Byla 2A-652-186/2015

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilokta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-392-258/2015 pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko, kurio procesines teises ir pareigas perėmė uždaroji akcinė bendrovė „Vilokta“, ieškinį atsakovui G. K. dėl skolos priteisimo ir atsakovo G. K. priešieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui, kurio procesines teises ir pareigas perėmė uždaroji akcinė bendrovė „Vilokta“. Byloje trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, dalyvauja bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Čia“ (šiuo metu pasibaigusi ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro), akcinė bendrovė DNB bankas.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) DNB bankas (toliau – ir bankas), kurio procesines teises ir pareigas perėmė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilokta“ (toliau – ir ieškovas), kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas jam iš atsakovo G. K. priteisti 627 346,34 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad tarp banko ir kredito gavėjo, pagrindinio skolininko, bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Čia“ 2005 m. balandžio 29 d. buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. 2466-05IV (toliau – ir kredito, kreditavimo sutartis), kurios sąlygos buvo keičiamos vėlesniais susitarimais. Pagal kreditavimo sutartį kredito gavėjui iki 2013 m. spalio 28 d. buvo suteiktas 748 831 Eur kreditas su kintama palūkanų norma. Prievolėms pagal kredito sutartį užtikrinti 2005 m. balandžio 29 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 64-05L (toliau – ir laidavimo sutartis), pagal kurią laiduotojas G. K. įsipareigojo atsakyti solidariai visu savo turtu, jeigu kredito gavėjas neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles bankui. Kredito gavėjas sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, nesilaikė tarpinių kredito grąžinimo terminų, nemokėjo palūkanų ir delspinigių. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 25 d. nutartimi kredito gavėjui buvo iškelta bankroto byla. Visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę. Kredito gavėjo skola bankui sudaro 619 399 Eur negrąžinto kredito, 7 807,55 Eur palūkanų, 139,79 Eur delspinigių, viso 627 346,34 Eur (ekvivalentas 2 166 101,44 Lt). Šiai sumai Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi bankas buvo patvirtintas kreditoriumi BUAB „Čia“ bankroto byloje.

6Atsakovas G. K. byloje pareiškė priešieškinį, kuriame prašė laidavimo prievolę pagal 2004 m. gegužės 29 d. pasirašytą laidavimo sutartį pripažinti pasibaigusia nuo 2014 m. sausio 31 d. Atsakovas nurodė, kad už prievolių pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį tinkamą įvykdymą G. K. yra laidavęs pagal su banku 2004 m. gegužės 29 d. pasirašytą laidavimo sutartį. Prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymas taip pat yra užtikrintas ir papildomo nekilnojamojo turto, kuris vėliau nebuvo įkeistas kitų trijų kreditavimo sutarčių, kurias sudarė UAB „Čia“ ir bankas, įvykdymui užtikrinti, įkeitimu, t. y. buvo įkeista parduotuvė–baras, degalinės, kiemo statiniai, esantys ( - ) (2009 m. spalio 16 d. pasikeitus įkeisto turto savininkui (skolininkui BUAB „Čia“ pardavus šį turtą UAB „Vilokta“) buvo atliktas šios hipotekos pakeitimas, pakeičiant savininko duomenis. Degalinės kompleksas, esantis ( - ), yra itin didelės vertės, todėl ieškovas buvo užtikrintas, kad jo, kaip laiduotojo interesai skolininkui neįvykdžius kreditavimo sutarties bus apsaugoti, nes skolą išieškant iš šio turto bus galima ją visiškai padengti, o netgi jam, kaip laiduotojui sumokėjus skolą, atgręžtinis reikalavimas nukreipus jį į šį turtą bus visiškai kompensuotas. Esant tokioms banko nurodytoms aplinkybėms G. K. savo interesus laikė esant apsaugotais. Bankas, nors kelis kartus ir buvo inicijavęs UAB „Čia“ skolos išieškojimą iš šio, hipoteka įkeisto turto, procedūras, tačiau jų nebaigė. Tai lėmė, kad tas pats turtas antrine hipoteka buvo įkeistas AB DNB bankui ir už kito subjekto, šio turto savininko, UAB „Vilokta“ prievoles. Bankas, nerealizuodamas savo teisės išieškoti BUAB „Čia“ skolos iš jam hipoteka įkeisto turto, savo reikalavimą nukreipė į laiduotoją. Bankas su UAB „Vilokta“ 2014 m. sausio 31 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Šis sandoris lemia jo, kaip laiduotojo, prievolių pabaigą, nes sudaryto sandorio esmė nėra reikalavimo teisės į skolininką – BUAB „Čia“ perdavimas, nutraukiant skolininko–kreditoriaus teisinį santykį tarp banko ir UAB „Vilokta“, o yra UAB „Vilokta“ siekis išvengti išieškojimo iš jai priklausančio ir BUAB „Čia“ prievolės pagal kreditavimo sutartį užtikrinti įkeisto turto. Tokiu būdu visa prievolės našta buvo perkelta solidariai atsakingam už UAB „Čia“ prievoles laiduotojui G. K. Tuo atveju, jeigu BUAB „Čia“ skolą padengtų G. K., jis subrogacijos tvarka įgytų reikalavimo teisę ir į ją užtikrinančias priemones, t. y. UAB „Vilokta“ įkeistą turtą. Dėl to norėdama išvengti prisiimtos atsakomybės savo turtu UAB „Vilokta“ ir pasirašė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, tapdama iš solidariai savo turtu atsakingo subjekto (skolininko) kreditoriumi, kas sudarė pagrindą pagal CK 6.126 straipsnio 8 dalį, 4.197 straipsnį išregistruoti sutartinę savo turto hipoteką, nustatytą 2005 m,. balandžio 29 d. kreditavimo sutarties įvykdymui užtikrinti. Bankas reikalavimo teisių perleidimo sutartimi reikalavimą į BUAB „Čia“ įsipareigojo perleisti už 624 450,14 Eur sumą. Bankas ir UAB „Vilokta“ sudarė kreditavimo sutartį, kuria suteikė minėtą sumą ir kurios įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas degalinės kompleksas, esantis ( - ). Tai reiškia, kad po reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo bankas tebeturi analogišką reikalavimą UAB „Vilokta“, o UAB „Vilokta“ tebėra skolinga analogišką sumą bankui, o turtas, esantis ( - ), liko įkeistas bankui, skiriasi tik prievolės įvykdymo tvarka ir terminai. Realiai banko reikalavimai, kylantys iš 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutarties, išliko, tik jie buvo pakeisti įforminant juos nauja kreditavimo sutartimi su UAB „Vilokta“, t. y. įvyko prievolės novacija. G. K. nuomone, banko, kaip kreditoriaus, veiksmai sudarant reikalavimo teisių perleidimo sutartį dėl pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį nepadengtos sumos kreditavimo UAB „Vilokta“, suteikiant ilgesnį paskolos grąžinimo terminą ir įkeičiant papildomą turtą, akivaizdžiai patvirtinta jo valią dėl prievolės pakeitimo, pakeičiant prievolės (grąžinti 624 450,14 Eur sumą, susiformavusią iš 2005 m. balandžio 29 d. kredito sutarties) šalį. Pasibaigus BUAB „Čia“ prievolei, baigiasi ir jai užtikrinti nustatytas G. K. laidavimas. Netgi prievolės grąžinti 624 450,14 Eur sumą, šalies pakeitimą kvalifikuojant ne novacija, o skolos perkėlimo – ieškovo laidavimo prievolė už 624 450,14 Eur sumos grąžinimą kreditoriui pagal 2004 m. gegužės 29 d. pasirašytą laidavimo sutartį turėtų būti pripažinta pasibaigusia pagal CK 6.120 straipsnio 2 dalį. Taip pat laidavimo prievolė turi būti pripažinta pasibaigusia dėl to, kad dėl atsakovo ir UAB „Vilokta“ sudarytų sandorių be laiduotojo sutikimo iš esmės pasikeitė prievolė ir atsirado jam iš esmės nepalankios pasekmės. Tai susiję su tuo, kad po sandorių sudarymo iš esmės pasikeitė jo laidavimu užtikrinta prievolė, nes sandoriai lėmė pagrindinės prievolės užtikrinimo priemonės panaikinimą. Kreditavimo sutarties įvykdymui užtikrinti hipoteka įkeisto turto, degalinės komplekso, esančio ( - ), savininkui perėmus reikalavimą pagal šią kreditavimo sutartį, jos įvykdymui užtikrinti nustatyta hipoteka baigėsi. Tokiu būdu prievolė, už kurią buvo laiduota, iš esmės pasikeitė, nes ji tapo nebeužtikrinta hipoteka, o jokių kitų, išskyrus ieškovo laidavimą, užtikrinimo priemonių nėra. Laiduotojas laiduoti už hipoteka neapsaugotą prievolinių įsipareigojimų vykdymą valios nėra išreiškęs.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 30 d. sprendimu AB DNB banko, kurio teises ir pareigas perėmė UAB „Vilokta“, ieškinį atmetė, tenkino atsakovo G. K. priešieškinį ir laidavimą pagal 2004 m. gegužės 29 d. AB DNB banko ir G. K. pasirašytą laidavimo sutartį Nr. 64-05L pripažino pasibaigusia nuo 2014 m. sausio 31 d., iš UAB „Vilokta“ priteisė 1 787,25 Eur AB DNB bankui teisinės pagalbos išlaidų, valstybei 7 403 Eur žyminio mokesčio ir 41 Eur procesinių dokumentų išlaidas.

