Byla A-63-303-12

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei, dalyvaujant pareiškėjui V. J., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno III teritoriniam skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“, Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, norminio akto ištyrimo, turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir patikslintu skundu (I tomas, b. l. 5-8, 173-183) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno III teritorinį skyrių (toliau – ir atsakovas) priimti individualų administracinį sprendimą jam išduoti neįgalių asmenų automobilių statymo kortelę; 2) ištirti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (toliau – ir NDNT) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 6 d. įsakymo Nr. V-127 „Dėl neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ teisėtumą; 3) priteisti 687,58 Lt turtinę ir 120 000,00 Lt neturtinę žalą, padarytą atsakovo tarnautojų, einančių tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais bei neveikimu viešojo administravimo srityje.

5Pareiškėjas nurodė, kad turi judėjimo negalią po kairės kojos kelio sąnarinio lūžio 2008 m. vasario 25 d. ir vaikščiodamas nuolat jaučia kairės kojos kelio sąnario skausmus, šlubuoja, todėl siekia gauti neįgalaus asmens automobilių statymo kortelę. Atsakovas pareiškėjo 2011 m. sausio 15 d. prašymą priimti individualų administracinį sprendimą išduoti jam neįgaliųjų asmenų automobilių statymo kortelę patenkinti atsisakė. Atsakovas, kaip ir prieš metus, neteisėtai tinkamai nepranešė pareiškėjui atsakovo neveikimo apskundimo tvarkos. Pareiškėjas yra gavęs tik Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 m. sausio 24 d. pranešimą Nr. R-1113, kuriame nurodyta, jog jam nustatytas 80 procentų darbingumo lygis, o tai neatitinka teisės aktų reikalavimų, įgalinančių išduoti jam neįgaliųjų asmenų automobilių statymo kortelę. Pareiškėjas mano, kad reikalinga ištirti Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. V-127 patvirtinto Neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (su 2010 m. birželio 10 d. įsakymo pakeitimais) 2 punkto ir 4 punkto nuostatų teisėtumą, kadangi jos prieštarauja tarptautinės Neįgaliųjų teisių konvencijos 2, 3, 5, 9, 15, 19 ir 27 straipsniams, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 5 straipsniams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 18, 21, 25, 48 straipsniams, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatoms, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 4 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies, 10, 13 straipsnių nuostatoms, 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvai 2000/78/EB, nustatančiai vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus ir jos 1, 2, 10, 16, 17, 18 straipsnių nuostatoms, Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3, 11, 13 straipsnių nuostatoms bei Europos Sąjungos Tarybos 1998 m. birželio 4 d. Tarybos rekomendacijos dėl neįgaliųjų asmenų automobilių statymo kortelių (98/376/EB) įžangos 2, 3, 5, 6 straipsnių, rekomendacijos 1-5 straipsnių nuostatoms. Taip pat mano, kad reikalinga spręsti, ar Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (2005 m. liepos 1 d., Nr. IX-2228, Žin. 2004, Nr. 83-2983; 2008, Nr. 131-5028) 2 straipsnio 8 dalis, 19 ir 20 straipsniai atitinka nurodytų aukštesnės galios teisės aktų nuostatas ir Konstituciją. Tokia įtvirtinta tvarka įteisinama pareiškėjo diskriminacija dėl amžiaus vertinant pareiškėjo negalią ir nedarbingumą ir pažeidžiama pareiškėjo, kaip neįgaliojo teisė gauti neįgalaus asmens automobilių statymo kortelę. Dėl atsakovo nepagrįstai ir neteisėtai vykdomos pareiškėjo, kaip neįgalaus asmens diskriminacijos, jis patyrė turtinę žalą, o taip pat ir neigiamus dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas iš esmės be teismo sprendimo buvo įkalintas bute prie kompiuterio bei priverstas dienomis ir naktimis rašyti skundus, prašymus bei pareiškimus, patyrė fizinį skausmą dėl jo, kaip judėjimo negalią turinčio asmens, vertimo papildomai judėti lankantis įvairiose įstaigose, siekiant apginti jo teises ir įstatymo saugomus interesus, buvo apribotos jo galimybės vykdyti veiklą pagal verslo liudijimą ir iš to gauti pajamų. Tai pakirto jo pasitikėjimą Lietuvos Respublikos visuomenine santvarka, padarė moralinę žalą.

6Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno III teritorinis skyrius atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I tomas, b. l. 46-51) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į atsakovą su analogišku prašymu išduoti jam neįgaliųjų asmenų automobilių statymo kortelę kreipėsi keletą kartų, į minėtus jo prašymus buvo atsakyta 2010 m. birželio 18 d. raštu Nr. R-6475 (1.9.), 2010 m. liepos 12 d. raštu Nr. 7225, 2011 m. sausio 24 d. raštu Nr. R-1113. Minėtuose raštuose pareiškėjui išsamiai paaiškinta, kad jam atsisakoma išduoti neįgaliųjų asmenų automobilių statymo kortelę, nes pareiškėjas neatitinka Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 6 d. įsakymu NR. V-127 (su vėlesniais pakeitimais 2010 m. birželio 10 d. įsakymu NR. V-54, 2011-03-28 įsakymu Nr. V-39) patvirtintame Neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės išdavimo tvarkos apraše (toliau –ir Aprašas), numatytų reikalavimų. Pareiškėjui nuo 2009 m. gruodžio 1 d. yra nustatytas 80 procentų darbingumo lygis, t.y. jo darbingumo lygis yra didesnis nei 30 procentų (kaip reikalauja Aprašas), o tai neatitinka teisės aktų reikalavimų, įgalinančių išduoti jam neįgaliųjų asmenų automobilių statymo kortelę. Nurodė, kad atsakovo direktoriaus 2009 m. lapkričio 6 d. įsakymas Nr. V-127 „Dėl neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir jo 2010 m. birželio 10 d. pakeitimas, yra teisėtas, priimtas įgyvendinant 1998 m. birželio 4 d. Tarybos rekomendaciją 98/376/EB Dėl neįgalių asmenų automobilių statymo kortelių ir kaip poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja minėtam Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos aukštesniems teisės aktams, todėl pareiškėjo teiginį dėl jo neteisėtumo laiko nepagrįstu. Teigė, jog atsakovas laikėsi visų teisės aktuose numatytų reikalavimų, tinkamai vadovavosi materialinėmis teisės normomis, t.y. teisėtai atsisakė (ir raštu paaiškino atsisakymo priežastis) pareiškėjui išduoti neįgaliųjų asmenų automobilių statymo kortelę, todėl nėra pagrindo atlyginti žalą.

8II.

9Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 23 d. sprendimu (II tomas, b. l. 23 – 28) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, jog pareiškėjas dėl leidimo nemokamai statyti jo vairuojamus automobilius Lietuvos miestų apmokamose vietose kaip judėjimo negalią turinčiam asmeniui, 2010 m. vasario 24 d. kreipėsi į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno III teritorinį skyrių (I tomas, b. l. 75-76), kuris 2010 m. vasario 25 d. raštu Nr. R-1310 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus (I tomas, b. l. 67). 2010 m. kovo 4 d. bei 2010 m. kovo 9 d. skundais (I tomas, b. l. 77-81, 82-84) pareiškėjas kreipėsi į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorių dėl leidimo nemokamai statyti pareiškėjo vairuojamus automobilius Lietuvos miestų apmokamose vietose pareiškėjui kaip judėjimo negalią turinčiam asmeniui išdavimo ir su tuo susijusių klausimų; pareiškėjo judėjimo negalios lygio nustatymo; Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno III teritorinio skyriaus 2010 m. vasario 25 d. rašto Nr. R-I310; netiesioginės pareiškėjo kaip judėjimo negalią turinčio asmens diskriminacijos nutraukimo; UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“ pranešimo Nr. 126546. Atsakovas, išsamiai išnagrinėjęs 2010 m. kovo 9 d. pareiškėjo skundą į jį atsakė 2010 m. kovo 19 d. raštu Nr. R-2942 (I tomas, b. l. 85-86). Į 2011 m. sausio 17 d. pareiškėjo prašymą išduoti neįgaliųjų asmenų automobilių statymo kortelę (toliau – ir Kortelė) NDNT 2011 m. sausio 24 d. raštu Nr. R-1113 taip pat atsakė neigiamai, motyvuodamas tuo, jog ši kortelė išduodama asmenims, kurių darbingumo lygis ne didesnis nei 30 procentų, kai pareiškėjui nustatytas 80 procentų darbingumo lygis (I tomas, b. l. 11). Teismas pažymėjo, kad vertinant 2010 m. vasario 25 d. (raštas Nr. R-1310), 2010 m. kovo 19 d. (raštas Nr. R-2942), 2011 m. sausio 24 d. (raštas Nr. R-1113) raštais pateiktus atsakymus, matyti, kad jais atsisakoma tenkinti pareiškėjo prašymą išduoti Kortelę, nurodant, jog pareiškėjas neatitinka teisės akte (Aprašo 4 punktas) numatytų reikalavimų, t.y. Kortelė išduodama asmenims, kurių darbingumo lygis ne didesnis nei 30 procentų.

11Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad ginčams tarp asmens, pensiją ar išmoką mokančioms institucijoms ir Tarnybos (Tarnyba – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalis) nagrinėja ir sprendžia Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau –ir Komisija). To paties straipsnio 8 dalyje numatyta, kad skundas (prašymas) Komisijai gali būti paduodamas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo raštiško Tarnybos priimto sprendimo gavimo dienos. Komisija yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Teismas padarė išvadą, kad remiantis bylos medžiaga, nuo Tarnybos atsakymų gavimo dienos yra praėję daugiau nei 30 dienų, o Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas nenumato, kad pareiškėjo prašymu Komisija skundo pateikimo terminą galėtų atnaujinti, jeigu pripažintų, kad terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties, todėl padarė išvadą, kad pasinaudoti išankstine bylos nagrinėjimo ne teismo tvarka negalima.

12Teismas konstatavo, kad galiojančiu Darbingumo lygio vertinimo aktu pareiškėjui V. J., gim. 1959 m. lapkričio 8 d., yra nustatytas 80 procentų darbingumo lygis (I tomas, b. l. 142-148), kuriam esant, vadovaujantis Aprašo 4 punktu, Kortelė neišduodama. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą priimti individualų administracinį sprendimą išduoti jam Kortelę atmestinas kaip nepagrįstas.

13Dėl antrojo pareiškėjo reikalavimo Aprašo teisėtumą, teismas nurodė, kad Konstitucinio Teismo kompetencijai nepriskirta tirti NDNT direktoriaus įsakymo teisėtumo (Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnis). Atsižvelgęs į tai, kad teismas išaiškino pareiškėjui teisę tikslinti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo ir sudarė galimybę tai padaryti (I tomas, b. l. 160), tačiau ir patikslintame skunde pareiškėjo pateiktas prašymas yra abstraktaus pobūdžio, nėra grindžiamas teisiniais motyvais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 2 dalies 4 punktas) konstatavo, jog šioje byloje teismui nekyla abejonių dėl minėto akto teisėtumo konkrečiu atveju todėl minėto akto teisėtumą galima įvertinti be išsamaus tyrimo ir pareiškėjo prašymo dėl norminio akto tyrimo netenkintino.

14Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo turtinę ir neturtinę žalą, teismas nurodė, kad valstybės atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai bei priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl pabrėžė, kad būtinoji sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti veiksmai. Dėl pareiškėjo, kaip neįgalaus asmens diskriminacijos pažymėjo, kad duomenų apie pareiškėjo diskriminaciją, priekabiavimą atsakovo veiksmais (neveikimu) tiek dėl jo neįgalumo, tiek dėl kitų įstatyme nurodytų faktorių, administracinėje byloje nesurinkta. Be to, įvertinęs teismui pateiktus rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjas dėl Kortelės išdavimo ir su ja susijusiais klausimais į atsakovą kreipėsi ne vieną kartą ir atsakovas 2010 m. vasario 25 d. raštu Nr. R-1310, 2010 m. birželio 18 d. raštu Nr. R-6475 (1.9.), 2010 m. liepos 12 d. raštu Nr. 7225, 2011 m. sausio 24 d. raštu Nr. R-1113 duotais atsakymais pareiškėjui paaiškino, kad jam atsisakoma išduoti Kortelę, nes pareiškėjas neatitinka Kortelės išdavimo tvarkos apraše numatytų reikalavimų. Teismas padarė išvadą, kad šių atsakovo atsakymų negalima vertinti kaip atsakovo neveikimo, todėl teismo vertinimu, vadovaudamasis Aprašo 4 punktu, atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti Kortelę. Teismas konstatavo, kad byloje nesurinkta įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nurodomus atsakovo neteisėtus veiksmus, o nenustačius vienos iš būtinų sąlygų civilinės atsakomybės sąlygų, nekyla ir prievolė atlyginti žalą.

15III.

16Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II tomas b. l. 32 – 34) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Priimdamas sprendimą teismas bando įteisinti judėjimo negalią turinčio pareiškėjo diskriminaciją dėl negalios, tuo pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalies, 5 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio nuostatas.
  2. Skundžiamu sprendimu teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė ištirti bei tinkamai vertinti pareiškėjo argumentus, įrodymus ir motyvus, tuo pažeidžiant Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio, 53 straipsnio, 57 straipsnio ir 86 straipsnio nuostatas. Teismas taip pat nenagrinėjo ir nevertino Kortelės išdavimo tvarkos, kuri reglamentuota Apraše, diskriminacinių nuostatų pareiškėjo judėjimo negalios atžvilgiu, tuo be aukščiau nurodytų nuostatų taip pat pažeidžiant Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies 1 – 3 punktų nuostatas.
  3. Kadangi teismas į teismo posėdį nepakvietė ir neapklausė pareiškėjo prašytų iškviesti liudininkų, tokiu būdu buvo pažeistos Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio, 53 straipsnio, 57 straipsnio, 86 straipsnio, 87 straipsnio 4 dalies 1 - 3 punktų nuostatos.
  4. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, kad pareiškėjui automobilio statymo Kortelė neišduotina, nes pareiškėjas neatitinka teisės akte (Neįgalių asmenų automobilių statymo tvarkos aprašo 4 punkte) numatytų reikalavimų. Teismas taip pat nepagrįstai reikalavo „darbingumo lygio” nustatymo peržiūros. Tokiu būdu pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio, 53 straipsnio, 57 straipsnio, 86 straipsnio, 87 straipsnio 4 dalies 1 – 3 punktų nuostatas.
  5. Mano, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnio 1 ir 8 dalių nuostatomis, kadangi ginčas vyksta tarp asmens ir ne jam pensiją ar išmoką mokančios institucijos, todėl netgi jei ši įstatymo nuostata neprieštarautų aukštesnių įstatymų nuostatoms, ji būtų nepagrįsta ir šiam ginčui netaikytina. Teismas tokiu būdu pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalies, 86 straipsnio, 87 straipsnio 4 dalies 1 – 3 punktų nuostatas.
  6. Nesutinka, kad savo reikalavimą ištirti Aprašo teisėtumą motyvavo vien bendro pobūdžio teiginiais ir tinkamai jo nepagrindė. Mano, kad minėto akto teisėtumo nebuvo galima įvertinti be išsamaus tyrimo, todėl teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl norminio akto tyrimo, tuo pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnį, 53 straipsnį, 57 straipsnį, 86 straipsnį, 87 straipsnio 4 dalies 1 – 3 punkto nuostatas.
  7. Pareiškėjas skunde nurodė, kad tiek turtinę, tiek neturtinę žalą jis patyrė dėl atsakovo nepagrįstai ir neteisėtai vykdomos jo, kaip neįgalaus asmens diskriminacijos, atsisakant išduoti Kortelę. Teismas nepagrįstai nusprendė, jog akivaizdžių pateiktų duomenų ir įrodymų apie pareiškėjo diskriminaciją dėl negalios nesurinkta, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 4 straipsnio nuostatas bei aukščiau nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas.
  8. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktais pareiškėjas prašė sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (2005 m. liepos 1 d. redakcija Nr. IX-2228, Vilnius, Žin. 2004, Nr. 83- 2983; 2008, Nr. 131-5028) 2 straipsnio 8 dalies nuostatos, apibrėžiančios neįgaliojo sąvoką, yra teisėtos ir atitinka Konstituciją, tačiau teismas visiškai nepasisakė dėl šio prašymo, nenurodė jokių motyvų, todėl pažeidė aukščiau nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas.

17Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 39-40) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nesutikdamas su apeliaciniu skundu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Kadangi, nurodydamas ginčijamus klausimus, pareiškėjas skunde remiasi iš esmės tais pačiais argumentais ir įrodymais, išdėstytais skunde ir naujų įrodymų nepateikia, todėl atsakovas dėl jų nepasisako.

18Trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 39-40) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

            1. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui atsakovo 2009 m. gruodžio 1 d. darbingumo lygio vertinimo aktu Nr. DNL-7920 nustatytas 80 procentų darbingumo lygis, t.y. jo darbingumo lygis yra didesnis nei 30 procentų ir todėl pareiškėjas neatitinka Aprašo 4 punkte numatytų reikalavimų, Kortelė jam negali būti išduota. Todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą priimti individualų administracinį sprendimą, t.y. išduoti pareiškėjui neįgaliųjų asmenų automobilių statymo kortelę.
            2. Teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl norminio akto tyrimo, kadangi pareiškėjas, argumentuodamas savo prašymą dėl norminio administracinio akto prieštaravimo įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, apsiribojo vien bendro pobūdžio abstrakčiais ir deklaratyviais teiginiais, nenurodydamas teisinių argumentų bei motyvų ir todėl teismas nusprendė, jog abejonių dėl minėto akto teisėtumo konkrečiu atveju nekyla.
            3. Atsakovo pagrįstas ir teisėtas atsisakymas išduoti kortelę, nes pareiškėjas neatitinka Aprašo 4 punkte numatytų reikalavimų, jokių būdu nevertintinas kaip neveikimas ar netinkamas pareigos atlikimas. Todėl nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (vienos iš būtinos civilinės atsakomybės sąlygos), nekyla ir pareiga atlyginti žalą, todėl teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dalyje dėl žalos atlyginimo.

19Teisėjų kolegija

konstatuoja:

20IV.

21Apeliacinis skundas netenkinamas.

