Byla A-444-2327-08

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės sekretoriaujant Rasai Kubickienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Š. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apygardos prokuratūrai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4

5J. Š. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 21 610,59 litų darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią tarp faktiškai jai išmokėto atlyginimo ir atlyginimo, kuris turėjo būti jai nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. mokamas. Skunde nurodė, kad dirba Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokurorės pareigose. Priimant 1999 m. liepos 8 d. Valstybės tarnybos įstatymą, jo 32 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad pareiginės algos koeficiento vieneto vertė litais ir centais yra lygi Vyriausybės patvirtintam minimalios mėnesinės algos dydžiui, o pareiginės algos dydis nustatomas atitinkamą pareiginės algos koeficientą padauginus iš minimalios mėnesinės algos. Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo” darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimali mėnesinė alga, nustatė 450 Lt minimalią mėnesinę algą, o valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams – 430 Lt. Vėlesniais Vyriausybės nutarimais minimalios mėnesinės algos dydžiai buvo didinami tik darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimali mėnesinė alga, o valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams minimalios mėnesinės algos dydis nekito ir liko 430 Lt. Pažymėjo, jog didindama minimalios mėnesinės algos dydį vienai darbuotojų grupei Lietuvos Respublikos Vyriausybė pripažino, kad tai sąlygoja atitinkami ekonominiai veiksniai: kainų augimas, infliacija, ekonomikos augimas. Tačiau Vyriausybė savo nutarimais nusprendusi valstybės tarnautojams minimalios mėnesinės algos nedidinti, sudarė prielaidas pažeisti konstitucinius proporcingumo, teisėtų lūkesčių, asmenų lygybės principus (Konstitucijos 29 str.), taip pat žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 str.).

6Atsakovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, atsikirsdama į skundą, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. priimtame nutarime pripažino, kad nustatyto skirtingo dydžio minimalaus mėnesinio atlyginimo taikymas valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams, valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi, darbdavys skaičiuodamas prokurorams darbo užmokestį, pagrįstai vadovavosi ir vadovaujasi šiuo metu galiojančiais įstatymais bei Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimais.

7II.

8Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, jog byloje ginčas kilo dėl to, kad pareiškėjai – valstybės tarnautojai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr.937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, 2004 m. kovo 24 d. nutarimu Nr.316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, 2005 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ bei 2006 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, apskaičiuojant darbo užmokestį, buvo taikomas 430 Lt minimaliosios mėnesinės algos dydis, nors minimalioji mėnesinė alga darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, šiais Vyriausybės nutarimais buvo nuolat didinama. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Įstatymas) 23 straipsnis, kuris nustato, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos. Pagal Įstatymo 24 straipsnį (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2006 m. rugpjūčio 8 d.) pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms (1 dalis), pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą, kurį nustato šio įstatymo priedėlis, pareiginės algos koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio, o pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš minimalios mėnesinės algos (2 dalis). Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ir darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr.937 1 ir 2 punktai, 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr.316 1 ir 2 punktai, 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr.361 1 ir 2 punktai ir 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr.298 1 punktas ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtintas mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

9Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinis teismas priėjo išvadą, jog Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Darbo kodekso ir Vyriausybės nutarimų nuostatos, numatančios skirtingą darbo užmokesčio skaičiavimo dydį valstybės tarnautojams ir darbuotojams, neturintiems šio statuso, neprieštarauja Konstitucijai, šie teisės aktai pagrįstai buvo taikomi apskaičiuojant valstybės tarnautojų, taip pat ir pareiškėjos, darbo užmokestį. Taigi reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką atmestinas.

10III.

11Nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu, J. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Savo poziciją grindė keldama teisės aktų atitikties Konstitucijai ir jos principams klausimą. Nurodė, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos normų bei principų, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių. Tuo tarpu minėtu teisiniu reglamentavimu buvo pažeisti konstituciniai proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai, nes valstybės tarnautojai, skirtingai nuo kitų darbuotojų, negali tikėtis darbo užmokesčio didėjimo keičiantis šalies ekonominei situacijai.

12Atsakovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog Konstituciniam Teismui 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažinus, kad atitinkamos Darbo kodekso ir pareiškėjos minėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų normos neprieštarauja Konstitucijai, šie teisės aktai turėjo ir turi būti taikomi apskaičiuojant ir išmokant valstybės tarnautojams darbo užmokestį.

13Teisėjų kolegija

konstatuoja:

14IV.

15Apeliacinis skundas atmestinas.

16Pareiškėja kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką. Skundą grindė tuo, kad, jos nuomone, pažeidžiant konstitucinius proporcingumo, teisėtų lūkesčių, asmenų lygybės principus (Konstitucijos 29 str.), taip pat žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 str.), buvo nepagrįstai nedidinama minimali mėnesinė alga, kurios pagrindu valstybės tarnautojams buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis, todėl Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį buvo privalu mokėti.

17Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje; teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi administracinis teismas negali spręsti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio padidinimo klausimo, negali spręsti administracinio ginčo vadovaudamasis politiniais ar ekonominiais (t. y. neteisiniais) argumentais ir, nesant tam teisinio pagrindo, įpareigoti išmokėti valstybės tarnautojui didesnį darbo užmokestį.

18Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija), 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas (2006 m. kovo 27 d. redakcija) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis (toliau – ir MVA) ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA) negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštaravo (neprieštarauja) Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad minėtu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą didžiausią MMA, kurią kitiems dirbantiems asmenims atitinkamu laikotarpiu buvo (arba bus) nustačiusi Vyriausybė.

19Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta galimybė nustatyti nevienodus MVA ir MMA dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms, savaime nereiškia, kad kuri nors asmenų grupė yra diskriminuojama arba kad kuriai nors asmenų grupei yra suteikiama privilegijų, arba kad yra suvaržoma arba paneigiama asmens teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalima ir tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis. Galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems dirbantiems asmenims. Diferencijuotas darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja diskriminacinių arba su privilegijų suteikimu susijusių nuostatų.

20Kaip matyti iš paminėto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos, kuriomis valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, nebuvo pripažintos neteisėtomis – prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl jos negalėjo (negali) būti netaikomos. Atsižvelgiant būtent į šias nuostatas pareiškėjai buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis dalyje bylai aktualaus laikotarpio (nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 8 d., kai įsigaliojo 2006 m. liepos 19 d. Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-789, kuriuo inter alia buvo pakeisti Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis ir šio įstatymo priedėlis bei pereita prie valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo taikant Lietuvos Respublikos Seimo tvirtinamą pareiginės algos bazinį dydį). Kadangi paminėtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos nėra pripažintos neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams), nėra teisinio pagrindo ir teisinių argumentų teigti, kad pareiškėjai paminėtu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarime suformuluotą oficialią konstitucinę doktriną, teisėjų kolegijai taip pat nekyla pagrįstų abejonių dėl po 2006 m. liepos 19 d. Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr.X‑789 įsigaliojimo (2006 m. rugpjūčio 8 d.) nustatytos valstybės tarnautojų pareiginės algos apskaičiavimo tvarkos, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad po paminėto įstatymo įsigaliojimo apeliantei buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Taigi reikalavimas dėl darbo užmokesčio skirtumo (nepriemokos) priteisimo negali būti tenkinamas.

21Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad apeliaciniame skunde iš naujo yra keliami teisės aktų atitikties Konstitucijai ir jos principams klausimai, dėl kurių Konstitucinis Teismas jau pasisakė 2007 m. kovo 20 d. nutarime. Konstitucinis Teismas dar 2006 m. birželio 6 d. nutarime pažymėjo, kad „visus bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų ir apylinkių teismus, taip pat specializuotus teismus (Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir apygardų administracinius teismus) saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos <...>”. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 102 str. 1 d.). Taigi administracinis teismas negali neatsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimą ir priimti kitokį sprendimą dėl šiuo nutarimu išspręstų klausimų.

22Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

23Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

24apeliacinį skundą atmesti.

25Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. ... 5. J. Š. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) su skundu... 6. Atsakovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, atsikirsdama į... 7. II.... 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu... 9. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinis teismas priėjo... 10. III.... 11. Nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 16... 12. Atsakovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į... 13. Teisėjų kolegija... 14. IV.... 15. Apeliacinis skundas atmestinas.... 16. Pareiškėja kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos... 17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1-2... 18. Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos... 19. Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Darbo kodekso... 20. Kaip matyti iš paminėto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų... 21. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad apeliaciniame skunde iš naujo yra... 22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios... 23. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 24. apeliacinį skundą atmesti.... 25. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą... 26. Nutartis neskundžiama....