Byla A-174-556/2015

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, Kultūros paveldo centrui, Lietuvos Respublikos valstybinei kultūros paveldo komisijai dėl protokolinio nutarimo, įsakymo dalies ir akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas K. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu (I t. b. l. 1–7), kurį patikslino (I t. b. l. 51–57; b. l. 189; 192–200), kreipėsi į teismą, prašydamas : 1. Panaikinti Valstybinės paminklosaugos komisijos (nuo 2005 m. sausio 1 d. vadinasi Valstybinė kultūros paveldo komisija) 2001 m. lapkričio 30 d. (protokolas Nr. 13-100) posėdžio protokolinį nutarimą (3.7 p.) pritarti KPC (Kultūros paveldo centro) sąrašui Nr. 1061 su pastabomis dalyje dėl Trumpakojų k. senųjų kapinių vadinamų Magilnyku įrašymo į Kultūros vertybių registrą (L 1190); 2. Įpareigoti per vieno mėnesio laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovą Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas, Departamentas) panaikinti skundžiamą 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. 477 dalyje dėl Trumpakojų k. senųjų kapinių ir išregistruoti iš Kultūros vertybių registro Laidojimo vietų sąrašo Trumpakojų k. senąsias kapines vadinamas Magilnyku (kultūros vertybės kodas L 1190, patikslintas kodas 26143) žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), adresu: ( - ), bei informuoti apie tai Nekilnojamojo turto registrą bei pareiškėją; 3. Panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 1.5 punktą dalyje dėl Trumpakojų k. senųjų kapinių vadinamų Magilnyku pagal kodą L1190 (naujas kodas 26143) pripažinimo saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe ir panaikinti jos saugojimo tikslus (statusą) – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui bei viešajai pagarbai. Prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos kultūros ministrą paskelbti apie Trumpakojų k. senųjų kapinių vadinamų Magilnyku (L 1190, naujas kodas 26143) kaip saugomos nekilnojamosios kultūros vertybės statuso panaikinimą teisės aktų registre („Valstybės žinios“), pranešti pareiškėjui, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4. Panaikinti Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. kovo 19 d. aktą Nr. KDP-RM-1935 patikslinti Trumpakojų k. senųjų kapinių vadinamų Magilnyku duomenis (kodas 26143), adresu: ( - ), žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ) ( - ) k. v.; 5. Priteisti pareiškėjui iš atsakovų solidariai 5 000 Lt neturtinę žalą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5Pareiškėjas paaiškino, jog Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Utenos teritorinio padalinio 2013 m. balandžio 2 d. raštu Nr. (1.29) 2U-201 buvo informuotas, kad 2013 m. kovo 19 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Taryba) posėdyje patikslinti Kultūros vertybių registre Trumpakojų k. senųjų kapinių vadinamų Magilnyku (kodas 26143), esančių Trumpakojų kaime, duomenys. Apibrėžtos ribos ir nustatytas regioninis reikšmingumo lygmuo. Iš rašto matyti, kad šios kapinės yra nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ) ( - ) k. v. (ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 1999 m. rugsėjo 27 d.), adresu: ( - ), ir yra taikomi paveldosaugos reikalavimai – draudžiama veikla, galinti pakenkti objekto vertingosioms savybėms, t. y. reljefui, palaikams. Šiame žemės sklype yra nustatytos ir Kultūros vertybių registre įregistruotos senosios Trumpakojų k. kapinės vadinamos Magilnyku. 1999 m., perkant žemės sklypą, duomenų apie kapines Nekilnojamojo turto registro bazėje ir savininkų pateiktuose susipažinti dokumentuose nebuvo. Apie nuosavybės teise priklausančiame sklype surastas senąsias kapines, nustatytas ribas, teritoriją iki 2013 m. balandžio 2 d. rašto Nr. (1.29) 2U-201 gavimo dienos institucijos neinformavo. Pareiškėjas akcentavo, jog nei dosjė (aprašo) sudarymo metu, nei vėliau tikslinant duomenis, institucijos neatliko žvalgomųjų archeologinių ar kitų išsamesnių vietovės tyrimų. Senųjų kapinių faktui nustatyti ir patikslinti pakako vienos liudytojos pasakojimo, bei vietovės nuotraukos padarymo, iš kurios matyti plynas laukas (kalva) su keliais želdiniais. Pareiškėjo manymu, paminėta situacija neatskleidžia tikrovės. Pažymėjo, jog atsakovai, kaip viešojo administravimo subjektai, neinformuodami žemės sklypo savininko apie jo teisėms ir pareigoms darantį sprendimą (-us), elgėsi neteisėtai ir nesąžiningai. Pareiškėjo nuomone, atsakovai pažeidė žemės sklypo savininko ir valdytojo, teises ir jų apimtį (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.37 str., 4.40 str.)), taip pat teisę žinoti ir būti išklausytam dėl nuosavybės teises ribojančio sprendimo priėmimo, teisę dalyvauti tarybos (atsakovo) posėdyje ir pareikšti pastabas, pasiūlymus ar pretenzijas dėl objekto paskelbimo saugomu, nustatant apribojimus ir pan. (Europos Tarybos rekomendacijos Nr. 31/77, Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų 15 p.), Viešojo administravimo įstatymo imperatyvias nuostatas ir gero administravimo principą. Ginčijami sprendimai (aktai) nepagrįsti, neteisėti ir naikintini. Pareiškėjas pažymėjo, jog iš Kultūros paveldo departamento Utenos teritorinio padalinio gauta informacija apie dar 2001 m. priimtus sprendimus apie senąsias kapines, esančias nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, buvo netikėta ir sukėlė gilius dvasinius pergyvenimus, kadangi planavo sklype statyti gyvenamąjį namą ir apsigyventi su sutuoktine. Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, netinkamo teisės aktais apibrėžtų funkcijų ir pareigų vykdymo, pažeistų teisių, patyrė gilų ir netikėtą sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nemigą, pažeminimą (kreipėsi į gydytoją dėl medikamentinio gydymo). Padaryta 5 000 Lt neturtinė žala (CK 6.250 str., 6.271 str.).

6Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas atsisakė skundo reikalavimo dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 panaikinimo. Nurodė, jog skundo atsisakymo pasekmės žinomos.

7Atsakovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 31–33) prašė administracinę bylą dėl reikalavimo Kultūros ministerijai nutraukti, kitus skundo reikalavimus atmesti.

8Atsakovas akcentavo, jog pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytą vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymui Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ apskųsti, be to, ne tik nenurodė svarbių priežasčių, kodėl šį terminą praleido, bet ir neprašė šio termino atnaujinti. Nurodė, kad Kultūros ministras, pasirašydamas skundžiamą įsakymą Nr. ĮV-190, kuris buvo viešai paskelbtas (Žin., 2005, Nr. 58-2034), pripažino saugomomis tik tas nekilnojamąsias kultūros vertybes, kurios jau buvo įregistruotos Kultūros vertybių registre Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus įsakymais nuo 1995 m. birželio 12 d. iki 2005 m. balandžio 19 d. bei paskelbtos „Valstybės žinios“ nuo jų įregistravimo dienos su jau nustatytais kodais. Pažymėjo, kad skunde nurodoma neturtinė žala yra nepagrįsta, nes pareiškėjo atžvilgiu ministerija neatliko neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti neturtinė žala. Neturtinė žala yra menama, jos pareiškėjas nepagrindžia įrodymais, skaičiavimais.

9Atsakovas Kultūros paveldo departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t. b. l. 79–81; II t., b. l. 21–24) prašė jį atmesti.

10Atsakovas nurodė, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (Žin.,1995, Nr. 3-37; toliau – ir Įstatymas) ir su Įstatymu susijusius poįstatyminius aktų nuorodas, Kultūros paveldo centras nustatė Trumpakojų k. senųjų kapinių, vadinamų Magilnyku, kultūrinę vertę, parengė kultūros vertybės – Trumpakojų k. senųjų kapinių, vadinamų Magilnyku, kultūros vertybės pagrindinį dosjė, Kultūros paveldo centro direktorius 2000 m. sausio 8 d. patvirtino vertybės teritorijų ribų planą. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 477 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“ Trumpakojų k. senųjų kapinės, vadinamos Magilnyku, buvo įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, sprendimą apie įrašymą paskelbiant „Valstybės žiniose“ (Žin., 2002, Nr. 20-789). Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-149 (Žin., 2005, Nr. 52-1755; 2010, Nr. 32-1504), 17 punktas nenumato pareigos informuoti apie tarybų posėdžius objektų, kurių nekilnojamųjų kultūros vertybių registravimo ar vertingųjų savybių patikslinimo klausimas įtrauktas į nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžio darbotvarkę, valdytojus, o tik galimybę valdytojams dalyvauti posėdžiuose. Departamento nuomone, skunde nurodoma neturtinė žala yra nepagrįsta. Nesant atliktų neteisėtų veiksmų, pareiškėjui negalėjo kilti neturtinė žala. Tariamai patirtos neturtinės žalos pareiškėjas nepagrindžia objektyviais įrodymais. Pabrėžė, jog šiuo atveju svarbus ne tik žemės sklypo savininko privatus interesas, bet ir viešasis interesas, kuris pasireiškia siekiu išsaugoti kultūros paveldą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. liepos 8 d. nutarime konstatavo, kad kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas, svarbi valstybės funkcija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2006 m. gruodžio 20 d. nutartyje konstatavo, kad Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė priedermė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 str. 2 d.), kurios įgyvendinimas adekvačiomis priemonėmis yra teisinės valstybės principų turinio dalis. Skundžiamų administracinių sprendimų priėmimas visiškai neriboja savininko teisių disponuoti žemės sklypu, o patys administraciniai sprendimai negali būti pripažinti neteisėtais vien todėl, kad jų pagrindu atsiranda tam tikri apribojimai žemės sklypo, įrašyto į Kultūros vertybių registrą, naudojimui ar valdymui.

11Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t. b. l. 109–111; II t., b. l. 26–30) prašė skundą atmesti.

12Atsakovas paaiškino, jog Taryba nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 477 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“ panaikinimo. Akcentavo, jog Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad piliakalniai, senoviniai pylimai, kiti senovės gynybiniai įtvirtinimai, senovės gyvenamosios ir dirbtuvių vietos, senovės statinių griuvėsiai ir liekanos, alkos, alkakalniai ir kitos senovės religinio kulto vietos, aukurai, akmenys su dubenimis, pėdomis, įrašais ir kitais ženklais, žemgrindos, kūlgrindos ir kiti senovės keliai, pilkapiai, kapinynai ir kitos senovės laidojimo vietos, neveikiančios kapinės ir karių kapinės turi kultūrinę vertę bei visuomeninę reikšmę ir registruojami kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, kiti objektai galėjo būti Įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, jeigu jie turėjo kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę. Kultūros vertybės – Trumpakojų k. senųjų kapinių, vadinamų Magilnyku, kultūros vertybės pagrindinio dosjė Vietovės (vietos) aprašo IV dalies 1 punkte nustatyta vertybės kultūrinė vertė – istorinė. Pagal IV dalies 2 punktą, kultūrinės ir visuomeninės vertės pagrindas – Siūlomų įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro memorialinių vietovių vertinimo kriterijų ir tvarkos 9.2 punktas. Siūlomų įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro memorialinių vietovių vertinimo kriterijų ir tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento 1996 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 159 1.2 punktu, 2 punkte nurodyta, jog Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje išvardinti objektai turi kultūrinę vertę ir visuomeninę vertę ir privalo būti įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Pagal minėtos tvarkos 9.2 punktą, į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą turi būti įrašytos šios istorinę vertę ir visuomeninę reikšmę turinčios memorialinės vietovės (vietos) – senosios kapinės, kuriose žmonės palaidoti iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tarybos nuomone, pareiškėjo nurodyta neturtinė žala yra nepagrįsta, nes pareiškėjo atžvilgiu neatlikta neteisėtų veiksmų. Tariamai patirtos neturtinės žalos pareiškėjas nepagrindžia objektyviais įrodymais. Tarybos nuomone, pareiškėjas praleido ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymui Nr. ĮV-190 apskųsti. Pažymėjo, jog apie skundžiamą įsakymą pareiškėjui tapo žinoma gavus Kultūros paveldo centro 2013 m. birželio 13 d. atsiliepimą Nr. (6.1.)-2-399 nagrinėjamoje byloje, kuriame nurodyta, jog Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 Trumpakojų k. senosios kapinės, vadinamos Magilnyku (L 1190), pripažintos valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe.

13Atsakovas Kultūros paveldo centras atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t. b. l. 112–114; II t. b. l. 38–40) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14Atstovas paaiškino, jog Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 477 į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Laidojimo vietų sąrašą įrašytoms Trumpakojų k. senosioms kapinėms, vadinamoms Magilnyku (L 1190), Kultūros paveldo centro vyresniojo istoriko T. Š. 2001 m. birželio 23 d. buvo suformuotas kultūros vertybės pagrindinis dosjė, kur buvo apibūdintas šis objektas: visose pusėse pievos, ganyklos, v. pusėje - ežeras; teritorijos paviršius: stambiakalvės pakraštys; aprašymas: kapų kauburiai neišlikę - sulėkštėję. Senųjų kapinių vietoje auga žolė, daug stambių riedulių, yra duobių, želdinių nėra. Datavimo pagrindas pagal liudytojų parodymus: „Seniau buvę kapai ir laidodavę žmones, randa žmonių kaulų“ (1935 m. pasakojo P. A., gim. ( - )) ir „Dar po karo buvo medinis kryžius. Kalno nearė, karvių nerišo“ (1998 m. T. Š. pasakojo M. B., gim. ( - ) ( - )). Reikšmingas faktas: kapų buvimo faktą paliudijo skirtingi žmonės ir skirtingu laiku. Kultūrinės vertės ir visuomeninės reikšmės pagrindimas – Kultūros vertybių apsaugos departamento 1996 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 159 „Dėl siūlomų įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą objektų vertinimo kriterijų ir tvarkos patvirtinimo“ patvirtintų Siūlomų įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą Memorialinių vietovių vertinimo kriterijų ir tvarkos 9.2 punktas. Pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos priteisimo nepagrįsti objektyviais įrodymais.

15Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė kultūros paveldo komisija (toliau – ir Komisija) (anksčiau iki 2005 m. sausio 1 d. vadinosi Valstybinė paminklosaugos komisija) atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t. b. l. 66–67; II t. b. l. 8–9) pareiškė, jog 2001 m. lapkričio 30 d. posėdyje išreikštas pritarimas siūlymui įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą laidojimo bei įvykių vietas, kurių sąrašas buvo pateikti komisijai Kultūros paveldo centro (toliau – ir KPC) raštu Nr. 1061 su priedais, yra neprivalomas nei KPC, nei Kultūros paveldo departamentui. KPC minėtame rašte prašė komisijos pareikšti nuomonę. Komisijos priimtas protokolinis nutarimas nesukelia teisinių pasekmių – galutinį sprendimą dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių įrašymo į registrą priima Departamentas.

16Liudytoja Z. M. teismo posėdyje parodė, jog, jos nuomone, ginčo žemės sklype nebuvo kapinių. Visus mirusius žmones iš Trumpakojų kaimo laidojo Dubingiuose.

17Liudytojas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Utenos padalinio darbuotojas vyresnysis specialistas T. Ž. teismo posėdyje parodė, jog išvadose apie Trumpakojų k. senųjų kapinių, vadinamų Magilnyku, vadovautasi ankstesnio specialisto duomenimis. 1935 m. buvo paminėta, jog Trumpakojų k. ginčo vietoje buvo kapinės.

18II.

19Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 5 d. sprendimu (II t., b. l. 89–97) skundo dalį dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 1.5 punkto dalies dėl Trumpakojų k. senųjų kapinių, vadinamų Magilnyku, pagal kodą L 1190 (naujas kodas 26143), pripažinimo saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe ir panaikinti jos saugojimo tikslus (statusą) – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui bei viešajai pagarbai, nutraukė. Pareiškėjui išaiškino, jog bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

20Teismas konstatavo, kad, pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t. y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, jog pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos tiesioginiais rašytiniais įrodymais, t. y. faktiniais duomenimis, betarpiškai patvirtinančiais arba paneigiančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą ar nebuvimą (ABTĮ IX skirsnis, 57, 58 str.). Pareiškėjas skunduose nurodytais motyvais ir prie jo pridedamais dokumentais neįrodė, kad ginčijami institucijų sprendimai yra neadekvatūs faktiniam, teisiniam pagrindimui ir neįrodė, jog neturtinės žalos atlyginimas, nagrinėjamu atveju, yra galimas. Esant suformuluotiems skundo reikalavimams ir faktinėms aplinkybėms, pareiškėjas įrodymais nekonstatavo: Valstybinės paminklosaugos komisijos 2001 m. lapkričio 30 d. protokolo Nr. 13-100 3.7 dalies nutarimo; Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 477 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“; Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. kovo 19 d. akto Nr. KDP-RM-1935, ydingumo dokumentų turinyje ir formoje jų priėmimo laike. Ginčo laikotarpiu (laikotarpis nuo 1999 m., kai pareiškėjas nusipirko ginčo žemės sklypą, iki teismo sprendimo priėmimo momento) dėl pareiškėjo pareikštų reikalavimų atsakovų paaiškinimai ir atlikti veiksmai yra pagrįsti ir savalaikiai.

21Teismas nurodė, kad skundo padavimo terminai pareiškėjui atnaujinti (ABTĮ 34 str.; I t., b. l. 2, 10, 58).

22Teismas konstatavo, kad pareiškėjas iš esmės siekia, jog ginčo kapinėms būtų panaikintas saugomos nekilnojamosios kultūros vertybės statusas.

23Teismas pritarė Komisijos išvadai, kad Valstybinės paminklosaugos komisijos 2001 m. lapkričio 30 d. posėdžio protokolinis nutarimas Nr. 13-100 nesukelia teisinių pasekmių – galutinį sprendimą dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių įrašymo į registrą priima Kultūros paveldo departamentas.

24Teismas, pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 477 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“ panaikinimo, nurodė, kad Kultūros paveldo departamentas teisingai akcentuoja, jog pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo redakcijos (Žin., 1995, Nr. 3-37), galiojusios Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 477 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“ (Žin., 2002, Nr. 20-789) priėmimo metu, 8 straipsnio 1 dalį, nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą sudarė šių vertybių paieška, nustatymas, įvertinimas, inventorizavimas ir registravimas. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, nustatymo ir įvertinimo metu turėjo būti nustatoma objektų sudėtis ir apimtis, pagrindiniai kultūrinės vertės požymiai, visuomeninė reikšmė bei teritorijos. Vadovaujantis to paties straipsnio 4 dalimi, nustatytos ir įvertintos nekilnojamosios kultūros vertybės buvo registruojamos įrašant jas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Pagal Įstatymo 9 straipsnį, visus objektus į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašydavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentas. Sprendimai dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą buvo skelbiami „Valstybės žiniose“. Pagal Kultūros paveldo centro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 208 (Žin., 2001, Nr. 49-1730), 10.3.1 punktą, Kultūros paveldo centras nustatydavo kultūros vertybių sudėtį ir apimtį, jų kultūrinės vertės bei visuomeninės reikšmės požymius ir teritorijas. Pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitos dokumentų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1995 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 47 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro“ 1.2 punktu, 3 punktą apskaitos dokumentai buvo kaupiami kultūros vertybių pagrindiniame dosjė. Atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, Kultūros paveldo centras nustatė Trumpakojų k. senųjų kapinių, vadinamų Magilnyku, kultūrinę vertę, parengė kultūros vertybės – Trumpakojų k. senųjų kapinių, vadinamų Magilnyku, kultūros vertybės pagrindinį dosjė (toliau – ir Dosjė), Kultūros paveldo centro direktorius 2000 m. sausio 8 d. patvirtino vertybės teritorijos ribų planą. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 477 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“ Trumpakojų k. senųjų kapinės, vad. Magilnyku, buvo įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, sprendimą apie įrašymą paskelbiant Valstybės žiniose (Žin., 2002, Nr. 20-789). Aptartos teisės aktų, Įstatymo 3 straipsnio 2, 3 dalių, Siūlomų įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro memorialinių vietovių vertinimo kriterijų ir tvarkos (toliau – ir Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento 1996 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 159 1.2 punktu, (2 p., 9.2 p.) nuostatos, atliktų istorinių tyrimų rezultatai bei vietinių žmonių paliudijimai patvirtina, kad Departamentui, vykdant Įstatyme nustatytas funkcijas, ginčo objektas – kapinės, galėjo būti nustatyta tvarka įregistruotos, kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, konstatuojant kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę. Skundžiama Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 477 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“ dalis yra pagrįsta. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-149 (Žin., 2005, Nr. 52-1755; 2010, Nr. 32-1504), 17 punktas nenumato pareigos informuoti apie tarybų posėdžius objektų, kurių nekilnojamųjų kultūros vertybių registravimo ar vertingųjų savybių patikslinimo klausimas įtrauktas į nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžio darbotvarkę, valdytojus, o tik galimybę valdytojams dalyvauti posėdžiuose. Neinformavimas (ir tai, kad nenumato pareigos informuoti) apie institucijų priimamų sprendimų svarstymo posėdžius, nagrinėjamu atveju, pareiškėjo teisių realiai nesuvaržė (pareiškėjo rūpimi klausimai yra nagrinėjami šioje byloje, atnaujinus terminus) ir tai negali būti kvalifikuojamas kaip akto panaikinimas.

25Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismo posėdyje (II t., b. l. 74) suformuluoto reikalavimo – panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 1.5 punktą dalyje dėl Trumpakojų k. senųjų kapinių vad. Magilnyku pagal kodą L 1190 (naujas kodas 26143) pripažinimo saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe ir panaikinti jos saugojimo tikslus (statusą) – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui bei viešajai pagarbai, atsisakė ir nurodė, jog atsisakymo pasekmės žinomos. Teismo posėdžio metu prieštaravimų dėl šio prašymo nepareikšta. Teismas prašymą tenkino ir administracinės bylos nagrinėjimą nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 3 punkto pagrindu.

26Teismas nurodė, kad, netenkinus pagrindinio reikalavimo, netenkintas ir pareiškėjo reikalavimas – įpareigoti Lietuvos Respublikos kultūros ministrą paskelbti apie Trumpakojų k. senųjų kapinių, vadinamų Magilnyku (L 1190, naujas kodas 26143), kaip saugomos nekilnojamosios kultūros vertybės statuso panaikinimą teisės aktų registre („Valstybės žinios“), pranešti pareiškėjui, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

27Teismas konstatavo, kad Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. kovo 19 d. aktas Nr. KDP-RM-1935 nenaikintinas, nes jo turinys yra konkrečių duomenų tikslinamojo pobūdžio ir pareiškėjo teisėms ir pareigoms įtakos neturi. Nepatenkinus pareiškėjo pagrindinių reikalavimų dėl protokolinių nutarimų, aktų, sprendimų (įsakymų) panaikinimo, netenkinami pertekliniai/išvestiniai kiti pareiškėjo prašymai nurodyti prie pagrindinių reikalavimų. Teismas pažymėjo, jog 2014 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮV-223 Kultūros ministras išbraukė Trumpakojų k. senąsias kapines, vad. Magilnyku (unikalus kodas - 26143), Trumpakojų k., ( - ), iš valstybės saugomų objektų sąrašo (II t., b. l. 53–61).

28Teismas, ištyręs byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo argumentus, nenustatė, kad kaip nors išskirtinai būtų pažeista pareiškėjo garbė, orumas, ar, kad išskirtinai pareiškėjo atžvilgiu būtų nesilaikoma teisės aktų. Nagrinėjamu atveju, nenustačius būtinųjų Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl 5 000 Lt priteisimo atmestas kaip nepagrįstas.

29Nepatenkinęs pagrindinių skundo reikalavimų, teismas netenkino prašymo dėl išlaidų atlyginimo (ABTĮ 44 str.).

30III.

31Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 103–111) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą visiškai; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

32Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus proceso metu įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos, o kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus. ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtinta teismo (teisėjo) pareiga aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai reikšmingas aplinkybes ir visapusiškai ir objektyviai jas ištirti. Pareiškėjas remiasi Nekilnojamojo kultūros vertybių apsaugos įstatymo (redakcija, galiojusi skundžiamų administracinių aktų priėmimo laikotarpiu, iki 2002 m. liepos 1 d.) 3 straipsniu, 3 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsniu (redakcija su pakeitimais iki 2002 m.), 5, 6, 8 straipsniais. Už nekilnojamųjų kultūros vertybių (tarp jų ir senųjų kapinių) paiešką, nustatymą, įvertinimą, inventorizavimą ir registravimą, pagal bylai aktualiu laikotarpiu galiojusią Nekilnojamojo kultūros vertybių apsaugos įstatymo redakciją, buvo atsakingas atsakovas – Kultūros paveldo departamentas. Tačiau teismas pritardamas atsakovui - Valstybinės paveldosaugos komisijos atsiliepimo nuostatai, kad ginčijamas jos protokolinis nutarimas (jo dalis) nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, nes galutinį sprendimą priima kitas atsakovas, Kultūros paveldo departamentas, turėjo įvertinti tą aplinkybę ir Įstatymo nuostatas, kad Komisija sprendimą pritarti įtraukti Trumpakojų k. senąsias kapines, vadinamas „Magilnyku“, priėmė Įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. savo veiklos organizavimo forma – komisijos posėdyje, esant komisijos kvorumui ir dalyvaujant kviestiniams asmenims, kurį pasirašė įstatymu įgaliotas asmuo –Valstybinės paminklosaugos komisijos pirmininkė ir sekretorius. Toks administracinis aktas negali būti pripažintas nesukeliančiu teisinių pasekmių. Todėl teismas, sistemiškai vertindamas Įstatymo normas, turėjo konstatuoti, kad minėtas įstatymas nesuteikė paveldosaugos komisijai, bylai aktualiu laikotarpiu, teisiškai įpareigojančių įgaliojimų priimti sprendimus dėl nekilnojamųjų objektų įtraukimo į Kultūros paveldo registrą, išskyrus kultūros paminklus. Iš to darytina išvada, kad Komisija viršijo jai Įstatymu suteiktų įgaliojimų ribas. Atkreipia dėmesį, kad skundžiamas Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. 477, kuriuo Trumpakojų k. senosios kapinės įrašytos į LR nekilnojamojo kultūros vertybių registro Laidojimo vietų sąrašą, priimtas vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros vertybių apsaugos įstatymo 9 straipsniu ir atsižvelgiant Valstybinės paminklosaugos komisijos pritarimą (nurodant 2000 m. gruodžio 20 d. raštą Nr. 01-05-352 ir bylai aktualų 2001 m. gruodžio 7 d. raštą Nr. 01-05-347). Valstybinės paminklosaugos komisijos pirmininkė šiuo 2001 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. 01-05-347, kuris, pareiškėjo nuomone, atitinka rašytinio įrodymo reikalavimus, atkreipė atsakovo Kultūros vertybių apsaugos departamento dėmesį į nepakankamą nekilnojamųjų kultūros vertybių dosjė informatyvumą ir siūlė atsižvelgti į posėdžio metu išsakytas pastabas. Deja, Kultūros vertybių apsaugos departamentas, neįvertinęs dosjė duomenų patikimumo skundžiamu klausimu, priėmė įsakymą įrašyti Trumpakojų k. senąsias kapines vadinamas „Magilnyku“ į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro laidojimo vietų sąrašą. Pažymi, kad Departamentas taip pat yra viešojo administravimo subjektas ir savo veikloje privalėjo vadovautis ne tik Įstatymo, bet ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis. Viešojo administravimo subjektams ginčijamų administracinių sprendimų metu buvo nustatyta pareiga priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus ir argumentus ir teisinį pagrindą (VAĮ 4, 8 str.). Kaip matyti iš Trumpakojų k. senųjų kapinių, vadinamų „Magilnyku“, pagrindinio dosjė duomenų, nustatant ginčo kapinių faktą, teritoriją, jos ribas, tyrinėjimų, patvirtinančių kapinių buvimo faktą, jo žemės sklype atlikta nebuvo. Senosios kapinės nustatytos apsiribojant prieštaringais duomenimis ir nepakankamais duomenimis. Teismas netyrė ir nevertino kitų teismo bylai reikšmingų, faktinėms aplinkybėms nustatyti, įrodymų. Nepanaikinus ginčijamų atsakovų administracinių sprendimų, jo teisės naudoti, valdyti ir disponuoti nuosavybės teise valdomu žemės sklypu atsakovų nustatyta apimtimi bus ir toliau ribojamos ir pažeidžiamos (CK 4.37 str., 4.40 str., Žemės įstatymo 21 str.). Nepanaikinus atsakovų skundžiamų sprendimų, būtų pažeisti ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo principai. Be nacionalinės teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių apsaugą, turi būti įvertinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostata, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybės teise. Taip pat pažymėtina, kad LVAT yra pažymėjęs, jog šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku nei įstatymas. Formalus įstatymo taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas, tad turi būti pripažintas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Pažymi, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą moralinę ir materialinę žalą yra konstitucinis principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Pareiškėjas dėl teismo konstatavimo, jog buvo atsisakyta reikalavimo panaikinti LR kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 1.5 punkto dalį, nurodo, kad vienareikšmio atsisakymo pateikta nebuvo. Buvo atsakymas į pirmininkaujančio klausimą, kuris nebuvo suformuluotas kaip atsisakymas nurodyto reikalavimo. Buvo išsakyti pasvarstymai, pasikeista nuomonėmis apie paties Kultūros ministro priimtą ginčo įsakymo pakeitimą. Bet atsisakymo dėl Kultūros ministro ginčo dalies panaikinimo reikalavimo atsisakymo duota nebuvo. Tai prieštarauja patikslinto skundo pateikimui. Pažymi, kad teismas tokiu atveju pagal ABTĮ 102 straipsnio 4 dalies nuostatas turėjo išaiškinti skundo reikalavimo atsisakymo pasekmes, išskyrus atvejus kai pareiškimas dėl atsisakymo buvo gautas paštu ar perduotas per kitus asmenis, paklausiant ar yra suprantamos tokios pasekmės. To iš teismo pusės padaryta nebuvo. Tai patvirtina ir jo baigiamojoje kalboje pareikštas prašymas tenkinti skundą visiškai. Konstatuotina, kad teismas nesilaikė ABTĮ 86 straipsnio nuostatų reikalavimų.

33Atsakovas Kultūros paveldo departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 114–116) prašo apeliacinį skundą atmesti.

34Atsakovas nurodo, kad jau bylos nagrinėjimo 2014 m. balandžio 30 d. teismo posėdyje metu pareiškėjo reikalavimai panaikinti administracinius sprendimus negalėjo būti tenkintini, nes 2014 m. balandžio 1 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministras, vadovaudamasis Įstatymo 10 straipsnio 6 dalimi, buvo priėmęs kultūros paveldo objekto – Trumpakojų k. senųjų kapinių, vad. Magilnyku (unikalus kodas Kultūros vertybių registre - 26143; buvęs kodas – L1190), skelbimo saugomu aktą naikinantį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, dar iki teismo posėdžio atitinkamus veiksmus pagal savo kompetenciją buvo atlikęs ir Departamentas. Departamentas paaiškino, jog pagal Įstatymo 10 straipsnio 6 dalį, priėmus kultūros paveldo objekto apsaugą naikinantį sprendimą, toks objektas ar vietovė iš Kultūros vertybių registro neišbraukiami. Vadovaujantis Kultūros vertybių registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 1179, 33 punktu, nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai nustačius, kad kultūros paveldo objektas prarado vertingąsias savybes, ir nusprendus, jog teisinė apsauga jam nereikalinga, arba kultūros ministrui priėmus kultūros paveldo objekto skelbimo valstybės saugomu aktą naikinant sprendimą ar savivaldybės tarybai priėmus kultūros paveldo objekto skelbimo savivaldybės saugomu aktą naikinantį sprendimą, šis objektas iš Kultūros vertybių registro neišregistruojamas, tik patikslinama Kultūros vertybių registro žyma apie kultūros paveldo objekto teisinį statusą. Atsižvelgiant į tai, Kultūros vertybių registre yra nurodytas Trumpakojų k. senųjų kapinių, vad. Magilnyku, statusas: „Kultūros paveldo objekto apsauga panaikinta“. Apie tai Departamento 2014 m. balandžio 7 d. raštu Nr. (10.22.)2-758 „Dėl Trumpakojų k. senųjų kapinių, vad. Magilnyku (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 26143) išbraukimo iš valstybės saugomų objektų sąrašo“ buvo informuotas pareiškėjas (Kultūros vertybių registro išrašas ir šis raštas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikti Departamento 2014 m. balandžio 10 d. raštu Nr. TS-76-(3.28.)). Taigi yra neteisingas ir nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog išlieka neegzistuojančių kapinių pareiškėjo žemės sklype registracija Kultūros vertybių registre, todėl apelianto teisė naudoti, valdyti bei disponuoti jo nuosavybės teise valdomu žemės sklypu yra toliau ribojama. Kultūros vertybių registre, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, yra patikslinta žyma apie objekto statusą, nurodant, jog objekto apsauga yra panaikinta. Atsižvelgiant į tai, priešingai, nei teigia apeliantas, objektui nėra keliami jokie paveldosaugos reikalavimai. Skundžiamame sprendime teismas teisingai konstatavo, jog, nesustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl 5 000 Lt priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas. Departamento nuomone, teismas teisingai nurodė, jog ginčo laikotarpiu dėl pareiškėjo pareikštų reikalavimų atsakovų atlikti veiksmai yra pagrįsti ir savalaikiai. Pažymi, jog Įstatymo redakcijos, galiojusios Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 477 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“ priėmimo metu, 3 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad piliakalniai, senoviniai pylimai, kiti senovės gynybiniai įtvirtinimai, senovės gyvenamosios ir dirbtuvių vietos, senovės statinių griuvėsiai ir liekanos, alkos, alkakalniai ir kitos senovės religinio kulto vietos, aukurai, akmenys su dubenimis, pėdomis, įrašais ir kitais ženklais, žemgrindos, kūlgrindos ir kiti senovės keliai, pilkapiai, kapinynai ir kitos senovės laidojimo vietos, neveikiančios kapinės ir karių kapinės turi kultūrinę vertę bei visuomeninę reikšmę ir registruojami kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. Taigi Įstatymas nustatė, jog kapinynai ir kitos laidojimo vietos a priori turėjo kultūrinę vertę. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, kiti objektai galėjo būti Įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, jeigu jie turėjo kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę. Remiantis atliktų istorinių tyrimų rezultatais bei vietinių žmonių pasakojimais, parengtu Dosjė, nustačius vertybės teritorijos ribas, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, Tvarkos 2 ir 9.2 punktais, Departamentui, vykdant Įstatyme nustatytas Departamento funkcijas, kilo pareiga įrašyti į registrą Trumpakojų k. senąsias kapines, vad. Magilnyku. Departamento nuomone, apelianto nurodoma neturtinė žala yra nepagrįsta bei neadekvati.

35Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė kultūros paveldo komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 118–119) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

36Atsakovas nurodo, kad teismas išsamiai išnagrinėjo ginčą. Taip pat pažymi, jog pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nepagrįstai kaltina Komisiją viršijus kompetenciją. Valstybinė paminklosaugos komisija veikė vadovaudamasi ne tik galiojančiais įstatymais, bet ir Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. birželio 1 d. patvirtintais nuostatais, kuriuose buvo išsamiai apibrėžta Komisijos kompetencija.

37Atsakovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 121–123) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

38Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas atsisakė reikalavimo panaikinti LR kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymą Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ ta dalimi, kuria Trumpakojų k. senosios kapinės, vadinamos Magilnyku (kodas kultūros vertybių registre 26143, senas kodas L1190), buvo pripažintos saugoma kultūros vertybe (2004 m. balandžio 30 d. posėdžio protokolo garso įrašas). Šios aplinkybės lemia tai, kad nebeliko bylos nagrinėjimo dalyko (kiek tai susiję su atsakovu Kultūros ministerija) ir tuo pačiu nebėra pagrindo vertinti Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo bei nagrinėti su tuo susijusių išvestinių reikalavimų. Pažymi, kad institucijų veikla, dėl kurios priimtas Įsakymas, buvo teisėta ir atitiko tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Pažymi, kad teismo sprendime teisingai nurodyta, jog reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo nėra pagrįstas. Iš pareiškėjo skundo nėra aišku, kas sukėlė jam dvasinius išgyvenimus: ar institucijų priimti teisės aktai, ar tai, kad jis, anot pareiškėjo, apie žmonių, laidojimo vietą sužinojo tik po 10 metų, ar ir šiuo metu minėtoje vietovėje randami žmonių palaikų kaulai.

39Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 125–127) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimą.

40Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą.

41Atsakovas Kultūros paveldo centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 129–132) prašo netenkinti apeliacinio skundo.

42Atsakovas nurodo, kad jokių juridinių veiksmų, lėmusių sprendimą įtraukti ar netraukti objektą į Kultūros vertybių registrą, Kultūros paveldo centras neatliko. Taigi, net ir pripažinus, jog kitų bylos atsakovų veiksmai buvę neteisėti ir pažeidžiantys apelianto teises, Kultūros paveldo centras neturi pareigos atsakyti už kitų institucijų veiklą bei konkrečius veiksmus. Pažymi, kad apeliantas nepateikia jokių objektyvių įrodymų dėl padarytos žalos, kaip antai, gydytojo išvadų dėl sveikatos būklės, paskirto gydymo, ligos ar ligų, šioms esant, eigos ir pan.

43Teisėjų kolegija

konstatuoja:

44IV.

45Dėl procesinės teisės pažeidimo

46Apeliaciniame skunde, nesutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodomas ir procesinės teisės pažeidimas – teismas nutraukdamas bylą dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 1.5 punktą dalyje dėl Trumpakojų k. senųjų kapinių vad. Magilnyku pagal kodą L 1190 (naujas kodas 26143) pripažinimo saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe ir panaikinti jos saugojimo tikslus (statusą) – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui bei viešajai pagarbai, neišaiškino reikalavimo atsisakymo pasekmių, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 102 straipsnio 4 dalis.

47Pasitvirtinus šiai aplinkybei, byla galėtų būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, todėl iš pradžių pasisakytina dėl šio momento (Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str. 3 d., 141 str. 1 d. 3 p.).

48Tikrinamoje administracinėje byloje 2014 m. balandžio 30 d. teismo posėdžio protokole fiksuota, kad pareiškėjas atsisako patikslintame skunde nurodyto 4 reikalavimo, esančio administracinės bylos 1 tome 199 lape. 2014 m. balandžio 30 d. teismo posėdžio protokole nėra pažymėta apie atliktą teismo išaiškinimą dėl reikalavimo atsisakymo pasekmių.

49Perklausius 2014 m. balandžio 30 d. teismo posėdžio garso įrašą, teigtina, kad pirmosios instancijos teismas paisė reikalavimų, numatytų Administracinių bylų teisenos įstatymo 102 straipsnio 4 dalyje. Įstatymų leidėjas nėra numatęs teismui reikalavimo laikytis specialaus žodinio teksto išaiškinant skundo (jo dalies) atsisakymo pasekmes.

50Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo teiginiui dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 102 straipsnio 4 dalies pažeidimo bei sprendimo naikinimo šiuo pagrindu.

51Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad administracinė byla buvo iškelta ir skundo reikalavimai pateikti dėl to, kad pareiškėjo nuosavybės teise valdomam žemės sklype esančioms kapinėms būtų panaikintas saugomos nekilnojamosios kultūros vertybės statusas. Toks statusas iš esmės buvo suteiktas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190, kur pagal 1.5 punktą Trumpakojų k. senosios kapinės vadinamos Magilnyku pagal kodą L1190 (naujas kodas 26143) pripažintos saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe ir nustatyti jos saugojimo tikslai (statusas) – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui bei viešajai pagarbai.

52Akivaizdu, jog minimo teisės akto pagrindu pareiškėjo teisių apimtis susiaurėjo, o pareigų atsirado daugiau, todėl jam ir kilo materialinis teisinis suinteresuotas skųsti minimą įsakymą, siekiant apginti galbūt pažeistas teises (interesus).

53Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą, 2014 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮV-223 kultūros ministras išbraukė Trumpakojų k. senąsias kapines, vadinamas Magilnyku (unikalus kodas - 26143), Trumpakojų k., Dubingių sen., Molėtų r., iš valstybės saugomų objektų sąrašo (II t., b. l. 53–61). Tai reiškia, jog Trumpakajų k. senosioms kapinėms, esančioms Trumpakajų k., Dubingių sen., Molėtų raj. sav., teisinė apsauga, kaip saugomai nekilnojamajai kultūros vertybei, buvo panaikinta. Taigi pareiškėjo (apelianto) teisių bei pareigų apimtis atstatyta iki 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 priėmimo, kas kartu reiškia, jog šioje dalyje nebeliko ginčo ir buvo teisiškai logiška atsisakyti nuo patikslinto skundo 4 reikalavimo.

54Antra vertus, jei ir būtų buvę neatsisakyta nuo šio reikalavimo, pastarasis vis tiek negalėjo būti tenkinamas.

55Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi teisminė gynyba galima tais atvejais, kai siekiama apginti pažeistą teisę arba yra ginčijama tam tikra teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, realizuodamas teisę kreiptis į teismą, siekė apginti, jo nuomone, pažeistą teisę į nuosavybės naudojimą. Tačiau nurodoma viena iš kliūčių, pareiškėjo nuomone, trukdžiusi naudotis nuosavybe, buvo pašalinta 2014 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮV-223. Ginčo dėl teisės šioje apimtyje nebeliko. O teismas, kaip vienintelė teisingumą vykdanti institucija, besikreipusio teisminės gynybos asmens teises ar įstatymų saugomus interesus gali apginti tik tuo atveju, kai viešojo administravimo sistemos subjektai nepagrįstai ir neteisėtai atsisako atlikti jų kompetencijai pagal teisės aktus priskirtas užduotis bei funkcijas. Viešojo administravimo subjektui pačiam pašalinus trukdžius dėl ginčijamos teisės realizavimo, teismas nebeturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo priimti sprendimą, kuriuo būtų galbūt tik patvirtinta pareiškėjo ginčijama teisė ar įstatymų saugomas interesas.

56V.

57Dėl protokolinio nutarimo

58Pagal formuojamą administracinių teismų praktiką administraciniuose teismuose nagrinėjami tik suinteresuotų asmenų kreipimaisi dėl jiems teisines pasekmes sukeliančių teisės aktų (ABTĮ 5 str. 1 d., 22 str. 1 d.). Jeigu akivaizdu, kad skundžiamas aktas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

59Tikrinamos bylos medžiaga, tuo metu galiojęs teisinis reguliavimas, leidžia tvirtinti, kad 2001 m. lapkričio 30 d. protokolinis sprendimas buvo tik galutinio teisinio vieneto (Kultūros vertybių apsaugos departamento) sprendimo priėmimo procedūros dalis, tarpinis veiksmas, kuris buvo reikalingas 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymui Nr. 477 (1 t., b.l. 19) priimti. Protokoliniame nutarime nebuvo galutinai įtvirtintos atitinkamos išvados, darančios įtaką tam tikrų asmenų teisėms bei pareigoms. Tai buvo tik siūlymas, be kita ko, palydėtas 2001 m. gruodžio 7 d. raštu su atitinkama pastaba (1 t., b.l. 18). Vadinasi, dėl tokio procedūrinio dokumento administracinė byla nebuvo galima. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti iškeltą reikalavimą. Byla turėjo būti nutraukta, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str., 101 str. 1 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-17-06; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121-04; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1062/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-02-23 nutartis administracinėje byloje Nr. R556-17/2011).

60Taigi nurodytoje apimtyje skundžiamas teismo sprendimas keistinas. Administracinė byla dalyje dėl reikalavimo panaikinti Valstybinės paminklosaugos komisijos (nuo 2005 m. sausio 1 d. Valstybinė kultūros paveldo komisija) 2001 m. lapkričio 30 d. (protokolas Nr. 13-100) posėdžio protokolinį nutarimą (3.7 p.) pritarti KPC (Kultūros paveldo centro) sąrašui Nr. 1061 su pastabomis dalyje dėl Trumpakojų k. senųjų kapinių vadinamų Magilnyku įrašymo į Kultūros vertybių registrą (L 1190) nutrauktina, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

61VI.

62Dėl 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 477 dalies panaikinimo

63Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo įsakymo dalimi (1 t., b.l. 19-21), Trumpakojų k. senosios kapinės vadinamos Magilnyku (L1190), minėtam teisės aktui įgijus teisinę galią, tapo nekilnojamąja kultūros vertybe (Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 1 str. - nekilnojamosios kultūros vertybės - kultūrinės vertės ir visuomeninės reikšmės statiniai, jų priklausiniai bei kompleksai, ansambliai ir vietovės, įregistruoti šio įstatymo nustatyta tvarka; įstatymo redakcija galiojusi 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 477 priėmimo metu).

64Apeliaciniame skunde nurodoma, kad priimant šį įsakymą buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 4 bei 8 straipsniai, tačiau ši apeliacija nėra pagrįsta.

652001 m. gruodžio 29 d. įsakymas iš tikro pakankamai lakoniškas, tačiau jame yra tiek faktinis, tiek teisinis pagrindimas.

66Visų pirma, yra nurodyta, kad įsakymas priimamas Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 9 straipsniu (objektus į registrą turėjo teisę bei pareigą įrašyti Kultūros vertybių apsaugos departamentas), kas visiškai suderinama su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi. Įsakyme Nr. 477 taip pat nurodyta, jog pastarasis yra priimamas atsižvelgiant į Valstybinės paminklosaugos komisijos pritarimą bei Kultūros paveldo centro teikimą. Tai faktinis aptariamo teisės akto pagrindimas. Nėra būtina, kad nustatyti faktai, kuriais grindžiamas teisės aktas, būtų perkeliami iš tarpinių dokumentų, tarnaujančių pagrindinio sprendimo priėmimui, bei atkartojami pagrindiniame teisės akte. Yra visiškai pakankama nuoroda įsakyme ar kitos rūšies teisės akte į pastarajam tarnaujančius dokumentus, kuriuose išdėstyti faktai, suponuojantys atitinkamo sprendimo priėmimą, kas šiuo atveju ir buvo padaryta.

67Aptariamo reikalavimo apimtyje, teisėjų kolegijos nuomone, kilo vienintelis klausimas – ar užteko įrodymų padaryti išvadą dėl Trumpakojų k. senųjų kapinių buvimo, t. y. čia kilo įrodymų vertinimo klausimas.

68Viešojo administravimo subjektas priimdamas ginčijamą sprendimą surinko pakankamai faktinių duomenų apie kapinių buvimą bei poreikį jas apsaugoti. Pareiškėjas (apeliantas) tvirtindamas apie duomenų nepakankamumą, jų prieštaringumą nustatant kapinių vietą, ribas apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtinti jokiais faktiniais duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo naikinti šį reikalavimą.

69Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes (pavyzdžiui, žmogaus veiksmų tikslus, motyvus ar pan.) paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos.

70Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas reikšmingas aplinkybes bei teisingai šios bylos dalyje įvertino surinktus įrodymus.

71VII.

72Dėl 2013 m. kovo 19 d. akto

732013 m. kovo 19 d. aktu buvo nutarta, jog turi būti patikslinti Registre registruotos vertybės duomenys (1 t., b.l. 15). Tai reiškia, kad jau teisiškai registruotai ginčo nekilnojamajai kultūros vertybei su turimais identifikaciniais duomenimis suteikiami tikslesni, aiškesni, bet tai pačios teisinės situacijos nekeičia – objektas (kapinės) ir toliau lieka nekilnojamąja kultūros vertybe. Tik pripažinus priešingai atsirastų pagrindas skundžiamo akto naikinimui, todėl šioje dalyje teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

74VIII.

75Dėl neturtinės žalos atlyginimo

76Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytas atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Šios trys valstybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra organiškai tarp savęs susijusios, ir vienos iš jų nebuvimo pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti.

77Administracinėje byloje nėra nustatyta viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai (neveikimas), todėl teisė į turtinės žalos atlyginimą, be vieno iš būtino viešosios atsakomybės elementų, paneigtina visiškai.

78Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

79K. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

80Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimą pakeisti.

81Administracinę bylą dalyje dėl K. B. reikalavimo panaikinti Valstybinės paminklosaugos komisijos (nuo 2005 m. sausio 1 d. Valstybinė kultūros paveldo komisija) 2001 m. lapkričio 30 d. (protokolas Nr. 13-100) posėdžio protokolinį nutarimą (3.7 p.) pritarti KPC (Kultūros paveldo centro) sąrašui Nr. 1061 su pastabomis dalyje dėl Trumpakojų k. senųjų kapinių vadinamų Magilnyku įrašymo į Kultūros vertybių registrą (L 1190) nutraukti, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

82Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

83Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas K. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu (I t. b.... 5. Pareiškėjas paaiškino, jog Kultūros paveldo departamento prie Kultūros... 6. Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas atsisakė skundo... 7. Atsakovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepimu į... 8. Atsakovas akcentavo, jog pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos... 9. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą... 10. Atsakovas nurodė, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų... 11. Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmoji... 12. Atsakovas paaiškino, jog Taryba nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl... 13. Atsakovas Kultūros paveldo centras atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t.... 14. Atstovas paaiškino, jog Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus... 15. Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė kultūros paveldo komisija (toliau... 16. Liudytoja Z. M. teismo posėdyje parodė, jog, jos nuomone, ginčo žemės... 17. Liudytojas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Utenos... 18. II.... 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 5 d. sprendimu (II... 20. Teismas konstatavo, kad, pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo... 21. Teismas nurodė, kad skundo padavimo terminai pareiškėjui atnaujinti (ABTĮ... 22. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas iš esmės siekia, jog ginčo kapinėms... 23. Teismas pritarė Komisijos išvadai, kad Valstybinės paminklosaugos komisijos... 24. Teismas, pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos... 25. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismo posėdyje (II t., b. l. 74)... 26. Teismas nurodė, kad, netenkinus pagrindinio reikalavimo, netenkintas ir... 27. Teismas konstatavo, kad Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos... 28. Teismas, ištyręs byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei... 29. Nepatenkinęs pagrindinių skundo reikalavimų, teismas netenkino prašymo dėl... 30. III.... 31. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 103–111) prašo Vilniaus... 32. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad ABTĮ 86 straipsnio 1... 33. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą... 34. Atsakovas nurodo, kad jau bylos nagrinėjimo 2014 m. balandžio 30 d. teismo... 35. Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė kultūros paveldo komisija... 36. Atsakovas nurodo, kad teismas išsamiai išnagrinėjo ginčą. Taip pat... 37. Atsakovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepimu į apeliacinį... 38. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas atsisakė reikalavimo panaikinti LR... 39. Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmoji... 40. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir... 41. Atsakovas Kultūros paveldo centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t.,... 42. Atsakovas nurodo, kad jokių juridinių veiksmų, lėmusių sprendimą... 43. Teisėjų kolegija... 44. IV.... 45. Dėl procesinės teisės pažeidimo... 46. Apeliaciniame skunde, nesutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendimu,... 47. Pasitvirtinus šiai aplinkybei, byla galėtų būti grąžinta nagrinėti iš... 48. Tikrinamoje administracinėje byloje 2014 m. balandžio 30 d. teismo posėdžio... 49. Perklausius 2014 m. balandžio 30 d. teismo posėdžio garso įrašą,... 50. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo teiginiui dėl Administracinių bylų... 51. Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad administracinė byla buvo... 52. Akivaizdu, jog minimo teisės akto pagrindu pareiškėjo teisių apimtis... 53. Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą, 2014 m. balandžio 1 d.... 54. Antra vertus, jei ir būtų buvę neatsisakyta nuo šio reikalavimo, pastarasis... 55. Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad... 56. V.... 57. Dėl protokolinio nutarimo... 58. Pagal formuojamą administracinių teismų praktiką administraciniuose... 59. Tikrinamos bylos medžiaga, tuo metu galiojęs teisinis reguliavimas, leidžia... 60. Taigi nurodytoje apimtyje skundžiamas teismo sprendimas keistinas.... 61. VI.... 62. Dėl 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 477 dalies panaikinimo... 63. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo... 64. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad priimant šį įsakymą buvo pažeisti... 65. 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymas iš tikro pakankamai lakoniškas, tačiau... 66. Visų pirma, yra nurodyta, kad įsakymas priimamas Nekilnojamųjų kultūros... 67. Aptariamo reikalavimo apimtyje, teisėjų kolegijos nuomone, kilo vienintelis... 68. Viešojo administravimo subjektas priimdamas ginčijamą sprendimą surinko... 69. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog... 70. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta,... 71. VII.... 72. Dėl 2013 m. kovo 19 d. akto... 73. 2013 m. kovo 19 d. aktu buvo nutarta, jog turi būti patikslinti Registre... 74. VIII.... 75. Dėl neturtinės žalos atlyginimo... 76. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią... 77. Administracinėje byloje nėra nustatyta viena iš civilinės atsakomybės... 78. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 79. K. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.... 80. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimą... 81. Administracinę bylą dalyje dėl K. B. reikalavimo panaikinti Valstybinės... 82. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d.... 83. Nutartis neskundžiama....