Byla A-1703-858/2015

Dėl nutarimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kalnapilio – Tauro grupė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kalnapilio – Tauro grupė“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Kalnapilio – Tauro grupė“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Kalnapilio – Tauro grupė“) su skundu (t. I, b. l. 1-13) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2013 m. gruodžio 30 d. nutarimą Nr. ATK2-209/13 (toliau – ir Nutarimas Nr. ATK2-209/13), kuriuo jam skirta 75 000 Lt bauda už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 29 straipsnio 1 dalies 9 ir 11 punktų pažeidimą, arba sumažinti skirtos baudos dydį iki minimalios baudos.

5Pareiškėjo nuomone, pažeidimo nustatymo diena laikytina 2013 m. lapkričio 26 d., o atsakovas skundžiamą nutarimą priėmė 2013 m. gruodžio 30 d., todėl laikytina, kad Nutarimas Nr. ATK2-209/13 priimtas pažeidžiant imperatyviai nustatytą naikinamąjį vieno mėnesio terminą. Paaiškino, kad atsakovas dar 2013 m. spalio 29 d. el. paštu buvo nurodęs, kad ginčo reklamos maketai prieštarauja AKĮ reikalavimams. Atsakovo prašymu 2013 m. lapkričio 26 d. pareiškėjas Departamentui pateikė visą prašomą informaciją, t. y. reklamos maketų kopijas, reklamos vaizdo įrašą, informaciją apie reklamos sklaidos mąstą ir pan., taigi jau 2013 m. lapkričio 26 d. atsakovas gavo visą pagrindinę informaciją, reikalingą pažeidimui nustatyti. Pareiškėjas pabrėžė, jog Departamentas ir iki šios informacijos gavimo žinojo apie skleidžiamą reklamą ir jau buvo ją įvertinęs AKĮ atitikties atžvilgiu.

6Pareiškėjo įsitikinimu, reklamos šūkiu „Pasiimk vieną namo“ nėra skatinamas nesaikingas alkoholio vartojimas. Paaiškino, kad pareiškėjas rengdamas skundą pasitelkė daug įrodinėjimo priemonių, kuriomis vadovaujantis galima daryti objektyvias išvadas apie tai, kad atsakovo nutarimo teiginiai neturi pagrindo, tačiau Departamentas pastarosiomis nesivadovavo. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo iniciatyva buvo atlikta kiekybinio tyrimo analizė, siekiant įvertinti „Tauro“ alaus reklamų Lietuvoje medžiagą. Tyrimo metodais norėta išanalizuoti reklamos medžiagos įtaką visai populiacijai. Tyrimo duomenys rodo, kad reklamos nedaro vartotojams tokio poveikio, apie kurį kalbama Nutarime Nr. ATK2-209/13, t. y. reklama vartotojas neskatinamas nesaikingai vartoti alkoholį. Pareiškėjas taip pat kreipėsi į lietuvių kalbos specialistą, kurio buvo prašoma atlikti reklamos, įskaitant jos šūkį „Pasiimk vieną namo“, sintaksinę bei semantinę analizę. Iš atliktos analizės galima suprasti, kad šūkiu „Pasiimk vieną namo“ vartotojui nieko įsakmiai neliepiama, o vienas butelis alaus, kurį reklamoje siūloma pasiimti namo, atitinka saikingumo kriterijų.

7Pareiškėjo manymu, reklamos šūkiu „Gerai, kai namie Tavęs laukia“ nėra klaidinami vartotojai. Šiame šūkyje nėra jokios informacijos (duomenų) apie reklamuojamą prekę, jos savybes, kilmę ar pan. Reklama siekiama paveikti vidutinio vartotojo elgesį remiantis geromis emocijomis, susijusiomis su namais, šeima ir t. t., kadangi sėkminga yra tokia reklama, kuri teikia geras emocijas reklamos vartotojui, tačiau joje nekalbama apie konkrečias produkto savybes. Frazė „Gerai, kai namie Tavęs laukia“ yra abstrakti, bendro pobūdžio frazė, apeliuojanti į vidutinio vartotojo emocijas, tačiau savaime neturi informacijos, kuri galėtų suklaidinti vartotoją. Atkreipė dėmesį, jog analogiškas išvadas galima daryti ir iš kiekybinio tyrimo analizės išvadų, nes didelė dalis respondentų nurodė (90 proc. ir 86 proc.), kad jie nebuvo suklaidinti reklamų, maža dalis vartotojų, kurie buvo neva suklaidinti, iš tiesų suklaidinti nebuvo, nes šiems vartotojams reklama pasirodė tiesiog nepriimtina. Pareiškėjo įsitikinimu, negalima teigti, kad protingai atidus ir apdairus žmogus galėtų būti kaip nors suklaidintas teiginio „Gerai, kai namie Tavęs laukia“ ir toks neva klaidinantis reklamos pobūdis galėtų paveikti protingai apdairaus ir atidaus žmogaus ekonominį elgesį.

8Pažymėjo, jog apskritai alkoholio reklama nėra draudžiama, o iš reklamos apibrėžimo yra žinoma, jog kiekviena reklama skatina vartoti reklamuojamą produktą. Neįmanoma skatinti vartotojo pirkti ir (ar) vartoti produktą neigiamai atsiliepiant apie reklamuojamą produktą, vadinasi teigiamos frazės, ypač tokios, kurios, kaip ir analizuojamos reklamos atveju, nėra susijusios su reklamuojamo produkto savybėmis, kilme ir pan., vyraujančios reklamoje, kuriomis siekiama vartotojui sukelti teigiamas emocijas, yra įprastos ir reikalingos kiekvienoje reklamoje, įskaitant alkoholio reklamą. Pareiškėjo teigimu, skundžiamo Nutarimo Nr. ATK2-209/13 teiginiais yra pernelyg plačiai interpretuojamas reklamos turinys, o išvados yra padarytos remiantis ne reklamoje faktiškai išdėstyta informacija, o klaidinga interpretacija.

9Pareiškėjo įsitikinimu, reklama negali būti pripažįstama neatitinkanti AKĮ 29 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl to, kad ja skatinama vartoti alų „Tauras“ namų aplinkoje, nes AKĮ 29 straipsnio 1 dalyje nėra draudžiama skatinti vartoti alkoholį namuose.

10Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 67-78) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11Paaiškino, jog pareiškėjo argumentai dėl praleisto termino yra atmestini kaip nepagrįsti, nes vieno mėnesio terminas, per kurį turi būti išnagrinėtas pažeidimas ir skirta ekonominė sankcija, turi būti skaičiuojamas nuo 2013 m. gruodžio 11 d., kai pareiškėjui buvo surašytas protokolas Nr. ATK2-286, kuriame nurodytas faktinis ir teisinis AKĮ pažeidimo pagrindas, t. y. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad būtent pareiškėjas, o ne kitas ūkio subjektas, pateikė draudžiamą alkoholio reklamą, nurodant konkrečias priemones, reklamos formas, būdą, laiką ir pan. Pabrėžė, jog pareiškėjas nepagrįstai sieja nagrinėjamo pažeidimo nustatymą su 2013 m. lapkričio 26 d., kuri yra tik viena iš duomenų rinkimą patvirtinančių datų. Atsakovas pažymėjo, kad ekonominė sankcija buvo taikyta ne tik už išorinės reklamos maketų pateikimą, bet ir video reklamą, kuri buvo transliuota įvairiose televizijos programose, todėl Departamentas siekė tinkamai įvertinti abi reklamos priemones, o paskutinę informaciją apie video klipo konkrečias transliacijas gavo tik 2013 m. gruodžio 9 d.

12Atsakovo nuomone, kritiškai vertintini pareiškėjo pateikti argumentai dėl trečiųjų asmenų išvadų, kurios buvo užsakytos pareiškėjo iniciatyva siekiant tik vieno rezultato – išvengti kilusios atsakomybės už AKĮ nuostatas. Pareiškėjo pasitelkti tretieji asmenys reklaminį tekstą, vaizdą ir apskritai reklamos visumą vertina ne AKĮ nuostatų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, o savo asmeninio supratimo prasme. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde akcentuoja tik alkoholio reklamoje pateiktas frazes, tačiau Departamentas vertino ne tik frazes „Pasiimk vieną namo“, „Gerai, kai namuose tavęs laukia“, o ir tokios informacijos žodinę ir vaizdinę visumą.

13Atsakovo nuomone, reklamoje „Pasiimk vieną namo“ palankiai vaizduojamas nesaikingas alkoholinių gėrimų vartojimas, kadangi vidutiniam vartotojui sudaromas įspūdis, kad kiekvieną kartą apsiperkant į namus reikia nupirkti po butelį alaus. Liepiamąja nuosaka išreikštas liepimas „Pasiimk“ skatina su kiekvienu apsipirkimu parduotuvėje įsigyti po butelį alaus namo, ragina vartoti alkoholinius gėrimus. Alaus reklamoje palankiai vaizduojamas nuolatinis sistemingas alkoholinių gėrimų vartojimas, kuris iš esmės yra nesaikingas. Reklamoje netgi nurodoma vaizdinė informacija, kurioje nuo alaus butelio nukreipta rodyklė į parduotuvės prekių vežimėlį, o iš tokio vežimėlio yra nukreipta rodyklė į namus. Pažymėjo, jog visa aprašyta reklaminė kampanija yra alkoholio reklama, pateikianti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus. Tokia reklamos idėja, vaizdinė, žodinė informacija ir jos visuma verčia suprasti, kad yra gerai, kai žmogus namuose turi butelį alaus, kurį jis grįžęs į namus visada galės pasiimti ir suvartoti, netgi liepiama į namus pasiimti alaus. Klaidinga ir neteisinga teigti, kad yra gerai tada, kai namuose tavęs laukia alaus butelis, kad kiekvieno vyro namuose toks laukia, ar kad privaloma apsiperkant pasiimti alaus, nes tokia informacija neatitinka tikrovės. Atvirkščiai, visuotinai žinoma, kad alkoholinių gėrimų vartojimas namų socialinėje aplinkoje sukelia žalą ne tik pačiam vartotojui, bet ir šeimos nariams, ypač vaikams, yra skatinamas smurtas ir kiti žalingi veiksmai, susiję su alkoholinių gėrimų vartojimu namų aplinkoje, todėl palankiai vaizduoti nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą namuose yra ne tik socialiai neatsakinga, bet ir neteisėta AKĮ prasme, kaip ir tokiu būdu pateikti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus. Pasak atsakovo, namų aplinka apskritai nėra suderinama su alkoholinių gėrimų vartojimu, juolab su nuolatiniu ir nesaikingu.

14Atkreipė dėmesį, jog, vertinant, ar reklama pažeidžia tam tikrus AKĮ 29 straipsnio 1 dalies draudimus, atsižvelgiama ne į tai, kaip tą reklamą vertina konkretus asmuo ar reklamos skleidėjas, o į tai, kaip tą reklamą vertina vidutinis vartotojas ir kaip ji veikia tą vidutinį vartotoją. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad Departamentas reklamą aiškina per plačiai, subjektyvūs. Pabrėžė, jog pareiškėjo skunde nurodyti argumentai neatitinka faktinių bylos aplinkybių: reklaminiuose teiginiuose ir vaizdiniuose kalbama apie alkoholinius gėrimus, reklamuojami alkoholiniai gėrimai – konkrečiai alus, todėl reklamoje pateikta informacija tiesiogiai siejama su alkoholiniais gėrimais, jų vartojimu ir tai nėra abstrakcija. Departamentas paaiškino, kad, nagrinėdamas pareiškėjo pateiktą reklamą, įvertino komercinę informaciją apie alkoholinius gėrimus, jos visumą (žodinę, vaizdinę informaciją, tikslus, pagrindinę mintį ir pan.) ir pagrįstai tai vertina kaip draudžiamą alkoholinių gėrimų reklamą. Departamento nuomone, šiuo ginčijamu atveju pateikta draudžiama alaus reklama patenka į ribojamos alkoholio reklamos sritį, todėl pareiškėjas privalėjo atsakingai įvertinti kiekvieną pateiktą vaizdinę ir žodinę informaciją, t. y. šios informacijos visumą, kadangi alkoholio produktai yra specifiniai produktai ir jiems taikomas ypatingas teisinis reguliavimas, be to, už tokius pažeidimus AKĮ numato ypatingai griežtas ekonomines sankcijas.

15Pažymėjo, jog pareiškėjo prašymas sumažinti skirtą baudą yra nemotyvuotas. Pareiškėjas AKĮ 29 straipsnio 1 dalies pažeidimą padaro trečią kartą per dvejus metus. Paaiškino, kad Departamentas priimdamas Nutarimą Nr. ATK2-209/13 vadovavosi teisingumo ir protingumo principais, skirta bauda yra individualizuota atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį. Departamentas kompetencijos ribose skyrė baudos vidurkį už dukart pakartotinius aptariamų reikalavimų pažeidimus, todėl nėra pagrindo sumažinti skirtą ekonominę sankciją. Pareiškėjas AKĮ pažeidimą draudžiamos reklamos atžvilgiu padaro nebe pirmą kartą ir tai vertintina kaip pareiškėją neigiamai charakterizuojantis požymis, be to, kaip pareiškėją neigiamai charakterizuojantis požymis vertintina ir ta aplinkybė, kad jis, net ir turėdamas išankstinę Departamento nuomonę ir poziciją dėl aptariamos reklamos kaip galimai neatitinkančios AKĮ reikalavimų, vis tiek nesivadovavo Departamento nuomone ir itin plačiu mastu paskleidė ginčo reklamą visuomenės informavimo priemonėse, išorinės reklamos priemonėse. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog draudžiama reklaminė kampanija buvo prieinama ir labiausiai socialiai pažeidžiamai asmenų grupei – vaikams ir paaugliams, kuriems tokia informacija daro itin didelę žalą ir formuoja netinkamus įpročius. Be to, pareiškėjas yra vienas iš didžiausių alkoholio verslo atstovų Lietuvos Respublikoje, o pažeidimą sudaro net keletas epizodų (video klipas, skirtingos išorinės reklamos priemonės ir reklamos jose).

16II.

17Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu (t. II, b. l. 12-19) tenkino pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kalnapilio – Tauro grupė“ skundą iš dalies ir panaikino Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2013 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. ATK2-209/13 dalį, kuria pareiškėjas pripažintas pažeidęs Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 9 punktą, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

18Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Departamentas, įvertinęs pareiškėjo skleistą alaus „Tauras Tradicinis“ reklamą, t. y. reklaminius stendus, stovus ir reklaminius vaizdo klipus, skundžiamame Nutarime Nr. ATK2-209/13 konstatavo, kad pareiškėjas minėtos reklamos frazėmis „Gerai, kai namie tavęs laukia“, „Pasiimk vieną namo“ ir vaizdo klipo teiginiais, kad „Tauro“ alus laukia kiekvieno vyro namuose, kad gerai, kai žmogaus namuose laukia alus” pažeidė AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 9 ir 11 punktų reikalavimus, todėl skyrė pareiškėjui 75 000 Lt baudą.

19Teismas, vertindamas, ar Departamentas nepraleido vieno mėnesio termino baudai skirti, rėmėsi AKĮ 35 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, jog šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos (šiuo atveju atsakovas) bylas nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos, tačiau ne vėliau kaip per trejus metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam pažeidimui – per trejus metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ir atsakovas skirtingai traktuoja datą, nuo kurios skaičiuojamas minėtas vieno mėnesio terminas. Pareiškėjo teigimu, šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2013 m. lapkričio 26 d., o atsakovo nuomone, – nuo 2013 m. gruodžio 11 d.

20Teismas pažymėjo, kad AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyti dvejopo pobūdžio terminai. Pirmas iš nurodytų (vieno mėnesio) terminas yra procedūrinis terminas, kurio paskirtis – įpareigoti atitinkamas institucijas rūpestingai ir operatyviai atlikti joms įstatymo suteiktas kontrolės pareigas, t. y. šis terminas nustato privalomo elgesio laike modelį, tačiau savaime nepašalina galimybių taikyti atitinkamas ekonomines sankcijas pažeidėjams tais atvejais, kai, elgdamasi aktyviai ir šio termino ribose, institucija padarė klaidą, kuri vėliau buvo ištaisyta teismo. Antras iš nurodytų (trejų metų nuo pažeidimo padarymo dienos) terminas yra naikinamasis terminas, kurio praleidimas jau savaime panaikina galimybę taikyti pažeidimą padariusiam asmeniui atitinkamą ekonominę sankciją. Teismas nurodė, jog administracinių teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose visuotinai laikomasi taisyklės, kad AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto vieno mėnesio termino pradžios skaičiavimo momentas (pažeidimo nustatymo diena) yra protokolo dėl padaryto pažeidimo surašymo diena.

21Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. ATK 2-286 pareiškėjui dėl padarytų pažeidimų atsakovas surašė 2013 m. gruodžio 11 d., o nutarimą dėl sankcijos taikymo priėmė 2013 m. gruodžio 30 d., t. y. nepraleidęs AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino.

22Teismas pažymėjo, jog administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjo skleista informacija yra reklama AKĮ 2 straipsnio 10 dalies prasme, todėl toliau spręstina tik dėl ginčo reklamos atitikties AKĮ reikalavimams.

23Pažymėjo, jog pareiškėjas nubaustas už AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 9 ir 11 punktų pažeidimus. Pagal AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 9 punktą Lietuvos Respublikoje draudžiama visų formų alkoholio reklama, palankiai vaizduojanti nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą ar neigiamai atsiliepianti apie abstinenciją ir saikingumą. AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punktas nustato alkoholio reklamos, pateikiančios neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus, draudimą.

24Atsakovo nuomone, alkoholio reklama, pateikiančia neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus (AKĮ 29 str. 1 d. 11 p. pažeidimas), pripažintina pareiškėjo reklaminiuose stenduose pateikta alaus „Tauras Tradicinis“ reklama, kurioje stenduose patalpintuose reklaminiuose plakatuose pavaizduotas vyras su ūsais, tiesiantis ranką link alaus „Tauras Tradicinis“ stiklinio butelio. Apačioje, dešiniame kampe figūrinis ženklas „Tauras“. Plakato viršuje, iš dešinės pusės, raudoname fone užrašas – „Gerai, kai namie tavęs laukia“ ir baltame fone įspėjamasis tekstas apie žalingą alkoholio poveikį sveikatai.

25AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 9, 11 punktų pažeidimai nustatyti dėl reklaminiuose tripusiuose stovuose skleistos alaus „Tauras Tradicinis“ reklamos. Ant dviejų iš kiekvieno stovų pusių priklijuoti plakatai, kuriuose pavaizduotas vyras su ūsais, tiesiantis ranką link alaus „Tauras Tradicinis“ stiklinio butelio, apačioje, dešiniame kampe figūrinis ženklas „Tauras“. Plakato viršuje, raudoname fone užrašas – „Gerai, kai namie tavęs laukia“ ir baltame fone įspėjamasis tekstas apie žalingą alkoholio poveikį sveikatai. Ant kitų stovų pusių priklijuoti plakatai, kuriuose raudoname fone pavaizduotas stiklinis butelis alaus „Tauras Tradicinis“, virš jo užrašas – „Pasiimk vieną namo“ ir baltame fone įspėjamasis tekstas apie žalingą alkoholio poveikį sveikatai. Dešinėje plakato pusėje pavaizduota lenkta rodyklė, pirkinių vežimėlio piešinys, rodyklė, namo piešinys. Plakato apačioje, dešiniame kampe, pateiktas figūrinis ženklas „Tauras“.

26Teismas pabrėžė, jog AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto pažeidimas pripažinti ir pareiškėjo 2013 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais Lietuvos Respublikos teritorijoje transliuojamuose televizijos kanaluose „LNK“, „TV3“, „TV1“, „TV6“, „Info TV“, „Liuks“, „LTV“, „Lietuvos Rytas“, „RTR“, „NTV Mir“, „Ren TV“, taip pat pareiškėjo internetinėje svetainėje www.tauroalus.lt bei socialiniame tinklalapyje www.facebook.com rodyto reklaminio vaizdo klipo teiginiai, kad alus laukia kiekvieno vyro namuose, kad gerai, kai žmogaus namuose laukia alus. Ginčo vaizdo klipe rodomi gatve einantys vyrai, prekiniame plane ūsuotas vyras tamsiai raudonu švarku sako: „Štai jie vyrai. Ir jie skuba namo“. Vyras kelia rodomąjį pirštą į viršų. Žmonės transporto priemonės salone. Centriniame plane jaunas vyras šviesiais marškiniais ir juoda liemene. Balsas už kadro sako: „Jis“. Vyras pailgais plaukais su portfeliu rankoje stabdo taksi. Balsas už kadro sako: „Ir jis“. Barzdotas vyras su megztiniu sėdi mašinoje už vairo. Balsas už kadro sako: „Ir jis taip pat norėtų skubėti“. Trys eismo juostos, mašinos kamštyje, viename iš kamštyje stovinčių automobilių barzdotas vyras su megztiniu iškiša galvą pro automobilio langą. Ūsuotas vyras su tamsiai raudonu švarku stovi prie namo durų. Į namus įeina vyras dryžuotais marškinėliais. Ūsuotas vyras, apsirengęs tamsiai raudonu švarku sako: „Jie skuba, nes namuose jų laukia...“. Vidutinio amžiaus vyras įeina į namus, jį pasitinka baltas šuo. Vyras glosto šunį. Balsas už kadro sako: „Laukia...“. Vyras juodu megztiniu įeina į kambarį, kuriame paserviruotas stalas, prie stalo stovi moteris. Vyras paliečia viena ranka moterį ir skuba toliau. Balsas už kadro sako: „Laukia...“. Praplikęs vyras atidaro šaldytuvo dureles. Balsas už kadro sako: „Laukia...“. Vyras nusišypso. Balsas už kadro sako: „Tauro alus“. Prekiniame plane stiklinis butelis alaus „Tauras Tradicinis“, tolimame plane stiklainis, vaisiai. Balsas už kadro sako: „Tauro alus“. Vyriška ranka pasiima butelį alaus „Tauras Tradicinis“ iš šaldytuvo. Ūsuotas vyras tamsiai raudonu švarku kairėje rankoje laiko stiklinį butelį alaus „Tauras Tradicinis“ ir sako: „Toks laukia kiekvieno vyro namuose“. Barzdotas vyras, apsirengęs megztiniu, atidaro šaldytuvo dureles ir neranda alaus, pasisuka ir paima butelį alaus „Tauras“ iš ūsuoto vyro rankos. Ūsuotas vyras sako: „Prašom“. Stiklinio butelio su etikete „Tradicinis“ kaklelis ir atidarytuvu atidaromas butelis. Pripildyta skysčio stiklinė su figūriniu ženklu „Tauras“, dešiniau užrašas – „Gerai, kai namie tavęs laukia“. Balsas už kadro sako: „Gerai, kai namie tavęs laukia“. Pripildyta skysčio stiklinė su figūriniu ženklu „Tauras“, dešiniau užrašas – „Gerai, kai namie tavęs laukia“, po užrašu atsiranda figūrinis ženklas „1860 Tauras“ (ženkle pavaizduotas skydas su raguočio galva, liūtai).

27Teismas pažymėjo, jog iš Nutarimo Nr. ATK2-209/13 matyti, kad atsakovas pripažino, kad ginčo reklamos teiginiu „Pasiimk vieną namo“ palankiai vaizduojamas nesaikingas alkoholio vartojimas bei pateikiama klaidinanti informacija, tačiau jis kritiškai vertino tokią Departamento poziciją. Pažymėjo, jog iš alkoholio reklamos sąvokos matyti, jog alkoholio reklama yra skatinama įsigyti ir (ar) vartoti alkoholio produktus (AKĮ 2 str. 10 d.), taigi reklamos turinys visais atvejais vienu ar kitu būdu siekia paveikti vartotoją, jog jis įsigytų reklamuojamą alkoholinį gėrimą, tačiau toks skatinimas įsigyti ar vartoti alkoholį nėra pripažintinas pažeidimu visais atvejais. Pažymėjo, jog pagal AKĮ nuostatas alkoholio reklama nėra apskritai draudžiama, tačiau jai yra keliami griežti reikalavimai, todėl neteisėta alkoholio reklama gali būti pripažinta tik tokia reklama, kuria nesilaikoma AKĮ 29 straipsnyje nustatytų ribojimų.

28Teismo vertinimu, reklama, kurioje yra frazė „Pasiimk vieną namo“, yra per daug abstrakti, kad būtų galima teigti, jog ja palankiai vaizduojamas nesakingas alkoholio vartojimas. Kaip matyti iš šios reklamos, pastarojoje nėra žodžių ar vaizdinių, kurie galėtų būti vertinami, kaip palankiai atsiliepiantys apie alkoholio vartojimą, o tai, kad reklama siūloma įsigyti vieną butelį alaus negali būti traktuojama kaip skatinanti besaikį alkoholio vartojimą, nes, kaip minėta, reklamos tikslas ir yra skatinimas įsigyti ir (ar) vartoti alkoholio produktus. Be to, teismo nuomone, tai, kad reklamoje siūloma įsigyti alų namo, taip pat negali būti pripažinta AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 9 punkto pažeidimu, kadangi, kaip teisingai pažymėjo ir pareiškėjas, minėta įstatymo nuostata nedraudžia siūlyti vartoti jį tam tikroje vietoje.

29Pabrėžė, jog ginčo fraze „Pasiimk vieną namo“ nėra pateikiama jokia informacija, tai tik pasiūlymas vartotojui, todėl nėra pagrindo teigti, jog šia reklama pateikiama neteisinga ar klaidinanti informacija (AKĮ 29 str. 1 d. 11 p.). Vien ta aplinkybė, kad ginčo frazė pripažintina alkoholio reklama, savaime nereiškia, kad ji patenka į draudžiamos alkoholio reklamos apibūdinimą, pateiktą AKĮ 29 straipsnio 1 dalyje.

30Tuo tarpu dėl plakatų su užrašu „Gerai, kai namie tavęs laukia“ bei ginčo reklaminio vaizdo klipo teismas pritarė atsakovo pozicijai, jog ši reklama neatitinka AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto reikalavimo, draudžiančio skleisti alkoholio reklamą, kurioje pateikiama neteisinga ir (ar) klaidinanti informacija apie alkoholinius gėrimus.

31Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) 2 straipsnio 4 dalimi ir nurodė, jog klaidinanti reklama – reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, kad vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą ir reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš vidutinio vartotojo. Vidutinis vartotojas turi būti suvokiamas kaip vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius (Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 str. 13 d.). Pažymėjo, kad reklaminiai plakatai, kuriuose yra užrašas „Gerai, kai namie tavęs laukia“, bei ginčo reklaminiu vaizdo klipu vartotojui iš esmės teigiama, kad yra gerai, kai žmogaus namuose laukia alus, o ne, pavyzdžiui, šeima, taigi gerai yra tada, kai žmonės namuose visada turi alaus.

32Teismas pažymėjo, jog visuotinai žinoma, kad alkoholio vartojimas gali pakenkti žmonių sveikatai, alkoholis slopina visų audinių ir organų gyvybinius procesus, net mažos jo dozės mažina fizinį ir psichinį žmogaus pajėgumą. Be to, alkoholis yra viena iš medžiagų, sukeliančių priklausomybę. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo reklamos turinys, t. y. reklaminis plakatas „Gerai, kai namie tavęs laukia“ bei reklaminis vaizdo klipas, kuriame teigiama, kad yra gerai, kai žmogaus namuose laukia alus, o ne, pavyzdžiui, šeima, yra neadekvati alkoholinio gėrimo poveikiui žmogaus organizmui. Tokiu būdu vartotojui suteikiama klaidinga informacija, kad namuose visada gera turėti alaus, nors, kaip minėta, alkoholinių gėrimų vartojimas kenkia žmogaus sveikatai, todėl negali būti pripažįstamas kaip tam tikras gėris. Dėl išvardintų priežasčių minėta informacija yra neteisinga ir klaidinanti AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme. Tokia informacija neatitinka teisingos reklamos reikalavimų. Tokia neteisinga ir (ar) klaidinanti informacija apie alkoholinius gėrimus vertintina kaip draudžiama alkoholio reklama, nes dezinformuoja potencialius vartotojus.

33Teismas pareiškėjo argumentus, kad reklamos įtaką vartotojams paneigia atliktos apklausos, vertino kritiškai, kadangi vertinant, ar reklamos pateikimas klaidina ar ne, nebūtina įrodinėti, jog jis iš tiesų ką nors suklaidino. Pakanka įrodyti, kad reklama gali suklaidinti asmenis, kas ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju. Atitinkamai, teismas sprendė, jog naikintina tik ta Nutarimo Nr. ATK2-209/13 dalis, kuria pareiškėjas pripažintas pažeidęs AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Nors dalis Nutarimo Nr. ATK2-209/13 ir panaikinama, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo sumažinti pareiškėjui skirtą baudą.

34Teismas pažymėjo, jog pareiškėjui buvo paskirta 75 000 Lt bauda. Skirdamas baudą atsakovas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas AKĮ 29 straipsnio 1 dalies pažeidimą padaro antrą kartą per dvejus metus, be to, kaip neigiamai pareiškėją charakterizuojantis požymis vertintina ta aplinkybė, kad pareiškėjas, net ir turėdamas išankstinę Departamento nuomonę ir poziciją dėl aptariamos reklamos kaip galimai neatitinkančios AKĮ reikalavimų, vis tiek plačiu mastu paskleidė ginčo reklamą visuomenės informavimo priemonėse, išorinės reklamos priemonėse. Atitinkamai, teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo baudos vidurkio ir skirti pareiškėjui mažesnę baudą, tuo labiau, kad, kaip nurodė Departamentas, pareiškėjas dar 2013 m. spalio 29 d. buvo informuotas, jog ginčo reklama neatitinka AKĮ reikalavimų, tačiau ją vis tiek skleidė.

35Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.

36III.

37Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Kalnapilio – Tauro grupė“ apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 25-36) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Tuo atveju, jeigu teismas manytų, kad visiškai naikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2013 m. gruodžio 30 d. nutarimą Nr. ATK2/209/13 nėra pagrindo, pareiškėjas prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir sumažinti skirtą baudą iki minimalios baudos.

38Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, pateiktos pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pareiškėjo samdoma reklamos agentūra elektroniniu paštu 2013 m. spalio 22 d. kreipėsi į atsakovą dėl alkoholio reklamos įvertinimo AKĮ reikalavimų atžvilgiu, kartu su kreipimusi atsakovui buvo pateikti reklamos maketai. Atsakovas, įvertinęs pateiktos reklamos maketus, 2013 m. spalio 29 d. el. paštu pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad maketuose pateikta alkoholio reklama prieštarauja AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 9, 11 punktų reikalavimams. Atsakovo argumentai dėl reklamos maketų neatitikties AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 9, 11 punktų reikalavimams visiškai sutampa su Nutarime Nr. ATK2-209/13 išdėstytais argumentais. Taigi tariamas pažeidimas subjektyviai atsakovo buvo nustatytas 2013 m. spalio 29 d. Vis dėlto, pareiškėjas suvokia, kad 2013 m. spalio 29 d. formali pažeidimo tyrimo procedūra nebuvo pradėta.

39Pažymi, jog pareiškėjo 2013 m. lapkričio 26 d. rašto atsakovui priede Nr. 5 nurodomi televizijos kanalų, kuriuose reklama buvo transliuojama, pavadinimai (atitinkamas lentelės stulpelis vadinamas „media”), laikas (atitinkamas lentelės stulpelis vadinamas „time”), pažymima, ar reklama rodoma prieš, po ar programos metu (atitinkamas lentelės stulpelis vadinamas „in before after”), lietuvių kalba įvardijami programų, kurių metu reklama buvo rodoma, pavadinimai (atitinkamas lentelės stulpelis vadinamas „place of insertion”), pateikiamas reklamos transliavimo grafikas (pateikiama kalendoriaus forma, jame visa informacija išreikšta skaitmenimis arba lietuvių kalba), pateikiama kita techninė su reklamos transliavimu susijusi informacija bei informacija apie paslaugos kainą. Taigi informaciją, pateiktą priede Nr. 5, buvo galima perskaityti ir nesant oficialaus vertimo, kadangi esminė informacija buvo pateikta lentelėse skaičiais, todėl kalbos faktorius informacijos suvokimui nebuvo svarbus. Dokumente anglų kalba pateikti terminai nėra specifiniai, nemaža dalis Lietuvos gyventojų, atsakovo darbuotojai moka anglų kalbą ir supranta dažnai pasitaikančius bendrinėje anglų kalboje naudojamus terminus. Informacija apie reklamos skleidimo televizijoje laiką nėra esminė, nustatant pažeidimą, jeigu svarstomas pažeidimas susijęs su reklamos turiniu, o ne jos skleidimo būdais ir priemonėmis. Atitinkamai, atsakovo reikalavimas pateikti dokumento vertimą buvo formalaus įstatymo reikalavimo laikymasis. Dėl šių priežasčių 2013 m. gruodžio 9 d., kai atsakovas pateikė minėto dokumento vertimą, nelaikytina pažeidimo nustatymo data.

40Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-326/2007, administracinėje byloje Nr. A-525-1565/2013, administracinėje byloje Nr. A-492-2209/2013, administracinėje byloje Nr. A-444-1727/2013 pateiktais išaiškinimais ir nurodo, jog 2013 m. lapkričio 26 d. objektyviai laikytina pažeidimo nustatymo diena, kai atsakovui buvo pateikta visa jo reikalauta informacija ir dokumentai, naujos informacijos ar dokumentų vėliau teikta nebuvo (papildomai buvo pateiktas tik minėtas dokumento vertimas), atsakovas nesikreipė į kitas institucijas dėl išvadų pateikimo, neatliko papildomų veiksmų, kurie sąlygotų bylos nagrinėjimo ir sankcijos paskyrimo termino objektyviai būtiną pratęsimą. Atsakovas Nutarimą Nr. ATK2-209/13 priėmė 2013 m. gruodžio 30 d., todėl laikytina, kad jis buvo priimtas pažeidžiant imperatyviai nustatytą naikinamąjį vieno mėnesio terminą.

41Pareiškėjas pažymi, jog reklamos šūkiu „Gerai, kai namie Tavęs laukia” nėra klaidinami vartotojai. Paaiškina, jog konkrečioje byloje reklamoje naudojamame šūkyje „Gerai, kai namie Tavęs laukia” nėra informacijos (duomenų) apie reklamuojamą prekę, jos savybes, kilmę ar pan. Reklama siekiama paveikti vidutinio vartotojo elgesį remiantis geromis emocijomis, susijusiomis su namais, šeima, kadangi sėkminga yra tokia reklama, kuri teikia geras emocijos reklamos vartotojui, tačiau joje nekalbama apie konkrečias produkto savybes. Ši frazė yra abstrakti, bendro pobūdžio, apeliuojanti į vidutinio vartotojo emocijas, tačiau savaime neturi informacijos, kuri galėtų suklaidinti vartotoją.

42Pažymi, jog šios kategorijos bylose galima daryti analogiją į bylas, kuriose yra nustatomas vidutinio vartotojo suvokimas apie klaidinamai panašius (nepanašius) prekių ženklus. Šiose bylose vartotojų apklausos yra vienas pagrindinių kriterijų, iš kurių galima nustatyti vidutinio vartotojo suvokimą apie analizuojamą klausimą. Pažymi, jog atlikto tyrimo metu didelė dalis respondentų nurodė (90 proc. ir 86 proc.), kad jie nebuvo suklaidinti reklamų ir tokia didelė dalis atspindi vidutinio vartotojo suvokimą. Tuo tarpu likusi dalis respondentų, atitinkamai 10 proc. ir 14 proc., nelaikytini pakankamai vidutinį vartotoją reprezentuojančia visuomenės dalimi. Be to, priežastys, dėl kurių ši maža dalis vartotojų buvo neva suklaidinti, parodo, kad vartotojų suklaidinimo nebuvo, o šiems vartotojams reklama pasirodė tiesiog nepriimtina. Pats faktas, kad reklamoje pateikiama informacija netenkina vartotojo, nereiškia, jog ji klaidina ir dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jo ekonominį elgesį.

43Pareiškėjo nuomone, Nutarimo Nr. ATK2-209/13, pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginiais yra pernelyg plačiai interpretuojamas reklamos turinys. Teismų praktikoje neleidžiama atsakovui panašiose bylose aiškinti reklamoje pateikiamos informacijos pernelyg plačiai. Taigi negalima reklamos teiginių vertinti subjektyviai, išvadų nepagrindžiant objektyviomis aplinkybėmis.

44Pareiškėjas dėl jam skirtos baudos pažymi, jog jis viso tyrimo metu ir nagrinėjant bylą bendradarbiavo su atsakovu. Pareiškėjas geranoriškai, laikydamasis jam nustatytų terminų, teikė tyrimui reikalingą medžiagą ir informaciją, nevilkino tyrimo. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-822-2716/2011, atsižvelgus į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad pareiškėjas tyrimui netrukdė, skirtą minimalią baudą teismas įvertino kaip tinkamą. Taigi atsakovas, pirmosios instancijos teismas, vertindami pareiškėjui skiriamos baudos dydį, nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir skyrė baudą, kurios dydis yra lygus AKĮ 34 straipsnio 6 dalyje numatytos minimalios ir maksimalios baudos vidurkiui.

45Pareiškėjas paaiškina, kad jis dėl reklamos platinimo bendradarbiauja su reklamos agentūromis. Atsakovo nurodomas išankstinis reklamos vertinimas buvo pateiktas ne tiesiogiai pareiškėjui, o reklamos bendrovei UAB „LT ADVERT”, tačiau ji gavusi atsakovo pranešimą, kad reklama galimai prieštarauja AKĮ nuostatoms, pareiškėjo apie tai neinformavo. Atitinkamai, reklama visuomenės informavimo priemonėse, lauko reklamos stenduose buvo paskleista pareiškėjui neturint informacijos apie galimą reklamos prieštaravimą AKĮ nuostatoms. Pažymi, jog teismų praktikoje į tokią aplinkybę yra atsižvelgiama ir nustačius, kad nebuvo padaryta vieno iš kelių pažeidimų, baudos dydis yra atitinkamai koreguojamas. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių, pareiškėjo nuomone, jam skiriama bauda turėtų būti mažinama.

46Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 58-59) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą.

47Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas. Pažymi, jog atsakovas savo poziciją yra išdėstęs Nutarime Nr. ATK2-209/13, atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra įvertinti, išnagrinėti bei motyvuotai atmesti pirmosios instancijos teismo.

48Pažymi, jog Departamento, pirmosios instancijos teismo išvados neprieštarauja naujausiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai reklamos bylose (2014 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1142/2014, 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-469/2014). Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-525-964/2014 pateiktais išaiškinimais ir nurodo, jog AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto vieno mėnesio termino pradžios skaičiavimo momentas (pažeidimo nustatymo diena) yra protokolo dėl padaryto pažeidimo surašymo diena.

49Teisėjų kolegija

konstatuoja:

50IV.

51Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2013 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. ATK2-209/13, kuriuo pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Kalnapilio – Tauro grupė“ skirta 75 000 Lt bauda už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 29 straipsnio 1 dalies 9 ir 11 punktų pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

52Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2013 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. ATK2-209/13 dalį, kuria pareiškėjas pripažintas pažeidęs AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 9 punktą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

53Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jo skundas buvo netenkintas. Atsižvelgus į pateikto apeliacinio skundo turinį, į apeliacinį procesą inicijavusio subjekto statusą matyti, jog ginčas apeliacinės instancijos teisme iš esmės kyla dėl trijų pagrindinių aspektų: pirma, ar ginčijamas nutarimas buvo priimtas nepraleidus baudos skyrimo termino, antra, ar ginčo plakatu su užrašu „Gerai, kai namie tavęs laukia“ bei ginčo reklaminio vaizdo klipo rodymu buvo pažeistas AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punktas, draudžiantis skleisti alkoholio reklamą, kurioje pateikiama neteisinga ir (ar) klaidinanti informacija apie alkoholinius gėrimus, trečia, ar pareiškėjui už AKĮ pažeidimus buvo skirta tinkama, proporcinga bauda. Siekiant aiškumo dėl nurodytų aspektų pasisakytina atskirai.

54Kiek tai susiję su tuo, ar ginčijamas nutarimas buvo priimtas ir pareiškėjui bauda buvo skirta nepraleidus AKĮ numatyto termino (t. II, b. l. 25-36), teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog AKĮ (2013 m. gegužės 7 d. redakcija) 35 straipsnio 2 dalis numato, kad šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos (šiuo atveju atsakovas) bylas nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos, tačiau ne vėliau kaip per trejus metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam pažeidimui – per trejus metus nuo jo paaiškėjimo dienos.

55Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog 2013 m. lapkričio 26 d. objektyviai laikytina pažeidimo nustatymo diena, kai atsakovui buvo pateikta visa jo reikalauta informacija ir dokumentai, atsakovui naujos informacijos ar dokumentų vėliau teikta nebuvo (papildomai buvo pateiktas tik reklaminio vaizdo klipo transliavimo kanalų, programos ir laiko dokumento vertimas), taigi atsakovas, priėmęs ginčijamą nutarimą 2013 m. gruodžio 30 d., pažeidė AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (t. II, b. l. 25-36).

56Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, tokiam pareiškėjo vertinimui nepritaria.

57Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į administracinės bylos aplinkybes, į tai, jog pats pareiškėjas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad 2013 m. gruodžio 9 d. atsakovui buvo pateiktas reklaminio vaizdo klipo transliavimo kanalų, programos ir laiko vertimas iš anglų į lietuvių kalbą (t. I, b. l. 155-159), atsakovas pareiškėjui teisės pažeidimo protokolą Nr. ATK 2-286 dėl padarytų pažeidimų surašė 2013 m. gruodžio 11 d., o nutarimą dėl sankcijos taikymo priėmė 2013 m. gruodžio 30 d. (t. I, b. l. 202-203), sprendžia, jog atsakovas nepraleido AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino priimti skundžiamą nutarimą.

58Priešingai nurodytos situacijos neleidžia vertinti ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog reklaminio vaizdo klipo transliavimo kanalų, programos ir laiko vertimas iš anglų kalbos į lietuvių kalbą nebuvo būtinas, nes šią informaciją buvo galima perskaityti ir nesant oficialaus vertimo, kadangi esminė informacija buvo pateikta lentelėse skaičiais, todėl kalbos faktorius informacijos suvokimui nebuvo svarbus, be to, nemaža dalis Lietuvos gyventojų, taip pat atsakovo darbuotojai moka anglų kalbą ir supranta dažnai pasitaikančius bendrinėje anglų kalboje naudojamus terminus (t. II, b. l. 25-36). Vertindama nurodytą pareiškėjo poziciją teisėjų kolegija pabrėžia, jog šie pareiškėjo argumentai savaime nepaneigia reikalavimo laikytis Lietuvos Respublikoje jurisdikcijoje galiojančio konstitucinio valstybinės (lietuvių) kalbos principo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 14 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo (2002 m. liepos 3 d. redakcija) (toliau – ir Valstybinės kalbos įstatymas) 2 straipsnyje, kadangi minėtu principu siekiama užtikrinti lietuvių kalbos vartojimą išimtinai Lietuvos viešajame gyvenime, t. y. užtikrinti, kad Lietuvos valstybės ir savivaldos institucijų, įstaigų, įmonių ir organizacijų dokumentai būtų tvarkomi, gyventojai aptarnaujami, teismo procesas organizuotas, sandoriai sudaromi ir kiti Lietuvos viešojo gyvenimo procesai vyktų valstybine (lietuvių) kalba (Valstybinės kalbos įstatymo 4 str.). Atitinkamai, nurodyti pareiškėjo argumentai iš esmės negali paneigti nurodyto teisinio reguliavimo, to, kad atsakovas pagrįstai paprašė pateikti nurodytų dokumentų vertimus, be to, šie argumentai iš esmės yra pagrįsti spekuliacijomis dėl atsakovo darbuotojų galimų anglų kalbos žinių lygio. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjo argumentai, kad tariamas pažeidimas subjektyviai atsakovo buvo nustatytas jau 2013 m. spalio 29 d., kai buvo konsultuojamasi su atsakovu dėl reklamos, taip pat negali paneigti nurodyto vertinimo, nes tuo laikotarpiu konkreti reklama dar nebuvo pateikta, nebuvo pradėta formali pažeidimo tyrimo procedūra, o buvo tik teikiamos konsultacijos dėl galimos būsimos reklamos pateikimo (t, I, b. l. 90-91, t. II, b. l. 25-26). Taigi atsižvelgus į nurodytus argumentus darytina išvada, jog atsakovo ginčijamas nutarimas buvo priimtas nepažeidus AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje numatyto termino ir atsižvelgus į apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo daryti priešingų išvadų.

59Kiek tai susiję su pareiškėjui inkriminuotu AKĮ pažeidimu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog AKĮ 2 straipsnio 10 dalyje yra pateikta alkoholio reklamos sąvoka: alkoholio reklama – bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla, kuria skatinama įsigyti ir (ar) vartoti alkoholio produktus. Iš šio apibūdinimo matyti, kad jame kalbama apie bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiamą informaciją. Toks reguliavimas gali būti siejamas su AKĮ teisinio reguliavimo įtvirtinimu siektu tikslu – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui (AKĮ 1 str. 1 d.).

60Iš esmės tokį aiškinimą patvirtina ir Europos Sąjungos teisės aktai, kurie buvo įgyvendinti priimant konkrečias AKĮ nuostatas, be kita ko, 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) (OL 2010 L 95, p. 1) (toliau – ir Direktyva 2010/13/ES). Kadangi AKĮ nuostatomis, be kita ko, siekiama įgyvendinti šią ir kitas direktyvas (žr. AKĮ priedą), AKĮ turinys turi būti aiškinamas atsižvelgiant ir į Europos Sąjungos teisės aktų turinį ir jos aiškinimo praktiką, o Direktyvoje 2010/13/ES yra akcentuojama svarba nustatyti griežtus alkoholinių produktų reklamos televizijoje kriterijus.

61Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) taip pat yra nurodęs, jog atsižvelgiant į su alkoholio vartojimu susijusius priklausomybės ir piktnaudžiavimo pavojus, taip pat kompleksines neigiamas pasekmes, visų pirma, sunkių ligų išsivystymą, alkoholiniai gėrimai yra konkreti maisto produktų kategorija, kuriai taikomas labai griežtas reglamentavimas. ESTT yra ne kartą pripažinęs, kad alkoholinių gėrimų reklamą ribojančias priemones, kuriomis siekiama kovoti su piktnaudžiavimu alkoholiu, pateisina rūpestis dėl visuomenės sveikatos, o visuomenės sveikatos apsauga, vadovaujantis ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 9 straipsniu, yra bendrojo intereso tikslas (žr. ESTT 1980 m. liepos 10 d. sprendimo Komisija prieš Prancūziją (152/78), Rink. p. 2299, 17 p., 1991 m. liepos 25 d. sprendimų Aragonesa de Publicidad Exterior ir Publiv?a (C-1/90 ir C-176/90), Rink. p. I-4151, 15 p., 2004 m. liepos 13 d. sprendimo Komisija prieš Prancūziją (C-262/02), Rink. p. I-6569, 30 p., 2004 m. liepos 13 d. sprendimo Bacardi France (C-429/02), Rink. p. I-6613, 37 p., 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Deutsches Weintor eG prieš Land Rheinland-Pfalz (C-544/10). Taigi nors alkoholio reklamos reguliavimas nėra visiškai harmonizuota sritis ir valstybėms narėms yra suteikiama pakankamai plati veikimo laisvė šioje srityje, tačiau jos inter alia turi gerbti ir įgyvendinti Europos Sąjungos teisę. Nacionaliniai įstatymai, be kita ko, turi derėti su laisvo paslaugų, prekių judėjimo principais (žr. ESTT 1991 m. liepos 25 d. sprendimą Aragonesa de Publicidad Exterior and Publivia v Departamento de Sanidad y Seguridad Social de la Generalitat de Catalu?a (sujungtos bylos C-1/90 ir C-176/90).

62Pažymėtina, jog šiuo atveju tarp proceso šalių nekyla ginčo dėl to, ar užraše „Gerai, kai namie tavęs laukia“ bei ginčo reklaminio vaizdo klipe buvo pateikta ginčijamame nutarime nurodyta informacija, bei atsižvelgus į pirmiau minėtus išaiškinimus nėra abejonių, kad tiek ginčo reklama su užrašu „Gerai, kai namie tavęs laukia“, tiek per televiziją, įmonės internetinėje svetainėje www.tauroalus.lt bei socialiniame tinklalapyje www.facebook.com (į kurį iš įmonės svetainės www.tauroalus.lt yra nuoroda) rodomas reklaminis vaizdo klipas patenka į AKĮ taikymo sritį, nepaisant skirtingų jo skleidimo būdų (t. I, b. l. 14-22). Teisėjų kolegija mano, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės taip pat leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo pateiktomis frazėmis siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimui, ir šios frazės yra neabejotinai susijusios su pareiškėjo komercine veikla. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo paskleista informacija yra susijusi su jo ūkine ir finansine veikla ir kad pareiškėjas, skleisdamas tokią informaciją, siekia komercinės naudos, taigi tokiai reklamai atitinkamai yra taikytini AKĮ numatyti ribojimai, kurių nustatymas gali būti siejamas tiek su pirmiau minėta Lietuvos įstatymų leidėjo, tiek su ESTT pripažįstama alkoholio sukeliama žala. Nacionalinėje teisėje AKĮ 29 straipsnis numato tokius konkrečius ribojimus ir šiuo atveju ginčas apeliacinės instancijos teisme iš esmės kyla dėl to, ar pagrįstai dėl paskleistos reklamos teiginių pareiškėjui buvo inkriminuotas AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto pažeidimas.

63Kiek tai susiję su AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto aiškinimu ir taikymu, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog iš pateikto AKĮ 2 straipsnio 10 dalyje pateikto apibrėžimo matyti, kad alkoholio reklama yra informacija, bet ne kiekviena informacija yra reklama. Ši norma yra sietina ir su AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punktu, numatančiu, jog Lietuvos Respublikoje draudžiama visų formų alkoholio reklama, pateikianti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus. Nurodytas reguliavimas lemia, jog vien ta aplinkybė, kad ginčo frazė, pareiškėjo vaizdo klipe nurodyta frazė (kaip pasakyta aukščiau) pripažinta alkoholio reklama, savaime nereiškia, kad jie patenka į draudžiamos alkoholio reklamos apibūdinimą, pateiktą AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkte. Tam, kad aptariamas užrašas, vaizdo klipe nurodytas teiginys patektų į AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytą draudžiamos alkoholio reklamos apibūdinimą, yra būtina nustatyti, jog jis (jo turinys) atitinka neteisingos ir (ar) klaidinančios informacijos apie alkoholio gėrimus kriterijus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo mėn. 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-143-2048/2012).

64Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingos reklamos apibūdinimas yra pateiktas specialiame Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme (2013 m. rugpjūčio 1 d. redakcija) (toliau – ir Reklamos įstatymas), kurio 3 straipsnio 1 punktas numato, jog reklama, be kita ko, turi būti teisinga, o pareiga pagrįsti jo naudojamų teiginių teisingumą tenka būtent reklamos davėjui (Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.).

65Be to, kaip matyti iš AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto alkoholio reklama taip pat turi būti neklaidinanti, o klaidinančios reklamos apibūdinimas ir tokios reklamos samprata taip pat yra pateikti Reklamos įstatyme. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pateiktą klaidinančios reklamos sąvoką, tai yra reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Klaidinančios reklamos samprata (tokios reklamos nustatymo kriterijai) nurodyta Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią, kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus:

661) reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančiais duomenimis nepripažįstami liudijimai ir rekomendacijos asmenų, kurių kompetencija nėra susijusi su pateikiamos informacijos turiniu;

672) reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas, kad būtų išvengta reklamos vartotojų suklaidinimo. Reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Jeigu reklamos perteikimo priemonės apimties arba laiko požiūriu yra ribotos, tai sprendžiant, ar informacija neišsami, turi būti atsižvelgiama į šį ribotumą, konkretaus atvejo ypatumus, aplinkybes ir bet kokias kitas priemones, kurių reklamos davėjas ėmėsi tam, kad informacija vartotojams būtų prieinama kitais būdais;

683) reklamos pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad reklamos vartotojas gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį.

69To paties straipsnio 5 dalis numato, jog, kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, ypač atsižvelgiama į joje esančią informaciją apie:

701) reklamos davėją ar kitą asmenį, jų veiklą, buveinę, pavadinimą (jeigu fizinis asmuo, – šio asmens vardą ir pavardę), teisinę formą, turtą, pramoninės ar intelektinės nuosavybės teises, licencijas (leidimus), kvalifikaciją, narystę, apdovanojimus ir nuopelnus;

712) prekes ar paslaugas, jų gamybos vietą ar kilmę, pagaminimo datą, gamybos būdą, paskirtį, kiekį, sudėtį, energinę vertę, vartojamąsias savybes, pavojingumą, kaip atitinka paskirtį ir vartojimo (naudojimo) tinkamumą, patikros laiką, vietą, būdą ir įvertinimus, vartojimo (naudojimo) būdą, ar atitinka nustatytą standartą, sertifikavimą, oficialų prekės ar paslaugos pripažinimą ir apdovanojimą mugėse, parodose;

723) prekių (paslaugų) įsigijimo ir vartojimo (naudojimo) sąlygas – kainą ar jos apskaičiavimo būdą ar ypatingo kainos pranašumo buvimą, mokėjimo, pristatymo, grąžinimo sąlygas, garantijas, keitimo, remonto, aptarnavimo sąlygas ir poreikį;

734) reklamos davėjo įsipareigojimus, ūkinės komercinės, finansinės ar profesinės veiklos motyvus ir prekės ar paslaugos pardavimo būdą, bet kokį pareiškimą arba žymenį, susijusį su reklamos davėjo arba prekės ar paslaugos tiesioginiu arba netiesioginiu rėmimu arba patvirtinimu;

745) vartotojo teises, riziką, su kuria jis gali susidurti, ir skundų nagrinėjimą.

75Aiškindama nurodytas Reklamos įstatymo straipsnių nuostatas ginčui spręsti aktualiu aspektu teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto aiškinimo kontekste tai reiškia, kad sprendžiant dėl klaidinančios reklamos turi būti atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus, kai teisingumo kriterijus reiškia, jog reklamoje naudojami teiginiai yra teisingi, išsamumo kriterijus suponuoja, kad pateikiama informacija reklamoje turi būti ne tik teisinga bet ir aiški bei suprantama vartotojui, kad būtų išvengta suklaidinimo galimybės. Informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Reklamos pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad reklamos vartotojas gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį. Nurodytas vertinimas lemia, jog reklamoje pateikti duomenys (informacija apie reklamuojamą produktą) vidutinio vartotojo suvokimu turi būti tampriai susieti su reklamuojamo produkto kilme, jo savybėmis ir pan. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-272-143/2015). Taigi tokiai reklamai yra keliamas teisingumo ir (ar) neklaidingumo apie alkoholinius gėrimus reikalavimas, šis reikalavimas, be kita ko, yra siejamas su vartotojo teise į teisingą, neklaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus. Ši norma, be kita ko, numato ir įtvirtina bendrą reikalavimą, kad vartotojui turi būti teikiama būtina, teisinga, aiški informacija. Informacija apie parduodamus daiktus neturi būti klaidinanti. Taigi iš AKĮ nuostatų matyti, jog neteisinga informacija, t. y. dezinformacija, yra draudžiama, todėl informacijai taikytinas tiesos reikalavimas, be kita ko, turi būti vertinamas jos pateikimo būdas. Tokiu reguliavimu inter alia yra siekiama gerinti vartotojų informavimą apie prekes ir paslaugas, ginti vartotojų interesus.

76Šiame kontekste svarbu yra ir tai, jog Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, kad vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą ir reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš vidutinio vartotojo.

77Pažymėtina, jog Reklamos įstatymu, be kita ko, yra įgyvendinama 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/114/EB dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos (kodifikuota redakcija) (OL 2006 L 376, p. 21) (toliau – ir Direktyva 2006/114/EB) (žr. Reklamos įstatymo priedo 3 p.). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Lietuvos Respublikos teismai ir kitos kompetentingos valstybės institucijos, aiškindamos ir taikydamos Lietuvos Respublikos teisę, nesvarbu, ar jos nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ir Konstitucijoje, ir Europos Sąjungoje teisėje įtvirtintą pareigą aiškinti nacionalinę teisę kuo labiau atsižvelgdami į atitinkamos direktyvos turinį ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-686/2010, 2011 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-63-2604/2011).

78Ginčui aktualioje ESTT praktikoje pažymima, jog vidutinis vartotojas laikomas pakankamai informuotu, protingai atidžiu ir apdairiu asmeniu (žr. 1998 m. liepos 16 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimą Gut Springenheide (C-210/96), Rink., p. I-004657), 2001 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios Instancijos Teismo sprendimą Procter & Gamble prieš VRDT (T-118/00), Rink., p. II-02731).

79ESTT taip pat yra nurodęs, jog, vertindamas ant etiketės esančios nuorodos galimybę klaidinti nacionalinis teismas turi iš esmės remtis preziumuojamais paprasto, pakankamai informuoto apie maisto produkto kilmę ir su ja susijusią kokybę ir protingai pastabaus bei nuovokaus šiuo klausimu vartotojo lūkesčiais dėl minėtos nuorodos, nes esminis tikslas yra neklaidinti vartotojų ir neleisti jiems klaidingai manyti, kad produkto kilmė yra visai kita nei iš tikrųjų (žr. ESTT 1995 m. liepos 6 d. sprendimo Mars (C-470/93), Rink. p. I‑1923, 24 p., sprendimo Gut Springenheide and Tusky 31 p., 2000 m. sausio 13 d. sprendimo Estée Lauder, (C-220/98), Rink. p. I‑117, 30 p., sprendimą byloje Alberto Severi prieš Regione Emilia-Romagna (C-446/07). ESTT taip pat yra nusprendęs, kad reklama gali įgauti klaidinantį pobūdį nepateikus visos informacijos, ypač jei tokia reklama nuo vartotojų, kuriems ji skirta, siekiama nuslėpti aplinkybę, dėl kurios, jei ji būtų buvusi žinoma, daug vartotojų būtų nusprendę nepirkti (minėto sprendimo X 15 p., 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Lidl Belgium GmbH & Co KG prieš Etablissementen Franz Colruyt NV (C-356/040), 77-80 p.).

80Taigi, kaip matyti iš pateiktų išaiškinimų, „vidutinis vartotojas“ realiai neegzistuoja. Tai – hipotetinė sąvoka, kurios samprata suformuluota ESTT bylose dėl klaidinančios reklamos ir plėtojama nacionalinių teismų praktikoje. ,,Vidutinis vartotojas“ bendrąja prasme reiškia protingai gerai informuotą, protingai atidų ir apdairų vartotoją (ESTT 2003 m. balandžio 8 d. sprendimas Pippig Augenoptik (C-44/01), Rink. p. I-3095, 55 p., 2001 m. spalio 25 d. sprendimas Toshiba Europe (C-112/99), Rink. p. I-7945, 52 p., 1998 m. liepos 16 d. sprendimas Gut Springenheide ir Tusky (C-210/96), Rink. p. I-4657, 31, 37 p.). Šiuo požiūriu toks teisinis reguliavimas lemia, jog nacionaliai teismai visų pirma privalo atsižvelgti į tai, kaip prekes ar paslaugas, kurios yra nagrinėjamos reklamos objektas, suvokia paprastas pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas (žr. minėto sprendimo X 15 ir 16 p., 1998 m. liepos 16 d. sprendimo Gut Springenheide ir Tusky (C‑210/96), Rink. p. I‑4657, 31 p., 2000 m. sausio 13 d. sprendimo Estée Lauder (C-220/98), Rink. p. I‑117, 27 p., 2002 m. spalio 24 d. sprendimo Linhart ir Biffl (C-99/01), Rink. p. I‑9375, 31 p., sprendimo Pippig Augenoptik 55 p.). Nacionalinis teismas visada turi įvertinti, ar reklama yra klaidinanti ir šis vertinimas turi būti atliekamas remiantis kiekvieno nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis, atsižvelgiant į vartotojus, kuriems skirta reklama, imant kaip pagrindą paprasto, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo požiūrį (žr. 1992 m. sausio 16 d. sprendimą X (C-373/90, Rink. p. I‑131, 15 p.), 2003 m. balandžio 8 d. sprendimo Pippig Augenoptik (C-44/01), 55 p., sprendimą Lidl Belgium, 77–78 p.). Taigi būtent nacionaliniai teismai privalo, remdamiesi kiekvieno atvejo aplinkybėmis, patikrinti, ar atsižvelgiant į vartotojus, kuriems ji skirta, reklamos pobūdis laikytinas apgaulingu (žr. 1992 m. sausio 16 d. sprendimo X, C-373/90, Rink. p. I‑131, 15 ir 16 p.). Atlikdami reikalaujamą vertinimą nacionaliniai teismai turi atsižvelgti visas svarbias bylos aplinkybes (minėto sprendimo Estée Lauder, 27, 30 p.), remdamiesi, kaip išplaukia iš Direktyvos 3 straipsnio, reklamoje esančia informacija ir apskritai visais jos bruožais (žr. 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Lidl Belgium GmbH & Co KG prieš Etablissementen Franz Colruyt NV (C-356/040), 77-80 p.).

81Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, jog protingai atidus ir apdairus vartotojas neturėtų būti tapatinamas su įtariu bei nepasitikinčiu reklamos davėjo skleidžiama informacija vartotoju (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-997/2008).

82Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija sprendžia, jog tam, kad atitinkamos reklaminės frazės, vaizdo klipe teikiama reklama patektų į AKĮ 29 straipsnio 11 punkte nurodytą draudžiamos alkoholio reklamos apibūdinimą, yra būtina nustatyti, kad jos (jų turinys) 11 punkto taikymo prasme atitinka neteisingos ir (ar) klaidinančios informacijos apie alkoholio gėrimus kriterijus.

83Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pastebi, jog šiuo atveju nepagrįstu laikytinas AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto pažeidimo konstatavimo faktas, nes atsakovas įtikinamai nenurodė, kaip pasireiškė neteisingos ir (ar) klaidinančios informacijos apie alkoholinius gėrimus pateikimo faktas. Vien tai, kad yra pateikiamas reklaminis plakatas „Gerai, kai namie tavęs laukia“ bei reklaminis vaizdo klipas, kuriame teigiama, kad yra gerai, kai žmogaus namuose laukia alus, savaime nereiškia, kad yra pateikiama neteisinga ir (ar) klaidinanti informacija (t. I, b. l. 14-22). Teisėjų kolegija šiame kontekste pastebi tai, jog AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkte kalbama apie tam tikrą informaciją, skirtą suteikti reklamos vartotojui, atitinkamus duomenis apie reklamuojamą produktą, jo kilmę ir pan., siekiama, kad tokia informacija būtų teisinga ir (ar) neklaidinanti, kai informacijos klaidingumas yra vertinamas remiantis vidutinio vartotojo standartu. Tuo tarpu, vadovaujantis atsakovo teikiama teisinio reguliavimo argumentacija iš esmės netektų prasmės kitų AKĮ 29 straipsnio 1 dalies punktų įtvirtinimas, pats alkoholio reklamos neuždraudimas, bet gan griežtų apribojimų įtvirtinimas (pvz., AKĮ 29 str.). Nurodyti argumentai lemia, jog, kaip jau buvo minėta, reklamoje pateikti duomenys (informacija apie reklamuojamą produktą) vidutinio vartotojo suvokimu turi būti tampriai susieti su reklamuojamo produkto kilme, jo savybėmis ir pan. Tuo atveju, kai tokie duomenys (informacija) akivaizdžiai yra simboliški ir abstraktūs, frazė „Gerai, kai namie tavęs laukia“ nurodytos reklamos kontekste, savaime neturi tokios konkrečios informacijos, kuri būti neteisinga ir (ar) klaidinanti savo turiniu, teisėjų kolegijos manymu, nėra pagrindo konstatuoti reklamos (alkoholio reklamos) klaidinantį pobūdį arba jos neteisingumą nagrinėjamai bylai aktualaus AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo prasme. Šiuo atveju atsižvelgus į ginčo reklamos abstraktumą nėra pagrindo teigti, jog pateikta informacija yra neadekvati alkoholinio gėrimo poveikiui žmogaus organizmui, kad ja yra būtent pateikiama neteisinga ir (ar) klaidinanti informacija apie alkoholinius gėrimus. Iš esmės tie patys argumentai taikytini ir kalbant apie reklamos užrašą „Pasiimk vieną namo” (t. I, b. l. 14-22).

84Nurodyti argumentai leidžia spręsti, jog aptariama informacija neatitinka inkriminuoto pažeidimo vertinimo AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme. Atitinkamai, šiuo atveju atsižvelgus į nurodytus argumentus nėra tikslinga pasisakyti dėl pareiškėjo atlikto tyrimo ir jo teisinio vertinimo. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo skundžiamo nutarimo dalis dėl AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto pažeidimo laikytina nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina. Ginčijamo nutarimo dalį pripažinus neteisėtu ir panaikinus dėl aukščiau išdėstytų argumentų, atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, pasisakyti dėl pareiškėjui ginčijamu nutarimu skirtos baudos dydžio, su tuo susijusių apeliacinio skundo argumentų nėra tikslinga (t. II, b. l. 25-36).

85Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi ir tai, jog, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) vertinimu, reklama yra savitas informacijos porūšis, kuris paprastai vadinamas komercine informacija, nes ji neatsiejama nuo verslo sferos, marketingo, nes faktiškai jiems tarnauja, yra svarbi konkurencijos priemonė (žr. 1997 m. vasario 13 d. nutarimą). Šiuo atveju iš AKĮ įtvirtinto reguliavimo matyti, jog Lietuvoje nėra absoliučiai draudžiama alkoholio reklama, bet jai yra numatomi konkretūs ir aiškūs draudimai bei ribojimai ir šiuo atveju AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto pažeidimo nebuvo nustatyta. Teisėjų kolegija pastebi ir tai, jog šioje teismo nutartyje vertinant ginčijamo nutarimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą buvo atsižvelgta būtent į skiriant baudą konstatuotą įtvirtintų reikalavimų nesilaikymą ir buvo sprendžiamas klausimas dėl reikalavimų nesilaikymo tik tiek, kiek tai susiję su konkrečiu pareiškėjui inkriminuotu AKĮ normų pažeidimu.

86Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus dokumentus: 2013 m. spalio 22 d., 2013 m. spalio 29 d. susirašinėjimus (t. II, b. l. 86-91), atsakovo UAB „LT Advert“ adresuotą atsakymą, atsakovo 2013 m. lapkričio 7 d. raštą (t. I, b. l. 94), televizijos eterio laiko važtaraštį (t. II, b. l. 43-52), atsakovo 2013 m. gruodžio 3 d. raštą Nr. S-(4.3-3)-3797 (t. I, b. l. 149), tačiau šie dokumentai jau yra pateikti administracinėje byloje (t. I, b. l. 86-94, 127-130), todėl juos prijungti pakartotinai prie administracinės bylos medžiagos nėra tikslinga.

87Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas. Dėl pirmiau nurodytų motyvų pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina ir pareiškėjo skundas tenkintinas – apeliacinės instancijos teisme ginčijama atsakovo nutarimo dalis naikintina.

88Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

89pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kalnapilio – Tauro grupė“ apeliacinį skundą tekinti.

90Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalį, kuria teismas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kalnapilio – Tauro grupė“ skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą, pakeisti ir ją išdėstyti taip:

91„panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2013 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. ATK2-209/13 dalį, kuria pareiškėjas pripažintas pažeidęs Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 11 punktą, ir šiuo nutarimu pareiškėjui skirtą baudą”.

92Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

93Nutartis neskundžiama.