22Byloje ginčas yra kilęs dėl prašymo įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui neįgalių asmenų automobilių statymo kortelę, ištirti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ teisėtumą bei turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

23Byloje nustatyta, kad atsakovas 2010 m. vasario 25 d. raštu Nr. R-1310, 2010 m. kovo 19 d. raštu Nr. R-2942, 2011 m. sausio 24 d. raštu Nr. R-1113 (I tomas, b. l. 67, 85-86, 11) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus išduoti neįgaliųjų asmenų automobilių statymo kortelę, vadovaudamasis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. V-127 (su vėlesniais pakeitimais 2010 m. birželio 10 d. įsakymu NR. V-54) patvirtinto Neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės išdavimo tvarkos aprašo 4 punktu. Aprašo 4 punktas numato, kad teisę įsigyti kortelę turi: 1) darbingo amžiaus asmenys, kuriems nustatytas darbingumo lygis nuo 0 iki 30 procentų ir kurie patys vairuoja lengvuosius automobilius; 2) pensijos amžių sukakę asmenys, kuriems yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis ir kurie patys vairuoja lengvuosius automobilius; 3) darbingo amžiaus asmenys, kuriems nustatytas nuo 0 iki 25 procentų darbingumo lygis ir kurie patys nevairuoja lengvųjų automobilių, ar pensijos amžiaus sukakę asmenys, kuriems yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis ir kurie patys nevairuoja lengvųjų automobilių; 4) asmenys iki 18 metų, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis.“ Tuo tarpu, Aprašo 4 punkto nuo 2011 m. balandžio 1 d. galiojanti redakcija (2011 m. kovo 28 d. įsakymas Nr. V-39) numato, kad įsigyti Kortelę turi teisę: 1) darbingo amžiaus asmenys, kuriems nustatytas darbingumo lygis nuo 0 iki 30 procentų ir kurie patys vairuoja lengvuosius automobilius; 2) pensijos amžių sukakę asmenys, kuriems yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis ir kurie patys vairuoja lengvuosius automobilius; 3) darbingo amžiaus asmenys, kuriems nustatytas nuo 0 iki 25 procentų darbingumo lygis ir kurie patys nevairuoja lengvųjų automobilių, ar pensijos amžiaus sukakę asmenys, kuriems yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis ir kurie patys nevairuoja lengvųjų automobilių; 4) asmenys iki 18 metų, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis; 5) pensijos amžių sukakę asmenys, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus buvo nustatytas 30 procentų darbingumo lygis ir kurie patys vairuoja lengvuosius automobilius; 6) darbingo amžiaus ar pensijos amžių sukakę asmenys, kuriems nustatyti specialieji poreikiai (specialusis nuolatinės slaugos poreikis, specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis, specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis) ir kurie patys vairuoja lengvuosius automobilius. Atsakovas savo atisakymą grindė tuo, kad pareiškėjas neatitinka nurodytų Aprašo 4 punkte įtvirtintų reikalavimų, t.y. Kortelė išduodama asmenims, kurių darbingumo lygis ne didesnis nei 30 procentų, kai tuo tarpu pareiškėjo darbingumo lygis paskutinį kartą NDNT vertintas 2009 m. gruodžio 1 d. ir jam nustatytas 80 procentų darbingumo lygis.

24Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes ir nurodytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad galiojančiu Darbingumo lygio vertinimo aktu pareiškėjui yra nustatytas 80 procentų darbingumo lygis (I tomas, b. l. 142-148), kuriam esant, vadovaujantis Aprašo 4 punktu, Kortelė neišduodama. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą priimti individualų administracinį sprendimą išduoti jam Kortelę yra nepagrįstas.

25Antruoju reikalavimu pareiškėjas prašo ištirti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. V-127 patvirtinto Neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės išdavimo tvarkos aprašo, teisėtumą.

26Pažymėtina, kad ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) XVI skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 straipsnis) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 straipsnis). Pagal šį teisinį reguliavimą, privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą. Tačiau šie asmenys turi galimybę prašyti ištirti norminio administracinio akto nuostatų galiojimą, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsniu.

27Norminio administracinio teisės akto teisėtumas ryšium su individualia administracine byla gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 111 straipsnio 1 dalis), arba kai nagrinėdamas individualią bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 111 straipsnio 3 dalis).

28Teisėjų kolegija pažymi, kad Aprašas laikytinas norminiu administraciniu aktu Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalies prasme. Tuo tarpu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad, pagal ABTĮ straipsnio 111 straipsnio prasmę, norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galimai pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą. Susiklosčiusiomis aplinkybėmis Kauno apygardos administraciniam teismui kilo pareiga spręsti pareiškėjo prašymo ištirti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus priimto norminio administracinio akto dalies atitikimą aukštesnės juridinės galios teisės aktams priėmimo klausimą, t. y. įvertinti pareiškėjo keliamo ginčo viešojo administravimo srityje pobūdį, nustatyti, ar minėtas norminis teisės aktas faktiškai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą pagrindinėje byloje, inicijuotoje įstatymų nustatyta tvarka ir terminais, ir vienu iš ABTĮ 111 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų atsisakyti pradėti arba, vadovaujantis ABTĮ 111 straipsnio 3 dalimi, nutartimi sustabdžius individualios bylos nagrinėjimą, pradėti norminio akto teisėtumo tyrimą.

29Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymą grindė vien bendro pobūdžio teiginiais, kad norminis administracinis aktas – Aprašas, prieštarauja pareiškėjo skunde nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams. Remdamasi bylos duomenų visuma ir įvertinusi pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo išdėstyta abejonė dėl Aprašo 2 ir 4 punktų galimo prieštaravimo aukštesnės teisinės galios aktams bei išdėstyti tam tikri atskiri samprotavimai dėl tokiu būdu įtvirtintos diskriminacijos siekiant gauti Kortelę, neišreiškia konkrečios ir nuoseklios teisinės pozicijos dėl prieštaravimo tarp minėtų aktų. Toks prašymo pagrindimas bei pareiškėjo argumentai dėl siekio nustatyti, ar nurodytos Aprašo nuostatos yra diskriminacinės ir išsiaiškinti, ar tokia tvarka yra teisėta, nepagrindžia būtinybės kreiptis dėl norminio administracinio akto ištyrimo. Todėl, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad konkrečiu atveju teismui nekyla abejonių dėl minėto akto neteisėtumo, t.y. akto teisėtumą galima įvertinti be išsamaus tyrimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti šį pareiškėjo prašymą.

30Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad nors pareiškėjas prašė sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 8 dalies nuostatos, apibrėžiančios neįgaliojo sąvoką, yra teisėtos ir atitinka Konstituciją, tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šio prašymo bei nenurodė jo netenkinimo motyvų.

31Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalis numato, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tuo tarpu, teisėjų kolegija pažymi, kad toks pareiškėjo prašymas nelaikytinas pagrindiniu reikalavimu Administracinių bylų teisenos įstatymo prasme, todėl pirmosios instancijos teismas neprivalėjo dėl jo pasisakyti. Be to, pažymėtina, kaip numato ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Iš to seka, kad net ir tuo atveju, kai pareiškėjas skunde išreiškia abejonę dėl galimo teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai, tik tuo atveju, kai pats teismas laiko, kad yra pagrindas dėl galimo taikomo teisės akto prieštaravimo Konstitucijos nuostatoms, jis turi diskrecijos teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą.

32Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 10 straipsnio 3 dalis numato, kad už socialinės reabilitacijos paslaugų teikimo organizavimą ir šių paslaugų kokybės užtikrinimą atsako Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir savivaldybių institucijos. Pagal šio įstatymo 19 straipsnio 4 dalį, neįgalumo lygio nustatymo kriterijus ir tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Švietimo ir mokslo ministerija, o remiantis 20 straipsnio 8 dalimi, darbingumo lygio nustatymo kriterijus ir tvarką nustato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su Sveikatos apsaugos ministerija. Darytina išvada, kad Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme numatyta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teisė nustatyti neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo tvarką bei organizuoti socialinės reabilitacijos priemonių teikimą, šiuo atveju – neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės išdavimo tvarką – kuri yra teisėtai detalizuojama Apraše. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju teisėjų kolegijai nekyla pagrindo manyti, kad pareiškėjo skunde nurodytos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nuostatos gali prieštarauti Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas netenkintinas.

33Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą teisėjų kolegija atskirai pažymi, jog tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6. 249 straipsnis).

34Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus darbuotojo kaltės. Taigi viešoji (šiuo atveju – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008).

35Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas patirtą turtinę ir neturtinę žalą kildina iš atsakovo veiksmų, t.y. nepagrįstai ir neteisėtai vykdomos pareiškėjo, kaip neįgalaus asmens diskriminacijos bei atsisakymo išduoti Kortelę. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl turtinės ir neturtinės žalos pareiškėjo atžvilgiu padarymo fakto buvimo ar nebuvimo, pagrįstai pabrėžė, jog byloje duomenų apie pareiškėjo diskriminaciją, priekabiavimą atsakovo veiksmais (neveikimu) tiek dėl jo neįgalumo, tiek dėl kitų įstatyme nurodytų faktorių, administracinėje byloje nesurinkta. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog atsakovas į pareiškėjo paklausimus (prašymus) atsakė raštu (2010 m. vasario 25 d. raštas Nr. R-1310, 2010 m. birželio 18 d. raštas Nr. R-6475 (1.9.), 2010 m. liepos 12 d. raštas Nr. 7225, 2011 m. sausio 24 d. raštas Nr. R-1113) nurodydamas, kad pareiškėjui atsisakoma išduoti Kortelę, nes jis neatitinka Kortelės išdavimo tvarkoje numatytų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti Kortelę. Kaip jau minėta, tam, kad atsirastų atsakovo atsakomybė, būtina nustatyti trijų sąlygų visumą – neteisėtus veiksmus ar neveikimą, padarytą žalą ir ryšį tarp šių veiksmų ar neveikimo ir patirtos žalos. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, t. y. šiuo atveju nesant pagrindo konstatuoti pareiškėjui padarytos žalos faktą, darytina išvada, kad ir atsakovui civilinė atsakomybė negali kilti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjui padarytos žalos faktas šioje byloje nenustatytas ir todėl pareiškėjas neturi teisės į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

36Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais pagrindo nėra. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

37Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

38Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

39Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

40Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir... 5. Pareiškėjas nurodė, kad turi judėjimo negalią po kairės kojos kelio... 6. Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos... 7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į atsakovą su analogišku prašymu... 8. II.... 9. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 23 d. sprendimu (II... 10. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, jog pareiškėjas dėl leidimo... 11. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės... 12. Teismas konstatavo, kad galiojančiu Darbingumo lygio vertinimo aktu... 13. Dėl antrojo pareiškėjo reikalavimo Aprašo teisėtumą, teismas nurodė, kad... 14. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo turtinę ir neturtinę... 15. III.... 16. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II tomas b. l. 32 – 34) prašo Kauno... 17. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 39-40) prašo jį... 18. Trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir... 19. Teisėjų kolegija... 20. IV.... 21. Apeliacinis skundas netenkinamas.... 22. Byloje ginčas yra kilęs dėl prašymo įpareigoti atsakovą išduoti... 23. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2010 m. vasario 25 d. raštu Nr. R-1310, 2010... 24. Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes ir nurodytą teisinį... 25. Antruoju reikalavimu pareiškėjas prašo ištirti Neįgalumo ir darbingumo... 26. Pažymėtina, kad ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo... 27. Norminio administracinio teisės akto teisėtumas ryšium su individualia... 28. Teisėjų kolegija pažymi, kad Aprašas laikytinas norminiu administraciniu... 29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymą grindė vien 30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad nors pareiškėjas prašė... 31. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalis numato, kad... 32. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 10... 33. Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą teisėjų... 34. Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net... 35. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas patirtą turtinę ir... 36. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 37. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 38. Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.... 39. Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą... 40. Nutartis neskundžiama....