Byla 2A-2352-345/2012
Dėl išmokėtų sumų grąžinimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Henrichas Jaglinskis, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl išmokėtų sumų grąžinimo.

2Teisėjas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu nurodydamas, kad 2008-10-05 Jurbarko r., kelyje Skaudvilė-Jurbarkas, įvyko eismo įvykis, kurio metu staiga į kelią išbėgusi stirna atsitrenkė į automobilį Toyota Land Cruiser, valst. Nr. ( - ) ir jį apgadino. Eismo įvykio metu minėtas automobilis buvo draustas ADB „RESO EUROPA“(2009-04-01 ADB „RESO Europa“ reorganizuota į AAS „Gjensidige Baltic“) transporto priemonių draudimu. Bendrovės ekspertams apžiūrėjus sugadintą automobilį bei užfiksavus jam padarytus sugadinimus, išmokėta 4 453,94 LT dydžio draudimo išmoka. CK 6.1015 str. numato, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, o CK 6.267 str. 1 d. įtvirtina, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas). Laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymu nustatyta tvarka. Pagal LR laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. 1 d., laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Taikant CK 6.267 str. 1 d. analogiją, valstybė privalo atlyginti laukinio žvėries padarytą žalą net ir nesant kaltės. Įstatymo įtvirtinta teisė į laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimą negali būti paneigta vien dėl to, kad nėra įstatymo nustatytos šios žalos atlyginimo tvarkos. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau-LAT) 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2009). Valstybė, kaip rūpestinga ir apdairi savininkė, galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią ir turėjo pakankamų priemonių tai kontroliuoti, statyti specialius kelio ženklus ir užtvarus, taip užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms atsirasti, tačiau to nepadarė. Ieškiniu prašoma priteisti iš atsakovo 4 453,94 Lt, bylinėjimosi išlaidas ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, įpareigojant atsakovą pinigines lėšas pervesti į AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo atskaitomąją sąskaitą.

5Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir paaiškino, kad ieškovas nenurodo nei vienos civilinei (deliktinei) atsakomybei kilti būtinos sąlygos, nors reikalaudamas atlyginti žalą, vadovaujasi civilinės (deliktinės) atsakomybės pagrindais. Neįrodinėjant visų civilinei (deliktinei) atsakomybei kilti būtinų sąlygų (neteisėtų, priešingų teisei valstybės veiksmų, kaltės, žalos ir priežastinio ryšio tarp atsiradusios ir reikalaujamos visos žalos ir neteisėtų valstybės veiksmų, kurie nulėmė ar galėjo nulemti žalos atsiradimą.), valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą. Valstybė yra laukinės gyvūnijos savininkė, tačiau vertinant eismo įvykį svarbi ta aplinkybė, kad jis įvyko transporto priemonei (didesnio pavojaus šaltiniui) užvažiavus ant laukinio gyvūno. Remiantis CK 6.270 straipsniu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad ji atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiojo asmens tyčios arba didelio neatsargumo. Iš prie ieškinio pridedamų dokumentų nėra aišku su kokiu žvėrimi susidūrė automobilis, t. y. ar tai buvo naminis ar laukinis gyvūnas. Nesant pakankamų įrodymų, jog transporto priemonė susidūrė su laukiniu gyvūnu, valstybei nekyla atsakomybė už naminių gyvūnų padarytą žalą. Atsakovas mano, kad civilinė byla Nr. 3K-3-509/2009, kurioje LAT 2009-11-23 priėmė nutartį savo faktinėmis aplinkybėmis nėra analogiška nagrinėjamai bylai, todėl joje suformuluotos teisės taikymo taisyklės negali būti taikomos šiai bylai. Be to, LAT 2011-07-21 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011 išaiškino, jog atsižvelgiant į CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias normas, CK 6.267 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą teisinis reglamentavimas sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės. Taigi CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą taikytina nustatant visas CK 6.246 – 6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas. Ieškovas neįrodė, kad Jurbarko rajone laukinių gyvūnų populiaciją buvo valdoma netinkamai, t. y. kad buvo pažeisti medžioklę reglamentuojantys teisės aktai, nėra pagrindo teigti, kad valstybė, neatliko kokių nors teisės aktais jai nustatytų pareigų. Ieškovas nurodė, kad valstybė nesiėmė priemonių ir neužkirto kelio gyvūnui išbėgti į važiuojamąją kelio dalį, tačiau nenurodo kokiu teisiniu pagrindu remiantis ieškovas teigia, kad valstybė privalo užtikrinti, kad gyvūnas nepatektų į važiuojamąją kelio dalį. Valstybė negali sukontroliuoti visų gyvūnų. Ieškovas, teigdamas neteisėtų veiksmų buvimą, pareikalavo iš valstybės neįmanomo ir jokiomis priemonėmis neužtikrinamo dalyko. LAT pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ir tuo atveju, jei įspėjamojo ženklo „Laukiniai gyvūnai“ neįrengimas būtų traktuojamas kaip atsakovo neteisėtas neveikimas, tai to nepakaktų teisiškai reikšmingam priežastiniam tokio neveikimo ir ieškovo nuostolių ryšiui konstatuoti. (LAT 2011 m. spalio 4 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011).

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. vasario 14 d. sprendimu ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atmetė. Teismas nurodė, jog nesutinka su atsakovo atsikirtimais, kad vadovaujantis CK 6.270 str. didesnio pavojaus šaltinio valdytojas privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimo jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Teismas konstatavo, kad automobilį vairavęs asmuo neturėjo galimybės išvengti susidūrimo su gyvūnu ir todėl nėra kaltas dėl autoįvykio. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakomybę už gyvūnų padarytą žalą reglamentuoja CK 6.267 str. Šio straipsnio 2 d. nustato, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka, tačiau nei civilinis kodeksas, nei kitas įstatymas žalos atsiradimo metu nenumatė žalos atlyginimo tvarkos. Sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 str. 1 d. LAT detalizavo įstatymo analogijos taikymą laukinio gyvūno padarytos žalos atlyginimo atveju. LAT išaiškino, jog pagal įstatymo analogiją ginčo santykiams taikytina CK 6.267 str. 1 d., kuri sako, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas. Todėl CK 6.267 str. 1 d. nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą nagrinėjamos bylos ad hoc atveju taikytina nustatant visas CK 6.246- 6.249 str. įtvirtintas būtinąsias civilinės atsakomybės ir kitas sąlygas. Įvertinęs tai, teismas darė išvadą, kad LAT laikosi nuostatos, jog įstatymai valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkei, nenustatė griežtos civilinės atsakomybės, t. y. atsakomybė be kaltės, nes tokios atsakomybės taikymo pagal įstatymo analogiją galimybę riboja CK 1.8 str. 3 d. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į kelio reikšmę, liudytojo ir atsakovo atstovo paaiškinimus, konstatavo, kad kelias nėra intensyvus, jo avaringumas nėra didelis, duomenų apie tai, kiek avaringumas įtakotas laukinių gyvūnų, byloje nėra, darė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog įvykio vietoje valstybė privalėjo imtis kokių nors išskirtinių priemonių tikslu užkirsti kelią laukinių gyvūnų patekimui į kelią- pastatyti specialų kelio ženklą, atitvarus ar pan. Teismas pažymėjo, kad kelio ženklo „laukiniai žvėrys“ minėtame kelio ruože įrengimas nebūtų pakankama priemonė užtikrinti, kad stirna į kelią neišbėgs, byloje neįrodyta, kad kelio ženklo neįrengimas yra priežastiniame ryšyje su atsiradusia žala. Valdyti galima tik laukinių gyvūnų populiaciją kaip visumą, tačiau valdyti konkretų laukinį gyvūną galimybės yra ribotos, todėl neįmanoma reikalauti, kad valstybė užtikrintų, jog niekada nei vienas laukinis gyvūnas nepatektų į kelio važiuojamąją dalį. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad laukiniai gyvūnai kelio važiuojamoje dalyje atsirado ir buvo partrenkti automobiliu dėl valstybės, kaip jų savininko, nerūpestingumo. Teismo nuomone, ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip būtinų civilinės atsakomybės už laukinio gyvūno padarytą žalą kilimo sąlygų, todėl ieškinio reikalavimas laikytinas nepagrįstu ir netenkintinas.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Nurodė, kad teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojo parodymu, nes teiginys, jog eismas intensyvus ar neintensyvus yra nuomonės dalykas. Ieškovo nesutinka, kad 10 pravažiuojančių automobilių vakare per pusvalandį yra laikytina neintensyvaus eismo rodikliu. Valstybinės reikšmės kelio savininkas yra Lietuvos Respublika. Pagal CK 6.266 str. statinio savininkas atsako be kaltės, todėl atsakomybei kilti būtina įrodyti statinio trūkumą, kilusią žalą ir priežastinį ryšį tarp to statinio trūkumo ir žalos atsiradimo. Keliai yra skirti padidinto pavojaus šaltinių eismui ir būtent dėl šių padidinto pavojaus šaltinių valdytojų, kitų eismo dalyvių prioritetinės apsaugos valstybei, kaip valstybinės reikšmės kelių savininkei, turi būti keliami ypatingi rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Valstybė organizuodama ir kontroliuodama eismą keliais turi elgtis ne kaip vidutiniškai protingas ir rūpestingas asmuo, o kaip bonus pater familias- geras, rūpestingas, apdairus ir atidus šeimininkas. Ginčo atveju valstybė neužtikrino saugaus eismo sąlygų- esant didelei tikimybei dėl laukinio žvėries išbėgimo į kelią, neįrengė atitinkamų kelio ženklų ar atitvarų ir yra atsakinga dėl šių statinio trūkumų atsiradusios žalos. Eismo įvykio metu joks įstatymas nereglamentavo laukinių gyvūnų padarytos žalos, tai laikytina įstatymo spraga ir todėl reikia nustatyti visas civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas. Valstybė būdama rūpestinga, atidi ir apdairi šeimininkė, turėjo elgtis taip, kad jai nuosavybės teise priklausantys gyvūnai nepadarytų žalos kitiems asmenims, ar bent dėti maksimaliai protingas ir įmanomas pastangas, kad ši žala neatsirastų. Eismo įvykio metu atsakovas turėjo pareigą elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai užtikrinant saugias eismo sąlygas šalia laukinių gyvūnų buveinių, tačiau neįrengė nė vienos iš galimų priemonių, neužtikrino tinkamo populiacijos dydžio, kas tiesiogiai įtakojo eismo įvykio kilimą ir žalos atsiradimą.

10Atsakovas Lietuvos Respublika pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir objektyviai įvertino visas faktines aplinkybes ir įrodymus, teikiančius pagrindą konstatuoti faktines aplinkybes- t.y. kelio Skaudvilė- Jurbarkas ties Vajotų kaimu neintensyvumą ir neavaringumą, konstatavo šias aplinkybes nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių bei tinkamai motyvuodamas, todėl ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Valstybei, esančiai valstybinės reikšmės kelio savininke, kyla atsakomybė už kelio, kaip inžinerinio statinio, trūkumus. Toks reikalavimas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme suformuluotas nebuvo. Formuodamas naujus reikalavimus ieškovas pažeidžia CPK 312 str. nuostatas, draudžiančias apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų. Apeliaciniame skunde naudojamas ieškovo argumentas, kad valstybė pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai yra atmestinas kaip neįrodytas ir netinkamas, nes pagal teismų praktiką yra reikalaujama įrodyti, kad viešosios teisės subjektas neveikė taip, kaip pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus privalėjo veikti. Sprendžiant civilinės atsakomybės už laukinio žvėries eismo įvykio metu padarytą žalą klausimą, buvo pasirinktas įstatymo analogijos kelias- civilinės teisės nereglamentuojamiems teisiniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai. Pagal įstatymo analogiją ginčo santykiams taikytina CK 6.267 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas, tačiau atsižvelgiant į CK 1.8 str. 3 d. įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas. CK 6.267 str. 1 d. nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą taikytina nustatant visas CK 6.246- 6.249 str. įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas. Įstatymai valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkei, nenustatė griežtosios civilinės atsakomybės t. y. atsakomybės be kaltės, tokios atsakomybės taikymo pagal įstatymo analogiją galimybę riboja CK 1.8 str. 3 d. įtvirtintas draudimas. Laukinių žvėrių savininko galimybė valdyti šiuos žvėris ir naminių gyvūnų savininko arba asmens, kurio žinioje yra laukiniai gyvūnai, galimybės valdyti bei kontroliuoti tokius gyvūnus, kad jie nesukeltų žalos, skiriasi. Net griežtosios atsakomybės atveju žalą patyrusiam asmeniui nepakanka įrodyti tik žalą tam, kad atsirastų skolininko pareiga atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius. Atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą privalo įrodyti ieškovas.

  1. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

11Apeliacinis skundas atmestinas.

12Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

13Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundų faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasi LAT suformuota praktika, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys yra netenkintinas dėl ieškinyje nurodytų aplinkybių. Byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neturi būti taikoma civilinė atsakomybė ir atsakovas ieškovui neturi atlyginti jo nurodytus patirtus nuostolius, t. y. sumokėti 4 453,94 Lt, kuriuos ieškovas yra sumokėjęs dėl sugadinto automobilio (CPK 12, 176-185 str.).

14Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2008-10-25 V. G. važiuojant automobiliu Toyota Land Cruiser valst. Nr. ( - ) keliu Skaudvilė – Jurbarkas, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas minėtas automobilis, pastarajam partrenkus staiga į kelią išbėgusią stirną. Ieškovas, t.y. transporto priemonės draudikas, pripažino įvykį draudiminiu ir išmokėjo 4 453,94 Lt draudimo išmoką. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 4 453,94 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškinio iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmos instancijos teismas 2012-02-12 sprendimu ieškinį atmetė.

15Teismas pažymi, jog atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas CK 6.267 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Tokia įstatymo nuostata reiškia, kad laukinio žvėries padaryta žala pagal įstatymą turi būti atlyginama, tačiau Civiliniame kodekse nedetalizuota žalos atlyginimo tvarka.

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009 m. kovo 24 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009, konstatuota, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis. Tačiau vėlesnėje jurisprudencijoje kasacinis teismas detalizavo įstatymo analogijos taikymo laukinių žvėrių žalos atlyginimo civiliniams teisiniams santykiams galimybę bei sąlygas ir konstatavo, kad pagal įstatymo analogiją ginčo santykiams taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas). Tačiau, atsižvelgiant į CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias normas, CK 6.267 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą teisinis reglamentavimas (šios atsakomybės ypatybė yra ta, kad už nurodytų gyvūnų padarytą žalą savininkas (valdytojas) atsako be kaltės), sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės. Taigi CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą nagrinėjamos bylos ad hoc atveju taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011, LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011). Dėl to nagrinėjamoje byloje valstybei nėra taikytina griežtoji civilinė atsakomybė.

17Vertinant atsakovo veiksmus/neveikimą kaip pagrindą jo civilinei atsakomybei kilti, būtina nustatyti, ar atsakovas turėjo pareigą šiuo konkrečiu atveju imtis veiksmų užkirsti kelią ieškovo patirtos žalos atsiradimui.

18Teismas konstatuoja, jog konkreti kelio Skaudvilė– Jurbarkas atkarpa, kurioje įvyko draudiminis eismo įvykis, laikytina saugia ir neavaringa. Iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pateikto į bylą rašto darytina išvada, kad stirnų populiacijos gausa Jurbarko rajone reguliuojama tinkamai. Nors iš bylos medžiagos matyti, kad kelio atkarpoje, kurioje įvyko eismo įvykis, kelio ženklų „Laukiniai gyvūnai“ nebuvo įrengta, tačiau valstybės pareiga įrengti atitvarus, įspėjamuosius kelio ženklus negali būti aiškinama atsietai nuo protingumo standartų. Nesant objektyvios informacijos apie gyvūnų migraciją minėtoje kelio Skaudvilė – Jurbarkas atkarpoje nėra pagrindo konstatuoti, jog valstybė turėjo pareigą minėtame kelio ruože pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus (Kelio ženklų ir signalų konvencijos I priedo 15 p.), įrengti atitvarus, ar tuo labiau numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią. Kitoks šios situacijos aiškinimas neatitiktų racionalumo bei protingumo standartų, kadangi valstybei negalima užkrauti besąlygiškos pareigos visuose kelių ruožuose imtis priemonių užkirsti laukinių gyvūnų patekimą į važiuojamąją kelio dalį, neatsižvelgiant į objektyvius avaringumo bei gyvūnų migracijos duomenis, tuo labiau, aiškinti tai atsietai nuo transporto priemonių vairuotojų pareigos kelyje būti budriems bei atsargiems (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, Kelių eismo taisyklės).

19Griežtosios civilinės atsakomybės, t. y. atsakomybės be kaltės, atveju, tiek tuo atveju, kai atsakoma esant kaltei, asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą, privalo įrodyti tris likusias būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius), neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir priežastinį atsiradusios žalos bei neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ryšį; net griežtosios atsakomybės atveju žalą patyrusiam asmeniui nepakanka įrodyti tik žalą (nuostolius) tam, kad atsirastų skolininko pareiga atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius. Taip pat nurodyta, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries savininko atsakomybės, konkrečiai – dėl jo veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių žvėrių, išvengti, pakankamumo, be kita ko, turi būti atsižvelgiama ir į laukinių žvėrių, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifiką bei ribotas tokių žvėrių savininko galimybes juos valdyti, nes akivaizdu, kad laukinių žvėrių savininko galimybė valdyti šiuos žvėris ir naminių gyvūnų savininko arba asmens, kurio žinioje yra laukiniai gyvūnai, galimybės valdyti bei kontroliuoti tokius gyvūnus, kad jie nesukeltų žalos, skiriasi. Atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, privalo įrodyti ieškovas.

20Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad automobilį vairavęs asmuo neturėjo galimybės išvengti susidūrimo su gyvūnu ir dėl to nėra kaltas dėl autoįvykio, atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, nebuvo viršytas leistinas greitis, automobilis buvo naujas ir techniškai tvarkingas, gyvūnai į kelią iššoko staiga.

21Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės ieškovui buvo padaryti jo nurodomi nuostoliai. Įrodyti nuostolių atsiradimo ryšį su atsakovo veiksmais, buvo būtent ieškovo pareiga (CPK 178 str.). Išdėstytų aplinkybių kontekste pažymėtina, jog šios savo pareigos ieškovas neįvykdė, t.y. nėra pagrindo konstatuoti, jog tarp apelianto veiksmų ir ieškovo patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys (CK 6.247 str.).

22Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, atmesdamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.

23Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

24Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

25Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Henrichas... 2. Teisėjas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu nurodydamas, kad 2008-10-05... 5. Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. vasario 14 d. sprendimu ieškovo... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 9. Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 10. Atsakovas Lietuvos Respublika pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą,... 11. Apeliacinis skundas atmestinas.... 12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniuose skunduose... 14. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2008-10-25 V. G. važiuojant automobiliu... 15. Teismas pažymi, jog atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis... 16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų... 17. Vertinant atsakovo veiksmus/neveikimą kaip pagrindą jo civilinei atsakomybei... 18. Teismas konstatuoja, jog konkreti kelio Skaudvilė– Jurbarkas atkarpa,... 19. Griežtosios civilinės atsakomybės, t. y. atsakomybės be kaltės, atveju,... 20. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo... 21. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima... 22. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo... 23. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios... 24. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 25. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą palikti...