Byla 2A-215-520/2009

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja), kolegijos teisėjai Dalia Kačinskienė, Egidijus Žironas, sekretoriaujant Margaritai Armalienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus atnaujinimo pagal pareiškėjos L. K. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai,

Nustatė

2Pareiškėja L. K. 2007-08-21 kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. R. kartu su sutuoktiniu B. (B.) R. 1924 m. įsigijo 10,02 ha žemės sklypą bendrosios nuosavybės teise, kiekvienas po ½ dalį, t.y. V. R. įsigijo 5,01 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir šį žemės sklypą valdė iki nacionalizacijos; atnaujinti terminą pateikti giminystės ryšį ir nuosavybės teises įrodančius dokumentus Vilniaus apskrities viršininko administracijai (toliau VAVA) dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. D. į V. R. 5,01 ha žemę, esančią ( - ). Nurodė, kad ji yra tėvo A. D. testamentinė įpėdinė. Jos tėvas A. D. 1960 m. susituokė su našle V. R.. Susituokusi su pirmuoju vyru B. R., V. R. 1913 m. išvyko į JAV, o grįžę į Lietuvą sutuoktiniai 1924 m. įsigijo 10,08 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius ( - ). Po ( - ) išskirstymo į vienkiemius B. R. ir V. R. suteiktas 10,02 ha žemės sklypas, kurį sutuoktiniai iki nacionalizacijos faktiškai valdė bendrosios nuosavybės teise. Ji (pareiškėja) yra V. R. podukra, name, esančiame ( - ), V. R. gyveno po pirmojo sutuoktinio mirties, po V. R. mirties šiame name gyveno jos tėvas A. D., o dabar čia gyvena ji. Terminą giminystės ryšį ir nuosavybės teises įrodantiems dokumentams pateikti iki 2003-12-31 ji praleido dėl svarbių priežasčių, nes ( - ) mirė jos tėvas A. D., 2004-02-10 ji išsiėmė paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą ir tik pradėjusi tvarkyti paveldėjimo reikalus sužinojo, kad jos tėvui A. D. buvo atkurta nuosavybė ne į visą jo prašomą žemę, t.y. tik iš Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus sužinojo, kad jos tėvas nebuvo pateikęs nuosavybės teises įrodančių dokumentų į 5,01 ha žemės sklypą, kurį jo sutuoktinė V. R. iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teise. Nurodė, kad ji prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo.

3Ukmergės rajono apylinkės teismas 2008 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas nustatė, kad 1913-02-13 buvo sudaryta santuoka tarp B. R. ir V. R., 1924-05-28 J. L. pardavė B. R. žemės sklypą su trobesiais, o pagal 1936 m. žemės suskirstymo viensėdžiais planą, B. R. buvo 10,02 ha žemės sklypo, esančio ( - ), naudotoju. B. R. mirus, V. R. 1960-10-15 susituokė su A. D., kuris yra pareiškėjos tėvas. A. D. 1991-10-15 pateikė ( - ) apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą atkurti jam nuosavybės teises į 10,02 ha žemės sklypą, esantį ( - ). Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, atsižvelgdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokios kategorijos bylose, konstatavo, kad pareiškėja neįrodė, jog B. R. ir V. R. buvo išvykę į JAV, ten dirbo, užsidirbo ir grįžę iš sutaupytų lėšų bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise ar kiekvienas po ½ dalį įsigijo žemę. Teismas konstatavo, kad 1924-05-24 B. R. įsigijo žemę asmeninės nuosavybės teise, todėl atmetė pareiškėjos prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad B. R. ir V. R. iki nacionalizacijos faktiškai abu buvo žemės savininkai. Teismas nepripažino, kad pareiškėją praleido terminą pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus dėl svarbių priežasčių, nes paveldėjimo teisės liudijimą ji išsiėmė praėjus 4 metams po tėvo mirties, o į archyvus dėl dokumentų kreipėsi tik 2007 m.