9Teismas nurodė, kad laidavimo sutartyje bankas ir laiduotojas pasirašo ant kiekvieno sutarties lapo, tačiau teismui pateiktos paminėtos sutarties antrasis lapas, kuriame 2.2.1 punkte nurodyta, jog „Bankas įsipareigoja įvykdžius Skolininko prievoles perduoti Laiduotojui dokumentus, patvirtinančius laiduotojo atgręžtinį reikalavimą į skolininką, o taip pat perduoti laiduotojui Banko turimas Skolininko prievoles užtikrinančias teises. Šiuos įsipareigojimus Bankas įvykdo po visiško ir galutinio Skolininko prievolių įvykdymo Bankui“, 3.1 punkte, kuriame nustatyta „Laiduotojo atsakomybė pagal šią sutartį išlieka nepriklausimai nuo to, kad be Laiduotojo sutikimo iš esmės pasikeičia Skolininko prievolės pagal Kreditavimo sutartį ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja Laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitos nepalankios Laiduotojui pasekmes. Nepriklausomai nuo šios sąlygos Bankas turi teisę, bet neprivalo, reikalauti iš Laiduotojo sutikimo Kreditavimo sutarties pakeitimams atlikti“, nei banko, nei laiduotojo nėra pasirašytas.

10Teismas nustatė, kad BUAB „Čia“ bankroto byloje neliko pakankamai turto ir kreditoriaus reikalavimų tenkinimas turėjo būti nukreiptas į UAB „Vilokta“ hipoteka įkeistą nekilnojamąjį turtą. 2014 m. sausio 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi bankas įsipareigojo UAB „Vilokta“ už 624 450,14 Eur kainą perleisti 624 450,14 Eur dydžio reikalavimą į BUAB „Čia“ pagal kredito sutartį ir joje nustatytas užtikrinimo priemones. Sutartyje nurodyta, kad reikalavimą naujasis kreditorius įgyja tik po to, kai yra sumokėta pradiniam kreditoriui 624 450,14 Eur suma. Tą pačią dieną, t. y. 2014 m. sausio 31 d. UAB „Vilokta“ su banku pasirašė kreditavimo sutartį dėl 624 450,14 Eur kredito sumos UAB „Vilokta“ suteikimo. Teismas sutiko su atsakovu, kad banko ir UAB „Vilokta“ sudaryto sandorio esmė nėra reikalavimo teisės į skolininką – BUAB „Čia“ perdavimas. UAB „Vilokta“, būdama atsakinga už skolininko BUAB „Čia“ prievoles AB DNB bankui (savo įkeisto turto verte), siekė ne perimti reikalavimą į BUAB „Čia“, o išvengti išieškojimo iš jai priklausančio turto, pakeičiant jos įsipareigojimus nustatančią prievolę ir visą prievolės naštą perkeliant kitam solidariai atsakingam už BUAB „Čia“ prievoles subjektui – laiduotojui, atsakovui G. K. Tiek UAB „Vilokta“, tiek G. K. buvo įsipareigoję bankui atsakyti už BUAB „Čia“ skolas: G. K. kaip laiduotojas visu savo turtu, UAB „Vilokta“ – hipoteka įkeistu turtu. Šiuo atveju solidariam skolininkui padengus BUAB „Čia“ skolą, taip kaip šiuo metu reikalauja UAB „Vilokta“, solidarusis skolininkas G. K. dėl minėtų UAB „Vilokta“ veiksmų neteko atgręžtinio reikalavimo teisės į ją užtikrinančias priemones, t. y. į UAB „Vilokta“ įkeistą turtą. Šiuo atveju UAB „Vilokta“, siekdama išvengti prisiimtos atsakomybės savo turtu, pasirašė reikalavimų teisės perėmimo sutartį, tapdama iš solidariai savo turtu atsakingo subjekto (skolininko) – kreditoriumi, kas sudaro pagrindą pagal CK 6.126 straipsnio 8 dalį, 4.197 straipsnį išregistruoti sutartinę savo turto hipoteką, nustatytą 2005 m. balandžio 29 d. kredito sutarties vykdymui užtikrinti. Teismas rėmėsi CK 6.87 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kiti laiduotojui nepalankūs padariniai, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita, taip pat kasacinio teismo šios normos taikymo išaiškinimais.

11Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, pagal kuriuos galėtų daryti išvadą, jog UAB „Vilokta“, kaip nauja prievolės šalis, iš kurios ji kildina reikalavimą atsakovui G. K., buvo susitarusi išsaugoti laidavimą. Laidavimas yra papildoma / šalutinė prievolė pagrindinės prievolės atžvilgiu. Bendrosiose teisės normose įtvirtintas reguliavimas, jog papildomą prievolę ištinka pagrindinės prievolės likimas (CK 6.70 straipsnis), lemia tai, kad pasibaigus BUAB „Čia“ prievolei, baigiasi ir jos užtikrinimui nustatytas G. K. laidavimas (CK 6.87, 6.143 straipsniai, 6.144 straipsnio 2 dalis). Kadangi bankas ir UAB „Vilokta“, sudarydami reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir kreditavimo sutartį, faktiškai įvykdė 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutarties pagrindu atsiradusią prievolę, teismas laiduotojo G. K. laidavimo prievolę už kredito grąžinimą pagal 2004 m. gegužės 29 d. laidavimo sutartį pripažino pasibaigusia.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13Apeliantas (ieškovas) UAB „Vilokta“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimą; atsakovo G. K. priešieškinį palikti nenagrinėtą, nes buvo paduotas su trūkumais; atmesti G. K. priešieškinį; tenkinti ieškovo UAB „Vilokta“ ieškinį ir priteisti ieškovui iš atsakovo G. K. 627 346,34 Eur skolą.

14Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Atsakovo laidavimo prievolė negalėjo būti pripažinta pasibaigusia. Atsakovas, kaip laiduotojas, pasirašydamas laidavimo sutartį, įsipareigojo būti solidariuoju skolininku kartu su pagrindiniu skolininku. Tai reiškia, kad nuo pat laidavimo sutarties pasirašymo dienos atsakovo priemonių apimtis tapo lygi pagrindinio skolininko prievolių apimčiai. Papildomų, subsidiaraus pobūdžio reikalavimo užtikrinimo priemonių galiojimas / negaliojimas negali būti laikomas keičiančiomis laiduotojo atsakomybės apimties ribas. Kreditorius visada turi teisę pasirinkti savo teisių realizacijos būdą ir laisvu pasirinkimu pareikšti reikalavimą tiek pagrindiniam skolininkui, tiek solidariajam, nepriklausomai nuo hipotekos, kaip užtikrinimo priemonės, egzistavimo. Hipoteka įkeistas turtas yra subsidiari užtikrinimo priemonė, t. y. į hipoteka įkeistą turtą išieškojimą nukreipti galima tik tuo atveju, kai pagrindinis skolininkas negali įvykdyti priemonės. Laiduotojo prievolė yra solidarioji ir išieškojimas į laiduotoją gali būti nukreiptas bet kuriuo metu, kaip į pagrindinį skolininką, arba reikalauti prievolės įvykdymo galima iš abiejų solidariųjų skolininkų vienu metu. Be to, tas hipoteka įkeistas turtas, kuriuo buvo užtikrinta kreditavimo sutartis, net nebuvo įkeistas tuo metu, kai atsakovas pasirašė laidavimo sutartį. Dėl to apelianto turto įkeitimai neturėjo jokios įtakos atsakovo apsisprendimui dėl 2005 m. balandžio 29 d. laidavimo sutarties sudarymo. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas kredito sutarties užtikrinimo priemonių pokytį per kredito sutarties egzistavimo laikotarpį, turėjo įvertinti ir tai, kad apie visus jo prievolių dydžio pasikeitimus jis buvo informuojamas ir pats pasirašydavo ant kiekvieno kredito sutarties specialiosios dalies pakeitimo. Apskritai solidariojo skolininko padėtį potencialiai pakeičiantys veiksniai galėtų būti tik kredito sutarties pakeitimai, kurie būtų susiję su kredito sutarties sumų pokyčiu, tačiau ne su subsidiarių užtikrinimo priemonių pokyčiu, kurių egzistavimas niekaip negalėjo daryti įtakos atsakovo, kaip solidariojo skolininko, priemonių apimčiai. Be to, laidavimo sutarties 3.1 punktas aiškiai nustatė, kad laiduotojo atsakomybė pagal šią sutartį išlieka nepriklausomai nuo to, kad be laiduotojo sutikimo iš esmės pasikeičia skolininko prievolės pagal kreditavimo sutartį ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitos nepalankios laiduotojui pasekmės.
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2014 buvo sprendžiama, ar kitų užtikrinimo priemonių egzistavimas daro įtaką laidavimo prievolės apimčiai. Remiantis šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais, darytina išvada, kad kitų pagrindinės prievolės užtikrinimo priemonių pasikeitimas, egzistavimas ar neegzistavimas, nedaro įtakos laiduotojo, kaip solidariojo skolininko, atsakomybės apimčiai.
  3. Į bylą buvo pateikti duomenys, kurie patvirtina, jog apeliantas perėmė reikalavimo teisę iš AB DNB banko į UAB „Čia“ ir visas reikalavimo užtikrinimo priemones, o ne prisiėmė vykdyti BUAB „Čia“ prievoles. Teismas nepagrįstai vertino, kad apeliantas ne perėmė AB DNB banko reikalavimo teisę, tačiau perėmė BUAB „Čia“ skolą. Tokia išvada neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir tikrųjų sutarties šalių ketinimų. Šiuo atveju pasikeitė tik BUAB „Čia“ kreditorius. Esminės įtakos tokiai teismo išvadai turėjo neteisingas apelianto ir banko 2014 m. sausio 31 d. reikalavimo perleidimo sandorio kvalifikavimas, vertinant jį kaip novacijos ar skolos perkėlimo sutartį. Tokia kvalifikacija yra neteisinga ir prieštarauja tiek CK nuostatoms, tiek teismų praktikai. Tam, kad būtų galima konstatuoti tarp šalių susiklosčius novacijos santykius, turi būti nustatyta, jog pradinis skolininkas ir / ar pradinis kreditorius pakeičiamas nauju, tačiau pradinio skolininko prievolė išnyksta. Be to, novacija galima tik rašytiniu aiškiai išreikštu susitarimu, kurį pasirašo visos prievolinio santykio šalys. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, sandoriai, neatitinkantys bent vieno iš novacijos sudarymo / galiojimo sąlygų, yra kvalifikuojami kaip kitos sutarčių rūšys (pvz., reikalavimo perleidimas). Be to, CK 6.141 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad novacija nėra preziumojama ir visais atvejais turi būti aiškiai ir neabejotinai išreikšta. Skolininko BUAB „Čia“ prievolė, kuri atsirado iš kreditavimo sutarties, neišnyko, ši prievolė yra patvirtinta vykstančioje bankroto byloje, tačiau skolininkas prievolę privalo įvykdyti kitam (naujam) kreditoriui.
  4. Teismas nurodė iš apelianto priteisti 7 403 Eur žyminio mokesčio, tačiau byloje atsakovas, pareikšdamas priešieškinį, pridėjo dokumentus, patvirtinančius, jog jis sumokėjo žyminį mokestį už reikalavimą pripažinti jo laidavimo prievolę negaliojančia, kaip už neturtinį ginčą. Apeliantas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad atsakovo reikalavimas yra turtinis ir už jį turi būti sumokėta 25 544 Lt dydžio žyminis mokestis. Teismas šio klausimo nesprendė, tačiau nepagrįstai teismo sprendime nusprendė atsakovo nesumokėtą 7 403 Eur dydžio žyminį mokestį priteisti iš apelianto. Byloje nebuvo jokių pagrindų atleisti atsakovą nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Atsakovas taip pat neprašė atidėti žyminio mokesčio mokėjimą. Bylos išnagrinėjimas be žyminio mokesčio lemia tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas, kaip priimtas iš esmės pažeidus civilinio proceso teisės normas. Teismas taip pat pažeidė lygiateisiškumo principą, nes atsakovui buvo sudarytos išskirtinės sąlygos bylinėtis. Atsakovo priešieškinis turėjo būti paliktas nenagrinėtas ir civilinės bylos dalis dėl priešieškinio reikalavimų atmesta.

