Byla Ik-1500-629/2012
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatei Dovilei Greblikienei, atsakovo atstovams Mindaugui Jaskelevičiui ir Renaldui Viščiniui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovams Vilmai Skinderytei ir Povilui Kazlauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ skundą atsakovui Druskininkų savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas UAB „Litesko“ (filialas „Druskininkų šiluma“) (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Druskininkų savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas) 2011 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. T1-141 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai teikiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ (toliau – ir sprendimas Nr. T1-141), įpareigoti atsakovą įvertinti ir numatyti UAB „Litesko“ nustatomose reguliuojamose energetikos veiklų kainose UAB „Litesko“ negautų pajamų kompensaciją dėl neteisėto Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų neatitinkančio šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų padengimo sumažinimo (nutraukimo) priimant ir taikant sprendimą Nr. T1-141 bei priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.

5Nurodė, kad atsakovas 2011 m. spalio 28 d. priėmė sprendimą Nr. T1-141, kuriuo pakeitė Druskininkų savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. T1-209, ir išėmė šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas (t. y. atliktų investicijų atsipirkimą) iš šilumos kainos, todėl pareiškėjas nebegali į šilumos kainą įskaičiuoti šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų. Pareiškėjo nuomone, sprendimas Nr. T1-141 yra neteisėtas, nepagrįstas ir prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams.

6Anot pareiškėjo atsakovas, priimdamas sprendimą Nr. T1-141, pažeidė Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį. Paaiškino, kad, vykdydamas Lietuvos valstybės ir Druskininkų savivaldybės tarybos suformuotą politiką didinti šilumos tiekimo vartotojams efektyvumą bei kokybę, taip pat vykdydama su atsakovu suderintą investicijų planą, nuo 2004 m. į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą Druskininkuose investavo apie 1,85 mln. Lt. Nusidėvėjimo sąnaudos, apskaičiuotos nuo investicijų, atliktų nuo 2004 m. iki 2005 m., buvo įskaičiuotos į Druskininkų miesto pirmojo laikotarpio bazines šilumos kainas, o nusidėvėjimo sąnaudos, apskaičiuotos nuo investicijų, atliktų nuo 2005 m. iki 2011 m., buvo įskaičiuotos į Druskininkų miesto antrojo laikotarpio bazines šilumos kainas, kurios galiojo nuo 2011 m. sausio 1 d. Investicijos į šilumos punktų įrengimą/modernizavimą buvo suderintos su atsakovu ir sukurto turto vertės nusidėvėjimo sąnaudos, užtikrinančios atliktų investicijų padengimą Druskininkų mieste, buvo įskaičiuotos į pareiškėjo šilumos kainą atsakovo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T1-209 ir 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T1-236. Iki Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) pakeitimo įsigaliojimo, t. y. 2011 m. lapkričio 1 d., per šilumos tarifus Druskininkų mieste pareiškėjas surinko apie 0,5 mln. Lt šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudų, o apie 1,35 mln. liko nepadengti. Pažymėjo, kad, priimdamas aukščiau minėtus sprendimus dėl kainos dedamųjų nustatymo, atsakovas laikėsi Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir atitinkamai numatė būtinas išlaidas energetikos sektoriaus plėtrai ir energijos efektyvumui, tačiau, priimdamas skundžiamą sprendimą Nr. T1-141, atsakovas nukrypo nuo Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir išlaidas, būtinas energetikos sektoriaus plėtrai ir energijos efektyvumui, išėmė iš šilumos kainos, neįvertindamas, kaip jos turėtų būti padengiamos.

7Pareiškėjo nuomone, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija) 2011 m. spalio 18 d. rašte Nr. R2-2025 taip pat pripažįsta, kad turi būti imamasi priemonių, jog iki Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įsigaliojimo atliktų investicijų grąžinimo/jų nusidėvėjimo padengimo klausimas būtų išspręstas, nes priešingu atveju šilumos tiekėjai patirs veiklos sunkumus. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas, priimdamas sprendimą Nr. T1-141, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintą teisinės valstybės principą, kurio neatsiejami elementai yra teisėtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo ir saugumo principai, bei nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą.

8Pažymėjo, kad, vadovaudamasis tuo metu galiojančiais teisės aktais ir atitinkamai investuodamas į šilumos punktų sistemą, pagrįstai tikėjosi, jog atsakovas nevykdys tokio teisinio reguliavimo, kuris šias investicijas pavers neatlygintinais nuostoliais. Būtinųjų sąnaudų padengimo principas, įtvirtintas Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje, leido pagrįstai tikėtis, kad atsakovas, įgyvendindamas Šilumos ūkio įstatymo pakeitimus bei kartu laikydamasis Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nepriims nutarimų, užkertančių kelią pareiškėjo atliktos investicijos padengimui, ir kad naujasis reguliavimas nesukels reguliuojamos veiklos nuostolių. Atkreipė dėmesį, kad iš anksto žinodamas tokią atsakovo poziciją, tokių investicijų nebūtų vykdęs. Pažymėjo, kad sprendimas Nr. T1-141 pažeidžia ne tik pareiškėjo, bet ir jo (akcijų) savininko, arba investuotojo, teisėtus lūkesčius, kad valdoma įmonė ne tik, kad neštų pelną, bet kad bent jau nesukeltų jam nuostolių.

9Pareiškėjo teigimu, remiantis Konstitucijos 23 straipsniu, atsakovui tenka pareiga užtikrinti pareiškėjo nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą – apsaugoti pareiškėjo investicijas į šilumos punktų sistemą, kurias jis atliko vykdydamas tuo metu galiojančiuose įstatymuose jam priskirtą ir su atsakovu suderintą veiklą, tačiau atsakovas, priimdamas sprendimą Nr. T1-141, elgėsi visiškai priešingai ir taip pažeidė konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, nes priimtas reguliavimas paneigė pareiškėjo galimybes atgauti investicijas, kurias, laikydamasi tuo metu galiojusių teisės aktų, jis atliko.

10Atsakovas Druskininkų savivaldybės taryba atsiliepime (b. l. 30-32) pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

11Atsakovo nuomone, Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. T1-141 yra pagrįstas ir teisėtas, kadangi buvo priimtas įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo nuostatas bei Komisijos, kaip nepriklausomo energetikos srities reguliatoriaus, nutarimą.

12Pasak atsakovo, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas) 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo Komisijos patvirtintos Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalių tarifų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) įsigaliojimo patvirtina daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalius tarifus. Pažymėjo, kad Komisija 2011 m. lapkričio mėn. parengė ir paskelbė derinimui Metodikos projektą. Metodikos projekte yra numatyta nauja sąvoka – šilumos punkto būklės atkūrimo kaupiamieji mokėjimai, kurie apskaičiuojami kaip ilgalaikio turto nusidėvėjimas, taikant tiesiogiai proporcingą nusidėvėjimo skaičiavimo metodą. Taigi, Metodikos projekte sprendžiamas šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudų padengimas. Atsakovo teigimu, Komisijai patvirtinus Metodiką Druskininkų savivaldybė nustatys Metodikos reikalavimus atitinkančius daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalius tarifus.

