovams. Grąžintinų ieškovams staklių surasti nepavyko, nebuvo surastas ir jas varžytynėse įsigijęs tretysis asmuo D. K. . Ieškovai nurodė, kad negrąžinus staklių kiekvienas iš jų patyrė po 58 500 Lt turtinę žalą, kadangi įsigydami stakles už jas buvo sumokėję 117 000 Lt. Praradus pagrindines gamybos priemones nutrūko A. T. individualios įmonės veikla ir jis patyrė didelius nuostolius. Bylinėjimosi procesas ieškovams padarė ir moralinę žalą, jie patyrė nuoskaudą, neviltį, prarado saugumo ir tikėjimo teisingumu jausmą.

4Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad pagal Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notarės 1998 m. kovo 30 d. vykdomąjį įrašą buvo pradėtas 75 408,48 Lt priverstinis išieškojimas iš ieškovo A. T. kreditoriaus AB ,,Lietuvos taupomasis bankas” naudai. Teismo antstolis (atsakovas) V. J. 1999 m. rugpjūčio 5 d. surašė turto arešto aktą, kuriuo areštavo A. T. priklausančias įvairias stakles. Vykdant priverstinį išieškojimą iš ieškovo A. T. turto atsakovas V. J. 1999 m. spalio 28 d. organizavo turto varžytines, kuriose trečiajam asmeniui D. K. pardavė įvairių staklių už bendrą 1802,50 Lt sumą. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimu turto pardavimo iš varžytynių aktas buvo pripažintas negaliojančiu, konstatavus, kad buvo parduotas abiem ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis turtas, nors priverstinis išieškojimas turėjo būti nukreiptas tik į vieno A. T. turtą. Apie varžytines nebuvo pranešta ieškovei A. P. , o ieškovui A. T. neišaiškintos jo procesinės teisės ginčyti turto priklausomybę bei jo įkainavimą. Tuo pačiu teismo sprendimu šalių atžvilgiu pritaikyta abišalė restitucija įpareigojant grąžinti ieškovams turto pardavimo iš varžytinių aktu parduotą turtą, o trečiajam asmeniui D. K. priteisiant jo sumokėtą 1 802, 50 Lt sumą iš teismo antstolių kontoros prie Vilniaus rajono apylinkės teismo. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimas įsiteisėjo 2000 m. lapkričio 29 d., jo vykdymui ieškovams 2000 m. gruodžio 1 d. buvo išduotas vykdomasis raštas. Teismo antstoliui A. K. nepavyko surasti nei trečiojo asmens D. K. , nei jam parduoto varžytynėse turto, todėl 2000 m. gruodžio 20 d. buvo surašytas aktas apie asmens ir turto neradimą, o vykdomoji byla baigta 2001 m. sausio 12 d.

5Teismas nurodė, kad ieškovai savo teisę reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kildina iš 1999 m. spalio 28 d. turto pardavimo iš varžytinių akto bei 2000 m. gruodžio 20 d. asmens ir turto neradimo akto surašymo aplinkybių. Ieškovų teigimu, žalą padarę neteisėti veiksmai buvo konstatuoti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendime nurodžius, kad teismo antstolis (atsakovas) V. J. organizavęs bei vykdęs varžytines, kuriose buvo parduotas ieškovams priklausantis turtas, padarė tiek materialinės, tiek procesinės teisės pažeidimus. Tuo pačiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškovų pažeistos teisės buvo atkurtos, pritaikius abišalę restituciją bei priteisus grąžinti parduotas iš varžytinių stakles. Teismo nuomone, neteisėtų veiksmų pobūdis šiuo atveju turėjo būti konstatuotas ne organizuojant 1999 m. spalio 28 d. turto pardavimo varžytines, o Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimo vykdymo procese, kurio eigai atsakovas V. J. jokiais savo veiksmais padaryti įtaką negalėjo. Tačiau ieškovai Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimo vykdymo proceso metu padarytų neteisėtų veiksmų nenurodo. Pirmosios instancijos teismo nuomone, neteisėtų veiksmų pobūdis dėl žalos atlyginimo yra sietinas su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimo vykdymo procesu, ką iš dalies patvirtina ir ieškovų pozicija dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios. Teismas akcentavo, kad po 2000 m. gruodžio 20 d. asmens ir turto neradimo akto surašymo ieškovai daugiau jokių veiksmų, siekiant įvykdyti 2000 m. lapkričio 14 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą, nesiėmė. Tai reiškia, jog ieškovai iki galo neišnaudojo visų teisių savo turtiniams interesams apginti. Teismo nuomone, neišsiaiškinus Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimo neįvykdymo tikrųjų priežasčių, neturint trečiojo asmens D. K. paaiškinimų, nėra galimybės konstatuoti neteisėtų veiksmų pobūdžio teismo sprendimo vykdymo procese bei įvardinti dėl to kaltąjį asmenį. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido padaryti išvadą, kad ieškovai neįrodė veiksmų, lėmusių Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimo neįvykdymą, neteisėtumo.

6Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nei atsakovo V. J. veiksmai organizuojant varžytines, nei veiksmai, surašant turto pardavimo aktą negalėjo daryti įtakos Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimo vykdymo procesui. Atsakovas V. J. nurodyto teismo sprendimo vykdymo veiksmų neatliko, trečiojo asmens D. K. ir jam parduoto turto buvimo vietos nenustatinėjo. Teismas laikėsi nuostatos, kad ieškovams grąžinti priteisto turto neradimas nėra atsakovo V. J. veikimo ar neveikimo rezultatas, byloje nėra įrodyta dar viena būtinoji civilinės atsakomybės kilimo sąlyga - priežastinis ryšys tarp atsakovo V. J. neteisėtų veiksmų ir žalos ieškovams padarymo.

7Teismo nuomone, iš byloje esančių dokumentų negalima nustatyti, kokio dydžio žala buvo padaryta ieškovams, neradus jiems priklausančių įvairios paskirties medžio apdirbimo staklių. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad byloje surinkti vienas kitą paneigiantys, prieštaringi ir nepatikimi įrodymai neleidžia konstatuoti, kad ieškovai tinkamai įvykdė CPK 178 straipsnyje numatytą pareigą ir įrodė jiems padarytos turtinės žalos dydį.

8Toliau sprendime rašoma, kad ieškovai prašė priteisti neturtinę žalą, nurodydami, kad patyrė nuoskaudą, neviltį, saugumo ir tikėjimo teisingumu jausmo praradimą. Ieškovas A. T. aiškino, kad atsakovo V. J. neteisėtų veiksmų pasekmėje susirgo sunkia liga. Teismas nurodė, kad šie ieškovų argumentai nepatvirtinti įrodymais. Atvirkščiai, bylos medžiaga įrodo, kad ieškovai nebuvo pakankamai aktyvūs ir neišnaudojo visų galimybių savo teisėtiems interesams apginti, o tai negalėjo sąlygoti saugumo ir pasitikėjimo teisingumu jausmų praradimo. Dokumentų apie pablogėjusią ieškovo A. T. sveikatos būklę taip pat nėra. Ieškovai dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nenuoseklūs, nes bylos nagrinėjimo eigoje priteistinos neturtinės žalos dydį kelis kartus keitė.

9Apeliaciniu skundu ieškovai A. T. ir A. P. skundžia šį teismo sprendimą, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Nurodo, kad neteisėtų varžytinių pasėkoje pažeistos ieškovų teisės nebuvo ir negalėjo būti atstatytos vien teismo sprendimu formaliai pritaikius restituciją. Restitucija nebuvo įvykdyta, nes grąžintinas turtas ir dabartinis jo savininkas yra dingę. Formalus restitucijos nustatymas pats savaime nepaneigia nei ją sąlygojusių antstolio veiksmų neteisėtumo, nei jų sukeltų teisinių pasekmių egzistavimo.

10Apeliantai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ypatingą valstybės ir jos tarnautojų (teismo antstolių) atsakomybę už areštuoto turto likimą ir tikslingą prievartos priemonių pritaikymą vykdymo procese. Teismas traktavo valstybės įsipareigojimus, kurie atsiranda dėl turto arešto ir jo pardavimo priverstinio vykdymo procese, labai formaliai. Pasak apeliantų, sprendžiant valstybės atsakomybės klausimus būtina atsižvelgti ir į tai, kad valstybė nebuvo sudariusi tinkamų teisinių sąlygų išvengti neigiamų pasekmių tuo atveju, kai varžytinės paskelbiamos negaliojančiomis. Ieškovų patirtą žalą sąlygojo ne tik antstolio pareigų netinkamas vykdymas organizuojant varžytines, bet ir teisėkūros spragos, už kurias taip pat yra atsakinga valstybė.

11Apeliantų nuomone, pritaikius priverstinio vykdymo priemones ir areštavus skolininkui priklausiusį turtą valstybė be išlygų tapo atsakinga už to turto tolesnį likimą ir tikslingą panaudojimą. Teismo antstolis V. J. netinkamai vykdė savo pareigas, todėl areštuoto turto pardavimas iš varžytinių buvo paskelbtas negaliojančiu ir pritaikyta restitucija. Už varžytynėse parduotą turtą gauta pinigų suma nebuvo pervesta kreditoriui. Šios aplinkybės rodo, kad dėl netinkamo priverstinio vykdymo priemonių pritaikymo areštuotas turtas nebuvo panaudotas pagal įstatymo nustatytą paskirtį - kreditoriniams įsipareigojimams padengti. Pasak apeliantų, turto perdavimas varžytinių dalyviui D. K. lėmė skolininko turto netekimą prieš jo valią, o tai reiškia, kad valstybė apribojo fizinio asmens nuosavybės teises, nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos ir sąlygų. Antstoliui perleidus turtą trečiajam asmeniui paaiškėjo, kad šio turto grąžinimas ir tikslingas panaudojimas įsiskolinimams padengti yra negalimas. Apeliantų nuomone, šios neigiamos pasekmės yra antstolio veiksmų rezultatas, už kurį atsakinga valstybė pagal CK 6.271 straipsnį. Pasak apeliantų, tai, jog V. J. savo veiksmais neprisidėjo prie turto dingimo ir negalėjo įtakoti jo suradimo, nereiškia, jog tarp varžytinių tvarkos pažeidimų ir atsiradusios žalos nėra priežastinio ryšio. Už varžytynių eigą ir teisėtumą atsako jas organizuojantis antstolis, kuriam netinkamai įvykdžius savo pareigas, varžytinių rezultatai tapo niekiniai, sukėlę neigiamas pasekmes. Nustačius, kad pagal restituciją grąžintas turtas yra dingęs, paaiškėjo, jog šių neigiamų pasekmių panaikinti nebeįmanoma, t. y. neįmanoma skolininkui sugrąžinti neteisėtai iš jo paimtą turtą. Turto paėmimas ir neteisėtas jo perdavimas trečiajam asmeniui lėmė skolininko teisių pažeidimus vykdymo procese, kurios negali būti atkurtos restitucijos būdu, todėl, apeliantų nuomone, žala atsirado dėl pažeidimų, kuriuos įvykdė antstolis V. J. . Vėlesnis šio turto dingimas reiškia, kad nėra galimybės pritaikyti restituciją, kaip pažeistų teisių atkūrimo priemonę. Pagrindinė žalos atsiradimo sąlyga, pasak apeliantų, yra antstolio įvykdyti pažeidimai varžytinių metu, dėl kurių jos paskelbtos negaliojančiomis. Turto netekimas yra valstybės funkcijų netinkamu vykdymu sukelta žala. Negalėjimas sugrąžinti šį turtą patvirtina, kad patirta žala turi būti atlyginama kompensaciniu būdu, tačiau jis nėra pirminė atsiradusios žalos priežastis.

12Apeliantai teigia, kad įrodinėdami patirtos žalos dydį, teismui pateikė pakankamai įrodymų. Jų nuomone, žalos dydis galėjo būti nustatytas iš pateiktų įrodymų ir bylos aplinkybių visumos. Apeliantai taip pat nurodo, kad kartu su turtine žala jiems priteistina ir neturtinė žala, nes dėl aukščiau nurodytų teisės pažeidimų jie kenčia nuolatinį stresą, jaučia pažeminimas dėl valstybės pareigūnų nesiskaitymo. Pirmosios instancijos teismas, pasak apeliantų, nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

13Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. J. prašo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovai neįrodė visų deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Taip pat ieškovai nepagrindė moralinės žalos dydžio. Be to, ieškovai praleido ieškininės senaties terminą kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. V. J. yra netinkamas atsakovas, nes bylose dėl neteisėtais teismo antstolių veiksmais padarytos žalos atlyginimo atsako valstybė, kurią atstovauja LR teisingumo ministerija.

14Apeliacinis skundas atmestinas. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, kad atmesdamas ieškinį pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą.

15Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimu pripažintas negaliojančiu 1999 m. spalio 28 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas (b. l. 7-8). Šiuo aktu buvo įformintas ieškovams priklausančio kilnojamojo turto (įvairių medienos apdirbimo įrengimų) pardavimas varžytynėse dalyvavusiam trečiajam asmeniui T.K.. Atkuriant iki teisės pažeidimų, padarytų organizuojant ir vykdant varžytynes, buvusią padėtį teismo sprendimu pritaikyta restitucija – A. T. ir A. P. priteistas grąžinti varžytynėse parduotas turtas, o turto įgijėjui D. K. priteista grąžinti pinigų suma, kurią jis sumokėjo už varžytynėse įgytą turtą. Pažeistas ar ginčijamas civilines teises ir interesus teismas gina įvairiais įstatyme numatytais būdais. Tam tikro teisių gynimo konkrečioje byloje būdo taikymas priklauso nuo pareikšto materialinio teisinio reikalavimo dalyko. Pažeista ar ginčijama civilinė teisė, priklausomai nuo jos turinio, gali būti ginama atkuriant iki teisės pažeidimo buvusią padėtį (1964 m. CK 6 str.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimu restitucijos taikymo pagrindu priteisus grąžinti varžytynėse parduotus daiktus ieškovų A. T. ir A. P. pažeistos turtinės teisės juridiškai buvo atkurtos. Apgintų subjektinių teisių (atstatant prieš pažeidimą buvusią padėtį) faktinis atkūrimas turėjo būti įgyvendinamas restitucijos vykdymo procese. Iš bylos duomenų matyti, kad restitucijos įvykdymo tikslu 2000 m. gruodžio 1 d. buvo išduotas vykdomasis raštas. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą bylos duomenimis išvadą, kad priverstinis restitucijos vykdymas pagal šį vykdomąjį dokumentą buvo atliekamas. Priešingai, byloje surinkti dokumentai rodo, taip pat ieškovų paaiškinimai patvirtina, kad turto grąžinimo ieškovams restitucijos pagrindu priverstinis vykdymas net nebuvo pradėtas. Išieškojimo pagal teismų sprendimus veiksmai pradedami tik remiantis išieškotojo pateiktais vykdyti vykdomaisiais dokumentais (1964 m. CPK 385 str. 1 d., 387 str. 1 d., 388 str. 1 d. nuostatos). Byloje nėra jokių duomenų, kad 2000 m. gruodžio 1 d. išduotas vykdomasis raštas būtų pateiktas vykdyti ir pagal jį būtų užvesta vykdomoji byla. Pačiame vykdomajame rašte nėra jokių įrašų (atžymų) apie sprendimo vykdymo eigą ir rezultatus. Iš byloje esančio 2000 m. gruodžio 20 d. akto apie turto, asmens neradimą matyti, kad jis surašytas ne 2000 m. gruodžio 1 d. išduoto vykdomojo rašto vykdymo pagrindu, bet vykdant Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. nutartį dėl D. K. priklausančių daiktų arešto taikant laikinąsias apsaugos priemones. Tik dėl šios nutarties vykdymo buvo užvesta ir 2001 m. sausio 12 d. baigta vykdomoji byla Nr. 3-712/2001 (ankstesnis Nr. 3-2439/2000), kuri yra pridėta prie šios civilinės bylos. Dar dvi prie šios civilinės bylos pridėtos vykdomosios bylos (jų paskutiniai Nr. 128-828/02 ir 128-677/02), kurios nėra baigtos, taip pat užvestos ne ieškovams 2000 m. gruodžio 1 d. išduoto vykdomojo dokumento vykdymui. Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus teiginius, kad trečiajam asmeniui A. K. nepavyko surasti ieškovams grąžintino turto vykdant 2000 m. gruodžio 1 d. išduotą vykdomąjį raštą. Teismas klaidingai nustatė, kad vykdomoji byla Nr. 3-712/2001 buvo užvesta 2000 m. gruodžio 1 d. išduotam vykdomajam raštui vykdyti.

16Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė, kad žalos ieškovams atsiradimas sietinas su faktinėmis restitucijos vykdymo pasekmėmis, jeigu paaiškėtų, kad realus restitucijos įvykdymas nebeįmanomas. Patys ieškovai ir jų atstovas bylos nagrinėjimo eigoje tvirtino, kad žala ieškovams atsirado po to, kai buvo sužinota apie turto neradimo aktą, surašytą vykdant minėtą teismo nutartį dėl turto arešto. Dublike (b. l. 65-68) ieškovai konkretizuoja, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimu „/..../ ieškovų pažeistos teisės buvo apgintos ir atkurtos, pripažinus, jog yra būtina taikyti abišalę restituciją. Tačiau turto nerasta, asmens, kuriam yra parduotas tas turtas, taip pat nerasta. Tokiu būdu ieškovai patyrė žalą dėl prarasto turto, neteisėtai parduoto iš varžytynių“ (citatos pabaiga). Tame pačiame procesiniame dokumente ieškovai teigė, kad reali žala jiems atsirado 2000 m. gruodžio 20 d., kai jie gavo turto neradimo aktą. Teismo 2005 m. balandžio 29 d. posėdyje ieškovų atstovė aiškino, kad „/..../ ieškovus būtų tenkinę, jei būtų įvykdytas sprendimas dėl restitucijos“ (b. l. 143). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuostata, kad ieškovai iš esmės nesiėmė jokių teisinių veiksmų siekiant įvykdyti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimą restitucijos dalyje dėl turto ieškovams grąžinimo. Aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovai net nepateikė teismo antstoliui vykdomojo rašto dėl priverstinio restitucijos įvykdymo. Kadangi teismo sprendimo dalis dėl ieškovams grąžintino turto nebuvo įstatymo nustatyta tvarka pateikta vykdyti ir nebuvo vykdoma, negalima daryti teisinės išvados, kad šios sprendimo dalies įvykdymas buvo ar yra nebeįmanomas, o to pasekmėje ieškovams atsirado reali žala. Pažymėtina, kad netgi tuo atveju, jei ieškovams grąžinti turtą natūra nebegalima, nėra pagrindo daryti išvadą, kad restitucijos vykdymo procesas yra pasibaigęs. Jeigu restituciją natūra atlikti neįmanoma, ji atliekama sumokant (išieškant iš skolininko) ekvivalentą pinigais (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 44 str., 2000 m. CK 6.146 – 6.147 str.).

17Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatytas žalos, kaip civilinės atsakomybės taikymo būtinosios sąlygos (CK 6.249 str. 1 d.), atsiradimo ieškovams faktas, todėl tenkinti ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo nebuvo teisinio pagrindo.

18Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai nepateikė įrodymų, kurie leistų nustatyti ir įvertinti jų įvardintos neturtinės žalos dydį ir mastą. Teismas iš esmės teisingai konstatavo, jog ieškovų argumentai, susiję su reikalavimu dėl neturtinės žalos, nėra pagrįsti. Teismo sprendime akcentuota, kad ieškovai buvo pasyvūs savo turtinių ir neturtinių teisių gynimo atžvilgiu išieškojimo pagal A. T. skolines prievoles vykdymo procese, todėl negalima tvirtinti, kad saugumo ir pasitikėjimo teisingumu jausmo praradimą sukėlė visiškai nuo jų valios ir elgesio nepriklausančios tik kitų asmenų veiksmų pasekmės. Ieškovės A. P. turtinių teisių pažeidimą pardavus iš varžytynių jai priklausančią turto dalį, sąlygojo kito šio turto bendrasavininkio ieškovo A. T. neveikimas. A. T. žinodamas, kad teismo antstolis areštavo turtą, kurio dalis priklauso ne tik jam, bet ir kitam asmeniui, nesančiam skolininku priverstinio išieškojimo procese, apie tai neinformavo ne tik teismo antstolio, bet ir bendrasavininkės A. P. . Toks aplaidus neveikimas lėmė, kad A. P. turto dalies areštas nebuvo panaikintas ir ši turto dalis neteisėtai parduota iš varžytynių. Čia atkreiptinas dėmesys į tai, kad buvo areštuoti ir parduodami varžytynėse kilnojamieji daiktai, kurių atžvilgiu nėra privaloma teisinė registracija, todėl apie jų priklausymą ne vieno, bet kelių asmenų nuosavybės teise teismo antstolis galėjo sužinoti tik iš skolininko A. T. , kuris pareigos informuoti neįvykdė. Priverstinio vykdymo procese teismo antstolis išieškojimą į skolininko turtą nukreipia šį turtą areštuodamas ir parduodamas (1964 m. CPK 391 str. 2 d.). Areštuotas skolininko turtas realizuojamas parduodant iš varžytynių (1964 m. CPK 422 str. 1 d., 427 str.). A. T. , kaip skolininkas išieškojimo procese, nesiėmė jokių priemonių, kad areštuotas turtas (medienos apdorojimo įrengimai) nebūtų priverstinai realizuotas jį parduodant. Paminėtų civilinio proceso įstatymo normų nežinojimu ar pasyviu elgesiu negali būti pateisinamas A. T. neveikimas, nesiėmimas veiksmų, kad priverstinio vykdymo veiksmai būtų atlikti ne tik greitai, bet ir tinkamai (teisėtai). Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, laikosi nuostatos, kad ieškovų reikalavimas priteisti iš atsakovų neturtinę žalą yra nepagrįstas.

19Atmesdamas ieškovų ieškinį pirmosios instancijos teismas išsprendė bylą teisingai, todėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

20Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

21Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22Priteisti iš ieškovų A. T. ir J. A. P. į valstybės biudžetą po 9 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. Ieškovai A. T. ir A. P. 2003 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į Vilniaus... 4. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu ieškinį... 5. Teismas nurodė, kad ieškovai savo teisę reikalauti turtinės ir neturtinės... 6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nei atsakovo V. J. veiksmai... 7. Teismo nuomone, iš byloje esančių dokumentų negalima nustatyti, kokio... 8. Toliau sprendime rašoma, kad ieškovai prašė priteisti neturtinę žalą,... 9. Apeliaciniu skundu ieškovai A. T. ir A. P. skundžia šį teismo sprendimą,... 10. Apeliantai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į... 11. Apeliantų nuomone, pritaikius priverstinio vykdymo priemones ir areštavus... 12. Apeliantai teigia, kad įrodinėdami patirtos žalos dydį, teismui pateikė... 13. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. J. prašo Vilniaus apygardos... 14. Apeliacinis skundas atmestinas. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka... 15. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 14 d. sprendimu... 16. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė, kad žalos... 17. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje... 18. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad... 19. Atmesdamas ieškovų ieškinį pirmosios instancijos teismas išsprendė bylą... 20. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso... 21. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti... 22. Priteisti iš ieškovų A. T. ir J. A. P. į valstybės biudžetą po 9 Lt...