15Atsakovas G. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo UAB „Vilokta“ apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Atsiliepiamas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Hipoteka nėra subsidiari prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė. Tiek reikalavimo teisė į laiduotoją, tiek hipoteka įkeistam turtui realizuoti būtina sąlyga yra paties skolininko prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas. Skolinei prievolei esant neįvykdytai, kreditorius turi teisę savo pasirinkimu gauti jos įvykdymą tiek iš hipoteka įkeisto turto vertės, tiek iš laiduotojo. Pagrindinis skolininkas BUAB „Čia“ bankrutavo ir prievolės pagal kredito sutartį neįvykdė, todėl tapo aktuali galimybe pasinaudoti egzistuojančiomis prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. Bankas nukreipė savo reikalavimą į laidavimą. Galiojantis teisinis reglamentavimas įtvirtina prievolę įvykdžiusio laiduotojo interesų apsaugą, suteikiant jam būtent kreditoriaus turėtą teisių apimtį bei garantijas jas realizuoti subrogacijos tvarka atgaunant prievolės įvykdymą iš skolininko ir / ar kitų prievolės užtikrinimo priemonių. Kadangi skolininkas yra bankrutuojanti įmonė, kuri netrukus bus likviduota ir išregistruota, vienintelis realus subrogacijos pagrindu perimto reikalavimo padengimas buvo galimas tik išieškant kreditoriui sumokėtą sumą iš prievolės įvykdymo užtikrinimui įkeisto turto. AB DNB bankui ir UAB „Vilokta“ sudarius reikalavimo teisių perleidimo sutartį laidavimu užtikrinta prievolė pasikeitė iš esmės, nes minėtas sandoris lėmė pagrindinės prievolės užtikrinimo priemonės panaikinimą. Tai lėmė laiduotojui iš esmės nepalankių padarinių atsiradimą, nes pagal CK 6.16 straipsnio 8 dalį įkeitimas (hipoteka) baigiasi, kai sutampa hipotekos kreditoriaus ir įkeisto turto savininkas. Kredito sutarties įvykdymui užtikrinti hipoteka įkeisto turto (degalinės, esančios ( - )) savininkui perėmus reikalavimą pagal kredito sutartį, jos įvykdymui užtikrinti nustatyta hipoteka baigėsi ir buvo išregistruota. Tokiu būdu prievolė, už kurią buvo laiduota, iš esmės pasikeitė, nes tapo nebeužtikrinta nekilnojamojo daikto įkeitimu, o jokių kitų, išskyrus ieškovo laidavimą, užtikrinimo priemonių nėra. Tai reiškia, kad atsirado iš esmės neigiamos pasekmės laiduotojui, nes buvo panaikinta esminė ir vienintelė reali galimybė įvykdžius skolininko prievoles patenkinti savo subrogacijos reikalavimą.
  2. Teismų praktikoje suformuoti išaiškinimai akivaizdžiai prieštarauja apelianto pozicijai, kad pagrindinė prievolė ir ją užtikrinanti hipotekos prievolė yra savarankiškos ir atsietos, o laiduotojo padėtis su pagrindine prievole turi būti vertinama vien tik per prievolės sumą ir jos pokytį.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-310/2014 ir šios bylos ratio decidendi skiriasi.
  4. Nors turto kompleksas atsakovui pasirašant laidavimo sutartį kreditoriaus naudai nebuvo įkeistas, tačiau tai nepaneigia atsakovo valios ir esminės laidavimo sąlygos – didelės vertės turto įkeitimo, prievolės įvykdymui užtikrini, buvimo. Nors turto, esančio ( - ), įkeitimas ir buvo atliktas tik 2009 m. liepos 9 d. kredito sutarties pakeitimo pagrindu, tačiau tai nepaneigia, jog laidavimo pasirašymo metu prievolė buvo užtikrinta beveik du kartus didesnės likvidacinės vertės užtikrinimo priemonėmis. 2009 m. liepos 9 d. buvo atsisakyta iki to laiko prievolių įvykdymui užtikrinti įkeisto turto komplekso, esančio ( - ), (priklausančio apeliantui) įkeitimo ir vietoje jo įkeistas degalinės kompleksas, esantis ( - ), kuris nuosavybės teise priklauso taip pat UAB „Vilokta“. Šių hipotekos objektų vertė yra panaši. Tai reiškia, kad atsakovui laiduojant už UAB „Čia“ prievoles buvo žinoma, kad prievolė yra užtikrinta itin didelės vertės prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. Nesant užtikrinimo priemonių laiduotojas – fizinis asmuo tikrai nebūtų prisiėmęs tokios apimties prievolės. Skolininkui jos nevykdant tokios apimties prievolės padengimas, nesant galimybės padengtų sumų kompensuoti iš hipoteka įkeisto turto, jam būtų nepakeliamas. Atsakovas laidavimo sutartimi buvo įsipareigojęs atsakyti už juridinio asmens prievolę, kurios įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas turtas, kurio rinkos vertė didesnė už prievolės sumą. Dėl banko su apeliantu sudaryto sandorio prievolė, už kurią laidavo ieškovas, tapo niekuo nebeužtikrinta. Šiuos padarinius pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino laiduotojui atsiradusiomis nepalankiomis pasekmėmis pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį. Pasikeitimas ne formaliai apriboja, o faktiškai atima bet kokią galimybę laiduotojui įgyvendinti įstatymo jam garantuojamą subrogacijos teisę.
  5. Laiduotojas nesutiko su neigiamų pasekmių jam kilimu. Nei vienas iš kredito sutarties specialiosios dalies pakeitimų, kuriuos pasirašė atsakovas, prievolę užtikrinančios hipotekos panaikinimo nenustatė. Atsakovas nebuvo apelianto ir banko sudarytos sutarties šalimi. Laidavimo sutarties 3.1 nuostata negali būti kvalifikuojama kaip laiduotojo išreikštas CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyto laidavimo sutarties pabaigos pagrindo atsisakymas. Hipotekos panaikinimas ginčo atveju kyla ne iš konkrečių kreditavimo sutartyje nustatytų sąlygų, o iš visiškai atskiro banko su kredito sutarties šalimi nesančiu subjektu sudaryto sandorio. Minėta laidavimo sutarties sąlyga nustato skolininko prievolių pagal kreditavimo sutartį pasikeitimą. Be to, bankas savo parengtos laidavimo sutarties 4.7 punkte įtvirtino reikalavimą bankui ir laiduotojui pasirašyti ant kiekvieno sutarties lapo nesilaikė. Laidavimo sutarties lapas, kuriame yra 2.2.1 ir 3.1 punktai, nėra pasirašytas nei banko, nei laiduotojo. Esant paties banko nustatytai laidavimo sutarties sąlygų pasirašymo tvarkai (kiekvieno lapo pasirašymas) ir nesant sutarties šalių parašų ant jų dalies (visų sąlygų esančių antrame lape), nėra pagrindo teigti, kad laiduotojas su jomis susipažino, sutiko ir patvirtino, t. y. kad jos tapo galiojančios šaliai.
  6. Teismas pagrįstai konstatavo novacijos faktą. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad po banko ir apelianto sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties, šalių sudarytos sutarties dėl reikalavimo teisės perleidimo kreditorius AB DNB bankas tebeturi analogišką reikalavimą UAB „Vilokta“ atžvilgiu, o UAB „Vilokta“ tebėra skolinga analogišką pinigų sumą AB DNB bankui, o turtas, esantis ( - ), liko įkeistas AB DNB bankui, skiriasi tik prievolės įvykdymo tvarka ir terminai, t. y. įvyko prievolės novacija. Bylos nagrinėjimo metu, atsakinėdamas į atsakovo atstovo klausimus, koks buvo tikslas ir ekonominis tikslingumas už 624 450,14 Eur kainą iš banko pirkti reikalavimą į bankrutavusią ir jokio turto nebeturinčią įmonę, UAB „Vilokta“ atstovas patvirtino, jog tai buvo atlikta iš esmės vieninteliu tikslu – išvengti išieškojimo nukreipimo į hipoteka įkeistą turtą. Taigi akivaizdu, kad 2014 m. sausio 30 d. atlikti teisiniai veiksmai patvirtina šalių valią ne dėl reikalavimo teisės perkėlimo ir jos įgyvendinimo, o dėl išieškojimo iš įkeisto turto išvengimo, pakeičiant prievolės šalį. Netgi prievolės grąžinti 624 450,14 Eur sumą, šalies pakeitimą kvalifikuojat ne novacija, o skolos perkėlimu – atsakovo laidavimo prievolė už 624 450,14 Eur sumos grąžinimą kreditoriui pagal 2004 m. gegužės 29 d. pasirašytą laidavimo sutartį pripažintina pasibaigusia CK 6.120 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu.
  7. AB DNB bankas turėjo pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimą iš hipoteka įkeisto 5,3 mln. Lt vertės nekilnojamojo turto, nes turtas pagal BUAB „Čia“ prievoles šiam kreditoriui buvo įkeistas pirmine hipoteka. Teismui buvo pateikti įrodymai, kad laiduotojas daug kartų ragino banką realizuoti savo hipotekos kreditoriaus teisę ir išieškoti iš šio turto. CK 6.86 straipsnyje nustatyta, kad kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė.
  8. Apeliantas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo reikalavimas buvo pripažintas turtiniu ir šias išlaidas priteisė iš apelianto, nors atsakovas jų nebuvo sumokėjęs. Byla buvo pradėta pagal AB DNB banko ieškinį dėl skolos priteisimo, už kurį bankas sumokėjo 7 403 Eur žyminio mokesčio. Vėliau buvo prijungtas atsakovo priešieškinis. Teismas rezoliucinėje dalyje tiesiog padarė techninę klaidą, nes priėmęs UAB „Vilokta“ nepalankų sprendimą automatiškai priteisė ir jos, kaip pralaimėjusios šalies, banko patirtas žyminio mokesčio išlaidas už pradinį byloje pareikštą reikalavimą dėl skolos priteisimo. Teismas paprasčiausiai suklydo, neatsižvelgdamas, kad UAB „Vilokta“ byloje tapo banko atmesto reikalavimo perėmėja, todėl pradinio ieškovo išlaidų kompensavimo priteisimas bankui nebepriklauso.

17Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB DNB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apelianto skundą tenkinti.

18Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas nepagrįstai atleido laiduotoją nuo atsakomybės pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį. Po reikalavimo perleidimo, išskyrus kreditorių, nei prievolė, nei skolininkas, nei prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, nepasikeitė. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp banko ir apelianto sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis buvo novacijos sutartis, yra nepagrįsta. Po šios sutarties sudarymo atsakovo laidavimo apimtis nepakito, jis liko solidariai atsakingas kartu su pagrindiniu skolininku už kreditavimo sutarties įvykdymą. Kadangi prievolė nepasikeitė, negalėjo padidėti ir nepadidėjo laiduotojo atsakomybė, atitinkamai neatsirado jokios kitos nepalankios laiduotojui pasekmės. Laidavimo sutarties sudarymo metu laiduotojas neturėjo ir negalėjo turėti jokių lūkesčių dėl turto, esančio ( - ), naudojimo kaip užtikrinimo priemonės, nes laidavimo sutarties pasirašymo metu šis turtas nebuvo įkeistas. Kreditorius turi teisę pasirinkti savo teisių skolai susigrąžinti realizavimo eiliškumą ir neturi pareigos pirmiausia skolos išieškojimą nukreipti į hipoteką, nes tai atskiros tarpusavyje nekonkuruojančios prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės Be to, sieti laiduotojo padėtį su jo ateities lūkesčiais realizuoti hipoteką būtų galima nebent nustačius, kad laiduotojas įvykdė už pagrindinį skolininką prievolę kreditoriui, nes tik tokiu atveju laiduotojas įgytų CK 6.83 straipsnio 1 dalyje, laidavimo sutarties 2.2.1 punkte įtvirtintą atgręžtinį reikalavimą į hipoteką. Skolos atsakovas už pagrindinį skolininką nėra sumokėjęs, todėl nėra įgijęs teisių į užtikrinimo priemones ir atitinkamai negali savo padėties pabloginimo grįsti neįgytomis ir tariamai jo realizuoti negalimomis atgręžtinio reikalavimo teisėmis.
  2. Net jei būtų nustatytas laiduotojo padėties pablogėjimas, šiuo pagrindu pripažinti laidavimą pasibaigusiu būtų galima tik tuomet, jei laidavimo sutartis nenumatytų ko kita. Banko ir laiduotojo sudarytoje laidavimo sutarties 3.1 punkte yra susitarta, kad laidavimas išlieka nepriklausomai nuo to, jei be laiduotojo sutikimo padidėja laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitos nepalankios laiduotojui pasekmės. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad ši sąlyga nėra šalių pasirašyta.
  3. Bankas sutinka su apelianto argumentais, kad atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl laidavimo pripažinimo pasibaigusiu buvo išnagrinėtas pažeidus proceso teisės normas, t. y. turtinis reikalavimas nebuvo apmokėtas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, taip pat nebuvo išspręstas atleidimo ar atidėjimo nuo jo sumokėjimo klausimas. Tai, vadovaujantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 7 punktu, sudaro pagrindą atsakovo priešieškinį dėl laidavimo pripažinimo pasibaigusiu palikti nenagrinėtą.

19IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą tikrina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

21Nagrinėjamoje byloje paduotame apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės taikymo ir aiškinimo klaidų, kvalifikuodamas byloje nustatytas faktines aplinkybes kaip įrodomuosius faktus, patvirtinančius G. K. laidavimo prievolės pabaigą. Kadangi šalys sutaria dėl pirmosios instancijos teismo apibrėžto bylos faktinio pagrindo (nustatytų aplinkybių visumos), teisėjų kolegija apsiriboja įvertinimu, ar iš tiesų šio konkretaus ginčo atveju egzistuoja aplinkybės suponuojančios apskųstu sprendimu konstatuotus teisinius padarinius (CK 6.87 straipsnio 1, 4 dalys).