13Atsakovo nuomone, sprendimas Nr. T1-141 niekaip nelemia šilumos punktų nuosavybės teisės subjekto, todėl pareiškėjo teiginiai, kad sprendimas prieštarauja konstituciniam nuosavybės neliečiamybės principui, yra neteisingi. Be to, atsakovo manymu, pareiškėjas iš esmės skundžia ne Druskininkų savivaldybės priimtų sprendimų neatitikimą teisės aktams, bet Šilumos ūkio įstatymo pakeitimą, dėl kurio savivaldybė ir Komisija turėjo atlikti tam tikrus veiksmus.

14Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime (b. l. 46-52) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15Komisija nurodė, kad 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-302 pakeitė Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324 nustatytas pareiškėjo šilumos bazinės kainos dedamąsias ir nebeįtraukė šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų, tokiu būdu nustatant pagal šilumos punktų nuosavybę nediferencijuotą šilumos kainą. Pažymėjo, jog investicijoms (įskaitant šilumos punktų įrengimui) paimtų paskolų palūkanų sąnaudos nebuvo pakeistos.

16Komisijos nuomone, pareiškėjas klaidina teismą ir skunde nukrypsta nuo savo pozicijos, nes pats patvirtina, jog atsakovas ir Komisija tinkamai perkėlė Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas ir kartu nurodo, kad sprendimas Nr. T1-141 prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pažymėjo, kad tiek Komisija, tiek atsakovas, vykdydami įstatymais deleguotas funkcijas, privalo vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, jas tinkamai įgyvendinti bei nepažeisti jų nustatyto teisinio reguliavimo apimties, bei privalo veikti pagal įstatymų nustatytus reikalavimus, todėl atsakovas, perkeldamas Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nustatytus reikalavimus ir priimdamas skundžiamą sprendimą, negalėjo numatyti kitokio teisinio reguliavimo, nei numato minėtas teisės aktas, bei išplėsti įstatymo leidėjo nustatyto teisinio režimo, susijusio su šilumos kainų, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijavimu pagal šilumos punktų nuosavybę.

17Pažymėjo, kad pagal Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį valstybės reguliuojamų kainų nomenklatūra ir reguliavimo principai nustatomi energetikos sektorių įstatymuose, todėl Šilumos ūkio įstatymo nuostatos Energetikos įstatymo atžvilgiu yra specialiosios šilumos ūkio sektorių reglamentuojančios teisės normos, o bendrosios šilumos ūkio sektorių reglamentuojančios teisės normos taikytinos tiek, kiek jos neprieštarauja specialiosioms ir jų nereglamentuotiems klausimams. Todėl, Komisijos nuomone, tiek ji, tiek atsakovas, įgyvendindami įstatymų leidėjo suteiktas funkcijas, numatytas Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalyje, neturi teisės keisti įstatymų leidėjo nustatytų reikalavimų ir, priimdami įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus, privalo laikytis ir nenukrypti nuo įstatymo nuostatų. Šiuo atveju atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įgyvendino Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nustatytą teisinį režimą.

18Komisija nuomone, sprendimas Nr. T1-141 negali prieštarauti teisinės valstybės principui, nes atsakovas skundžiamu sprendimu įgyvendino Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas. Komisijos teigimu, pareiškėjo lūkesčiai negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais – Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje buvo ir yra įtvirtinti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant valstybės reguliuojamas kainas, todėl pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, taikys reikalavimus, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose. UAB „Litesko“, būdama atidi bei pakankamai rūpestinga rinkos dalyvė, privalėjo žinoti minėtas teisės aktų nuostatas ir negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad atsakovas, priimdamas sprendimą Nr. T1-141, taikys ir numatys kitus reikalavimus nei numatyta teisės aktuose. Be to, tiek anksčiau galiojusios Metodikos, tiek šiuo metu galiojančios Metodikos nuostatos įgyvendina Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nustatytą teisinį reguliavimą šilumos kainodaroje. Pabrėžė, kad įstatymą įgyvendinantys teisės aktai negali išplėsti įstatymu nustatyto reguliavimo ir nustatyti visiškai naujas, įstatyminio pagrindo neturinčias teisės normas.

19II.

20Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ skundą kaip nepagrįstą.

21Teismo vertinimu, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 5 dalies 1 punktas yra imperatyvaus pobūdžio, todėl, atsižvelgiant į tai, Druskininkų savivaldybės taryba, nustatydama šilumos kainų dedamąsias pareiškėjui, privalėjo atsižvelgti į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. 03-302, kuriuo pakeitė Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324 nustatytas pareiškėjo šilumos bazinės kainos dedamąsias ir nebeįtraukė šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų, tokiu būdu nustatant pagal šilumos punktų nuosavybę nediferencijuotą šilumos kainą.

22Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 120 straipsnio normos analizė laidžia daryti išvadą, kad savivaldybės veiklos laisvė nėra beribė, o savarankiškumas nėra galimybė ignoruoti imperatyvias įstatymų nuostatas, šiuo atveju – Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, pagal kurią į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai į sprendimą Nr. T1-141, nustatydamas UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai teikiamos šilumos dedamąsias, neįtraukė šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų.

23Teismo nuomone, kaip teisingai nurodo Komisija, sprendimas Nr. T1-141 negali prieštarauti teisinės valstybės principui, nes atsakovas minėtu sprendimu įgyvendino Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, ir negalėjo nuo jų nukrypti, numatyti kitokio teisinio reguliavimo nei numato Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas, ar išplėsti nustatyto teisinio reguliavimo.

24Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, teismas nagrinėjamu atveju nevertino pareiškėjo argumentų dėl nuostolių, kuriuos jis patiria esant pagrįstam ir teisėtam sprendimui Nr. T1-141.

25Teismas padarė išvadą, kad Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. T1-141 yra teisėtas bei pagrįstas, todėl pareiškėjo skundas dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. T1-141 panaikinimo ir įpareigojimo įvertinti ir numatyti UAB „Litesko“ nustatomose reguliuojamose energetikos veiklų kainose UAB „Litesko“ negautų pajamų kompensaciją atmestas kaip nepagrįstas.

26III.

27Pareiškėjas UAB „Litesko“ filialas „Druskininkų šiluma“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2012 m. kovo 8 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti UAB „Litesko filialo „Druskininkų šiluma“ skundą. Taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija) 8 straipsnio 6 dalis ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (2011 m. spalio 11 d. redakcija) 32 straipsnio 2 dalis, nei vienai iš šių nuostatų nenurodžius ir nedetalizavus tvarkos, kokiu būdu investicijos, atliktos į šilumos punktų įrengimą/modernizavimą turėtų būti sugrąžintos, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisėtų lūkesčių principą ir Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą.