4Pareiškėja L. K. apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą pakeisti ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą bei atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus. Nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Ukmergėje galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalimi, kurioje įtvirtinta nelygiateisė žmonos padėtis, 109 str. sakinio pirma dalimi, bei neatsižvelgė į 1922 metų Lietuvos Konstitucijos I, II dalis, kurios nurodė, kad Lietuvos valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas Konstitucijai, o visi Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys yra lygūs prieš įstatymą. Teismas neįgyvendino jam įstatymo priskirtos pareigos būti aktyviam, rinkti įrodymus ypatingosios teisenos procese, o ji nenorėdama pažeisti proceso tvarkos teikė tik tuos įrodymus, kuriuos jai nurodė pateikti teismas. Teismas nepagrįstai prašomą nustatyti juridinį faktą siejo su namo paveldėjimu, o ne su nuosavybės teisių į žemę atstatymu. Teismas neįvertino to meto istorinių aplinkybių, papročių, kad vyras buvo laikomas šeimos galva, jam priklausė visas turtas, todėl V. R. ištekėjus antrą kartą už jos tėvo, visas jai priklausęs turtas tapo jos tėvo nuosavybe. Teismas neteisingai aiškino 1924 m. žemės pirkimo – pardavimo sutartį, nepasisakė dėl to, kad už žemę B. R. sumokėjo JAV doleriais, V. R. buvo beraštė, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad B. R. nupirkta žemė buvo jo asmeninė nuosavybė. Teismas sprendime nurodė, kad ji nepateikė įrodymų apie tai, jog V. R. su vyru dirbo JAV, kad jos (pareiškėjos) tėvas sirgo, tačiau šių įrodymų teismas nereikalavo pateikti.

5Suinteresuotas asmuo VAVA atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas ištyrė ir tinkamai įvertino visus byloje surinktus rašytinius įrodymus, atsižvelgė į aplinkybių visumą, šalių paaiškinimus teisme, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bylose dėl valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliantė nepagrįstai kelia klausimą dėl įrodinėjimo proceso ir byloje esančių įrodymų vertinimo, nes įrodinėjimo ypatumus yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, o apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų B. R. nuosavybės teises į jo valdytą 10,02 ha žemę, esančią ( - ).

6Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

7Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, tinkamai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, pritaikęs materialinės ir procesinės teisės normas, netenkino pareiškėjos L. K. pareiškimo, kuriuo buvo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. R. kartu su sutuoktiniu B. (B.) R. 1924 m. įsigijo 10,02 ha žemės sklypą bendrosios nuosavybės teise, kiekvienas po ½ dalį, t.y. V. R. įsigijo 5,01 ha žemės sklypą, esantį ( - ), ir šį žemės sklypą valdė iki nacionalizacijos; atnaujinti terminą pateikti giminystės ryšį ir nuosavybės teises įrodančius dokumentus.

8Byloje nustatyta, kad pareiškėja L. K. yra A. D. ir B. D. dukra (b. l. 4). Pagal 2004-02-10 išduotą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, pareiškėja paveldėjo tėvo, A. D., mirusio ( - ) turtą: pastatus, esančius, esančius ( - ) (b. l. 7). Ukmergės rajono apylinkės teismo 1993-12-09 sprendimu yra nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos tėvas A. D. ir V. R. 1960-10-15 įregistravo bažnytinę santuoką ir iki V. R. mirties ( - ) buvo faktiniuose santuokiniuose santykiuose (b. l. 16). A. D. 1991-10-15 kreipėsi į ( - ) apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu grąžinti sutuoktinės V. R. iki nacionalizacijos turėtą 10,02 ha žemę, esančią ( - ), pagal paveldėjimą (b.l. 49). Ukmergės rajono ekspertų komisija 1995-03-29 išnagrinėjo ( - ) apylinkės darbinės grupės pateiktus dokumentus dėl A. D. prašymo dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo ir jos išvadą dėl šių dokumentų tinkamumo nuosavybės teisei į turėtą žemę atkurti ir nutarė, kad esamų dokumentų nepakanka A. D. nuosavybės teisei į 10,02 ha žemės, esančios ( - ), atstatyti (b.l. 42). Pareiškėja 2007-08-21 kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvo A. D. žmona V. R. kartu su pirmuoju sutuoktiniu B. R. 1924 m. įsigijo 10,02 ha žemės sklypą bendrosios nuosavybės teise, kiekvienas po ½ dalį, t.y. V. R. įsigijo 5,01 ha žemės sklypą, esantį ( - ), , ir šį žemės sklypą valdė iki nacionalizacijos. Taip pat prašė atnaujinti terminą pateikti giminystės ryšį ir nuosavybės teises įrodančius dokumentus VAVA dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. D. į V. R. 5,01 ha žemę, esančią ( - ). Iš pareiškėjos pareiškime nurodytų aplinkybių matyti, kad ji siekia, jog būtų atkurta jos tėvo vardu nuosavybės teisė į V. R. 5,01 ha nuosavybės teise valdytą žemę pagal specialųjį Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.

9Išnagrinėjus pareiškėjos nurodomas aplinkybes, kurių pagrindu ji grindžia reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjos reikalavimas yra nepagrįstas. Byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, kad V. R. kartu su pirmuoju sutuoktiniu B. R. 1924 m. įsigijo 10,02 ha žemės sklypą bendrosios nuosavybės teise, kiekvienas po ½ dalį, t.y. V. R. įsigijo 5,01 ha žemės sklypą, esantį ( - ), ir šį žemės sklypą valdė iki nacionalizacijos.

10Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 1999-03-10 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999, išaiškino, jog aplinkybė, kas buvo po 1940-06-15 nacionalizuoto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940-06-15 atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Pareiškėja nurodė, kad V. R. nuosavybės teisę į žemės sklypą įgijo ir ją valdė nuosavybės teise iki nacionalizacijos 1924-05-16 nekilnojamojo pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje nagrinėdamas pareiškėjos reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, vadovavosi Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo normomis. Pareiškėjos nurodytos 1922 metų Lietuvos Konstitucijos nuostatos, Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo normos nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad V. R. kartu su sutuoktiniu B. R. 1924-05-16 sutarties pagrindu įsigijo 10,02 ha žemės sklypą bendrosios nuosavybės teise, kiekvienas po ½ dalį, t.y. V. R. įsigijo 5,01 ha žemės sklypą, esantį ( - ), ir šį žemės sklypą nuosavybės teise valdė iki nacionalizacijos.

11Pagal bylos duomenis B. R. ir V. R. 1913-02-05 sudarė santuoką (b. l. 14), B. R. mirė ( - ) (b.l. 11). Pagal 1924-05-13 sudarytą susitarimą B. R. iš žemės ir pastatų, esančių ant tos žemės, savininko J. L. už 1320 dolerių įsipareigojo pirkti žemę (b.l. 15). Iš Kauno notarinio archyvo Vilkmergės apskr. 1924 m. pripažinimo aktų knygos pirmykščio išrašo matyti, kad 1924-05-16 buvo sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią J. L. už 8000 Lt pardavė B. R. „apie keturiasdešimt septynių dešimtinių tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimt ketvirtainių sieksnių, su pastatytais ant tos žemės pastatais: nevisai užbaigtu mediniu gyvenamuoju namu, kluonu ir tvartu su esančia juose po vienu stogu gryčia“ (b.l. 25-27). Iš Ukmergės valstybinio archyvo pažymėjimo Nr.94-D, išduoto 1992-09-14, matyti, kad Ukmergės apskrities valsčių žemės komisijų jungtinio fondo, Veprių valsčiaus žemės komisijos archyvinio fondo dokumentuose, 1947-1948 metų Kunigiškių apylinkės žemės apskaitos žiniaraščių byloje rastas ( - )apskaitos žiniaraštis, sudarytas 1947-09-05, kuriame yra žinių apie B. R., Antano, vieno žemės sklypo ( - ) 10,02 ha žemės valdą. Skiltyje „pagal kokius dokumentus valdo žemę“ yra įrašas: „Pagal 1936 m. į vienk. išskirstymo planą“, skiltyje „Prie kokios kategor. priskaitomas ūkis“ yra įrašyta – „10,02“ (b.l. 12). Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje apie nekilnojamąjį turtą Nr.R4-3952 nurodyta, kad iš 1936-10-17 sklypo paėmimo sutarties (b.l. 28-29), B. R. nuosavybės teisėms įrodyti duotos ištraukos iš ( - ) žemės skirstymo viensėdžiais projekto ir plano, sudaryto 1936 m. (b. l. 30-33), bei B. R. 1939-08-31 prašymo Ukmergės apsk. ipotekos įstaigai (b. l. 34), matyti, kad Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde, Ukmergės apsk. kaimų viensėdžiais skirstymo statistikos žinių lapų byloje, ( - ), 1936-11-07 statistikos žinių lape įrašytas B. R., skiltyje „Prieš skirstymą turėjo žemės ha“ įrašyta „10,51“, skiltyje „Po išskirstymo gavo žemės ha“ įrašyta „10,02“. Skiltyje „Palieka trobesius“ įrašyta „gyv. namą, tvartą, kluoną, nenurodytos paskirties trobesį“. Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942-05-27 surašymo žiniose, ( - ) gyventojo B. R. buto – ūkio lape įrašyti: B. R., g. 1883 m., šeimynos galva, žemdirbys, šeimininkas be samdinių, žmona V. R., g. 1902 m., žemdirbė, dirbanti šeimos narė (b.l.23-24). Taigi iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nėra pagrindo daryti išvadą, kad V. R. nuosavybės teise iki žemės nacionalizacijos priklausė 5,01 ha žemės sklypas, esantis ( - ). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovaudamasis Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 109 str. nenustatė, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties metu V. R. įgijo nuosavybės teisę į žemę dėl to, kad sutartis buvo sudaryta, kai ji ir B. R. buvo santuokoje.

12Pagal Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 109 str. santuoka nepadaro vyro ir žmonos turtų turėjimą bendrą. Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalyje nėra normų, kurios numatytų prezumpciją, kad jei turtas įgytas santuokos metu, tai jis abiems sutuoktiniams nuosavybės teise priklauso lygiomis dalimis. Iki 1940-06-15 galiojęs Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomas nenumatė sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės instituto praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-09-12 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-7-783/2002). Pagal Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies normas, tame tarpe 109 str., turtiniams sutuoktinių santykiams buvo būdingas vyro ir žmonos turto atskirumas, vyro ir žmonos turtas susituokus netapdavo bendras: kiekvienas galėjo turėti ir dar įgyti atskirą nuosavybę ir ją tvarkyti savo nuožiūra (Andriulis V., Maksimaitis V. ir kt. Lietuvos teisės istorija. Vilnius: Justitia, 2002. P. 401-402). Pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad žemė pirkta už JAV dolerius, kad V. R. ir B. R. dirbo JAV ir už uždirbtas lėšas įsigijo žemę, nesudaro pagrindo kitaip vertinti 1924-05-16 nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties, ją pakeisti. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad turtas pagal šią sutartį nupirktas už 8000 Lt (b. l. 25-27). Byloje nepaneigti rašytiniai įrodymai, kurie tvirtina, kad turtą įgijo B. R., šis turtas buvo jo nuosavybė. B. R. 1939-08-31 prašyme Ipotekos skyriui nurodė, kad prašo įrašyti į ipotekos knygą jo nekilnojamąjį turtą (b. l. 34). Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo jai nurodyti, jog įrodymų nepakanka, pasiūlyti pateikti įrodymus. CPK 178 str. numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi pareiškėjai buvo žinoma, kad ji turi teikti įrodymus, pagrindžiančius jos nurodomas aplinkybes, jos pareiškimo reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo trukdoma teikti įrodymus, kad pirmosios instancijos teismas nepriėmė įrodymų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylas ypatingosios teisenos tvarka yra aktyvus, tačiau neturi pareigos byloje dalyvaujantiems asmenims nurodyti, kokius įrodymus jie turi pateikti teismui.

13Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą dėl termino pateikti dokumentus atnaujinimo. Nenustačius juridinę reikšmę turinčio fakto, negali būti atnaujinamas terminas dokumentams pateikti. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001-12-31. Kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003-12-31 turėjo pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 str. 2 d.). Kai vienu pareiškimu kreipiamasi į teismą su prašymu nustatyti žemės valdymo nuosavybės teise iki nacionalizavimo juridinę reikšmę turintį faktą ir atnaujinti terminą nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, teismas turi pirma nuspręsti dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pagrįstumo ir tik pripažinus, kad toks faktas nustatytinas, būtų pagrindas konstatuoti, jog yra teisinės prielaidos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatytai teisei įgyvendinti – prašyti atnaujinti terminą procedūriniams veiksmams atlikti, taigi ir nagrinėti tokį prašymą iš esmės. Priešingu atveju, t. y. konstatavus, kad prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nepagrįstas ir atmestinas, pretendento teisinio statuso vertinimo aspektu tai reikštų, kad nėra teisinių prielaidų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatytai teisei įgyvendinti ir vien dėl to prašymas atnaujinti terminą procedūriniam veiksmui atlikti turėtų būti atmestas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2007). Be to, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas būtų turėjęs pagrindą konstatuoti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Kaip jau buvo minėta, prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo padavęs pareiškėjos tėvas, pareiškėja yra jo teisių ir pareigų perėmėja. Pareiškėjos tėvo pateikti dokumentai, kurių pagrindu jis prašė atkurti nuosavybės teisę į žemę, buvo įvertinti 1995-03-29, ir nurodyta, kad dokumentų nepakanka, kad pareiškėjos tėvas dėl žemės valdymo fakto nustatymo gali kreiptis į teismą arba ieškoti papildomų dokumentų (b. l. 42).

14Nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aiškinosi aplinkybes, susijusias su gyvenamojo namo paveldėjimu. Šios aplinkybės, susijusios su namo paveldėjimu, yra svarbios šioje byloje dėl to, kad būtų galima išsiaiškinti ir nustatyti, ar pareiškėjos tėvas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas yra asmuo, kuriam gali būti atkurta nuosavybės teisė į V. R. turtą. Šio įstatymo 2 str. 1 d. numatyta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, - jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939-1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, - į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) - į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Pagal šį 5 p. norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėja byloje buvo nurodžiusi, kad jos tėvas buvo V. R. sutuoktinis, tačiau byloje tokie įrodymai nėra pateikti. Kaip jau buvo minėta, Ukmergės rajono apylinkės teismo 1993-12-09 sprendimu yra nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos tėvas A. D. ir V. R. 1960-10-15 įregistravo bažnytinę santuoką ir iki V. R. mirties ( - ) buvo faktiniuose santuokiniuose santykiuose. Taigi pagal bylos duomenis pareiškėjos tėvas ir V. R. nebuvo santuokos įforminę juridiškai, juos siejo faktinė santuoka. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. nenumatyta, kad faktiniam sutuoktiniui gali būti atkurta nuosavybės teisė į buvusio savininko (sutuoktinio) turtą. Taigi šioje byloje buvo svarbu nustatyti, ar pareiškėjos tėvui perėjo nuosavybės teisė į V. R. pastatus, kuriuos ji valdė po vyro B. R. mirties, ir kokiu pagrindu perėjo. Pagal bylos duomenis negalima nustatyti, kokiu pagrindu pareiškėjos tėvui perėjo nuosavybės teisė į pastatus, nes nebuvo pateiktas testamentas, sutartis, pareiškėja neprašė nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, tačiau atsižvelgiant į tai, kad aplinkybės, susijusios su pareiškėjos tėvo teise kreiptis dėl nuosavybės teisų atkūrimo į V. R. turtą, nėra apeliacijos objektas, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išsamiai nenagrinėja šių aplinkybių.

15Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas pareiškimas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

16Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Nutarė

17Ukmergės rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai