Byla 2A-1245-459/2014
Dėl žalos atlyginimo regreso tvarka

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, kolegijos teisėjų Alonos Romanovienės, Erinijos Kazlauskienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „Solita Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovei UAB „Solita Lietuva“ dėl žalos atlyginimo regreso tvarka,

Nustatė

2ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 40036,16 Lt žalos atlyginimo ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad tarp UAB DK „PZU Lietuva“ ir atsakovės UAB „Solita Lietuva“ 2012-07-19 buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. AYAS 01 8422865, kuria buvo apdrausta sunkvežimio IVECO STRALIS, v/n ( - ) valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutarties 1.6 p. ieškovė ir atsakovė susitarė, kad transporto priemonė IVECO bus eksploatuojama tik Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. 2012-10-13 Švedijoje įvykio eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis BMW X5. Dėl eismo įvykio kaltu pripažintas E. A., kuris vairuodamas sunkvežimį IVECO STRALIS atsitrenkė į ta pačia kryptimi ir ta pačia eismo juosta važiavusio automobilio BMW X5 galinę dalį. Ieškovė už apgadintą transporto priemonę BMW X5 išmokėjo 80072,32 Lt (199423 SEK) dydžio draudimo išmoką. Atsakovės sunkvežimio IVECO STRALIS valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonę eksploatuojant tik Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje (draudimo sutarties 1.6 punktas). Todėl atsakovė (draudėja), prieš eksploatuodama automobilį IVECO STRALIS Švedijoje, privalėjo apie tai informuoti ieškovę, o ieškovė, atsižvelgdama į naujai išaiškėjusias aplinkybes, turėjo teisę reikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas ir apdrausti padidėjusią draudimo riziką (Draudimo sutarties sąlygų 36, 38, 39 p.). Tačiau atsakovė apie padidėjusią draudimo riziką ieškovės neinformavo, tuo pažeidė sudarytos Draudimo sutarties 1.6 p. bei Draudimo sutarties sąlygų 36, 38 p. Esant šiems pažeidimams, ieškovė teigia įgijusi regreso teisę dėl išmokėtos žalos dalies atlyginimo.

3Šilutės rajono apylinkės teismas 2014-04-16 sprendimu tenkino ieškinį. Nurodė, jog Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grąžinimą, 2 dalyje nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Tai, jog ieškovas išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, patvirtina, kad šalių sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis suteikė draudimo apsaugą ne tik Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, bet ir užtikrino per eismo įvykį Švedijoje nukentėjusio asmens teisę į patirtos žalos atlyginimą. Ieškovė taikė draudimo apsaugą eismo įvykyje nukentėjusiems asmenims (šiuo atveju – turto savininkui) ir išmokėjo draudimo išmoką, o iš atsakovės reikalauja grąžinti dalį draudimo išmokos remdamasi aplinkybe, kad atsakovė nevykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos informuoti ieškovę apie draudimo rizikos padidėjimą – transporto priemonės eksploatavimą už Lietuvos, Latvijos, Estijos Respublikų ribų. Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Taisykles, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos (62.2 punktas). Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių parodymus, teismas padarė išvadą, kad draudėjas netinkamai vykdė draudimo sutarties įpareigojimus, todėl draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.

4Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2014-04-16 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti iš atsakovės 20 018,08 Lt, t. y. sumažinti priteistą sumą. Nurodo, jog į bylą trečiuoju asmeniu turėjo būti įtrauktas dėl eismo įvykio kaltas transporto priemonės vairuotojas. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju draudiko išreikalauta draudimo išmokos suma gali būti vertinama kaip darbdavio nuostoliai ir priteisiama, esant darbuotojo kaltei. Kadangi vairuotojas yra sudaręs visiškos materialinės atsakomybės sutartį su UAB „Solita Lietuva“, jis yra atsakingas už jam patikėto įmonės turto sugadinimą. Dėl šios priežasties vairuotojas turėjo būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, nes teismo sprendimas gali turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms. Teigia, jog draudimo sutarties sąlyga dėl transporto priemonės eksploatavimo teritorijos apribojimo jam, įmonės direktoriui, buvo netikėta (siurprizinė). Šis faktas paaiškėjo tik gavus draudiko pretenziją dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 6.186 straipsnio 1 dalį netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos negalioja. Mano, kad ieškovės ieškinys nepagrįstas. Tačiau jei teismas nuspręstų kitaip, prašo CK 6.248 straipsnio 4 dalies pagrindu 50 proc. mažinti ieškovės prašomą priteisti sumą, tvirtindamas kad ieškovė dėl savo aplaidumo ir nerūpestingumo prisidėjo prie nuostolių atsiradimo.

5Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl eismo įvykio priežasčių, vairuotojo kaltės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai neįtraukė vairuotojo trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Ieškovė, sudarydama draudimo sutartį, veikė savo rizika. Teigia, jog nuo 2011-03-24 draudėjo pageidavimu visi jo automobiliai yra draudžiami į draudimo sutartį įtraukiant sąlygą, jog transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Ginčijama draudimo sutarties sąlyga yra aiški ir nedviprasmiška. Tiek draudimo sutarties 1.6 punkte „Kita informacija“, tiek draudimo sutarties liudijimo grafoje „Kita informacija“ aiškiai ir nedviprasmiškai yra įtvirtintos aplinkybės, kuriomis remiantis buvo įvertinta draudimo rizika ir apskaičiuota draudimo įmoka. Draudimo sutarties 1.6 punkte taip pat įtvirtinta atsakovės pareiga informuoti ieškovę, apie aplinkybių, susijusių su draudimo rizika pasikeitimus, nes jos turi įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui. Ieškovė tvirtina kad atsakovė pažeidė šią pareigą, o konstatuoti ieškovės aplaidumą ar nerūpestingumą pagrindo nėra.

6Apeliacinis skundas atmestinas.

7Iš bylos medžiagos nustatyta, jog atsakovė UAB „Solita Lietuva“ ir ieškovė UAB DK „PZU Lietuva“ 2012-07-19 sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. AYAS 01 8422865, kuria buvo apdrausta sunkvežimio „Iveco Stralis“, valstybinis numeris ( - ) valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutarties 1.6 punkte nurodyta, kad transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Tuo tarpu draudimo sutarties liudijime tarp valstybių, kuriose suteikiama draudimo apsauga, nurodyta ir Švedija, nors grafoje „Kita informacija“ taip pat pažymėta, jog transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje (b. l. 9-10). 2012-10-13 apie 14:15 val. Švedijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis BMW X5. Dėl eismo įvykio kaltu pripažintas E. A., kuris vairuodamas sunkvežimį Iveco Stralis atsitrenkė į ta pačia kryptimi ir ta pačia eismo juosta važiavusio automobilio BMW X5 galinę dalį. Ieškovė už automobiliui BMW X5 padarytą žalą išmokėjo 80072,32 Lt dydžio draudimo išmoką. Šalys šių nustatytų bylos aplinkybių neginčija. Išmokėjusi draudimo išmoką, ieškovė pateikė atsakovei pretenziją dėl žalos atlyginimo, nes pastaroji, eksploatuodama transporto priemonę Švedijoje, pažeidė draudimo sutarties nuostatą dėl transporto priemonės eksploatacijos teritorijos ir ieškovės apie tai neinformavo. Atsakovė žalos neatlygino, todėl ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino. Atsakovė skundžia šį pirmosios instancijos teismo sprendimą, motyvuodama iš esmės tuo, jog draudimo sutarties sąlyga dėl transporto priemonės eksploatacijos teritorijos jai netikėta ir siurprizinė, be to, į bylą trečiuoju asmeniu nebuvo įtrauktas sunkvežimio vairuotojas, o tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą.

8Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Ši sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti sudaryti sutartį, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1, 2 dalys). Jai nustatyta privaloma sudarymo tvarka, sudarant sutartį turi būti vadovaujamasi, be kita ko, Draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų (Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 3 punktas), tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, o ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPDCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis, Standartinių draudimo sutarties sąlygų 14 punktas). Be to, draudėjas sutarties galiojimo metu privalo draudiką informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą. Pažymėtina, kad nukentėjusio asmens patirtos žalos visiško atlyginimo principas turi pirmenybę ir tais atvejais, kai draudėjas draudikui sudarant sutartį suteikė ne visą būtiną informaciją sutarčiai sudaryti (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 2 dalis). Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis) (LAT 2013-03-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013). Nagrinėjamu atveju šalys sutartyje buvo numačiusios, jog transporto priemonė gali būti eksploatuojama tik Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Taigi prieš ketindama eksploatuoti apdraustą transporto priemonę Švedijoje, atsakovė turėjo apie tai informuoti ieškovę, nes transporto priemonės eksploatavimas ne pagal draudimo sutarties sąlygas didina draudimo riziką.

9Pažymėtina, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų standartizavimas nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudžiant civilinę atsakomybę draudimo riziką sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. Nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai nereglamentuoja draudimo rizikos įvertinimo ir draudimo įmokos apskaičiavimo. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Pagal Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 26 punktą draudimo įmoką apskaičiuoja draudikas; draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų.

10Kaip jau minėta, 2012 m. liepos 19 d. tarp šalių buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta sunkvežimio Iveco Stralis valdytojų civilinė atsakomybė, suteikiant draudimo apsaugą Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės valstybėse bei Šveicarijoje, kokios reikalauja šių šalių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. Šios sutarties 1.6 punkte „Kita informacija“, be kita ko, nurodyta: „Draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į šias aplinkybes (aplinkybės, tiesiogiai susijusios su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, turinčios įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui): Transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Transporto priemonė nėra naudojama pavojingų krovinių pervežimui.“; pacituotas Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 38 punktas; duodamos nuorodos į Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Taisyklių 62.1, 62.2 punktų turinį. Draudimo liudijimo, patvirtinančio draudimo sutarties sudarymą, skiltyje „Kita informacija“ nurodyta: „Transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Transporto priemonė nėra naudojama pavojingų krovinių pervežimui“. Atsakovės atstovas teigia, jog ši sąlyga jam buvo netikėta (siurprizinė), tačiau, kaip pats pripažįsta, 2012-07-18 jis pats atvyko pas draudiką sudaryti draudimo sutarties, taigi atsakovas turėjo galimybę susipažinti su sutarties turiniu ir jos sąlygomis. Kadangi atsakovė teikia pervežimo paslaugas, jai, kaip verslininkei, taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo derantis dėl sutarties sąlygų ir ją pasirašant standartai. Civilinio kodekso 6.186 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, jog negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos. Sprendžiant, ar sąlyga yra netikėta (siurprizinė) ar ne, reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę bei išraiškos būdą. Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju draudimo sutartyje sąlyga dėl transporto priemonės eksploatavimo tik Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje yra paryškinta ir pabraukta, taigi laikytina, jog ji sutartyje įrašyta kaip itin svarbi. Nors atsakovės atstovas teigia, jog sąlyga dėl transporto priemonės eksploatacijos apribojimo atitinkamomis teritorijomis jam nebuvo tinkamai atskleista, tačiau kolegija atmeta šį atsakovės atstovo argumentą kaip nepagrįstą. Kaip jau minėta, ši sąlyga į sutartį buvo įrašyta ryškesniu šriftu ir pabraukta, todėl atsakovės atstovas, sudarydamas sutartį, galėjo susipažinti su jos tekstu, juolab, kad pas draudiką jis buvo nuvykęs ne vienas, o su vyr. finansininke A. G.. Taigi pagrįstai manytina, jog atsakovės atstovas turėjo visas sąlygas tinkamai susipažinti su sutarties tekstu, prieš sutartį pasirašydamas ir jį išsiaiškinti, o to nepadaręs veikė kaip nepakankamai rūpestingas ir atidus verslininkas, bei prisiėmė neigiamų pasekmių atsiradimo riziką. Tai, kad atsakovės transporto priemonės 2011 ir 2012 metais ne kartą važiavo maršrutais Klaipėda-Švedija-Klaipėda, Klaipėda-Danija-Klaipėda (b. l. 97), nepanaikina atsakovės atsakomybės už tinkamą jos pasirašytų draudimo sutarčių sąlygų vykdymą ir kaip tik rodo neatidų ir rizikingą verslo organizavimą.

11Nagrinėjamu atveju ieškovė išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, taigi šalių sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis suteikė draudimo apsaugą ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet užtikrino per eismo įvykį Švedijoje nukentėjusio asmens teisę į patirtos žalos atlyginimą. Ieškovė taikė draudimo apsaugą eismo įvykyje nukentėjusiems asmenims ir išmokėjo draudimo išmoką, o iš atsakovės reikalauja grąžinti dalį draudimo išmokos remdamasi aplinkybe, kad atsakovė nevykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos informuoti ieškovą apie draudimo rizikos padidėjimą – transporto priemonės eksploatavimą už Lietuvos, Latvijos ir Estijos ribų.

12Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintose Standartinėse transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygose nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką šių sąlygų 38 punkte nustatyta tvarka (36 punktas); laikoma, kad rizika padidėja ar sumažėja, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, ir jeigu draudikas nurodė ją draudimo sutartyje, kaip turinčią įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui (37 punktas); jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, draudėjo ar apdraustojo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką (38 punktas); padidėjus draudimo rizikai, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką (39 punktas). Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Taisykles, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos (62.2 punktas). Nustačius, jog atsakovė pažeidė draudimo sutarties nuostatas ir neinformavo draudiko apie draudimo rizikos padidėjimą, laikytina, jog ieškovės reikalavimas priteisti dalį išmokėtos draudimo išmokos teisėtas ir pagrįstas.

13TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grąžinimą, 2 dalyje nustatyta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Nagrinėjamu atveju draudikas prašė priteisti iš draudėjo 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą tenkino, o atsakovė prašo mažinti priteistą sumą, motyvuodama tuo, jog ieškovė neaptarė su atsakove visų sutarties sąlygų. Tačiau kolegijai nustačius, jog nurodytos sutarties sąlygos atsakovei nebuvo siurprizinės, draudėjo veiksmai, nesilaikant numatytų sutarčių sąlygų, vertintini kaip pažeidžiantys įstatyme numatytus sutarčių vykdymo principus (CK 6.200 straipsnis). Draudėjas eksploatavo transporto priemonę už Lietuvos, Latvijos, Estijos ribų, nepranešė draudikui apie aplinkybes, kurios akivaizdžiai turi įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui, eksploatuojant transporto priemonę Švedijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala turtui, draudikas išmokėjo draudimo išmoką, todėl grąžintinos draudimo išmokos dalis – 50 proc. jos dydžio, vertintina kaip atitinkanti draudėjo nustatytų pareigų pažeidimą, šis pažeidimas priežastiniu ryšiu susijęs su eismo įvykiu, o draudikas patyrė didesnę žalą, nei būtų patyręs dėl eismo įvykio Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje.

14Atsakovė teigia, jog į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu turėjo būti įtrauktas dėl eismo įvykio kaltas vairuotojas. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog pagal Civilinio kodekso 6.264 straipsnio 1 dalies nuostatas samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines pareigas, kaltės, todėl darbuotojo į bylą trečiuoju asmeniu neįtraukė. Kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Be to, papildomai pažymi, jog šiuo atveju ginčas kilo iš draudimo sutarties, sudarytos tarp UAB „Solita Lietuva“ ir UAB DK „PZU Lietuva“, t. y. dviejų juridinių asmenų. Kadangi byloje sprendžiamas jų atsakomybės draudimo sutarties pagrindu klausimas, vairuotojas, vairavęs transporto priemonę, nėra šios sutarties šalis, pačios eismo įvykio aplinkybės byloje nėra ginčijamos, todėl šis teismo sprendimas neįtakoja vairuotojo materialiųjų teisių ir pareigų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįtraukė nurodyto asmens į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu.

15Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

16Apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš atsakovės priteistina 532,4 Lt (b. l. 168, 169) advokato teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų (CPK 98 str.). Kadangi atsakovei buvo atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas, o teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, jog Klaipėdos apygardos teismo 2014-09-30 nutartimi atsakovei iškelta bankroto byla, žyminis mokestis už apeliacinį skundą nepriteistinas (CPK 83 str. 1 d. 8 p.).

17Vadovaudamasi CPK 326–330 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

18Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19Ieškovei uždarajai akcinei bendrovei DK „PZU Lietuva“, įmonės kodas 110057869, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Solita Lietuva“, įmonės kodas 302573699, priteisti 532,4 Lt (154 Eur) advokato teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai