Byla 2A-627-544/2010

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Jonaitienės, sekretoriaujant Angelei Andrikonienei, dalyvaujant ieškovui P. V. N., jo atstovui advokatui Kęstučiui Galvičiui, prokurorei Lidijai Burbienei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. V. Nesevičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2151-400/2010 pagal ieškovo P. V. N. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos, dėl 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4Ieškovas P. V. N., vadovaudamais LR CK 1.5 str., 1.136 str., 1.137 str., 1.138 str., 6.263 str., 6.272 str., LR CPK 30 str. 7 d., prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Valstybės jam padarytą 5000 Lt neturtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad laikotarpyje nuo 2009-04-29 iki 2009-09-09 buvo nepagrįstai įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu ir jam neteisėtai 2009-04-30 - 2009-05-12 laikotarpiu buvo taikyta kardomoji priemonė - suėmimas. Nuo 2009-05-12 iki 2009-09-09 jam buvo paskirtos kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Dėl to, kad neteisingai buvo įtariamas bei kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, buvo neteisėtai suimtas, viešai per masinės informacijos priemones (laikraščius) kaltinamas dėl sunkaus V. L. sveikatos sutrikdymo kartu nurodant, kad yra suimtas dėl nusikalstamos veikos padarymo, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės. Minėti veiksmai truko ilgą laiką, o kaltinimas buvo sunkus. Tokiais neteisėtais ir nepagrįstais valstybės institucijų veiksmais jam buvo padaryta neturtinė žala. Nurodo, kad Panevėžio apygardos prokuroras Miečius 2009-09-09 nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą ir išaiškino jam teises dėl neteisėto sulaikymo, suėmimo, pažeistų teisų atkūrimo ir žalos atlyginimo tvarkos. Minėtu nutarimu patvirtinama, kad jo atžvilgiu buvo padaryti pažeidimai ir konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu baudžiamoje byloje dėl sunkaus V. L. sveikatos sutrikdymo nenustatyta, kad jis ar kiti asmenys būtų padarę veiką, turinčią nusikaltimo požymių. Teigia, kad LR Teisingumo ministerija 2010-01-08 sprendimu Nr. (1.35.)-7R-421 nepagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymą dėl žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo ne teismo tvarka, todėl prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 5 000 Lt neturtinę žalą.

5Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, vadovaudamasis LR CK 6.272 str. 1 d., konstatavo, kad Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo, prokuratūros ar teismo pareigūnų neteisėtų veiksmų, kyla nepaisant šių pareigūnų kaltės, tačiau asmuo reiškiantis tokio pobūdžio reikalavimą neatleidžiamas nuo LR CPK 178 str. įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą, yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. Iš šių veiksmų kilusi valstybės deliktinė atsakomybė yra civilinės teisės institutas, kas lemia, jog civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu, nes, konstatavęs esmines reikšmingas aplinkybes civilinėje byloje, teismas gali padaryti priešingą išvadą negu padarytoji baudžiamojo ar administracinio proceso kontekste. Ieškovas nurodė, jog jo atžvilgiu valstybės pareigūnai neteisėtai taikė kardomąsias priemones, jis buvo kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu, viešai per masinės informacijos priemones (laikraščius) kaltinamas dėl sunkaus V. L. sveikatos sutrikdymo nurodant, kad yra suimtas dėl nusikalstamos veikos padarymo, dėl ko jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės, minėti veiksmai truko ilgą laiką. Ieškovas nurodė, kad neteisėti pareigūnų veiksmai pasireiškė tuo, kad nuo 2009-04-29 - 2009-09-09 laikotarpiu jis buvo be pagrindo kaltinamas sunkiu nusikaltimu, jam buvo taikomos kardomosios priemonės, neproporcingai ilgai užsitęsė baudžiamasis persekiojimas, tuo pažeidžiant LR Konstitucijos, BPK, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau - Konvencija) ir kt. nustatytus reikalavimus. Teismas laikė, kad dėl minėtų teiginių svarbu nustatyti, ar ieškovas buvo suimtas nepažeidžiant procesinių teisės normų, ar baudžiamasis persekiojimas neužsitęsė pernelyg ilgai. Bylos duomenų pagrindu teismas padarė išvadą, kad kardomosios priemonės ieškovui buvo taikomos pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ir pagrįstai manant, kad jis gali pabėgti. Tas faktas, jog pareiškėjui nebuvo pateikta kaltinimų ir jis nebuvo perduotas teismui, nebūtinai reiškia, kad suėmimo tikslas neatitiko Konvencijos nuostatų. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo atžvilgiu atlikti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai įstatymo nuostatoms neprieštaravo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei teismas įstatymo reikalavimų nepažeidė, nes baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad 4 mėn ir 9 d. trukęs ikiteisminis tyrimas buvo intensyvus, tuo užtikrinant įtariamojo ieškovo teisę baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką. Teismas konstatavo, kad procesinių prievartos priemonių taikymas ieškovo atžvilgiu nebuvo nepagrįstas ir neteisėtai ilgas bei kad nebuvo pažeista teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Bylos nutraukimas nereiškia, kad iki tol priimti procesiniai sprendimai buvo neteisėti, nes jie buvo priimti laikantis procesinių normų ir ieškovas jų neskundė. Teismas, nenustatęs ikiteisminio tyrimo, prokuratūros ar teismo pareigūnų neteisėtų veiksmų, konstatavo, kad neatsiranda valstybės atsakomybė dėl jokios žalos atlyginimo ieškovui. Kitus ieškinio argumentus šios bylos išsprendimui, teismas laikė nereikšmingais, todėl dėl jų sprendime nepasisakė.

6Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti minėtą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti visiškai. Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepilnai išaiškino turinčias bylai reikšmės aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas – CK 1.5 str., 1.136 str., 1.137 str., 1.138 str., 6.263 str., 6.272 str., CPK 178 str., neteisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus. Nurodo, kad Valstybės civilinei atsakomybei atsirasti neturi reikšmės, kiek valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų buvo padaryta. Šiuo atveju jų padaryta ne vienas, todėl civilinės atsakomybės prasme valstybės institucijos neatleidžiamos nuo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismui buvo pateiktas laikino sulaikymo 2009-04-29 protokolas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-04-30 nutartis ieškovą suimti dviems mėnesiams, Panevėžio apygardos prokuratūros 2009-05-12 nutarimas dėl suimtojo paleidimo į laisvę ir kitų kardomųjų priemonių paskyrimo, 2009-09-09 nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo baudžiamojoje byloje. Iš šių dokumentų matyti, kad jis nuo 2009-04-29 iki 2009-05-12 buvo suimtas, nuo 2009-05-12 iki 2009-09-09 buvo įpareigotas registruotis policijos komisariate, buvo įpareigotas nepasišalinti iš savo gyvenamosios vietos. Baudžiamasis procesas jo atžvilgiu nutrauktas LR BPK 3 str. 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta nusikalstama veika, kas reiškia, kad nebuvo jokio įvykio. Nurodė, kad dėl žalos, priežastinio ryšio ir žalos dydžio nustatymo taikant civilinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję priežastiniu ryšiu su tam tikrais skolininko veiksmais. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai apie baudžiamojo proceso metu atliktus neteisėtus skolininko veiksmus. Dėl neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo), neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo patyrė 5000 Lt neturtinę žalą, kurią sudaro dvasiniai išgyvenimai ir sukrėtimas, nepatogumai, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, nes šis įvykis buvo aprašytas 2009-05-02 dienraštyje „Sekundė", bendravimo su giminėmis, draugais bei pažįstamais galimybių sumažėjimas, negalėjimas laisvai judėti, įsidarbinti, labai pablogėjo sveikata, buvo nepagrįstai įtartas sunkaus nusikaltimo padarymu. Todėl neturtinę žalą įvertino maksimaliu dydžiu.

7Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apygardos prokuratūra prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad prašomos priteisti ieškinyje nurodytu pagrindu žalos atlyginimo specifika yra ta, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tačiau ieškovas neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Pirmosios instancijos teismas pagrsįtai nustatė, kad nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu atsiranda valstybės atsakomybė atlyginti žalą ir ieškinį atmetė. Teismas išsamiai ištyrė visus įrodymus ir ikiteisminio tyrimo medžiagą, motyvuotai ją aptarė ir pagrįstai pripažino, kad, skiriant ieškovui kardomąsias priemones bei jį sulaikant, baudžiamojo proceso teisės normos nebuvo pažeistos. Teismas pagrįstai rėmėsi tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika šios kategorijos bylose, kurioje nurodoma, kad baudžiamosios bylos nutraukimas reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tuo susiję procesiniai veiksmai, taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti. Teismas pagrįstai konstatavo, kad baudžiamoji byla iškelta esant pagrindui ir vadai, nustatytiems tuo metu galiojusio LR BPK 125 str. l d. l p.. Laikinojo sulaikymo paskyrimo tvarka ir trukmė bei vėliau taikytų kardomųjų priemonių taikymas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, atitiko BPK 119 str., 122 str. 8d., 140 str., 121 str., 122 str. ld., 123 str., 124 str., 127 str., 135 str., 135 str. nustatytą tvarką. Ikiteisminio tyrimo medžiaga pagrįsta teismo išvada, kad ikiteisminis tyrimas 4 mėn. ir 9 d. vyko intensyviai, nebuvo nepagrįsto delsimo (baudž. byla b. l. 34-36, 46-47,55), buvo atlikta pakankamai daug procesinių veiksmų, tuo užtikrinant ieškovo teisę baudžiamąjį procesą atlikti per kuo įmanomai trumpesnį laiką. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas gavus M. Riomerio įversiteto Teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus specialisto išvadą Nr. M214/09(05) dėl L. mirties priežasčių ir įtariamų sužalojimų, t. y. atmetus plaučių uždegimo trauminę kilmę.

8Atsiliepime į apeliacinį skundą LR Teisingumo ministerija nurodo, kad su apelianto pateiktais motyvais nesutinka ir prašo sprendimą palikti nepakeistą. Apeliantas ieškinį grindė CK 6.272 str. 1 d., todėl norėdamas įrodyti buvus deliktą ieškovas turėjo pateikti įrodymus, kurie pagrįstų aplinkybę, kad buvo neteisėti veiksmai, žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Tokių įrodymų buvimo teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nenustatyta. Iš pateikto 2009-09-09 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr.50-1 -00221-09 ir baudžiamosios bylos kitų deuomnų matyti, kad pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą buvo liudytojų U. G., O. G. parodymai, medicinos įstaigos pažyma, kiti dokumentai, kuriuose nurodyta, kad nukentėjusiajai nustatytas dešinio šono sumušimas, įtariamas šonkaulių lūžimas. Šie duomenys netiesiogiai rodė, kad apeliantas galėjo suduoti smūgius V. L. ir galimai padarė nusikalstamą veiką, tačiau kitų patikimų ir pakankamų tai patvirtinančių duomenų ikiteisminio tyrimo metu negauta. Siekiant nustatyti, ar plaučių uždegimo kilmė yra traumos pasekmė, buvo atlikti papildomi tyrimai. Riomerio universiteto teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr.M 214/09(05) dėl V. L. mirties priežasčių ir įtariamų sužalojimų Panevėžio VPK buvo gauta 2009-08-17 ir tik ji galutinai patvirtino, kad V. L. mirties priežastimi buvo liga. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nebuvo surinkta pakanakmai įrodymų, kad apeliantas ar kiti asmenys būtų padarę veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Todėl nepagrįstas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai išsiaiškino aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, net išteisinamasis nuosprendis savaime nereiškia prezumpcijos, jog visas baudžiamasis procesas, taip pat konkretūs pareigūnų veiksmai ikiteisminiame tyrime yra neteisėti. Išteisinamasis nuosprendis yra teisingumo aktas teisiamojo atžvilgiu, bet ne apkaltos aktas bylą tyrusiems asmenims ir jis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai bei taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos dydį, priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų.

9Atsiliepimu į apeliacinį skundą Policijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą srpendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas neįvertina bylos aplinkybių ir neteisingai vertina teisės normų reikalavimus. Pagal baudžiamosios bylos duomenis, ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu buvo pradėtas pagal faktą, kad 2009-04-29 d. 02.40 val. į ligoninės Intensyviosios terapijos ir reanimacijos skyrių buvo pristatyta V. L., kuri 2009-05-01 d. 12.40 vai. mirė nuo plaučių ir krūtinplėvės pūlingo uždegimo. Ligonė teigė, kad prieš dvi dienas buvo sumušta, duria dešinį šoną. Nustatytos diagnozės: dešinio šono sumušimas, įtariamas šonkaulių lūžimas, vidinis kraujavimas, sepsis, sudarė pagrįstą pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl sunkaus V. L. sveikatos sutrikdymo. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ir teismas ikiteisminio tyrimo metu neteisėtų veiksmų nepadarė, o vykdė savo pareigas, numatytas LR BPK 166 str. Nustatant neturtinės žalos dydį, būtina atsižvelgti į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Žala turi būti neteisėtų asmens veiksmų ar neveikimo rezultatas, todėl turi egzistuoti tam tikras ryšys tarp ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų veikos ir atsiradusios žalos. Įrodyti esant deliktinę atsakomybę, priežastinį tarp tokios veikos ir atsiradusių pasekmių turėjo ieškovas, tačiau to neįrodė (CK 6.246 - 6.248 str., CPK 178 str.). Mano, kad teismas pagrįstai atmetė ieškinį bei ieškovo argumentus, kad ikiteisminio tyrimo terminas buvo pernelyg ilgas, nes jis truko 4 mėn. 9 d., buvo intensyvus, per tyrimo laikotarpį buvo atlikta pakankamai procesinių veiksmų, tuo užtikrinant įtariamojo apelianto teisę baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką. Procesinių prievartos priemonių taikymas ieškovo atžvilgiu nebuvo nepagrįstai ir neteisėtai ilgas, nebuvo pažeista jo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Mano, jog teismui nenustačius ikiteisminio tyrimo, prokuratūros ar teismo neteisėtų veiksmų, teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad neatsiranda valstybės atsakomybė dėl jokios žalos atlyginimo apeliantui.

10Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-06-02 sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas (CK 1.5 str., 1.136 str., 1.137 str., 1.138 str., 6.263 str., 6.272 str.) bei procesinės teisės normas (CPK 178, 185 str.), tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, argumentais ir motyvais, todėl visų jų nekartoja.

11Apeliacinio skundo motyvai vertintini nepagrįstais dėl šių motyvų.

12Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apskrities VPK 2009-04-29 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-00221-09 pagal BK 135 str. 1 d. dėl sunkaus V. L., mirusios 2009-05-01, sveikatos sutrikdymo (baudž. bylos b. l. 4, 9-10). Šio nusikaltimo padarymu buvo įtartas ieškovas P. V. N., kuris, esant pagrindo manyti, kad gali slapstytis, bėgti, trukdyti procesui ir daryti naujus nusikaltimus, sulaikytas įtariamuoju 2009-04-29 (baudž. bylos b. l. 29-30, 31-32). 2009-04-30 pranešimu apie įtarimą ieškovui pranešta, kad jis įtariamas tuo, kad 2009-04-23 apie 13 val. Panevėžio mieste Marijonų gatvėje sunkiai sužalojo V. L. ir šiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 1 d. (baudž bylos b. l. 55). Prokuroro prašymu 2009-04-30 Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi įtariamajam ieškovui paskirta kardomoji priemonė (suėmimas) 2 mėnesių laikotarpiui (baudž bylos b. l. 33-37). 2009-05-12 Panevėžio apygardos prokuratūros nutarimu ieškovas paleistas į laisvę ir jam paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nes buvo siekiama užtikrinti netrukdomą ieškovo dalyvavimą procese, nes buvo likusi tikimybė veiką perkvalifikuoti į lengvesnį nusikaltimą (baudž bylos b. l. 38-39). 2009-09-09 Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje nutrauktas BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu, nes, atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus, nenustatyta, kad įtariamasis P.V. N. ar kiti asmenys būtų padarę veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymiųų, o įtariajam P. V. N. taikytos kardomosios priemonės panaikintos (baudž. bylos b. l. 103-104). Pagal 2002-05-21 Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo 2 str. asignavimų, skirtų atlyginti žalai pagal CK 6.271 str., 6.272 str. atlyginti, valdytojas yra Lietuvos Respublikos Teisingumo Ministerija. 2009-12-04 ieškovas kreipėsi į LR Teisingumo ministeriją dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo), neteisėto sulaikymo, neteisėtų procesinių prievartos priemonių pritaikymo atlyginimo ne teismo tvarka, tačiau prašymas nebuvo patenkintas (b. l. 6-9).

13Kaip matyti iš ieškinio ir kitų procesinių dokumentų turinio, juridinis ieškinio pagrindas yra LR CK 6.272 str. 1-3 dalys, numatančios, kad turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto arešto paskyrimo atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Nurodytoje teisės normoje numatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant minėtų institucijų pareigūnų kaltės. Tai reiškia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų. Dėl paminėto ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (CK 6.246-6.249 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad visos reikalingos įrodyti civilinės atsakomybės sąlygos neįrodytos ir tuo pagrindu ieškinį atmetė CPK 185 str.).

14Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu nustatė faktines bylos aplinkybes, kurias teisiškai įvertino, tinkamai nustatė tarp šalių susidarius faktinius santykius dėl ginčo dalykų ir juos kvalifikavo teisingai kaip sudarančias pagrindą ieškinį atmesti. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo vertinti nepagrįstais.

15Byloje esanti įrodymų visuma patvirtina, kad nebuvo pagrindo tenkinti ieškinį tuo pagrindu, kad ieškovas buvo neteisėtai sulaikytas nuo 2009-04-29, kad po to jam iki 2009-05-12 neteisėtai paskirta kardomoji priemonė (suėmimas) bei kad neteisėtai taikytos procesinės prievartos priemonės: rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje nuo 2009-05-12 iki 2009-09-09, nes ieškovas minėtų veiksmų neteisėtumo neįrodė. Iš baudžiamosios bylos Nr. 50-1-00221-09 duomenų nustatyta, kad ieškovas 2009-04-29 buvo sulaikytas įtariamuoju BK 140 str. pagrindu gavus duomenų, kad yra padarytas nusikaltimas ir jį galimai padarė ieškovas. Būtent: VšĮ Panevėžio apskrities intensyvios terapijos skyriaus gydytoja ikiteisminio tyrimo pareigūnams 2009-04-29 ir 2009-04-30 teigė, kad V. L. diagnozuota šonkaulių lūžiai, supuliavęs kraujas pleuros ertmėje, o dešinės pusės pūlingas uždegimas atsirado dėl stipraus krūtinės ląstos sumušimo bei šonkaulių lūžimo (baudž. bylos b. l. 4-5,6). 2009-05-05 pažymoje teismo medicinos ekspertas nurodė, kad V. L. mirė trauminio krūtinės sumušimo pasekoje, tačiau sumušimo kilmė bus patikslinta gavus histologinį tyrimą (baudž. bylos b. l. 8). 2009 m. balandžio 23 d. ir 26 d. pati nukentėjusioji V. L. greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojams teigė, kad ji 2009-04-23 buvo sumušta, po ko prasidėjo negalavimai (baudž. bylos b. l. 14). 2009-05-12 liudytoju apkalustas teismo medicinos ekspertas G. S. parodė, kad trauminės kilmės plaučių uždegimas yra galimas, dėl to yra paimti papildomi tyrimai, kuriuos gavus bus padaryta galutinė išvada (baudž. bylos b. l. 21-22). 2009-04-29 liudytoja apklausta nukentėjusios motina U. G., be kita ko, parodė, kad 2009-04-23 jai dukra skundėsi, kad ją primušė asmuo, vadinamas „Petrucha“, kuris buvo dukters draugas, tačiau kurio ji bijojo dėl dažnai prieš ją vartojamo smurto (baudž. bylos b. l. 17-18). Ieškovas teismo posėdyje sprendžiant dėl kardomosios priemonės skyrimo pripažino, jog jį vadina „Petrucha“, neneigė bendravęs su nukentėjusiąja, tačiau neigė ją mušęs bei nurodė, kad yra apkalbamas jos vyro, nes nukentujusioji jam buvo neištikima (baudž. bylos b. l. 34-35). Liudytojas O. G. 2009-05-19 parodė, kad jo pažįstamas, vardu Zenonas, jam sakė, kad P. N. jam gyrėsi, kad primušė jo seserį (V. L.), po ko jį sulaikė policija (baudž byla b. l. 23-25). Atlikus histologinį tyrimą galutinė specialisto išvada gauta 2009-08-17, po ko galutinai paaiškėjo, kad mirties priežastimi buvo liga – plaučių ir krūtinplėvės pūlingas uždegimas, kuris komplikavosi kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, sepsiu, galvos smegenų pabrinkimu, o lavone sužalojimų nėra, trauminė krūtinės sumušimo kilmė nenustatyta ir atmesta (baudž bylos b. l. 8, 9-11). Taigi, iki 2009-08-17 dienos buvo surinkta pakankamai duomenų pagrįstai manyti, kad ieškovas galėjo padaryti nusikaltimą, dėl kurio jam pareikšti įtarimai. Kardomąją priemonę - kardomąjį kalinimą (suėmimą) - ieškovui teismo buvo prašyta skirti ikiteisminio tyrimo metu surinkus pakankamai duomenų teigti, kad ieškovas padarė jam inkriminuojamą veiką, o švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, nes, būdamas laisvėje, ieškovas gali daryti BPK 122 str. 4 d. nurodytus nusikaltimus, bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo (baudž. bylos b. l. 36-37). 2009-05-12 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi ieškovui paskirta kardomoji priemonė – kardomasis kalinimas (suėmimas) – dviems mėnesiams. Nutartyje konstatuota, kad byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina, jog yra pakankamas pagrindas įtarti ieškovą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d. bei nurodyta, kad, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, už kurį numatoma reali iki 10 metų laisvės atėmimo bausmė, nuo 1958 metų daro nusikaltimus ir yra teistas 8 kartus, teistumas neišnykęs, nedirba, neturi išlaikytinių ir yra nesaistomas šeimyninių ir socialinių ryšių, dėl ko yra pagrindas manyti, kad jis, būdamas laisvėje, gali bėgti (slapstytis) nuo ikiterisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, daryti naujus susikaltimus, numatytus BPK 122 str. 4 d., o švelnesnėmis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 str. numatytų tikslų (baudž. bylos b. l. 36-37). Ieškovas dėl ikiteisminio tyrimo metu jam taikytos karmosios priemonės kardomojo kalinimo (suėmimo) nepagrįsto skyrimo pateikė skundą, tačiau jį atsiėmė, kadangi buvo paleistas į laisvę ir teismas jo skundą paliko nenagrinėtą (baudž bylos b. l. 41-45, 49). Taigi, ieškovas nenuginčijo teismo nutartyje nurodytų išvadų, kad yra pagrindas skirti suėmimą, nes tam nustatytos sąlygos ir pagrindai, numatyti BPK 122 str., o švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus pasiekti BPK 119 str. tikslai.

162009-05-12 ieškovas iš suėmimo paleistas pasibaigus suėmimo terminui, tačiau, siekiant užtikrinti netrukdomą jo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą ir bylos išnagrinėjimą bei siekiant užkirsti kelią naujoms veikoms, jam buvo nutarta skirti rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir periodinį įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje (baudž. bylos b. l. 46-47). Šis nutarimas nustatyta tvarka apskųstas nebuvo. Teisėjų kolegijos nuomone, tuo metu netaikyti jokios kardomosios priemonės ir nutraukti bylą ieškovo atžvilgiu nebuvo pagrindo, kadangi baudžiamojoje byloje surinkti faktiniai duomenys apie nusikalstamos veikos padarymą nebuvo paneigti. Apklausus asmenis, kurie galėjo žinoti svarbias aplinkybes, patį įtariamąjį, atlikus kitus procesinius veiksmus nebuvo pagrindo daryti pagrįstą išvadą, kad dėl 2009-04-23 įvykio nėra jokios nusikalstamos veikos požymių. Nukentėjusioji V. L. mirė ligoninėje 2009-05-01 ir dėl sveikatos būklės apklausta nebuvo. Tik 2009-08-17 gavus galutinę teismo medicinos specialisto išvadą po atlikto histologinio tyrimo paaiškėjo, kad mirties priežastis yra liga, kad lavone sužalojimų nėra ir kad trauminė krūtinės sumušimo kilmė atmetama. Taigi tik po 2009-08-17 atsirado pagrįstas faktinis ir teisinis pagrindas atmesti kilusius įtarimus ieškovo atžvilgiu, panaikinti taikytas procesinio poveikio priemones, ir tai buvo realizuota per protingą terminą 2009-09-09 prokuroro nutarimu.

17Europos Žmogaus Teisių Teismas savo bylose, kuriose suformuluota praktika vadovaujasi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose, ne kartą pažymėjo, kad suėmimas yra iš principo teisėtas, jei jis grindžiamas procesiniu teismo sprendimu ir net nedidelės klaidos procesiniu sprendimu sankcionuojant suėmimą nedaro suėmimo neteisėtu (pvz., LAT CBS 2001-01-29 nutartis c. b. P. N./LR teisingumo Ministerija, Nr. 3K-3-34/2001, kat. 39.6.2.3). Atsižvelgiant į tai vertinamas ir kardomųjų priemonių: įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinio pasižadėjimo neišvykti - skyrimo klausimas ieškovui. Kaip jau minėta 2009-05-12 nutarimas skirti minėtas priemones nėra pripažintas neteisėtu ir panaikintas, kas reiškia kad kardomosios priemonės buvo skirtos teisėtai ir pagrįstai. Ieškovas nurodė, tačiau neįrodė, kad minėtos kardomosios priemonės palyginti trumpu laikotarpiu nuo 2009-05-12 iki 2009-09-09 jam sutrukdė įgyvendinti kokias nors socialines, turtines ar kitokias teises, nes jis nurodytu laikotarpiu nedirbo, nėra jokių įrodymų apie realias galimybes įsidarbinti užsienyje (kitokios aplinkybės ieškinio pagrindu nenurodytos). Nagrinėjamu atveju ieškovo atžvilgiu nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, todėl jis neturi pagrindo reikalauti atlyginti žalą dėl neteisėto patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, nes tokio fakto nebuvo (BK 2 str., LAT plenarinės sesijos 1999-11-19 nutartis, priimta G. K. baudž. byloje Nr. 2K-280). Minėtos kardomosios priemonės nebuvo taikytos neprotingai ilgą laiką, o tik iki tol, kol buvo atlikti būtini visiems galimiems įrodymams surinkti tyrimo veiksmai bei gautos specialistų išvados.

18Apeliantas nurodo, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos ne tik nacionalinės teisės normos, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 str. nuostatos. Šis apeliacinio skundo argumentas vertintinas nepagrįstu ir atmestinas dėl šių argumentų. Pagal Konvencijos 5 str. 3 d., suėmimo teisėtumas turi išlikti visą suėmimo laikotarpį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad jei paskirto suėmimo termino ribose ar per pratęstą suėmimo laikotarpį nėra atliekami nuoseklūs baudžiamosios bylos tyrimo veiksmai, kuriais būtų siekiama išaiškinti kaltinamojo ar kitų asmenų galimą dalyvavimą nusikaltimo padaryme, toks pasyvus ikiteisminis tyrimas kaltinamojo atžvilgiu reiškia Konvencijos 5 str. 3 d., numatančios asmens teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, pažeidimą (pvz., 2003-10-01 M. B./Generalinė Prokuratūra, Nr. 3K-3-895-2003, kat. 39.6.2.3). Tačiau šiuo atveju neįrodyta, kad sulaikymo teisėtumas išnyko dėl neprotingai ilgo suėmimo laiko nei nacionalinės teisės požiūriu, nei Konvencijos 5 str. 3 d., 6 str. 1 d. prasme, nei pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuluotus kriterijus. Faktinė sulaikymo ir suėmimo trukmė buvo 12 dienų. Byla buvo sudėtinga, nes nusikaltimas, dėl kurio pradėtas tyrimas, buvo priskiriamas priskiriamas prie sunkių, už jį numatyta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė (BK 11 str. 5 d., 135 str. 1 d.), nukentėjusioji mirė, reikėjo surasti tiesioginių įvykio liudytojų ir atlikti jų apkausas, atlikti teismo medicinos tyrimą ir histoliginį lavono tyrimą. Suėmimo trukmė pagal bylos įrodymus esminės ir liekamosios įtakos materialiniams, moraliniams ir kitokiems padariniams suimtajam nepadarė. Iš ieškovo pateiktų įrodymų matyti, kad jis turto, kurį reikėjo nuolat administruoti, neturėjo (b. l. 21, 22). Kaip pats teismo posėdyje pripažino, namas, kuriame gyvena yra užrakintas, raktas yra pas jį, todėl daiktų negali atsiimti jo draugė ( baudž. byla b. l. 34-35). Ieškovas nurodė, kad niekada nedirbo, 47 metus praleido įkalinimo įstaigose ir tuo metu darbo biržoje registruotas nebuvo (b. l. 23). Taigi, darbinių teisių srityje jo teisės nenukentėjo. Apeliantas teigia, kad jis tuo metu draugų pagalba turėjo galimybę įsidarbinti užsienyje, tačiau šiam faktui patvirtinti nėra jokių patikimų ir objektyvių įrodymų. Nors apeliantas nurodo, kad suėmimas neigiamai įtakojo jo sveikatą, tačiau iš 2009-11-10 medicinio pažymėjimo duomenų matyti, kad visos ieškovui diagnozuotos ligos yra lėtinės ir diagnozuotos iki sulaikymo ir suėmimo (b. l. 25). Duomenų apie tai, kad dėl sulaikymo ir suėmimo ir po jo ieškovui buvo diagnuotos naujos ligos ar paūmėjo senosios, byloje nėra. Kaip jau virš išdėstyta, iš minėtos baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad tyrimo veiksmai buvo atliekami nuosekliai, per protingus terminus, tarp atskirų veiksmų nenustatyta tokių laikotarpių, kai nepateisinamai ilgai jokių tyrimo veiksmų nebuvo atlikta. Šiuo konkrečiu atveju pagrįstas įtarimas, kad ieškovas galimai padarė smurtinį nusikaltimą buvo ir liko būtina 12 dienų besitęsusio sulaikymo bei kitų kardomųjų preimonių skyrimo teisėtumo sąlyga, net ir praėjus tam tikram laiko tarpui ji netapo nepakankama. Konvencijos 5 str. 3 d. numatyta teisė būti paleistam proceso metu buvo realizuota 2009-05-12 Panevėžio apygardos prokuratūros nutarimu (baudž. bylos b. l. 46-47). Vien tas faktas, kad ieškovo atžvilgiu priimtas nutarimas nutraukti jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu, nėra pakankamas pagrindas jo sulaikymą, suėmimą kardomojo kalinimo tvarka ir kitų procesinių priemonių taikymą pripažinti neteisėtais, ir tuo pagrindu priteisti žalą. Ieškovas šiuo pagrindu neturi teisės į žalos atlyginimą nei pagal CK 6.272 str. 1 d., nei pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str. 1 d. „c“ p., kuri yra sudėtinė Lietuvos teisės sistemos dalis, nes iš bylos įrodymų matyti, kad visi procesiniai sprendimai, kurių pagrindu ieškovui buvo apribota laisvė nebuvo skundžiami įstatymų numatyta tvarka ir/arba nebuvo pripažinti neteisėtais. Teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, jeigu juos sulaikant ar suimant buvo įvykdyti neteisėti veiksmai. Asmens sulaikymo ir suėmimo teisėtumo kriterijai detalizuoti Baudžiamojo proceso kodekso ir Kardomojo kalinimo įstatyme. Esminė sąlyga – pagrįstas įsitikinimas, kad asmuo, kuriam skiriamas kardomasis kalinimas, yra padaręs nusikaltimą. Šią sąlygą apsprendžia kardomojo kalinimo tikslas – apriboti įtariamo nusikaltimo padarymu asmens laisvę tam, kad būtų užtikrintas nekliudomas baudžiamosios bylos tyrimas ir kaltojo asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn. Byloje sutrinkti duomenys ieškovo sulaikymo ir kardomojo kalinimo metu patvirtino esminę sąlygą sulaikymo ir suėmimo teisėtumui, t. y. patvirtino pagrįstą įsitikinimą, kad ieškovas, kuriam skiriamas kardomasis kalinimas, yra padaręs nusikaltimą. Skiriant kardomąjį kalinimą (suėmimą) kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, atsižvelgiama į tikėtinumą, kad įtariamasis vengs tardymo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą (BPK 119, 122 str.). Pagrįstas įtarimas padarius nusikaltimą, pagrįstas manymas, jog būtina neleisti padaryti nusikaltimą ar pagrįstas manymas, jog asmuo, padaręs nusikaltimą, gali pabėgti pagal Konvencijos 5 str. 1 d. „c“ p. yra pakankamas pagrindas suvaržyti asmens laisvę. Šia nuostata reikalaujama teisėto suėmimo, o ne teisėto pripažinimo kaltu. Kadangi šioje byloje nustatyta, kad ieškovo suėmimas ir sulaikymas buvo grindžiami procesiniais teismo sprendimais, kurie arba nebuvo skundžiami įstatymų nustatyta tvarka, arba nebuvo panaikinti, todėl yra įsiteisėję, tai ieškovo sulaikymas ir suėmimas kardomosios priemonės taikymo tvarka Konvencijos 5 str. požiūriu, teisėjų kolegijos nuomone, buvo teisėtas ir apeliantas šiuo pagrindu neįgijo teisės į žalos atlyginimą.

19Apelianto atstovas nurodė, kad apelianto atžvilgiu buvo pažeistas Konvencijos 4 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas, taip pat Konvencijos 9 straipsnis, kuriame nurodyta, kad kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę, Konvencijos 14 straipsnis, numatantis, kad naudojimasis šios konvencijos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis turi būti garantuojamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ir kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso. Kaip jau virš išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, apeliantui laikinas sulaikymas, kardomasis kalinimas (suėmimas) bei kitos procesinės priemonės buvo taikyti teisėtai ir pagrįstai. Todėl tai negali būti prilyginama asmens laikymui nelaisvėje. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jis šio ikiteisminio tyrimo metu buvo sulaikytas tik dėl to, kad yra daug kartų teistas, virš 40 metų praleido nelaisvėje bei kad jo pavadė „N“. Virš išdėstyti faktiniai duomenys patvirtina, kad apeliantui kardomosios priemonės ir sulaikymas buvo taikyti surinkus pakankmai faktinių duomenų (nukentėjusios paiškinimai, liudytojų parodymai, specialisto išvada, dueomnys apie įtariamąjį ir t. t. ) pagrįstai manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika ir ją padaręs gali būti apeliantas, o ne dėl Konvencijos 9, 14 straipsniuose nurodytų požymių ar tam tikro statuso. Kadangi nei procesiniuose doekumentuose, nei teismo posėdyje konkretūs faktai, argumentai ir motyvai, kaip konkrečiai buvo pažeistos apelianto teisės minėtų Konvencijos straipsnių prasme nenurodyta, tai teisėjų koelgija išsamiau šiuo klausimu nepasisako.

202009-05-02 laikraščio „Sekundė“ publikacija apie tai, kad į ligoninę atvežta sunkiai sužalota pilietė V. L. ir kad ikiteisminio tyrimo metu sulaikytas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas 68 metų pilietis P.N. (nesutampa su ieškovo inicialais) nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį jame nurodytu faktiniu ir teisiniu pagrindu (b. l. 30-31).

21Nors apeliacinis skundas atmetamas, tačiau iš apelianto į valstybės pajamas bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, nes nuo jų mokėjimo jis atleistas pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą.

22Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

23Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
1. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4. Ieškovas P. V. N., vadovaudamais LR CK 1.5 str., 1.136 str., 1.137 str., 1.138... 5. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 2 d. sprendimu... 6. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti minėtą teismo sprendimą ir... 7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apygardos prokuratūra prašo... 8. Atsiliepime į apeliacinį skundą LR Teisingumo ministerija nurodo, kad su... 9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Policijos departamentas prie LR Vidaus... 10. Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo... 11. Apeliacinio skundo motyvai vertintini nepagrįstais dėl šių motyvų.... 12. Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apskrities VPK 2009-04-29 buvo... 13. Kaip matyti iš ieškinio ir kitų procesinių dokumentų turinio, juridinis... 14. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas... 15. Byloje esanti įrodymų visuma patvirtina, kad nebuvo pagrindo tenkinti... 16. 2009-05-12 ieškovas iš suėmimo paleistas pasibaigus suėmimo terminui,... 17. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo bylose, kuriose suformuluota praktika... 18. Apeliantas nurodo, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos ne tik nacionalinės... 19. Apelianto atstovas nurodė, kad apelianto atžvilgiu buvo pažeistas... 20. 2009-05-02 laikraščio „Sekundė“ publikacija apie tai, kad į ligoninę... 21. Nors apeliacinis skundas atmetamas, tačiau iš apelianto į valstybės pajamas... 22. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 str. 1 d. 1 p.,... 23. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. sprendimą palikti...