28Apeliacinis skundas (b. l. 103-111) grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad:

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 143 str.); Teismas, vertindamas Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo 8 straipsnio 6 dalį, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, 3 dalį ir 5 dalies 1 punktą taikė ir aiškino jas netinkamai, nesistemiškai, nevertindamas šių nuostatų galiojimo sąryšio su kitomis Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo nuostatomis bei Energetikos įstatymo nuostatomis, ir todėl neteisėtai ir nepagrįstai nusprendė atmesti pareiškėjo skundą.
  2. Teismas negalėjo neatsižvelgti į Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo 8 straipsnio 3 dalį. Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo 8 straipsnio, kuris reglamentuoja Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įgyvendinimą, 3 dalis numatė, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo (t. y. 2011 m. lapkričio 1 d.) priima šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus, ir tik 8 straipsnio 6 dalis numato, kad šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d. Tai reiškia, kad Šilumos ūkio įstatymo pakeitimu pakeistos 32 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies normos reikalauja specifinio jų įgyvendinimo ir atitinkamų tvarkų/taisyklių/metodikų priėmimo. Tik atlikus 8 straipsnio 3 dalyje numatytus veiksmus – iki 2011 m. lapkričio 1 d. priėmus šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus, ima veikti kitas Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo straipsnis – 8 straipsnio 6 dalis, atitinkamai numatanti, kad kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d. Tol, kol nėra įvykdytos visos Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įgyvendinimui privalomos sąlygos, pakeistos 32 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies nuostatos negali būti taikomos, nes jų taikymo sąlygos nėra įgyvendintos. Iki 2011 m. lapkričio 1 d. nei Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, nei Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo visų būtinų šiam įstatymui įgyvendinti reikalingų teisės aktų nepriėmė ir neišsprendė klausimo, kokiu būdu iki šios akto įsigaliojimo teisėtai atliktos ir su visomis institucijomis suderintos bei jų patvirtintos investicijos į šilumos punktų įrengimą/modernizavimą toliau atsipirks. Taigi, teisine prasme susidaro pažeidimo situacija, kuri laikytina neteisėta. Pažymi, kad visos šios bylos šalys teismo posėdžio metu pripažino ir neginčijo, kad iki šio momento vis dar nėra priimtas joks teisės aktas, kuris išspręstų atliktų investicijų atsipirkimo klausimą po Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo priėmimo. Pažymi, kad Komisija savo 2011 m. spalio 18 d. rašte Nr. R2-2025, adresuotame pareiškėjui, mini, kad ji 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr. R2-2006 yra kreipusis į Energetikos ministeriją ir nurodžiusi, kad „<...> lieka neaišku dėl šilumos tiekėjams priklausančių šilumos punktų remonto ir būklės atstatymo <...>“, taip pat, kad „<...> jei šilumos tiekėjams priklausančių šilumos punktų remonto ir būklės atstatymo (nusidėvėjimo) lėšos nuo 2011 m. lapkričio 1 d. nebus įskaičiuotos į šilumos kainą, galimai susidarys sunkumai šilumos tiekėjams vykdyti nenutrūkstamą jiems nuosavybės teise priklausančių šilumos punktų priežiūrą, remontą ir būklės atstatymą <...>“. Komisijos 2011 m. gruodžio 9 d. posėdžio protokole Nr. 02-40 nurodoma, kad „Energetikos ministerija rengia teisės akto projektą, kuriame bus įtvirtinta šilumos punktų, nuosavybės teise priklausančių šilumos tiekėjams, perdavimo daugiabučio namo gyventojams tvarka, išsprendžiant ir visų pagrįstų investicijų atlyginimo klausimus“. Komisija tokia išdėstyta pozicija pripažįsta, kad turi būti imamasi priemonių, jog iki Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įsigaliojimo atliktų investicijų grąžinimo/jų nusidėvėjimo padengimo klausimas taip pat turi būti išspręstas, nes priešingu atveju šilumos tiekėjai patirs veiklos sunkumus.
  3. Teismas negalėjo neatsižvelgti į Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį (Apeliaciniame skunde minimos Skundo pirmosios instancijos teismui pateikimo metu galiojusios t. y. 2011 m. birželio 28 d. Energetikos įstatymo redakcijos nuostatos, išskyrus kuomet nurodyta kitaip). Nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje naujoje Energetikos įstatymo redakcijoje Skundo pateikimo metu galiojusi Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostata dar aiškiau detalizuojama ir 19 straipsnio 2 dalyje pažymima, jog nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti [...] įvertinta protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža taip pat gali būti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrą ir energijos efektyvumą, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą. Taigi, įstatymu imperatyviai numatoma, kad investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža yra neatsiejama valstybės reguliuojamos kainos elementas ir ji turi būti atitinkamai įvertinta reguliuojant šilumos veiklą. Tačiau įstatymas nebūtinai detalizuoja, kokioje reguliuojamoje kainoje ar kokia kitokia forma ši grąža yra pateikiama. Todėl, jeigu nėra galimybės šios investicijų grąžos numatyti per tam tikras reguliuojamas kainas, ji turi būti numatoma pasinaudojant kitais reguliuojamais energetikos sektoriaus institutais. Taigi, turi būti numatyta nauja energetikos įmonių investicijų į jų vykdomą veiklą sugrąžinimo principo įgyvendinimo tvarka. T. y. turi būti sukurtas naujas reguliacinis mechanizmas ir (ar) priimti individualūs sprendimai, kurie užtikrintų investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų padengimą. Šiuo tikslu, užtikrinti Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies vykdymą, inter alia Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo 8 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos ir Komisijos pareiga priimti visus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimą įgyvendinančius teisės aktus. Visgi, nepaisant aiškios institucijų kompetencijos įtvirtinti naują investicijų į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą sugrąžinimo tvarką, jokie su tuo susiję sprendimai, išsprendžiantys pareiškėjo atžvilgiu kilusią problemą, nebuvo priimti iki šiol.
  4. Pirmosios instancijos teismas dalies įrodymų apskritai nevertino, o dalį įrodymų įvertino netinkamai, dėl ko priėmė nepagrįstą Ginčijamą sprendimą (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.); teismas išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjo bylos aplinkybių viseto bei neargumentavo teisinės valstybės principo pažeidimo pareiškėjo investicijų atžvilgiu.
