Byla 2A-225-440/2014
Dėl servituto nustatymo

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų

2Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir vartotojų kooperatyvo „Kelmės prekyba“ apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-157-446/2013 pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, vartotojų kooperatyvui „Kelmės prekyba“, tretiesiems asmenimis Kelmės rajono savivaldybės administracijai, A. G. dėl servituto nustatymo, ir

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė A. G. kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydama nustatyti 4 metrų pločio kelio servitutą, pažymėtą uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Baltijos matavimų organizacijos“ parengtoje žemės sklypo servituto nustatymo schemoje indeksu „S“, kurio bendras plotas 196 m2, Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame adresu ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), bei šiame sklype esančiame inžineriniame statinyje - kiemo aikštelėje, unikalus Nr. ( - ), nuosavybės teise priklausančiame vartotojų kooperatyvui „Kelmės prekyba“, suteikiantį teisę transporto priemonėms važiuoti į ieškovei priklausantį žemės sklypą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ), bei privažiuoti prie šiame sklype esančio ieškovei priklausančio statinio, unikalus Nr. ( - ). Nurodė, kad 2011-10-05 iš valstybės įmonės (toliau – VĮ) Turto bankas pirkimo - pardavimo sutartimis įsigijo 0,0275 ha ploto visuomeninės paskirties teritorijos žemės sklypą ir administracinį pastatą, esančius ( - ). Pažymėjo, kad ( - ), ( - ), ( - ) ir ( - ) gatvių detaliajame plane, patvirtintame Kelmės rajono savivaldybės tarybos 2000-05-04 sprendimu Nr. 19 „Dėl Kelmės miesto teritorijos esančios tarp Vytauto Didžiojo, Dariaus ir Girėno, Kooperacijos ir A. Mackevičiaus gatvių detalaus plano patvirtinimo“ buvo nustatyta, kad sklypui, esančiam ( - ), priklauso 196 kv. m. ploto servitutas žemės sklypo, esančio ( - ), atžvilgiu. Ieškovei sudarius pirkimo - pardavimo sandorius paaiškėjo, kad atskirų institucijų dokumentai nustato skirtingą nusipirkto žemės sklypo teisinį režimą. 2012-12-16 ieškovė raštu kreipėsi į Kelmės žemėtvarkos skyrių su siūlymu sudaryti notarinį susitarimą dėl kelio servituto nustatymo sklypo, esančio ( - ), atžvilgiu, tačiau Kelmės žemėtvarkos skyrius atsisakė sudaryti notarinį susitarimą, kadangi patekti į ieškovės nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį daiktą, esantį adresu ( - ), yra numatyta iš ( - ), todėl pastatu naudotis pagal paskirtį kliūčių nėra, o nustačius kelio servitutą (tarnaujantį daiktą) žemės sklypui, kadastrinis Nr. ( - ), esančiam adresu ( - ), bus nepagrįstai apribotos šio nekilnojamojo daikto naudojimosi galimybės. Ieškovė nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikai priklausančiame žemės sklype esančiame, adresu ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), išnuomotame atsakovui vartotojų kooperatyvui „Kelmės prekyba“, yra pastatytas ir įregistruotas inžinerinis statinys - kiemo aikštelė, unikalus Nr. ( - ), siekiant užtikrinti ieškovei tinkamą privažiavimą prie jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo bei statinio, esančių ( - ), ieškovės teigimu, būtina nustatyti kelio servitutą ne tik žemės sklypui, bet ir jame esančiam inžineriniam statiniui - kiemo aikštelei. Ieškovė pažymėjo, kad neturi jokio kito privažiavimo prie savo komercinės paskirties pastato, kuriame įsikūrusi parduotuvė, ir nėra jokios kitos galimybės tokį privažiavimą padaryti, kaip tik per atsakovų valdomus nekilnojamuosius daiktus. Iš ( - ) toks privažiavimas negalimas, kadangi tarp šios gatvės ir ieškovės pastato yra pėsčiųjų takas, nutiestas Kelmės rajono savivaldybei priklausančiame žemės sklype. Ieškovė teismui pateikė UAB „Baltijos matavimų organizacija“ parengtą žemės sklypo ( - ), servituto nustatymo schemą su grafiškai pažymėtu servitutiniu keliu, iš kurios matyti, kad prašomas nustatyti servitutinis kelias eitų atsakovų žemės sklypo ir aikštelės pakraščiu. Ieškovės nuomone, servitutas turi būti nustatomas neatlygintinai, kadangi jokių turtinių ar neturtinių netekimų dėl kelio servituto nustatymo atsakovai nepatirs.

5Atsakovė Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė pastatą ir 0,0275 ha visuomeninės paskirties žemės sklypą, esančius ( - ), įsigijo aukciono būdu. Minėtas žemės sklypas buvo suformuotas, vadovaujantis detaliuoju planu, patvirtintu Kelmės rajono savivaldybės tarybos 2000-05-04 sprendimu Nr. 19 „Dėl Kelmės m. teritorijos, esančios tarp Vytauto Didžiojo, Dariaus ir Girėno, Kooperacijos ir A.Mackevičiaus gatvių, detalaus plano patvirtinimo“ (toliau-2000 m. detalus planas), o 2011 m. pagal VĮ Turto bankas užsakymą buvo atlikti sklypo kadastriniai matavimai. Jokiuose teritorijų planavimo dokumentuose nebuvo numatytas kelio servitutas (tarnaujantis daiktas) žemės sklypui, esančiam ( - ), suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis į žemės sklypą, priklausantį ieškovei. Patekimas į ieškovei priklausantį žemės sklypą ir į pastatą yra numatytas iš ( - ). 2000 m. detaliajame plane žemės sklypuose, esančiuose ( - ) ir ( - ), nurodyta ir apibrėžta kelio servituto buvimo vieta ir jo plotas, o Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-05-27 įsakymas Nr. A-470 „Dėl naudojimosi žemės sklypu, esančiu ( - ), sąlygų nustatymo“ ir 2011-05-25 Kelmės rajono savivaldybės darbo grupės sprendimas dėl kelio servituto, suteikiančio teisę įvairioms transporto priemonėms privažiuoti prie žemės sklypo, esančio ( - ) mieste, pagal posėdžio protokolą Nr. VK-254, negali būti laikomi dokumentais, nustatančiais teisę į servitutą, nes pirmasis dokumentas yra tik rekomendacinio pobūdžio, antrasis dokumentas negali sukelti jokių juridinių pasekmių, kadangi galimybę nustatyti servitutus savivaldybių darbo grupės sprendimais jokie teisės aktai nenumato. Ieškovė pirkdama nekilnojamąjį turtą, esantį adresu ( - ), išreiškė savo laisvą valią įsigyti tokį daiktą, koks buvo parduodamas, kaip atitinkantį savo turiniu pirkėjo tikslus ir lūkesčius, jai buvo žinomos įsigyjamo žemės sklypo gretimybės ir tai, kad žemės sklypui nebuvo nustatytas kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis per gretimą žemės sklypą. Valstybiniame žemės sklype, esančiame ( - ), šio sklypo naudotojas vartotojų kooperatyvas „Kelmės prekyba“ yra pastatęs inžinerinį statinį – kiemo aikštelę, kuri užima visą žemės sklypo plotą. Patenkinus ieškovės reikalavimus, dalies sklypo naudoti pagal paskirtį nebus galima. Jeigu skaičiuoti kompensaciją pagal analogiją vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1541 „Dėl vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ 9.2 punkte nurodyta formule kompensaciniai nuostoliai dėl galimybės naudoti žemės sklypo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį praradimo sudarytų 69208,85 Lt. Nors ieškovė naudodamasi jai nuosavybės teise priklausančiu turtu, esančiu ( - ), ir patiria tam tikrų sunkumų ar nepatogumų, tačiau tokios aplinkybės negali būti pakankamas pagrindas varžyti kito asmens nuosavybės teises. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad be servituto nustatymo per valstybinės žemės sklypą ir kiemo statinį, priklausantį atsakovui vartotojų kooperatyvui „Kelmės prekyba”, ieškovei nėra jokių galimybių naudoti statinio pagal jo paskirtį.

6Atsakovas vartotojų kooperatyvas „Kelmės prekyba“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2000-09-12 su Šiaulių apskrities viršininku buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, pagal kurią atsakovas išsinuomojo 1630 kv. m. žemės sklypą, esantį ( - ), 99 metų laikotarpiui. Nei nuomos sutartyje, nei kituose dokumentuose bei Nekilnojamojo turto registre minėtam sklypui servitutai nebuvo nustatyti. Per laikotarpį nuo 2008 m. iki 2011 m. iš valstybės išsinuomotame žemės sklype atsakovas įrengė inžinerinį statinį - kiemo aikštelę, kurios vidutinė rinkos vertė 181000,00 Lt, statinys nuosavybės teise įregistruotas VĮ „Registrų centras“ nuo 2011-09-27. Įrengus ieškovės prašomą servitutinį įvažiavimą, juo bus vežamos prekės sunkiasvoriais automobiliais, dėl to bus sugadinta esama trinkelių danga, nes pagrindas nėra pritaikytas tokioms apkrovoms. Teismo sprendimu nustačius servitutą, jis būtų ekonomiškai nuostolingas, pagrindinio daikto – turgaus aikštės, nebūtų įmanoma normaliomis sąlygomis naudotis pagal paskirtį, kadangi dėl įrengto kelio ir juo vykstančio eismo būtų nesaugu prekiautojams ir prekeiviams. Jei kiemo aikštelė būtų sumažinta 196 m3, įmonė patirtų 14160,00 Lt tos dalies kiemo aikštelės įrengimo išlaidų nuostolių. Be to, tuo pačiu plotu sumažėtų komercinei veiklai naudojamas plotas, dėl to vartotojų kooperatyvas „Kelmės prekyba“ vidutiniškai kiekvienais metais prarastų apie 15000,00 Lt pajamų. Atsakovo teigimu, ieškovė jai priklausančiu turtu gali naudotis pagal paskirtį, nenustačius kelio servituto atsakovo naudojamame žemės sklype, be to, ieškovė neieškojo alternatyvių galimybių įsirengti įvažiavimą į savo sklypą iš ( - ), siekia išvengti kito kelio įrengimo sąnaudų atsakovo sąskaita.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Kelmės rajono apylinkės teismas 2013-11-14 sprendimu ieškovų ieškinį tenkino, nustatė 4 metrų pločio kelio servitutą, pažymėtą UAB „Baltijos matavimų organizacijos“ parengtoje žemės sklypo servituto nustatymo schemoje indeksu „S“, kurio bendras plotas 196 m2, Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), esančiame adresu ( - ), ir šiame sklype esančiame inžineriniame statinyje – kiemo aikštelėje, unikalus Nr. ( - ), nuosavybės teise priklausančiame vartotojų kooperatyvui „Kelmės prekyba“, suteikiantį teisę transporto priemonėmis važiuoti į ieškovei nuosavybės teisėmis priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), bei privažiuoti prie šiame sklype esančio pastato, unikalus Nr. ( - ). Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikai priklausančiame žemės sklype, esančiame ( - ), administraciniu aktu nebuvo nustatytas tiksliai apibrėžtas kelio servitutas patekti į gretimą nuosavybės teisėmis ieškovei priklausantį sklypą, esantį ( - ). Vadovaudamasis byloje pateiktais įrodymais bei paaiškinimais, teismas padarė išvadą, kad ieškovei priklausantis žemės sklypas, esantis ( - ), pietrytinėje ir pietinėje pusėje ribojasi su miesto infrastruktūros teritorija - pėsčiųjų taku (šaligatviu) ir automobilių stovėjimo aikštele, pėsčiųjų taku, vedančiu į miesto turgavietę, siekiančiu ieškovei priklausančio pastato sieną, tarp ieškovei nuosavybės teisėmis priklausančio pastato, esančio sklype ( - ), ir gretimo rytinėje pusėje esančio kitų savininkų pastato jokio praėjimo ar pravažiavimo nėra. Vakarų - šiaurės vakarų pusėje ieškovės žemės sklypas ribojasi su valstybinės žemės sklypu, esančiu ( - ), nuomos teisėmis valdomu atsakovo vartotojų kooperatyvo „Kelmės prekyba“. Iš ( - ) gatvės į ( - ) sklypą yra įrengtas įvažiavimas, per kurį galimas privažiavimas ir į ieškovei priklausantį žemės sklypą. Teismas įvertinęs faktines bylos aplinkybes sprendė, kad objektyviai privažiuoti prie ieškovei priklausančio žemės sklypo galima tik per valstybinės žemės sklypą, esantį ( - ), atsakovui vartotojų kooperatyvui „Kelmės prekyba“ priklausančią teritoriją – kiemo aikštelę, jokio kito privažiavimo transporto priemonėmis prie ieškovės sklypo ir pastato nėra. Teismas pripažino, kad tam, jog ieškovė galėtų naudotis savo sklypu pagal paskirtį, ieškovei turi būti nustatytas servitutas. Teismas vertino, kad ieškovei reikalaujant nustatyti servitutą pėsčiųjų take – šaligatvyje, kur automobilių eismas nėra galimas, būtų akivaizdžiai neproporcingai padaryta žala itin svarbiems įstatymo saugomiems interesams – pėsčiųjų saugumui. Teismas remdamasis bylos duomenimis padarė išvadą, kad aikštelė, esanti ( - ), yra pritaikyta lengvųjų automobilių eismui ir parkavimui, lauko prekybai iš lengvųjų automobilių, todėl objektyviai yra galimybė transporto priemonėmis važiuoti aikštele, įstatymas tokioje vietoje kelio servitutą nustatyti leidžia. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovė turėjo pagrindo manyti, kad jai bus suteikta galimybė įvažiuoti į jos nuosavybės teisėmis įsigytą žemės sklypą per valstybei priklausantį sklypą ( - )1, o atsakovas vartotojų kooperatyvas „Kelmės prekyba“, įrengdamas aikštelę vėliau nei patvirtintas detalusis planas, turėjo ir galėjo numatyti, kad gretimo sklypo savininkams gali būti nustatytas servitutas jo išsinuomotame sklype. Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, kad servituto nustatymu vartotojų kooperatyvui „Kelmės prekyba“ nebūtų padaryta neproporcingai didelė žala palyginus su šio servituto būtinumu ir reikalingumu gretimo sklypo savininkei, nes kitų galimybių ieškovei patekti į jai nuosavybės teise priklausantį sklypą nėra. Spręsdamas servituto atlygintinumo klausimą, teismas pažymėjo, kad teismo galimybė šioje byloje išspręsti servituto nustatymo atlygintinumo klausimą suvaržyta tarnaujančiojo daikto – žemės sklypo ir aikštelės - savininkų pasirinktos teisinės pozicijos. Atsakovai neigė servituto galimybę, reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo nepareiškė. Vadovaudamasis išdėstytais argumentais teismas ieškinį pripažino pagrįstu ir jį tenkino.

9III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai

10Apeliaciniu skundu atsakovas vartotojų kooperatyvas „Kelmės prekyba“ prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2013-11-14 sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme ir paduodant apeliacinį skundą.

11Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

121. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 4.126 straipsnio normą, kuri nurodo, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovės sklypą galima naudoti pagal paskirtį, nenustačius kelio servituto apelianto naudojamame žemės sklype, bet jį nustačius pagal kitus variantus. Teismas neįvertino visų patekimo į ieškovės sklypą gretimybių, nenustatė ir netyrė galimybės ieškovei įsirengti kelią ar patekti į žemės sklypą kitu būdu, nei nurodyta ieškinyje. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad tokios galimybės nėra. Apelianto teigimu, iš ieškovės pateikto plano akivaizdu, kad šalia ieškovės sklypo yra ( - ). Teismas neįvertino, ar yra galimybė įrengti įvažiavimą į ieškovės sklypą iš šios gatvės. Atsakovė Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos patvirtino, kad iš Vytauto Didžiojo gatvės yra galimybė įrengti įvažiavimą į rytinėje pusėje šalia ieškovės esančio pastato kiemą ir per jį patekti į ieškovės sklypą. Šiuo metu galimas įrengti įvažiavimas yra užtvertas mūrine pertvara, tačiau ieškovė nesiėmė jokių veiksmų, kad išsiaiškintų, ar būtų galimybė šią pertvarą griauti ir įsirengti įvažiavimą. Ieškovė siekia pasinaudoti apelianto lėšomis įrengtu įvažiavimu per apeliantui nuosavybės teise priklausantį statinį, nes naujo įvažiavimo įrengimas jai kainuotų. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios teismas gynė tik ieškovės interesą be jokių pastangų ir sąnaudų spręsti jai kilusias problemas kitų verslininkų, t.y. vartotojų kooperatyvo „Kelmės prekyba“ sąskaita. Kelmės rajono savivaldybės Tarybos 2012-07-25 Sprendimu Nr. T-243 patvirtinto detaliojo plano Aiškinamajame rašte nurodyta, kad ieškovės sklypas pietrytinėje pusėje ribojasi su automobilių stovėjimo aikštele, esančia ( - ). Ieškovė nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kas trukdytų ieškovei privažiuoti prie savo žemės sklypo ir parduotuvės per šią aikštelę. Jei tokiam privažiavimui yra apribojimų, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji bandė, bet nepavyko jų išspręsti.

132. Teismas nepagrįstai nustatė servitutą į inžinerinį statinį - kiemo aikštelę, nuosavybės teise priklausančią apeliantui, kadangi šis statinys negali būti kelio servituto objektas. Pagal projektą esama trinkelių danga yra pritaikyta lengvųjų automobilių eismui ir parkavimui bei lauko prekybai iš lengvųjų automobilių. Įrengus ieškovės prašomą servitutinį įvažiavimą, juo bus vežamos prekės sunkiasvoriais automobiliais, dėl to bus sugadinta esama trinkelių danga, nes pagrindai nėra pritaikyti tokioms apkrovoms. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad turgavietėje eismas yra draudžiamas, tai yra pėsčiųjų zona, teritorinio planavimo dokumentuose apelianto nuomojame sklype kelias nėra numatytas.

143. Teismas pažeidė LR CK 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatą, teisinių santykių apibrėžtumo, stabilumo ir teisėtų lūkesčių principus, apribojo atsakovų nuosavybės teises, netinkamai įvertinęs būtinumo ir proporcingumo reikalavimus. Teismo sprendimas pažeidžia tarnaujančiojo daikto - žemės savininko ir statinio savininko teises, nes nustačius servitutą, iš dalies pasikeitė apeliantės žemės sklypo naudojimosi sąlygos. Taip teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, kad, nustatant servitutą, turi būti laikomasi tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų proporcingumo.

154. Skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai nesprendė servituto atlygintinumo klausimo, nors servituto atlygintinumo klausimas yra vienas esminių sprendžiant dėl servituto nustatymo (LR CK 4.129 straipsnis), o procesinė pareiga teikti atlyginimo pasiūlymą tenka ieškovui. Pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę išspręsti servituto atlygintinumo klausimą tiek priteisdamas tiesioginius nuostolius, tiek negautas pajamas periodinėmis išmokomis už kiekvienus servituto nustatymo metus, tačiau nepagrįstai to nepadarė.

16Apeliaciniu skundu atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2013-11-14 sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti.

17Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

181. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į ginčo esmę, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo byloje esančias aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė turėjo pagrindą manyti, jog jai bus suteikta galimybė įvažiuoti į savo sklypą per valstybinės žemės sklypą, o atsakovas vartotojų kooperatyvas „Kelmės prekyba“, 2011 metais projektuodamas inžinerinį statinį - kiemo aikštelę turėjo ir galėjo numanyti, kad ieškovei ateityje reikės servituto, nes ieškovė iki aikštelės įrengimo pabaigos ir įregistravimo viešajame registre net nebuvo nusipirkusi nei statinio, nei žemės sklypo, esančių adresu ( - ). Ieškovė neįrodė būtinumo nustatyti kelio servitutą, nes ir be jo nustatymo ieškovė iki šiol gali naudoti savo turtą pagal paskirtį. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad privažiavimo į ieškovės sklypą įrengimas iš ( - ) padarytų neproporcingą žalą itin svarbiems įstatymo saugomiems interesams - pėsčiųjų saugumui, yra nemotyvuota, kadangi teismas nepagrįstai sprendė, kad sunkiasvorių automobilių važinėjimas valstybiniu žemės sklypu, kuriame prekiauja tokie patys piliečiai ir vaikštinėja tokie patys pėstieji - nepadarys neproporcingos žalos turgaus prekeivių ir pėsčiųjų saugumui. Tokios teismo išvados prieštarauja LR CPK 185 straipsnio reikalavimams, nes nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais ir visiškai nemotyvuotos.

192. Pirmosios instancijos teismo sprendimas gina tik ieškovės interesus, pažeidžia šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus, numatytus LR CPK 12 ir 17 straipsniuose, LR CPK 185 straipsnio nuostatas dėl visapusiško ir objektyvaus įrodymų civiliniame procese vertinimo. Proceso metu ieškovei buvo pateiktas siūlymas įvažiavimo klausimą spręsti išgriaunant stovinčią plytų sienelę tarp pastatų, esančių adresu ( - ) ir ( - ) kur anksčiau yra buvęs įrengtas įvažiavimas į pastato Nr. 55 kiemą, tačiau dėl šio siūlymo ieškovė jokių argumentų nepateikė, o pirmosios instancijos teismas to klausimo visiškai nenagrinėjo ir apie tai savo sprendime nepasisakė, nemotyvuodamas ir nepagrįsdamas šio pasiūlymo atmetimo argumentų. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog prie ieškovės pastato jokio kito privažiavimo nėra, yra nepagrįsta ir nemotyvuota, o tai sudaro LR CPK 280 straipsnio 4 dalies pažeidimą, kas suponuoja absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindą pagal LR CPK 329 straipsnio 2 dalį.

203. Apeliantė nesutinka su Kelmės rajono apylinkės teismo sprendimu nenagrinėti servituto atlygintinumo klausimo, remiantis tuo, kad atsakovai šioje byloje laikėsi pozicijos nesutikti su ieškiniu. Tai, kad priešinga šalis nesutinka su ieškiniu, neatleidžia teismo nuo pareigos išspręsti turto atlygintinumo klausimą, nes nuostolių dydis saistomas servituto turinio. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, servituto pobūdis - nustatomas jis atlygintinai ar ne - yra viena iš esminių bylos aplinkybių, kuri turi būti ištirta bylos nagrinėjimo metu. Jeigu ši aplinkybė netirta, tai yra pagrindas bylos įrodymų tyrimą ir vertinimą kvalifikuoti kaip nevisapusišką. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nesprendė, nurodydamas galimybę kompensaciją už servituto nustatymą išspręsti kito teisminio proceso metu ir paliko neišspręstą konfliktą, sukurdamas pagrindą tolimesniam bylinėjimuisi, t. y. nusišalino nuo savo pareigos vykdyti teisingumą ir neįgyvendino civilinio proceso tikslų - negynė asmens pažeistų ir ginčijamų teisių, neatkūrė teisinės taikos tarp ginčo šalių.

21Atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus ieškovė A. G. nurodė, kad nesutinka su apeliacinių skundų argumentais bei reikalavimais ir prašo atsakovų skundus atmesti. Pažymėjo, kad atsakovai nepagrįstai teigia, kad ji neįrodė, jog reikalaujamas nustatyti servitutas yra objektyviai būtinas ir vienintelis būdas ieškovei įgyvendinti savo nuosavybės teises į turimą nekilnojamąjį turtą. Įstatymas ir teismų praktika nereikalauja įrodyti fakto, jog servituto nustatymas yra vienintelis būdas įgyvendinti viešpataujančio daikto savininko interesus. Servituto nustatymas įstatymo siejamas ne su absoliučiu negalėjimu savininkui naudotis jam priklausančiu daiktu, bet su sąlyga, jog, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Ieškovės teigimu, ji neprivalėjo įrodyti, jog be kelio servituto apskritai negalės naudotis savo nekilnojamuoju turtu, ji turėjo pareigą įrodyti tik tai, jog nenustačius kelio servituto, savo turto ji negalės naudoti pagal paskirtį normaliomis sąnaudomis. Apeliantai nepagrįstai teigia, jog ieškovė neįrodė, kad privažiavimo prie savo sklypo ir pastato negali įsirengti išgriaunant stovinčią plytų sieną tarp pastatų, esančių adresu ( - ) ir ( - ), kur anksčiau yra buvęs įrengtas įvažiavimas į pastato Nr. 55 kiemą. Apeliantai niekuo nepagrindžia savo apeliacinių skundų teiginių, jog toks privažiavimas ten kažkada buvo (LR CPK 178 str.), be to įvažiavimo įrengimas griaunant esančią tvorą, pažeistų žymiai daugiau ir didesnio asmenų skaičiaus interesus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas dėl šios galimybės sprendime tiesiogiai nepasisakė, nereiškia, kad dėl to priimtas sprendimas turi būti pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu. Ieškovė pažymi, kad atsakovai šios „galimybės“ savo procesiniuose dokumentuose nekėlė, išsakė tik paskutinio teismo posėdžio metu, todėl teismas neprivalėjo savo sprendime aptarti kiekvieno šalių teismo posėdžių metu išsakyto teiginio. Pasisakydamas dėl atsakovų argumentų dėl šalių interesų pusiausvyros pažeidimo, ieškovė pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovų teisės nėra suvaržomos tiek, kad būtų galima konstatuoti tarnaujančio daikto ir viešpataujančio daikto turėtojo ir naudotojo teisių ir interesų pusiausvyros pažeidimus. Priešingai, nustačius kelio servitutą, išlaikoma protinga abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyra, kuri nuo pat 2000 m., kuomet žemės sklypai buvo suformuoti, buvo numatyta, tik iki galo tinkamai neįteisinta. Dėl servituto atlygintinumo, ieškovė nurodė, kad nė vienas iš atsakovų nepateikė tokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad dėl prašomo nustatyti servituto atsakovai patirs konkrečius nuostolius, todėl nėra pagrindo priteisti jiems nuostolių atlyginimą taikant LR CK 4.10 ir 6.249 straipsnius. Ieškovė atkreipė dėmesį, kad toks teismo sprendimas, kai nustatomas servitutas, tačiau teisė spręsti kompensacijos klausimą paliekama šalims susitarimu arba kito teisminio proceso pagalba, atitinka teismų praktiką, kurioje nėra numatyta absoliuti pareiga teismui šiuos du klausimus būtinai išspręsti viename teismo sprendime.

22Atsiliepimu į atsakovo vartotojų kooperatyvo „Kelmės prekyba“ apeliacinį skundą, atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, kad palaiko visus apeliacinio skundo argumentus ir visiškai su jais sutinka.

23IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24Apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies.

25Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

26Byloje kilo ginčas dėl kelio servituto nustatymo žemės sklype ir šiame sklype esančiame inžineriniame statinyje, suteikiančio teisę transporto priemonėmis važiuoti į ieškovei nuosavybės teisėmis priklausantį žemės sklypą, bei privažiuoti prie šiame sklype esančio pastato.

27Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, jog servituto nustatymas ieškovei yra būtinas, nes ji turi turėti privažiavimą prie jai nuosavybės teise priklausančio sklypo ir pastato bei, kad ieškovės pasiūlytas servituto nustatymo variantas labiausiai atitinka šalių interesų ir pusiausvyros principus. Servituto atlygintinumo klausimo teismas nesprendė. Iš atsakovų vartotojų kooperatyvo „Kelmės prekyba“ ir Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinių skundų turinio matyti, kad apeliantai nesutinka su pirmos instancijos teismo priimtu sprendimu nustatyti kelio servitutą žemės sklype, esančiame adresu ( - ), ir šiame sklype esančiame inžineriniame statinyje – kiemo aikštelėje, iš esmės remdamiesi tais pačiais argumentais. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neteisingai taikė proceso normas, reglamentuojančias servituto nustatymą, įrodymų vertinimo taisykles, neišsamiai išanalizavo faktines aplinkybes, nepagrįstai sprendė, kad ieškovės prašomas nustatyti servitutas yra būtinas. Apeliantų teigimu teismas nepagrįstai nesprendė servituto atlygintinumo klausimo.

28Teisėjų kolegija įvertinus bylos duomenis bei pirmosios instancijos teismo išvadas, su apeliacinio skundo argumentais iš dalies sutinka ir sprendžia, jog yra LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

29Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 0,0275 ha ploto visuomeninės paskirties teritorijos žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), ir administracinį pastatas, unikalus Nr. ( - ), esantys ( - ) (1 t. 53-55 b.l.). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad kelio servitutas – teisė važiuoti, eiti per kitiems asmenims priklausančią sklypo dalį, ieškovės įsigytam turtui, kaip viešpataujančiam daiktui, nenustatyta (1 t. 54 b.l.). 2012-07-28 Kelmės rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintas 0,0275 ha žemės sklypo esančio ( - ), detalusis planas (1 t. 95 b.l.). Iš detaliojo plano brėžinio servitutų lentelės ir aiškinamojo rašto matyti, kad kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, žemės sklypui, adresu ( - ), kaip viešpataujančiam daiktui, nenustatyta (1 t. 86-102 b.l.), privažiavimas prie planuojamame sklype esančio pastato yra ir bus esamu įrengtu įvažiavimu iš ( - ) gatvės, kuris Kelmės miesto bendrajame plane planuojama kaip C1 kategorijos gatvė (1 t. 101 b.l.). Iš detaliųjų planų (1 t. 40, 102 b. l.), žemės sklypo, esančio ( - ), plano (1 t. 89 b. l.) matyti, kad ieškovei priklausantis žemės sklypas, esantis ( - ), ribojasi su Lietuvos Respublikai priklausančiu žemės sklypu, esančiu ( - ), nuomos teisėmis valdomu vartotojų kooperatyvo „Kelmės prekyba“. Ieškovė prašo nustatyti kelio servitutą, pažymėtą UAB „Baltijos matavimų organizacijos“ parengtoje žemės sklypo servituto nustatymo schemoje indeksu „S“, kurio bendras plotas 196 m2, Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), esančiame adresu ( - ), ir šiame sklype esančiame inžineriniame statinyje – kiemo aikštelėje, unikalus Nr. ( - ), nuosavybės teise priklausančiame vartotojų kooperatyvui „Kelmės prekyba“ (1 t. 74-76, 133 b.l.). Iš atsakovų procesinių dokumentų, paaiškinimų matyti, kad atsakovai kelio servituto nustatymo būtinumą neigia, teigdami, kad ieškovei nėra kliūčių naudotis jai priklausančiu sklypu pagal paskirtį, bei, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad privažiavimo prie sklypo ir pastato, ji negali įsirengti kitais būdais. Iš 2013 m. sausio 21 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kelmės skyriaus rašto Nr. 28SD-(14.28.104.)-139 matyti, kad minėta instituciją informavo ieškovę, kad nustatyti sandoriu pagal LR CK 4.125 straipsnį prašomą servitutą (tarnaujantį daiktą) žemės sklypui, esančiame ( - ), nėra teisinio pagrindo, todėl jo nustatymas sandoriu nebus inicijuojamas.

30Vadovaujantis LR CK 4.111 straipsnio 1 dalimi, servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Nustatant servitutą apribojimai taikomi atsakovo nuosavybės teisėms. Servitutas gali būti nustatomas įstatymais, sandoriais, teismo sprendimais. Pagal LR CK 4.126 straipsnio 1 dalį servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl servituto nustatymo, reikalinga įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, jos ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims, todėl nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis nustatyti servitutą, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012). Taigi ta aplinkybė, kad asmuo, prašantis nustatyti servitutą, patiria tam tikrų sunkumų ar nepatogumų įgyvendindamas savo nuosavybės teisę, taip pat nėra pakankamas pagrindas varžyti kito asmens nuosavybės teisę. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, jog asmuo gali kreiptis dėl suteikimo teisės naudotis svetimu daiktu tik tada, kai be tokios teisės nustatymo jis negali normaliai įgyvendinti jam priklausančių teisių. Teismų praktikoje akcentuojama, kad servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti viešpataujančiojo daikto savininko interesų tinkamą įgyvendinimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2012).

31Nagrinėjamoje byloje ieškovė kelio servituto nustatymą atsakovams priklausančiame žemės sklype ir jame esančiame inžineriniame statinyje – kiemo aikštelėje grindė aplinkybėmis, kad jai nėra galimybės prie jai priklausančio pastato privažiuoti su komerciniu transportu, atvežti prekes į jai priklausančią parduotuvę (1 t. 4 b.l.), nesant privažiavimo servituto ieškovė patiria didelius nuostolius (1 t. 26 b.l.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad privažiuoti prie ieškovei priklausančio žemės sklypo galima tik per valstybinės žemės sklypą, esantį ( - ), atsakovui vartotojų kooperatyvui „Kelmės prekyba“ priklausančią teritoriją – kiemo aikštelę, jokio kito privažiavimo transporto priemonėmis prie ieškovės sklypo ir pastato nėra. Apeliantai teigia priešingai ir nurodo, kad teismas nagrinėdamas bylą neįvertino faktinių aplinkybių, kad nėra būtinumo kelio servituto nustatymui, nevertino ir netyrė kitų galimybių įrengti įvažiavimą į ieškovės sklypą. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išvadas, kad nagrinėjamu atveju nėra kitų galimybių ieškovei naudotis jai priklausančiu sklypu ir pastatu pagal paskirtį, padarė išsamiai neištyręs ir neįvertinęs faktinių bylos aplinkybių, nesiaiškinęs ginčo esmės. Pažymėtina, kad LR CPK 185 straipsnis numato, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Vadovaujantis įstatymu, civiliniame procese išvadą apie faktų buvimą teismas gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Tačiau tai nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjant bylą neturi visapusiškai nustatyti ir įvertinti visų aplinkybių, kuriomis ieškovas įrodinėja reikalavimus ir atsakovas atsikerta į pareikštą ieškinį, bei nepakakus įrodymų pasiūlyti šalims juos papildomai pateikti. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas vartotojų kooperatyvas „Kelmės prekyba“ nurodė, jog jų turimais duomenimis ieškovės žemės sklypo geodezinių matavimų plane yra numatytas įvažiavimas iš ( - ) (1 t. 64 b.l.), abu atsakovai teigė, kad gali būti įrengtas įvažiavimas iš ( - ) (1 t. 117, 154, 174-175 b.l.), ieškovės sklypas ribojasi su automobilių aikštele, todėl yra visos sąlygos tinkamai naudotis nekilnojamuoju turtu pagal paskirtį (1 t. 154 b.l.). Bylos nagrinėjimo metu atsakovas vartotojų kooperatyvas „Kelmės prekyba nurodė, kad yra galimybė įvažiavimą padaryti iš ( - ) nugriovus plytinę sieną, kuri ribojasi su kito pastato – viešbučio žeme, bei pažymėjo, kad jo žiniomis, siena priklauso miesto savivaldybei, pastatyta laikinai, galimai yra padarytas įvažiavimas (2 t. 41 b.l.). Trečiasis asmuo Kelmės rajono savivaldybės administracija teikdama atsiliepimą į ieškovės ieškinį nurodė, kad nagrinėjamu atveju kelio servitutas nėra vienintelis būdas išspręsti ieškovės interesų įgyvendinimą, trečiojo asmens nuomone, neišnaudotos objektyvios ir įmanomos galimybės įgyvendinti nuosavybės teisę, nesuvaržant kitų šalių teisių ir interesų (1 t. 129 b.l.). Iš ieškovės paaiškinimų bylos nagrinėjimo metu matyti, kad ieškovė nurodė, jog žodžiu kreipėsi į savivaldybę dėl leidimo privažiuoti iš ( - ), tačiau suprato, kad leidimas nebus duotas (1 t. 117 b.l.), taip pat nurodė, kad privažiuoti prie pastato iš ( - ) negalima, nes ten yra šaligatvis, draudžiamasis ženklas draudžia įvažiuoti krovininiam automobiliui, ji jau turi nuobaudą už minėto draudimo pažeidimą, prekių tiekimas per paradinį pastato įėjimą neatitiktų higienos reikalavimų bei itin trukdytų parduotuvės darbą bei apsunkintų pirkėjų patekimą į parduotuvę, turi maisto ir veterinarijos išduotą pažymą, kad žalią produkciją vežti per šaligatvį negalima (1 t. 162, 187 b.l., 2 t. 37, 38 b.l.). Ieškovė nurodė, kad bandė domėtis galimybe nugriauti plytinę sienelę, tačiau tai patvirtinančių dokumentų neturi galimybės pateikti, (2 t. 41 b.l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad visų šių aplinkybių teismas netyrė ir nesiaiškino, neįpareigojo ieškovę pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius, kad dėl objektyvių priežasčių įvažiavimo įrengimas iš ( - ) nėra galimas. Teismas nesiaiškino ieškovės nurodytų aplinkybių dėl higienos reikalavimų, draudimo vežti maisto produktus per šaligatvį bei draudimo prie pastato privažiuoti kroviniu automobiliu iš ( - ) pagrįstumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškė reikalavimą nustatyti kelio servitutą, todėl būtent jai tenka pareiga pagrįsti prašomo nustatyti kelio servituto būtinumą, įrodyti, kad kito privažiavimo dėl tam tikrų priežasčių yra negalima įrengti. Pirmosios instancijos teismas darydamas išvadą, kad atsakovai nepateikė įrodymų dėl kitų galimybių ieškovei patekti į jai priklausantį sklypą, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovams. Kaip jau minėta, pareiga pagrįsti prašomo nustatyti kelio servituto būtinumą priklauso ieškovei.

32Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinus išdėstytas faktines aplinkybes, yra pagrindo išvadai, jog nagrinėjamu atveju ieškovė į jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą gali patekti keliais būdais - ieškovės siūlomu būdu, t.y. nustačius servitutą per atsakovams priklausantį turtą, arba įrengus įvažiavimą iš ( - ). Pirmosios instancijos teismas nesiaiškindamas ir nevertindamas kitų galimybių, konstatavo, kad jokio kito privažiavimo transporto priemonėmis prie ieškovės sklypo ir pastato nėra, o servitutą nustačius pėsčiųjų take – šaligatvyje, kur automobilių eismas nėra galimas, - centrinėje miesto gatvėje, būtų akivaizdžiai neproporcingai padaryta žala itin svarbiems įstatymo saugomiems interesams – pėsčiųjų saugumui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad įrodymų, patvirtinančių ieškovės nurodytas aplinkybes, kad įvažiavimo įrengimas iš ( - ) nėra galimas arba, kad dėl tokio įvažiavimo įrengimo ieškovė patirtų didelių išlaidų, byloje nėra pateikta. Taip pat iš teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad teismas netyrė ir nevertino atsakovų nurodytų aplinkybių, kad atsakovams priklausančiame sklype taip pat yra draudžiamas krovininių automobilių eismas, šiame sklype yra turgavietė, joje nuolat vaikšto pėstieji. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino nurodytos galimybės įvažiavimą įrengti nugriovus plytinę sienelę, taip pat ar ieškovė tikrai neturi galimybės jai priklausančiu turtu naudotis pagal paskirtį, t.y. kaip yra ribojamos ir ar ribojamos jos teisės įnešti produktus, prekes per paradinį parduotuvės įėjimą, nes nagrinėjamu atveju tai turi esminės reikšmės vertinant pareikšto ieškinio pagrįstumą. Vertindamas servituto nustatymo būtinumą, pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti, ar ieškovės noras be papildomų laiko, darbo ir finansinių išteklių sąnaudų naudotis atsakovams priklausančiu sklypu ir aikštele, pateisinamas atsakovų nuosavybės teisių apsaugos aspektu, ar tai pakankamas pagrindas atsakovų teisėms suvaržyti ir kaip tai suderinama su savininkų interesų pusiausvyros principo įgyvendinimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Konstitucijos ir įstatymo nuostatas dėl savininko teisių ribojimo, yra nurodęs, kad sprendžiant dėl savininko teisių suvaržymo ribų nustatymo, būtina laikytis Konstitucijos reikalavimo, garantuojančio savininko nuosavybės teisių apsaugą, atsižvelgiant į būtinumo ir proporcingumo reikalavimus. Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad visais atvejais servituto teisė yra mažesnė už savininko teises (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2009). Teisėjų kolegijos vertinimu, nenustačius bylai reikšmingų faktinių aplinkybių dėl galimybės ieškovei naudotis jai priklausančiu turtu kitu, nei jos siūlomu būdu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad servituto nustatymas šioje byloje yra objektyviai būtinas ir reikalingas, bei kad tokiu būdu nėra pažeidžiama ieškovės ir atsakovų interesų pusiausvyra. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismai nepagrįstai nesiaiškino aplinkybės ar ieškovė, siekianti, kad būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias galimybes dėl nuosavybės teisių tinkamo įgyvendinimo, kad nereikėtų apriboti kitų savininkų teisių, neteisingai aiškino ir taikė LR CK 4.111 straipsnyje nustatytą servituto sąvoką. Kaip jau minėta, teismų praktikoje akcentuojama, kad servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti viešpataujančiojo daikto savininko interesų tinkamą įgyvendinimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2012).Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos nesiaiškino ir netyrė faktinių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima objektyviai įvertinti prašomo nustatyti servituto būtinumą bei nustatyti, kad tai vienintelis būdas išspręsti viešpataujančiojo daikto savininko interesų tinkamą įgyvendinimą normaliomis sąnaudomis.

33Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (LR CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 226 straipsnis, kt.). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Negalėdamos pateikti įrodymų, kuriais remiasi, šalys privalo savo procesiniuose dokumentuose nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų gauti, ir suformuluoti prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias šie įrodymai patvirtina (LR CPK 112 straipsnio 3 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 dalis, 226 straipsnis). Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje teismas privalo išsiaiškinti šalių ginčo esmę ir apimtį, jų pateiktus įrodymus, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti, preliminariai įvertinti teisinį santykį, dėl kurio kilo ginčas, surasti taikytiną teisės normą ir jos pagrindu nustatyti įrodinėjimo dalyką, esant pagrįstam šalių prašymui, išreikalauti įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti ir prašo juos išreikalauti, patikrinti įrodymų ryšį su įrodinėjimo dalyku (įrodymų sąsajumą), įrodymų leistinumą, prireikus patikslinti šalių pareigą įrodinėti (LR CPK 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnio 1 punktas, 226 straipsnis, 227 straipsnio 4 dalis, 230 straipsnio 1 dalis). Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas dalyvauja įrodinėjimo procese, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (LR CPK 179 straipsnio 1 dalis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė teismui jos nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, nenurodė, kad dėl objektyvių aplinkybių tokių įrodymų pateikti negali, neprašė teismo jų išreikalauti, o pirmosios instancijos teismas, kaip minėta nepasiūlė ieškovei pateikti papildomus įrodymus.

34Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo motyvuose nurodydamas, kad kitų galimybių, išskyrus kelio servituto nustatymą per atsakovams priklausantį turtą, ieškovei patekti į jai priklausantį sklypą nėra, tokių išvadų tinkamai nemotyvavo, todėl yra pagrindo vertinti, kad pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias visapusišką ir objektyvų įrodymų vertinimą ir tyrimą. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo argumentus dėl servituto nustatymo būtinumo pripažįsta nepakankamais išvadai dėl servituto objektyvaus būtinumo pagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas sprendimas priimtas visapusiškai neištyrus ir neišsiaiškinus su nagrinėjamos bylos dalyku susijusių faktinių aplinkybių, neįsigiliant į bylos esmę, neišanalizavus nagrinėjamai bylai reikšmingų šalių paaiškinimų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą turėjo visapusiškai nustatyti ir įvertinti visas aplinkybes, kuriomis šalys įrodinėja reikalavimus, teikia atsikirtimus, bei nepakakus įrodymų pasiūlyti šalims juos papildomai pateikti.

35Teisėjų kolegija laiko pagrįstais apeliacinių skundų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė servituto atlygintinumo klausimo. Iš byloje esančių apeliantų procesinių dokumentų turinio matyti, kad atsakovai viso teisminio nagrinėjimo metu nesutiko su neatlygintino servituto nustatymu, teigė, kad už tai turi būti kompensuojama, nurodė konkrečias pinigų sumas. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, kad kompensaciniai nuostoliai dėl galimybės naudoti žemės sklypo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį sudarytų 69208,85 Lt (1 t. 155 -156 b.l.). Atsakovas vartotojų kooperatyvas „Kelmės prekyba“ nurodė, kad jei kiemo aikštelė būtų sumažinta 196 kv. m., atsakovas patirs 14160,00 Lt tos dalies kiemo aikštelės įrengimo išlaidų nuostolių, be to tuo pačiu plotu sumažėtų komercinei veiklai naudojamas plotas ir dėl šios priežasties atsakovas vidutiniškai kiekvienais metais prarastų apie 15000,00 Lt pajamų (1 t. 147, 201 b.l.). Apeliantai pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė servituto atlygintinumo klausimo, kadangi servituto atlygintinumo klausimas yra vienas esminių sprendžiant dėl servituto nustatymo (LR CK 4.129 straipsnis), procesinė pareiga teikti atlyginimo pasiūlymą tenka ieškovei, o aplinkybė, jog priešinga šalis nesutinka su ieškiniu, neatleidžia teismo nuo pareigos išspręsti turto atlygintinumo klausimą, nes nuostolių dydis saistomas servituto turinio. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį, nors ieškovė ir prašė nustatyti neatlygintiną servitutą, o atsakovai nurodė aplinkybes dėl galimų nuostolių, teismas neišsprendė atlygintinumo klausimo, padaręs išvadą, kad teismo galimybė išspręsti servituto nustatymo atlygintinumo klausimą suvaržyta tarnaujančiojo daikto – žemės sklypo ir aikštelės - savininkų pasirinktos teisinės pozicijos, nes jie neigė servituto galimybę, reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo nepareiškė.

36Pažymėtina, kad LR CK 4.129 straipsnyje įtvirtinta tarnaujančiojo daikto savininko teisė reikalauti atlyginti dėl servituto nustatymo atsiradusius nuostolius. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą. Tai gali turėti reikšmės sprendžiant dėl servituto būtinumo, nes atlyginimo dydis ir galimi kitam savininkui daromi nuostoliai dėl suvaržymų gali būti tokie, kad verstų ieškoti kitų naudojimosi svetimu daiktu būdų (pavyzdžiui, sutarčių sudarymas) ar net visiškai kitų susidariusios situacijos sprendimų (pavyzdžiui, turto išpirkimas, mainymas ar nuostolių padengimas kitu turtu, turto paėmimas valstybės ar visuomenės poreikiams teisingai atlyginant), kad iš anksto būtų pasirūpinta galimų savininko nuostolių atlyginimu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2009). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje servituto nustatymo bylose taip pat nurodoma, kad civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai. Teismo sprendimu nustačius servitutą ir neišsprendus jo atlygintinumo klausimo tarnaujančiojo daikto savininkas nepraranda teisės reikalauti kompensacijos, ši jo teisė gali būti įgyvendinta šalių tarpusavio susitarimu ar apginta teismo sprendimu atskiroje byloje, tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismo sprendimu nustatant servitutą tikslinga išspręsti jo atlygintinumo tarnaujančiojo daikto savininkui klausimą, taip užtikrinant bendrųjų civilinio proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009). Kai viena šalių siekia servituto nustatymo kuo mažesnėmis jai sąnaudomis iš kelių galimų variantų, teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius LR CK 4.129 straipsnio pagrindu. Civiliniams teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas. Tai reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, o šio daikto savininkas patiria atitinkamų teisių ribojimų, kurie turi būti kompensuojami. Taigi procesinė viešpataujančiojo daikto savininko pareiga kelti kompensacijos dydžio klausimą logiškai išplaukia iš reikalavimo siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros. Šio reikalavimo turi laikytis ne tik bylą nagrinėjantis teismas, bet ir sąžininga proceso šalis, prašanti nustatyti servitutą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012). Ir kitose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą pasisakyta, kad esant keliems galimiems servituto nustatymo variantams sprendžiant atlygintinumo klausimą ir, atitinkamai, parenkant servituto, kuris mažiausiai ribotų tarnaujančiojo daikto savininko teises, vietą, turi būti vadovaujamasi protingos žemėnaudos principais, atsižvelgiama į turtinius ir neturtinius tarnaujančiojo daikto savininko netekimus: galimybės naudotis daikto dalimi netekimu, nepatogumų atsiradimą dėl bendro naudojimosi daiktu ar jo dalimi, ilgalaikį tokių nepatogumų pobūdį ir kita, įvertinta pinigais. Servituto pobūdis – nustatomas jis atlygintinai ar ne – yra viena esminių bylos aplinkybių, ištirtinų bylos nagrinėjimo metu; priešingu atveju tai reikštų nevisapusišką bylos aplinkybių ištyrimą ir įvertinimą LR CPK 185 straipsnyje nustatytų taisyklių laikymosi aspektu.

37Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovei reikalaujant nustatyti neatlygintiną servitutą, o atsakovams nurodant konkrečius nuostolius, teismas turėjo motyvuotai pasisakyti servituto atlygintinumo klausimu, tirti ir vertinti su tuo susijusias aplinkybes, kadangi tokių aplinkybių nustatymas galėjo turėti esminės reikšmės dėl ieškovės keliamų reikalavimų ekonomiškumo ir racionalumo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, remdamasi kasacinio teismo formuojama praktika, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju teisingo atlyginimo klausimas privalėjo būti svarstomas, net ir nesant pateikto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius LR CK 4.129 straipsnio pagrindu bei daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl bylos faktinių ir teisinių aspektų, susijusių su servituto atlygintinumu. Nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis, ar šiuo konkrečiu atveju nustatant servitutą, nėra pagrindo nustatyti viešpataujančiojo daikto savininko prievolės mokėti kompensaciją, atlyginti kitus nuostolius tarnaujančiojo daikto savininkui. Sutiktina, kad ieškovė kėlė reikalavimą kelio servitutą nustatyti neatlygintinai, tačiau pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo nesprendė, formaliai nurodydamas, kad atsakovai tokio reikalavimo nereiškė, tuo pažeisdamas pareigą racionaliai ir ekonomiškai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, kuo greičiau atkurti teisinę taiką.

38Bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys suteikia pagrindo išvadai, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nesiaiškino servituto nustatymo būtinybės, nevertino kitų galimų ieškovės teisių įgyvendinimo būdų, nesprendė servituto atlygintinumo klausimo, t.y. neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimtį ir pobūdį, negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti, todėl yra naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti Kelmės rajono apylinkės teismui (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o jų apeliacinės instancijos teismas negali atskleisti dėl ribotai pateiktų įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (LR CPK 8 straipsnis). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga. Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti aukščiau nurodytus procesinius pažeidimus, tinkamai nustatyti su bylos nagrinėjamu dalyku susijusias faktines aplinkybes, įpareigoti šalis pateikti bylai reikšmingus įrodymus dėl servituto nustatymo būtinybės, spręsti servituto atlygintinumo klausimą.

39Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą naikinti visa apimtimi, nes tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus ir ištyrus visas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas.

40Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimą spręs pirmos instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.

41Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsniu, 331 straipsniu,

Nutarė

42Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

43Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

44Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims, tretiesiems asmenims.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir vartotojų... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė A. G. kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydama nustatyti... 5. Atsakovė Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su... 6. Atsakovas vartotojų kooperatyvas „Kelmės prekyba“ su ieškiniu nesutiko.... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Kelmės rajono apylinkės teismas 2013-11-14 sprendimu ieškovų ieškinį... 9. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai... 10. Apeliaciniu skundu atsakovas vartotojų kooperatyvas „Kelmės prekyba“... 11. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 12. 1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus... 13. 2. Teismas nepagrįstai nustatė servitutą į inžinerinį statinį - kiemo... 14. 3. Teismas pažeidė LR CK 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatą, teisinių... 15. 4. Skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai nesprendė servituto... 16. Apeliaciniu skundu atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio... 17. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 18. 1. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į ginčo esmę,... 19. 2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas gina tik ieškovės interesus,... 20. 3. Apeliantė nesutinka su Kelmės rajono apylinkės teismo sprendimu... 21. Atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus ieškovė A. G. nurodė, kad... 22. Atsiliepimu į atsakovo vartotojų kooperatyvo „Kelmės prekyba“... 23. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 24. Apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies.... 25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 26. Byloje kilo ginčas dėl kelio servituto nustatymo žemės sklype ir šiame... 27. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, jog servituto... 28. Teisėjų kolegija įvertinus bylos duomenis bei pirmosios instancijos teismo... 29. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise... 30. Vadovaujantis LR CK 4.111 straipsnio 1 dalimi, servitutas – tai teisė į... 31. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kelio servituto nustatymą atsakovams... 32. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinus išdėstytas faktines aplinkybes,... 33. Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjimo... 34. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu,... 35. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais apeliacinių skundų argumentus, kad... 36. Pažymėtina, kad LR CK 4.129 straipsnyje įtvirtinta tarnaujančiojo daikto... 37. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovei reikalaujant... 38. Bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys suteikia... 39. Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo... 40. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju... 41. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 42. Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti... 43. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.... 44. Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims, tretiesiems asmenims....