Byla A-662-265-13
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Z. Š., V. Š. ir J. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. Š., V. Š. ir J. Š. skundą atsakovui Panevėžio apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjai Z. Š., J. Š. ir V. Š. (toliau – ir pareiškėjai) pareiškimu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – ir Panevėžio APGV, atsakovas) G. Š., mirusiam 2006 m. rugsėjo 27 d., 11 858,38 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalis: Z. Š. – 2 964,59 Lt, V. Š. ir J. Š. – po 4 446,89 Lt.

5Paaiškino, kad Rokiškio rajono 3-ojo notaro biuro notarė V. V. 2011 m. lapkričio 16 d. pareiškėjams išdavė paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, pagal kurį jie paveldėjo reikalavimo teisę į G. Š. per laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 8 d. neišmokėtą 11 858,38 Lt dydžio darbo užmokestį. Pareiškėjai 2011 m. lapkričio 23 d. raštu kreipėsi į atsakovą dėl šio darbo užmokesčio sumokėjimo, tačiau Panevėžio APGV atsisakė tenkinti jų prašymą. Atsakovas savo poziciją grindė tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinus, jog teisės aktai, kuriais valstybės tarnautojams patvirtintas mažesnis minimalus valandinis atlygis ir mažesnė minimali mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), darbdaviui nebuvo teisinio pagrindo G. Š. mokėti didesnio darbo užmokesčio. Pareiškėjai nurodė, kad toks atsakovo sprendimas nėra pagrįstas, teigė, kad jiems priklauso gauti visą G. Š. neišmokėtą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 8 d.

6Atsakovas Panevėžio APGV atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7Atsakovas nurodė, kad tuometinė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Rokiškio priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba (toliau – Rokiškio PGT), 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 8 d. laikotarpiu apskaičiuodama ir mokėdama G. Š. darbo užmokestį, veikė teisėtai, nes vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais – 2002 m. balandžio 23 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos pakeitimo įstatymo 23 ir 24 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937, 2004 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 316, 2005 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 361 ir 2006 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 298, nustačiusiais skirtingus minimaliosios mėnesinės algos, minimaliojo valandinio atlygio dydžius, taikomus darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos; žemės ūkio veiklos subjektams, ūkininkų samdomiems darbuotojams, ūkininkams, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams. Atsakovas nurodė, kad Rokiškio PGT 2006 m. gruodžio 29 d. parengtoje pažymoje Nr. 846 apie neišmokėtą G. Š. darbo užmokestį 2003 m. rugsėjo 1 d. – 2006 m. rugpjūčio 8 d. laikotarpiu buvo pateikti tik preliminarūs paskaičiavimai, rodantys, kokia darbo užmokesčio nepriemoka galėtų susidaryti tuo atveju, jeigu darbo užmokestis būtų skaičiuojamas taikant Vyriausybės atitinkamais nutarimais patvirtintus padidintus minimalios mėnesinės algos dydžius. Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad 2003 m. liepos 18 d nutarimas Nr. 937, 2004 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 316, 2005 m. balandžio 4 d. nutarimas Nr. 361 ir 2006 m. kovo 27 d. nutarimas Nr. 298, kuriais remiantis G. Š. laikotarpiu nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 8 d. buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis, neprieštarauja Konstitucijai. Dėl šios priežasties tuometinė Rokiškio PGT, apskaičiuodama nurodytu laikotarpiu G. Š. darbo užmokestį, neturėjo teisinio pagrindo savarankiškai taikyti ne 430 Lt minimaliąją mėnesinę algą, Vyriausybės nutarimais taikytą valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams, o didesnę , t. y. 450 Lt, 500 Lt, 550 Lt ir 600 Lt.

8II.

9Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. sprendimu nusprendė pareiškėjų skundą atmesti.

10Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 5 straipsnį, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 206 straipsnio 2 dalį. Pažymėjo, jog pagal Darbo kodekso 206 straipsnio 2 dalies nuostatas, mirusiojo šeimos narių (pareiškėjų Z. Š., V. Š. ir J. Š.) reikalavimo teisės realizavimas priklauso nuo to, ar mirties dieną G. Š. priklausė darbo užmokestis, ir jei priklausė, tai kokio dydžio. Byloje nustatyta, kad G. Š. laikotarpiu nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 8 d. dirbo Rokiškio PGT ir buvo valstybės pareigūnas. Nurodytu laikotarpiu galiojo Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnis, nustatęs, jog pareiginė alga, nurodyta Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms, o jos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis Valstybės tarnybos įstatymo priedėlis, pareiginės algos koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio, o pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš minimalios mėnesinės algos (Valstybės tarnybos įstatymo 24 str. 2 d.). Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937, 2004 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 316, 2005 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 361 ir 2006 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, remdamasi Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalimi bei Trišalės tarybos teikimais, nustatė skirtingą minimalią mėnesinę algą šiuose nutarimuose išvardintoms darbuotojų kategorijoms: nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimali mėnesinė alga – 450 Lt, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams bei valstybės tarnautojams – 430 Lt; nuo 2004 m. gegužės 1 d. atitinkamai 500 Lt ir 430 Lt; nuo 2005 m. liepos 1 d. atitinkamai 550 Lt ir 430 Lt, nuo 2006 m. liepos 1 d. – 600 Lt ir 430 Lt. Remdamasis nurodytu teisiniu darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo reglamentavimu ir atsižvelgęs į Rokiškio PGT parengtos 2006 m. gruodžio 29 d. pažymos Nr. 846 duomenis, teismas darė išvadą, kad šiame dokumente yra nurodytas darbo užmokesčio skirtumas, susidaręs šioje valstybės institucijoje dirbusiam G. Š. dėl Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937, 2004 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 316, 2005 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 361 ir 2006 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 298 nustatytos 430 Lt minimaliosios mėnesinės algos taikymo apskaičiuojant pareiginę algą 2003 m. rugsėjo 1 d. – 2006 m. rugpjūčio 8 d. laikotarpiu.

11Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarime pripažino, jog Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė < ... > gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937, 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316, 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 (2005 m. balandžio 4 d. ir 2006 m. kovo 27 d. redakcija) 1, 2 punktai bei 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas tomis apimtimis, kuriomis valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimu ir pažymėjo, jog spręsdamas nagrinėjamoje byloje klausimą, ar G. Š. mirties dieną priklausė 11 858,38 Lt dydžio nepriemoka, teismas privalo atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutarimą, taikytiną byloje nagrinėjamam ginčui dėl mirusio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio. Teismas, remdamasis tuo, kas nurodyta, konstatavo, jog Konstituciniam Teismui pripažinus, kad teisės aktai, kuriuos taikant 2003 m. rugsėjo 1 d. – 2006 m. rugpjūčio 8 d. laikotarpiu G. Š. buvo apskaičiuotas ir mokamas darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštaravo, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad G. Š. buvo išmokėtas 11 585,38 Lt mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937, 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316, 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361, 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 bei Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio taikymo, apskaičiuojant darbo užmokestį politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams, administracinėse bylose, kuriose buvo nagrinėjami valstybės pareigūnų ir tarnautojų ginčai dėl darbo užmokesčio, negauto nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. dėl Vyriausybės nutarimais nustatytos 430 Lt dydžio minimaliosios mėnesinės algos taikymo. Esant nurodytoms aplinkybėms ir jas patvirtinantiems įrodymams, pareiškėjų reikalavimas priteisti iš Panevėžio APGV G. Š., mirusiam 2006 m. rugsėjo 27 d., 11858,38 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalis atmestas kaip nepagrįstas. Atmetus pareiškėjų reikalavimus, atmestas ir jų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnis).

12III.

13Pareiškėjai Z. Š., V. Š. ir J. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 53-54) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Taip pat prašo iš atsakovo priteisti atstovavimo išlaidas.

14Apeliaciniame skunde pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas jų pareiškimą privalėjo remtis įstatymais ir Konstitucinio Teismo nutarimais, galiojusiais G. Š. mirties dieną, t. y. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.3 straipsnio 1 dalį, palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas sprendime keldamas klausimą, ar G. Š. priklausė darbo užmokestis ir jei priklausė, tai kokio dydžio, visiškai nekreipė dėmesio į Lietuvos Respublikos notariato įstatymo (toliau – ir Notariato įstatymas) 26 straipsnio nuostatą, kurioje nurodyta „Pripažįstama, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais“. Pažymi, jog 2011 m. lapkričio 16 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas, išduotas Rokiškio rajono 3-io notaro biuro notarės V. V., yra galiojantis, neužginčytas, todėl privalomas vykdyti. Tokiu būdu notaras patvirtino faktą, kad Z. Š. paveldėjo 2 964,59 Lt G. Š. neišmokėto darbo užmokesčio, V. Š. paveldėjo 4 446,89 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, J. Š. paveldėjo 4 446,89 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.

15Atsakovas Panevėžio APGV atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 61-63) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16Atsakovas pažymi, kad darbo užmokestis G. Š. nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 8 d. buvo skaičiuojamas pagal tuo metu galiojusius darbo užmokesčio apskaičiavimą ir mokėjimą reglamentavusius teisės aktus, ir mirties momentas darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkai nėra svarbus. Pagal minėtu laikotarpiu buvusį reglamentavimą, G. Š. apskaičiuotas darbo užmokestis buvo išmokėtas ir pasibaigus tarnybos santykiams su juo buvo visiškai atsiskaityta. Tai savo sprendime nurodė Panevėžio apygardos administracinis teismas. Atsakovo nuomone, mirties laikas šiuo atveju yra svarbus tik kaip palikimo atsiradimo momentas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 8 d. G. Š. nebuvo mokamas mažesnis darbo užmokestis nei buvo nustatyta teisės aktuose ir pareiškėjų nurodoma 11 858,38 Lt nepriemokos suma nesusidarė, galima teigti, kad G. Š. neįgijo teisės į minėtą sumą, todėl įpėdiniai jos negalėjo paveldėti. Teigia, kad Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas, kuriuo remdamasis pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjų skundą, nepriklausomai nuo to, kad buvo priimtas jau po G. Š. mirties, įtakos minėtam teisiniam reglamentavimui neturėjo bei jo nepakeitė. Taip pat atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde nurodomuose Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose Konstitucinis Teismas dėl ginčijamų santykių nepasisakė. Pažymi, kad Rokiškio rajono 3-ojo notaro biuro notarė V. V. 2011 m. lapkričio 16 d. išdavė papildomą į neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, tačiau nepatvirtino ir pagal kompetenciją negalėjo patvirtinti, kad pažymoje nurodyta suma yra teisinga ir privalomai turi būti išmokėta pareiškėjams. Atkreipia dėmesį, kad minėta pažyma bei joje pateikti duomenys nėra faktai Notariato įstatymo 26 straipsnio prasme.

17Teisėjų kolegija

konstatuoja:

18IV.

19Apeliacinis skundas atmestinas.

20Pareiškėjai kreipėsi į teismą ir prašė iš Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pagal papildomą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą priteisti jiems G. Š. neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką sumoje 11 858,38 Lt: Z. Š. 2964,59 Lt, V. Š. bei J. Š. po 4446,89 Lt. Nurodo, kad, jų nuomone, laikotarpiu nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 8 d. buvo nepagrįstai nedidinama minimali mėnesinė alga, kurios pagrindu valstybės tarnautojams apskaičiuojamas darbo užmokestis, todėl atsakovas privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį buvo privalu mokėti.

21Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje; teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi administracinis teismas negali spręsti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio padidinimo klausimo, negali spręsti administracinio ginčo vadovaudamasis politiniais ar ekonominiais (t. y. neteisiniais) argumentais ir, nesant tam teisinio pagrindo, įpareigoti išmokėti valstybės tarnautojui didesnį darbo užmokestį.

22Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija), 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas (2006 m. kovo 27 d. redakcija) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis (toliau – ir MVA) ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA) negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštaravo (neprieštarauja) Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad minėtu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą didžiausią MMA, kurią kitiems dirbantiems asmenims atitinkamu laikotarpiu buvo (arba bus) nustačiusi Vyriausybė.

23Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta galimybė nustatyti nevienodus MVA ir MMA dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms, savaime nereiškia, kad kuri nors asmenų grupė yra diskriminuojama arba kad kuriai nors asmenų grupei yra suteikiama privilegijų, arba kad yra suvaržoma arba paneigiama asmens teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalima ir tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis. Galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems dirbantiems asmenims. Diferencijuotas darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja diskriminacinių arba su privilegijų suteikimu susijusių nuostatų.

24Kaip matyti iš paminėto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos, kuriomis valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, nebuvo pripažintos neteisėtomis – prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl jos negalėjo (negali) būti netaikomos. Atsižvelgiant būtent į šias nuostatas G. Š. kaip statutiniam valstybės tarnautojui buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 8 d., kai įsigaliojo 2006 m. liepos 19 d. Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-789, kuriuo inter alia buvo pakeisti Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis ir šio įstatymo priedėlis bei pereita prie valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo taikant Lietuvos Respublikos Seimo tvirtinamą pareiginės algos bazinį dydį). Kadangi paminėtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos nėra pripažintos neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams), nėra teisinio pagrindo ir teisinių argumentų teigti, kad pareiškėjui paminėtu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Taigi reikalavimas dėl darbo užmokesčio skirtumo (nepriemokos) priteisimo negali būti tenkinamas.

25Apeliacinio skundo argumentai, kad Rokiškio rajono 3-io notaro biuro notarės V. V. išduotas 2011 m. lapkričio 16 d. papildomas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas yra privalomas vykdyti, atmestinas kaip nepagrįstas, nes tai nėra faktai Lietuvos Respublikos notariato įstatymo (1992 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. I-2882 redakcija) 26 straipsnio prasme ir jis patvirtina tik reikalavimo teisę į pažymoje nurodytą sumą, o ne tai kad ši suma yra teisinga ir privalomai turi būti išmokėta pareiškėjams.

26Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašo priteisti jų naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjų apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jų naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

27Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai interpretavo ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei vertino faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas netenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

28Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

29Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų Z. Š., V. Š. ir J. Š. apeliacinį skundą atmesti.

30Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjai Z. Š., J. Š. ir 5. Paaiškino, kad Rokiškio rajono 3-ojo notaro biuro notarė 6. Atsakovas Panevėžio APGV atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjų skundą... 7. Atsakovas nurodė, kad tuometinė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo... 8. II.... 9. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. sprendimu... 10. Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir... 11. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarime... 12. III.... 13. Pareiškėjai Z. Š., V. Š. ir 14. Apeliaciniame skunde pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas... 15. Atsakovas Panevėžio APGV atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 61-63)... 16. Atsakovas pažymi, kad darbo užmokestis G. Š. nuo 2003... 17. Teisėjų kolegija... 18. IV.... 19. Apeliacinis skundas atmestinas.... 20. Pareiškėjai kreipėsi į teismą ir prašė iš Panevėžio apskrities... 21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1-2... 22. Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos... 23. Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Darbo kodekso... 24. Kaip matyti iš paminėto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų... 25. Apeliacinio skundo argumentai, kad Rokiškio rajono 3-io notaro biuro notarės... 26. Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašo priteisti jų naudai išlaidas,... 27. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai... 28. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 29. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą... 30. Nutartis neskundžiama....