Byla Ik-457-426/2011
Dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinės mokėjimo agentūros Kontrolės departamento Panevėžio skyrius)

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus, sekretoriaujant Loretai Česnavičienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Mariui Barisevičiui, atsakovų atstovams A. I., A. K. ir G. K., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Vikebas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Vikebas“ skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinės mokėjimo agentūros Kontrolės departamento Panevėžio skyrius).

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas UAB „Vikebas“ (toliau – ir Bendrovė) skundu (b. l. 1-6, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau - ir Agentūra) 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. BR6-(10.39)-2433 dėl paramos sutarties nutraukimo, 2010 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. BR6-(10.39)-3128 dėl paramos sutarties nutraukimo bei Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2010 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 3JA-112-113.

5Paaiškino, kad 2010 m. balandžio 22 d. sprendime, pažeidžiant finansų ministro 2004 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1K-033 patvirtintų Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo finansavimo dokumento priemonių ir projektų finansuojamų įgyvendinant šias priemones administravimo ir finansavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 213 punktą, Agentūra tik deklaratyviai nurodė, kad atliko tyrimą, tačiau nemotyvavo, kokiais duomenimis remiantis nustatė pažeidimus ir kokius konkrečiai teisės aktus Bendrovė pažeidė. Pareiškėjo manymu, 2010 m. balandžio 22 d. sprendime Agentūra tik formaliai vertino Generalinės prokuratūros 2006 m. spalio 29 d. kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes dėl kaltinimų Bendrovės direktoriui N. V. ir juos deklaratyviai pripažino nustatytais. Teigė, kad susipažinus su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžio motyvais ir išvadomis akivaizdu, jog Agentūros 2010 m. balandžio 22 d. sprendime nustatytos aplinkybės iš esmės prieštarauja minėto nuosprendžio išvadoms. Nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį ir pažymėjo, kad Agentūros 2010 m. balandžio 22 d. sprendime nustatytos aplinkybės - pažeidimai pagal 2006 m. spalio 27 d. kaltinamąjį aktą Bendrovės direktoriui N. V., pažeidžia nekaltumo prezumpciją, nes Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 22 d. išteisinamuoju nuosprendžiu visus kaltinamajame akte nurodytus kaltinimus pripažino nepagrįstais. Atkreipė dėmesį, kad Agentūra 2010 m. balandžio 22 d. sprendime dėl paramos sutarties nutraukimo Bendrovės padarytus Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų pažeidimus grindė nustatytomis aplinkybėmis - pažeidimais, kurie perrašyti iš Generalinės prokuratūros 2006 m. spalio 27 d. kaltinamojo akto bei kuriuos tariamai atliko Bendrovės direktorius N. V.. Pabrėžė, kad pagal visus šiuos kaltinimus Bendrovės direktorius N. V. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu buvo išteisintas, todėl Agentūros 2010 m. balandžio 22 d. sprendime nustatytos aplinkybės prieštarauja šiam nuosprendžiui. Darė išvadą, kad Agentūra ir Ministerija skundžiamuosiuose sprendimuose, pažeidžiant Konstitucijos 31 straipsnį, vadovavosi kaltumo prezumpcijos principu, t. y. Generalinės prokuratūros 2006 m. spalio 27 d. kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes (kad Bendrovės direktorius N. V. turėjo tikslą melagingai pateikti ir patvirtinti Agentūrai duomenis, klastojo dokumentus, nurodė žinomai melagingus duomenis apie projekto finansavimo šaltinius) laikė nustatytomis, nors joks įsiteisėjęs teismo nuosprendis šių veikų padarymo nekonstatavo. Nurodė Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių ištyrimas ir vertinimas yra išimtinė teismo kompetencija, jokia valstybės institucija negali perimti teisingumo vykdymo funkcijų ir konstatuoti kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių buvimo ar nebuvimo, spręsti, ar kaltinime nurodytos veikos buvo padarytos ar ne. Nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. išteisinamasis nuosprendis, nors ir nėra įsiteisėjęs, leidžia teigti, kad Bendrovės direktorius N. V. Agentūros 2010 m. balandžio 22 d. sprendime minimų pažeidimų nepadarė. Pažymėjo, kad Agentūros 2010 m. balandžio 22 d. ir 2010 m. gegužės 27 d. sprendimuose bei Ministerijos 2010 m. birželio 2 d. sprendime nurodyti teiginiai, jog neįsiteisėjęs 2010 m. balandžio 22 d. teismo nuosprendis nepatvirtina, kad pažeidimai nebuvo padaryti, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, vertintini kaip priimti Agentūrai ir Ministerijai viršijant savo įgaliojimus. Pareiškėjo teigimu, Agentūros 2010 m. gegužės 27 d. sprendimo turinys liudija, jog Agentūra 2010 m. gegužės 6 d. pareiškėjo paaiškinimus vertino tik vienu nurodytu argumentu, kad 2010 m. balandžio 22 d. sprendime nustatyti pažeidimai prieštarauja tos pačios dienos Panevėžio miesto apylinkės teismo išteisinamajam nuosprendžiui, nors ir į šį argumentą pareiškėjui motyvuoto ir teisėto atsakymo nepateikė. Atkreipė dėmesį, kad kitų pareiškėjo paaiškinimo argumentų dėl pažeistų teisės aktų sprendime nenurodymo, dėl faktinių aplinkybių ir duomenų, kuriais remiantis buvo nustatyti pažeidimai, nepateikimo, nenagrinėjo ir dėl jų motyvuotai nepasisakė. Akcentavo, kad 2010 m. birželio 2 d. sprendime Ministerija nenagrinėjo ir motyvuotai nepasisakė dėl 2010 m. gegužės 6 d. pareiškėjo skundo argumentų, kad 2010 m. balandžio 22 d. sprendime Agentūra tik deklaratyviai nurodė, jog atliko tyrimą, nemotyvavo, kokiais duomenimis remiantis Agentūra nustatė pažeidimus ir kokius konkrečiai teisės aktus Bendrovė pažeidė. Teigė, kad nei viename skundžiamajame Agentūros ir Ministerijos sprendime, pažeidžiant Taisyklių 213 punktą, nėra pasisakyta ir argumentuotai nurodyta, kokį tyrimą Agentūra atliko ir kokiais duomenimis remiantis nustatė Bendrovės padarytus pažeidimus. Atkreipė dėmesį, kad skundžiamuosiuose sprendimuose tik deklaratyviai pateiktos Taisyklių 211.2, 211.3 punktų, Gairių pareiškėjams, teikiantiems projektus paramai gauti pagal Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumento (BPD) Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“, patvirtintų žemės ūkio ministro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 3D-439, (toliau – ir Gairės) 19.4 punkto, Paramos sutarties 7.1.4 punkto nuostatų turinys ir sprendimuose nenurodyta, ar Bendrovė šias nuostatas pažeidė ir jeigu taip, tai kokiu būdu, kokių faktinių aplinkybių ir duomenų pagrindu Agentūra tai nustatė. Darė išvadą, kad skundžiami sprendimai yra netikslūs, neaiškūs, neleidžiantys pareiškėjui suvokti, kokios priežastys lėmė tokių sprendimų priėmimą, motyvuotai nepasisakyta kokią teisei priešingą veiką įvykdė Bendrovė, kokiais faktiniais duomenimis tai nustatyta ir kokiu teisiniu pagrindu skiriamos poveikio priemonės. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A3-750/2004, A444-203/2005, A556-549/2007, A63-994/2008, A556-1395/2008. Pabrėžė, kad atsakovai, priimdami skundžiamus sprendimus, nevykdė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimų.

6Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 119-121, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7Paaiškino, kad pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys Lietuvos 2004-2006 m. bendrojo programavimo dokumento Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonės „Investicijos į žemės ūkio valdas“ įgyvendinimą ir administravimą, yra Taisyklės bei Gairės. Nurodė, kad Agentūra, vadovaudamasi šiais teisės aktais, žemės ūkio ministro įsakymais, Agentūros direktoriaus įsakymais, procedūriniais dokumentais ir kitais teisės aktais, vykdo jai nustatytas funkcijas. Agentūra su atrinktų projektų pareiškėjais pasirašo paramos sutartis, kuriose pagal projekto vykdytojo sąlygas nustato skiriamos paramos sumą, kompensuojamas investicijas, išmokėjimo terminus ir paramos gavimo sąlygas, taip pat nustato, kokios sankcijos taikomos paramos sutartyje nustatytų prievolių nevykdymo atveju. Pažymėjo, kad paramos sutarties sudarymas yra administruojamų lėšų skyrimo būdas. Agentūra turi teisę kontroliuoti sutarties vykdymą (Agentūros nuostatai, patvirtinti žemės ūkio ministro 2003 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 3D-17), o nustačiusi pažeidimus - sustabdyti ir/ar anuliuoti pareiškėjo teisę gauti suteiktą paramą. Pabrėžė, kad Agentūra yra įgaliota valstybės atstovė, administruojanti valstybės paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai ir Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai lėšas bei atliekanti jų mokėjimo ir kontrolės funkcijas. Paaiškino, kad 2004 m. gruodžio 9 d. pareiškėjas Agentūrai pateikė paraišką Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinei paramai gauti (toliau - ir Paraiška). 2005 m. spalio 12 d. Agentūra su pareiškėju sudarė Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonės „Investicijos į žemės ūkio valdas" paramos sutartį Nr. ( - ) (toliau – ir Paramos sutartis), įgyvendinant projektą „Pieno ūkio modernizavimas ir plėtra" Nr. ( - ) (toliau – ir Projektas). Nurodė, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Neteisėto paramos panaudojimo tyrimo skyrius 2005 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į Agentūrą ir surašė Reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolą dėl duomenų, susijusių su pareiškėjo įgyvendinamu projektu, pateikimo, o 2006 m. kovo 20 d. raštu FNTT informavo, kad nuo 2005 m. spalio 3 d. atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl pasikėsinimo sukčiavimo būdu įgyti didelės vertės svetimą turtą pagal požymius nusikaltimų, nurodytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje. Nurodė, kad šio tyrimo metu Bendrovės direktoriui N. V. įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Agentūra, reaguodama į 2009 m. sausio 8 d. Panevėžio apygardos prokuratūros pateiktą 2006 m. spalio 27 d. kaltinamąjį aktą (toliau – ir Kaltinamasis aktas), atliko įtariamo pažeidimo tyrimą bei nustatė, kad pareiškėjas, teikdamas Paraišką, nesilaikė Gairėse ir Taisyklėse nustatytų reikalavimų. Nurodė Taisyklių 211.2, 211.3 punktus, Gairių 19.4 punktą, pažymėjo, kad Agentūra apie nustatytus pažeidimus informavo Ministeriją ir prašė pritarti Paramos sutarties nutraukimui. Gavusi Ministerijos pritarimą, Agentūra priėmė sprendimą nutraukti Paramos sutartį ir apie tai 2010 m. balandžio 22 d. raštu informavo pareiškėją. Šiame rašte Agentūra nurodė teisės aktų (Taisyklių ir Gairių) bei Paramos sutarties nuostatas, kurių pagrindu priėmė sprendimą nutraukti Paramos sutartį, t. y. nurodė jų pavadinimus, pacitavo minimus straipsnius bei nurodė konkrečius jų numerius. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kokios minėtame rašte išdėstytos aplinkybės prieštarauja Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžiui. Pažymėjo, kad šis nuosprendis yra neįsiteisėjęs, kadangi 2010 m. gegužės 7 d. Panevėžio apygardos prokuratūra Panevėžio apygardos teismui pateikė apeliacinį skundą. Darė išvadą, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog rašte nustatytos aplinkybės prieštarauja Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžio motyvams ir išvadoms, yra nepagrįsti ir nemotyvuoti. Pabrėžė, kad Agentūra, kaip nustatyta Taisyklėse, prižiūri projektų administravimą visuose projekto įgyvendinimo etapuose, t. y. tiek teikiant paraiškas, tiek po paramos sutarčių pasirašymo vykdant paramos sutarčių administravimą, mokėjimo prašymų vertinimą ir pan., ir reaguoja į pastebėtus pažeidimus įgyvendinant projektus (ypač, kai apie galimus pažeidimus informuoja FNTT). Nurodė Taisyklių 213 punktą ir pažymėjo, jog FNTT ikiteisminio tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, kad 356 000 Lt banko paskola nebuvo panaudota Projektui įgyvendinti, nebuvo nuginčytos ir 2010 m. balandžio 22 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje. Tokiu būdu buvo patvirtinta, kad pareiškėjas neužtikrino Gairėse ir Taisyklėse įtvirtintų principų laikymosi bei buvo pažeistos Taisyklių ir Gairių nuostatos. Pažymėjo, kad Agentūra, kaip nustatyta Taisyklių 65.3.2 punkte, vertindama paraiškų tinkamumą skirti paramą, privalo įvertinti, ar pareiškėjo nuosavų lėšų finansavimo šaltiniai yra aiškiai apibrėžti, patikimi, tinkami (pvz., įnašas natūra, pinigai) ir ar jų pakanka. Nurodė, kad pareiškėjas, kaip vieną iš įrodymų, jog gali užtikrinti piniginių lėšų įnašą Projekto įgyvendinimui, Paraiškoje ir verslo plane nurodė 2004 m. rugpjūčio 12 d. AB banko „Hansabankas“ kredito linijos sutartį Nr. ( - ), pagal kurią gautas lėšas panaudos Projekto įgyvendinimui. Agentūra, remdamasi Kaltinamuoju aktu, įtariamo pažeidimo tyrimo metu nustatė, kad pareiškėjui pagal 2004 m. rugpjūčio 12 d. AB banko „Hansabankas“ kredito linijos sutartį Nr. ( - ) suteikta 356 500 Lt paskola iki 2004 m. rugpjūčio 19 d. jau buvo panaudota Bendrovės ūkinėms finansinėms reikmėms, nors minėta paskola Paraiškoje buvo įvardinta kaip finansavimo šaltinis. Pabrėžė, jog pats reikalavimas turėti nuosavų lėšų, reikalingų padengti dalį įgyvendinamo projekto išlaidų, reiškia, jog nepakanka turėti lėšų tik kelias dienas (kaip buvo šiuo atveju). Atsakovo manymu, akivaizdu, kad lėšos, kurios buvo nurodomos kaip skirtos projekto išlaidoms dalinai finansuoti, buvo panaudotos ne pagal deklaruotą paskirtį, nes 2004 m. lapkričio 18 d. 250000 Lt vertės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. ( - ) dėl 800 tonų kviečių pardavimo UAB „Durpa“ ir 2004 m. gruodžio 3 d. 450000 Lt vertės žieminių kviečių pirkimo-pardavimo sutartis Nr. ( - ) dėl 1500 tonų kviečių pardavimo UAB „Robusta“ nebuvo realizuotos, o pagal šias sutartis avansu sumokėti pinigai po kelių dienų buvo grąžinti, t. y. 2004 m. gruodžio 9 d. Bendrovė grąžino UAB „Robusta“ 185500 Lt sumą, o 2004 m. gruodžio 10 d. UAB „Durpa“ grąžino 250000 Lt sumą. Esant tokioms aplinkybėms darė išvadą, jog pareiškėjas, žinodamas, kad banko sąskaitos išrašas turės įtakos sprendimo dėl paraiškos tinkamumo skirti paramą priėmimui, sąmoningai pateikė būtent 2004 m. gruodžio 8 d. (kai pinigų likutis sąskaitoje buvo pakankamas) sąskaitos, esančios AB banke „Hansabankas“, išrašą. Pažymėjo, jog pareiškėjui pateikus sąskaitos išrašą, kuriame nurodytas sąskaitos likutis būtų be aukščiau nurodytų lėšų (250000 Lt ir 200000 Lt) bei įvertinant faktą, kad kaip finansavimo šaltinis nurodyta 356 000 Lt paskolos suma (pagal 2004 m. rugpjūčio 12 d. AB banko „Hansabankas“ kredito linijos sutartį Nr. ( - )) iki 2004 m. rugpjūčio 19 d. jau buvo panaudota Bendrovės ūkinėms finansinėms reikmėms, Agentūros sprendimas dėl Paraiškos tinkamumo skirti paramą galėjo būti neigiamas, t. y. pareiškėjo pateikta paraiška paramai gauti būtų atmesta. Tokius pareiškėjo veiksmus Agentūra laikė kaip pareiškėjo neteisingos informacijos pateikimą, todėl nustačius aukščiau nurodytas aplinkybes buvo priimtas sprendimas nutraukti paramos sutartį. Pabrėžė, kad Agentūra vertina ne tik tai, ar nuosavų lėšų finansavimo šaltiniai yra aiškiai apibrėžti, bet ir tai, ar jie yra patikimi. Nurodė, kad šiuo atveju Agentūra reikiamą pinigų sumos turėjimą sąskaitoje įvertino kaip aiškiai apibrėžtą, tinkamą ir pakankamą finansavimo šaltinį, tačiau šiuo šaltiniu nebuvo pasinaudota, o šaltiniai, kuriais pasinaudojo pareiškėjas, galėjo būti traktuojami kaip nepatikimi ir parama nebūtų skirta. Dėl šios priežasties, t. y. dėl to, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančios informacijos, buvo pažeisti pareiškėjo, kaip sąžiningo projekto vykdytojo, įsipareigojimai. Pažymėjo, jog teismui patenkinus Pareiškėjo skundą būtų įtvirtinta galimybė pareiškėjams ne tik nesivadovauti teisės aktais, bet ir teikti klaidinančią informaciją Agentūrai, kaip įgyvendinančiai institucijai, administruojančiai Europos Sąjungos paramą žemės ūkiui ir kaimo plėtrai. Atkreipė dėmesį, jog minėti reikalavimai yra įtvirtinti ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir Europos Sąjungos teisės aktuose, todėl neskaidrus Europos Sąjungos paramos panaudojimas sudarytų galimybę taikyti finansines sankcijas Lietuvos Respublikos atžvilgiu, o tai pažeistų ne tik visų ūkininkų, pretenduojančių gauti ar gaunančių Europos Sąjungos paramą, interesus, bet taip pat turėtų neigiamos įtakos Lietuvos ekonomikai.

8Atsakovas Žemės ūkio ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 1-4, VII t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad tiek Agentūros 2010 m. balandžio 22 d. rašte, tiek Ministerijos 2010 m. birželio 2 d. rašte buvo paaiškintos teisės aktuose nurodytos pareigos ir reikalavimai pareiškėjui arba paramos gavėjui. Nurodė, kad Agentūra nustatė pažeidimą remdamasi projekto administravimo duomenimis ir ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga. Ministerija 2010 m. birželio 2 d. rašte pareiškėjui nurodė, kad šis nuosprendis yra apskųstas Panevėžio apygardos teismui ir nėra įsiteisėjęs, todėl neįsiteisėjusiame teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis negalima remtis kaip nustatytais juridiniais faktais. Atkreipė dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta aplinkybė, jog 356 000 Lt banko paskola jau buvo panaudota iki paramos paraiškos pateikimo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendyje nebuvo nuginčyta.

9II.

10Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11Nustatė, kad Bendrovė, su Agentūra sudariusi Paramos sutartį, įsipareigojo įgyvendinti Projektą nepažeisdama Paramos sutarties sąlygų, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, susijusių su Projekto įgyvendinimu (Paramos sutarties 1.1.1 p.). Pažymėjo, kad Paramos sutarties 7.1.4 punkte nurodyta, jog Agentūra turi teisę nutraukti Paramos sutartį, jei projekto vykdytojas, pažeidė Europos Sąjungos arba Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu. Nurodė Taisyklių 211.2, 211.3 punktus, Gairių 19.4 punktą ir pabrėžė, kad Agentūra prižiūri projektų administravimą visuose projekto įgyvendinimo etapuose, t. y. tiek teikiant paraiškas, tiek po paramos sutarčių pasirašymo vykdant paramos sutarčių administravimą, mokėjimo prašymų vertinimą ir pan., ir reaguoja į pastebėtus pažeidimus įgyvendinant projektus (ypač, kai apie galimus pažeidimus informuoja FNTT). Pažymėjo, kad Taisyklių 213 punkte nustatyta, jog Agentūra, nustačiusi pažeidimus (jeigu jų negalima pašalinti), nedelsdama turi informuoti Ministeriją apie nustatytą (-us) pažeidimą (-us) bei teikti siūlymą, numatytą Taisyklių 213.2 punkte.

12Nurodė Taisyklių 65.3.2 punktą, nustatė, kad Bendrovė kaip vieną iš įrodymų, jog gali užtikrinti piniginių lėšų įnašą Projekto įgyvendinimui, Paraiškoje ir verslo plane nurodė 2004 m. rugpjūčio 12 d. AB banko „Hansabankas“ kredito linijos sutartį Nr. ( - ), pagal kurią gautas lėšas panaudos Projekto įgyvendinimui. Agentūra, remdamasi Kaltinamuoju aktu, įtariamo pažeidimo tyrimo metu nustatė, kad pareiškėjui pagal 2004 m. rugpjūčio 12 d. AB banko „Hansabankas“ kredito linijos sutartį Nr. ( - ) suteikta 356 500 Lt paskola iki 2004 m. rugpjūčio 19 d. jau buvo panaudota Bendrovės ūkinėms finansinėms reikmėms, nors minėta paskola Paraiškoje buvo įvardyta kaip finansavimo šaltinis. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas turėti nuosavų lėšų, reikalingų padengti dalį įgyvendinamo projekto išlaidų, reiškia, jog nepakanka turėti lėšų tik kelias dienas. Nustatė, kad lėšos, kurios buvo nurodomos kaip skirtos projekto išlaidoms dalinai finansuoti, buvo panaudotos ne pagal deklaruotą paskirtį, nes 2004 m. lapkričio 18 d. 250 000 Lt vertės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. ( - ) dėl 800 tonų kviečių pardavimo UAB „Durpa“ ir 2004 m. gruodžio 3 d. 450 000 Lt vertės žieminių kviečių pirkimo-pardavimo sutartis Nr. ( - ) dėl 1500 tonų kviečių pardavimo UAB „Robusta“ nebuvo realizuotos, o pagal šias sutartis avansu sumokėti pinigai po kelių dienų buvo grąžinti, t. y. 2004 m. gruodžio 9 d. Bendrovė grąžino UAB „Robusta“ 185 500 Lt sumą, o 2004 m. gruodžio 10 d. UAB „Durpa“ grąžino 250 000 Lt sumą. Esant tokioms aplinkybėms teismas darė išvada, jog pareiškėjas, žinodamas, kad banko sąskaitos išrašas turės įtakos sprendimo dėl paraiškos tinkamumo skirti paramą priėmimui, sąmoningai pateikė būtent 2004 m. gruodžio 8 d. (kai pinigų likutis sąskaitoje buvo pakankamas) sąskaitos, esančios AB banke „Hansabankas“, išrašą. Pažymėjo, kad pareiškėjui pateikus sąskaitos išrašą, kuriame nurodytas sąskaitos likutis būtų be aukščiau nurodytų lėšų bei įvertinant faktą, kad kaip finansavimo šaltinis nurodyta 356 000 Lt paskolos suma (pagal 2004 m. rugpjūčio 12 d. AB banko „Hansabankas“ kredito linijos sutartį Nr. ( - )) iki 2004 m. rugpjūčio 19 d. jau buvo panaudota Bendrovės ūkinėms finansinėms reikmėms, Agentūros sprendimas dėl Paraiškos tinkamumo skirti paramą galėjo būti neigiamas, t. y. pareiškėjo pateikta paraiška paramai gauti būtų atmesta. Darė išvadą, kad tokius pareiškėjo veiksmus Agentūra pagrįstai laikė kaip pareiškėjo neteisingos informacijos pateikimą.

13Atkreipė dėmesį, kad Agentūra vertina ne tik tai, ar nuosavų lėšų finansavimo šaltiniai yra aiškiai apibrėžti, bet ir tai, ar jie yra patikimi. Nustatė, jog šiuo atveju Agentūra reikiamą pinigų sumos turėjimą sąskaitoje įvertino kaip aiškiai apibrėžtą, tinkamą ir pakankamą finansavimo šaltinį, tačiau šiuo šaltiniu net nebuvo pasinaudota, o šaltiniai, kuriais pasinaudojo pareiškėjas, galėjo būti laikomi kaip nepatikimi ir parama nebūtų skirta. Darė išvadą, kad dėl šios priežasties, t. y. dėl to, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, buvo pažeisti pareiškėjo, kaip sąžiningo projekto vykdytojo, įsipareigojimai.

14Nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu N. V. buvo išteisintas kaip nepadaręs jam inkriminuojamų veikų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį, 207 straipsnio 1 dalį, tačiau atkreipė dėmesį, kad nuosprendyje konstatuota, jog N. V. veiksmai nagrinėjamoje situacijoje negali būti vertinami nei kaip sukčiavimas, pasikėsinant įgyti ar įgijus teisę į svetimą turtą – Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšas, nei kaip pasikėsinimas padaryti kreditinį sukčiavimą, siekiant apgaule UAB „Vikebas“ naudai gauti tas pačias lėšas. Pažymėjo, kad minėtame nuosprendyje teismas pasisakė dėl pažeidimų baudžiamosios teisės prasme, t. y., kad asmuo nepadarė nusikalstamos veikos, o Agentūra, kaip Paramos sutartis administruojanti institucija, vertino administracinės teisės prasme – kaip Paramos sutarties ir Administravimo taisyklių pažeidimus. Pažymėjo, kad Agentūrai Taisyklėmis yra suteikta teisė bet kurioje paramos sutarties administravimo stadijoje imtis atitinkamų aktyvių veiksmų ir vertinti, ar paramos gavėjo veiksmai neturėtų būti pripažįstami pažeidimais. Pažymėjo, kad šiuo atveju, gavusi informaciją iš FNTT, Agentūra atliko vidinį administracinį vertinimą, kuriuo nustatė paramos sutarties ir teisės aktų pažeidimus.

15III.

16Pareiškėjas UAB „Vikebas“ apeliaciniu skundu (b. l. 162-169, VII t.) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti – Agentūros 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. BR6-(10.39)-2433, 2010 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. BR6-(10.39)-3128 ir Ministerijos 2010 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 3JA-112-113 panaikinti.

17Atkreipia dėmesį, kad teismas nenurodė įrodymų, kuriais grindė savo išvadas, taip pat argumentų, kuriais atmetė įrodymus. Pažymi, kad teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnį, 87 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktus, tik deklaratyviai nurodė, kad Agentūra atliko pažeidimo tyrimą, tačiau tokios išvados neparėmė jokiais įrodymais, bylos medžiaga. Nurodo, kad savo skundą grindė ir tuo, jog nei viename skundžiamame sprendime, pažeidžiant Taisyklių 213 punktą, nepasisakyta kokį tyrimą Agentūra atliko, kokiais dokumentais remiantis nustatė, kad Bendrovė padarė pažeidimus, tačiau teismas šio argumento neįvertino. Pabrėžia, kad Agentūros 2009 m. liepos 30 d. pranešimas apie pažeidimą rodo, jog joks pažeidimo tyrimas nebuvo atliktas, o pažeidimas nustatytas tik pagal Generalinės prokuratūros 2006 m. spalio 27 d. kaltinamąjį aktą. Pažymi, kad teismas nepagrindė įrodymais teiginio, jog pareiškėjui suteikta paskola 2004 m. rugpjūčio 19 d. jau buvo panaudota. Teigia, kad teismas nemotyvavo, kodėl reikalavimas turėti nuosavų lėšų reiškia, jog nepakanka turėti lėšų tik kelias dienas. Pažymi, jog teismas nepateikė motyvų, kad lėšos, kurios buvo nurodomos kaip skirtos projekto išlaidoms dalinai finansuoti, buvo panaudotos ne pagal deklaruotą paskirtį, nenurodė, pagal kokią paskirtį pareiškėjas tas lėšas deklaravo, kodėl privalėjo jas naudoti tik pagal deklaruotą paskirtį. Atkreipia dėmesį į Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendį, kuriame nurodyta, kad nei viename teisės akte nėra reikalavimų, jog pareiškėjas, pretenduojantis į tokią paramą, lėšas, kurios turėtų būti skirtos projekto įgyvendinimui, laikytų savo sąskaitose iki bus galutinai išspręstas klausimas, ar konkrečiam subjektui bus suteikta parama, ar ne. Teigia, kad laikyti pinigus savo sąskaitoje neribotą laiką jų nenaudojant yra nelogiška ir nuostolinga. Atkreipia dėmesį, kad teismas neatsižvelgė, jog minėtame nuosprendyje nustatyta, kad avansas buvo grąžintas pirkėjams turint lūkesčių gauti pajamas už kitiems subjektams realizuotą produkciją, kas vėliau ir buvo padaryta. Nurodo, kad grūdai vėliau buvo parduoti kitoms įmonėms, o Bendrovės turimas grūdų kiekis buvo pakankamas įvykdyti sutartinius įsipareigojimus. Paaiškina, kad pagal sutartį tarp Bendrovės ir UAB „Robusta“ grūdai buvo vežami ir buvo nuvežta iki 100 tonų grūdų. Tai patvirtina, kad Bendrovė grąžino ne visą avansu pervestą sumą, o tik jos dalį, dėl to pretenzijos nebuvo pareikštos. Pažymėjo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad Bendrovės direktorius neketino vykdyti sutarčių. Atkreipia dėmesį, kad teismo nuosprendyje nurodyta, jog pateikiant paraišką pinigai buvo Bendrovės sąskaitoje ir kaltinamieji, tarp jų ir Bendrovės direktorius, buvo įsitikinę, kad tai jų vadovaujamų bendrovių pinigai. Pažymi, kad teismas nevertino, ar pareiškėjas sąmoningai pateikė būtent 2004 m. gruodžio 8 d. (kai pinigų likutis sąskaitoje buvo pakankamas) sąskaitos išrašą. Pažymi, kad pagal Gairių 40.7 punktą, reikalaujama pateikti banko sąskaitos išrašą, išduotą ne anksčiau kaip viena diena prieš pateikiant paraišką Agentūros teritoriniam skyriui. Teigia, kad teismas, remdamasis ne įrodymais, o abejonėmis, konstatavo, jog jei pareiškėjas būtų nepateikęs tam tikros informacijos, Agentūros sprendimas dėl paraiškos tinkamumo skirti paramą galėjo būti neigiamas. Nurodo, kad teismas nepateikė įrodymų, kodėl ir kokia konkreti pareiškėjo pateikta informacija valstybės institucijoms yra neteisinga. Pažymi, kad teismas nevertino skundžiamame Agentūros sprendime nustatytų aplinkybių pagal Generalinės prokuratūros 2006 m. spalio 27 d. kaltinamajame akte pateiktus penkis kaltinimus Bendrovės direktoriui. Tvirtina, kad teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, jog skundžiami sprendimai prieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, yra priimti atsakovams viršijant savo įgaliojimus, neatitinka teisėtumo reikalavimo. Nurodo ABTĮ 58 straipsnio 4 dalį, atkreipia dėmesį, kad Agentūros 2010 m. balandžio 22 d. sprendimas grindžiamas teiginiais, perrašytais iš Generalinės prokuratūros 2006 m. spalio 27 d. kaltinamojo akto. Pabrėžia, kad pagal visus šiuos kaltinimus Bendrovės direktorius teismo nuosprendžiu buvo išteisintas. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 19 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą iki bus priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje, kurioje buvo pareikšti kaltinimai Bendrovės direktoriui. Pažymi, kad Panevėžio apygardos teismas 2011 m. vasario 14 d. nutartimi atmetė prokurorų apeliacinį skundą. Paaiškina, kad skunde pirmosios instancijos teismui ir bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė konkrečias įsiteisėjusio nuosprendžio neginčytinai konstatuotas aplinkybes, tačiau teismas dėl jų neišdėstė jokių argumentų, nenurodė, kodėl nesivadovauja įsiteisėjusiu nuosprendžiu ir nutartimi baudžiamojoje byloje.

18Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 173-176, VII t.) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19Atkreipia dėmesį, kad Taisyklių 213 punkte imperatyviai nenurodyta, kokį tyrimą turėtų atlikti Agentūra. Paaiškina, kad surinkusi visą informaciją apie pareiškėjo atžvilgiu nustatytus pažeidimus ją perdavė Ministerijai, todėl tyrimas buvo atliktas. Pabrėžia, kad Panevėžio apygardos teismo nutartyje nepaneigta aplinkybė, kad paskola iki 2004 m. rugpjūčio 19 d. nebuvo panaudota Bendrovės ūkinėms finansinėms reikmėms, apeliantas nenurodė jokių argumentų, kuriais remiantis teismas turėtų prieiti kitokias išvadas. Atkreipia dėmesį į baudžiamosios bylos 14 tomo 45 lapą, kuriame pažymėti liudytojos E. B. parodymai, kad paskola buvo naudojama apyvartinėms lėšoms. Pažymi, kad akivaizdu, jog lėšos, kurios buvo nurodomos kaip skirtos Projekto išlaidoms dalinai finansuoti, buvo panaudotos ne pagal deklaruotą sutartį. Teigia, kad pareiškėjas Paraiškoje ir verslo plane nurodė kredito linijos sutartį kaip vieną iš įrodymų, jog gali užtikrinti piniginių lėšų įnašą projekto įgyvendinimui. Pabrėžia, jog pats reikalavimas turėti nuosavų lėšų, reikalingų padengti dalį įgyvendinimo projekto išlaidų, reiškia, kad nepakanka turėti lėšų tik kelias dienas. Pažymi, kad Agentūra vertina ne tik tai, ar nuosavų lėšų finansavimo šaltiniai yra aiškiai apibrėžti, bet ir tai, ar jie yra patikimi (Taisyklių 65.3.2 p.). Tvirtina, kad pareiškėjui pateikus ne tokį sąskaitos išrašą Agentūros sprendimas dėl paraiškos tinkamumo skirti paramą galėjo būti neigiamas. Sutinka su teismo išvada, kad teismo nuosprendžiu Bendrovės direktorius buvo išteisintas kaip nepadaręs jam inkriminuojamų veikų pagal BK. Pabrėžia, kad Agentūra vertino Bendrovės veiksmus administracinės teisės prasme. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 22 d. nutartį. Mano, kad teismo sprendime aiškiai pasisakyta, kokius pareiškėjo veiksmus Agentūra pagrįstai laikė kaip pareiškėjo neteisingos informacijos pateikimą.

20Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 178-183, VII t.) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad tiek teismas, tiek atsakovai aiškiai konstatavo, jog pareiškėjas, žinodamas, kad banko sąskaitos išrašas turės įtakos sprendimo dėl paraiškos tinkamumo skirti paramą priėmimui, sąmoningai pateikė 2004 m. gruodžio 8 d. (kai pinigų likutis sąskaitoje buvo pakankamas) sąskaitos išrašą. Pažymi, jog dėl to, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, buvo pažeisti pareiškėjo, kaip sąžiningo projekto vykdytojo, įsipareigojimai. Nurodo Agentūros, Ministerijos nuostatuose įtvirtintą atsakovų kompetenciją ir teigia, kad atsakovų veiksmai bei priimti sprendimai pareiškėjo atžvilgiu yra nuoseklūs ir teisėti.

21Teisėjų kolegija

konstatuoja:

22IV.

23Apeliacinis skundas tenkintinas.

24Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2010-04-22 sprendimo Nr. BR6-(10.39)-2433, kuriuo nutraukta paramos sutartis, 2010-05-27 sprendimo Nr. BR6-(10.39)-3128, kuriuo atmesti pareiškėjo paaiškinimai dėl sutarties nutraukimo, ir Žemės ūkio ministerijos 2010-06-02 sprendimo Nr. 3JA-112-113, kuriuo atsakyta į UAB „Vikebas“ skundą dėl paramos sutarties nutraukimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

25Agentūra ir UAB „Vikebas“ 2005 m. spalio 12 d. sudarė Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonės „Investicijos į žemės ūkio valdas“ paramos sutartį Nr. ( - ). Pagal šios sutarties 1.1.1 punktą, pareiškėjas įsipareigojo įgyvendinti projektą „Pieno ūkio modernizavimas ir plėtra Nr. ( - ), nepažeisdamas šios Sutarties sąlygų, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu. Minėtos sutarties 7.1 punkte nustatyta, jog Agentūra turi teisę sustabdyti paramos teikimą, nutraukti paramos sutartį ir/arba reikalauti, kad projekto vykdytojas grąžintų jau išmokėtas lėšas, kai projekto vykdytojas, vykdydamas projektą, pažeidė Europos Sąjungos arba Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, kiek tai susiję su projekto įgyvendinimu.

26Ginčijamame sprendime dėl paramos sutarties nutraukimo Agentūra konstatavo, kad UAB „Vikebas“, 2004 m. gruodžio 9 d. pateikdamas paraišką Nr. ( - ) paramai gauti, padarė šiuos pažeidimus:

271) UAB „Vikebas“ direktorius N. V. turėjo tikslą melagingai pateikti ir patvirtinti Agentūrai duomenis apie UAB „Vikebas“ atitikimą Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos gavimo reikalavimams bei žinojo, kad pretenduojant į šių fondų paramą, Agentūrai būtina pateikti paraišką ir dokumentus, patvirtinančius projekto finansavimo šaltinius bei pareiškėjo finansinę būklę. Taip pat UAB „Vikebas“ direktorius V. žinojo, kad pagal 2004 m. rugpjūčio 12 d. AB banko „Hansabankas“ kredito linijos sutartį Nr. ( - ) UAB „Vikebas“ suteikta 356 000 Lt paskola, kuri iki 2004 m. rugpjūčio 19 d. jau buvo panaudota kitoms bendrovės ūkinėms finansinėms reikmėms. Taigi atsakovas nurodė, kad UAB „Vikebas“ direktoriui šios aplinkybės buvo žinomos, todėl jis pateikė melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją. Tačiau Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendyje konstatuota, kad < ... nėra jokio pagrindo teigti, jog N. V., žinojo, kad 2004-08-12 AB banko "Hansabankas" kredito linijos sutartį Nr. ( - ) UAB "Vikebas" suteikta 356500 Lt paskola iki 2004-08-19 jau panaudota bendrovės ūkinėm finansinėm reikmėm ir į UAB "Vikebas" paraišką Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinei paramai gauti įrašė žinomai melagingus duomenis apie projekto finansavimo šaltinius, kad 356500 Lt AB banko "Hansabankas" paskola – 11,17 procentų nuo bendros projekto vertės bus panaudota projektui įgyvendinti. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad N. V. tokiais veiksmais padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką (I t., b. l. 88–89);

282) kitas argumentas, sąlygojęs paramos sutarties nutraukimą tas, kad 2004 m. lapkričio 18 d. UAB „Vikebas" direktorius N. V. suklastojo 250 000 litų vertės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ( - ) dėl 800 tonų kviečių pardavimo UAB „Durpa". Šios sutarties pagrindu 2004 m. gruodžio 3 d. UAB „Durpa" pervedė į UAB „Vikebas" sąskaitą 250 000 litų bei 2004 m. gruodžio 3 d. N. V. suklastojo 450 000 litų vertės 2004 m. gruodžio 3 d. žieminių kviečių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ( - ) dėl 1500 tonų kviečių pardavimo UAB „Robusta". Šios sutarties pagrindu į UAB „Vikebas" sąskaitą UAB „Robusta" 2004 m. gruodžio 3 d. ir 2004 m. gruodžio 6 d. pervedė 200 000 litų. Dėl šių sprendimo motyvų anksčiau minėtame nuosprendyje nurodyta, kad pretenduojant gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą, tuometiniai ŽŪB „Vaškai“, ŽŪB Kiemeliai“, UAB „Vikebas“ ir ŽŪB „Mūša" vadovai – kaltinamieji G. L., D. L., N. V. ir D. S. ruošė projektus dėl paramos ir sudarydami produkcijos ar technikos pirkimo-pardavimo sutartis, siekė gauti avansinį apmokėjimą, tačiau tokie veiksmai patys savaime negali būti vertinami kaip nusikalstami. Byloje buvo nustatyta, kad paraiškos dėl paramų buvo ruošiamos ir priduodamos jau baigiantis terminui, o intervenciniai grūdų pirkimai turėjo vykti vėliau, tokiu būdu ir pajamos už parduodamą produkciją turėjo būti gautos vėliau. Siekdami atitikti, kaip žemiau aptarta, nepagrįstus reikalavimus ir pateikti banko sąskaitų išrašus, pagrindžiančius nuosavų lėšų turėjimą, ir tokiu būdu turėti galimybę pretenduoti gauti paramą, minėti bendrovių vadovai buvo priversti sudarinėti tokias sutartis, nors ir buvo siūloma mažesnė produkcijos pirkimo kaina nei nustatyta intervencinė. Siekiamų gauti paramų dydžiai buvo žymiai didesni, nei galimi nuostoliai dėl mažesnės grūdų pardavimo kainos, todėl niekuo nepagrįsti kaltinamajame akte nurodyti samprotavimai ir vieninteliai motyvai, kad šios sutartys (dėl grūdų pardavimo) yra suklastotos, nes buvo finansiškai nenaudingos, kadangi buvo sudarytos intervencinės grūdų pirkimo-pardavimo sutartys, kuriose buvo nurodyta didesnė grūdų supirkimo kaina (I t., b. l. 52);

293) Agentūra sprendime dėl paramos sutarties nutraukimo taip pat nurodo, jog UAB „Vikebas" 2004 m. gruodžio 8 d. iš AB banko „Hansabankas" paėmė UAB „Vikebas" sąskaitos išrašą ir 2004 m. gruodžio 9 d. Agentūros Kontrolės departamento Panevėžio skyriui pateikė UAB „Vikebas" paraišką Nr. ( - ) projekto „Pieno ūkio modernizavimas ir plėtra" Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramai gauti, kurios specialiojoje (B) dalyje, IV skyriuje nurodė žinomai melagingus, turinčius reikšmės Agentūros sprendimui dėl paramos suteikimo, duomenis apie Projekto finansavimo šaltinius. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendyje pažymėta, kad taip pat < ... N. V. ... > buvo kaltinami tuo, kad suklastojo tikrus dokumentus – paraiškas Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinei paramai gauti, nurodydami jose žinomai melagingus duomenis apie projektų finansavimo šaltinius bei nuosavų pinigų kiekį. Byloje surinktais įrodymais yra nustatyta, kad kaltinimuose paminėtos pirkimo-pardavimo sutartys nebuvo realizuotos, o avansu sumokėti pinigai grąžinti, tačiau ši aplinkybė jokiu būdu nepatvirtina, kad sutarčių sudarymo dieną kaltinamieji žinojo, kad minėtos sutartys nebus realizuotos ir jų vadovaujamos bendrovės pinigų pagal tas sutartis, negaus. Padaryti Lietuvos Respublikos BK 300 str. numatytą veiką - suklastoti tikrą dokumentą galima tik esant tiesioginei tyčiai. Nagrinėjamais atvejais nėra jokių įrodymų, kad kaltinamieji, pateikdami jų vadovaujamų bendrovių vardu paraiškas dėl paramos bei joje nurodę duomenis apie turimas bendrovių banko sąskaitose lėšas, žinojo, kad tos lėšos vadovaujamoms bendrovėms nepriklauso. Ta aplinkybė, kad po paraiškos pateikimo dalis sąskaitose buvusių pinigų buvo grąžinti, neįvykus sandoriams, nepaneigia to fakto, kad pateikiant paraišką pinigai buvo bendrovių sąskaitoje ir, kad kaltinamieji buvo įsitikinę, jog tai jų vadovaujamų bendrovių pinigai (I t., b. l. 87–88). Be to nuosprendyje konstatuota, jog teismas, vertindamas kaltinamiesiems < ... N. V. ... > inkriminuotas nusikalstamas veikas, kad šie kaltinamieji suklastojo tam tikrus dokumentus – produkcijos ar technikos pardavimo sutartis, jas patvirtindami savo parašu, nors žinojo, kad šie sandoriai yra fiktyvūs, nusprendžia, jog tokie kaltinimai nepagrįsti faktinėmis bylos aplinkybėmis (I t., b. l. 86).

30Nustatyta, kad ginčijamas Agentūros sprendimas dėl paramos sutarties nutraukimo yra grindžiamas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2006 m. spalio 27 d. kaltinamojo akto išvadomis, t. y. atsakovas sprendime atkartoja UAB „Vikebas“ direktoriui pareikštus kaltinimus. Šios aplinkybės neneigia ir atsakovas, ginčijamame sprendime nurodydamas, kad pažeidimą Agentūra nustatė pagal kaltinamajame akte pateiktus kaltinimus UAB „Vikebas“ direktoriui N. V.. Tai reiškia, kad jokio savarankiško tyrimo atsakovas neatliko ir jokių kitų pažeidimų nenustatė, todėl nagrinėjamos bylos kontekste ypatingai reikšmingas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendis. Panevėžio miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir įvertinęs UAB „Vikebas“ direktoriui N. V. inkriminuojamas nusikalstamas veikas 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu N. V. išteisino, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Vadinasi, pastaruoju nuosprendžiu paneigti visi UAB „Vikebas“ direktoriui A. V. pareikšti kaltinimai, o kartu paneigtos ir Agentūros sprendime dėl paramos sutarties nutraukimo atkartotos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2006 m. spalio 27 d. kaltinamojo akto išvados. Be to, atsakovai savo sprendimuose neneigia, jog ginčijami sprendimai buvo priimti nesivadovaujant Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu, kadangi pastarasis dar nebuvo įsiteisėjęs. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Panevėžio apygardos prokuratūros apeliacinį skundą dėl šio nuosprendžio panaikinimo bei naujo nuosprendžio priėmimo Panevėžio apygardos teismas 2011 m. vasario 14 d. nutartimi atmetė.

31Taip pat atsakovas sprendime dėl paramos sutarties nutraukimo nurodo, kad buvo pažeistos atitinkamos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004-01-28 įsakymu Nr. 1K-033 patvirtintų Lietuvos 2004-2006 m. bendrojo programavimo dokumento (BPD) priemonių ir projektų, finansuojamų įgyvendinant šias priemones, administravimo ir finansavimo taisyklių (211.3 punktas (vykdydamas projektą pažeidė ES ar Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, kiek jie yra susiję su projekto įgyvendinimu)), Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004-07-16 įsakymo Nr. 3D-439 patvirtintų Gairių pareiškėjams, teikiantiems projektus paramai gauti pagal Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumento (BPD) Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonę "Investicijos į žemės ūkio valdas" (19.4 punktas (ūkio subjektui parama negali būti suteikiama jei paraiškoje arba jos prieduose Agentūrai pateikė žinomai neteisingą informaciją)) ir 2005 m. spalio 12 d. sudarytos Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonės „Investicijos į žemės ūkio valdas“ paramos sutarties Nr. ( - ) (1.1.1 punktas (pareiškėjas įsipareigojo įgyvendinti projektą „Pieno ūkio modernizavimas ir plėtra Nr. ( - ), nepažeisdamas šios Sutarties sąlygų, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu)) nuostatos. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju Agentūra visiškai neįvardijo, kokie Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti. Nurodydamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, atsakovas tiksliai ir aiškiai ne konstatavo, kokie pažeidimai buvo padaryti, o tik apsiribojo abstrakčiu teisės aktų nuostatų įvardijimu. Taip pat visiškai neaišku, kokią žinomai neteisingą informaciją pareiškėjas nurodė Agentūrai pateiktoje paraiškoje arba jos prieduose. Priešingai, nuosprendyje konstatuota, kad UAB „Vikebas“ direktorius N. V. jokių dokumentų nesuklastojo ir jokios žinomai melagingos informacijos nepateikė.

32Nors Agentūra ginčijamame sprendime tiksliai nenurodė, tačiau iš jo turinio ir bylos medžiagos aišku, jog svarbiausias pažeidimas, kurį teikdamas paraišką ir jos priedus padarė UAB „Vikebas“ direktorius yra tai, kad nurodė žinomai melagingus, turinčius reikšmės Agentūros sprendimui dėl paramos suteikimo, duomenis apie Projekto finansavimo šaltinius. Šiuo aspektu taip pat svarbus Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendis, kuriame konstatuota, kad pagal 1999-06-21 Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų, 2000-07-28 Komisijos reglamento (EB) Nr. 1685/2000, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/1999 įgyvendinimo taisykles dėl struktūrinių fondų bendrai finansuojamos veiklos išlaidų tinkamumo, Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų administravimo Lietuvoje taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-05-31 nutarimu Nr. 649 „Dėl institucijų, atsakingų už Europos sąjungos struktūrinių fondų lėšų, skirtų Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumentui įgyvendinti, administravimą atsakomybės ir funkcijų paskirstymo" su vėlesniais pakeitimais, Lietuvos 2004-2006 m. bendrojo programavimo dokumento priemonių ir projektų, finansuojamų įgyvendinant šias priemones, administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1K-033 su vėlesniais pakeitimais, nuostatomis, be kitų veiksnių, sąlygojančių paramos iš Europos struktūrinių fondų skyrimą, yra būtina išsiaiškinti, ar pareiškėjo nuosavų lėšų finansavimo šaltiniai yra aiškiai apibrėžti, patikimi ir ar jų pakanka. Tačiau nei viename Europos Sąjungos teisės akte ar Lietuvos Respublikos nacionaliniuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose Europos finansinės paramos skyrimą, nėra reikalavimų, kad pareiškėjas, pretenduojantis į tokią paramą, lėšas, kurios turėtų būti skirtos projekto įgyvendinimui, laikytų savo sąskaitose iki bus galutinai išspręstas klausimas, ar konkrečiam subjektui bus suteikta parama, ar ne. Kaip matyti iš Nacionalinės mokėjimo agentūros rašto, klausimai greitai neišsprendžiami ir paraiškos svarstymas gali užtrukti nuo 3 iki 8 mėnesių. Todėl laikyti pinigus savo sąskaitoje neribotą laiką, jų visiškai nepanaudojant, nei ekonomine, nei kokia kita prasme yra nelogiška ir net nuostolinga. Nagrinėjamu atveju aptarti teisės aktai reikalauja, kad pareiškėjas, pretenduojantis į paramos lėšas, būtų finansiškai pajėgus savo lėšomis vykdyti projektą, kad vėliau gautų numatytas paramos lėšas kaip dalies jo išlaidų kompensavimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad norminiuose aktuose nereikalaujama, jog projektas būtų įgyvendintas nuosavomis lėšomis.

33Aptardamas ginčo santykių teisinį reguliavimą, susijusį su nuosavų lėšų turėjimu pateikiant paraišką ir jos priedus paramai gauti, Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendyje pabrėžė, kad iš kaltinamųjų parodymų, dokumentų bei kitų byloje surinktų įrodymų matyti, kad šie kaltinamieji jų vadovaujamų bendrovių turimus finansinius išteklius grindė, vykdydami Nacionalinės mokėjimo agentūros specialistų reikalavimus, kurie to reikalaudami, vadovavosi Lietuvos 2004-2006 m. bendrojo programavimo dokumento priemonių ir projektą finansuojamų įgyvendinant šias priemones, administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1K-033 bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004-07-16 įsakymu Nr. 3D-439 dėl Gairių pareiškėjams pagal Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumento „Kaimo plėtros ir žuvininkystės" prioriteto priemonę „investicijos į žemės ūkio valdas" nuostatomis, kur nurodoma, kokie dokumentai patvirtinantys pareiškėjo galimybes apmokėti numatytą projekto dalį turi būti pateikiami. Iš prašomų pateikti dokumentų sąrašo matyti, kad akcentuojami būtent bankiniai dokumentai; banko sąskaitų išrašai, kuris turi būti išduotas ne anksčiau, kaip viena diena prieš pateikiant paraišką Agentūros teritoriniam skyriui, paskolos sutartis, garantiniai banko raštai ir pan. (Gairių 40.17 p.), nors pačiose taisyklėse, kurios įpareigojo parengti pareiškėjams gaires, laikantis jų nuostatų, tokių reikalavimų nėra. Tai, kad iš visų pareiškėjų, pretenduojančių į paramos lėšas, tuo metu buvo reikalaujama patvirtinti bankiniais dokumentais jų galimybes apmokėti numatyto projekto dalį, patvirtino ir prie bylos pateiktas Nacionalinės mokėjimų agentūros raštas dėl informacijos pateikimo, kuriame, be kita ko nurodyta, kad vadovaujantis Paraiškos vertinimo klausimyno (PVK) PVK 1 pildymo metodinių rekomendacijų, patvirtintų Agentūros direktoriaus 2005-09-29 įsakymu Nr. BR1-686, 26 punktu, projekto finansavimas yra tinkamas, aiškiai apibrėžtas ir patikimas: turimomis piniginėmis lėšomis, kai pareiškėjo turimi grynieji pinigai pagrįsti banko sąskaitos išrašu, išduotu ne anksčiau, kaip viena diena prieš pateikiant paraišką Agentūros KD teritoriniam skyriui, ir pareiškėjas numato turimomis lėšomis finansuoti projekto investicijas, projekto vykdymo eigoje iš veiklos gaunamos lėšos, pagrįstos verslo plano finansiniais skaičiavimais, kiti pinigų įnešimai, kai jie pagrįsti atitinkamais, dokumentais (1); paskola, kai yra pateiktas raštiškas banko ar ūkio subjekto, kuris suteiks paskolą patvirtinimas dėl paskolos suteikimo ar kreditavimo sutartis (2); paramos lėšomis, kai pareiškėjas planuoja projektą įgyvendinti keliais etapais, t. y. teikti kelis mokėjimo prašymus ir gautomis paramos lėšomis toliau finansuoti projektą (3). Teismas, vertindamas šias aplinkybes, mano, kad išvestiniame akte – Lietuvos Žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintose Gairėse numatytas reikalavimas pagrįsti pareiškėjo mokėjimo galimybes bankiniais dokumentais ir tokio reikalavimo vykdymas prieštaravo tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniams teisės aktams, tuo buvo pažeistos Lietuvos Respublikos CK 3 ir 4 str. nuostatos, kuriose numatyta, kad įgyvendinant ES teisės aktus, nacionaliniai civiliniai įstatymai taikomi tiek, kiek tai neprieštarauja ES aktams, vyriausybės nutarimai ir kitų valstybių institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta ir jeigu vyriausybės teisės aktas prieštarauja kito įstatymo normoms, taikomos kito įstatymo normos. Tai, kad reikalavimas tokiu būdu pagristi savo finansines galimybes, buvo nepagrįstas, matyti iš to, kad šiuo metu, galiojant Lietuvos Respublikos žemes ūkio ministro 2007-04-06 įsakymui Nr. 3D-153 dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos administravimo taisyklių patvirtinimo nurodoma, kad iš pareiškėjo neturi būti reikalaujama nepagrįstai daug informacijos bei pažymų, kurios vertinant nebūtų reikšmingos. Siekiant įvertinti paraiškos ir pareiškėjo tinkamumą, turi būti siekiama naudotis esamomis duomenų bazėmis ir registrais bei neprašyti pažymų iš pačių pareiškėjų (24 str.) Tokiu būdu šiuo metu iš pareiškėjų, siekiančių gauti paramos lėšas, nebereikalaujama bankinių sąskaitų išrašų. Esant tokioms aplinkybėms, teismas mano, kad nagrinėjamu atveju Nacionalinė mokėjimo agentūra tiek priimdama paraiškas, tiek atskiruose etapuose jas vertindama bei vėliau reikalaudama papildomų paaiškinimų dėl bankinių sąskaitų, elgėsi nepagrįstai ir tokie nepagrįsti agentūros reikalavimai sudarė sąlygas kaltinamiesiems G. L., D. L., N. V. bei D. S. taikytis prie susidariusios situacijos, skubiai sudarinėti sandėrius bei prašyti, kad sutartis būti padaryti avansiniai mokėjimai, siekiant įvykdyti nepagrįstą reikalavimą ir pateikti Nacionalinei mokėjimo agentūrai duomenis apie sąskaitose turimus pinigus, nes tuo metu produkcija – grūdai pagal intervencines grūdų pirkimo sutartis dar nebuvo supirkinėjami. Tokie minėtų kaltinamųjų veiksmai, įrašant į paraiškas žinias apie bendrovių sąskaitoje turimus pinigus, savo esme negali būti vertinami kaip nusikalstami, nes „iš neteisės negali gimti teisė".

34Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime pažymėjo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendyje pasisakė dėl pažeidimų baudžiamosios teisės prasme, t. y. jog asmuo nepadarė nusikalstamos veikos, o Agentūra, kaip Paramos sutartis administruojanti institucija, vertino administracinės teisės prasme – kaip Paramos sutarties ir Administravimo taisyklių pažeidimus. Tačiau tiek Agentūros sprendime, tiek ir teismo sprendime nėra aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kaip administracinės teisės prasme pasireiškė nurodyti pažeidimai. Kaip jau buvo minėta anksčiau, visi A. V. pareikšti kaltinimai (dėl dokumentų klastojimo ir žinomai melagingos informacijos pateikimo) įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu paneigti.

35UAB „Vikebas“ prašo panaikinti ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2010-05-27 sprendimą Nr. BR6-(10.39)-3128 „Dėl paramos sutarties nutraukimo“ ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2010-06-02 sprendimą Nr. 3JA–112–113 „Dėl skundo“. Kadangi šie reikalavimai yra tarpusavyje susiję, t. y. išvestiniai iš pirmojo reikalavimo, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

36Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir neteisingai taikė materialinės teisės normas, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 15 d. sprendimas, taip pat atsakovų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti bei naikintini.

37Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

38Pareiškėjo UAB „Vikebas“ apeliacinis skundas tenkinamas.

39Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo UAB „Vikebas“ skundą tenkinti. Panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2010-04-22 sprendimą Nr. BR6-(10.39)-2433 „Dėl paramos sutarties nutraukimo“, Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2010-05-27 sprendimą Nr. BR6-(10.39)-3128 „Dėl paramos sutarties nutraukimo“ ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2010-06-02 sprendimą Nr. 3JA–112–113 „Dėl skundo“.

40Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas UAB „Vikebas“ (toliau – ir Bendrovė) skundu (b. l. 1-6, I... 5. Paaiškino, kad 2010 m. balandžio 22 d. sprendime, pažeidžiant finansų... 6. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos... 7. Paaiškino, kad pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys Lietuvos... 8. Atsakovas Žemės ūkio ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 1-4, VII t.)... 9. II.... 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimu... 11. Nustatė, kad Bendrovė, su Agentūra sudariusi Paramos sutartį, įsipareigojo... 12. Nurodė Taisyklių 65.3.2 punktą, nustatė, kad Bendrovė kaip vieną iš... 13. Atkreipė dėmesį, kad Agentūra vertina ne tik tai, ar nuosavų lėšų... 14. Nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d.... 15. III.... 16. Pareiškėjas UAB „Vikebas“ apeliaciniu skundu (b. l. 162-169, VII t.)... 17. Atkreipia dėmesį, kad teismas nenurodė įrodymų, kuriais grindė savo... 18. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos... 19. Atkreipia dėmesį, kad Taisyklių 213 punkte imperatyviai nenurodyta, kokį... 20. Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepimu į... 21. Teisėjų kolegija... 22. IV.... 23. Apeliacinis skundas tenkintinas.... 24. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie... 25. Agentūra ir UAB „Vikebas“ 2005 m. spalio 12 d. sudarė Kaimo plėtros ir... 26. Ginčijamame sprendime dėl paramos sutarties nutraukimo Agentūra konstatavo,... 27. 1) UAB „Vikebas“ direktorius N. V. turėjo tikslą melagingai pateikti ir... 28. 2) kitas argumentas, sąlygojęs paramos sutarties nutraukimą tas, kad 2004 m.... 29. 3) Agentūra sprendime dėl paramos sutarties nutraukimo taip pat nurodo, jog... 30. Nustatyta, kad ginčijamas Agentūros sprendimas dėl paramos sutarties... 31. Taip pat atsakovas sprendime dėl paramos sutarties nutraukimo nurodo, kad buvo... 32. Nors Agentūra ginčijamame sprendime tiksliai nenurodė, tačiau iš jo... 33. Aptardamas ginčo santykių teisinį reguliavimą, susijusį su nuosavų... 34. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime pažymėjo, kad... 35. UAB „Vikebas“ prašo panaikinti ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie... 36. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 37. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 38. Pareiškėjo UAB „Vikebas“ apeliacinis skundas tenkinamas.... 39. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą... 40. Sprendimas neskundžiamas....