  5. Teismas išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjo bylos aplinkybių viseto, kadangi tiesiog konstatuodamas, jog Savivaldybė turi vadovautis Šilumos ūkio įstatymu, neįvertino teisės aktų sisteminio taikymo. Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentacija iš esmės remiasi tuo, jog Savivaldybės sprendimas negali prieštarauti teisinės valstybės principui, nes Savivaldybė juo tiesiog įgyvendino Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo (ir atitinkamai Šilumos ūkio įstatymo) nuostatas. Teismas visiškai nevertino pareiškėjo argumentų dėl nuostolių, kuriuos jis patiria esant Sprendimui, t. y. teismas apskritai nevertino jokių faktų – neanalizavo faktinės situacijos, susidariusios iki Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo priėmimo ir po jo, nevertino kaip ši faktinė situacija kito pasikeitus reglamentavimui ir kaip tai įtakojo pareiškėjo teises ir pareigas. Tačiau šių aplinkybių analizė yra būtina siekiant išsiaiškinti ir suvokti Savivaldybės Sprendimo įtaką pareiškėjo veiklai. Ginčijame sprendime pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė apie ginčo esmę – apie tai, kad šios investicijos turi atsipirkti per nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas ar kokiu nors kitu būdu. Teismas tik formaliai nurodė, kad nevertins akto ekonominio ir politinio tikslingumo požiūriu. Tačiau nurodyti klausimai ir aplinkybės nėra susijusios nei su ekonominiu nei su politiniu Savivaldybės Sprendimo tikslingumu. Šiuo atveju Ginčijame sprendime teismas ignoravo pareiškėjo keliamą patiriamų nuostolių teisinį, o ne ekonominį ar politinį klausimą.
  6. Pirmosios instancijos teismas neargumentavo teisinės valstybės principo pažeidimo pareiškėjo investicijų atžvilgiu. Teismo argumentacija remiasi tuo, jog Sprendimas tiesiog negali prieštarauti teisinės valstybės principui jau vien dėl to, kad Savivaldybė Sprendimu įgyvendina Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir Šilumos ūkio įstatymo nuostatas. Taigi, teismas tik bendrai pasisako dėl Sprendimo atitikimo teisinės valstybės principo reikalavimams procesine Sprendimo prasme, bet ne materialiąja, t. y. jog Sprendimas priimtas formaliai įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, tačiau visiškai nevertinama sistemiškai, kad Sprendimu yra pažeidžiama Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalis ir nevertinta, jog yra pažeisti teisinės valstybės principo sudėtiniai elementai, t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo principai. Pagal teismų praktiką „sąžiningai ir teisėtai įgytų teisių gynimui turi būti suteikiamas prioritetas, nes tai atitinka teisinio reguliavimo tikrumo bei stabilumo ir teisėtų lūkesčių principų turinį“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis byloje Nr. A(15)-223/2005). Todėl, jei Savivaldybė ir Komisija priėmė sprendimus, kuriais sukurto turto vertės nusidėvėjimo sąnaudos, užtikrinančios atliktų investicijų padengimą, Druskininkų mieste buvo įskaičiuotos į pareiškėjo šilumos kainą, jos pripažino, jog investicijos atitinka šilumos sektorių reguliuojančių teisės aktų nustatytus reikalavimus, tačiau Savivaldybė priimdama Sprendimą, kuriuo ji išėmė šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas iš šilumos kainos, kol nėra išspręsta, kaip jos turi būti pareiškėjui padengiamos, paneigė pareiškėjo įgytą pagrįstą teisę į investicijų padengimą.
  7. Ginčijamame teismo sprendime nurodytas Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalies išaiškinimas ir taikymas prieštarauja Konstitucijai, todėl keltinas šių teisės normų atitikimo Konstitucijai klausimas.
  8. Vilniaus apygardos administracinio teismo atliktas Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir Šilumos ūkio įstatymo aiškinimas, kad Savivaldybė neva formaliai tinkamai vykdė numatytus įpareigojimus, nes tiesiog vykdė Šilumos ūkio įstatymo pakeitimą, prieštarauja Konstitucijai, nes pareiškėjui yra apribotos teisės naudotis turtu, kurį jis sukūrė, t. y. apribojama teisė susigrąžinti į šilumos punktų įrengimą/renovavimą investuotas lėšas. Taigi, manytina, kad Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad „į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis“ ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo 8 straipsnio 6 dalis, nustatanti, jog „šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d.“, tačiau nei vienai iš šių nuostatų nenurodžius ir nedetalizavus (o atitinkamai nei minėtoms valstybės institucijoms, nei Savivaldybei šios tvarkos nenumatant), kokiu būdu investicijos atliktos į šilumos punktus įrengimą/modernizavimą turėtų būti sugrąžintos, prieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, įskaitant, bet neapsiribojant, teisėtų lūkesčių principu, ir Konstitucijos 23 straipsnyje, įtvirtinančiam nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principui.
  9. Pagal Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo 8 straipsnio 6 dalį „šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d.“, taigi suderintos pareiškėjo investicijos per šilumos kainą buvo padengiamos tik iki Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo 8 straipsnio 6 dalyje nurodytos datos, o Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis apkritai uždraudžia į šilumos kainas įtraukti sąnaudas, susijusias su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) sistemomis. Tačiau investicijos jau yra atliktos nuo 2003 m., o minimos nuostatos paneigia iki tol garantuotą teisėtą jų grąžą. Pareiškėjas, suderinęs savo investicijas, turėjo pagrįstą teisę į jų padengimą, tačiau priimtas naujas teisinis reguliavimas, veikdamas atgal (t. y. veikdamas tų investicijų atžvilgiu, kurios jau yra atliktos), panaikino galimybę gauti atliktų investicijų atsipirkimą prieš tai neįvertinant, kaip jos turėtų būti padengtos.
  10. Esama situacija, kai teisės aktai, nenumatydami tvarkos, kaip turi atsipirki iki tol į šilumos kainas įtrauktos investicijos, tiesiog numato šių investicijų išėmimą iš šilumos kainos, akivaizdžiai atitinka neteisėtos netiesioginės investicijų ekspropriacijos atvejį. Tarptautinėje praktikoje jau seniai pripažįstama, jog vis dažniau nei tradicinė ekspropriacija pastebimos reikšmingos netiesioginės ekspropriacijos formos ar priemonės, turinčios lygiavertį poveikį. Jungtinių tautų prekybos ir plėtros konferencijos – UNCTAD atliktoje studijoje dėl Nuosavybės paėmimo tarptautinių investicijų sutartyse pažymėjo, jog ne fizinis kėsinimasis į nuosavybę apibūdina nacionalizavimą arba ekspropriaciją, bet valstybės intervencija ir teisių, susijusių su nuosavybe, naikinimas. Kaip viena iš netiesioginės ekspropriacijos formų žinoma „sėlinanti“ ekspropriacija (angl. creeping expropriation), kuri pasireiškia kaip eilė valstybės (jos institucijų) veiksmų, kurių nei vienas atskirai nekvalifikuojamas kaip ekspropriacija, tačiau jų bendras galutinis poveikis sunaikina investicijos vertę, t. y. poveikis de facto lygus ekspropriacijai. Akivaizdu, jog šioje byloje susidariusi teisinė situacija atitinka tarptautiniu lygiu pripažįstamą ekspropriacijos sąvoką, t. y. išėmus iš šilumos kainos teisės aktų nustatyta tvarka suderintų bei atliktų investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas, neįvertinant, kaip jos turėtų būti padengiamos, yra pažeidžiama pareiškėjo Konstitucinė teisė į nuosavybės apsaugą.

29Atsakovas Druskininkų savivaldybė su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 129-132) nurodoma:

  1. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nebuvo priimti visi įstatymo įgyvendinimui reikalingi teisės aktai ir dėl to jis negali susigrąžinti atliktų investicijų. Tačiau visos pareiškėjo atliktos investicijos į šilumos punktų įrengimą buvo atliktos jo paties iniciatyva. Pareiškėjas, siekdamas vykdyti ir plėsti šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros veiklą, pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros sutartyse su vartotojais (toliau – ir Sutartys) įsipareigojo per atitinkamą laiką nuo Sutarčių pasirašymo įrengti naujus šilumos punktus. Sutartys buvo parengtos paties pareiškėjo.
  2. Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo 3 straipsnyje nustatyta, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) negali būti šilumos tiekėjas. Šis draudimas netaikomas prižiūrint daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemas pastatuose, esančiuose gyvenamojoje vietovėje, kurioje Lietuvos statistikos departamento duomenimis, gyvena mažiau negu 50 000 gyventojų, jeigu savivaldybės taryba nenusprendžia kitaip. Druskininkų savivaldybės taryba nėra priėmusi draudimo pareiškėjui kaip šilumos tiekėjui vykdyti šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros veiklą. Pareiškėjas ir po skundžiamo sprendimo priėmimo toliau išlieka prižiūrėtoju daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, su kurių gyventojais yra sudarytos Sutartys.
  3. Komisija, įgyvendindama Šilumos ūkui įstatymo pakeitimo nuostatas, 2011 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 03-426 pakeitė Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalių tarifų nustatymo metodiką. Druskininkų savivaldybės taryba, atsižvelgdama į metodikos pakeitimus, 2012 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. Tl-4 atitinkamai pakeitė daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros maksimalius tarifus. Tokiu būdu, šilumos tiekėjui priklausančių šilumos punktų priežiūros sąnaudos, kurios buvo išimtos iš šilumos kainos, buvo įtrauktos į priežiūros tarifą, taip užtikrinant šių sąnaudų susigrąžinimą.
  4. Priėmus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimus, buvo pakeista šilumos punkto sąvoka. Ankstesnėje Šilumos ūkio įstatymo redakcijoje šilumos punktas buvo apibrėžtas kaip šilumos perdavimo tinklo įrenginys, t. y. šilumos punktas buvo priskirtas reguliuojamo šilumos ūkio turto daliai. Atitinkamai šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudos buvo įtrauktos į šilumos kainas. Pakeitus šilumos ūkio įstatymą, nustatyta, kad šilumos punktas – prie šilumos įvado prijungtas pastato šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginys, su šilumnešiu gaunamą šilumą transformuojantis pristatymui į pastato šildymo prietaisus. Daugiabučio namo šilumos punkto įrenginiai, būtini namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, yra neatskiriama namo dalis ir šio namo butų ir patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, kurią draudžiama perduoti tretiesiems asmenims (kurie nėra šio namo butų ir patalpų savininkai). Taigi, pagal galiojantį reglamentavimą, šilumos punktas yra neatsiejama pastato, o ne perdavimo tinklo, dalis, priklausanti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams. Šilumos ūkio įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad jeigu daugiabučio namo butų ir patalpų savininkai šilumos punkto įrenginių bendrosios nuosavybės teise nevaldo, bendroji nuosavybės teisė gali būti įgyjama: 1) Civilinio kodekso nustatyta daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai tvarka išsiperkant renovuotų šilumos punktų įrenginius iš trečiųjų asmenų pagal įrenginių likutinę vertę; 2) įsigyjant (įsirengiant) šilumos punkto įrenginius finansinės nuomos (lizingo) sutarties pagrindu; 3) kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Taigi, ir ankstesnėje ir galiojančioje Šilumos ūkio įstatymo redakcijoje yra nuostata, kuria vadovaujantis, pareiškėjas gali pasiūlyti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams įsigyti pareiškėjui priklausančius šilumos punktus, taip susigrąžinant atliktas investicijas. Šilumos punktui esant daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų sudėtinei daliai ir daugiabučio namo butų ir patalpų savininkų bendrajai dalinei nuosavybei, jokios su šilumos punktu susijusios sąnaudos negali būti įtraukiamos į bendrai visų vartotojų mokamą šilumos kainą.
  5. Druskininkų savivaldybės tarybos Sprendimas niekaip neįtakojo šilumos punktų nuosavybės teisės subjekto. Pareiškėjo įrengti šilumos punktai ir po Sprendimo priėmimo išlieka jo nuosavybe iki kol, vadovaujantis galiojančiomis Šilumos ūkio įstatymo nuostatomis, nebus perleisti daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybei, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Sprendimas prieštarauja konstituciniam nuosavybės neliečiamybės principui yra neteisingi.

31Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, o pirmosios instancijos tesimo sprendimą palikti nepakeistą.

32Atsiliepime (b. l. 121-128) nurodo, kad:

  1. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo byloje kilusį ginčą dėl Skundžiamo sprendimo. Teismas faktinių aplinkybių kontekste tinkamai vadovavosi nurodytomis teisės aktų nuostatomis, pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus ir priėjo teisingą išvadą, kad tenkinti pareiškėjo skundą nėra teisinio pagrindo. Vadovaujantis ABTĮ nuostatomis bei administracinių teismų praktika, nėra niekur įtvirtintas griežtas įpareigojimas bylą nagrinėjančiam teismui visais atvejais pasisakyti dėl visų pateiktų ginčo šalių argumentų bei teiginių. Teismui yra suteikta diskrecija pačiam spręsti, kuriuos šalių pateiktus duomenis bei informaciją pripažinti svarbiais tiriant bylos medžiagą bei kuriais yra grindžiamas teismo priimtas sprendimas.
  2. Komisija ir atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektai, įgyvendinantys įstatymų leidėjo suteiktas teises ir pareigas, privalo veikti pagal įstatymų nustatytus reikalavimus. Dėl to atsakovas, perkeldamas Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nustatytus reikalavimus ir priimdamas skundžiamą Sprendimą, negalėjo nukrypti nuo Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo ir negalėjo numatyti kitokio teisinio reguliavimo nei numato minėtas teisės aktas bei išplėsti įstatymo leidėjo nustatyto teisinio režimo, susijusio su šilumos kainų, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijavimu pagal šilumos punktų nuosavybę.
  3. Pagal Energetikos įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnio 1 dalį bei Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 1 dalį Šilumos ūkio įstatymo nuostatos Energetikos įstatymo atžvilgiu yra specialiosios šilumos ūkio sektorių reglamentuojančios teisės normos, o bendrosios šilumos ūkio sektorių reglamentuojančios teisės normos taikytinos tiek, kiek jos neprieštarauja specialiosioms ir jų nereglamentuotiems klausimams. Todėl tiek Komisija, tiek atsakovas, įgyvendindami įstatymų leidėjo jiems suteiktas funkcijas, numatytas Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalyje, neturi teisės keisti įstatymų leidėjo nustatytų reikalavimų ir priimdami įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus privalo laikytis ir nenukrypti nuo įstatymo nuostatų. Šiuo atveju, atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą įgyvendino Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nustatytą teisinį režimą. Kadangi tik įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti tam tikrą teisinį reguliavimą, todėl tiek Komisija, tiek atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektai, privalo nenukrypti nuo įstatymo leidėjo įtvirtintų reikalavimų bei juos tinkamai įgyvendinti.
  4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. kovo 2 d. nutarime yra konstatavęs, jog kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti vartotojų interesus. Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainos yra valstybės reguliuojamos, o Komisija, kuri nustato šias kainas, tvirtindama kainų skaičiavimo metodikas, turi atsižvelgti į Šilumos ūkio įstatyme nustatytus kriterijus. Taigi Komisijai yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, inter alia, įgaliojimai reguliuojant kainas šilumos ūkyje.
  5. Pareiškėjo teisėti lūkesčiai negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais, nes Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje buvo ir yra įtvirtinti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant valstybės reguliuojamas kainas. Todėl pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, taikys reikalavimus, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose. Pareiškėjas, būdamas atidus bei pakankamai rūpestingas rinkos dalyvis, privalėjo žinoti minėtas teisės aktų nuostatas ir negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad atsakovas, priimdamas Skundžiamą sprendimą, taikys ir numatys kitus reikalavimus nei numatyta teisės aktuose. Be to, tiek anksčiau galiojusios Metodikos, tiek šiuo metu galiojančios Metodikos nuostatos įgyvendina Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nustatytą teisinį reguliavimą šilumos kainodaroje. Pabrėžtina, kad įstatymą įgyvendinantys teisės aktai negali išplėsti įstatymu nustatyto reguliavimo ir nustatyti visiškai naujas, įstatyminio pagrindo neturinčias teisės normas. Pabrėžtina, jog Komisija ir Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo aptarti tuos klausimus, kuriuos turi teisę reglamentuoti tik įstatymo leidėjas.
  6. Be to, verslo santykių subjektai veikia savo rizika ir turi būti ganėtinai apdairūs, jiems taikomi griežtesni atsakomybės kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378). Todėl pareiškėjas, kaip ne vienerius metus veikiantis juridinis asmuo, turėtų būti gerai susipažinęs su jo veiklą reguliuojančiais teisės aktais bei jų nesilaikymo pasekmėmis.
  7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1773-624/2012 pagal pareiškėjo UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ 2011 m. gruodžio 30 d. skundą Komisijai dėl Komisijos 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 03-412 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų nustatymo UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“, Marijampolės savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 1-328 „Dėl šilumos kainos dedamųjų nustatymo UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ ir 2011 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 03-452 „Dėl UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ šilumos kainų dedamųjų pažymėjo, kad daugiabučio namo šilumos punkto įrenginiai būtini namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, yra neatskiriama namo dalis ir šio namo butų ir patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, kuria yra naudojamasi ir ji yra įgyjama įstatymo nustatytais būdais. Kadangi šiluminės energijos pirkimo ir daugiabučio namo šilumos punkto įrenginių naudojimo bei pirkimo sandorių dalykai yra skirtingi, jų sudarymą reglamentuoja skirtingos teisės normos, draudimas įtraukti sąnaudas, susijusias su šilumos punktais, į šilumos kainas, bei <...> sprendimas nustatyti atskirą šilumos punktų ar jų įrenginių, priklausančių šilumos tiekėjams ar tretiesiems asmenims, išpirkimo ir (ar) perleidimo tvarką, yra pagrįstas, atitinkamai Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis (2011 m. rugsėjo 29 d. įstatymo Nr. XI-1608 redakcija) bei 2011 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XI-1608 8 straipsnio 3 ir 6 dalių nuostatos neprieštarauja pareiškėjo nurodytoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms (teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir kitiems principams).
  8. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių Skundžiamo sprendimo neteisėtumą, o abstraktūs ir subjektyvūs samprotavimai negali būti laikomi pakankami įrodymų prasme (ABTĮ 57 straipsnis).

33Teisėjų kolegija

konstatuoja:

34IV.

35Apeliacinis skundas atmestinas.

36Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. T1-141 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai teikiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“, įgyvendinant Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, kuriuo pakeistas Druskininkų savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. T1-209, ir iš šilumos kainos išimtos šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos (t. y. atliktų investicijų atsipirkimas).

37Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad toks Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti jo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

38Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 5 dalies 1 punktą pareiškėjo šilumos bazinės kainos dedamosios buvo nustatytos Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324 (b. l. 7). Įgyvendindama Šilumos ūkio įstatymo nuostatas ir atsižvelgdama į minėtą Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 03-324, Druskininkų savivaldybės taryba 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T1-209 (b. l. 8) ir 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T1-236 (b. l. 9) nustatė šilumos kainų dedamąsias pirmiesiems šilumos bazinių kainų galiojimo metams, įsigaliojusias nuo 2011 m. sausio 1 d.

39Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 3 dalies redakciją, galiojusią iki 2011 m. lapkričio 1 d., šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, galėjo būti diferencijuojamos pagal šilumos tiekimo sistemas, vartotojų grupes, šilumos pirkimo–pardavimo vietą, šilumos punktų nuosavybę, tiekimo–vartojimo ribą, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus. Pagal atsakovo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. T1-209 ir 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. T1-236, pareiškėjui nustatytos šilumos kainų dedamosios buvo diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę.

402011 m. rugsėjo 29 d. priimto Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Valstybės Žinios, 2011, Nr. 123-5816) 7 straipsniu buvo pakeistos Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 ir 3 dalys, nustatant, jog į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis, tokiu būdu panaikinant galimybę šilumos kainas, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijuoti pagal šilumos punktų nuosavybę. Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 6 dalis nustatė, kad šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, galėjo būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d.

41Komisija, įgyvendindama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr. R2-2008 (b. l. 39) informavo savivaldybes, kad atsižvelgiant į Šilumos ūkio įstatymo pakeitimus, turi būti pakoreguoti savivaldybių tarybų sprendimai dėl šilumos kainų dedamųjų nustatymo. Komisija 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-325 (b. l. 10-11), atsižvelgdama į Šilumos ūkio įstatymo pakeitimus, atitinkamai pataisė Šilumos kainų nustatymo metodiką, o 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-302 (b. l. 37-38) pakeitė savo 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324 nustatytas pareiškėjo šilumos bazinės kainos dedamąsias ir nebeįtraukė šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų, tokiu būdu nustatant pagal šilumos punktų nuosavybę nediferencijuotą šilumos kainą.

42Druskininkų savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 5 dalies 1 punktu, Šilumos ūkio pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, Komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-302, 2011 m. spalio 28 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. T1-141 ir atitinkamai pakeitė savo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. T1-209 (b. l. 6, 33-34). Sprendimo Nr. T1-141 aiškinamasis raštas patvirtina, kad minėtas sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įtvirtintus pakeitimus (b. l. 35-36). Savo ruožtu Komisija 2011 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 03-391 (b. l. 43-44) konstatavo, kad atsakovas skundžiamu sprendimu Nr. T1-141 šilumos kainas nustatė be pažeidimų.

43Taigi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu atitinkamai buvo pakeistos Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 ir 3 dalys. Pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį jis įsigaliojo 2011 m. lapkričio 1 d., pagal 8 straipsnio 6 dalį šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, galėjo būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d., o pagal to paties straipsnio 3 dalį Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija įpareigotos iki šio įstatymo įsigaliojimo priimti jam įgyvendinti reikalingus teisės aktus.

44Pareiškėjas UAB „Litesko“ filialas „Druskininkų šiluma“ teigia, kad, kol nėra įgyvendinta minėta Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostata, negali būti taikomos pakeistos Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatos. Pareiškėjo teigimu, nei Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, nei Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo visų būtinų šiam įstatymui įgyvendinti reikalingų teisės aktų nepriėmė ir neišsprendė klausimo, kokiu būdu iki šio akto įsigaliojimo teisėtai atliktos ir su visomis institucijomis suderintos bei jų patvirtintos investicijos į šilumos punktų įrengimą/modernizavimą toliau atsipirks, todėl atsakovo priimtas ginčijamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis pareiškėjo teiginys yra nepagrįstas. Lingvistinė Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo analizė leidžia teigti, kad pakeitimų įsigaliojimo data yra aiškiai įtvirtinta Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje t. y. pakeitimai įsigalioja 2011 m. lapkričio 1 d., o to paties straipsnio 6 dalyje imperatyviai nurodyta, kad šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d. Minėtos nuostatos įsigaliojimas nėra siejamas su 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos ar Komisijos pareigos įvykdymu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nei Komisija, nei atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neturėjo teisės keisti įstatyme įtvirtintos jo įsigaliojimo datos, o priešingas sprendimas reikštų esminį kompetencijos viršijimą, bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų pažeidimą.

45Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte yra įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, pagal kurį, savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

46Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnis apibrėžia savivaldybės tarybos funkcijas, ir viena iš jų – kainų ir tarifų už savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) teikiamas atlygintinas paslaugas ir keleivių vežimą vietiniais maršrutais nustatymas, centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainų nustatymas (tvirtinimas) įstatymų nustatyta tvarka, vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifų nustatymas įstatymų nustatyta tvarka (16 str. 1 d. 37 p.)

47Bendrą energetikos veiklą, energetikos plėtojimo ir valdymo pagrindus, efektyvų energijos ir energijos išteklių vartojimą nustato Energetikos įstatymas, kuriame nurodyta, kad atskirų energetikos sektorių veiklos ir energetikos įmonių bei vartotojų santykių ypatumus nustato kiti įstatymai (1 str. 1 d.). Šio įstatymo 8 straipsnio 1 punktas nustato, kad savivaldybė savo teritorijoje pagal įstatymų nustatytą kompetenciją reguliuoja vartotojų aprūpinimą tiekiama šiluma. Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalis apibrėžia Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos funkcijas, kurios yra: valstybės ir savivaldybių reguliuojamų kainų nustatymo metodikų tvirtinimas; valstybės reguliuojamų kainų viršutinių ribų nustatymas; valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymo kontrolė; teisė vienašališkai nustatyti valstybės reguliuojamas kainas, jeigu energetikos įmonės nesilaiko šių kainų nustatymo reikalavimų ir kitos.

48Šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę reglamentuoja Šilumos ūkio įstatymas, kuriame taip pat imperatyviai nustatyta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pareiga patvirtinti šilumos kainų nustatymo metodiką bazinei šilumos kainai apskaičiuoti (2 str. 28 d.), o savivaldybės tarybos pareiga pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 5 dalies 1 punktą – vadovaujantis Komisijos nustatytomis šilumos bazinėmis kainomis ir Šilumos kainų nustatymo metodika nustatyti šilumos kainų dedamąsias kiekvienam šilumos tiekėjui, realizuojančiam ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus. Pirmaisiais šilumos bazinių kainų galiojimo metais savivaldybės taryba ne vėliau kaip per 30 dienų nustato šilumos kainų dedamąsias, atsižvelgdama į Komisijos nustatytas šilumos bazines kainas. Jeigu savivaldybės taryba per nurodytą terminą nenustato šilumos kainų dedamųjų pirmiesiems šilumos bazinių kainų galiojimo metams, Komisija vienašališkai nustato šilumos kainų dedamąsias, lygias šilumos bazinių kainų dedamosioms. Komisijos vienašališkai nustatytos šilumos kainų dedamosios skelbiamos viešai ir taikomos nuo kito mėnesio pirmos dienos.

49Taigi šilumos bazinės kainos yra nustatomos vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 03-96. Komisija 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3-325 (b. l. 10-11), įgyvendindama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas, pakeitė Metodikos 64 punktą, kuriame nurodė, kad šilumos kainų dedamosios grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos gamybos (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros (eksploatacijos) ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusijusios su šilumos tiekimo veikla, negali būti įtraukiamos į šilumos kainų dedamąsias. Į šilumos kainų dedamąsias negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Būtinosiomis sąnaudomis nepripažįstamos tos nuomos ar koncesijos sutarties sumos, kurios nebūtų susidariusios, jei šilumos tiekimo veiklą vykdytų turto savininkas. Atitinkamai Komisija pakeitė savo 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324 nustatytas pareiškėjo šilumos bazinės kainos dedamąsias ir nebeįtraukė šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų, tokiu būdu nustatant pagal šilumos punktų nuosavybę nediferencijuotą šilumos kainą. Savo ruožtu Druskininkų savivaldybės taryba 2011 m. spalio 28 d. skundžiamu sprendimu Nr. T1-141 atitinkamai pakeitė savo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. T1-209 ir pagrįstai neįtraukė šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų į šilumos kainą (b. l. 6, 33-34).

50Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas negalėjo neatsižvelgti į Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatas. Taip pat po Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo trūksta tvarkos, užtikrinančios pareiškėjo investicijų grąžą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojusi iki 2012 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma. Šiuo metu galiojančios Energetikos įstatymo redakcijos 19 straipsnio 2 dalyje numatoma, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos energijos išteklių gavybos, energijos gamybos, pirkimo, perdavimo, skirstymo, tiekimo ir šio įstatymo 8 straipsnio 15 dalyje numatytos išlaidos, įvertinta protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža, taip pat gali būti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrą ir energijos efektyvumą, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad minėtos įstatymo nuostatos yra privalu laikytis. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Komisija, vadovaudamosi Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, turi pareigą priimti minėto įstatymo įgyvendinimui reikalingus teisės aktus inter alia susijusius su atlyginimu už šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacija) sąnaudas ir teisėtai bei pagrįstai atliktų investicijų atsipirkimu. Todėl Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai ir Komisijai neįvykdžius šios pareigos ar įvykdžius ją netinkamai ir neužtikrinus tinkamo atlyginimo už teisėtas ir pagrįstas šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas, pareiškėjas turėtų teisę kreiptis dėl patirtų nuostolių atlyginimo. Tačiau šiuo atveju atsakovas, būdamas viešojo administravimo subjektas ir vykdydamas jam įstatymais deleguotas funkcijas, privalėjo tinkamai įgyvendinti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatas ir nepažeisti jų nustatyto teisinio reguliavimo apimties, todėl negalėjo nukrypti nuo Šilumos ūkio įstatymo pakeitime ir kituose įstatymuose nustatytų taisyklių ir negalėjo nustatyti kitokio ar papildomo teisinio reguliavimo, kurio nenumato galiojantys teisės aktai. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas pagal pareiškėjo skundą išimtinai nagrinėjo tik atsakovo kompetencijos ribas ir jo priimto ginčijamo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių ši institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl, remdamasis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, neturėjo pareigos vertinti ginčijamo administracinio akto bei atsakovo veiksmų politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu ir vertinti, ar kitos atitinkamos valstybės institucijos priėmė Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymą įgyvendinančius teisės aktus.

51Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjo argumentų dėl nuostolių, kuriuos jis patiria galiojant ginčijamam Sprendimui bei nevertino jokių faktų – neanalizavo faktinės situacijos, susidariusios iki Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo priėmimo ir po jo, nevertino kaip ši faktinė situacija kito pasikeitus reglamentavimui ir kaip tai įtakojo pareiškėjo teises ir pareigas, pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė apie ginčo esmę – apie tai, kad šios investicijos turi atsipirkti per nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas.

52Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Tačiau pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain). Vertindamas įrodymus (ABTĮ 57 str.), teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.).

53Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos vertinti ginčijamo administracinio akto bei atsakovo, juo labiau kitų institucijų, veiksmų ar neveikimo politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Kaip matyti iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas įvertino pagrindinius pareiškėjo pateiktus argumentus, byloje surinktus įrodymus, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo.

54Apeliantas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

55Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atitinkama nuostata numatyta ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje. Tokiu būdu proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009; 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009 ir kt.). Tai nereiškia, kad proceso dalyviai neturi teisės pateikti savo argumentų ir išdėstyti savo pozicijos įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai nereiškia ir to, kad teismas, nesutikdamas su prašymu (siūlymu) kreiptis į Konstitucinį Teismą, privalo tai argumentuotai motyvuoti priimdamas procesinį sprendimą ir tai nurodyti rezoliucinėje sprendimo dalyje (ABTĮ 87 str. 4, 5 d.). Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo nurodytų materialinės teisės normų atitikimo Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, atmestinas.

56Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, minėtais teisės aktais bei padarytomis išvadomis, konstatuojama, kad pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis sprendimas paliekamas nepakeistas.

57Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

58Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ apeliacinį skundą atmesti.

59Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

60Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas UAB „Litesko“ (filialas „Druskininkų šiluma“) (toliau... 5. Nurodė, kad atsakovas 2011 m. spalio 28 d. priėmė sprendimą Nr. T1-141,... 6. Anot pareiškėjo atsakovas, priimdamas sprendimą Nr. T1-141, pažeidė... 7. Pareiškėjo nuomone, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisija... 8. Pažymėjo, kad, vadovaudamasis tuo metu galiojančiais teisės aktais ir... 9. Pareiškėjo teigimu, remiantis Konstitucijos 23 straipsniu, atsakovui tenka... 10. Atsakovas Druskininkų savivaldybės taryba atsiliepime (b. l. 30-32)... 11. Atsakovo nuomone, Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 28 d.... 12. Pasak atsakovo, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28,... 13. Atsakovo nuomone, sprendimas Nr. T1-141 niekaip nelemia šilumos punktų... 14. Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės... 15. Komisija nurodė, kad 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-302 pakeitė... 16. Komisijos nuomone, pareiškėjas klaidina teismą ir skunde nukrypsta nuo savo... 17. Pažymėjo, kad pagal Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį valstybės... 18. Komisija nuomone, sprendimas Nr. T1-141 negali prieštarauti teisinės... 19. II.... 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. sprendimu atmetė... 21. Teismo vertinimu, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 5 dalies 1 punktas yra... 22. Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 120 straipsnio normos analizė laidžia... 23. Teismo nuomone, kaip teisingai nurodo Komisija, sprendimas Nr. T1-141 negali... 24. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3... 25. Teismas padarė išvadą, kad Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. spalio... 26. III.... 27. Pareiškėjas UAB „Litesko“ filialas „Druskininkų šiluma“ pateikė... 28. Apeliacinis skundas (b. l. 103-111) grindžiamas iš esmės analogiškais... 29. Atsakovas Druskininkų savivaldybė su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo... 30. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 129-132) nurodoma:
    31. Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės... 32. Atsiliepime (b. l. 121-128) nurodo, kad:
    1. Pirmosios... 33. Teisėjų kolegija... 34. IV.... 35. Apeliacinis skundas atmestinas.... 36. Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Druskininkų savivaldybės... 37. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad toks Druskininkų savivaldybės... 38. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 32... 39. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 3 dalies redakciją, galiojusią... 40. 2011 m. rugsėjo 29 d. priimto Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2,... 41. Komisija, įgyvendindama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo... 42. Druskininkų savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos... 43. Taigi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32... 44. Pareiškėjas UAB „Litesko“ filialas „Druskininkų šiluma“ teigia,... 45. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte yra... 46. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnis apibrėžia savivaldybės tarybos... 47. Bendrą energetikos veiklą, energetikos plėtojimo ir valdymo pagrindus,... 48. Šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų... 49. Taigi šilumos bazinės kainos yra nustatomos vadovaujantis Šilumos kainų... 50. Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas negalėjo neatsižvelgti į... 51. Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai... 52. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1... 53. Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos... 54. Apeliantas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį... 55. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad... 56. Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, minėtais teisės... 57. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 58. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo... 59. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą palikti... 60. Nutartis neskundžiama....