Byla 2A-2265-232/2015
Dėl darbo ginčų komisijos sprendimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės, teisėjų Jadvygos Mardosevič, Rūtos Veniulytės – Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui Lietuvos čigonų bendrijai „Čigonų laužas“ dėl darbo ginčų komisijos sprendimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I.GINČO ESMĖ.

4Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija (toliau – darbo ginčų komisija) 2014-09-16 priėmė sprendimą Nr. DGKS-4079 individualaus darbo ginčo byloje Nr. APS-36-15301 pagal ieškovės I. B. prašymą atsakovui Lietuvos čigonų bendrijai „Čigonų laužas“ dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas nepriemokos ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką išieškojimo, kuriuo nusprendė ieškovės prašymą tenkinti iš dalies: atmetė ieškovės I. B. prašymą atsakovui Lietuvos čigonų bendrijai „Čigonų laužas“ dalyje dėl darbo laiko krūvio neteisėto sumažinimo ir darbo užmokesčio bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas nepriemokos išieškojimo, kaip nepagrįstą; nusprendė išieškoti ieškovės I. B. naudai iš atsakovo Lietuvos čigonų bendrijos „Čigonų laužas“ 300 Lt vidutinio darbo užmokesčio DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu.

5I. I. B. patikslintu ieškiniu prašė pakeisti darbo ginčų komisijos 2014-09-16 sprendimą Nr. DGKS-4079 individualaus darbo ginčo byloje Nr. APS-36-15301 ir priteisti už laikotarpį nuo 2014 metų vasario iki liepos mėnesio imtinai 5692,28 Lt (1648,60 Eur) nesumokėto darbo užmokesčio, 19391,88 Lt (5616,28 Eur) kompensaciją už nesavalaikį atsiskaitymą su darbuotoju, konstatuoti, kad 2013-12-06 (tikslinta 2014-01-14) darbo sutarties Nr. 53/CL-120 5 punkto nuostata apibrėžianti darbo laiką terminu „ne daugiau“ yra niekinė, kaip prieštaraujanti DK 94, 95, 142 straipsnių nuostatoms.

6Ieškovės teigimu, DK 141 straipsnio 3 dalis yra imperatyvi teisės norma ir nenumato išlygų, leidžiančių sumažinti vidutinio darbo užmokesčio priskaičiavimo laikotarpį. Šalis siejo darbo santykiai pagal dvi darbo sutartis. Ginčas byloje kilęs dėl darbo teisinių santykių pagal darbo sutartį, kurioje buvo sulygta dėl lektoriaus pareigų. Sutarties pasirašymo momentu darbo trukmė buvo nustatyta ne daugiau 20 val. per savaitę, nuo 2014-01-14 šalių susitarimu buvo nustatyta ne daugiau 40 val. per savaitę darbo trukmė. Ieškovė tokią darbo sutarties nuostatą laiko niekine ir teigia, kad jei atsakovas norėjo nustatyti nepilną darbo laiką, tai ši nuostata turėjo būti įrašyta sutartyje (apibrėžiant darbo trukmę) ir turėjo būti įvykdyti DK 147 straipsnio reikalavimai. Pasak ieškovės, darbas buvo ne tik paskaitų skaitymas, bet ir mokėjimo prašymų rengimas, rėmėjų paieška ir kitų darbdavio pavedimų vykdymas. Ieškovė teigia, kad atsižvelgdamas į šią darbo sutarties nuostatą, kuri prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, atsakovas neteisėtai mažindavo jos darbo valandų kiekį, apskaitydamas mažiau valandų nei realiai išdirbta: 1) vasario mėn. 12 val. mažiau; 2) kovo mėn. 26 val. mažiau; 3) balandžio mėn. 41 val. mažiau; 4) gegužės mėn. 46 val. mažiau; 5) birželio mėn. 58 val. mažiau; 6) liepos mėn. 4 val. mažiau, viso 187 val., kas lėmė, jog darbdavys su darbuotoju neatsiskaitė 5692,28 Lt sumoje. Ieškovė nurodo, kad atsakovas sumažino jos išdirbtų valandų kiekį tam, kad galėtų atsiskaityti su naujai priimtais darbuotojais.

7Atsakovas Lietuvos čigonų bendrija „Čigonų laužas“ su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad nustatyta darbo dienos trukmė ne daugiau 20 val. savaitėje, 2014-01-14 buvo pakeista, kai šalys aptarė galimybę dirbti visą darbo dieną. t. y. kuriam nors darbuotojui susirgus, neatvykus į darbą dėl kitų priežasčių, padidėjus darbo krūviui ir kt., ir nuo šios dienos buvo nustatyta dienos darbo trukmė – ne daugiau 40 val. per savaitę. Atsakovas nurodė, kad jis tenkino darbuotojos pageidavimą turėti galimybę daugiau užsidirbti, pailgindamas savaitės darbo laiko trukmę iki 40 val., tačiau ieškovė ne visada sudaryta galimybe pasinaudodavo. Atsakovas vadovavosi DK 146 straipsnio 3 dalimi 196 straipsniu ir nurodė, kad ieškovei buvo mokama už atliktą darbą. Atsakovas pažymi, kad ieškovei per jos nurodytą laikotarpį buvo išmokėta 19637,90 Lt, o ji faktiškai uždirbo 10562,68 Lt. Permoka yra 8805,22 Lt. Atsakovas teigia, kad permoka susidarė dėl ieškovės įsipareigojimų neįvykdymo, t.y. nebuvo atliktas visas jai pavestas darbas. Atsakovas nesutinka su ieškovės teiginiu, kad ji dirbo papildomą darbą, nes šioms funkcijoms atlikti nebuvo duotas darbdavio pavedimas. Projekto, kuriame dirbo ieškovė, įgyvendinimui rėmėjų nereikėjo, nes jam skirtos lėšos iš Europos struktūrinės paramos fondo. Atsakovas mano, kad ieškovė, naudodamasi atsakovo įranga, vykdė trečiųjų asmenų užduotis. Finansų ministerija išleistame leidinyje ES struktūrinės paramos Elementorius yra išaiškinusi Europos regioninės plėtros fondo ir Sanglaudos fondo finansuojamų projektų išlaidų tinkamumo sąlygas, kuriose aiškiai nustatyta, kad tinkama finansuoti laikoma tik ta išlaidų dalis, kuri tiesiogiai susijusi su vykdomu projektu ir apskaičiuota bei išmokėta už darbo laiką, dirbtą administruojant ir (ar) vykdant projektą, ar už su projektu susijusias komandiruotes.

8II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

9Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė papildomai priteisti ieškovės I. B. naudai iš atsakovo Lietuvos čigonų bendrijos „Čigonų laužas“ 100 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti. Kiti ieškovės reikalavimai buvo atmesti, o Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2014-09-16 sprendimas Nr. DGKS-4079 individualaus darbo ginčo byloje Nr. APS-36-15301 paliktas nepakeistas.

10Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Darbo kodekso 146 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, jog ne visas darbo dienos ar darbo savaitės laikas nustatomas darbuotojo ir darbdavio susitarimu ir jokie įstatymo imperatyvai tokio susitarimo turinio neriboja, padarė išvadą, kad šalys numatydamos sąlygą „ne daugiau“, iš tikrųjų susitarė dėl ne viso darbo laiko. Ieškovės argumentai, kad darbo sutartyje nustatyta ne viso darbo laiko sąlyga pablogina jos padėtį palyginus su ta, kurią nustato darbo įstatymai, buvo pripažinti nepagrįstais. Aplinkybė, kad darbo sutartyje nenurodyta, kaip bus paskirstomas darbo laikas ir ieškovė nesupažindinta su darbo grafikais, nedaro šalių sulygtos sąlygos dėl ne viso darbo laiko niekine. Byloje prieštaringi duomenys, ar darbdavys rengė ieškovės darbo grafiką, tačiau faktiškai nustatyta, kad ieškovė žinojo apie numatytus užsiėmimus projekte. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovei buvo žinoma apie užsiėmimus, nes tie užsiėmimai realiai įvyko ir apie juos buvo žinoma ir užsiėmimų klausytojams, taip pat į bylą pateiktas numatomų užsiėmimų tvarkaraštis, kurį pildė pati ieškovė po kiekvienos paskaitos apie įvykusius užsiėmimus.

11Teismas ieškovės argumentus dėl išdirbto darbo laiko nenurodymo žiniaraščiuose pripažino prieštaraujančiais pačios ieškovės užpildytoms lektorės darbo laiko ataskaitoms. Ieškovės, kaip lektorės, darbo laikas yra apskaitytas teisingai pagal jos pačios pateiktas darbo laiko ataskaitas, kurias ieškovė turėjo pildyti pagal pareigybės aprašymo 8 punktą (b.l. 140). Ieškovės argumentai dėl papildomo darbo iš esmės patvirtina, kad ji nedirbo lektoriaus darbo 8 valandas per dieną, bet į lektoriaus darbo laiką prašo įskaityti laiką, kai ji vykdė kitokio pobūdžio darbines veiklas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų apie susitarimą dėl tokio papildomo darbo. Iš ieškovės paaiškinimų apie tai, ką ji dirbo papildomai, yra akivaizdu, kad tai ne lektoriaus darbas, todėl ieškovės reikalavimas apmokėti už šį darbą pagal darbo sutartį, t.y. 30,44 Lt už tokio darbo valandą, kaip lektorei, yra nepagrįstas. Pareigybės aprašyme ieškovės nurodytos veiklos nenumatytos ir nepriskirtos lektoriui kaip darbo funkcijos. Taip pat konstatavo, kad byloje jokių įrodymų, jog ieškovė vykdė paminėtas veiklas darbdavio naudai ir darbdavio pavedimu, t.y. esant darbo sutarties požymiams. Pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad darbdavys po ieškovės įdarbinimo priėmė daugiau lektorių dirbti su projektu ir tokiu būdu diskriminaciniais pagrindais išskaidė ieškovės darbo laiką naujai priimtiems darbuotojams.

12Atsakovas su ieškove pagal darbo sutartį visiškai atsiskaitė tik 2014 m. gruodžio 30 d., t. y. po darbo ginčų komisijos sprendimo DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu išieškoti ieškovės I. B. naudai iš atsakovo Lietuvos čigonų bendrijos „Čigonų laužas“ 300 Lt vidutinio darbo užmokesčio. Teismas vertina, kad darbo ginčų komisijos nustatytas sankcijos dydis už ne laiku sumokėtą galutinį atsiskaitymą – 300 Lt, nepadarė pakankamo poveikio, todėl ieškovei papildomai priteisė 100 EUR vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti.

13III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

14Apeliantė (ieškovė) I. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-17 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2651-852/2015 pakeisti ir priteisti I. B. už laikotarpį nuo 2014 metų vasario iki liepos mėnesio imtinai 5692,28 litus (1648,60 Eur) nesumokėto darbo užmokesčio; konstatuoti, kad 2013-12-06 (tikslinta 2014-01-14) darbo sutarties Nr. 53/CL-120 5 punkto nuostata apibrėžianti darbo laiką terminu „ne daugiau" yra niekinė, kaip prieštaraujanti Darbo kodekso 94, 95, 142 straipsnių imperatyvioms nuostatoms.

15Apeliantė nesutinka su teismo padarytais liudytojų parodymų ir dokumentinių įrodymų vertinimais ir išvadomis. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad darbo laikas, kuomet ieškovas dirbo ne lektoriaus darbą, neturi būti apmokėtas, nes išvadą teismas grindė lektoriaus pareigybės aprašymu, lektoriaus darbo funkcijomis, byloje objektyvių įrodymų trūkumu, kad atsakovas į lektoriaus pareigas priėmė papildomų darbuotojų ir tokiu būdu diskriminaciniais pagrindais išskaidė ieškovės darbo laiką naujai priimtiems darbuotojams. Darbo ginčų komisijos sprendime yra užfiksuota atsakovo pripažinimas, kad 2014 metų balandžio mėnesyje buvo priimta daugiau darbuotojų ir dėl to tariamai sumažėjo ieškovės darbo krūvis. Naujų darbuotojų priėmimas ir atlyginimo fondo jiems poreikis yra faktinės aplinkybės, kurios nustatytos atsakovo pripažinimu ir jų papildomai įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis). Šios faktinės aplinkybės turi svarbią teisinę reikšmę ir įrodo, kad atsakovas darbo sąlygas apskaitos dokumentuose ieškovei pakeitė ne dėl objektyvių priežasčių, o dėl subjektyvių priežasčių, nes siekė aprūpinti darbo užmokesčiu kitus asmenis, negavęs ieškovės sutikimo dėl darbo sąlygų pakeitimo ir mažesnio apmokėjimo už faktiškai išdirbtą darbo laiką. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino 2013-12-06 darbo sutarties Nr. 53/CL-120 5 ir 6 punktus, Darbo kodekso ir kitas teisės normas, reglamentuojančias susitarimą dėl ne pilno darbo laiko. Būtent šeštame punkte numatyta galimybė apibrėžti ne visą darbo laiką. Tipinė sutartis, kurios forma buvo panaudota sudarant darbo sutartį tarp ieškovo ir atsakovo, reikalauja, kad nustatant ne pilną darbo laiką būtų nurodyta kas ir kiek mažinama bei darbo savaitės dienų skaičius. Šalių veiksmų ir darbo sutarties teksto bendra analizė leidžia tvirtinti, kad šalys buvo sutarusios dėl 40 valandų darbo savaitės. Neapibrėžtas darbo laiko (iki 40 valandų per savaitę) prieštarauja Darbo kodekso 94 straipsnio ir 95 straipsnio nuostatoms, nes nėra nustatomos esminės darbo sutarties sąlygos (konkrečios darbo funkcijos ir aiškios darbo apmokėjimo sąlygos). Tokia sutarties nuostata leidžia darbdaviui be pagrindo vienašališkai pabloginti darbuotojo padėtį. Darbo kodekso 142 straipsnis numato, kad darbo laikas - tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą. Esant sutartinei nuostatai ne daugiau, nelieka privalomo darbo sąvokos iš viso, nes nesutarta, kiek būtent turi dirbti darbuotojas ir kiek būtent laiko jam darbą turi suteikti darbdavys. Svarbu pastebėti, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė objektyvių įrodymų, kad darbuotojai buvo supažindinami su darbo grafikais ir turėjo galimybę ginčyti darbo laiko sumažinimą. Tokiu atveju, svarbu nustatyti, kaip darbo teisinio santykio šalys elgėsi po darbo sutarties pakeitimo, t. y. darbo laiko normos padidinimo iki ne daugiau kaip 40 val. 2014 m. vasario ir kovo mėn. darbo dienos trukmė pagrinde buvo apskaitoma po 8 darbo valandas. Nuo 2014 m. balandžio mėn. darbdavys ieškovei pradėjo apskaityti darbo dienas ir po 6 ar mažiau darbo valandų. Toks pakeitimas turėjo būti suderintas su ieškove raštu, kaip tai numatyta Darbo kodekso 120 str. Teismo posėdyje ieškovė paaiškino, kad kiekvieną darbo dieną dirbdavo daugiau nei 8 darbo valandas. Šie ieškovės paaiškinimai nebuvo paneigti. Atsakovo buhalterio funkcijas ieškovės darbo laikotarpyje vykdė UAB „Tavo finansininkas“. Ši bendrovė laikė, kad sutartinis darbo laikas 2014 metų vasario mėn. buvo 160 darbo valandų, kovo mėn. - 159 darbo valandos, balandžio mėn. - 167 darbo valandos, gegužės mėn. - 168 darbo valandos ir birželio mėn. - 159 darbo valandos. Apskaitymui ir darbo užmokesčio priskaičiavimui buhalteris gavo duomenis pagal mėnesius (vasario - birželio) atitinkamai 148, 134, 119, 114, ir 102 darbo valandas. Liudytoja S. R. parodė, kad be tiesioginio lektoriaus darbo ieškovė gaudavo užduotis, susijusias su projektu, laikant, kad šis pasirengimas bus naudingas tikslinei auditorijai. Liudytoja E. B. parodė, kad ieškovė gaudavo ir kitus darbo pavedimus, ne tik lektoriaus darbą. Tai patvirtina, kad ieškovei buvo nesumokėta už 187 darbo valandas.

16Atsakovas Lietuvos čigonų bendrija „Čigonų laužas“ atsiliepimu prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Teismas visus ieškovės reikalavimus išsamiai išnagrinėjo, pagrįstai vertino įrodymus ir dėl jų pasisakė, nors Darbo kodekso nei viena norma neįpareigojo teismo išeiti už ginčo ribų. Teismo sprendime išdėstyti argumentai ir teisinis pagrindimas yra pakankamai išsamūs ir neprieštarauja teisės aktams.

17IV. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

18Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

19Ginčas byloje yra kilęs dėl darbo sutartimi šalių sutarto darbo laiko rūšies ir priklausomai nuo to apmokėjimo už darbą.

20Iš byloje pateiktos darbo sutarties kopijos (b.l. 14,15) matyti, kad tarp šalių 2013 12 06 buvo sudaryta terminuota darbo sutartis Nr. 53/CL-120 laikotarpiui nuo 2013 12 06 iki 2014 07 25, pagal kurią ieškovė nuo 2013 12 06 buvo priimta dirbti lektoriaus pareigoms dalyvaujant projekte „Europos romų kultūros ir verslo parkas „Baltalo drom“ Nr. VP1-1.3-SADM-02-K-03-120, mokant 30,44 Lt per valandą darbo užmokestį (3 punktas), nustatant darbo savaitės trukmę iki 20 valandų per savaitę. Nuo 2014 01 14 šalių susitarimu sutarties galiojimo terminas pratęstas iki 2014 12 31, nustatyta darbo trukmė (5 punktas) ne daugiau kaip 40 val. per savaitę (b.l. 14-15). Darbo sutartis nutraukta nuo 2014 07 14 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (b.l. 15).

21Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino šalių darbo sutarties 5,6 punktų turinį, kad šeštajame punkte neapibrėžus nepilno darbo laiko nenurodyta kas ir kiek mažinama, kiek valandų per savaitę ieškovė turėtų dirbti, o sutarties 5 punkte numačius darbo trukmę ne daugiau nei 40 val. per savaitę, laikytina jog šalys susitarė dėl 40 val. darbo savaitės, neapibrėžtas darbo laikas prieštarauja DK 94 ir 95 straipsnio nuostatoms, nes tokia nuostata apibrėžianti darbo laiką terminu „ne daugiau“ pablogina darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis Darbo kodeksas, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis. Su tokia pozicija negalima sutikti.

22Pažymėtina, kad pati apeliantė yra nenuosekli vertindama darbo sutarties nuostatas, nes ji neginčija, kad pirminė darbo sutarties 5 punkto redakcija, kurioje taip pat neapibrėžtas darbo laikas nurodant, kad „nustatoma darbo dienos (pamainos, darbo savaitės) trukmė – ne daugiau 20 val./ sav.“, kuri vėliau buvo pakeista į „ne daugiau 40 val./ sav.“ prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Apeliantės teiginiai, kad toks darbo laiko neapibrėžtumas sutartyje yra niekinis, nes prieštarauja įstatyme numatytiems imperatyvams neteisingi, o pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys abiem atvejais susitarė dėl ne viso darbo laiko pagrįsta, nes Darbo kodekso 146 straipsnio 1 dalies 1 punktas įgalina darbo sutarties šalis ne visą darbo dienos ar darbo savaitės laiką nusistatyti šalių susitarimu. Jokie įstatymo imperatyvai tokio susitarimo turinio neriboja. Tai yra dispozityvi nuostata, leidžianti šalims laisvai susitarti dėl trumpesnio darbo laiko. Tai neblogina darbuotojo padėties palyginus su tomis, kurias nustato DK ir neprieštarauja imperatyvioms DK ir kitų darbo teisės norminių aktų nuostatoms, ką draudžia DK.

23DK 95 straipsnio, kurio nuostatomis apeliacinį skundą remia apeliantė, 1 dalyje įtvirtintas imperatyvas, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų. Dėl šių sąlygų šalys sulygo apeliantė priimta į Lietuvos čigonų bendriją „Čigonų laužas“ lektoriaus pareigoms konkrečiame projekte pavadinimu „E. R. kultūros ir verslo parkas, B. D. Nr. VP-1-3-SADM-02-K-03-120. Kitų būtinų darbo sutarties sąlygų pagal DK 95 straipsnio 2 dalį, kurios pagal pavyzdinę darbo sutartį turėtų būti numatytos 1.3 punkte šalys nėra nurodžiusios. Tuo tarpu tokios sąlygos kaip sutarties galiojimo laikas (terminuota ne terminuota sutartis), darbo užmokestis, išbandymo laikotarpis, darbo dienos, pamainos, savaitės darbo trukmė bei ne visas darbo laikas priskiriamos prie sąlygų dėl kurių šalys laisvos susitarti, kas beje atsispindi tipinėje darbo sutarties formoje.

24DK 95 straipsnio 3,4 dalis nustato, kad šalys kiekvienoje darbo sutartyje sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt. Šalių susitarimu gali būti sulygstama ir dėl kitų darbo sutarties sąlygų, jeigu darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai arba kolektyvinė sutartis nedraudžia jas nustatyti (išbandymo, profesijų jungimo ir kt.). Šiuo atveju šalys sulygo dėl valandinio darbo užmokesčio įkainio dirbant ne daugiau nei 40 val. per savaitę. Kaip matyti iš bylos rašytinių duomenų ieškovės krūvis keitėsi priklausomai nuo lekcijų grafiko, todėl sutartyje tiksliau apibrėžti savaitės darbo trukmę šalims buvo sudėtinga, be to kaip nustatyta išklausius įrašą liudytoja R. parodė jog sudarant sutartį buvo būtina atsižvelgti ir į Europos socialinio fondo aktų sąvadą, pagal kurį tokio pobūdžio projektuose apskaitomas tik kontaktinis laikas. Todėl kokios nors papildomos veiklos apskaityti paprasčiausiai nebuvo galimybės.

25Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas darbo sutarčių ne viso darbo laiko nustatymo sąlygas gali nustatyti Vyriausybė (DK 146 straipsnio 2 dalis. Tačiau Vyriausybė 2004 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 1508 „Dėl su ne viso darbo laiko nustatymo tvarka susijusių sąlygų aprašo patvirtinimo“ jokių apribojimų dėl darbo savaitės trumpinimo būdo ar trukmės nėra nustačiusi (redakcija nuo 2007-12-08). Minėto Vyriausybės nutarimo 4.2 punkte (redakcija, galiojusi iki 2007-12-08) buvo nustatyta, kad ne visa darbo diena (pamaina) turi būti ne trumpesnė už pusę darbo dienos (pamainos), o ne visa darbo savaitė – ne trumpesnė už 3 darbo dienas per savaitę, tačiau šie apribojimai nebuvo taikomi pedagoginiams darbuotojams. Be to, net ir ši ribojimus nustatanti teisinė nuostata yra panaikinta ir negaliojo nei ieškovei sudarant darbo sutartį, nei ją vykdant. Todėl kolegija konstatuoja, kad ieškovės argumentai, jog darbo sutartyje nustatyta ne viso darbo laiko sąlyga pablogina jos padėtį palyginus su ta, kurią nustato darbo įstatymai, yra nepagrįsti. Taip pat pažymėtina, kad DK 146 straipsnio nuostatos, ne tik leidžia šalims susitarti dėl ne viso darbo laiko (DK 146 straipsnio 1 dalis), bet ir numato atvejus kai darbuotojas turi teisę į nevisą darbo laiką bei nustato darbdavių pareigas esant atitinkamoms aplinkybėms, ne visą darbo laiką nustatyti atitinkamų kategorijų darbuotojams (DK 146 straipsnio 3 ir 4 dalys).

26Kaip jau minėta, šiuo atveju šalys yra sulygę dėl lektoriaus darbo su valandiniu darbo apmokėjimu, lektorės pareigoms ir nors šalys nėra užpildę sutarties 6 punkto grafos, kurioje nustatomas ne visas darbo laikas, tą aplinkybė kad iš pradžių buvo susitarta dėl ne mažesnio nei 20 val. laiko vėliau dėl ne mažesnio kaip 40 val. per savaitę darbo laiko, kad sulygta buvo dėl lektorės darbo su valandiniu apmokėjimu, kad pagal lektoriaus funkcijas numatytas lektoriaus pareigybės aprašyme bei pačios ieškovės paaiškinimus teisme, ji vykdydama lektoriaus pareigas turėjo vesti pedagoginius užsiėmimus romų tautybės asmenims apie bendrųjų darbinių įgūdžių ugdymą, kitokių tarpasmeninių ir virtualių bendravimo įgūdžių ugdymą, pagal atitinkamą darbo grafiką, kuris pagal liudytojos S. R. parodymus pirmosios instancijos teisme buvo darbo kabinete ant durų, bei kaip teigė liudytoja E. B. buvo taip pat talpinamas kompiuterinėje programoje, kad pati ieškovė turėjo numatomą užsiėmimų tvarkaraštį įrodo ta aplinkybė jog jos pareiga buvo iš anksto pildyti ir ji pildė ataskaitas apie užsiėmimus (b.l. 66-83). Be to, pagal lektoriaus pareigybės aprašymą, su kuriuo ieškovė yra susipažinusi, ji pati ir turėjo parengti mokymo kurso planą nustatytai veiklos trukmei, pati turėjo teikti ataskaitas apie įvykdytus mokymus ir mokymų įvykdymo dokumentus, pati buvo atsakinga už savo veiklos planavimą (b.l. 140). Darbo užmokestis apeliantei buvo mokamas remiantis šiose ataskaitose, bei žiniaraštyje nurodytu darbo laiku (valandų skaičiumi), kurį ataskaitose liudytojų parodymais įrašydavo buhalterė. Todėl priešingai nei nurodo apeliantė darbo apmokėjimo sąlygos darbo sutartyje aptartos tiek aiškiai, kiek tai leido projekto ypatybės bei Europos socialinio fondo vidaus aktai. Kitaip sakant šalys susitarė jog ieškovė dirbs gaudama darbo sutartyje numatytą 1valandos įkainį už faktiškai atliktą darbą, už kontaktinį laiką. Apeliantė be pagrindo teigia jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir neatsižvelgė, kad ieškovė dirbo ne tik lektoriaus tiesioginį darbą bet ir papildomus organizacinius darbus. Su šiuo apeliacinio skundo motyvu negalima sutikti, nes tokie darbai kaip ruošimasis užsiėmimams lektoriaus darbe papildomai neapmokami, kiti darbai tokie kaip dalyvavimas veikloje organizuojant, kelionę į Švediją susitikti su ten veikiančia romų bendruomene, dalyvavimas organizuojant romų kultūrinius renginius (televizijos laidą, kuri neįvyko), vairavimo kursų organizavimas, informacijos skleidimas apie renginį Seime, straipsnių platinimas, veikla organizuojant romų centro pastato statybą (pastatas nepradėtas statyti kaip nurodė pati ieškovė, statyba nebuvo pradėta), darbas su antstolių vykdomaisiais raštais ir kt. lektoriaus pareigybės aprašymu, patvirtintu atsakovo prezidento 2012 04 09 įsakymu Nr. 120409-1, neįtraukti į lektoriaus darbo funkcijas, reiškia darbo sutartimi nebuvo sulygti, todėl negalėjo būti apmokami pagal darbo sutartį dėl lektoriaus darbo.

27Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas ieškovė savo prašymą priteisti 5692,28 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, remia dviem vienas kitą paneigiančiais (konkuruojančiais) pagrindais. Iš vienos pusės ji teigia, kad eidama lektoriaus pareigas dirbo daugiau darbo laiko, kuris nebuvo apskaitytas ir už kurį nebuvo apmokėta. Nurodo, kad pagal darbo laiko apskaitos žiniaraštį 2014 m. vasario mėnesį darbdavys apskaitė 148 darbo valandas, kovo mėnesį – 134 darbo valandas, balandžio mėnesį - 119 darbo valandų, gegužės mėnesį – 114 darbo valandų, liepos mėnesį – 12 valandų (už dvi dienas), o ieškovės teigimu, darbdavys turėjo apskaityti 160 darbo valandų, kas mėnesį, t.y. laikyti, kad ieškovė dirbo lektore 40 valandų darbo savaitę. Iš kitos pusės teigia, dirbusi papildomą darbą dėl kurio nebuvo susitarta, kuris nebuvo numatytas lektoriaus darbo funkcijose. Tokiu būdu apeliantė pati patvirtina, jog nedirbo lektoriaus darbo 8 valandas per dieną, bet į lektoriaus darbo laiką prašo įskaityti laiką, kai ji vykdė kitokio pobūdžio darbines veiklas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas byloje nėra įrodymų kad šalys susitarė dėl tokio pobūdžio papildomo darbo. Todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai jog nustačius, kad tai ką ieškovė nurodė kaip papildus darbus akivaizdžiai nėra lektoriaus darbai, todėl ieškovės reikalavimas apmokėti už šį darbą pagal darbo sutartį, t.y. 30,44 Lt už tokio darbo valandą, kaip lektorei, yra nepagrįstas.

28Ieškovė buvo susipažinusi su lektoriaus pareigybės aprašymu ir jame nustatytomis funkcijomis. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovės minimas papildomas veiklas ji vykdė darbdavio naudai ir jo pavedimu, t.y. kad ši veikla atitinka darbo sutarties požymius.

29Kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, jog įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (LAT 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, LAT 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010). Todėl kiti teisinės reikšmės neturintys apeliacinio skundo argumentai plačiau neaptariami.

30Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.

31Apeliacinį skundą atmetus atsakovo naudai iš ieškovės priteisiamos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje 100 EUR advokato pagalbai apmokėti (už atsiliepimo surašymą).

32Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

33Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

34Priteisti iš ieškovės I. B., asmens kodas ( - ) gyv. J., Vilniuje Lietuvos čigonų bendrijos „Čigonų laužas“, juridinio asmens kodas 191946424, buveinė Petroškų kaimas 4A, Šalčininkų rajone, faktinė buveinė Geologų g. 6, Vilniuje naudai 100 EUR (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I.GINČO ESMĖ.... 4. Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų... 5. I. I. B. patikslintu ieškiniu prašė pakeisti darbo ginčų komisijos... 6. Ieškovės teigimu, DK 141 straipsnio 3 dalis yra imperatyvi... 7. Atsakovas Lietuvos čigonų bendrija „Čigonų laužas“ su ieškiniu... 8. II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI... 9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu ieškovės... 10. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Darbo kodekso 146... 11. Teismas ieškovės argumentus dėl išdirbto darbo laiko nenurodymo... 12. Atsakovas su ieškove pagal darbo sutartį visiškai atsiskaitė tik 2014 m.... 13. III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI... 14. Apeliantė (ieškovė) I. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto... 15. Apeliantė nesutinka su teismo padarytais liudytojų parodymų ir dokumentinių... 16. Atsakovas Lietuvos čigonų bendrija „Čigonų laužas“ atsiliepimu prašo... 17. IV. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI... 18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 19. Ginčas byloje yra kilęs dėl darbo sutartimi šalių sutarto darbo laiko... 20. Iš byloje pateiktos darbo sutarties kopijos (b.l. 14,15) matyti, kad tarp... 21. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas... 22. Pažymėtina, kad pati apeliantė yra nenuosekli vertindama darbo sutarties... 23. DK 95 straipsnio, kurio nuostatomis apeliacinį skundą... 24. DK 95 straipsnio 3,4 dalis nustato, kad šalys kiekvienoje... 25. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas darbo sutarčių... 26. Kaip jau minėta, šiuo atveju šalys yra sulygę dėl lektoriaus darbo su... 27. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas ieškovė savo... 28. Ieškovė buvo susipažinusi su lektoriaus pareigybės aprašymu ir jame... 29. Kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, jog... 30. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos... 31. Apeliacinį skundą atmetus atsakovo naudai iš ieškovės priteisiamos... 32. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu,... 33. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti... 34. Priteisti iš ieškovės I. B., asmens kodas ( - ) gyv. J., Vilniuje Lietuvos...