22Dėl G. K. laidavimo prievolės pasibaigimo pagal CK 6.87 straipsnio 1 dalį

23Iš pirmosios instancijos teismo motyvų galima spręsti, kad G. K. laidavimo prievolė, atsiradusi remiantis 2005 m. balandžio 29 d. Laidavimo sutartimi Nr. 64-05L (toliau – Laidavimo sutartis) pripažinta pasibaigusia, kadangi baigėsi laidavimu užtikrinta prievolė (CK 6.87 straipsnio 1 dalis). Tokią išvadą teismas, nors to aiškiai ir nenurodė, grindė tuo, kad AB DNB banko (ankstesnio kreditoriaus) ir UAB „Vilokta“ (naujojo kreditoriaus) 2014 m. sausio 30 d. pasirašyta Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 2014/01/15 (toliau – Sutartis) sukūrė naują teisinį santykį, pakeičiantį atsiradusį pagal tarp AB DNB banko ir BUAB „Čia“ 2005 m. balandžio 29 d. sudarytą Kreditavimo sutartį Nr. 2465-05IV (toliau – Kredito sutartis). Taigi pirmosios instancijos teismas kreditoriaus pasikeitimą kvalifikavo novacija, lemiančia šalutinių prievolių pabaigą (CK 6.141 straipsnio 1 dalis, 6.144 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyta išvada nepagrįsta. Šalys iš esmės – išskyrus galiojimo faktą, sutaria dėl Sutarties turinio ir ja sukeltų pasekmių pagal Kredito sutartį atsiradusioms prievolėms. Tai – pradinio kreditoriaus pakeitimas kitu kreditoriumi. Kitos Kredito sutarties sąlygos (pvz., atsiskaitymo terminai, įsipareigojimų dydžiai) Sutartimi nebuvo modifikuotos, taip pat nepakeistas ir prievolės dalykas.

24Kasacinio teismo praktikoje dėl prievolės šalies pasikeitimo kvalifikavimo kaip novacija sąlygų yra išaiškinta, kad susitarimas pakeisti prievolės šalis yra novacija tik tais atvejais, kai šalių pasikeitimas atitinka tokius reikalavimus: pasikeičia pradinis skolininkas (kreditorius atleidžia pradinį skolininką nuo prievolės įvykdymo) arba pradinis kreditorius (skolininkas atleidžiamas nuo prievolės vykdymo ankstesniam kreditoriui). Jeigu šalių pasikeitimas sutartyje neatitinka šių reikalavimų, sutartiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas, teisių ir pareigų perleidimas (perkėlimas, perdavimas ar kt.) pagal šalių konkrečią sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011; 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2013). Novacija nepreziumuojama, todėl visada turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta (CK 6.141 straipsnio 2 dalis).

25Sutartis pagal savo sąlygas yra sandoris dėl reikalavimo perleidimo (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Perleidžiant reikalavimą pradinė prievolė nepasibaigia, tačiau kinta prievolės subjektai, nes reikalavimo teisė pagal prievolę perkeliama trečiajam asmeniui – naujajam kreditoriui. Taigi reikalavimo perleidimo atveju nei prievolė, nei skolininkas nesikeičia, o keičiasi tik kreditorius, vietoje kurio į teisinį santykį įstoja iki tol jame nedalyvavęs asmuo – naujasis kreditorius. Skolininko sutikimas reikalavimo perleidimui nėra būtinas, taip pat kreditoriaus asmens pasikeitimas įprastai neturi įtakos užtikrinimo priemonių galiojimui (CK 6.101 straipsnio 2 dalis). Skirtingai nuo novacijos ar skolos perkėlimo, kurie reiškia laidavimo pabaigą (CK 6.87 straipsnio 1, 5 dalys, 6.141 straipsnio 1 dalis, 6.144 straipsnio 2 dalis), reikalavimo perleidimas, kaip prievolės pasikeitimo būdas, tokių padarinių nesukelia.

26Pirmosios instancijos teismo išvados, kad, sudarius Sutartį, pasibaigė pagal Kredito sutartį atsiradusi prievolė, klaidingumą pirmiausia atskleidžia Sutarties sąlygos, pagal kurias, kaip minėta, pasikeitė tik kreditorius, kiti prievolės elementai nebuvo modifikuoti. Sutartyje jokia forma nėra pareikšta apie novaciją, taip pat – nuostatų, kad skolininkas (BUAB „Čia“) būtų atleidžiamas nuo prievolių vykdymo AB DNB bankui. Vadinasi, Kredito sutarties šalių pasikeitimas neatitinka novacijos sąlygų. Padarydamas kitokią išvadą, pirmosios instancijos teismas klaidingai taikė sutarčių aiškinimo taisykles ir tinkamai neatribojo reikalavimo perkėlimą ir novaciją kvalifikuojančių požymių. Dėl to iš pirmosios instancijos teismo sprendimo pašalinami argumentai dėl Sutarties pripažinimo novacija. Šioje ginčo dalyje teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad UAB „Vilokta“ reikalavimo teises į BUAB „Čia“, o kartu ir į G. K., perimtų ir pagal įstatymą, nepriklausomai nuo to, ar būtų buvusi sudaryta Sutartis (CK 6.112 straipsnio 2 punktas, 6.113 straipsnis). Pastaroji aplinkybė, sietina su UAB „Vilokta“ vaidmeniu teisiniuose santykiuose, atsiradusiuose pagal Kredito sutartį, papildomai atskleidžia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl novacijos požymių nepagrįstumą.

27Dėl G. K. laidavimo prievolės pasibaigimo pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį

28Nors apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje ir nėra aiškiai bei nedviprasmiškai nurodyta, ar teismas G. K. laidavimo prievolę laikė pasibaigusia ir dėl CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nurodyto pagrindo, tačiau faktą, kad apie tai buvo svarstyta, rodo teismo argumentų visuma. CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo galimybės aptarimą sprendime, kad ir netiesiogiai, taip pat patvirtina UAB „Vilokta“ suformuluoti apeliacinio skundo pagrindai bei teismo pateiktos nuorodos į kasacinio teismo praktiką dėl CK 6.87 straipsnio 4 dalies aiškinimo. Nepaisant tokio ydingo teismo sprendimo motyvavimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai teikia pagrindą skundžiamo sprendimo įvertinimui CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu. Pagal šią normą, laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita.

29Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta norma reglamentuoja atvejus, kai prievolė modifikuojama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis prievolėje pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitų aplinkybių, lemiančių laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą. Tai gali būti aplinkybės, susijusios su kreditoriaus, skolininko ar prievolės objekto pasikeitimu, t. y. jo padidėjimu ar sumažėjimu, kainos ir atitinkamai skolos padidėjimu ir pan., taip pat aplinkybės, pasunkinančios prievolės vykdymo sąlygas ir padidinančios prievolės neįvykdymo tikimybę, padidinančios dėl skolininko netinkamo prievolės įvykdymo atsirandančius neigiamus padarinius ir pan., kai tokių aplinkybių sudarant laidavimo sutartį laiduotojas nenumatė ir jų galimų padarinių neprisiėmė. CK 6.87 straipsnio 4 dalies normai taikyti pirmiau nurodytų aplinkybių pasikeitimas turi būti esminis, t. y. jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai turi būti tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis. Nustačius tokias aplinkybes, dėl kurių laiduotojui kyla nepalankių padarinių, galima konstatuoti, kad laiduotojas tokiomis sąlygomis nelaidavo ir nebūtų laidavęs, todėl jo prievolė pripažįstama pasibaigusia, nes neatitinka jo išreikštos valios sudaryti laidavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011; 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2013; 2014m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2014).

30Aplinkybe, lemiančia jam, kaip laiduotojui, nepalankių pasekmių, teikiančių pagrindą laidavimo pabaigai, G. K. pareikštame priešieškinyje nurodė svetimo daikto hipotekos, suteiktos UAB „Vilokta“, pabaigą (CK 4.181 straipsnio 1 dalis, 6.126 straipsnio 8 dalis). Byloje nustatyta, kad BUAB „Čia“ prievolių, prisiimtų Kredito sutartimi, įvykdymas buvo užtikrintas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių daugetu, t. y. kredito gavėjo kilnojamojo, nekilnojamojo turto įkeitimais, fizinių bei juridinių asmenų laidavimais (G. K., Z. B., BUAB „3S“, UAB „Vilokta“). Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad po 2009 m. liepos 29 d. Susitarimo Nr. 2466-05IV/7 ir 2009 m. rugsėjo 8 d. Susitarimo Nr. 2466-05IV/8 sudarymo, BUAB „Čia“ prievolės AB DNB bankui pagal Kredito sutartį de facto liko užtikrintos skolininkui priklausančio turto įkeitimais, taip pat G. K., BUAB „3S“ laidavimais ir UAB „Vilokta“ turto hipoteka. Dėl pastarosios aplinkybės pažymėtina, kad AB DNB bankas įgijo teisę pasinaudoti svetimo turto, t. y. priklausančio UAB „Vilokta“, hipoteka, kadangi įmonė iš BUAB „Čia“ pagal 2009 m. birželio 26 d. pirkimo sutartį įgijo nekilnojamuosius daiktus, esančius ( - ) (kiemo statiniai, degalinė, parduotuvės pastatas). Šį turtą UAB „Vilokta“ įkeitė AB DNB bankui 2009 m. birželio 29 d. Nurodyti turto perleidimo veiksmai su G. K. nebuvo suderinti. Iš to, kas paminėta, matyti, kad aplinkybės susiklostė taip, jog AB DNB bankas – gavęs G. K. sutikimą, taip pat papildomus prievolės įvykdymo užtikrinimus (ginčo turto įkeitimas) – pakeitė Kredito sutarties sąlygas, turinčias reikšmės prievolės dydžiui. Vis dėlto netrukus po tokio Kredito sutarties modifikavimo, pagrindinis skolininkas, suderinęs su AB DNB banku, tačiau ne su G. K., perleido kreditoriui įkeistą turtą UAB „Vilokta“.

31Iškėlus BUAB „Čia“ bankroto bylą, AB DNB bankas savo reikalavimus de facto galėjo patenkinti tik nukreipdamas reikalavimą į laiduotoją G. K. ir/ar išieškodamas skolą priverstine tvarka iš UAB „Vilokta“ priklausančio turto hipotekos. Nors pastarąją procedūrą AB DNB bankas inicijavo 2010 m. liepos 28 d. kreipdamasis į Hipotekos skyrių prie Kauno miesto apylinkės teismo, tačiau jos neužbaigė. Po to, kai AB DNB bankas pareiškė ieškinį G. K. (2013 m. birželio 4 d.), buvo pasirašyta ir įvykdyta Sutartis, lėmusi kreditoriaus ir hipotekos skolininko sutaptį (UAB „Vilokta“ perėmė reikalavimo teises iš AB DNB banko). Taigi susiklostė situacija, kai BUAB „Čia“ prievolės, atsiradusios Kredito sutarties pagrindu, liko užtikrintos tik G. K. laidavimu, o kreditoriaus teisės perėjo UAB „Vilokta“, kurios turtas anksčiau buvo įkeistas užtikrinant ginčo prievolės įvykdymą (CK 4.195 straipsnio 2 dalis, 6.112 straipsnio 2 punktas). Iš šių faktinių aplinkybių visumos matyti, kad G. K., kaip laiduotojo, teisinė padėtis iš esmės pablogėjo, kai BUAB „Čia“ perleido nuosavybės teises į AB DNB bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą UAB „Vilokta“. Toks sandoris sukėlė teisines pasekmes, kai, pagrindiniam skolininkui bankrutavus, pasibaigus svetimo turto hipotekai nurodytu pagrindu, laiduotojas neteko bet kokios galimybės apsaugoti savo interesus, t. y. visa Kredito sutarties neįvykdymo rizika teko jam vienam. Jeigu įkeisto turto nuosavybės teisės nebūtų buvusios perleistos, AB DNB bankui pareikalavus prievolės pagal Kredito sutartį įvykdymo iš G. K., pastarasis – patenkinęs kreditoriaus reikalavimą, būtų perėmęs teisę pasinaudoti hipotekos kreditoriui suteikiamomis teisėmis, nukreipiant skolos išieškojimą į skolininkui priklausantį įkeistą turtą. Pradinis kreditorius – AB DNB bankas, leisdamas BUAB „Čia“ atlikti nurodytus veiksmus, t. y. perleisti UAB „Vilokta“ ginčo turtą, atitinkamai pasunkino G. K. prievolės – grąžinti paskolą ir kitas sumas – vykdymo sąlygas ir padidino prievolės neįvykdymo tikimybę (CK 6.87 straipsnio 4 dalis). Pratęsdamas kredito grąžinimo terminus, taip pat sutikdamas dėl hipotekos rūšies pakeitimo, AB DNB bankas prisiėmė ir riziką, susijusią su kitų užtikrinimo priemonių (G. K. laidavimas) praradimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad G. K. sutikimas dėl hipotekos rūšies pakeitimo nebuvo gautas, todėl jis ir nelaidavo tokiomis sąlygomis, kurios sukelia jam nepalankias pasekmes ginčo prievolėje. Nurodytu pagrindu G. K. prievolę pagal Laidavimo sutartį teisėjų kolegija pripažįsta pasibaigusia (CK 6.87 straipsnio 4 dalis, 6.193 straipsnis). Bylos faktinio pagrindo teisinis perkvalifikavimas – pirmosios instancijos teismo padarytų materialinės teisės normų taikymo klaidų ištaisymas, ginčo išsprendimo iš esmės procesiniam ir materialiajam teisiniam rezultatui neturi.

32Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad G. K., gindamasis nuo jam pareikštų reikalavimų, negali remtis CK 6.87 straipsnio 4 dalimi dėl Laidavimo sutarties 3.1 punkto. Jame įrašyta: „Laiduotojo atsakomybė pagal šią Sutartį išlieka nepriklausomai nuo to, kad be Laiduotojo sutikimo iš esmės pasikeičia Skolininko prievolės pagal Kreditavimo sutartį ir dėl to be Laiduotojo sutikimo padidėjo Laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitos nepalankios Laiduotojui pasekmės. Nepriklausomai nuo šios sąlygos Bankas turi teisę, bet neprivalo, reikalauti iš Laiduotojo sutikimo Kreditavimo sutarties pakeitimams atlikti“. Pagal savo turinį Laidavimo sutarties 3.1 punkte įtvirtinta sąlyga kvalifikuotina kaip išimtis iš bendros taisyklės, nurodytos CK 6.87 straipsnio 4 dalyje (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto pacituotos sąlygos turinys negali būti aiškinamas plečiamai, t. y. kaip apimantis bet kokių nepalankių pasekmių, bet ne susijusių išimtinai su Kredito sutarties modifikavimais, atsiradimo rizikos perkėlimą G. K. Toks aiškinimas ne tik neatitiktų kalbinės Laidavimo sutarties 3.1 punkto reikšmės, bet ir įprastiems sąžiningumo, protingumo standartams, BUAB „Čia“ prievolių pagal Kredito sutartį modifikavimo praktikai (CK 6.193 straipsnio 1, 3 dalys). Dėl pastarosios aplinkybės teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Laidavimo sutarties 3.1 punkto sąlyga niekada nebuvo taikyta – AB DNB bankas visus Kredito sutarties pakeitimus raštu derino su G. K. ir kitais laiduotojais. Vadinasi, kreditorius pripažino, kad laiduotojų sutikimas Kredito sutarties pakeitimams atlikti yra būtinas. Taip pat teisėjų kolegija akcentuoja, kad Laidavimo sutarties 3.1 punktas apima tik tuos atvejus, kurie tiesiogiai susiję su Kredito sutarties pakeitimais. Ginčo situacija prie tokių atvejų nepriskirtina, t. y. G. K. nepalankios pasekmės atsidaro ne dėl BUAB „Čia“ prievolės pagal Kredito sutartį pasikeitimo, bet kreditoriui leidus – nesant laiduotojo sutikimo, modifikuoti prievolės vykdymo užtikrinimo priemones. Nurodyta aplinkybė nepriskirtina prie patenkančių į Laidavimo sutarties 3.1 punkto taikymo sritį. Nors G. K. atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad jis nepasirašė Laidavimo sutarties lapo, kuriame įrašytas 3.1 punktas, tačiau šis faktas yra nereikšmingas. Viena vertus, iš byloje pateiktų sutarčių, sudarytų tarp AB DNB banko, BUAB „Čia“, G. K. ir kitų asmenų, matyti, kad įprastai sutarčių poriniai puslapiai (kita lapo pusė) nebūdavo pasirašomi; kita vertus, G. K. nepateikė įrodymų, kad jam AB DNB banko paduotas Laidavimo sutarties egzempliorius skyrėsi nuo pateikto į bylą.

33Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

34Pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nusprendė iš UAB „Vilokta“ priteisti 1 787,25 Eur AB DNB bankui teisinės pagalbos išlaidų, 7 403 Eur žyminio mokesčio ir 41 Eur procesinių dokumentų išlaidų valstybei, tačiau sprendimo motyvuojamoje dalyje šio savo sprendimo nemotyvavo. UAB „Vilokta“ mano, kad pirmosios instancijos teismas iš įmonės nepagrįstai priteisė 7 403 Eur žyminio mokesčio.

35Iš bylos duomenų matyti, kad AB DNB bankas, paduodamas teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš G. K. 627 346,34 Eur sumą, sumokėjo 7 431,94 Eur (25 661 Lt) žyminio mokesčio. G. K. už priešieškinį, kuriuo prašė laidavimą pripažinti pasibaigusiu nuo 2014 m. sausio 31 d., sumokėjo 144,81 Eur (500 Lt) žyminio mokesčio.

36UAB „Vilokta“ įrodinėja, kad G. K. ieškinio reikalavimas yra turtinis, už jį turėjo būti sumokėtas žyminis mokestis nuo 627 346,34 Eur sumos, tačiau ieškinį priėmęs teismas to padaryti neįpareigojo. Reikalavimas pripažinti prievoles pagal laidavimo sutartį pasibaigusiomis yra turtinis: patenkinus tokį reikalavimą laiduotojas išvengia konkretaus dydžio turtinės prievolės įvykdymo. Todėl G. K. turėjo sumokėti žyminį mokestį kaip už turtinį reikalavimą, o ne kaip už reikalavimą dėl sutarčių modifikavimo. Nustatyta, kad G. K. priešieškinį teismas priėmė, neįpareigodamas G. K. primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį. Ši aplinkybė, priešingai nei įrodinėja UAB „Vilokta“, apeliacinėje instancijoje yra nereikšminga bei proceso, pradėto pagal tinkamai neapmokėto žyminiu mokesčiu, nedaro neteisėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 296 straipsnio 2 dalis). Nors G. K. priešieškinis, šiam jį pateikus pirmosios instancijos teismui, ir nebuvo apmokėtas reikiamo dydžio žyminiu mokesčiu, tačiau, priešieškinio reikalavimui esant turtiniam, be to, jį tenkinus, nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš UAB „Vilokta“ valstybei priteistas žyminis mokestis, kurio G. K. nebuvo sumokėjęs, tačiau turėjo sumokėti. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad už reikalavimą pripažinti laidavimo sutartį pasibaigusia, turėjo būti sumokėtas 7 432 Eur žyminis mokestis, G. K. sumokėjo 144,81 Eur (500 Lt), todėl valstybei iš UAB „Vilokta“ turi būti priteista ne 7 403 Eur suma, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o 7 287,19 (7 432 – 144,81) Eur suma.

37Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartimi iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo UAB „Vilokta“ buvo atidėtas 7 403 Eur žyminio mokesčio mokėjimas. Netenkinus apeliacinio skundo, nurodyta suma valstybei priteisiama iš UAB „Vilokta“ (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

38Apibendrindama išdėstytus argumentus ir nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas, apsiribojant faktinių aplinkybių teisiniu perkvalifikavimu ir patikslinant apskųsto teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo – vietoje 7 403 Eur žyminio mokesčio valstybei iš UAB „Vilokta“ priteisiama 7 287,19 Eur žyminio mokesčio.

39Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

40Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

41Sumažinti iš uždarosios akcinės bendrovės „Vilokta“ valstybei priteistą žyminio mokesčio sumą iki 7 287,19 Eur.

42Priteisti valstybei iš uždarosios akcinės bendrovės „Vilokta“ (juridinio asmens kodas 12288941) 7 403 Eur žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą.

43Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) DNB bankas (toliau – ir... 6. Atsakovas G. K. byloje pareiškė priešieškinį, kuriame prašė laidavimo... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 30 d. sprendimu AB DNB banko, kurio... 9. Teismas nurodė, kad laidavimo sutartyje bankas ir laiduotojas pasirašo ant... 10. Teismas nustatė, kad BUAB „Čia“ bankroto byloje neliko pakankamai turto... 11. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, pagal kuriuos galėtų daryti... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 13. Apeliantas (ieškovas) UAB „Vilokta“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti... 14. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    15. Atsakovas G. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo UAB „Vilokta“... 16. Atsiliepiamas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Hipoteka... 17. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB DNB bankas... 18. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
      1. Teismas... 19. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 20. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo... 21. Nagrinėjamoje byloje paduotame apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar... 22. Dėl G. K. laidavimo prievolės pasibaigimo pagal CK 6.87 straipsnio 1 dalį ... 23. Iš pirmosios instancijos teismo motyvų galima spręsti, kad G. K. laidavimo... 24. Kasacinio teismo praktikoje dėl prievolės šalies pasikeitimo kvalifikavimo... 25. Sutartis pagal savo sąlygas yra sandoris dėl reikalavimo perleidimo (CK 6.101... 26. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad, sudarius Sutartį, pasibaigė pagal... 27. Dėl G. K. laidavimo prievolės pasibaigimo pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį ... 28. Nors apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje ir... 29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.87 straipsnio 4 dalyje... 30. Aplinkybe, lemiančia jam, kaip laiduotojui, nepalankių pasekmių,... 31. Iškėlus BUAB „Čia“ bankroto bylą, AB DNB bankas savo reikalavimus de... 32. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad G. K., gindamasis nuo jam... 33. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ... 34. Pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nusprendė iš... 35. Iš bylos duomenų matyti, kad AB DNB bankas, paduodamas teismui ieškinį,... 36. UAB „Vilokta“ įrodinėja, kad G. K. ieškinio reikalavimas yra turtinis,... 37. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartimi iki apeliacinio skundo... 38. Apibendrindama išdėstytus argumentus ir nustatytas faktines aplinkybes,... 39. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 40. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimą palikti iš esmės... 41. Sumažinti iš uždarosios akcinės bendrovės „Vilokta“ valstybei... 42. Priteisti valstybei iš uždarosios akcinės bendrovės „Vilokta“... 43. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių...